PENKTAS SKYRIUS

Debora vėlavo į tėvo namus. Išgirdusi šniokščiantį dušą užkaitė kavą ir supjaustė bandelę. Kai vanduo vis nesiliovė bėgęs, pasvarstė, ar tik nenulėkus į biurą ir nepradėjus ruošti popierių, bet neatsispyrė svetainės traukai.

Atokiai kampe stovi nublukusiu rausvu brokatu aptrauktas krėslas aukšta atkalte. Susmukusi į jį pasikišo kojas – augdama dažnai jame slėpdavosi. Tokie krėslai gaminami saugoti žmonėms nuo skersvėjų arba nuo karščio, atsklindančio iš židinio. Deborai reikėdavo kitokios apsaugos. Ji susirangydavo krėsle, kai trokšdavo pagalbos tėvų lūkesčiams pateisinti, ir krėslas padėdavo daug dažniau, nei ji tikėdavosi. Tėvai manė, kad ji stipri, kad gali pati savimi pasirūpinti, o jaunėlė sesuo – ne. Nors taip ir atrodė, kartais ji būdavo mirtinai įsibaiminusi. Sėdėjimas šiame krėsle kažkuo priminė akidangčius – leido jai vienu metu sutelkti dėmesį tik į vieną dalyką.

Su vienu dalyku ji dar pajėgtų susidoroti. Bet jeigu mėgins įveikti Kalvino Makenos mirtį, negalės skirti dėmesio Džilės nėštumui, Grego kaltinimams ar tam, kad Holas išdavė jos geriausią draugę.

Išstūmusi tris pastaruosius rūpesčius iš minčių, ji dar kartą – jau kelioliktą – išgyveno avariją, nusiminusi mėgino suvokti, ką reikėjo daryti kitaip. Ji dar kartą prasuko galvoje pokalbį policijoje, vėliau – su Greise, bet kelio atgal nėra. Greisė – jos dukra, turi ją saugoti. Tokia tėvų pareiga, ypač tokių, kurie skyrybomis sukėlė vaikams kančių.

Viršuje, dušinėje, vanduo liovėsi bėgęs. Išsirangiusi iš krėslo nuskubėjo į virtuvę, paskui prisiminusi sustojo, grįžusi pakėlė aukštą taurę ir tuščią viskio butelį. Taurę įkišo į indaplovę, butelį išmetė į šiukšliadėžę ir išlankstė laikraštį.

Kalvino Makenos mirtis dar nebuvo centrinis rytinio laikraščio įvykis. Rytoj veikiausiai jau bus. Rytoj pasirodys ir vietos savaitraštis. Debora to labai bijo. Negana to – bijo prisipažinti tėvui, kad mokytojas mirė.

Ne pirmas kartas, jis jau viską žinojo. Tėvas nekantriai nužingsniavo prie kavos aparato. Žili plaukai tvarkingai sušukuoti, skruostai išbalę. Nusivylimas veidą gerokai susendino.

– Skambino Malkolmas, – paaiškino pildamasis į puoduką kavos. Malkolmas Hartas – chirurgijos skyriaus vedėjas ir senas Maiklo draugas. – Regis, turime bėdų.

– Ar Malkolmas žino ką nors daugiau? – paklausė Debora.

– Apie to žmogaus mirties priežastis? – Tėvas nugėrė iš puodelio. – Ne. Žmona atsisako, kad būtų daromas skrodimas. Nenori, kad vyro kūnas būtų sudarkytas. Žinoma, jos nuomonė nebus svarbi. Smurtinės mirties atveju skrodimas privalomas. Ji tik stabdys.

– Ar ji nenori sužinoti, nuo ko jis mirė?

Nugėręs dar kavos jis tik patraukė pečiais.

– Bet jeigu ji ketina pateikti ieškinį, turi žinoti, kokia tikroji mirties priežastis, – samprotavo Debora. – Na, nebent yra priežasčių, dėl kurių atsisakanti. Arba nenorėtų, kad mes jas sužinotume.

– Pavyzdžiui, kokių? – nesuprato Maiklas.

Tą akimirką Debora pajuto dėkingumą Holui.

