ŠEŠIOLIKTAS SKYRIUS

Debora paskambino Džonui, bet jis nieko nežinojo apie apygardos prokuratūros tyrimą. Ji mėgino susisiekti su Holu, bet jai atsakė, kad jis teisme, tad paliko jam žinutę. Neturėdama jokių žinių, ji nieko negalėjo pasakyti Greisei, kai ši paskambino pasidomėti dėl Džilės. Debora suspaudė Grego numerį, bet ir vėl turėjo palikti žinutę.

Ji visą popietę priiminėjo pacientus, ir visi jie, atrodė, susidūrę su tokia pačia bėda – praradimu: viena moteris likusi be darbo, kita netekusi namo, o paskutinė praradusi vyrą. Visos negalėjo nei miegoti, nei dirbti, nei džiaugtis anūkais. Debora pajuto vis kalbanti apie pyktį.

Jau buvo besiruošianti eiti į kepyklėlę, bet paskambino Karena. Jos balse buvo justi baimė.

– Man kažkas negerai, – pasakė ji.

Debora akimirksniu pajuto kylant paniką.

– Kas „kažkas“?

– Man be paliovos skauda galvą. Jau kokią savaitę.

Šio požymio nereikėtų ignoruoti, nors šią savaitę Debora su ja matėsi. Jai atlėgo.

– Savaitę?

– Na, gal ne visą savaitę. Kokios trys ar keturios dienos.

– Kodėl man nesakei? – paklausė Debora.

Ji užsimetė rankinės diržą ant peties ir susirinko dokumentus.

– Nes man nepatinka tau skambinti dėl kiekvieno skausmelio, todėl pati sau tvirtinau, kad tai niekis. Kai esu užsiėmusi, užmirštu apie jį, bet kai tik sustoju, ir vėl jį jaučiu. Alint jis nealina, tačiau vargina, – skubėjo pasakoti ji. – Tu teisi, tai kartojasi kasmet, vis per mano krūties nupjovimo metines, todėl sau vis kartoju, kad tai niekis, bet kas, jeigu vis dėlto rimta?

Debora išskubėjo iš biuro pro praviras tėvo kabineto duris. Jis jau buvo išėjęs.

– Kur skauda?

– Skausmas klajoja: kartais maudžia pakaušyje, kartais – smilkiniuose.

– Nuo skausmo pykina ar ir vemi? – paklausė Debora, kraudama dokumentus ant vadybininkės stalo.

– Nei tas, nei anas.

– Žinau, mynei elipsinį treniruoklį, taigi rankų ar kojų neatima. – Ji išjungė šviesą. – Tikrai nemanau, kad čia rimta, Karena, – kalbėjo ji įjungdama signalizaciją. – Galime padaryti magnetinio rezonanso tyrimus, bet geriau paieškokime kitos priežasties.

– Pavyzdžiui, kokios? – paklausė Karena.

Akivaizdu, galvoja apie vieną vienintelę priežastį. Debora tai suprato.

– Akių nuovargis. Tie naujieji saulės akiniai, kuriuos pirkai. Gal receptas blogas? – Išėjusi ji užrakino duris.

– Receptas tas pats. Aš tik naujus rėmelius nusipirkau.

– Ką gi, jei tai ne akių, galbūt raumenų nuovargis. Jauti įtampą kakle?

– Jaučiu.

– Tai irgi galėtų būti skausmo priežastis, – spėliojo Debora sėsdama į automobilį.

Aikštelėje jis buvo likęs vienas.

– Netgi jei skauda kaktą?

– Gal čia hormonai?

– Mėnesinės baigėsi prieš savaitę.

– Gal tavo ciklas pasislinko?

– Pasislinko – kaip per menopauzę? Aš dar per jauna!

– Ne kaip per menopauzę, tiesiog keičiasi, ir tiek – galbūt ir iš nuovargio, – priežasčių skaudėti galvą buvo daugiau, nei Debora galėjo suskaičiuoti. – Kaip miegi?

– Prastai. – Ir jau nedrąsiai Karena pridūrė: – Pusę nakties praleidžiu žiūrėdama į Holą.

– Kodėl? – paklausė Debora, nors atsakymą jau žinojo.

Jos nuojauta sakė, kad tai ir yra skausmo priežastis.

