PIRMAS SKYRIUS

Kelios sekundės prieš smūgį jos barėsi. Vėliau Debora Monro dėl to kankinosi, – jeigu būtų sutelkusi dėmesį tik į kelią, gal būtų ką pastebėjusi ir išvengusi įvykio, – nes ginčas jas išblaškė lygiai kaip audra. Jiedvi su dukra niekada nesibardavo. Jų pažiūros, būdas ir norai panašūs. Deborai retai prisieidavo užsukti Greisei ausį; sūnui Dilanui – taip, tekdavo, tik ne dukrai. Paprastai Greisė suprasdavo, ko iš jos tikimasi ir kodėl.

Bet tą vakarą mergaitė atsikalbinėjo:

– Tu darai iš musės dramblį, mama. Nieko neįvyko.

– Sakei, kad Meganės tėvai bus namie, – priminė Debora.

– Nes man taip tvirtino Meganė.

– Būčiau dar gerai pagalvojusi, jei būčiau žinojusi, kad jūsų tiek susirinks.

– Mes mokėmės.

– Tu, Meganė ir Stefė, – atkirto Debora. Sudrėkę vadovėliai gulėjo mašinoje, Greisė atbėgo nešina jais per lietų. – Ir dar Bekė, Maiklas, Rajanas, Džastinas ir Kailas – nors nė vieno iš jų neturėjo būti. Trys merginos mokėsi. Keturios merginos ir keturi vaikinai surengė vakarėlį. Mieloji, nors lietus pila kaip iš kibiro, net per tokį kliokimą girdėjau iki mašinos atsklindantį juoką.

Debora nenumanė, ar Greisė jaučiasi nusikaltusi: ilgos rudos garbanos slėpė plačiai įstatytas akis, tiesią nosį ir putlią viršutinę lūpą. Tegirdėjo, kaip dukra žiaumoja kramtomąją gumą – šaltmėtės permušė sudrėkusių knygų kvapą. Debora vėl greitai nukreipė akis į kelią, bent jau į tai, ką galėjo įžiūrėti, nors stiklo valytuvai dirbo kaip pašėlę. Net šviesiausią naktį šioje vietovėje prastas matomumas. Jokių pakelės žibintų, mėnesiena beveik neprasiskverbė pro medžius.

Kelias patvino. Lietus pilte pylė – prarydamas žibintų šviesą, barbendamas į automobilio priekinį stiklą; na taip, balandį visada pliaupia lietus, bet šis buvo kažkoks keistas. Jeigu toks lietus būtų prasidėjęs prieš joms išvažiuojant, Debora nieku gyvu nebūtų leidusi Greisei vairuoti mašinos namo. Bet Greisė prašė, o ir Deboros vyras – buvęs vyras – ją dažnai kaltindavo, kad elgiasi pernelyg globėjiškai.

Važiavo jos gana lėtai; vėliau Debora tai kartos daugybę kartų, ir teismo ekspertai patvirtins. Jos buvo vos už minutės kelio nuo namų, savas kelio ruožas. Bet tamsa buvo tokia tiršta ir lietus vis nesiliovė. Taip, Debora suprato, kad dukra turi vairuoti ir įgyti įgūdžių, kartu bijojo, kad Greisei dar per anksti, kad per dažnai jai nusileidžia.

Debora lietaus nekentė. Greisė neatrodė sutrikusi.

– Tuomet baigėme mokytis, – žiaumodama gumą gynėsi mergaitė. Jos rankos tvirtai laikė vairą – taisyklingai, nieko neprikiši. – Kambaryje buvo karšta, kondicionierius neveikė, todėl pravėrėme langus. Padarėme pertraukėlę. Tarsi juoktis būtų nusikaltimas. O blogiausia, kad manęs turėjo atvažiuoti pasiimti mama...

– Atsiprašau, – nutraukė ją Debora, – ar turėjau kitą pasirinkimą? Juk negali su mokinio pažymėjimu vairuoti viena. Gal Rajanas su Kailu ir turi vairuotojo pažymėjimus, bet pagal įstatymą be suaugusiųjų jie negali sodintis draugų į mašiną, be to, gyvename kitame miesto gale, – tai kas čia bloga, kad savaitgalį dešimtą vakaro tavęs pasiimti atvažiuoja motina? Mieloji, tau tik šešiolika.

