IV

Snymas, arba raudona antklodė

Jau vien šis dešimties dienų tarpsnis verčia aukštyn kojom visą veiksmą, juk niekada iki šiol nebuvome praleidę daugiau kaip keleto valandų drauge. Meilės alkis nebetinka. Pagaliau mes išgyvensime įprastus kiekvieno susitikimo etapus ir pradžioje tapsime droviais sužadėtiniais, — šį etapą mes prašokome.

Dvi valandos kelio skiria Korką, kur ką tik išlipau, nuo Snymo, kur Brianui priklauso senas šeimos namas, „truputį apgriuvęs“, pasak jo. Gluminanti frazė: jeigu airis jau sako, kad apgriuvęs, vadinasi, ten tikrai griuvėsiai! Turiu dvi valandas iš naujo susipažinti su Brianu, kad atrasčiau jį gimtajame krašte, taigi truputį labiau jį patį, kad uždėčiau savo ranką ant jo strazdanotos rankos, paskui ant jo šlaunies, bet kol kas nedrąsiai, nes mudu sukame lankstą aplink dailų Korko miestelį, tada Makrumą, pasukame pro Bantrio uostą, kurį jis nori man parodyti kaip Hošo ekspedicijos atminimą, vėliau pasiekiame Kenmerą ir galiausiai spalvingą Snymo miestelį, nuvažiuojame keletą kilometrų, kurie jį skiria nuo Blakvoter Petri, apleisto kaimo, veikiau kaimo vaiduoklio, kokių šitiek daug vakaruose. Likusi tik viena kita siena, žiojinčiais langais po prakiurusiais stogais, kur link dangaus, it keršto maldaujančios rankos, tiesiasi kelios sijos, o pačiam chaotiško, pradingstančio tarp mėlynų paplūdimio dagių, kelio gale stovi Briano senoji sodyba — The Old Cottage, kuri buvo old jau prieš pusšimtį metų, kai gyventojai turėjo pasirinkti, ar pasimirti iš skurdo čia, ar emigruoti į Ameriką. Per penkerius metus milijonas su puse airių mirė iš bado, o milijonas buvo priversti palikti tėvynę.

Ir vieno, ir kito padariniai Airijai buvo pragaištingi: protestantai anglai sudegino katalikų bažnyčias, ligi pamatų sugriovė visus dvarus ir pilis, ištuštėjo kaimai, laukai buvo apleisti, o vakarų provincijos pasmerktos merdėti.

Or hell, or Connaught, — pasakė 1654-aisiais Kromvelis garsiojoje kalboje ir konfiskavo tris ketvirtadalius Airijos žemių, išstumdamas du milijonus nugalėtų geilų į nederlias Kerio žemes ir į laukines Konemaros atšlaites.

Taip, tai buvo Konachtas11, o visų pirma pragaras.

Vis dėlto Brianas buvo mane parengęs mudviejų laukiančiam reginiui, bet kaip nusakyti tą apleistumą, kuris gniuždo svečią net ir praėjus keturiems amžiams, kai jis pamato tuos tokius varganus namus, tiesiai sakykim — griuvėsių griuvėsius? Vien tik Briano Cottage tebestūksojo priešais jūrą, dar varganesnis už varganiausią mūsų pirkelę, veik lūšna, dar gėdingiau atrodanti dėl dervuotų malksnų stogo ir supama seno sodo, pilno sulaukėjusių žolių ir gėlių, kokių rasdavai mano vaikystės laikų Prancūzijos kelkraščiuose, iki buvo išrastos šlaitus šienaujančios mašinos.

— Kodėl stogo neuždengei šiaudais, kaip priešais tavo namą?

— Dėl statinės, — išdidžiai sako Brianas. — Šiaudais nenuteka lietus. O be to, labai brangu. Kadaise kiekvienas valstietis dengdavo stogą pats, bet čia nebeliko valstiečių. Šiaudiniai stogai šiandien skirti turistams.

Jis rodo man savo valdas, neseniai sutaisytą pašiūrę, — į akis čia krinta paskubomis sutaisyta valtis, — ją pasiskolinome, kad galėtume plaukti į žvejybą, — ir bučių omarams gaudyti, kurį turbūt atsitempė iš sąvartyno, nors nė vienas Bretanės vėžiagyvis nėra toks kvailas, kad leistųsi juo sugaunamas! Už namo šalia statinės įrengtas dušas su nesandariomis durimis, praleidžiančiomis lietų ir drėgmę. Bet vis dėlto dušas...

Atsižvelgdama į vietų išdėstymą, neatmetu, jog į jį reikia eiti per lauką, kaip ir į vadinamąją išvietę, duobę — tikrą senieną, su ant viršaus stovinčia kiaura kėde.

Virš jūros, kuri švelniai virpa išilgai neaprėpiamo smėlio paplūdimio, viešpatauja šviesa, nedrįstanti ištarti savo vardo ir neprimenanti nei vakaro, nei ryto: ta beveik skysta šviesa, kuri, matyt, gaubė pasaulį prieš atsiskiriant vandenims ir žemei. Bet iš tiesų nelijo, ne; galų gale beveik ne. Kaip tik tiek, kad pasiteisintume, kodėl nedelsdami pasislėpėme namuose. Suplanuoti, kaip ir Bretanės pirkelės, jie prasidėjo pagrindiniu koridoriumi su kambariūkščiu abipus: dešinėje miegamasis, o kairėje virtuvė, kiekviename — po plytinį židinį, su kūrenti paruoštomis dailiomis paprastomis durpėmis, iš kurių kyšojo šiaudeliai. Išskyrus koridorių, kuris buvo grįstas keliais plokščiais akmenimis, visur kitur grindys buvo plūktinės. Baldus atstojo dėžės ir grubiai apdirbto eglės medžio suolai; ant stalų senovinės žibalinės lempos, o kampe butano dujų viryklė ir kriauklė su čiaupu, — tiesiog stulbinama tokioje aplinkoje.

Žvelgiame vienas į kitą kiek suglumę. Brianas staiga pamato savo namą mano akimis ir klausia savęs, ar gerai padarė mane pasikviesdamas. Jis nesumoja, nei ką sakyti, nei ką pasiūlyti. Akivaizdu: nemokame kartu daryti nieko kita, kaip tik mylėtis! Niekada neturėjome laisvo laiko šnekučiuotis apie daiktus ir kitką... nekantraudami... Niekada drauge nesidarbavome, neapsipirkinėjome, negaminome. Įprasti klausimai, kaip „Ar nori gėrimo?“ arba „Taigi, kas nauja tavo gyvenime?“, visiškai netinkami, nes mūsų abiejų „tavo, mano“ neturi jokio pagrindo. Mes tuštumoje, kur vienintelė tiesa yra tik kito gyvo kūno geismas ir sumišę žvilgsniai, kuriais pasikeičiame, tik jie atskleidžia visą mūsų jausmų jėgą. Netardami nė žodžio, leidžiamės siurbiami vienas kito ir atsakymas jau mumyse, o visatos centras yra ten, kur mudu.

