SEPTINTAS SKYRIUS

Pakili nuotaika truko neilgai. Atsibudusi penktadienio rytą Debora buvo nusiteikusi paklausyti advokato patarimo. Ji apsivilko juodą kostiumėlį – švarkelį ir sijoną – vien todėl, kad jis tiko tokią liūdną dieną. Kai perkėlė pacientus, kad per pietus turėtų laisvo laiko, pati sau kalbėjo, kad tik pertraukėlę darbe pasidarys, kad nors šitaip pagerbs Kalvino Makenos atminimą. O kai pasijuto važiuojanti kapinių pusėn, davė sau žodį, kad tik automobilyje pasėdės.

Kapinės buvo į pietus nuo miestelio, apsuptos neaukštų kalvelių, o šias apraizgę siaurų keliukų vingiai. Kapinaitės mažos, taigi kai vykdavo didelės laidotuvės, diduma šių siaurų keliukų būdavo nustatyti automobiliais.

Ji sustojo už paskutinės mašinos ir žiūrėjo, kaip atvykėliai žengia per žolę. Po kelių minučių, kai daugiau neprivažiavo nė vienas automobilis, ji irgi išlipo ir patraukė paskui. Vėl grįžo šilti orai, kartu ir drėgmė. Grėsmingi pilki debesys priminė pirmadienio nakties audrą, ir atmintyje dar kartą šmėkštelėjo veiksmai, kurie atvedė Kalviną Makeną į šią vietą – dar kartą pajuto smūgį, išgirdo cypiančias padangas ir pajuto siaubą. Ir vėl ieškojo kokio nors ženklo, kuris būtų galėjęs ją perspėti anksčiau, bet ir vėl matė tik lietų.

Ji vis ėjo stačiakampiais kapų takelių labirintais. Kai pasiekė kalvos viršūnę, viržiais apaugusioje papėdėje pamatė būrį žmonių – pilkos ir juodos spalvos pramaišiui, saulei pasislėpus jie tapo dulsvi. Dvasininkas stovėjo galvūgalyje karsto, papuošto vienintele baltų gėlių puokšte. Prisidengusi juodu šydu šalia stovėjo našlė, prilaikoma vyriškio, kuris buvo panašus į velionį.

Debora stabtelėjo tarp kelių mokinių būrelių, bet suprato – visi matė ją atėjus. Pasijutusi nepatogiai prisiartino prie kapo. Išvydusi pakeltas našlės akis greitai žengė trokšdama įsimaišyti tarp laidotuvininkų. Radusi laisvesnę vietelę prie mokytojų nuleido akis ir klausėsi ką tik prasidėjusių apeigų.

Kokią minutę Debora ničnieko negirdėjo. Paskui pasigirdo tylus šnabždesys, minia prieš ją prasiskyrė. Ji stovėjo nepakeldama akių, kol tvirta ranka čiupo jai už alkūnės. Pakėlusi akis krūptelėjo pamačiusi vyrą, kuris ką tik stovėjo šalia našlės. Aukštas, tamsiaplaukis, ir nors jo judesys nebuvo šiurkštus, tik atkaklus – jis nuvedė ją nuo minios šalin. Tarsi lydėtų draugę, bet jo žodžiai bylojo ką kita.

– Turite išeiti. Ponia Makena nenori, kad jūs dalyvautumėte.

Per daug sutrikusi, kad ką nors atsakytų, Debora leidosi vedama per žolę. Kai juodu pasiekė artimiausią kelią, jis pavėdėjo ją tarp dviejų visureigių ir paleido ranką.

Pasislėpusi nuo minios ji galiausiai atgavo amą:

– Atsiprašau. Nenorėjau nieko įskaudinti.

Jo akys buvo piktos, veidas niūrus.

– Na, bet įskaudinote: pirmą kartą pirmadienio naktį, dabar – antrą. Todėl malonėkite. – Jis mostelėjo. – Eikite į kelią ir važiuokite. Netrukdykite laidotuvių ceremonijos.

– Pirmadienio naktį aš jo nemačiau, – troško pasiaiškinti. – Nuo tada jis man vis vaidenasi.

– Ar taip vaidenasi, – atkirto jis, – kad turėjote pasisamdyti advokatą, kuris palaiko glaudžius ryšius su policija? Taip vaidenasi, kad pasirodėte šiose laidotuvėse norėdama pakišti žmonėms mintį, kad jums rūpi?

