DVIDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS

Debora papasakojo jam viską, ką tik prisiminė, iki pat vagiliavimo parduotuvėje. Ji neleido jam įsiterpti, tarsi būtų norėjusi išsakyti viską iki paskutinio žodžio.

– Maniau, elgiuosi teisingai, – apibendrino gindamasi. – Maniau, kad saugau Greisę. Nesupratau, kiek mums tas melas kainuos. Ją slėgė kaltė, o aš niekuo nepadėjau. Mudviejų santykiai vos nepašlijo.

Stojo tyla, Gregas įdėmiai žiūrėjo į ją. Tačiau ji atlaikė žvilgsnį, nepajudėjo iš vietos – nė nekrustelėjo, nepasiūlė dar kavos.

Galų gale jis atsiduso ir atsilošė.

– Na ir privirei košės, – tyliai patvirtino. – Kodėl apie tai nepapasakojai man anksčiau? Gal viskas būtų ne taip blogai susiklostę.

– Norėjau viską sutvarkyti pati.

– Kaip visada?

– Ne, Gregai, – tvirtai paprieštaravo ji. – Ne kaip visada. Kai buvome vedę, taip elgdavausi praktiniais sumetimais. Kai išėjai, viskas pasikeitė. Buvau įskaudinta. Jaučiausi, lyg būčiau žlugusi. Todėl turėjau įrodyti tau, sau, vaikams, visam Leilandui, kad pati galiu susitvarkyti.

– Į šį sąrašą neįtraukei tėvo. Argi jam neturėjai nieko įrodyti?

– Žinoma, turėjau. Jis visada labai daug iš manęs tikėjosi. Bet lūkesčiai gali būti pavojingi. Greisė patiria tokį patį spaudimą, kokį patyriau ir aš. Ir ji to nekenčia. Kaip galėjau pamiršti tą jausmą?

– Mes norime, kad mūsų vaikams sektųsi, – pasakė Gregas. – Lūkesčiai – galingas motyvacijos įrankis.

Debora jau buvo pagalvojusi ir apie tai.

– Lūkesčiai ir viltis ne tas pats. Tu viliesi, kad vaikai ko nors pasieks, bet žinai, kad šis noras nebūtinai išsipildys. Lūkesčiai siejami su reikalavimais. Tavo vaikai privalo pasiekti gerų rezultatų, o jei ne...

– O jei ne – kas tada? – paklausė Gregas.

– O jei ne, jie nebebus mylimi, kaip tik dėl to Greisė nelaiminga. Ji turi žinoti, kad vis dar ją mylime. Skyrybos ją skaudžiai pažeidė. Greisė jautėsi nereikalinga. – Jis norėjo ginčytis, tačiau ji pakėlė ranką. – Aš žinau. Ji tau nesuteikė progos pasiaiškinti, bet ir tu turi suprasti. Saugodamasi nuo skausmo, ji apsistato sienomis. Dabar stato sieną tarp savęs ir draugų.

Jis atsiduso.

– Papasakok daugiau apie tą girtavimą. Ji išgėrė porą alaus?

– Pati taip sakė.

– Ar yra gėrusi su draugais anksčiau?

– Vakarėliuose. Bet niekada nepasigerdavo.

– Esi tuo tikra?

– Nesu, – prisipažino Debora. – Kai likdavo nakvoti draugės namuose, ją pamatydavau tik kitą rytą. Pareidavo namo pavargusi, ir tiek.

– Ar jos klausinėdavai?

– Apie ką – ar buvo girta? Ne. Būtų atrodę, kad ją įtarinėju.

– Gal reikėjo paklausti.

Ji papurtė galvą.

– Žinau, kur suki, Gregai. Galvoji, kad turėtume ją nubausti už gėrimą, bet ji ir taip jau prisikentėjo.

– Greisė nori būti nubausta. Argi ne dėl to vagiliavo parduotuvėje?

– Ji nori pripažinti savo kaltę.

– Viešai?

Debora atsilošė į atkaltę.

– Nežinau. Tai dilema. Man reikia tavo pagalbos – ką darysime?

Kai pasigirdo lengvas beldimas į duris, Greisė sėdėjo ant grindų atsirėmusi į lovą, rankomis apglėbusi kelius. Ji neatsakė. Durys atsidarė ir į kambarį įžengė tėvas.