Kambario kampe stovi sena, labai aukšta valstietiška lova su kojelėm, su šiaudiniu čiužiniu, kuris girgžda ir braška sulig kiekvienu mūsų judesiu, jis įvilktas visiškai naujos drobės apvalkalu, kvepiančiu tikrais linais, kaip kadaise pas mūsų močiutes. Kad mums būtų šilta — raudona pūkinė antklodė, kurią Brianas ką tik atsivežė iš Dublino.

— Neturėjau laiko tau įrengti tikro namo, — šniokštuoja jis, — visas laikas, kurį čia leidžiu, bent jau laikas su tavimi, supranti.

— Tu tinkamai pasielgei, my love, šiaip ar taip, būtų buvę per daug darbo: sakytum čia niekas nebūtų gyvenęs visą šimtmetį.

— Žinoma, taip! Mano tėvai čia gyveno prieš trisdešimt metų. Tai jie pastatė statinę ir įrengė kriauklę. Pašiūrėje jie laikė karvę, avis anapus kalvos, taip pat, prisimenu, jie turėjo asilą, kad nudardėtų vežimaičiu į Snymą. Bet jie negalėjo pasilikti: tai tas pats, kaip būti vieninteliais gyvaisiais kapinėse! Jie išvyko, kai man buvo aštuoneri ar devyneri, kad galėčiau eiti į mokyklą. Buvau nusiminęs. Aš nebijojau mirusiųjų čia, šitame kaime. Jie su manimi kalbėdavosi... buvo mano draugai!

Įsivaizduoju savo rudaplaukį mažą, devynerių metų — su kuprine ant pečių, veidas pilnas strazdanų — ir jo nostalgiją vaikystės pelkes lankydavusiems kaukams ir babaušiams, kurie ir šiandien, galiu prisiekti, dar lankojo sapnus.

Rytoj turėsime laiko paplepėti apie vaikystę; šią akimirką pašnekesys ne pats tinkamiausias bendravimo būdas. Suprantame tik vieną kalbą: tą, kuria šnabždamasi po antklode, apsalus nuo puikaus vienas kito supratimo.

Meilė kalba ir veikia mums veik nevokiant, nežinant jos pradžios ir pabaigos. Beje, kokia dar pabaiga, juk prieš mus amžinybė: dešimt dienų! Kol dar nepanirau į miegą, Brianas iš amžių gelmių atėjusiu, mane pravirkdančiu judesiu užkloja antklode man pečius. Užmiegu kaip urvinė moteris, prie kurios budės jos vyras, apsiaučiantis ją žvėries kailiu, kad apsaugotų nuo laukinių gyvūnų ir piktųjų dvasių.

Jau nebepamenu, ar mudu tąnakt miegojome. Kartkartėmis Brianas keldavosi įdėti durpių briketo į židinį, kuriame patyliukais spragsėjo mėlynos it žaltvykslės liepsnos.

Auštant atsikėliau pažiūrėti pro mažutėlį langelį, kokio pilkumo lietus. Žemiau, paplūdimyje, vienas kitą ginė putų purslai. Galėjai pamanyti, tuoj kils vėjo gūsis, bet paskui staiga dangus persimainė, ir kraštovaizdis, suspindus saulei, tapo ryškus ir gyvas. Vandens paribiu vaikštinėjo tilvikai, drėgname smėlyje palikdami žvaigždės pavidalo nagų įspaudus.

Virtuvėje Brianas buvo viską paruošęs! Ant žarijų keptos bandelės, putojantis pienas ištrupėjusioje anglų porceliano puodynėje, puoštoje tarp rožių pumpurų dūkstančiais triušeliais. Anglai neatsispiria rožių pumpurams ir triušiams ir neatleidžia prancūzams, kad šie gali valgyti triušienos ragu!

— Šššš, tik pažiūrėk, — staiga tarė Brianas, smakru man rodydamas takelį: didelis auksu spindintis fazanas, pasipuošęs prašmatniu šleifu, didingai vaikštinėjo ten kaip po savo aptvarą, sekiojamas fazanės.

— Auštant pamatysi žolėje liuoksinčius kiškius. Tikrieji jų namai čia, o ir audinių, kiaunių, lapių. Tik mudu čia — išnykusios rūšies egzemplioriai — įsibrovėliai!

— Kurgi, kurgi, — sušukau, — ar žinai, kiek valandų? Dešimtą valandą atoslūgis. Jeigu per pusryčius norim mėgautis krevetėmis ir moliuskais...

— Kurgi, kurgi? It’s not all that?12 Ką tai reiškia? Niekada to neaptikau savo prancūzų kalbos vadovėlyje!

— Tai žodis, kurio lengvai neišversi į anglų kalbą, o prancūziškai suvis nepaaiškinamas! Mesk iš galvos: let fall, kitaip nepasakysi. Eime, aunamės batus ir lekiame. Aš atvykau žvejoti, o čia tiesiog puikumėlis!

— Žvejoti. Kaip kirčiuoti šitą žodį?

— Pasakyk, kokią pažangą padarei mokydamasis prancūzų... O dėl žvejybos, tikiuosi, viskas bus kitaip...

— Yes, another pair of sleeves13, — tarė Brianas pasiduodamas, — užsienio kalbos painios.

Žvejoti pradėjome stati. Valtį į vandenį nuleisime vakare, kai jūra pakils, vilkdami ją per tai, kas liko iš krantinės, kur kitados prisišvartuodavo išdidūs vikingų laivai. Dabar krantinė apgriuvusi ir nuklota visokiausių nuolaužų, subrizgusių laivavirvių, sulaužytų irklų, padargų, kurie, regis, palikti prieš pusšimtį metų, senų padangų ir viryklių griaučių. Airiams jūra pirmiausia yra šiukšlynas. Jie netvarkos, dalykų, daromų atžagariai, įsikūnijimas; tikri niekų dirbėjai. Jiems labiausiai patinka valties variklio smaigus pakeisti žiogeliais, irklus — supuvusiomis lentomis, o dailutę sampyną — geru virėjos mazgu. Bet jeigu pakrantės — šiukšlių dėžės, jūra vis dėlto jiems ne podėlis. Niekas nerenka moliuskų, nuo kurių mėlynuoja uolos, nesugaudo iš po dumblo krevečių ir nesurenka valgomųjų kriauklių, kurių šimtines vienodų urvelių radau vakar vakare smėlyje. Verčiau mirti, nei ieškoti sau maisto jūroje!

— Ir tai ne iš piršto laužta, — patvirtina Brianas. — Kai praėjusiame amžiuje bulvių derlius ėmė naikinti kolorado vabalai, — šiose pakrantėse, čia, kur esame, žmonės mirė šimtais tūkstančių, užuot mitę jūros gėrybėm! Tai vienas iš tų dalykų, kurių šioje šalyje niekas negeba paaiškinti. Klausinėjau istorikų, sociologų, gal tai buvo religinis draudimas. Tabu? Okupanto, draudusio airiui turėti laivelį, įstatymas?

— Bet vaikai — jie juk galėjo žvejoti įsibridę, — šiaip ar taip, geriau, nei mirti badu! Vis dėlto ši istorija beprotiška.

