VIENUOLIKTAS SKYRIUS

Kai jie baigė vakarieniauti ir Dilanas įsitaisė priešais televizorių, Debora kyštelėjo galvą į Greisės kambarį, pasikvietė ją ir tyliai pasakė:

– Važiuoju į miestą – turiu su seneliu kai ką aptarti.

– Ką? – atsargiai pasitikslino Greisė.

– Reikalas dėl ligonio, – atsakė Debora, netiesiogiai tas reikalas iš tiesų buvo apie ligonį.

Greisė vis tiek nepatikėjo.

– Kodėl šįvakar? Juk pasimatysi su juo ryt iš ryto.

– Taip, bet tai reikalas, apie kurį jis turėtų per naktį pagalvoti.

– Ką konkrečiai?

– Jeigu tau papasakosiu, prarasiu pasitikėjimą, – švelniai papriekaištavo jai Debora. – Esu tau pažadėjusi, kad taip nesielgsiu.

Greisė kokią minutę spoksojo į ją, paskui vėl užsidėjo iPodo ausines. O po minutės Debora jau važiavo atbula iš garažo.

Tėvas su draugu Matu susitiko pavakarieniauti, vadinasi, gėrė ne tuščiu skrandžiu. Vis dėlto tą akimirką, kai ji nustebino tėvą netikėtai pasirodžiusi poilsio kambaryje, jo akys jau buvo apsinešusios. Televizorius įjungtas. Rankoje jis laikė taurę, netoliese stovėjo butelis.

„Pasakyk jam, kad atsitiktinai važiavai pro šalį – tarkim, po vakarienės su Karena. Pasakyk, kad užvažiavai, nes norėjai į tualetą.“

Dar daugiau melo? Daugiau meluoti ji nepajėgs. Dėkui Emilei Huber – reikia stoti akistaton su Maiklo gėrimu. Paėmusi nuo ranktūrio nuotolinio valdymo pultelį, ji sumažino televizoriaus garsą.

Netvirtai pakėlęs ranką jis mėgino pažiūrėti, kiek valandų.

– Ar ne per vėlu čia atvažiuoti? – paklausė jis.

„Išeik. Jis net neprisimins, kad lankeisi.“

Bet jos tėvas turėjo bėdą. Jie turėjo bėdą. Todėl ji greitai ėmė pilti:

– Šiandien sporto klube susidūriau su Emile Huber. Ji buvo tiesiog pašėlusi, kaltino, kad skambinau į policiją dėl triukšmingo vakarėlio. Dar pranešė atsiimanti savo mergaites iš mūsų.

Maiklo lūpų kampučiai nukaro.

– Atsiima? Kokia širšė jai įgėlė?

– Perveda jas iš mūsų klinikos pas savo gydytoją.

– Na, nematau čia jokios prasmės. – Jis atkišo smakrą. – Viskas dėl to, kad paskambinai į policiją?

– Į policiją aš neskambinau. Ji tik mano, kad skambinau.

– Tai kodėl prieš tave nusistatė?

– Ne tik prieš mane, – atsakė Debora. – Dar pridūrė, kad nepasitiki tavim.

– Ji nepasitiki manim? – sušuko atsitiesęs jis. – Velniai griebtų, kodėl nepasitiki?

Debora giliai įkvėpė.

– Tvirtina, kad per daug geri.

Akimirką stojo bjauri tyla, o paskui prasiveržė pyktis.

– Ką ji tauškia?!

Debora žvilgtelėjo į butelį.

– Viešpatie, juk beveik dešimta valanda vakaro. Ką darau laisvalaikiu, ne suknistas Emilės Huber reikalas.

– Ji tvirtina, kad geri ir per pietų pertrauką, o tai jau jos reikalas.

– Darbe aš negeriu, – sugriaudėjo jis. – Emilė Huber meluoja. Todėl, velniai griebtų, dar kartą klausiu – ko ji ant tavęs širsta?

– Kalbame ne apie mane, tėveli. Apie tave. Kiekvieną rytą matau tą butelį – kas kelias dienas vis naują. Tai marios viskio. Sakai, kad mama liepia tau susiimti.

Paskutinį sakinį jis praleido pro ausis.

– Po perkūnais, iš kur Emilė Huber žino, kad aš geriu? Ar tu jai pasakei?

– Tėveli, tokių dalykų niekada nesakyčiau. – Debora pritūpė šalia jo krėslo. – Jei sklinda apkalbos, jokios čia paslapties nėra. Šiandien vakarieniavai su Matu. Kur jūs ėjote?

Maiklas kiek patylėjo. Paskui galų gale pratarė:

– Į Depot.

– Viskas ant akių, mieste. Ar per vakarienę gėrei?

– Taurę. Na, gal dvi, bet koks kieno reikalas?