Ji negalėjo neįsileisti jo – nenorėjo neįsileisti. Atėjo eilė kalbėti tėvui.

Įrėmusi kaktą į kelius, ji palaukė, kol tėvas perėjo per kilimą. Nustebo, kai jis atsisėdo šalia ant grindų.

– Aš susimoviau, – pasakė jis.

– Tai mano tekstas, – sumurmėjo ji.

– Susimoviau dar prieš tave. Kai viskas prasidėjo, turėjau su tavim daugiau kalbėtis apie skyrybas. Tai, kad išėjau, neturėjo nieko bendra nei su tavim, nei su Dilanu.

– Tik su mama, – su kartėliu pratarė Greisė.

– Tik su manim, – pataisė jis. – Taip, buvo egoistiška. Bet aš toks buvau visą gyvenimą, nors tai ir blogai.

Ji gūžtelėjo pečiais.

– Gavai, ko norėjai.

– Kitų žmonių sąskaita. Vėl blogai.

Greisė pakėlė galvą ir pažiūrėjo į tėvą.

– Tai kodėl taip elgeisi?

– Nes atrodė, kad nieko bloga nedarau.

– O dabar jau supratai? – abejodama paklausė ji.

– Mano psichologas tai paaiškino abejonės nekeliančiais žodžiais.

– Lankaisi pas psichologą? – nustebo Greisė.

– Rebeka privertė. Ji pasakė, kad sugriausiu ir antrą santuoką, jei neišspręsiu kai kurių problemų. Turiu suprasti, kodėl negaliu sutelkti dėmesio į kitus žmones. Kodėl nepajėgiu padaryti to, kas man nėra svarbu, bet ko nori kas nors kitas. – Jis sugriebė jai už rankos. – Bėda ta, kad netgi žinant, kas yra blogai, viskam reikia laiko. Netgi ir suprasdamas, kad turėčiau su tavim kalbėtis, taip nedariau. Galiu teisintis, kad buvai per jauna. Tačiau jei vakarėliuose išgeri su draugais, esi jau suaugusi.

Greisė ištraukė ranką.

– Ei, – tarė jis šypsodamasis, – aš tik pajuokavau.

Ji įkišo ranką tarp kelių.

– Tu niekada nejuokauji.

– Todėl mano juokeliai ir nejuokingi, – atsiduso jis. Patylėjęs pridūrė: – Nebuvau tikras, ar priimsi tai, ką kalbu. – Jis nutilo. – Tai kaip?

– Nežinau. Juk esi mano tėtis. Turėjai pamėginti, turėjai nuolat mėginti.

– Ką gi, mėginu dabar. Myliu tave, Greise.

– Turėtum manęs nekęsti, kad taip elgiausi! – sušuko ji.

– Taip. Nekenčiu. Ypač gėrimo. Na, gal dar vagiliavimo.

– O kaip dėl varžybų, kurių nelaimėjau, kaip dėl neišlaikyto prancūzų kalbos testo, kaip dėl anglų kalbos rašomojo darbo, kurį ponas Džonsas privertė mane perrašyti?

– Kokio anglų rašomojo darbo? – griežtai paklausė jis, paskui staiga nusišypsojo ir pakėlė antakį. – Ar taip geriau?

– Visai nejuokinga, – sušuko Greisė, nors vertėjo pasakyti ką nors gera bent dėl jo pastangų juokauti.

– Dėl šių dalykų nepykstu ant tavęs, Greise, – tarė jis. – Gal man nesmagu, nes taip neturėjo atsitikti, tačiau mudu su mama esame tiek pat kalti kiek tu. O dėl avarijos – mama sakė, kad vairavai puikiai.

– Buvau išgėrusi porą alaus.

– Labai netinkamai elgeisi išgėrusi sėsdama prie vairo. Bet čia kita bėda. Dabar turėtume nuspręsti, ką darysime.

– O kokie variantai? – nervingai paklausė Greisė.

– Mėginu viską surikiuoti.

Iš balso atrodė, kad jis neturi ko pridurti, bet Greisė laukė.

– Neatrodo, kad pyktum.

Jis nustebęs pažiūrėjo į ją.

– Maniau, dėl to jau sutarėme.