– Jis miega kaip užmuštas. Anksčiau taip nebūdavo, Debora. Jis nuolat keldavosi naktį. Skųsdavosi, kad vis galvoja apie darbą – tiesiog nepajėgiąs išmesti jo iš galvos. Ar staiga jis nustojo galvoti apie darbą? Neatrodo, kad būtų išvargęs nuo mylėjimosi? Mes retai mylimės. O šiandien? Negalėjau susisiekti su juo. Pastaruoju metu jo nepagaunu. Aš jį tikrinau, skambinau dėl menkniekių, palikdavau žinutes. Neprašiau jo būtinai man atskambinti – jis nekenčia priekabių, vis dėlto, manau, pats turėjo pajusti, kad kai kurie mano klausimai nusipelno atsakymo. Jis arba labai užsiėmęs, arba nenori su manim kalbėti.

Debora norėjo pasakyti: siųsk jį velniop, tai būtų teisinga ir netgi puiku, bet taip ji Karenai nepagelbėtų. Todėl tepasakė:

– Manau, dėl smegenų auglio jaudintis neturėtum. Tau galvos skausmą sukelia įtampa.

– Nejuokinga.

– Visai ne vėžys, nors dėl jo visada reikėtų nerimauti, bet esu tikra, kad tavo galvos skausmo priežastis kita.

– Tavo nuomone, dėl Holo, – pasakė Karena. – Matyt, darausi juokinga. Juk pati sakei – jis išvaizdus vyras. Čia tik aš stengiuosi išlaikyti figūrą, slėpdama žilę dažau plaukus ir išleidžiu daugybę pinigų drėkinamiesiems kremams, kad oda švytėtų, tačiau kai jis viso to nė nepastebi, suprantu – kažkas negerai. Ir ne dėl to, kad niekas vėl neskambino. Esu tikra, kad buvai teisi, – tiesiog yra moteris, kuri trokšta jį turėti, bet negalėdama mėgina pridaryti nemalonumų. – Jos balsas pasikeitė. – Aš tik prisigalvoju. Nėra abejonės. – Ji atsiduso. – Puiku, jaučiuosi geriau. Ačiū, Debe.

Debora šiek tiek negalavo. Ji žino, kad Holas turi romaną, žino tiek, kiek galima numanyti be rimtų įkalčių, bet nieko negali sakyti Karenai. Kas iš to? O kas, jei ji klysta?

Holas neatskambindavo ir jai.

Gregas atskambindavo. Išgirdęs apie Dilano diagnozę vis klausinėjo, kaip Debora pražiūrėjo ligos požymius. Jis buvo prislėgtas. Jam reikėjo ką nors kaltinti, nors ji ir taip save plakė.

– Aš klausiau, jis neigė. Vėl klausiau, jis vėl melavo. Stebėjau jį, bet kada mano dėmesys privertė jį slapukauti? Ir kokią žalą padarė delsimas? Dilano akiniai nuo toliaregystės. Ir ragenos erozijos nesustabdysi, kol jo amžius nebus tinkamas transplantuoti.

– Viskas lyg ir taip, – pripažino Gregas, – išskyrus vieną dalyką: jei būtum pasakiusi man anksčiau, būčiau su juo pakalbėjęs. Reikia kalbėti apie tuos dalykus, Debora. Aš vis dar jo tėvas.

– Ką gi, dabar jau žinai, – suirzusi atkirto ji. – Beje, – ne todėl, kad priekaištavai, kaip galiu būti tokia abejinga, – Dilanas su Greise pas Džilę. Važiuoju paimti vakarienės iš Livijos, o tada juos pasiimsiu. Džilė laukiasi ir turi gulėti.

– Džilė laukiasi? – nustebo jis. – Džiaugiuosi dėl jos. Jei neklystu, ji neištekėjusi? Tikrai laisva dvasia. Matyt, vedžiau ne tą seserį.

Debora buvo pavargusi, tad nesprogo.

– Jai buvo tik šešiolika, kai mes susitikome, būtum buvęs apkaltintas dėl išžaginimo. – Ji negalėjo susilaikyti nepridūrusi: – Visą gyvenimą būtum nešiojęs prievartautojo etiketę, be to, tuo metu laisvos dvasios nenorėjai. Norėjai labai tvirtos moters – taip tvirtinai man, nebent per akis melavai. O kodėl manai, kad sesuo būtų norėjusi tavęs?

Debora nutilo suvokusi, kad pyktis vis dar nenumalšęs, kad skyrybos tebėra neišspręsta jos gyvenimo problema, ir tada pasisukusi pamatė priešais savo namą sustojusį pilką automobilį.

– Gal apie tai pakalbėsime kitą kartą? – įsitempusi paklausė ji. Gregui nespėjus nė atsakyti, ji tarė: – Turiu lėkti, – ir baigė pokalbį.

Lėtai važiuodama gatve ji spoksojo į automobilį. Jame sėdėjo du vyrai. Ji įvažiavo į kiemą, bet garažo vartų neatidarė. Rankoje laikydama mobilųjį išlipo iš automobilio. Palaukė, kol tuodu vyrai irgi išlipo.