– Man neduoda ramybės, – sušnibždėjo Debora, – kad dėl mano kaltės žuvo žmogus.

Jo atsakymas buvo dygus.

– Ką, gal per greitai vairavote? Gal dažėtės lūpas? Gal kalbėjote telefonu? O dabar tikitės išlipti sausa iš balos, nes jus miestelyje visi pažįsta? Taip, išpūstas burbulas. Kalvinas Makena nebuvo toks svarbus kaip jūs ir jau niekada nebus. Todėl jeigu jums vaidenasi – puiku. – Jis linktelėjo galvą kapo pusėn. – Prisiminkite jį kiekvieną rytą ir vakarą. Jūs pavogėte iš jo ateitį. Dėl to atsakomybė tenka jums.

Apsisukęs jis nužingsniavo tarp automobilių ir pradingo pirmiau, nei ji sumojo, ką atsakyti. Tokio pažeminimo ir kaltės jausmo priblokšta, ji patraukė keliu atgal. Suklupusi ant įtrūkusio grindinio atsitiesė ir žingsniavo toliau mašinos link. Paleidusi variklį pajudėjo iš kapinių, bet vos pravažiavusi vartus ir išsukusi į pagrindinį kelią pajuto, kad tuoj apsivems. Sustojusi kelkraštyje atsidarė dureles, nuleido laukan kojas ir pasilenkusi mėgino giliai kvėpuoti. Po kiek laiko, pasijutusi kiek tvirčiau, įkėlė kojas į mašiną ir pamažu nuvairavo namo.

Livija su Adinaldu jau buvo išėję; pievelė tvarkingai nupjauta, jų autobusiuko niekur nematyti. Ant viryklės stovėjo Livijos pagaminta vakarienė. Kas nors skanaus – koks nors patiekalas, kokio Debora pati niekada neišvirtų, net jeigu laiko turėtų. Iš šaldytuvo išsiėmusi buteliuką atšaldytos arbatos patraukė į prieškambarį. Dar nespėjusi užkelti kojos ant pirmos laiptų pakopos išgirdo durų skambutį.

Ji suakmenėjo. Visi, kam reikia, turi raktus. O kitų ji nenori matyti.

Tada durų skambutis sučirškė dar kartą. Ji pažvelgė į buteliuką, pakėlė jį prie lūpų, paskui stabtelėjo prisiminusi Greisę. Šįryt mergaitė buvo tyli, nekalbėjo net su Dilanu. Kadangi dėl laidotuvių treniruotė atšaukta, ji ketino popietę praleisti pas Džilę. Staiga įsivaizdavusi bent dešimtį dalykų, kurie galėjo dukrai nutikti tarp mokyklos ir kepyklėlės, Debora prišokusi atrakino duris.

Už jų stovėjo Džonas Kolbis. Atrodė, kad jam nepatogu.

– Man, ėėė, skambino. Kaip suprantu, kapinėse būta šiokio tokio tvarkos pažeidimo.

Deborai prireikė gal minutės atsigauti, paskui ji tarė:

– Tvarkos pažeidimas? Nesu tikra, ar taip pavadinčiau. Vyras elgėsi ramiai. – Ji atsitraukė be žodžių kviesdama policijos šefą vidun, ir kai šis įėjo, uždarė duris. – Kaip suprantu, jis giminaitis?

– Brolis. Tomas Makena. Vakar buvo užsukęs pas mane. Norėjo perskaityti policijos ataskaitą.

– Lažinuosi, kad perskaitė. – Ji prispaudė šaltą buteliuką prie smilkinio. – Mat labai nerimavo, kad galiu išsisukti.

– Ar jis jums kaip nors grasino?

– Ne, – mostu paneigė ji. – Tiesiog norėjo, kad pasišalinčiau. Beveik spėju, iš kur jis atvyko, – pridūrė visai nesirūpindama, kad Holas patarė jai su policija nekalbėti. Juk tai svarbu. – Pažįstat mano šeimą, Džonai. Ar mano tėvai dalyvaudavo laidotuvėse?

– Visada.

Ji linktelėjo.