Ji papurtė galvą ir laukdama žiūrėjo į jį. O jis tik apglėbė ją. Nors nebuvo to patyrusi, nuojauta Greisei kuždėjo, kad tėtis nuoširdus, ypač kai ėmė verkti, o jis tebelaikė ją apkabinęs. Visą valandą.

Na, gal ir ne visą. Gal tik ketvirtį, tačiau jos senasis tėtis nebūtų išlaikęs ir penkių minučių.

Debora taip pat jautėsi geriau. Buvo kalbama ir apie atsakomybės pasidalijimą. Kai Gregas pasisiūlė šeštadienio rytą pasiimti vaikus į Vermontą, Debora neprieštaravo.

Jie išvyko prieš aštuonias. Devintą Debora jau priiminėjo pacientus, o nuo vidurdienio tvarkė popierius. Pirmą valandą nupėsčiavo į namus pas tėvą. Jis vidiniame kieme grėbstė gėlynuose aplink Rutos hortenzijas.

Jis mostelėjo ranka į sausus stiebelius, ką tik iš kelmų ėmė lįsti žalios ataugos.

– Sunku patikėti, kad iš jų kas išaugs, – užuot pasisveikinęs pasakė jis. Jis mūvėjo senas rusvai žalsvas kelnes, vilkėjo dar senesnius flanelinius marškinius atraitotomis rankovėmis. – O kas įdomesnio šįryt užaugo pas tave?

Debora nusišypsojo.

– Pora streptokokų, vienas bronchitas, dvi kasmetinės sveikatos apžiūros ir daugybė nusiskundimų dėl alergijos – apie juos tu nenorėtum nė girdėti. Kaip laikaisi?

– O kaip tau atrodo?

– Atrodai linksmesnis, – nutarė ji.

Jo akys buvo šviesios, veidas atrodė sveikai – tarsi būtų dešimčia metų jaunesnis.

– Kaip laikosi Greisė? – Jis vėl ėmė grėbstyti.

– Jau ne tokia nusiminusi, – atsakė. – Ačiū tau, tėti. Nežinau, ką jai vakar pasakei, bet padėjo.

Tėvas sugrėbė sausų lapų krūvelę į gėlyno galą.

– Ji nerimavo dėl susitikimo su Gregu.

– Bet čia ne viskas, – pasakė Debora galvodama, kiek iš tikrųjų tėvas žino.

Debora Greisės nekankino. Vakar jai labiau rūpėjo rezultatas, o ne veiksmas. Šiandien jau buvo svarbu eiga.

Jis pažvairavo į ją, bet ir toliau grebojo.

– Ne, ne viskas. Jai teko sunki našta. Kaip suprantu, ji Gregui papasakojo viską?

– Be jokių užuolankų, – patvirtino Debora. – O ką nutylėjo, pasakiau aš. Užteko laiko viskam iškloti.

– Gerokai pavėluota, – pataisė Maiklas tipišku daktaro Baro tonu, bet paskui tarsi susipratęs prakalbo švelniau. – Sunku jos amžiaus mergaitei – jau ne vaikas, bet dar ir ne moteris.

– Tai man sunku. Juk aš suklydau.

– Ak, Debora, – papriekaištavo jis. – Juk visi klystame. – Jis patylėjo. – Nori, kad pasikalbėčiau su Džonu?

Šįkart ji liūdnai nusišypsojo ir papurtė galvą.

– Našlė ir taip jau kaltina, kad policija su mumis elgiasi ypatingai. Gal mes su Džonu pačios išsiaiškinsime. Vis dar nesu tikra, kuo visa tai baigsis, bet Greisė jau taisosi.

Maiklas pasilenkęs surinko lapus. Šalimais gulėjo šiukšlių maišas. Debora palaikė jį praskleistą.

– Beje, – grūsdamas lapus į maišą tarė jis, – greičiausiai ir aš būčiau taip pasielgęs. Tik nežinau, ar taip lengvai būčiau atleidęs jai dėl gėrimo – deja, čia nesu geriausias autoritetas. Greisė man uždavė keletą gerų klausimų apie gėrimą, beje, daug geresnių nei tavieji. Kodėl taip ilgai laukei ir nepravėrei burnos? – paklausė jis gana stačiokiškai, tarsi mėgindamas išlaikyti orumą, bet atsakymo į šį klausimą nelaukė.

Kai pakėlęs grėblį vėl grįžo į gėlyną, ji pajuto keistą ramybę. Užsimerkusi įkvėpė.