Abu vilkėjo juodais kostiumais. Žmogus, einantis priekyje, buvo vyresnis ir stambesnis.

– Daktarė Monro? – paklausė jis gana maloniu balsu.

– Taip, aš.

– Aš Gajus Fildingas. Mano porininkas – Džo Maknairas. Apygardos prokuratūros detektyvai. Ar galėtume šnektelėti?

Debora mintyse nusikeikė. Su jais visai nenorėjo kalbėtis. Greisė neabejotinai išsiduotų, jei tik apie juos sužinotų. Bet Debora neturėjo iš ko rinktis. Galėtų atsisakyti kalbėtis, bet tai būtų kaltės ženklas. Galėtų grįžti į automobilį ir užsirakinti jame, bet juk būtų vaikiška. Galėtų išvažiuoti, bet jie veikiausiai sektų iš paskos.

– Ar turite pažymėjimus? – galiausiai išspaudė.

Abudu iš švarko kišenių ištraukė pažymėjimus. Nuotraukos jų.

Ji mandagiai paklausė:

– Gal galėtumėt paaiškinti, kodėl jūs čia?

– Praėjusią savaitę įvyko avarija. Turime jums keletą klausimų.

– Mano supratimu, jau atsakiau į visus policijos klausimus, kurie buvo tuomet užduoti.

– Tiesa. Skaitėme jūsų deklaraciją. Bet turime daugiau klausimų.

Ji linktelėjo galvą. Neklausdama leidimo, ji atsidarė telefoną ir bandė paskambinti Holui. Jo biuras jau buvo uždarytas, o mobiliuoju jis neatsiliepė. Nepalikusi jam žinutės ji nutraukė skambutį ir pamėgino rasti Džoną. Karla sujungė su jo namų telefonu.

– Labas, čia Debora. Prie mano namų stovi du vyrai. Sakosi esą iš apygardos prokuratūros.

– Valstijos policijos detektyvai, priskirti prie apygardos prokuratūros, – patikslino Gajus Fildingas.

Debora pakartojo Džonui.

– Ar privalau su jais kalbėtis?

– Neprivalot, bet gal būtų geriau, jei kalbėtumėtės, – paaiškino Džonas. – Kai anądien paskambinot, pasitikslinau apygardos prokuratūroje. Būkit atvira su jais. Jums nėra ko slėpti.

Jei tik Džonas žinotų. Ją baugino vien mintis apie pokalbį su valstijos policija.

Prašydama detektyvų palaukti, ji kilstelėjo ranką ir nuėjusi toliau sušnabždėjo į mobilųjį:

– Nesuprantu, kodėl jie čia. Maniau, viską apie avariją parašiau ir paaiškinau.

– Našlė kreipėsi į apygardos prokuratūrą ir pateikė jiems skundą.

Civilinis ieškinys. Kai tėvas paminėjo skambutį iš apygardos prokuratūros, Debora nenorėjo apie jį galvoti.

– Skundą dėl ko?

– Nepatenkinta, kad vietos policija nepateikė jums kaltinimų, ji nuvyko pas apygardos prokurorą. Laukė jo biure iš pat ryto. Prokuroras jai atsakė esąs susipažinęs su byla, nes avarijos dalyvis mirė, ir paaiškino, kad sprendimą, pareikšti kaltinimus ar ne, priima vietos policija. Našlė tvirtina, kad nuslėpta tiesa. Nieko nauja.

– Tiesa nenuslėpta.

– Mes žinome. – Džonas kaip niekad sutrikęs, bet kiek kartų tirdamas bylą jis buvo nuėjęs klaidingu keliu, prisiminė Debora. – Valstijos policija nerado prie ko prikibti.

– Ir vien dėl našlės nepagrįsto tvirtinimo apygardos prokuroras gali pateikti man kaltinimus?

– Ne. Neužbėkime įvykiams už akių. Prokuroras nieko nedarys, jei neturės pagrindo. Jo pareiga peržiūrėti bylą. Jei būtume pateikę jums kaltinimą dėl neatsargaus vairavimo, greičiausiai ji būtų patenkinta. Tiesiog sutapimas, kad tyrimo komanda tik dabar rado laiko pakalbėti su jumis.

Buvo dar vienas sutapimas, apie kurį Debora nenorėjo nė pagalvoti. Vakar vakare ji kalbėjo su Tomu, o šįryt našlė nuskubėjo pas apygardos prokurorą.

– Bet ar jos vyras nesielgė keistai? – Debora toliau kamantinėjo Džoną. – Apygardos prokuroras turėtų ir juo pasidomėti.