– O taip, – karštai šūktelėjo Greisė. – Man jau šešiolika, mama. Po keturių mėnesių gausiu vairuotojo pažymėjimą. Ir kas tada? Visą laiką visur važinėsiu pati – ir ne vien todėl, kad mes įsikūrę kitame miesto gale, kad gyvename pasaulio pakrašty, nes, matote, tėtis nusprendė nusipirkti n akrų, kad galėtų pasistatyti pilaitę vidury miškų, bet paskui apsigalvojo supratęs, kad nieko nebenori, todėl palikęs ir mus, ir namą persikraustė gyventi pas seniai, prieš dvidešimt penkerius metus, prarastą meilę į Vermontą...

– Greise... – Debora nebuvo nusiteikusi apie tai kalbėti.

Gal Greisė ir jautėsi tėvo palikta, bet ši netektis Deborą palietė dar skaudžiau. Jos santuoka neturėjo nutrūkti. Tokių planų nebuvo.

– Gerai, pamiršk tėtį, – toliau varė Greisė. – Kai gausiu vairuotojo pažymėjimą, visur važinėsiu viena, ir tu nematysi, kas ten susirinko, ar tėvai namie, mokomės mes ar linksminamės. Turėsi manim pasitikėti.

– Aš tavim ir pasitikiu, – atsakė Debora, ji teisinosi, net gynėsi. – Nors anaiptol ne visais tavo draugais. Ar ne tu man pasakojai, kad praėjusį savaitgalį Kailas į Katerinos vakarėlį prie baseino atsinešė šešių alaus butelių pakuotę?

– Bet mes nė vienas jo negėrėme. Katerinos tėvai išprašė jį lauk.

– Katerinos tėvai. Taigi.

Debora išgirdo, kaip dukra suniurzgė.

– Mama. Mes mokėmės.

Debora jau ketino išvardyti visus tuos dalykus, kurie gali nutikti, kai paaugliai mokosi. Augdama tokių dalykų prisižiūrėjo, jos tėvas miestelyje buvo vienintelis šeimos gydytojas, mato ir dabar, kai kartu su juo verčiasi gydytojo praktika ir gydo daugybę vietos paauglių, – tada netikėtai priekyje iš dešinės ji pastebėjo kažką judant. Paskui viskas vyko žaibiškai: pirmiausia į mašinos dangtį dunkstelėjo kažkas sunkaus, paskui – staigus stabdymas, padangų cypimas. Įsitempę saugos diržai laikė ją, kol mašina slidinėdama šliuožė užtvindyta kelio danga ir sukosi, – viskas truko vos sekundę. Kai automobilis galiausiai sustojo, buvo apsisukęs į kitą pusę.

Kokią minutę Debora per savo širdies plakimą negirdėjo net lietaus. Paskui per šniokštimą nuaidėjo Greisės šūksnis: „Kas čia buvo?“

– Ar nesusižeidei?

– Kas čia buvo? – pakartojo mergaitė jau trūkčiojančiu balsu.

Deborą ėmė krėsti drebulys, nors dukra nesusižeidė: sėdi, saugos diržai prisegti, jai akivaizdžiai nieko nenutiko. Drebančiomis rankomis atsisegusi saugos diržą, Debora užsitraukė ant galvos neperšlampamo apsiausto gobtuvą ir išlipo pažiūrėti, ką jos partrenkė. Automobilio žibintų šviesa atsispindėjo nuo šlapio asfalto, per menkas šviesos šaltinis – visiškai tamsu.

Nėrusi atgal į mašiną ji ėmė raustis daiktinėje ieškodama žibintuvėlio. Vėl išlipusi laukan apžiūrėjo kelkraštį – niekur jokio numušto žvėrelio nematė.

Šalia jos alkūnės išdygo Greisė.

– Ar čia buvo elnias? – paklausė, balse buvo girdėti siaubas.

Deboros širdis vis dar šokinėjo.

– Nežinau. Mieloji, grįžk į mašiną. Tu be apsiausto. – Nors buvo šilta pavasario naktis, nenorėjo, kad Greisė pamatytų, ką jos nutrenkė.

– Greičiausiai elnias, – sušuko Greisė. – Jo net nesužeidėme, ir jis nušokavo į mišką. Kas gi dar čia galėjo būti?

Elnias nebūtų vilkėjęs sportinių treningų su juostomis šonuose – Debora galėjo prisiekti, kad prieš patį susidūrimą spėjo įžiūrėti. Sportiniais kostiumais vilki tik žmonės.

Ji žingsniavo šalikele žibintuvėliu apšviesdama neaukštus krūmokšnius.

– Ei! – šūktelėjo į tamsą. – Ar jūs sužeistas? Ei! Duokit ženklą, kur jūs!

Greisė pasirėmė jai į petį.

– Tarsi iš niekur išniro, mama... joks žmogus per tokį lietų neslankiotų, greičiausiai čia buvo lapė ar meškėnas... o gal elnias, taip, tikrai elnias.