– Jeigu tik bent kiek pažinodavo velionį, visada dalyvaudavo. Manė, kad tokia yra žinomo bendruomenės nario pareiga. Ir motina būtų mane primygtinai skatinusi ten eiti. Būtų sakiusi, kad toks elgesys padorus. Taigi ir nuėjau. – Skausmas vėl atsinaujino. – Ačiū Dievui, kad Greisė nėjo.

Džonas pasitvarkė rusvai žalsvos spalvos marškinius ant pilvo.

– Kaip Greisė laikosi?

Debora tik ranka numojo.

– Nelabai gerai? – mėgino išsiaiškinti Džonas.

– Sudėtingas metas.

– Ir amžius sudėtingas, – pridūrė susiraukęs žiūrėdamas į kilimą. – Hormonai, bendraamžių spaudimas ir pojūtis, kad esi kone suaugęs, bet dar ne visai. Vairavimas suteikia jiems laisvės ir su ja ne visi susidoroja. Juk ir Greisė turi vairuotojo pažymėjimą, tiesa?

Debora sukluso: ar Džonas ką nors įtaria, bet buvo laiminga galėdama atsakyti nemeluodama:

– Taip. Turi, bet po to įvykio atsisako vairuoti. Ji, kaip ir aš, nematė to žmogaus ant kelio. Ji net neįsivaizduoja, kaip galėjome jo per tokį lietų nenutrenkti, mano, kad taip gali ir vėl nutikti. – Tolumoje nugriaudėjo perkūnija. Debora sunėrė rankas. – Ji bus labai nusiminusi, kai sužinos, kas nutiko kapinėse.

– Susitvarkys. Užauginote stiprią mergaitę.

– Kai nutinka blogi dalykai, kenčia net ir stiprios mergaitės. Ji vis dar išgyvena dėl skyrybų.

– Taigi. Bet ji – žvaigždė. Dedame į ją dideles viltis per rytojaus varžybas.

– Nesu tikra, ar turėtumėte. Jos šios savaitės rezultatai prasti. – Debora persibraukė ranka per plaukus – jie tokie pat susitaršę kaip jos gyvenimas.

– Gal galėčiau kuo nors padėti? – maloniai pasisiūlė Džonas.

Ji pamanė apie kelis dalykus, ypač apie galimybę atsukti laikrodį atgal ir tą pirmadienio naktį nors penkiomis minutėmis vėliau nuvažiuoti paimti Greisės. Penkios minutės būtų viską pakeitusios. Kalvinas Makena jau būtų nuėjęs.

Bet ji paprašė kur kas įmanomesnių dalykų:

– Man reikia atsakymų, Džonai. Ar negalite kaip nors paskubinti, kad valstijos policija kuo greičiau atsiųstų ataskaitą?

– Neduodu jiems ramybės. Sakė, kad ataskaita dar neparuošta. Turi neatliktų darbų. Daugiau nieko negaliu.

– O kaip išankstinės ataskaitos? Na, ar stovėjo Kalvinas ant kelio, kai mes susidūrėme?

– Aš stengiuosi. Tikrai labai stengiuosi.

– Gerai, – nusileido ji, nes juo tikėjo, – o kaip dėl kumadino? Ar kas nors paaiškėjo?

– Kol kas nieko. Kalbėjau ta tema su našle. Iš jos jokios naudos.

– Juk ji turėjo žinoti, kad vyras turi bėdų, – samprotavo Debora. – Juk jam buvo prirašyta kumadino.

– Našlė tvirtina nežinanti, kas jam išrašė kumadino, bet išsiaiškinsime.

Debora pagalvojo apie vyriškį, kuris išgrūdo ją iš laidotuvių, ir pašoko pyktis.

– Paklauskite jo brolio. Jis atrodo labai sumanus. Gal žinos.

Gal tai buvo iššūkis. Gal Deborai nevertėjo brautis į laidotuves, bet atminimo apeigos mokykloje – jau nieko asmeniška. Ji turi teisę jose dalyvauti ir nors po nesėkmės kapinėse troško tą popietę sėdėti namie, viena maištinga kertelė jos galvoje vertė parodyti broliui – ir našlei: ji tiki pareiga parodyti pagarbą mirusiam žmogui.