– Pavyzdžiui, alkoholis arba narkotikai. Mes primygtinai reikalaujame, kad būtų padaryti tyrimai dėl abiejų.

Regis, tėvui nepadarė įspūdžio.

– Tavim dėtas, – prabilo jis žiūrėdamas į kavos puodelį, – geriau pasirūpinčiau draudimu. Ar tavo draudimo suma padengs išlaidas, jeigu kartais našlė sumanytų bylinėtis?

– Taip. – Draudimas buvo vienas iš dalykų, kuriuo Gregas, tikras verslininkas, aprūpino iki gyvos galvos.

Atsidusęs Maiklas tik papurtė galvą.

Debora žino, ką jis galvoja – šeimos reputacija bus sutepta, vieša dėmė. Nenorėdama girdėti priekaištų, ji tarė:

– Tai vienas iš tų atvejų, kai atiduočiau viską, kad tik galėčiau pasukti laikrodį atgal.

– Ir ką darytum? – visai maloniai paklausė jis nuleidęs puodelį. – Ką darytum kitaip?

Ji niekada neleistų per tokį lietų vairuoti Greisei. Iš viso niekada neleistų Greisei vairuoti. Bet jeigu prisipažintų tėvui, ką nutylėjo policijai, paverstų jį savo bendrininku – būtų taip pat nesąžininga, kaip kad Holo elgesys su ja.

Todėl Debora paprastai atsakė:

– Būčiau važiavusi dar lėčiau. Gal būčiau užsidėjusi akinius.

Atrodo, jis išsigando.

– Tu vairavai be akinių?

– Man vairuojant akinių nereikia. Taip įrašyta ir mano vairuotojo pažymėjime.

Jos akiniai buvo labai silpni. Kartais žiūrėdama filmą juos užsidėdavo, bet ir viskas.

– Ar nereikėjo tokią naktį imtis visų įmanomų atsargumo priemonių?

– Šaukštai po pietų.

– Tavo motina būtų vairavusi su akiniais.

Smūgis žemiau juostos.

– Ar ji kada buvo papuolusi į avariją?

– Ne.

Bet Debora turėjo kitokios informacijos. Nejausdama jokio pasitenkinimo, tik pykčio antplūdį, ji tarė:

– Tada peržiūrėk jos čekių knygelę, tų metų, kai ištekėjau. Rasi kelių tūkstančių dolerių čekį, kurį ji išrašė, kad sumokėtų Ruso autoservisui. Važiuodama Vakarų Elmo gatve, ji kažko ieškojo ant keleivio sėdynes ir užkabino stovinčią mašiną.

Tėvas susiraukė.

– Kvailystė. Būčiau žinojęs.

– Jos automobilį reikėjo pareguliuoti. Jį, šiaip ar taip, turėjo nutempti į autoservisą. Paklausk Dono Ruso.

– Motina niekada man nemeluodavo.

– Ji ir nemelavo. Tiesiog nepasakė visos tiesos.

– Kodėl jai reikėjo taip elgtis?

Debora atsiduso. Paskui švelniai pratarė:

– Nes tu reikalauji tobulumo. O mes negalime tokie būti. Ar mama būtų buvus mažiau mylima, kad važiuodama kliudė stovinčią mašiną? Ar aš mažiau mylima, nes mano automobilis partrenkė žmogų? Kai numušiau Kalviną Makeną, buvau labai susikrimtusi, o po jo mirties jaučiuosi tiesiog sugniuždyta. Bet tai tebuvo avarija. – Netikėtai ji vos nepravirko. – Viso labo nelaimingas atsitikimas, bet, regis, tai kartoju tik aš viena. Kartoju dukrai, sūnui, Holui, policijai, buvusiam vyrui, tau. Būtų tikrai malonu, jeigu nors kas nors tą pasakytų man – nes, nors tai tau netikėta, tėveli, ir aš ne geležinė. Ir aš turiu jausmus. Šią akimirką man reikia palaikymo.

Debora nenorėjo pratrūkti. Bet ir neatsiprašinėjo.

Maiklas keistai į ją žiūrėjo.

– Ar apie motiną papasakojai tam, kad ant tavęs nepykčiau?

– Man svarbu ne pyktis, o supratimas.