– Ak. Vaikystės kvapas.

– Tavo mamai patikdavo pavasaris. Ji mėgo hortenzijas.

– Juk žinai, kad Adinaldas viską sutvarkys.

Bet tėvas nesiliovė dirbęs.

– Stengiuosi dėl Rutos, – atsakė jis. – Ir dėl savęs.

– Nenori padaryti pietų pertraukėlės?

– Ne. Gerai jaučiuosi. O tau ar nereikia namo?

– Tiesą sakant, Gregas pasiėmė vaikus į Vermontą.

– Greisė noriai sutiko?

– Aha, – šypsodamasi atsakė ji. – Bet aš alkana. Einu užkąsti su Džile.

– Saldžios bandelės pietums?

– Turėtum paragauti keptos kalakutienos ant ragelio su salota, pomidoru, majonezu ir stora čederio riekele.

– Kur?

– Pas Džilę.

– Nuo kada pas ją pietaujama?

– Nuo tada, kai ir Dunkin’s Donuts pradėjo gaminti priešpiečius. – Debora žvilgtelėjo į laikroduką. – Dar noriu ir šviežių daržovių mišrainės, todėl traukiu ten tuojau pat. Mišrainės greitai išgraibstomos.

Jis prunkštelėjo.

– Tavo motinos receptas buvo geriausias.

– Todėl jas taip greitai ir išgraibsto, – tarė ji ir išėjo.

Po minutės ji jau stovėjo eilėje prie kepyklėlės. Priėjusi prie kasos ji užsisakė sumuštinių, užsakė ir Džilei, ir prisėdo prie vienintelio laisvo staliuko.

Sesuo atnešė sumuštinius ir prisitraukė kėdę arčiau Deboros.

– Mirštu iš smalsumo, – švelniai tarė ji. – Negalėjai paskambinti ir papasakoti, kaip viskas klostėsi?

Debora paėmė pusę sumuštinio.

– Negalėjau, kol nebaigėme kalbėti, paskui buvo jau vėlu, o šiandien nuo ryto priiminėjau ligonius.

– Ar Gregas dar čia?

– Ne. Išsivežė vaikus į ūkį.

– Ir Greisę?

Pilna burna Debora tik linktelėjo.

Net neprisilietusi prie priešpiečių Džilė atsilošė.

– Kur jis nakvojo?

– Namie. Mūsų lovoje.

– Su tavim? – atsargiai paklausė Džilė.

– Jei taip klausi, nesi nė kiek geresnė už jį, – nepiktai atšovė Debora. Juk slėpti nebuvo ko, o juo labiau dėl ko nors jaustis kaltai. – Visai ne todėl, kad tai būtų ne tavo reikalas, bet jis miegojo mūsų lovoje, o aš – savo. Kartu nemiegojome. Jis vedęs kitą moterį.

Džilė buvo nepataisoma smalsuolė.

– Kaip dėl to jauteisi?

– Gerai.

– Ar vidury nakties tau nekilo pagunda nutipenti koridoriumi pirštų galiukais?

– Jokios panašios minties nekilo. – Ji atsikando dar kąsnį.

Pakėlusi šakutę Džilė bakstelėjo į daržovių mišrainę.

– Juk kebloka situacija?

Debora baigė kramtyti.

– Tiesą sakant, šiek tiek, bet taip buvo, kol pasakiau, kad eisiu miegoti į kambarį šalia vaikų. Supranti, nežinau, ką jis pagalvojo. Jis žinojo, kad bus proga čia pernakvoti, net atsivežė švarių drabužių pamainą.

Ji užsičiaupė, nes Džilė jos nebesiklausė. Žiūrėjo pro langą. Atsisukusi Debora pamatė Maiklą – su tomis pačiomis rusvai žalsvomis kelnėmis ir languotais marškiniais. Nė nestabtelėjęs, tarsi kasdien čia ateitų, jis įžengė, apsidairė ir pasuko prie jų.

– Kebli situacija.

Žiūrėdama į tėvą Debora neteko žado.

– Sveiki, daktare Barai, – pasisveikino su juo paauglys, kartu su tėvu valgantis priešpiečius.

Maiklas eidamas uždėjo ranką berniukui ant peties.