– Kai žmonės mato, kad geri, ypač daugiau nei dvi taures, neapsieinama be paskalų.

– Ar kada nors matei mane girtą?

– Ne, bet matau, kaip kitą rytą tau skausmas plėšia galvą.

– Tas galvos skausmas kyla dėl to, kad užmiegu šiame prakeiktame krėsle.

– O taip atsitinka, kai per daug išgeri.

– Iš kur tu žinai? – užmaurojo jis. – Juk tavęs čia nebūna. Nė nenumanai, ką aš geriu. Tu ničnieko apie mane nežinai.

– Ilgiesi mamos, – ramiai atsakė Debora.

– Ilgiuosi?! Šis žodis neatskleidžia nė dalelės esmės, – šaukė jis. – Jaučiuosi, tarsi viena mano pusė būtų pradingusi.

– Gėrimas nepadės, – laikėsi Debora.

– Šit kaip? – Įžūliai pakėlęs taurę ištuštino ją vienu mauku, bet paskui norėdamas ją pastatyti nepataikė. Taurė nuvirto ant kilimo. Debora pakėlė ją, bet jis, regis, nekreipė dėmesio. – Iš kur žinai, kad nepadės? Juk niekada nesi atsidūrusi mano kailyje. Vyras paliko tave, o tu laikeisi kuo puikiausiai, visa išsipuošusi, visai nesisielojanti, nė kiek negedinti to vyruko.

– Tėveli...

– Tėveli ką? – atšovė jis ir prisikišo prie jos veido, jis stovėjo gana netvirtai. – Nori kalbėti apie mano netektį, bet pirmiausia pakalbėkime apie tavąją. Juk tu nuo visų atsiribojai.

„Čia kalba alkoholis“, – raminosi Debora, nors kaltinimas ją žeidė.

– Atėjau čia dėl gėrimo.

– Ar ką nors jautei, kai Gregas išėjo?

– Jaučiau, net labai jaučiau, – piktai atšovė ji.

– Bet nė velnio neparodei.

– Kaip galėjau? – sušuko ji. Girtas jis ar ne, bet taip nesąžininga. – Turėjau du vaikus, kurie jautėsi pamesti. Turėjau vaidinti ir motinos, ir tėvo vaidmenis. Gal būtų buvę geriau, jei būčiau sėdėjusi ir žiūrėjusi į mūsų gyvenimo duženas? Kas nors juk turėjo jas surinkti.

– Ir tu be vargo surinkai, – tarė Maiklas ir apsidairė ieškodamas taurės. Neradęs iš baro paėmė kitą. – Pasikirpai plaukus, – murmėjo jis. – Štai ir viskas. Pasikirpai plaukus. – Ir jis įsipylė dar vieną taurę.

– Prašau nebegerti, – maldavo ji.

Spoksodamas į ją tėvas nugėrė didelį gurkšnį.

– Gregui patiko tavo ilgi plaukai, todėl juos ir nusirėžei. Vienintelė priežastis. Juk ir tau patiko ilgi plaukai.

– Norėjau pokyčių.

– Norėjai atrodyti moteriška, – jis žėrė kaltinimus belsdamas vestuviniu žiedu į taurę, – nes tavo vyras paliko tave dėl kitos moters.

– Jis norėjo kitokio gyvenimo, – pataisė jį Debora vos sulaikydama ašaras.

– O tu norėjai, kad pasaulis matytų, jog tai ne tavo kaltė. Bet tu kalta, Debora. Vyrai nori rūpestingų moterų. Tokia buvo tavo motina. Ji būdavo šalia, kai man jos reikėdavo. – Jis dar išgėrė.

– Prašau tavęs, liaukis, – maldavo Debora.

– Ji nešiojo ilgus plaukus, kai mudu susipažinome, – žiūrėdamas į paskutinius gėrimo lašus susimąstęs kalbėjo jis. – Paskui pabodo jais per daug rūpintis, todėl nusikirpo. Man patiko ir su trumpais plaukais, bet ji nebuvo gydytoja. Gydytoja privalo būti tvarkinga.

– Aš esu gera gydytoja, – sušnibždėjo Debora.

– Jeigu būčiau turėjęs sūnų, jis būtų tapęs gydytoju.

Ji nurijo seiles.

– Bet sūnaus neturi.

– Visada norėjau su sūnum verstis gydytojo praktika.

Jos širdis daužėsi kaip pašėlusi.

– Praktika vertiesi kartu su dukra.

Jis išmaukė iki dugno.

– Jokio skirtumo.

– Yra, – atsakė ji. Skaudulys, kuris tiek metų ją kankino, staiga pratrūko. – Aš nesu tavo sūnus.

Jis pažvelgė į ją.

– Ką čia sumanei?

– Aš nesu tavo sūnus, – daug garsiau pakartojo ji.