Šįkart lietus padėjo. Kai Džonas išėjo, pradėjo pilti kaip iš kibiro – kliaukė kokią valandą. Per tą laiką Debora rūšiavo išaugtus Dilano drabužėlius, o iš jo iPodo griaudėjo daina Don’t Think Twice, It’s All Right. Kai baigė Džilei rinkti kūdikio kraitelį, lietus kiek aprimo, o po vakarienės ir visai liovėsi.

Greisė anaiptol nesidžiaugė. Ji nenorėjo eiti į atminimo apeigas. Bet Debora buvo nepalenkiama. Joms nereikia nukakti per anksti, be to, kai ceremonija baigsis, jos pirmos galės išeiti. Bet dalyvaudamos jos parodytų pagarbą puikiam mokytojui.

Dideliam Greisės palengvėjimui, auditorija buvo apšviesta tik priekyje degančių žvakių, kai su motina ir broliu įslinko į labai tamsią patalpą, niekas jų nematė. Klausėsi apeigų galvodama, kad tik ji viena kalta dėl Kalvino Makenos mirties. Štai šalia sėdi motina, ji pasitempusi, ELGIASI... TEISINGAI, motina tikisi, kad ir ji visą laiką ELGSIS... TEISINGAI, todėl užaugusi bus panaši į ją.

Greisė nebenori tapti gydytoja. Ji trokšta būti nematoma. Tą pačią sekundę, kai apeigos baigėsi, ji išsliūkino iš auditorijos.

– Greise! Greise, palauk!

Ji jau buvo perėjusi per koridorių, išėjusi iš mokyklos ir lipo laiptais, bet ją pastebėjo. Nė neatsigręžusi žinojo – Kailas. Motina su broliu žingsniavo toliau, o ji nuleidusi galvą laukė.

– Viešpatie, Greise, – tarė ją prisivijęs, – kur taip skubi?

Ji pakėlė galvą.

– Namo. Atminimo apeigos jau baigėsi.

– Mes renkamės pas Rajaną. Gal gali ateiti?

– Tik ne šįvakar.

– Tu pasikeitei.

Ji nudegino jį žvilgsniu.

– Neturiu nuotaikos. – Pamačiusi, kad motina atsisukusi žiūri, ėmė lėtai lipti.

– Tu jai papasakojai apie alų, tiesa? – klausinėjo Kailas.

– Ne.

– Meluoji.

– Ne, – šiurkščiai atrėžė Greisė. – Nemeluoju. Kodėl turėčiau?

– Velniai griebtų, tu tokia keista visą savaitę. Kas tau darosi?

Ji ramiai pažvelgė į Kailą.

– Ponas Makena mirė.

– Ir mano senelis mirė, bet aš jo neprikelsiu. Žinau, buvai mašinoje, kuri jį partrenkė, bet juk tai ne mūsų kaltė.

– Niekada to ir nesakiau.

– Taip, bet tik todėl, kad neturėjai progos. Juk beveik su niekuo nekalbi.

Greisė vėl sustojo.

– Kailai, buvo sunku. Labai sunku.

– Vis dar manau, kad viskas per tą alų. – Jis pastojo jai kelią. – Ei, juk ne aš sumaniau jo atsinešti. Stefė paprašė. Kaip tavo mama sužinojo?

– Nesužinojo, – dar kartą patikino Greisė. Apėjusi jį nužingsniavo į automobilių aikštelę. – Tiesiog esu nusiminusi dėl pono Makenos mirties, o jums visiems nusispjaut.

Jis ėjo prisigretinęs koja į koją.

– Mums nenusispjaut. Juk visi šįvakar dalyvavome. Tau net vietą būtume užėmę, jei būtum pranešusi, kad ateisi, bet tu niekam nieko nesakei.

– Nusprendėme paskutinę akimirką. – Labai tau dėkoju, mama.

– Tai ar rytoj padėsi plauti mašinas?

– Negaliu. Man rytoj varžybos.

– Žinau, kad varžybos, – kalbėjo jis, – bet juk jos ne vakare baigsis. Turėtum padėti, nors kokią valandą. Na, juk pati prisidėjai prie viso šio reikalo – pinigai renkami žemesnių klasių mokinių kelionei.

– Kelionė vyks tik kitais metais, taigi dar spėsiu nuplauti ne vieną mašiną.