— Viskas šioje šalyje beprotiška, — sako Brianas. — „Airija — tai beprotybė“, — rašė vienas mūsų poetų, nebežinau kuris, jų tiek daug...

— Kiekvienas iš jų būtų galėjęs taip parašyti! Nieko keista, kad airių rašytojai kalba apie Airijos ligą.

— Ir vis dėlto ji niekad neišgydoma.

— Brianai, jei nori žinoti mano nuomonę, sakau: reikėtų kreiptis į raganių ir prašyti paaiškinimo. Kaip suprasti, kad jūsų šventasis Patrikas sėdo į akmeninę geldą, idant pakrikštytų Europą? Jau vikingai turėjo drakarus, o šis geilų vienuolis pasirinko granito luotą... Tik pamišėliui galėjo šauti tokia mintis!

— Atvirkščiai, — pareiškia Brianas, — jūs — Dekarto kraštiečiai ir todėl niekada nesuprasite Airijos. O šventasis Patrikas žinojo, kad būtent tikėjimas laiko virš vandens. Airiams stigo medienos pasistatyti laivui, patirties plaukioti, bet užtai jie turėjo tikėjimo per akis. Jie naudojosi tuo, ką čia pat rasdavo! O kuo tai baigėsi, pati žinai... buvo įsteigti vienuolynai Prancūzijoje, Žiumježas, Sen Galas Šveicarijoje ir daugybė kitų!

— Jau belaukiant, kol vyksime į įlankėlę, man kilo įspūdis, kad reikės tvirto tikėjimo, kad valtis, kurią ką tik parodei, plauktų... O aš, netikinčioji, rizikuoju mus abu paskandinti! Ramiau bus žvejoti stovint, ypač su tuo, ką atsivežiau iš Roskofo, žiūrėk!

Išvynioju visiškai naują savo žaisliuką, specialų tinklą krevetėms, išardomu kotu, turintį movą su aliuminine strekte ir Pietų jūrų mėlynumo tinklelį. Tai „Jaguaras“, vienas iš krevetėms gaudyti skirtų tinklų! Beje, dvejojau, ar jį rišti prie savo lagamino su ratukais, baimindamasi panėšėti į keliaujančią kvaišą! O paskui pamačiau, kad Airijos keltas pilnas Bretanės ir Normandijos žvejų, apsirūpinusių ištobulintais įrenginiais lašišoms ir rykliams gaudyti, paskutinės mados spiningais ir net trisluoksniais nailoniniais tinklais kuprinėse! Buvau tikrai ne pati juokingiausia tarp visų tų romių maniakų...

— Romių? — paprieštaravo Brianas, — juk jūs plėšrūnai, taip! Žudikai! Kaip tigrų medžiotojai Afrikoje. Tokie patys! Tik todėl, kad žuvys bebalsės...

— Šnekėk toliau, mielasis! — sušukau aš, brisdama į vandenį, kuris man atrodė ledinis, nepaisant Golfo srovės. Vis dėlto aš apsirūpinusi, kaip koks Farerų salų žvejys: ilgaauliai batai, neperšlampamas apsiaustas, jūreiviška kepurė, pintinė ant perpetės, maišelis krevetėms ant juosmens, prie nugaros pritvirtintas kabliu, ir tinklas. Ryžtuosi ūmai pulti po dumblių kuokštu šalia niekuo neišsiskiriančios uolos, ir tikra staigmena! Trisdešimt ar penkiasdešimt Palaemon serrata, mūsų prekybininkų vadinamų „karališkąja puokšte“, jau spurdėte spurda tinklo dugne. Gal užtikau telkinį? Betgi ne, po kiekvienu dumbliu kiekviename duburyje, kiekviename jūros žolių guote knibžda milijonai šių permatomų gyvūnėlių, kurių niekas netrikdė amžių amžius! Pasisuku norėdama savo susižavėjimą išreikšti Brianui:

— Čia pilna tigrų. Plėšrūnė puotauja! Nieko sau!

Jis stovi vidur įlankėlės įsibridęs vandenyje iki pilvo, vienoje rankoje laiko perpus sulaužytą meškerykotį, o kitoje — suplėšytą seną tinklą, kurį surado pašiūrėje. Nėra kada gailėtis: nėra tokios meilės, kuri galėtų atsispirti tokiam didžiuliam jūros laimikiui šiame tokiame pasakiškame kaip eldoradas krašte. Deja, mano pintinė labai greitai prisipildė, nors išmečiau į jūrą nesuskaičiuojamą daugybę nedidukių krevečių, kurias Bretanėje būčiau laikiusi didelėmis. Užtat aš radau vieną iš tų retų užutekių, kur nėra dumblių ir kur vanduo labai skaidrus, taigi tinkamas jūrų ežiams. Užtenka pasilenkti: per keletą minučių surenku jų, įsispraudusių į uolos plyšį, dvidešimt; jie, nesutikdami priešų, taip įmitę, kad net nebeįstengia pasprukti; netruksiu juos ištraukti, — vargšeliai... Turiu peiliuką ir tuos, kuriuos sutraiškiau traukdama, ryju čia pat. Gana jiems kentėti...

— Ar mėgsti urchins — tuos benamius! — sušunku Brianui, kuris neryžtingai bastosi po įlankėlę.

Jo veide pasirodo pasibjaurėjimo mina, priverčianti mane šiandien nutraukti derliaus rinkimą.

Lieka valgomosios kriauklės, jūrų moliuskai po apsiputojusiais akmenimis ir keletas švento Jono kriauklių, kurios, užkluptos atoslūgio, pasielgė neapdairiai — to neparodė skardžiais tarkštelėjimais! Ir dar kai kas lieka — lieka apstulbimas dėl šio galingo kvapo, — jį turi tik vandenynas, — atradus tūkstančius rūšių, kur gyvūnas palengva susilieja su augalu taip, kad negali atskirti, kuriai karalijai priklauso visi šie keisti gyviai, koralai, rausvi bei rudi dumbliai, neaiškiai judantys, įvairių formų dalykėliai — kliedinčios vaizduotės vaisiai, dauguma jų išnyko iš senosios Europos pakrančių ir išliko tik kai kuriose labiausiai į vakarus nutolusiose Bretanės salose, pavyzdžiui, kad ir tos rūšys, kurioms gresia išnykimas, Pollicipes cornucopia, holoturijos, jūrų adatos ir kitos mano vaikystės pasakiškos vandenų būtybės.

Taip pat apstulbimas, kai išvysti priešais save ateinantį padarą, tokį pat keistą kaip pasakiška būtybė, galbūt kentaurą?.. Kol kas matau tik jo karčius ir viršutinę kūno dalį... Ne, štai dvi kojos, taigi čia ne kentauras, o vyras, ganėtinai pamišęs iš meilės, kad Farerų salų žveję, šlapia vilnonu kepuraite, dumblėtu apsiaustu ir kelnėmis su petnešomis, palaikytų iš vandenų išnyrančia Venera.

Atsikratau visų lobių, juk vos panešu juos, ir mes nusivarę grįžtame į tuos vadintinus „namais“ griuvėsius.