– Grįžk į mašiną, Greise, – pakartojo Debora.

Vos ištarusi šiuos žodžius ji išgirdo garsą – ir tai nebuvo dirbančio variklio gausmas. Ir ne vėjo švilpesys medžiuose, ir ne lietaus, temdančio vaizdą, teškenimas.

Vėl tas garsas – dejonė. Ji patraukė į kelkraštį, iš kur sklido aimanos, ir vėl ėmė ieškoti, bet praėjo gera minutė, kol galiausiai rado, kas vaitoja. Bėgimo batelis, vos įžiūrimas ant šlapios žemės, už gero metro nuo kelio dangos, toliau po žemai nusvirusiomis cūgos šakomis juoda klešnė su mėlyna juosta. Kita koja sulenkta neįprastu kampu – sulaužyta, spėjo Debora, – o kūnas susmukęs prie medžio kamieno.

Aukštielninkas žmogus neuždus nuo pomiškio augalų, bet jo akys buvo užmerktos. Trumpi tamsūs plaukai buvo prilipę prie kaktos. Praskyrusi šlapių paparčių guotą Debora nukreipė žibinto šviesos pluoštą jam į galvą, bet kraujo nematė – tik šiek tiek nubrozdintą smakrą.

– O Dieve mano! – sudejavo Greisė.

Debora čiuopė ant kaklo pulsą. Pačios širdis ėmė plakti tik tada, kai pagaliau pajuto jo tvinksnius.

– Ar mane girdite? – pasilenkusi arčiau paklausė Debora. – Atsimerkite.

Bet vyras nereagavo.

– ODievemano! – isteriškai sukliko Greisė. – Ar žinai, kas jis? Mano istorijos mokytojas!

Atsikvošėjusi Debora greitai nutempė dukrą ant kelio prie automobilio. Mergaitė drebėjo. Kuo ramiau Debora tarė:

– Noriu, kad bėgtum namo, brangioji. Čia vos pusė mylios, o tu jau visa permirkusi. Dilanas vienas. Jis baiminsis. – Debora įsivaizdavo mažą veiduką, prigludusį prie sandėliuko lango: išsiplėtusios iš išgąsčio akys, stori Hario Poterio stiliaus akinukai jas dar labiau padidina.

– O ką tu darysi? – spigiu, drebančiu balsu paklausė Greisė.

– Paskambinsiu policijai, o paskui pasėdėsiu prie pono Makenos, kol atvažiuos greitoji pagalba.

– Aš jo nemačiau, prisiekiu – jo nemačiau, – klykė Greisė. – Ar negali jam kuo nors padėti, mama?

– Nelabai. – Debora užgesino variklį, įjungė avarinius žibintus. – Neatrodo, kad kraujuotų, bet judinti nedrįsčiau.

– Ar jis mirs?

Debora pačiupo telefoną.

– Važiavome lėtai. Negalėjome jo stipriai sužaloti.

– Bet jis taip toli nuskrido.

– Turbūt nusirito.

– Jis net nekruta.

– Greičiausiai jam sukrėstos smegenys arba jį ištiko šokas. – Ir daugybė kur kas blogesnių dalykų galėjo nutikti, deja, ji žino.

– Ar neturėčiau pasilikti čia su tavim?

– Niekuo nepadėsi. Eik, brangioji. – Ji suėmė delnais dukrai skruostus, trokšdama bent ją apsaugoti. – Ir aš netrukus grįšiu.

Greisės plaukai permirko, sulipo į ilgas, šlapias vijas. Lietaus lašai varvėjo nuo švelnaus smakro. Akys išsiplėtusios, iš baimės ji pilte pylė žodžius:

– Ar jį matei, mama? Na, kodėl per tokį lietų kas nors turėtų eiti keliu? Noriu pasakyti, tamsu, kaip galėjau jį pastebėti? Ir kodėl jis mūsų nematė? Juk čia daugiau niekas nešviečia.

Debora viena ranka suspaudė bendrosios pagalbos numerį, o kita paėmė Greisei už rankos.

– Eik, Greise. Reikia, kad būtum namie su Dilanu. Tučtuojau. – Dispečerė atsiliepė iš karto – po pirmo signalo.

Debora pažino balsą. Karla Makėj buvo jos pacientė. Ji kelias naktis per savaitę dirbdavo savanore dispečere.

– Leilando policija. Šis pokalbis bus įrašytas.

– Karla, čia daktarė Monro, – tarė ji ir ranka pavarė Greisę šalin. – Įvyko avarija. Stoviu kelkraštyje, už kokios pusmylės nuo namų. Mano mašina numušė žmogų. Reikia greitosios pagalbos.