– Jis domisi. Todėl detektyvai ir turi apklausti jus. Jo darbuotojai kalbėsis ir su manim, greičiausiai norės pakalbėti ir su Greise.

Jai iš siaubo suspaudė po krūtine.

– Kodėl?

– Nes ir ji buvo automobilyje. Mes jos neapklausėme, todėl ši mintis, matyt, visai gera.

Debora taip nemanė. Greisė ir taip laikėsi iš paskutiniųjų net be jokių oficialių klausimų.

– Ar Holas turėtų dalyvauti pokalbyje? – paklausė ji.

Nepaisant visų Holo trūkumų, jis išmano įstatymus.

– Ar galite su juo susisiekti? – paklausė Džonas.

– Ne.

– Tokiu atveju pakalbėkit su tais žmonėmis. Galit būti atvira.

Debora linktelėjo.

– Gerai, – ji mielai pakalbės su jais, kad tik nereikėtų į šią košę velti Greisės.

Baigusi pokalbį ji grįžo prie vyrų.

Gajus Fildingas mostelėjo į namą.

– Gal užeisim į vidų?

Jokiu būdu, pagalvojo Debora. Ji nesiruošė atverti namų durų žmonėms, kurie verčia ją kankintis – ir kankintis dėl krūvos asmeninių priežasčių.

– Kalbėkimės čia, – pasakė ji ir nusibraukusi plaukus nuo veido atsirėmė į automobilį. – Gražus vakaras.

Kol saulė nepasislėpė už medžių, šilta.

– Kaip suprantu, kalbėjote su Džonu Kolbiu, – pasakė vyresnysis detektyvas.

Ji per vėlai suvokė, kad kalbėdama telefonu ištarė jo vardą; neprotingas žingsnis, jei kaltinimas – tiesos slėpimas. Tiesą sakant, ji nepadarė nieko bloga, bent jau bendraudama su Džonu.

– Jis mūsų policijos viršininkas, – paaiškino. – Jis atsakingas už vietos tyrimą. Džonas Kolbis patvirtino, kad judu esate tie, kuo dedatės.

– Ar dažnai su juo kalbatės?

– Ne dažniau nei su kuo nors kitu šiame mažame miestelyje.

– Bet jūs kalbėjotės apie avariją.

– Taip, – atsakė ji. – Po avarijos jis iš karto atvyko į įvykio vietą. Džonas manęs klausinėjo, aš atsakinėjau. Vėl su juo susitikau kitą dieną, kai nuvykau į policiją užpildyti eismo įvykio deklaracijos.

– Ir vėl kalbėjotės?

– Apie deklaracijos pildymą. Jis padavė man blankus ir nurodė, kiek kopijų turiu užpildyti.

– Ar jis lankėsi jūsų namuose po avarijos?

– Mes ne draugai.

– Suprantu, bet ar jis čia buvo?

Ji pamėgino prisiminti. Dienos po avarijos apsitraukė migla.

– Jis lankėsi čia Kalvino Makenos laidotuvių dieną. Kapinėse kai kas įvyko... Jis norėjo žinoti, kas atsitiko.

– Našlė supyko, kad ten pasirodėte, – įsiterpė antrasis detektyvas.

Debora pamanė, kad ponia Makena jiems suteikė pakankamai informacijos.

– Visi galėjo dalyvauti laidotuvėse. Ir aš norėjau ten būti.

– Taigi Džonas Kolbis čia apsilankė po incidento, – kalbėjo Fildingas. – Iš kur jis sužinojo?

– Mūsų miestelis mažas. Be to, vienas jo darbuotojų kapinėse budėjo.

– Jūs Džono Kolbio nekvietėte?

– O kam? Ir taip jaučiausi pažeminta. Visai netroškau apie tai kalbėti. Tenorėjau pasislėpti.

Tomo apsilankymas padėjo. Tada, kaip ir visus kitus kartus, jis buvo supratingas. Bet Tomas klausinėjo apie Džoną praeitą vakarą. Daugiau nei paprastas smalsumas?

– Ar jūs supykote?

Ji mintimis grįžo į laidotuvių dieną.

– Ant Džono?

– Ant ponios Makenos.

– Ne, buvau sutrikusi ir užgauta. Makenos sukėlė man skausmą. Kita vertus, turėjau suprasti, ką jie išgyveno. – Ji suraukė antakius. – Atleiskite, bet aš nebesuprantu. Kur jūs lenkiate šito klausdami?

Džonas jai jau sakė. Ji norėjo, kai jie tai patvirtintų.