Jis žvelgė rūsčiai.

– Ką čia dabar kalbi?

– Tiesą, – atsakė ji. – Aš nesu tavo sūnus. Esu tavo dukra, ir darau viską, ką galiu. Gal nesu tobula, bet, Dievas mato, stengiuosi. Jeigu nepateisinu tavo lūkesčių, gal man reikia susitaikyti su ta tiesa. – Ji atsikvėpė. – Nors yra dar viena tiesa. Tu per daug geri.

– Tikrai? – Jis įsipylė dar, atsisuko į ją ir grėsmingai tyliai paklausė: – Nori pasakyti, kad meluoju?

Ji buvo tokia įskaudinta, kad nenusileido.

– Sakau, kad giniesi.

– O! – šūktelėjo jis ir taip mostelėjo, kad net viskis išsiliejo iš taurės. – Tik pažiūrėkite, kas išsigina! Kaltini Gregą suardžius jūsų santuoką. Manai, vaikai to nejaučia?

– Tėveli.

– Ir tu nerodai bjauraus pavyzdžio?

– Tėveli, prašau.

– Ko prašai?

– Tu per daug geri.

– Matai? – jis vyptelėjo. – Štai ką turiu galvoje. Kai imu kalbėti apie jausmus, kaip papūga kartoji: „Tėveli, tu per daug geri.“ Aš ne per daug geriu, – tyčiojosi jis. – Jeigu ir išlenkiu taurę ar dvi, tai tam, kad kiek pasilengvinčiau vienatvę? Tai tik rodo, kad esu žmogus. – Jis pakėlė taurę, tarsi tostą sakytų. – Galėtų ir tau būti pamoka.

– Tėveli, prašau.

Jis trinktelėjo taurę.

– Aš neaiškinu, ką tau veikti po darbo. Todėl ir tu man neaiškink. – Jis nugėrė dar vieną gurkšnį ir pačiupo nuotolinio valdymo pultelį. – Pokalbis baigtas. – Pagarsinęs televizorių jis susmuko į krėslą.

Prislėgta Debora grįžo į mašiną ir išsuko įvaža į kelią. Trumpame kelyje namo su niekuo neprasilenkė, bet atsidūrusi garaže pasijuto tokia išvargusi, kad nebepajėgė išlipti iš automobilio.

Po kiek laiko užgeso viršutinės šviesos.

Ji sėdėjo tamsoje, kol atsidarė durys į namą. Tarpdury stovėjo Greisė: jos siluetą išryškino koridoriaus šviesa, garbanotų plaukų aureolė, lieknas kūnas įsitempęs.

– Mama! – garsiai šūktelėjo ji.

Atsidariusi automobilio dureles Debora išlipo.

– Sveika, mieloji, – tarė sustojusi.

– Kodėl sėdėjai mašinoje?

– Jaučiausi patogiai.

– Garaže? – nesuprato Greisė. – Jeigu čia buvo anglies monoksido, galėjai nusinuodyti. – Ji pabrėžė paskutinį žodį.

– Variklis išjungtas. Čia nėra anglies monoksido.

Išsekusi Debora praėjo pro dukrą. Jos net nepalietė. Regis, lietimas nebepadeda.

– Kur buvai?

– Pas senelį. Juk sakiau. – Paėmusi puodelį pripylė karšto vandens. – Turėjau su juo pasikalbėti. – Ji atidarė spintelę, kur buvo laikoma arbata.

– Apie ką?

Ramunėlių? Imbierų su citrina? Papajų? Debora niekaip negalėjo išsirinkti. Užsimerkusi palietė pirmą pasitaikiusią dėžutę. Papajų. Puikus pasirinkimas.

– Mama...

Ištraukusi arbatos maišelį įmerkė vandenin.

– Ką, brangioji?

– Apie ką kalbėjai su seneliu?

Debora neturėjo jėgų, kad prasimanytų kokį melą. Be to, dukra – nekvaila. Ji būtų pastebėjusi, kad senelis geria ir per priešpiečius.

Žvelgdama Greisei tiesiai į akis tarė:

– Manau, senelis turi bėdų dėl gėrimo.

Mergaitės akys išsiplėtė.

– Manai, jis alkoholikas?

– Gal dar ne. Bet šiuo metu jis geria per daug.

– O ką jis geria? Vyną?

– Viskį.

– Viskį, – pakartojo Greisė. – Jis geria bare? Geria ir namie?

Pakėlusi puodelį Debora pauostė raminamą papajų kvapą.

– Mačiau jį geriantį namie, čia ir restorane.

– Ir tu geri restorane. Geri ir užeigoje Trutters.

– Ne tiek, kad apgirsčiau. Žinau, kiek galiu sau leisti.

– O senelis nežino? O kaip darbas? Ar ir darbe geria? Na, noriu pasakyti, kad tai būtų blogiausia.