Brianas pašildė vandenį dušo kibirui; genialus išradimas: kibiro dugne įtaisytas laistymo bumbulas, kuris ima veikti truktelėjus virvutę. Sancta simplicitas! Ir jis plačiai atidarė kambario duris ir uždėjo ant durpių keletą anglių gurvuolių, kad sušildytų kamarą, kurią užsispyręs vadina vonia. Man truktelėjus kaištuką, skląstelis prasiveria ir ima tekėti šiltas vanduo. Net sūkurinė vonia neatrodytų prabangiau.

Girdžiu, kaip virtuvėje, mesdamas į verdančio jūros vandens dubenį gyvas krevetes, vaitoja Brianas. Laukti, kol jos nusigaluos, taip pat žiauru, o ir bus ne tokios skanios, patikinu jį. Vėliau man teliks išgliaudyti jūrų ežius, išvirti švento Jono kriaukles, įdaryti kitas kriaukles, atkimšti butelį degtinės ir mudu, kvaksėdami iš malonumo, ragausime gėrybes jūros, kuri tokia pat dosni kaip pradžioje ir kuri dabar kyla, pasišiaušusi, pašiurpusi nuo lietaus, slėpdama nuo manęs visas tas naivias krevetes, kurios manosi esančios laisvos po dumblių sąžalynais („kas gi nutiko draugužėms?“ — klausinėja jos...), nenutuokdamos, kad jau rytoj jų pačių laukia pasimatymas su beširde prancūze, kurijoms nenuolaidžiaus.

Dar neišgliaudęs paskutinės krevetės Brianas, nutaisęs apgaulingą prekijo šypseną, man rodo į dangų, kuris dabar prakiuro taip, kad vietinis dienraštis Kerry Man tai įvardija heavy rain14. Atskleidęs mano priklausomybę nuo žvejybos per didžiuosius potvynius, jis man pažadėjo, kad dieną mylėsimės tik per heavy rain. Pažindamas savo tėvynę, jis per daug neapsiriko: mes vos nepraleidome visų dešimties dienų lovoje!

Žvelgiame vienas į kitą kaip du abstinencijos ištikti narkomanai, žinodami, kad mudviejų išsigelbėjimas ten, po raudona antklode. Ir pratrūkstame juoku kaip du laimingi kvailiai. Juk mudu niekam kitam nereikalingi, tik patys sau. Todėl, kad čia nėra telefono, nei kaimynų, nei elektros, nei moralės, tik gyvybės jėga, todėl, kad nėra nieko, tik šis bendrininkiškas lietus ir ši raudona antklodė; juokiamės, kad taip geidžiame vienas kito, kaip kad po dešimties dienų verksime neišsėmę šio geismo, ir kad visa kas vienijasi, idant mus išskirtų.

Bet kiekviena meilė turi savo amžinybę, o mes gyvename tik pirmąją jos dieną.

Šiame vakariniame Europos pakraštyje šviesu iki dvidešimt trečios valandos. Turiu dar laiko į bučių padėti jauką, šįryt su krevetėmis sugautą žuvį, ir užtaisyti jo skyles virvagaliais ir krantinėje rasta viela.

— Tu jau daraisi airė, — sako Brianas.

— Neišvengiamai, — atsakau, — dėl to Paddy, kurį privertei išgerti!

Po keleto yrių mes pastatysime bučių įlankėlėje, smailiaviršūnės uolos papėdėje, prie grotos angos, kur ir aš, man regis, norėčiau įsitaisyti buveinę, jeigu būčiau omaras.

Grįždami į kaimą, kur gamta pamažėl atgavo visas savo teises, mes prisiskynėme didžiulį glėbį varpų ir lauko gėlių senoviniais vardais, — ugniažolių, orchidėjų, eraičinų, violetinių dirvuolių, aguonų ir raudonųjų rusmenių, — padovanoti Briano namams, į kuriuos niekas nieko neatnešė trisdešimt metų.

Mes sumerkėme jas į tiesiog ant žemės pastatytą cinko skalbyklę ir old cottage staiga ėmė panėšėti į tigrus namus.

Belieka paruošti jūros moliuskus, šviečiant žibalinei lempai, Brianui priešais abu židinius džiaustant mudviejų žvejybos drabužius, — šie kaipmat ima skleisti tirštą garą, sumišusį su aitriai saldžiu durpių kvapu. Laukėjau stojo naktis ir gali įžiūrėti tarp griuvėsių keletą ten dar tebeaugančių medžių, kuriuos nuolat pučiantys vėjai visus pagręžė į vieną pusę; jie tokie panašūs į susivėlusius, niekaip nenorinčius mirti senius. Pro langus, išmargintus lietaus ir voratinklių, matau tarp griuvėsių skubančius šešėlius. Tie, kurie čia gyvena, stengiasi sužinoti, kas atsidangino lankyti šių vietų. Visuose namuose pasirodo šviesos — žiebiamos žvakės. Ar mūsų durys gerai užsklęstos? Jas purto vėjo gūsiai ir pro nesandarias lentas sunkiasi ir varva lietus, o pašiūrės langinės gūdžiai trinksi. Žinoma, čia tik vėjas.

— Brianai, pasakyk, ar aš nesapnuoju...

Iš anapus stiklo, visai čia pat, ką tik sužiuro dvi auksaspalvės akys, jos žiūri į mudu. Tos dvi geltonos, be išraiškos ir be veido, akys nemirkčiodamos žvelgia į mudu.

— Tai lapė. Nesijaudink, lapės niekada nepuola.

— Tu moki prijaukinti mirusias sielas. Pasakyk, kad ji dingtų. Vien nuo jos žvilgsnio man negera.

Brianas pasilenkia lango link ir geltonos akys išnyksta, o gal užgęsta.

— Mano mažoji dekartininkė, Airijos kerų auka... Man tai patinka...

Aš spaudžiu jo tokį stangrų kūną glėbyje ir pakišu savo ranką po jo marškiniais, kad įsitikinčiau, jog jis gyvas. Kaip visų rudaplaukių, jo oda slepiamose vietose labai balta ir labai švelni.

— Ką nori daryti tokį vakarą kaip šis, nebent dvylika vaikų kaip tavo protėviai?

— Rytoj vakare vyksime į Blind Fiddler, pamatysi, žmonės čia gausiai lankosi baruose. Tai nė kiek neprimena to, ką tu įsivaizduoji. Kaip tik šią savaitę bus nuostabus muzikantas, panašus į seną klajojantį bardą... Būdamas Kenmere, mačiau afišas. Jis vardu Pekeris Dunas. Čia jis labai garsus.

Tarp lietaus šuorų ir visai artimo bangų gaudesio mudviejų dėmesį patraukia naujas vandens keliamas triukšmas: pro besidaužančių, dervuotų stogo malksnų skylę lyja į kambarį. Brianas dėl tokio menkniekio nė kiek nesijaudina — lašams surinkti pastato seną puodą. Bet, žinoma, šis kiauras ir plūktine asla teka vandens srovelė.

— Nesirūpink, toli nenutekės. Plūktinė asla gerai sugeria drėgmę. Ji daug geriau už plyteles.