– Sveikas, Džeisonai, – nesustodamas pasisveikino tėvas. Netrukus jis jau stovėjo prie jų stalo, žiūrėjo tai į vieną, tai į kitą sumuštinį. Jis parodė į Džilės lėkštę. – Su kuo šis?

Džilė atsikrenkštė, vienintelis būdas prislopinti jausmų antplūdį.

– Ekologiško viščiuko krūtinėlė, salotos, pomidorai, „Dižono“ garstyčios ant riekelės namie keptos daugiagrūdės duonos. Paskrudintos.

– Suvalgyčiau vieną, – tarė Maiklas. – Kartu su mišraine. – Paskui sutrikęs paklausė: – Kur turėčiau užsisakyti?

Akimirką Debora baiminosi, kad Džilė tiesiog durs pirštu į užrašą „Užsisakykite čia“. Bet sesuo išsisuko iš padėties. Pakėlusi ranką kasos pusėn ji šūktelėjo:

– Pitai!

Po kelių sekundžių pasirodė vyriausiasis sumuštinių šefas.

– Tėtis norėtų užsisakyti mano ypatingąjį sumuštinį. Gal malonėsi padaryti ir atnešti?

– Žinoma, Džile. Leiskite jus pasodinti, daktare Barai.

– Jis gali imti mano kėdę, – tarė Debora pakėlusi savo lėkštę. – Ar negalėtumėte man supakuoti?

– Neišeik, – greitai paliepė Džilė.

Ji buvo išsigandusi. Jaudinosi ne tik Džilė. Debora juto, kokia įsitempusi tėvo ranka, kai vedė jį prie savo vietos. Bet šįkart jiedviem reikėjo pabūti vieniems.

Be to, Debora nebūtų galėjusi nuryti nė kąsnio – tarsi gerklėje būtų įstrigusi ašaka.

Ir ką tada daryti? Pirmą kartą per dešimt metų Debora neturėjo nei vaikų, nei ligonių, nei jokių planų. Nesitverdama kailyje, ji įsėdo į mašiną ir išvažiavo iš miestelio. Namo grįžti nenorėjo. Namai tušti. Gal nuvažiuos į kitą miestelį, į mėgstamą Greisės parduotuvę, ir nupirks jai kokį ypatingą drabužį vasarai? Gal užsuks į muzikos prekių parduotuvę, kurioje Dilanas nusižiūrėjo mikrofoną prie savo instrumento? O gal nukaks į prekybos centrą ir tiesiog per jį pereis?

Bet nė vienas iš sumanymų nežavėjo.

Galvodama apie Dilaną ji be jokio tikslo važiavo miškingais priemiesčių keliais, kirsdama vieno miestelio ribą po kitos. Miškai ėmė retėti, eismas darėsi judresnis. Privažiavusi greitkelį ji įsiliejo į jį ir patraukė didmiesčio pusėn. Išsukusi iš greitkelio prieš patį Bostoną pervažiavo upę į Kembridžą.

Ji norėjo bent apsimesti, kad važiuoja apsipirkti į senas studentiškas vietas, bet čia jau seniai viskas pasikeitę. Norėjo apsimesti, kad važiuoja pas kosmetologę, bet tokiuose kabinetuose nesilankė. Ji norėjo apsimesti, kad paprasčiausiai ketina pasivaikščioti paupiu šią gražią gegužės dieną, bet diena nebuvo graži – apsiniaukusi, tvanki. Atrodo, kaupiasi lietus, o tai jau rimta priežastis apsisukus važiuoti namo.

Kirtusi Harvardo aikštę ji pasiekė Bratlio gatvę, iš kurios pasuko į mažytę gatvelę, pasislėpusią po medžiais. Joje stovėjo eilėmis išrikiuoti automobiliai. Jai privažiavus vienas kaip tik išriedėjo.

Debora sustojo. Tada apgalvojo visas priežastis, kodėl ši mintis niekam tikusi: pirma, laukiama, kuo baigsis byla; antra, Tomas gali būti pasikvietęs į svečius draugų. Arba būti išėjęs.

Sumetusi, kad vis dėlto geriausia būtų traukti namo, jau ketino paleisti variklį. Bet prisiminė, kaip praėjusį ketvirtadienį jis laikė jai už rankos, ir sustingo. Tas judesys ją ramino.