– Ar jis labai sužeistas?

– Be sąmonės, bet kvėpuoja. Sakyčiau, jam sulaužyta koja, dėl kita nesu tikra. Matau tik vieną paviršinį įdrėskimą, jo nepajudinusi nuodugniau apžiūrėti negaliu.

– Ar dar kas nors sužeistas?

– Ne. Ar greitai čia ką atsiųsi?

– Tučtuojau paskambinsiu.

Debora uždarė telefono dangtelį. Greisė tebestovėjo šalia. Kiaurai permirkusi, ilgais susitaršiusiais plaukais ir išsigandusi atrodė kaip vaikas.

Pati ne mažiau bijodama Debora nubraukė dukrai nuo skruostų šlapius plaukus.

Ramiai, bet primygtinai ji pakartojo:

– Greise, reikia, kad būtum namie su Dilanu.

– Aš vairavau.

– Iš tavęs bus didesnė paspirtis, jeigu pabūsi su Dilanu. Labai tavęs prašau, brangioji.

– Tai mano kaltė.

– Greise. Gal dėl to nesiginčykime? Štai, imk apsiaustą. – Ji jau sagstėsi apsiaustą, bet apsisukusi mergaitė nuskuodė. Po akimirkos ji pradingo lietuje.

Vėl užsimaukšlinusi ant galvos gobtuvą Debora nuskubėjo į mišką. Nors tvyrojo šlapios žemės ir cūgos kvapas, ji žino, kaip kvepia ir kraujas, įsivaizdavo jaučianti ir jį. Debora dar kartą apžiūrėjo, gal dar ką pastebės, ne tik įdrėskimą ant Kalvino Makenos smakro. Nieko neįžiūrėjo.

Jis vis dar neatgavo sąmonės, nors pulsą užčiuopė. Debora sekė pulso dažnį, jeigu kas, rankomis padarys dirbtinį kvėpavimą. Iš sulenktos kojos kampo spėjo, kad sužeistas klubas, gal ir galėtų padėti. Bet, galimas daiktas, pažeistas ir stuburas – o dėl šio traumos bijotų jį judinti. Greitosios pagalbos medikai turės nugarą prilaikančią lentą ir kaklo įtvarą. Geriau jau palaukti.

Bet lengviau pasakyti nei padaryti. Praėjo dešimt ilgų minučių: ji kaltino save, kam leido Greisei vairuoti; paskui vėl tikrino Kalvino Makenos pulsą ir stengėsi įžiūrėti, kur dar sužeista; svarstė, kas privertė jį išeiti laukan tokiu oru; vėl čiuopė pulsą; keikė vietovę, kurioje stovi jų namas, ir buvusio vyro neatsakingumą, – kol galų gale pamatė blyksinčius policijos automobilio švyturėlius. Jokių sirenų. Ir jokio reikalo – vieta toli už miesto.

Mojuodama žibintuvėliu ji išpuolė ant kelio ir prie automobilio pribėgo kaip tik tuo metu, kai iš jo lipo Brajanas Dafis. Įpusėjęs penktą dešimtį, jis buvo vienas iš tuzino miesto policininkų. Dar jis treniravo Mažąją lygą. Dilanas joje žaidžia jau dvejus metus.

– Ar jūs nesusižeidėte, daktare Monro? – paklausė jis taisydamasis plastiku pridengtą kepurę, užmaukšlintą ant ežiuku kirptų plaukų. Jis vilkėjo apsiaustą nuo lietaus.

– Man nieko nenutiko. Bet mano automobilis numušė Kalviną Makeną. – Ji nusivedė pareigūną prie medžių. – Ir negaliu pasakyti, ar rimtai jis sužeistas. – Praskleidusi paparčius suklupo prie jo ir dar kartą patikrino pulsą – šis buvo lygus. Debora nukreipė žibintuvėlį jam į veidą – spindulys susiliejo su pareigūno žibintuvėlio šviesa.

– Kalvinai! – tuščiai šūktelėjo. – Kalvinai! Ar girdite mane?

– Ką jis čia veikė? – paklausė policininkas.

Debora pritūpė ant kulnų.

– Supratimo neturiu. Gal vaikščiojo? Bėgiojo?

– Per tokį lietų? Keista.

– Ir kaip tik čia, – tarė ji. – Gal žinote, kur jis gyvena?

Aišku, kad toli. Mylios spinduliu stovi keturi namai, ir visų gyventojus ji pažįsta.