Jis kalba taip rimtai, kad man nekyla ūpas šaipytis. Ir taip rimtai artinasi prie manęs, kad užmirštu, kodėl norėjau pasišaipyti. Šis vyras mylisi it laikytų mišias ir aš atsiklaupiu. Lyja ir pučia vėjas, tarytum niekad nesiliaus. Ir yra tik ši vaiduoklių kaimo tikrovė ir šis vyras, apglėbiantis mane rankomis, kojomis ir mane įsiurbiantis.

Rytą dangus skaistaus mėlynumo, tarsi nieko nebūtų įvykę, ir mudu keliaujame iškelti bučiaus, kurio geltoną ir aplūžusi plūdurą įžiūriu gražiai plaukant. Abu irkluodami iriamės išilgai pietinės įlankos pusės, kur mums prisiartinus pakyla raudonsnapiai vandens paukščiai. Į mudu sužiūra porelė apstulbusių garnių: jie dar nematę tokių keistų dvikojų žinduolių, kiek siekia garnio atmintis. Bijodama pagundos, net neėmiau tinklo krevetėms. Mums liko kilogramas didelių rožinių krevečių, sužvejotų vakar, jas, valstiečių, — iki prasidedant šaldytuvų erai, — įpročiu, pakabinome maišelyje, po pašiūrės stogu, kad nepasiektų gyvūnai.

Šokteliu į priekį, kad sučiupčiau bučiaus kablį, kurį prislėgiau sunkiu akmeniu, — juk nežinau, ar vietos srovės stiprios. Aišku, Brianas, kiekvieną debesų išsidėstymą pavadinantis vardu, taip pat nežino. Jis nežino rifų, kurie teikia šiai pakrantei pragarišką pavidalą net tada, kai gražus oras, pavadinimų. Iškeliu bučių į krantą... du apstulbę omarai išlenda į saulę: vienas didelis, kilogramo su viršum, ir vienas mažas omaras — kąsnis, kaip trumpai drūtai sakoma. Mažiausiai to tikėjausi, neturiu pintinės jiems įdėti ir juos tenka nešti į sausumą bučiuje, galvoje sukantis mintims apie tūkstančius airių, kurie galėjo čia išgyventi, kiekvieną dieną šlamšdami omarus!

Neturime jokio indo jiems paruošti, tad sukrauname juos pavėsyje, po dumblių sluoksniais. Netrukus miestelyje nusipirksime indą žuviai gaminti. Kol žvejojame, mums būtinai reikia keleto rykų, smailių žirklių jūrų ežiams gliaudyti, spaustukų vėžiagyvių žnyplėms, smeigtukų kiaukutiniams moliuskams. Čia radau tik peilį Briano mėgstamoms konservuotoms pupelėms su pomidorų padažu atidaryti ir kamščiatraukį „Ginesui“. Vyro namai, dar blogiau — vyro airio, įpratusio prie nepritekliaus.

Automobilis „Fordas“ — senas kledaras, pasiruošęs išleisti paskutinę dvasią, bet dera prie kraštovaizdžio; gerai čia jaučiasi tik avys, o retos motorinės transporto priemonės lūkuriuoja visur kur, stumdomos einančių bandų, kurios nekreipia į jas dėmesio ir niekada nepaskubina žingsnio.

Važiuojame laukais, nuklotais viržių ir žemaūgių rožinių, geltonų ir violetinių kryklių pūkais, kurie dengia žemę kaip moherinė trispalvė antklodė, panaši į tas, kokių gali rasti visose čionykštėse craft-shops15. Abipus kelio rikiuojasi durpynai, panėšintys į juozgano pudingo, kurį tokios pačios spalvos valstiečiai kastuvais raiko ir džiovina lietuje pakelėse, riekes. Čia niekas nekreipia dėmesio į prastą orą.

Prasilenkiame su tempiamais mažyčių asilų nedideliais dviračiais vežimaičiais, iš kiekvieno ūkio surenkančiais pieną, su keletu drąsių turistų dviratininkų nailoniniais apsiaustais ir dar su tomis taip būdingomis Airijai pamėklėmis. Tai aukšti, seni valstiečiai, užsidėję kepures su snapeliais, išdidžiai niekinantys lietpalčius ir neperšlampamus apsiaustus, apsirengę nuo dėvėjimo ir airiško nerūpestingumo išblukusiais tvido kostiumais, vaikštinėjantys toli nuo kaimo, visad nuo lietaus žvilgančiais ir akivaizdžiai niekur nevedančiais keliais arba sėdintys ant akmeninio šlaito, lyg lauktų Godo ar dar ko tiek laiko, kiek tik reikės.

Kenmeras, esantis už valandos kelio, — tai „didelis miestelis, labiausiai garsėjantis savo galvijų muge“, — rašoma mano kelionių vadove. Tikrai, purvas ir gyvulių mėšlas dengia aikštę ir pagrindinę gatvę, kur trypčioja karingos nedidukės karvės, guvūs jaučiai ir piktos ožkos...

Čia ir gyvūnai, ne tik žmonės, pasižymi keistu elgesiu.

Reti turistai braunasi tarp vištų narvelių ir šiaudų kūlių, kad prieitų prie vietos tautodailininkų krautuvėlių, kuriose parduodami nemeniškai vitrinose sukrauti nei šiokie, nei tokie dirbiniai: pliušinės avys kandžių sukapotomis vilnomis, balti sportiniai Arano salų megztiniai, sustirę į ragą, keltiškomis arfomis arba airišku simboliu — dobilu puošti raktų pakabučiai ir stiklinės, sužymėtos padalomis, airiškai kavai. Aikštėje stūkso paminklas galvas paguldžiusiesiems, prie kurio visada žydi gėlės, nes, pasak Briano, airiai vis dar tebemano, kad karas už nepriklausomybę nesibaigė. Šiaurėje dar minima kiekvieną dieną: Belfaste, Londonderyje, toje Alsterio dalyje, kuri vis dar įeina į Jungtinės Karalystės sudėtį. Dubline visi tik apsimeta tai užmiršę, bet juk šio, geilų16, krašto žmonės nepasirašė taikos.

— Rytoj Kersivine tau parodysiu garsųjį paminklą visiems kritusiesiems: menhyrus su virš jų besistiebiančiu keltišku kryžiumi, ant kurio dar neužbaigtas vardų sąrašas. Ir data: 1917- ieji, pilietinio karo pradžia, o po ja daug tuščios vietos. Kol visa sala nebus nepriklausoma, data nebus užrašyta... Beje, turiu pusbrolį, tarnauja IRA — Airijos respublikonų armijoje... kaip ir visi.

— Kyla įspūdis, kad ši sala kariauja ištisus amžius. „Dieve Tėve, keltai išžudyti, pasigailėk...“ Pažįsti Bretanės poetą Ksavjerą Gralį, prisimeni, su juo išlenkėme stikliuką Pont Avene?

— Taigi, Gralis, kokia tinkama keltui pavardė! Tai bent graži būtų epitafija ant šio paminklo... mirusiesiems, kurie dar gyvi vaikšto ir nežino, kad vieną dieną čia bus įrašyti.

— „Akmuo jau galvoja, kur bus įrašytas jūsų vardas“. Tai tikrai Aragono eilės. Šiek tiek primena Pasipriešinimo sąjūdį okupacijos metais.