– Taip. Būtų blogiausia. – Debora gurkštelėjo arbatos. – Nesu dėl to tikra.

– Bet manai, gali?

Debora pasvarstė ir vėl pasirinko tiesą.

– Sporto klube mačiausi su Emile Huber. Ar ką nors girdėjai apie policijos iškvietimą – kad šeštadienio vakarėlis buvo per daug triukšmingas?

– Jie mano, kad mes iškvietėme.

– Tu žinojai? Kodėl man nieko nesakei? – Ji mostelėjo ranka. – Dabar jau nesvarbu. Emilė atsiima Kelę ir Kimę iš mūsų klinikos.

Greisė tylėjo. Galiausiai niūriai paklausė:

– Ar tu skambinai policijai? – Jau laikė pirštą prie burnos, dar negraužė, bet tuoj pradės.

Debora nė neketino jos plūsti.

– Iš kur galėjau žinoti, triukšmavo ten ar ne? Juk ten nebuvau.

– Sakiau tau, kad ten buvo alaus.

– Tu man pranešei tik kitą dieną, – Debora atrėmė jai metamus kaltinimus.

– Ar prašei, kad Danielė atvažiuotų? – tokiu pat niūriu tonu klausinėjo Greisė.

Debora užtruko akimirką, kol suprato.

– Ne. Ar ji buvo?

– Ji atvažiavo pas mus ir kvietė su ja eiti. Atsakiau, kad negaliu, nes turiu parašyti anglų referatą. Iš tiesų turėjau, bet neparašiau. – Šiuos žodžius ji pasakė gindamasi ir susikišo rankas į užpakalines džinsų kišenes. – Ar prašei jos atvažiuoti?

– Visai ne. Danielė tave myli. Ak, Greise. Kaip gaila, kad nepakvietei jos vidun. Karena sako, kad ji labai nori pasikalbėti.

– Bet aš nenoriu. Tai vienintelė priežastis, taip ir perduok Karenai. Danė nori kalbėtis apie avariją, o aš – ne. – Ji atmetė plaukus. – O kaip ponia Huber susijusi su senelio gėrimu?

Debora išklojo dar vieną tiesą.

– Ji tvirtina, kad jis geria per pietų pertrauką.

Greisė susiraukė.

– Taip sako ponia Huber? Ponia Huber, kuri nuolatos sėdi vidiniame kieme prie baseino su Cosmopolitan rankose? Ponia Huber tikrai neturi teisės kaltinti kitų, kad geria per pietus. Bet ar jis tikrai geria?

Debora priglaudė šiltą puodelį prie skruosto.

– Jis tvirtina, kad ne.

– Ar juo tiki?

– Nežinau. Vakarais jis geria, nes ilgisi senelės Rutos.

– Jis ją mylėjo, – valdingai tarė Greisė, tarsi Debora to nežinotų.

– Žinau, Greise. Mačiau tą meilę kur kas ilgiau nei tu. Visiškai suprantu, kodėl jis namie jaučiasi vienišas, bet... gerti darbe? Tai jau tikrai pavojinga.

Greisė atsitraukė.

– Gal viso labo vieną ar dvi taures.

– Taurės ar dviejų gali pakakti, kad priimtų klaidingą sprendimą.

– Tikrai manai, kad jis gali priimti sprendimą, padarysiantį kam nors žalos?

– Nežinau. Net menka klaidelė, tarkim, dozė išrašant receptą, gali būti pavojinga.

– Nori pasakyti, kad jam gali iškelti bylą?

– Noriu pasakyti, kad kas nors gali mirti. Jis gydo ir tavo bendraamžius. Kaip gali jiems aiškinti, kad negertų, jei pats geria?

– Gal abstinencija neįmanomas dalykas? Gal Huberai elgiasi teisingai, leisdami rinktis namie? Na, jei vaikai vis tiek gers, tai geriau pasisaugoti? Kaip mes galime žinoti, kiek galime gerti niekada nebandę?

– Tai ne mano žodžiai, brangioji. Toks įstatymas. O senelis dar ir moralinis autoritetas. Juk jis pavyzdys, kaip reikėtų elgtis. Toks žmogus darbe negeria.

– Toks žmogus ir nemeluoja.

Debora žvilgtelėjo į ją.

– Ne.

Prisipažinimas, regis, atėmė mergaitei pasitikėjimą.

– Ir kaip išsiskyrėte su seneliu?

Debora pasijuto saugesnė.

– Nieko gera.

– Jis ant tavęs pyksta?

– Sakyčiau... taip. Tikiuosi, iki ryto viskas stos į savo vėžes.

– Į savo vėžes – jis supras, kad buvai teisi?

Debora nusišypsojo.

– Argi ne nuostabu būtų?