Tačiau pirmasis detektyvas tiesiog paklausė:

– Ar po avarijos dar kada kalbėjotės su Džonu?

– Taip. Man rūpėjo įvykį atkuriančios tyrėjų grupės ataskaita. Aš jam skambinau keletą kartų, norėdama sužinoti, ar ataskaita jau gauta.

– Ar to negalėjo padaryti jūsų advokatas? – paklausė antrasis detektyvas.

– Mano advokatas?

– Holas Trateris. Ar jis irgi skambino Džonui?

– Turėtumėte jo paties paklausti, – pasakė Debora. Ji nesiruošė kalbėti už Holą. – Jis tiesiog mano draugas, – patikslino ji, norėdama atskirti ryšį su Holu nuo savo ryšių su Džonu. – Advokato nesisamdžiau.

– Jis ir Džono Kolbio draugas.

– Jie tik pokerį kartu žaidžia.

Vyresnysis detektyvas tarė:

– Grįžkime prie policijos viršininko. Kaip suprantu, jis jūsų pacientas.

– Taip. Jis ir jo žmona. Mano tėtis gydytoju Leilande dirba daugiau nei trisdešimt penkerius metus. Tiksliai nežinau, kada Džonas ir Elena tapo jo pacientais, bet tai įvyko seniai. Džonas lankosi pas mano tėtį, o aš priimu Eleną.

– Kodėl taip? – paklausė antrasis detektyvas, blogasis šios poros policininkas.

Debora pažiūrėjo į jį.

– Vyrai dažnai geriau jaučiasi, jei juos apžiūri vyras, o moterys – jei moteris.

– Tai jūs niekada neapžiūrinėjote Džono?

Ji vėl suraukė antakius.

– Ką tai turi bendra su avarija? – ji nusileido, bet ne tiek, kad kalbėtų apie savo pacientų sveikatos bėdas. – Kaip suprantu, našlė nepatenkinta. Nori ką nors apkaltinti dėl vyro mirties.

– Ar Kolbis jums tai sakė?

Taip, jis sakė. Bet sakė ir Tomas – Tomas, kuriam ji pasakojo apie pokerį; Tomas, kuriam ji pasakojo maldavusi Džono avarijos ataskaitos; Tomas, kuriuo ji manė galinti pasitikėti.

– Džonui ir nereikėjo man to sakyti, – atkirto ji. – Pati suvokiu. Iš laidotuvių mane išvedė Kalvino Makenos brolis. Jis kaltino mane, kad atėjau nekviesta.

– O ar kas nors jus kvietė?

Deboros kantrybės taurė buvo beveik perpildyta. Ji buvo nusivylusi Tomu, išsigandusi dėl civilinio ieškinio ir įsibauginusi dėl Greisės. Ji tenorėjo paimti vakarienę iš Livijos ir grįžti pas Džilę.

– Jūs neklausinėtumėte, jei būtumėte matę valstijos policijos būrį avarijos vietoje tą naktį. Jie viską apžiūrėjo. Viską nufotografavo. Argi netikite jų ataskaita?

– Jų ataskaita neatspindės galimo jūsų ir policijos viršininko slapto susitarimo.

– Tai tokia jūsų išvada? – paklausė ji. Kai Gajus Fildingas draugiškai kilstelėjo ranką, jos balsas kiek sušvelnėjo, bet vos vos. Ji buvo įtūžusi. – Valstijos tyrėjų komanda nerado nieko, kuo galėčiau būti apkaltinta. Ataskaitoje teigiama, kad auka bėgo ne keliu. Tas žmogus tiesiog iššoko iš miško tiesiai priešais mano automobilį. Ar jūs tai tiriate? Atvirai kalbant, man jau darosi įdomu, kas iš tikro yra auka. Mano dukrai ir man teko pereiti pragarą – vien todėl, kad vyriškis bėgiojo vėlų vakarą nekreipdamas dėmesio, kad prastas matomumas. Mano nuomone, – pasakė ji ir nužvelgė vieną, paskui kitą, – jūs einate klaidingu keliu.

– Ir kurgi mes turėtume sukti?

– Pas našlę. Paklauskite ją, ką tą naktį jos vyras ten veikė. Paklauskite, kodėl jis nemūvėjo jokio atšvaito ir neturėjo pažymėjimo, nurodančio, kad vartoja vaistus. Tai dėl jų Makena mirtinai nukraujavo. Paklauskite, kodėl ji žūtbūt ieško, kam suversti kaltę dėl jo mirties.

Kai tik pilkoji mašina pasuko už kampo, Debora tučtuojau paskambino Karenai.

– Ar Holas namie?