– Juodu su žmona gyvena netoli traukinių stoties, – atsakė Brajanas. – Už kelių mylių nuo čia. Kaip suprantu, jo negydėte?

– Ne. Šiemet jis dėsto Greisei mokykloje, rudenį girdėjau jo kalbą per atvirų durų dieną. Rimtas vyras, tikras kirvis. Štai ir viskas, ką apie jį žinau. – Vėl pasilenkusi patikrino Makenos pulsą, ir tada kelias atgijo nuo šviesų. Atvažiavo antra policijos mašina – juosta ant stogo gergždė ir blykčiojo baltais ir mėlynais švyturėliais. Paskui ją sekė greitosios pagalbos automobilis.

Debora ne iš karto pažino medikus – jauni, naujokai. Bet iš antros policijos mašinos išlipęs vyras jai buvo pažįstamas. Džonas Kolbis – vietos policijos vadas. Jeigu būtų dirbęs kur kitur, jis, bebaigiąs šeštą dešimtį, jau seniai būtų išleistas į atsargą, bet Džonas Leilande užaugo. Todėl aišku – jis dirbs, kol leis sveikata. Debora spėjo, kad ilgai nebetruks. Juodu su žmona – jos pacientai. Žmona turi bėdų dėl alergenų – pleiskanų antigenas, žiedadulkės, namų dulkės jai sukeldavo stiprius astmos priepuolius, didžiausios Džono bėdos – milžiniškas pilvas ir nemiga. Jis dirbo dienomis; jis dirbo naktimis. Tvirtindavo, kad kai būna aktyvus, nekrinta kraujospūdis, o kadangi jo kraujospūdis nuolat buvo mažas, Debora nesiginčydavo.

Kol Džonas laikė iškėlęs prožektorių, medikai uždėjo Kalvinui įtvarą. Debora laukė sukryžiavusi rankas, sukišusi plaštakas į apsiausto klostes. Vyriškis nė nekrustelėjo, neišleido jokio garso.

Nusekusi paskui medikus iš pamiškės stebėjo, kaip jie kiša vyrą į greitosios pagalbos automobilį, o tada Brajanas paėmė jai už rankos.

– Sėskime į policijos automobilį. Tas lietus bjaurus.

Įlipusi vidun ji nusitraukė gobtuvą ir praskleidė apsiaustą. Jos veidas buvo šlapias, todėl nusišluostė rankomis. Trumpi plaukai – šlapi ir garbiniuoti – jai buvo neįprasta; visą gyvenimą nešiojo ilgus iki liemens plaukus, suko juos į mazgą. Vilkėjo berankovę ir šortus, kurie po apsiaustu nesušlapo, buvo įsispyrusi į gumines šlepetes su dirželiu tarp pirštų. Kojos buvo slidžios, purvinos.

Ji nekentė lietaus. Nepaisydamas jokių prognozių jis prasidėdavo pačiu blogiausiu metu ir sujaukdavo gyvenimą.

Brajanas įsitaisė šalia, sėdynėje prie vairo, bet prieš uždarydamas dureles lauke nukratė kepurę. Tada paėmė nuo padėklo tarp sėdynių bloknotą ir rašiklį.

– Turiu užduoti jums keletą klausimų – tik formalumas, daktare Monro. – Jis žvilgtelėjo į laikrodį. – Dešimt keturiasdešimt trys. Jūsų vardas D-E-B-O-R-A?

– Taip. M-O-N-R-O. – Kartais žmonės apsirikdavo ir pavadindavo ją daktare Bar – tokia jos mergautinė ir jos tėvo, šio miestelio legendos, pavardė. Ji pasirinko vyro pavardę mokydamasi paskutiniame koledžo kurse ir ikšiol jos nepasikeitė.

– Ar galėtumėte papasakoti, kas atsitiko? – paprašė pareigūnas.

– Mes važiavome keliu...

– Mes? – Jis sunerimo. – Maniau, jūs buvote viena.

– Dabar esu viena... Greisė namie... aš ją paėmiau iš draugės – iš Meganės Sterns – ir mudvi važiavome namo: tikrai pamažu, ne didesniu nei keturiasdešimties kilometrų per valandą greičiu, nes smarkiai lijo. Ir staiga išdygo jis.

– Bėgo šalikele?

– Nemačiau jo bėgančio. Jis tiesiog išdygo priešais mašiną. Jokio ženklo, nė laiko pasukti į šoną, tik tas baisus dunkstelėjimas.

– Ar jūs slinkote šalikele?

– Ne. Važiavome arčiau vidurio. Stebėjau liniją. Esant tokiam prastam matomumui, ji buvo vienintelis orientyras.

– Ar stabdėte?