– Tada suprask štai ką, – tarė ir pastatė puoduką. – Aš tavo motiną mylėjau. Pragyvenau su ja susituokęs keturiasdešimt metų ir per tą laiką nė karto ja nesuabejojau. Man atrodo, mėgini priekabiauti ir prie jos, ir prie manęs, kad tik išsisuktum iš bėdos. Tu užmušei žmogų, Debora. Būtų geriausia, jei tai pripažintum.

Deborą šis puolimas išgąsdino, ji ne iš karto sumojo, ką jam atsakyti. Jei tėvas nebūtų išėjęs, būtų paklaususi, iš kur jis semiasi gailesčio ligoniams, bet neturi jo nė kruopelytės jai? Atsakymas, žinoma, būtų buvęs toks: ji yra šeima, o iš šeimos tikimasi visai kitokių dalykų.

Ligonių lūkesčiai visada tie patys. Šeimos gydytojas niekada neserga, trumpai atostogauja, trečiadieniais neima laisvos popietės, kad pažaistų golfą, arba, kaip Deboros atveju, nepasilieka su Greise. Dešimt pacientų klinikoje ir keturi iškvietimai į namus – Debora trečiadieniais neištaikydavo pertraukėlės. Paskutinė jos pacientė, laukianti, kada ji grįš iš vizitacijos, buvo Karena Trater.

– Jeigu kalnas neina pas Mahometą... – pradėjo draugė šiek tiek šyptelėjusi.

Nors Karena vilkėjo sportinius drabužius, atrodė gana stilingai, prie jų gali segėti auskariukus su briliantais – vyro dovana, kurios ji niekada neišsisega.

Debora uždarė duris. Žiūrint į Kareną ją užliejo šiluma – aštuoniolikos metų prieraišumo istorija.

– Atsiprašau, – tarė ir priėjusi apkabino draugę. – Tu verta daugiau.

– Esi užsiėmusi.

Prisitraukusi kėdę Debora atsisėdo.

– Na, verčiuosi per galvą, kad padaryčiau kuo daugiau, kol visas tas mėšlas paaiškės.

– Nelaimingas atsitikimas.

– Ačiū tau. Vis dėlto...

Deborą slėgė ne tik vairuotojo atsakomybė, slėgė ir apgaulė. O tai, kad Karena nieko nežino, viską tik apsunkina.

– Danielė sakė, kad Greisės nebuvo mokykloje.

– Kaip galėjau ją siųsti? – prabilo Debora. – Ji visai netekusi galvos.

– Gal jai reikia paguodos.

– Ne. Jai reikia laiko. Viskas turi susigulėti. Ar ką nors apie laidotuves girdėjai?

– Laidos penktadienį po pietų. Čia, miestelyje.

– Čia? – Debora buvo nusivylusi. Ji tikėjosi, kad laidotuvės vyks kur nors toli. – Stebėtina. Juk jis čia visai trumpai gyveno.

– Bus atšauktos pamokos, kad mokiniai, kurie pageidaus, galėtų dalyvauti laidotuvėse. Penktadienio vakarą mokykloje bus aukojamos atminimo mišios. Ar Holas tau šįryt padėjo?

– Kiek tik pajėgė. Dar tiek daug nežinomųjų. Man suspaudžia širdį, kai apie tai pagalvoju.

– Džonas Kolbis tavęs niekuo neapkaltins, – ramino Karena. – Juk supranta, ką šiam miesteliui reiški.

– Lazda turi du galus, – atsakė Debora. – Jis jau gavo įspėjimą, kad nemėgintų manęs teisinti. Dėl to turės dar kruopščiau viską tirti.

– Ką?

Bet Debora nenorėjo vėl vardyti galimų kaltinimų.

– Paliksiu šį reikalą Holui – jis tau papasakos. Buvo labai malonus, kad susitiko su manim.

– O kodėl neturėtų? Juk jis tave myli.

Antrą kartą per dieną Debora su žmogumi, nešiojančiu Traterio pavardę, jautėsi kaip apgavikė.