– Dar ne, bet jis skambino. Vienam iš jo klientų pareikštas kaltinimas. Jis ištisus mėnesius dirbo su prokurorais, kad išvengtų kaltinimo, bet dabar klientas puolė panikon. Kartu ir Holas. – Ji nutilo. – Kai išgirstu tokius pasakojimus, jaučiuosi kalta ir prisigalvoju visokių nesąmonių. Pasakyk, kad aš kvaila, Debora.

– Tu – ne kvaila, – nuramino ją Debora. – Esi tiesiog žmogus.

Matyt, jos balsas išdavė, kad ji susijaudinusi, nes Karena sukluso.

– Ar kas negerai?

Debora tepasakė:

– Kalvino Makenos našlė nuėjo į apygardos prokuratūrą. Ar galėsi paprašyti Holo, kad grįžęs man paskambintų?

– Ak, mieloji, labai apgailestauju. Būtinai pasakysiu.

– Į mobilųjį.

– Būtinai, – pažadėjo Karena.

Gal Holo pasiaiškinimai ir tiko Karenai, bet Debora suprato, kad visai neturi noro jų klausytis. Ji dar kartą pasuko jam į mobilųjį. Šįkart paliko žinutę: „Velniai griebtų, Holai, nežinau, nei kur esi, nei su kuo, bet jei per valandą man neatskambinsi, susirasiu kitą advokatą.“

Visą pyktį nukreipusi į Holą, ji įėjo į namą, pačiupo puodą su Livijos pagamintu vištienos troškiniu ir nunešusi į mašiną pastatė ant grindų. Debora nuvairavo atgal pas Džilę nenuleisdama nuo laikrodžio akių – nė žodžio nepasakys Greisei, kol nepakalbės su Holu. Valanda. Tiek laiko jam davė.

Holui prireikė keturiasdešimties minučių, bet jis paskambino pačiu netinkamiausiu laiku. Debora Džilės virtuvėje šildė troškinį, buvo tokia išsiblaškiusi, kad net tris kartus paklausė Dilano, kaip jis jaučiasi. Arčiausiai suskambėjusio telefono stovėjo Greisė. Ji matė ekrane Holo vardą.

– Ko jis nori? – paduodama telefoną paklausė ji.

Debora nemelavo. Kartą ji taip jau pasielgė, ir tas melas siena atsistojo tarp jos ir Greisės.

– Našlė drumsčia vandenį, – tarė dukrai, paskui atsiliepė: – Kur trankaisi? – Ji kalbėjo piktai, bet jai buvo nė motais.

– Skubūs kliento reikalai. Kas atsitiko?

Nuėjusi į svetainę ji pasakojo jam apie detektyvus. Jo raginama viską išklojo kuo smulkiausiai.

– Jie ieško, – apibendrino jis.

– Ko ieško? Juk avarijos tyrėjų grupė mane išteisino, ar ne taip? Ką dar jie galėtų rasti?

– Anot našlės, vietos policija prikišusi nagus prie įkalčių.

– Juk Džonas įkalčių nerinko. Juos rinko iš valstijos atvykusi tyrėjų komanda.

– Nusiramink, Debora, – tarė Holas. – Žmogus mirė. Detektyvai turi patys įsitikinti, kad tyrimas buvo atliktas kruopščiai. Jie tik savo darbą dirba.

– Ir tuščiai švaisto mano laiką!

Holas atsiduso.

– Šito jiems geriau nesakyk. Juk nenori jų suerzinti. Trukdymas vykdyti teisingumą – sunkus nusikaltimas.

– Sunkus nusikaltimas?

– Ei, tikiuosi, nieko tiems detektyvams nepripliurpei? Reikėjo man paskambinti.

Sunkus nusikaltimas? Ji suvaldė ją apėmusią paniką.

– Aš ir skambinau. Tavęs niekur nepagavau. Tavęs niekada neįmanoma rasti. – Sunkus nusikaltimas – rimtas kaltinimas. – Kur buvai?

– Kalbi kaip mano žmona.

– Gal ji turi tam pagrindo. Kas vyksta, Holai? Žmonėms tavęs reikia, o tavęs niekada nėra. Pastarosiomis dienomis labai jau dažnai žaidi raketbolą.

Stojo tyla, po kurios sekė atsargus klausimas.

– Ar ką nors siūlai, Debora?

– Priklauso nuo aplinkybių. Ar esi kaltas?

– Aš – ne. Geriau pakalbėkime apie tave. Kaltinimas sunkiu nusikaltimu – rimtas reikalas. Jeigu apygardos prokuratūra pateiks kaltinimus, gali iki teismo pabaigos netekti leidimo verstis gydytojo praktika. Ar šito nori?