Debora nestabdė. Greisė nuspaudė stabdžius. Atėjo laikas atskleisti tiesą. Bet visa atrodė nesvarbu, tik techninės detalės.

– Per vėlai, – atsakė ji. – Mes slydome, sukomės. Matote, kur dabar mano automobilis. Štai kur atsidūrėme apsisukusios.

– Bet jeigu parvežėte Greisę namo...

– Aš jos neparvežiau. Priverčiau ją bėgti. Nuo čia iki namų nė kilometro nebus. Juk Greisė lengvosios atletikos rinktinės narė. – Debora išmirkusioje kišenėje sugraibė telefoną. – Norėjau, kad pabūtų su Dilanu, bet jai rūpės, kas nutiko. Ar galiu paskambinti? – Kai jis linktelėjo, ji paspaudė greitojo rinkimo numerį.

Greisė atsiliepė iš karto:

– Mama...

– Kaip tu?

– Gerai. Kaip ponas Makena?

– Jį veža į ligoninę.

– Ar atgavo sąmonę?

– Dar ne. Kaip laikosi Dilanas?

– Jis miega ant sofos kaip užmuštas, tai tikriausiai laikosi gerai. Jis nė nesujudėjo.

Pakaks apie dideles pro langą žiūrinčias akis, pamanė Debora ir kaipmat išgirdo buvusio vyro balsą: „Tu per daug nerimauji.“ Bet kaip gali būti rami dėl dešimtmečio berniuko, kuriam sunki toliaregystė ir ragenos distrofija, vadinasi, didžiumą gyvenimo jis regės kaip per rūką. Ir dėl to Debora dar nebuvo tikra.

– Na, vis tiek džiaugiuosi, kad esi su juo, – tarė ji. – Greise, dabar kalbu su policijos pareigūnu. Kai baigsime, turbūt važiuosiu į ligoninę. Gal tu geriau eik miegoti. Juk rytoj egzaminas.

– Rytoj aš sirgsiu.

– Greise.

– Aš nejuokauju. Apie biologiją nė pagalvot negaliu. Na, juk tai košmaras. Vis klausinėju savęs, iš kur jis išdygo? Ar tu jį matei pakelėje?

– Ne. Brangioji, manęs laukia policininkas.

– Dar paskambink.

– Gerai. – Debora klaptelėjo telefono dangtelį.

Atsidarė užpakalinės policijos automobilio durelės ir į mašiną įsėdo Džonas Kolbis.

– Juk turėtų tas lietus kada nors padaryti pertraukėlę, – tarė jis ir pridūrė: – Ant kelio nieko nematyti. Viską, ką pajėgiau, nufotografavau, bet jeigu ir toliau taip lis, įrodymų nebeliks. Paskambinau valstijos tyrėjų grupei – jie jau važiuoja.

– Valstijos grupei? – išsigandusi pasitikslino Debora.

– Valstijos policija turi įvykio vietos tyrimo grupę, – paaiškino Džonas. – Jai vadovauja apmokytas specialistas. Jis geriau už mus žinos, ko ieškoti.

– O ko jis ieškos?

– Susidūrimo vietos, žymių ant automobilio. Kurioje kelio vietoje jis nutrenkė auką, kur auka nukrito. Slydimo žymių. Sudegusios gumos. Jis atkurs paveikslą, kas nutiko ir kaip.

Juk tai tik nelaimingas atsitikimas, norėjo pasakyti ji. Grupės iš valstijos iškvietimas šią avariją tarsi sureikšmino.

Matyt, jos veide atsispindėjo baimė, nes Brajanas tarė:

– Tai įprasta procedūra, jei per avariją nukenčia pėsčiasis. Jei eismo įvykis būtų nutikęs saulėtą dieną, būtume susitvarkę patys, bet tokiu oru, kai svarbu ištirti skrupulingai, šie vyrukai dirba geriau. – Jis žvilgtelėjo į užrašus. – Tai kokiu greičiu, sakote, važiavote?

Ir vėl Debora atvirai galėjo pasakyti: „Ak, prie vairo sėdėjau visai ne aš, o Greisė, bet ji tikrai važiavo pamažu.“ Vis dėlto atrodytų, tarsi ji mėgintų išsisukti, tarsi norėtų perkelti kaltę, be to, Greisė – jos pirmagimė, jos alter ego, jau kenčianti nuo skyrybų. Ar mergaitei dar negana nemalonumų? Šiaip ar taip, Kalvinas Makena nutrenktas. Jokių įstatymų nepažeista.

– Čia greitis ribojamas iki septyniasdešimties kilometrų. Važiavome ne greičiau nei keturiasdešimt penkis kilometrus per valandą.