Karena susiraukė – tarsi norėtų dar kai ką pridurti. Ir akimirką Debora sustingo iš baimės – gal Holas prisipažino žmonai apie savo jausmus. Bet paskui Karena užsičiaupė, atsikrenkštė ir silpnu balsu prašneko:

– Šiaip aš su reikalu. Jau dvi savaitės ramybės neduoda alkūnė. Liepei pasakyti, jeigu kas taip ilgai nepraeina.

– Neduoda ramybės? – perklausė iš karto sunerimusi Debora. – Kuri alkūnė?

Draugė linktelėjo galvą į dešinę ranką, ir Debora suėmusi ėmė ją spaudyti.

– Skauda?

– Ne.

– Čia?

– Ne.

Ji maigė švelniai, kad nesukeltų draugei skausmo, bet užtektinai stipriai, kad aptiktų lūžusį kaulą. Atsargiai laikydama alkūnę ji suėmė Karenai už riešo ir pasuko jį. Karena suriko. Kai Debora pakartojo skausmą keliantį judesį, Karena vėl sureagavo. Debora ir vėl apčiupinėjo alkūnę, šįkart sutelkusi dėmesį į šoninę sausgyslę.

– Čia, – pasakė Karena sulaikiusi kvėpavimą.

Debora atsilošė.

– Ar dažnai šią savaitę žaidei tenisą?

– Kasdien, bet...

– Ir iš visų jėgų. Karena, tau – „tenisininko alkūnė“.

– Mano komandos moterys jokių „tenisininko alkūnių“ neturi.

Deborai palengvėjo ir ji atšovė:

– O tu turi.

– Aš treniruodavausi kasdien. Jau penkeri metai žaidžiu. Kodėl staiga ėmė skaudėti?

– Nes jau penkerius metus žaidi kasdien.

– O aš jau jaudinausi, ar tik nebus kas įsimetęs į kaulą. Na, žinai, dešinė krūtis, dešinė ranka...

Debora ją nutraukė.

– Suprantu, brangioji. Pernai buvo šonkauliai, dar prieš metus – petys. Kiekvienais metais tuo pačiu laiku kas nors nutinka.

Karena susiraukė.

– Kiekvienais?

– Na, pastaruosius trejus metus. Kiek jau metų praėjo, kai nupjovė krūtį? Šešeri?

Karena nurijo seiles.

– Aha. Bet baimė vis dar neišgaravo.

– Baimė išliks – štai todėl ir atėjai man pasirodyti.

– Jeigu baimė tik psichosomatinio pobūdžio, kodėl jaučiu skausmą?

– Gerai, Karena, tai nėra vien psichosomatinis atvejis. Trauma tikrų tikriausia. Sausgyslė prie trigalvio raumens alkūnės išorėje patempta. Kitu metų laiku gal nekreiptum į ją dėmesio. Bet šiuo metu jau matai bėdą.

– Juk sąmoningai neprimenu sau, kad artėja metinės.

– Tau ir nereikia prisiminti. Pasąmonė kužda.

Regis, Karena galų gale atsipalaidavo.

– „Tenisininko alkūnė“? Ar tu tikra?

– Devyniasdešimt devyni procentai.

– Ar man nereikia pasidaryti rentgeno nuotraukos?

– Kol kas padaryk poros dienų pertrauką. Užsidėk ant alkūnės ledo ir leisk veikti vaistams nuo uždegimo. Jeigu nepagerės, darysime nuotrauką.

– Turbūt galvoji, kokia kvaila, kad čionai atlėkiau.

– Nieko panašaus, – subarė ją Debora. – Juk liepiau ateiti. Krūties vėžį įveikusios moterys turi būti nuolat prižiūrimos gydytojų, ir, patikėk manim, tave atidžiai stebiu. Nors ta sausgyslė patempta dėl objektyvių priežasčių, suprantu, iš kur tavo bėdos.

– Tu tokia vienintelė. Negaliu nieko papasakoti Danei. Ji turi savo baimių.

– O kaipgi Holas?

– Jis nenori nė girdėti. Iš karto susinervina. – Draugė prikando lūpą, o paskui pratrūko: – Arba bent jau man taip atrodo. Debora, noriu tavęs kai ko paklausti. Kaip manai, ar Holas kada nors turėjo meilės romaną?

Debora išliko rami.

– Manai, jis ką nors turi?

Karena linktelėjo.