– Ne. Nieko panašaus nenoriu, – sušuko Debora.

– Tada geriau neerzink manęs. Pažįstu apygardos prokurorą. Galiu derėtis. Taip tau geriausiai pasitarnausiu ir baigsim bylą.

Ji norėjo jam atsikirsti, įrodinėti neslepianti jokios tiesos, kad jis keičia pokalbio temą, bet pamatė iš virtuvės ją stebinčią Greisę. Todėl prisivertė nusiraminti. Holas teisus. Nenori jo erzinti.

– Gerai, – sutiko ji. – Ačiū, kad atskambinai. Gal pakalbėsime rytoj?

– Kaip pageidausi, brangioji. Norėsi, paskambink. – Ir jis baigė pokalbį.

Jei Debora ir turėjo abejonių, šiuo metu jos visiškai išsisklaidė. Neištikimas niekšas.

Greisė įbedė į ją paklaikusias akis.

– Niekas dar nesibaigė, tiesa? – paklausė ji. – Niekada ir nesibaigs.

– Baigsis, – pažadėjo Debora. Nubraukusi atgal plaukus ji mėgino mąstyti. – Visada žinojome, kad tokia galimybė yra. Našlė pyksta. Jai atrodo, kad ji turi ko nors griebtis.

– Pasakyk tyrėjams, – sušnibždėjo Greisė.

Debora prisiartino prie Greisės ir norėjo paimti jai už rankos, bet ši sunėrė jas ant krūtinės. Debora pajuto netektį. Juk šią akimirką ji buvo žmogus, kuriam reikia artumo.

Ją apėmė siaubas, – bet negali leisti, kad dukra jį pastebėtų, – todėl tik paklausė:

– O kas iš to? Našlė vis tiek nepasikeistų. Jai visai nerūpi, kas vairavo mašiną, Greise. Ji teigia, kad Džonas netinkamai atliko tyrimą, bet juk avariją tyrė valstijos tyrėjų grupė, todėl jai nepavyks primesti bylos. Apygardos prokuroras niekada nepalaikys kaltinimo.

– Tarsi ponas Makena nebūtų miręs? – Greisė nutilo ir nusisuko.

Debora neperprato, ar kad buvo paminėta Makenos pavardė, ar paprasčiausia minčių eiga, kurią palaikė ir detektyvai, ir Holas, nukreipė jos dėmesį į Tomą. Pyktis jai pačiai to nė nesuvokiant kaupėsi pamažu: lėtai virė valgant Livijos pagamintą vakarienę, paskui važiuojant namo. Nors ir nebuvo tikra, kad Tomas jos draugas, vis dėlto jautėsi išduota. Ji suprato – tai kvailystė. Bet tokia tiesa.

Dilanas užmigo. Debora mėgino pasikalbėti su Greise. Džilės nėštumas buvo dingstis pralaužti ledus, bet Greisė burbtelėdavo po žodį ir į kalbas nesileido, galiausiai pasiteisino turinti ruošti namų darbus: atlikti užduotis iš internete pateiktos medžiagos bandomajam akademinių žinių įvertinimui prieš egzaminą, kalti biologiją A lygio egzaminui. Jei būtų turėjusi kiek daugiau jėgų, Debora būtų mėginusi pasikalbėti su Greise – nedera būti tokiai atžariai, be to, juk ir ją ruošiamasi apklausti.

Debora pavargo kovoti. Palikusi Greisę vieną, įsiropštė į lovą, bet niekaip neužmigo. Prasivarčiusi kokią valandą nusispyrė antklodę ir nulipusi žemyn į virtuvę užsiplikė arbatos. Kai ir arbata jos nenuramino, nuėjo į poilsio kambarį ir įjungusi šviesą suko galvą, kam paskambinti. Džilės žadinti nenorėjo, o Karena neatsilieps. Netekusi vilties ji susuko Tomui.

Jis miegojo. Debora buvo tokia susinervinusi, kad viskas jai atrodė niekai. Mandagumas jai neberūpėjo. Visą gyvenimą ji stengėsi elgtis maloniai, bet, regis, ir tai, ir daugelis kitų dalykų tebuvo tuščias laiko švaistymas. Kai Tomas užsimiegojusiu balsu atsiliepė, ji be užuolankų pareiškė:

– Aš jumis pasitikėjau.

Stojo tyla. Paskui jis pasitikslino:

– Čia jūs, Debora?