— Bet čia tai jau trunka pusšimtį metų, supranti? Išties nelengva supaisyti, kas čia vyksta... čia taika, čia karas.

— Čia meilė, — priduria Mariona, gerai nevokdama kodėl, bet tai akivaizdu.

Laukdami koncerto, mudu einame į „geriausią Kenmero restoraną“, taip bent teigia mano kelionių vadovas. Kaip ir reikėjo tikėtis, čia bjauru. Ne veršienos kepsnys, o buivolo ar blogai atšildyto mamuto, įdarytos austrės suragėjusios, labai skani vien tik lašiša. O už įėjimo mokestį jiems užtenka įžūlumo pasiūlyti ledinį britiškų „krevečių“, tiesiog skęstančių amerikietiškame kečupe, rinkinį. Atrodo, niekas nė neįtaria, jog visa vakarinė pakrantė knibžda tokių pačių vėžiagyvių, kurie tik ir prašosi surenkami ir kurių kilogramas Paryžiuje kainuoja pusšimtį frankų. Pasakau tai šeimininkei ir nurodau jai jūrų ežių kainas mūsų didžiuosiuose restoranuose — „Kupole“, „Skliaute“. Ji žiūri išsigandusiomis akimis — laiko mane ligone. Mes valgome varles ir sraiges, kaip galima mumis pasitikėti?

Dešimtą valandą mes susiruošiame į Blind Fiddler. Pekeris Dunas pasirodys tik vienuoliktą valandą. Bet užeiga jau pilna tipiškų airių šeimų: įvairaus amžiaus vaikai, viena ar dvi vienuolės įprastais drabužiais, dvi ar trys nėščios moterys, ant rankų laikančios savo neseniai gimusius žinduklius, močiutės, neįgalieji riedančiuose vežimėliuose, žavingos ir bjaurios merginos; vyrai sėdi prie baro ir rūkydami pypkes gurkšnoja Giness, o tuo metu tyliai dega ištikima palydovė — durpių ugnis. Ant pakylos, pritardama sau akordeonu, populiarias dainas, pasakojančias apie airių nelaimes, anglų žiaurumą, karą, mirtį ar jaunų žmonių tremtį, dainuoja mergina. Kaimiečiai, purvinais batais, tvido kepurėmis ant galvos, stojasi, kad dainomis pasmerktų Margaretą Tečer ir išaukštintų Airijos didvyrių žygius, karalių Brianą Boru, Davidą O’Konelį, o kad sugraudintų — apie Moli Malone.

Pakylos kamputyje keturios mažos žavingos mergytės šoka airių šokį: išilgai kūno nejudančios rankos, tik ritmingai juda liesutės kojytės.

Mes dar neužsisakėme airiškos kavos, o dvi jos stiklines padavėja jau padėjo mums ant stalo. „Nuo tų keturių ponų, — tarė. — Tai generolo de Golio atminimui, jis lankėsi čia 1970-aisiais. Jie išgirdo, kad esate prancūzė, ir jus, taip pat ir poną, sveikina atvykus.“

Sveikinuosi pro dūmus su jais, sėdinčiais kitame užeigos gale, kur dabar visi pradėjo šokti. Nežinau, ar Brianas mėgsta šokti, bet mudu pakylame, suvilioti akordeono, prie kurio prisidėjo gitara ir dūdmaišis. Visi dabar šokių aikštelėje, nesvarbu nei amžius, nei grožis, nei grakštumas. Šokėjams nuo penkiolikos iki septyniasdešimt penkerių, jie šoka svingą, burė, jei nemoka nieko kita, roką, galiausiai nesvarbu ką. Maža juokinga moteriškaitė, įsispraudusi į džinsus, putliais, strazdanotais skruostais, moko repuoti nuo stropumo susijaudinusį drimbą. Kad dar labiau jam įtiktų, ji staiga nusispiria batus ir visur — ant kojų, ant rankų — jai išauga sparnai, — kokia ji grakšti.

Brianas šoka kaip meškinas, bet aš myliu meškinus. Jis laiko mane priglaudęs prie savęs ir aš nė nenoriu nieko kita, tebežiūrėdama su pavydu į tos mažos moteriškaitės sparnus. Ji draugiškai man linkteli ir ištiesia ranką... Nesvarstydama aš taip pat nusispiriu sandalus ir štai man pačiai ant kojų ir rankų išauga sparnai, imu skrieti, palieku Briano glėbį, šoku jau viena, persmelkta šokio džiaugsmo, pirmą kartą gyvenime jaučiuosi tokia laisva... Juokiuosi iš malonumo, man norisi sušukti „Tai įvyko, mama, žiūrėk, kokia aš grakšti. Tai atsitiko, mama: žiūrėk! Lurdo stebuklas, aš jau nebeparalyžiuota...“ Tarsi būčiau išvaduota iš apžavų, iš kankinamos širdgėlos, kad niekada neišdrįsau. Niekada nemokėjau? Niekada negalėjau? Niekada nesupratau, kas nuo pat paauglystės mane varžė. Liguistas drovumas? Gėda, kad turiu moters kūną? Katalikiškų mokyklų įkaltas drovumas, — šiose mokyklose išėjau visus savo mokslus ir jas mylėjau, tikrai per daug mylėjau? Taip, visa tai. Bet kodėl šios seniai mano atmestos ir pasmerktos sąvokos pasiliko įsispaudusios mano elgesyje.

1968-ųjų gegužės sprogimas būtų galėjęs mane išgelbėti. Man jis įvyko per vėlai, buvau jau dvidešimt septynerių. Kūnas sustingo. Vis dėlto aš sportuoju, slidinėju, laisvai plaukioju, kodėl negebu šokti? Net Alisa, baisi perfekcionistė, man liepė imti šokio pamokas. „Pas Žoržą ir Rozi“ Vareno gatvėje ištisas savaites mokiausi šokti valsą, rumbą, svingą, bet nepadariau nė menkiausios pažangos. Suprasdavau, ką reikia daryti, bet nervinis impulsas pasimesdavo pakeliui ir aš negebėdavau perduoti įsakymo savo kojoms. Mėgau tik soulą ir tango, nes juos šokdamas esi prigludęs prie savo partnerio. Jeigu mane paleidžia, sustingstu tokioje padėtyje, kokioje paliko... Ir visiškai netikėtai šį vakarą šios pašvinkusios užeigos scenoje mano kūnas įsielektrino, juo perbėgo srovė. „Žiūrėk, mama, aš šoku. Mama, kokia aš grakšti!“ Ir čia nėra nieko, kas man pasakytų: „Bet kas gi tau, Mariona? Tu girta, ar ką?“

Kas taip paveikė — garbinga ir besąlygiška Briano meilė? Airiška kava? Ar mane supanti marga publika, daugiausia valstiečiai, vietoj tų visur esančių arogantiškų tipelių ir seksualių savimi pasitikinčių merginų, kuriuos sutinki Paryžiaus kavinukėse. Ar bent tokiais juos laikiau, vargšai kvailiai! O tu taip ilgai bijojai vaikinų, vargšė, vargšė kvailė! Septintajame dešimtmetyje žiūrėjau į juos kaip į savo likimo kalvius. Kad ir kokia buvo mano asmeninė vertė, būtent nuo jų priklausė mano padėtis, mūsų visų padėtis.