Jeigu jai nebus paskirtas namų areštas, jeigu nebus nuteista lygtinai. Kelionė, visai kaip vairuotojo pažymėjimas ir stojimas į koledžą, – šiuos dalykus ji priėmė kaip savaime suprantamus. Motina gali ją saugoti kaip išmanydama, vis tiek kas nors kaip nors sužinos tiesą.

Vylėsi, kad lietus nesiliaus, kad galės užsimaukšlinti švarkelio gobtuvą ant galvos. Mama tikėjosi, kad lietus baigsis, todėl jos plaukai neišsidraikys. Spėkite, katra laimėjo?

Ji paspartino žingsnį, kad prisiartintų prie slėptuvės – automobilio.

– O kaip Kimės vakarėlis?

– O kas?

– Jis vyks rytoj. Juk ateisi, ką?

– Ne.

– Kodėl ne?

Greisė galėtų pasakyti, kad, jos nuomone, nedera taip greitai rengti vakarėlio po visiems jiems gerai pažįstamo žmogaus mirties. Bet čia tik dalis tiesos, visas jos pastarųjų dienų gyvenimas – tik dalelė tiesos.

Bet ji neketino Kailui viso to pasakoti. Juk perduotų jos žodžius draugams, o tie užduotų dar daugiau klausimų.

– Nes nenoriu, – pagaliau atsakė ji.

Pabėgėjusi paskutinius žingsnius iki motinos automobilio įšoko vidun ir stipriai užtrenkė dureles.

Apdujusi nuo atminimo apeigų ir pavargusi nuo bemiegės savaitės, Debora užmigo ant sofos. Kai suskambėjo telefonas, krūptelėjusi atsibudo niekaip nesusivokdama, kas vyksta, ir tik po antro skambučio susiprotėjo ir pačiupo ragelį.

– Klausau, – silpnu balsu išlemeno ji.

– Greise? – nuskambėjo dvejojantis buvusio vyro balsas. – Debora?

Ji ir vėl išsitiesė ant pagalvėlių.

– Čia aš.

– Ar sergi?

– Ne. Miegu.

– Bet dar tik pusė vienuoliktos.

– Kai kurių iš mūsų, Gregai, gyvenimo būdas aktyvus. Mums reikia pasirūpinti vaikais. Mes turime šeimą, dėl kurios nerimaujame. Prašau tik vieno – nepradėk man aiškinti, kad per daug dirbu. Tiesiog turiu per daug pareigų.

– Viena jų – būti pastumdėle?

Ji sunkiai nurijo seiles. Gregas teisus.

Kiek suminkštėjęs jis švelniau tarė:

– Juk tau nebūtina dirbti. Pinigų turi.

– Kalbama ne apie pinigus. – Ji ranka prisidengė akis.

Keista, bet juodu su Gregu visada bendraudavo tokiu metu. Retos akimirkos, kai jis nekalbėdavo telefonu ar nebūdavo užgulęs kompiuterio. Tada ji neprieštaraudavo. Dabar ją tai erzino.

– Gerai, – išpyškino jis. – Mėginu prisiskambinti Greisei. Ar kas atsitiko jos telefonui?

– Ji telefoną išjungė. Nenori su niekuo kalbėti.

– Turi mintyse mane?

– Po avarijos ji nesikalba ir su draugais. – Debora pasitrynė kaktą. – Ji panaši į vėžlį, lindintį kiaute.

– Puikumėlis! – pasipiktino Gregas. – Ką ketini daryti?

Ketini? Deborai reikėtų nusijuokti. Ji priėjo prie išvados, kad planuoti neverta.

– Duoti jai laiko.

– Gal ji turėtų pasikalbėti su psichologu?

– Jokio psichologo jai nereikia. Juk praėjo vos keturios dienos. Šįvakar mokykloje vyko atminimo apeigos. Ta avarija vis dar stovi akyse.

– Gerai. Bet turiu su ja pasikalbėti.

– Pamėgink paskambinti rytoj rytą.

– Kaip paskambinsiu, jeigu ji neatsiliepia?

Debora tik nusistebėjo, kaip vyrams trūksta vaizduotės. Ji tyliai pratarė:

– Mes turime ir laidinį telefoną, Gregai. Paskambink jai šiuo numeriu. Rytoj po pietų ji dalyvaus svarbiose varžybose – bėgs. Kodėl tau rytą nepaskambinus ir nepalinkėjus jai sėkmės?