– Aš jumis pasitikėjau, – pakartojo ji netikėtai pereidama į puolimą. Ji pyko. Jautėsi įskaudinta. – Pripasakojau jums visko apie savo šeimą, o nereikėjo. Tiesą sakant, maniau, kad mudu draugai, bet dabar klausiu savęs: kodėl du detektyvai pateikė man tą informaciją, kurią jums atskleidžiau anądien? Ar visą tą laiką stengėtės dėl Selenos? Ar todėl mes kalbėjomės?

Vėl tyla, tada nuskambėjo tylus „ne“.

– Gal aš pati kalta, – neleido jam ištarti daugiau nė žodžio Debora. – Gal įsivaizdavau ryšį, kurio nė nebuvo. Maniau, abu kankinamės, kad mūsų šeimas ištiko krizė, nors dėl visai skirtingų priežasčių, maniau, vienas kitą suprantame. Ar aš klydau? Gal iš tikrųjų nieko nė nebuvo?

Tomas bandė įsiterpti, bet ji ir vėl užbėgo jam už akių.

– Kita vertus, ir kodėl man šovė mintis, kad mudu galime tapti draugais? Vienas žvilgsnis į jus – ir mano dukra susijaudina. Mes norime, kad viskas baigtųsi, Tomai. Bet dabar dar vienas tyrimas? Jūs žinote, kad čia nebuvo jokio nusikaltimo. Jeigu vėl viską išnarstysime, jūsų brolio niekas neprikels. – Nuleidusi garą dar pridūrė: – Pasitikėjau jumis. Veikiausiai buvau kvailė. Maniau, pasitikėjimas abipusis. – Jis tebetylėjo, todėl ji sušnabždėjo: – Ar jūs dar klausote?

– Taip.

– Nieko nesakote.

– Jums reikia išsikalbėti.

– Matote? – sušuko ji. – Štai ką turėjau galvoje. Kodėl jūs toks malonus?

– Ar ką blogai dariau?

– Ne. Bet toks jūsų elgesys labai klaidina, turiu omeny, kas nutiko vėliau. Negi manote, kad ketinau ką nors nuslėpti? Ar padedate Selenai?

– Nė vienai nepadedu.

– Bet neužkirtote jai kelio į apygardos prokuratūrą.

– Nė nežinojau, kad ji ten lankėsi.

– Ar ji žino, kas apie Kalviną rašoma ataskaitose?

– Žino, – su užuojauta atsidūsėjo jis.

– Ir ką ji sako? Na, juk jo elgesys tikrai keistas. Argi ji nesupranta, kad negalėjome išvengti smūgio, nes iš miško jis išniro tiesiai priešais automobilį?

– Selena nenori to pripažinti. Viską užgožia jausmai.

– Na, aš irgi turiu jausmus, – pyktelėjo Debora. Jeigu jau kalbame apie Kalviną, jo elgesys per daug įtartinas, kad nekreiptume į jį dėmesio. – Regis, jūsų brolis buvo sutrikęs. Gal jis pats sukėlė avariją.

– Negi manote, kad pats savęs to neklausiau? – pratrūko Tomas.

– Galime iškelti daugybę versijų, tarkim, apakintas mano žibintų jis neteko nuovokos, gal prastai pasijuto, o gal paveikė vaistai, apie kuriuos žmona nė nenutuokė? Kai visa tai sudedame krūvon, peršasi išvada, kad jūsų brolis nusižudė.

– Negi manote, kad man tokia mintis nešovė? – išrėkė Tomas. – Negaliu tokių dalykų kalbėti telefonu, – tarsi pats sau sumurmėjo Tomas ir paprašė: – Ar galime rytoj pakalbėti? Ne telefonu. Akis į akį.

– Jūs su manim bylinėjatės, – priminė jam Debora.

– Nesibylinėju. Nieko bendra su tuo neturiu, bet mums reikia pasikalbėti. Pasitikiu jumis, Debora. Todėl ir kalbuosi su jumis. Jūs mane suprantate. Ir man reikia jūsų pagalbos.

Ir ką ji galėjo daryti, kai jis šitaip prašneko.

Kai tik jie susitarė, kur ir kada susitiks, Debora grįžo į lovą. Ketvirtadienio rytą ji atsibudo nuo Dilano muzikos. Bobo Dilano daina Mr. Tambourine Man po niūrių vakarykščių žinių pasirodė tokia linksma, kad pusryčiaudama ji visąlaik šypsojosi.

Paskui ji vežė vaikus į mokyklą: dukra, kaip visada, laikėsi per atstumą, todėl Debora ir vėl pasijuto it kokia apgavikė. Ji galėjo telefonu šaukti, rėkti, ką tik širdis geidė, bet jeigu jai kilo abejonių dėl Tomo, tai juk ir pati piktnaudžiauja jo pasitikėjimu. Juk apie Greisę jis nieko nežino.