– Ar pastaruoju metu automobilis negedo?

– Ne.

– Stabdžiai sutvarkyti?

– Visiškai.

– Ar tolimosios šviesos buvo įjungtos?

Ji susiraukė – stengėsi iš visų jėgų prisiminti. Liepė Greisei perjungti žibintus ir apšviesti kelią tolimosiomis šviesomis, bet... artimosios, tolimosios... per tokį lietų jokios neprasiskverbia.

– Vis dar įjungtos tolimosios, – patvirtino Džonas nuo užpakalinės sėdynės. – Dega abu žibintai. – Jis vėl užsivožė kepurę. – Einu apjuosiu kelią juosta. Nereikia, kad kas nors lėkdamas pro šalį pervažiuotų vietą.

Mintyse jis veikiausiai turėjo avarijos vietą, bet dėl atvažiuojančios iš valstijos policijos grupės Debora vis galvojo apie nusikaltimo vietą. Jautėsi prislėgta dėl klausimo, kas vairavo mašiną, policininkas nesiliovė kamantinėjęs. Kelintą valandą ji išvažiavo parsivežti Greisės? Kelintą valandą Greisė išėjo iš Meganės namų? Kiek laiko praėjo tarp avarijos ir Deboros skambučio? Ką ji per tą tarpsnį darė? Ar Kalvinas Makena buvo atgavęs sąmonę?

Įprasta apklausa, bet šiuo metu Debora norėjo būti ligoninėje, jei ne joje, tai bent namie su Greise ir Dilanu.

Ji žvilgtelėjo į laikroduką. Jau dvyliktos pradžia. Jei Dilanas atsibus, išsigąs, kad jos dar nėra; nuo pat skyrybų prie jos lipo, ir iš Greisės čia nedidelė nauda. Greisė niekada nesidairys Deboros tamsoje – nei iš sandėliuko, kurį laiko Dilano teritorija, nei nuo palangės svetainėje, šioje dabar jie retai būna. Svetainėje pilna vaiduoklių: daugybė įrėmintų šeimos nuotraukų iš laimingų laikų – arogantiškas tobulybės demonstravimas. Greisė tiesiog jaustųsi labai vieniša.

Švysčiojantys žibintai pranešė, kad atvažiavo valstijos grupė. Kai tik Brajanas išlipo iš automobilio, Debora atidarė telefono dangtelį ir paskambino į ligoninę – ne bendruoju numeriu, o tiesiai į priėmimo skyrių. Ji naudojosi privilegija, nes gana dažnai lydėdavo pacientus, todėl naktinę sesutę gerai pažįsta. Deja, iš jos mažai teišpešė – greitosios pagalbos mašina ką tik atvažiavusi.

Debora paskambino ir Greisei. Mergaitė atsiliepė iš karto.

– Kur esi?

– Vis dar čia. Sėdžiu policijos automobilyje. – Ji stengėsi kalbėti kasdieniškai. – Mėginama atkurti avariją. Įprasta procedūra.

– Ko jie ieško?

– Bet ko, kas galėtų paaiškinti, kodėl ponas Makena čia atsidūrė. Kaip Dilanas?

– Vis dar miega. O kaip ponas Makena?

– Ką tik atvežė į ligoninę. Dabar apžiūrimas. Kalbėjai su Megane ar dar kuo?

Greisė įlipo į automobilį iš vairuotojo pusės, ir jos draugai galėjo pastebėti, todėl reikėtų policijai pasakyti tiesą.

– Jie rašo man žinutes, – atsakė Greisė drebančiu balsu. – Stefė mėgino paskambinti, bet aš nekėliau. O jeigu jis mirs, mama?

– Nemirs. Jis ne taip sunkiai sužeistas. Jau vėlu, Greise. Turėtum gulti.

– Kada grįši namo?

– Tikiuosi, greitai. Sužinosiu.

Uždariusi telefoną Debora įsikišo jį kišenėn, užsitraukė ant galvos gobtuvą ir išlindo į lietų. Ji prispaudė gobtuvą arčiau veido ir laikė ranka, nuo jos ėmė varvėti.

Gana didelis kelio ruožas buvo aprištas geltona juosta, viskas atrodė labai raižu dėl žibintų šviesų. Du vyrai guminėmis pirštinėmis nuodugniai apžiūrinėjo kelio dangą: kartais stabtelėdavo ir ką nors įsidėdavo į maišelį. Fotografas nupaveikslavo Deboros automobilį: ir padėtį ant kelio, ir dangčio įlenkimą priekyje. Dangtis įlenktas nestipriai. Užtat į akis krito sudaužytas žibintas.