– Pirmadienio vakarą man paskambino. Moteris. Ji paklausė, ar aš žinau, kur mano vyras.

Debora išpūtė akis.

– Ar tu žinojai?

– Žinojau, kur jis turėtų būti. Jis turėjo būti darbe. Tas balsas skambėjo keistai, tarsi jo ten galėtų ir nebūti.

– Ar paklausei, kas skambina?

– Ne. Padėjau ragelį.

– O telefono numerį matei?

– Jis registruotas kaip negaliojantis. Holas namo grįžo po valandos. Neva buvęs susitikime. Kiaurai permirkęs, todėl negaliu pasakyti, ar susitikimas vyko ambasadorių liukso kambario lovoje ir jis grįžo tiesiai po dušo.

– Ak, Karena.

– Ir čia jau ne pirmas kartas.

– Ar ji jau buvo skambinusi?

– Kartą, prieš porą mėnesių. Man atrodė, tas balsas girdėtas. Paskui supratau, nes tą skambutį prisimindavau labai dažnai. – Ji vis žaidė briliantiniu auskaru. – Na, tai ką manai, ar Holas galėtų?

„Visiška nesąmonė“, – norėtų atsakyti Debora, bet būtų akivaizdus melas. Jausdamasi kaip didžiausia apgavikė ji tik sumurmėjo:

– Manau, Holas iš tų vyrų, nuo kurių moterys nenuleidžia akių. Visai galimas daiktas, kad biure kuri nors moteris jį įsimylėjo ir nedrįsta žengti pirmo žingsnio, todėl skambina tau tikėdamasi, kad pirma užvesi apie tai kalbą su Holu.

– Tikrai nepradėsiu. Aš jį sugniuždyčiau, jei pamanytų, kad juo abejoju.

– Gal jis turėtų žinoti apie skambutį, tada galėtų su ja pasikalbėti?

– Ne, ne. Tik norėjau su tavim pasidalyti. – Ištiesusi sveiką ranką ji meiliai suėmė Deborai smakrą. – Tu visiškai teisi. Tikrai skambina moteris, kuri norėtų, kad mano vyras būtų laisvas, bet jis toks nėra. – Ji plačiai nusišypsojo. – Matai? Padėjai man du kartus per dieną. – Ji palietė Deborai plaukus, nubraukė kelias garbanas. – Pati šauniausia šukuosena. Bet kai apie tave pagalvoju, mintyse matau tave ilgais plaukais. Taip atrodai kur kas laisviau.

– Visada jaučiuosi susitaršiusi.

– Labai drąsu. Dabar esi visai kitokia, Debora.

Debora atsilošė.

– Sakai, drąsu? Tėvo nuomone, tai neprofesionalu.

– Puiku. Tegu jis pranašauja bursitus kam kitam, – patarė Karena ir paklausė: – O kaip jis reaguoja į avariją?

Debora taip ir nepravėrė burnos.

– Nori pasakyti, nesveikai, – suprato Karena.

Ir lygiai kaip rytą, Debora vėl paskubėjo jo ginti.

– Jeigu atvirai, jam sunkus metas.

– Vis dar ilgisi tavo mamos?

– Didžioji meilė.

– Ir tu ilgiesi praeities.

– Bet jam sunkiau. Jis grįžta į tuščius namus. Ji buvo jo sielos draugė. Jo žaidimų draugė. Vakarais ir savaitgaliais jis nenumano, kuo užsiimti.

– Galėtų padėti kepyklėlėje. Juk Rutai joje patikdavo.

Debora net suspirgėjo.

– Mano tėtis to niekada nepripažins. Ir nepripažino. – Ji pagalvojo, ar jis jausis kitaip, kai ten atsiras anūkas.

– Galėtų nusivesti Dilaną žvejoti, – patarė Karena.

Jos jau anksčiau apie tai buvo kalbėjusios. Žvejojimas – puiki išeitis berniukui, sergančiam sunkia toliaregyste. Dilanas moka kantriai sėdėti, jis mąslus ir, būdamas toliaregis, galėtų mėgautis kraštovaizdžiu. Galbūt jam net sektųsi ant kabliuko užmauti jauką.