Mačiau, kaip viena po kitos mano draugės iš Šventos Klotildos kursų tampa žmonomis Tulono jūros karininkų, Sen Kventino inžinierių, kultūros atašė Diuseldorfe ar Vladivostoke, aktorių, neturinčių vaidmenų, Isenžo suprefektų, arba, mano galva, dar blogiau, Kristaus sužadėtinėmis vienuolynuose. Tada, septintajame dešimtmetyje, dar nebuvo nei santuokos, nei vienuolystės, nei pašaukimo krizės. Mačiau, kaip net Elena, daug jaunesnė Alisos sesuo, gausiai apdovanota meniniais gebėjimais ir ambicinga, išteka už Viktoro, dvylika metų už save vyresnio ligoninės gydytojo, ir kaip jis, užvaldęs jos mintis ir gyvenimą, ėmė lieti iš jos tobulos sutuoktinės statulą. Ir niekas niekada nė neįžvelgė, kad ji elfas ir poetė.

Mano kartos, — vienos iš paskutinių Prancūzijoje, kuri pasirodė tokia nuolanki, — merginos ateitis ribojosi laikina laisve ir kiekviena buvo pasirengusi prarasti viską, net pavardę, o kartais ir tėvynę. Dabar suprantu, kad jeigu mylėjau Morisą, tai tik dėl to, jog jis jautė ypatingą pagarbą laisvei. Žinoma, visų pirma savajai. Bet nors ir kiek jam tai kainavo, taip pat ir kito laisvei. Ir vis dėlto jam nepavyko manęs išvaduoti iš šios nepagydomos mano baimės, kurią patyrė daugybė merginų ir kuri atrodė esanti tam tikras būdo bruožas. Dabar, kai mes kartkartėmis tam tikrose šalyse ir tam tikromis aplinkybėmis galime tapti žmonėmis kaip visi, šis būdo bruožas, laikytas įgimtu, atskleidžia tikrąją esmę: Jį lemia aplinkybės.

Man svarbi aplinkybė, be abejo, Briano meilė. Ir susitikimas su Airijos šalimi, kur stebuklai — įprastas dalykas. Štai kodėl šį vakarą, Alisa, tavo duktė pradėjo šokti, — juk ji tai mokėjo visada. Nebuvo reikalo eiti „Pas Žoržą ir Rozi“... Juk galiausiai viską valdo galva, net ir kojas!

Pagaliau, likus trisdešimt minučių iki vidurnakčio, Pekeris Dunas pasirodė. Įkaušęs, purvinas, pasišiaušęs, apiplyšęs, senas ir toks panašus į valkatą, jis dainavo su įkvėpimu, kaip Vysockis, kaip Filipas Leotaras, amžino gėrimo sušiurkštintu balsu, gniaužiančiu jums širdį. Tas senas žilomis garbanomis faunas grojo visais instrumentais — dūdmaišiu, arfa ir bandža, skaitė eiles, sakė uždegančias kalbas, dvi valandas jis kerėjo visus susirinkusiuosius savo nuostabiu bjaurumu.

— Mes, Geilų airiai, — įspėjo jis pradėdamas, — niekada nieko nemokėjome daryti, sutinku! Bet mes esame patys didžiausi gražbyliai, kokių kada tik buvo nuo senųjų graikų laikų. Kaip tik taip apie mus pasakė Oskaras Vaildas.

Gerdama ketvirtąjį airiškos kavos puodelį, aš apgiedojau IRA (Airijos respublikonų armijos) heroizmą ir neapykantą tam, kas angliška, ir Bobį Sandsą, kuris mirė per bado streiką Belfasto kalėjime, ir Bernadetą Devlin, ir žiauriąją Margaretą, ir klastingąjį Albioną.

Brianas mane vežė į Blakvoterį, versdamas šokinėti savo kledarą it „Jaguarą“ vingiuotais, siaurais, visada tuščiais keliais, nes niekas nebegyvena čia, šiuose pakrantės kaimuose, jau šimtmetį, — mirusieji gal ir gali uždegti savo namuose žvakes, bet automobilių nevairuoja.

Bet viskas turi pabaigą, net ir amžinybė. Dienos eina, omarai grumdosi bučiuje, jau neminiu kitų vėžiagyvių ir krabų miegalių ar plekšnės, sugautos tokios pat spalvos seklumoje. Nekalbu apie tas dvi audras, kai nušvitus saulei didžiuliai balti vandens paukščiai, atginti vėjo šuorų iš Skalaseigo salos, pasinėrė į įlanką it pamišę, siūlydami mums vieniems patį gražiausią cirko spektaklį pasaulyje. Kaip sako Brianas, Airija į nieką nepanaši todėl, kad niekada nebuvo „sutepta“ įsibrovėlių romėnų. Užtat niekas kitas paskutinius dešimt amžių jos negailėjo. Taigi kuo čia tapsi, nebent girtuokliu, poetu ar pamišėliu?

— Oho, visais trimis iš karto, — atšauna Brianas. — Pati matai! Čia mes gyvename beprotiška meile, poezija ir alkoholiu, šildančiu geriau už durpes, „kurių šiluminė galia silpna“, taip bent parašyta tavo garsiajame „Mėlynajame kelionių vadove“!

— Bet ką gi jūs veikdavote vakarais Blakvoteryje be laikraščių, be televizoriaus, be draugų, be telefono, be elektros? — man grįžus, paklausė Alisa.

— Buvome kartu, mama, ir tiek. Mudviem to užteko.

— Bet negali be paliovos mylėtis!

— Kur tau, iš pradžių gali. Darėme visa kita, ir mylėjomės.

Nedrįstu jos klausti, ar ji patyrė... Motina ir duktė niekada nėra tokios pat artimos kaip draugės. Ji džiaugiasi tuo, ką jai patikiu, bet niekada neklausinėja daugiau. Galiu prisiekti -jai pristigtų patirties atpažinti Brianą, nors pasaulyje tokių kaip jis nedaug. Ir dar: galiu prisiekti — Adrianas irgi niekada nesusimąstė apie klitorį. Taip galvodama jaučiuosi tvirčiau. Seksualinis tėvų gyvenimas neperregimas ir paslaptingas, bet jis ir turi toks būti, idant jie galėtų atlikti nepakeičiamą tėvo ir motinos vaidmenį.