– O Dieve! – šūktelėjo Debora, tik dabar jį pamatė.

Džonas prisigretino ir pasilenkęs prie žibinto žiūrėjo į stiklo duženas.

– Regis, vienintelė apgadinta vieta, – tarė jis ir žvilgtelėjo į ją. – Gal galite paieškoti automobilio registracijos pažymėjimo – surašysiu protokolą.

Ji atsisėdo prie vairo, atsistūmė sėdynę ir atidariusi daiktinę padavė jam dokumentą. Jis viską rūpestingai surašė. Uždariusi daiktinę Debora išlipo ir priėjo prie jo.

– Apie nuostolius negalvojau, – tarė užsitraukusi gobtuvą ant veido. – Man terūpėjo viena – ką numušėme. Manėme, kad žvėrelį. – Ji žiūrėjo į jį. – Tikrai norėčiau važiuoti į ligoninę, Džonai. Ar dar ilgai šie vyrukai čia dirbs?

– Dar kokią valandą ar dvi, – atsakė jis stebėdamas besidarbuojančius vyrus. – Tai jų vienintelė galimybė. Lietus vis nesiliauja, ateis rytas ir viskas bus nuplauta. Be to, negalite pasiimti automobilio. Turime jį nuvilkti.

– Nuvilkti? Bet jis kuo puikiausiai važiuoja.

– Mūsų mechanikas pirmiausia turi jį patikrinti. Privalo apžiūrėti, ar nebuvo kokių gedimų, galėjusių sukelti avariją: blogai veikiantys stabdžiai, sugedę valytuvai, nudilusios padangos. – Jis pažvelgė į ją. – Nesijaudinkit. Šįvakar parvešime jus namo. Juk namie turite kitą automobilį, tiesa?

Turi. Grego BMW – juo jis važinėjo į biurą, statydavo į „prezidentui“ rezervuotą vietą ir kruopščiai jį vaškuodavo. Gregas mėgo tą automobilį, bet taip pat paliko. Į Vermontą Gregas išvažiavo senu VW Beetle, kuris visus tuos metus uždengtas brezentu prastovėjo garaže.

Deborai BMW nepatiko. Gregas nusipirko jį pasiekęs sėkmės viršūnę. Pasirodo, buvo pabaigos pradžia.

Sunėrusi rankas ant krūtinės Debora stebėjo vyrų darbą. Jie apžiūrėjo kiekvieną kelio, šalikelės ir pamiškės, kur nudribo Kalvinas Makena, centimetrą. Ji jautėsi tik po kojomis besimaišanti, todėl neapkęsdama lietaus vis svarstė – kodėl ji čia, o ne ligoninėje.

Atsakymas, aišku, buvo vienas: ji – šeimos gydytoja, o ne traumatologė. Ir jos automobilis pridarė žalos.

Tą akimirką suvokė tikrovę. Ji buvo atsakinga – ji buvo atsakinga – už automobilį, už Greisę, už avariją, už Kalviną Makeną. Jeigu niekuo negali padėti nei jam, nei automobiliui, privalo būti namie su vaikais.

Greisė susigūžusi tūnojo tamsoje. Kaskart, kai suskambėdavo jos telefonas, pašokdavo ir jį čiupusi pažiūrėdavo į ekraną. Atsakydavo tik į mamos skambučius, daugiau su niekuo nepajėgė kalbėti. Meganė jau skambino. Net du kartus. O dabar jie siuntė jai žinutes.

Kai Greisė nieko neatsakė, žinučių tema pasikeitė.

AR TAVO MAM SUPR APIE ALŲ? AR UŽUODĖ?

AR KAS NEGERAI? JUK IŠGR TIK 1 ALAUS.

Bet Greisė išgėrė ne vieną, o du alaus, nors tarp jų ir buvo praėjusios trys valandos, ir visai nesijautė apsvaigusi – greičiausiai nebūtų pripūtusi nė dešimtosios promilės, jeigu ją būtų patikrinę alkoholio matuokliu, bet vis tiek jai nereikėjo vairuoti.

Ji nė nežino, kodėl sėdo prie vairo. Nežino, kodėl visi jos draugai – tariami draugai, nes tai lengvai įrodoma, nors dar neįrodyta, – SMS žinutėse minėjo alų. Argi jie nesupranta, kad galima susekti?

Kdl neatsakai?

Ji tylės, nes motina vis dar su policininkais, o ponas Makena ligoninėje, ir viskas per ją, jos kaltė, – ir draugai negali pasakyti nieko, nuo ko jai palengvėtų.