– Siūliau tėčiui, – atsiduso Debora. – Bet jis visada turi ilgiausią sąrašą reikalų, kuriuos turi padaryti.

– Pavyzdžiui, tvarkyti popierius?

– Ir tai. O dalis darbų – tik tuščias reikalas.

– Peradresuok jam skambučius bent porą kartų per savaitę. Kodėl tu vienintelė turi vidurnakčiais lėkti į ligoninę?

– Neprivalau ir aš. Bet man patinka, ypač kai ligoniai nuolatiniai. Štai tada kaip gydytoja jaučiuosi geriausiai. Tėtis jau seniai nejaučia tokio poreikio.

– Čia dar viena priežastis, kam tu jam reikalinga. Gal jis jau pamiršo, koks tai jausmas.

– Gal, – pripažino Debora. – Ei, bet ne čia šuo pakastas. Jau nė nepamenu, kada paskutinį kartą man skambino vidury nakties.

Žinoma, prisišaukė, kitą naktį paryčiais – trečią valandą – ją prižadino skambutis iš dispečerinės. Ligonė buvo dvidešimt septynerių metų moteris, per pastarąsias savaites buvo atėjusi bent du kartus – skundėsi pilvo skausmais. Maiklas ją apžiūrėjo pirmą kartą, Debora – antrą. Abiem atvejais kraujo tyrimai nerodė, kad būtų padaugėję baltųjų kūnelių – taigi jokių apendicito požymių.

Dabar ji kalbėjo kaip paklaikusi. Skausmas nepakeliamas. Ji karščiuojanti ir vemianti.

Debora greitai apsirengė, prižadinusi Greisę perspėjo, kad ją iškvietė, ir išvažiavo į ligoninę. Nuvyko tuo pat metu kaip ligonė, šią atvežė išsigandęs vyras. Deborai pavyko kiek pagreitinti eigą priėmimo skyriuje, padaryti reikiamus tyrimus ir galiausiai perduoti moterį chirurgui, kuris turėjo išpjauti jai apendiksą. Ji matė, kaip moterį pakėlė aukštyn liftu, paskui dar kiek pasėdėjo su jos vyru laukiamajame. Tada nuėjo ieškoti naktį budinčių gydytojų.

Viena iš jų, Džudė Rid, lankė po operacijos gulintį ligonį. Koridoriuje ji priėjo prie Deboros.

– Aiškinatės Kalvino Makenos mirties priežastis? – spėjo ji mostu kviesdama Deborą prie artimiausio kompiuterio.

Ji suspaudė klavišus ir vėl mostu liepė Deborai pažvelgti į ekraną.

Laboratorinių tyrimų rezultatai. Deborai pakako vienintelio žvilgsnio, kad akys užkliūtų už svarbiausio žodžio.

– Kumadinas? Nė nežinojau, kad Makena jį vartojo.

– Mes taip pat nežinojome. Kaip tik dirbau tą naktį, kai jį atvežė.

– Ar jis nemūvėjo jokios apyrankės – įspėjimo medikams?

– Ne. Neturėjo nė piniginės, jokių dokumentų, be to, nekalbėjo. Mes pristoję klausinėjome apie vaistus ir alergenus, bet jis tylėjo kaip vandens į burną prisisėmęs. Iš jo žmonos taip pat nesulaukėme jokios pagalbos. Ji tik purtė galvą, kai klausinėjome, ir nė žodeliu neužsiminė apie vyro širdies ar kitas ligas, dėl kurių jis galėjo vartoti tokius kraują skystinančius preparatus kaip kumadinas.

– Bet juk ant dėžutės yra juoda etiketė, – neatlyžo Debora. – „Perspėk savo gydytoją.“ Kaip ji galėjo nežinoti?

– Ir aš nesuprantu. Bet tai ir paaiškina, kodėl jis nukraujavo.

Debora niekaip negalėjo patikėti. Juodu su tėvu ligoniams, kuriems skirdavo tokių medikamentų, iškart duodavo kortelę įsikišti į piniginę, bet, žinoma, tos kortelės buvo naudingos tol, kol ligonis nešiodavosi piniginę.

– Ar dar ką aptikote jo kraujyje? Narkotikų? Alkoholio?

– Ne. Tik kumadino.