Išvykimo išvakarėse pirmą kartą pažvelgiau ne į akis Brianui, o kitur. Beje, mažytis veidrodėlis, pakabintas virš kriauklės, suskilęs, kaip ir visa kita čia. Bet jo užteko, kad pamatyčiau, jog šioje šalyje greitai imama ristis žemyn. Prieš aštuonias dienas atvykusi kaip elegantiška paryžietė, pasikeičiau neatpažįstamai. Pasišiaušusi, murzina, suskeldėjusiomis ir sugrubusiomis rankomis, drabužiai ir net plaukai nuolat pradvisę vėžiagyvių ir jų sultinio kvapais. Aš neatsivežiau šampūno nei suktukų, nes kur čia įsijungsi džiovintuvą. Taigi nusprendžiame vykti pas kirpėją, už dvidešimties kilometrų čia dirba tik viena kirpėja. Beauty Saloon ne kas kita, kaip virtuvė su įrengtais bakeliais, džiovintuvais ir sodo kėdėmis; čia pluša trys jaunos esybės, jos be paliovos niūniuoja roko melodijas, sklindančias iš visu garsu leidžiamo radijo. Viena jų imasi manęs ir nepritariama mina apžiūri mano gaurus. Antra iki juosmens apšlaksto Brianą, rankoje laikydama purkštuko „kriaušę“, kurdama meilės nuotykio atmosferą, šitai, regis, ypač domina jos kolegę. Trečioji visiškai nekreipia dėmesio į mano nurodymus, o atsidėjusi šiaušia stirtą, visiškai panašią į savo. Aš maldauju: „Nereikia velti, please“, o ji plaukų vėlimo grėblį vedžioja po visą mano kiaušą. Ir, net nespėjusi ištarti „nereikia standiklio“, gaunu čiurkšlę dvokiančio lako į akis ir ant kiekvieno mano galvos paviršių šiaušiančio kuokštelio. Prieštarauti per vėlu. Mane išgelbėtų tik kitas plaukų trinkimas. Kol susimoku — tuos kelis svarus, — ji mane su pasitenkinimu apžiūrinėja: Much nicer17, — įvertina.

— Yes indeed18, — atsako Brianas, vargais negalais perveikdamas juoko priepuolį.

Dideliame Kersivino mieste nusiperkame vietos laikraštį, kad pažiūrėtume, kur šį vakarą pasirodo Pekeris Dunas, kurio paklausyti norėčiau dar kartą, idant įsitikinčiau, kad tikrai regėjau stebuklą. Bet visą savaitgalį jis koncertuoja garsiojoje Tralyje vykstančioje Ožio šventėje; nelaimė, per daug toli nuo mūsų.

Mudu grįžtame į Blakvoterį tylėdami, kaip visos senos poros. Viskas aišku, suprantame vienas kitą be žodžių. Netrukus paskutinį kartą pajusiu šį mirtiną virpesį, mane sugniaužiantį kiekvieną vakarą įžengiant į kaimą, kuris panašus į teatro sceną, apleistą aktorių, įvykus nelaimei. Žinoma, čia galėjo įvykti tik tragedija, kurios atgarsių dar apstu visur kur aplink.

Paskutinį vakarą iš paskutinių valgomųjų kriauklių, neišmokusių nepasitikėti žmonėmis, tų vargšių naivuolių, kiekvieno potvynio išmetamų į smėlį, išverdu sriubą, vertą pagyrimo, o tada mudu leidžiamės pasakyti įlankai „sudie“. Besileidžianti saulė Dievo ugnies skaidriu nušviečia milžiniškas bangas, atsiritančias tiesiai iš Niufaundlendo, kurios, nesutikusios kliūčių, niršiai atsitrenkia į uolingą, vis dar Blakvoterį saugantį užtvarą. Amžiams bėgant jos pragraužė minkštesnes dalis, liko tik aštriausios keteros, savotiški visad iš įsiūčio apsiputoję ryklio žandikauliai, prie kurių net prisiartinti baugu.

Bučius padėtas atgal į pašiūrę, valtis įstumta į laivinę, o savo tinklą ir sunkius žvejo batus palikau virtuvėje kaip sugrįžimo pažadą.

Žinau, kad Pegė niekada neatvyks į Blakvoter Petri, kurio vien vardas suspaudžia jai širdį. Pegė ypač bijo, kad vyras nesiimtų restauruoti namo, kuris „alsuoja dalies Airijos mirtimi“, kaip ji pati sako.

O ir tu, mažoji Mariona, iš kur gali žinoti, kad daugiau jau negrįši į Blakvoterį. Laimė, niekas niekada nežino tokių dalykų. Tai dar viena priežastis, kodėl jums pavydžiu: daug žinosi, greit pasensi.

— Let’s not talk of love and chains or lives we can‘t unite19, — šnibžda tau Brianas; jis šį vakarą nebepajėgia nei mylėtis, nei apie tai kalbėtis.

Ir nekalbėkite daugiau apie visa, kas tyko jus išskirti, bergždžia. Likite budrūs po raudona antklode, burna prie burnos ir kūnas prie kūno, laukdami, kol praeis ši baisi naktis.

— Dabar tau pasakysiu geilų kalba: Ta mo chroi istigh ionat, Mariona. Tai reiškia My heart is within you: mano širdis tavyje. Tai reiškia daugiau nei „aš tave myliu“.

Pagaliau išaušta, ir tai, kad reikia spėti į laivą, beveik palengvėjimas. Namas, kurį Brianas užrakina vargana surūdijusia spyna, tučtuojau atgauna griuvėsių pavidalą ir mirtina tyla vėl užgula kaimą. Takeliu vaikštinėja fazanas, lydimas fazanės, visai kaip savo aptvare. Kitą naktį kaime niekas nebeuždegs žvakės. Kad išgąsdintų ką?

Praėjus keturioms valandoms, pasilenkusi per Quiberon turėklus, palengva ryškėjant veik giedrai pietų Airijos pakrantei, Mariona su kiekviena banga jautėsi vis didesnė našlaitė. Prancūzų kalboje nėra žodžio, kuris nusakytų vaiko netekties skausmą. Ji regi, kaip laivo paliekamame pėdsake nyksta vaikas, mergina, moteris, gimę iš jos ir Briano meilės. Ir apstulbusi susizgrimba, jog visas dešimt dienų nė nepagalvojo apie Prancūziją, nei apie tekstą, kurį buvo pažadėjusi parašyti į Historia, nei apie savo paryžietišką būstą, nei apie Morisą ar Ameliją... Ji gyveno čia ir gyvenimas, į kurį rytoj grįš, jai atrodė toks netikras.

Būk rami, Mariona: kai rytoj auštant atvyksi į Roskofą, būtent airiška tavo gyvenimo dalis panirs į rūką ir į ją žiūrėsi kaip į vieną iš tų patamsėjusių praeities nuotraukų, kurios spaudžia ašaras, nors voki, kad jos priklauso kitam pasauliui.

Iš tiesų sakau tai, kas šauna į galvą, nes aš, Moira, visiškai nepažįstu tikrojo pasaulio. Niekada nepatyriau, kas yra vyras, vaikas, ką reiškia žodžiai „aš tave myliu“. Žinau apie tai tik tiek, kiek parašė poetai. Jie išmokė mane to trupučio, kurį suprantu. Jų ir kai kurių vyrų, o ypač moterų dėka kartais toli nuo miestų ir minios laimės ar nevilties paliktame pėdsake tam tikrose apgyvendintose vandenyno vietose, regėdama, kaip mylimasi, kai mylima, negalvojant apie nieką daugiau, man regis, pajuntu, ar veikiau dėl baugios tuštumos imu nujausti, ką gi reiškia žodis GYVENTI.