Tėvas patartų jai važiuoti namo. Tą patį sakytų ir Holas. Greisė būtų pritrenkta, o Džilė tik kreivai šyptelėtų ir dar pakurstytų. Gal Džilė ir teisi. Visą gyvenimą Debora laikėsi taisyklių ir kur jos nuvedė? Sėdi vienut vienutėlė Kembridže automobilyje ir bijo atidaryti dureles.

Sukilo noras priešintis ir ji išlipo lauk, perėjo per gatvę ir palypėjo tris laiptelius prie durų, pažymėtų 42 numeriu. Jis gyveno plytiniame name, prie kitų pastatų neprijungtame, siaurame, aukštame – kaip visi šioje gatvėje. Ant juodų durų kabėjo blizgantis varinis plaktukas ir varpelis.

Kai ji paskambino varpeliu, noras priešgyniauti iškart išgaravo, bet dingti jau buvo per vėlu.

– Kas ten? – pasigirdo iš viršaus. Ji turėjo nulipti laipteliu žemyn, kad pamatytų – jis ant stogo. Jis spoksojo į ją kokią minutę, paskui pradingo – Deborą apėmė nerimas ir baimė. Ji pamanė, kad gal viršuje pas jį moteris, arba našlė, arba prokurorai.

Reikėjo paskambinti, pamanė ji. Bet čia važiuoti ji neketino.

Durys atsidarė – jis mūvėjo senais džinsais, vilkėjo marškinėliais. Plaukai susitaršę. Nesiskutęs. Jis atrodė toks pat išsigandęs kaip ji.

Atėjo Deboros eilė. Prisimindama Džilės patarimus, ji nusišypsojo apsimestinai linksmai.

– Važiavau pro šalį, pamačiau jūsų duris ir nusprendžiau sustoti pasisveikinti.

Jo lūpų kampučiai trūktelėjo.

Paskui ji surimtėjusi paklausė:

– Netinkamas laikas?

Jis ilgai žiūrėjo į ją.

– Nesijaudinkit. Norite užeiti?

Linktelėjusi ji įžengė į mažą prieškambarį. Iš dešinės buvo matyti svetainė, iš kairės – koridorius į vidinį kiemelį, o tiesiai prieš juos – įviji laiptai, kurie sukosi net du kartus.

– Nematau jokios netvarkos, – pasakė Debora.

Pats jis save vadino apsileidėliu, bet koridoriuje ant kablių tvarkingai kabojo dešimtbėgis dviratis.

Jis patenkintas kažką numykė.

– Nekiškite nosies į virtuvę.

– Bet svetainė atrodo gražiai.

– Retai ja naudojuosi. Todėl tvarkinga.

– Jūs ką tik buvote ant stogo?

– Aš juo naudojuosi. Labai dažnai.

– O kas ten yra?

Linktelėjęs smakru jis palydėjo ją prie laiptų. Iš antro aukšto laiptinės ji matė trejas duris – vienos buvo praviros į miegamąjį: drabužių ir patalynės raizgalynė. Užlipus aukščiau, atsivėrė trečias aukštas – aukštos lubos, atvira erdvė ir konstrukcijas prilaikančios kolonos. Sienos baltos, pro du stoglangius krintanti šviesa viską dar labiau paryškino. Ji pamatė stalą su kompiuteriu, kitą – be, trečią – vidury kambario. Ant visų paviršių mėtėsi popieriai.

Ant stogo vedė nepritvirtinta medinė spiralė – laiptai. Šįkart ji lipo pirma prie pravirų durų. Ant stogo buvo sodelis, stovėjo stalas, kėdės, gilūs krėslai, kepintuvas. Per visą ilgį vazonuose augo krūmokšniai, gatvėje augantys aukšti medžiai teikė pavėsį. Ji spėjo, kad iš vienos pusės medinė tvora – per laiką pabalusio kedro lentų – pastatyta nuošalumui sukurti, bet kitur atsivėrė lapijos vaizdas. Visas sodelis buvo aptvertas liemenį siekiančia plytų sienele.

Keptuvas praviras: virtuviniai reikmenys, taurės, lėkštės sustatytos ant pritvirtinto padėklo. Ir čia stalas nukrautas popieriais. Ji svarstė – gal jis dirbo – ir atsisukusi jau ketino klausti, bet žodžiai taip ir užstrigo. Jis žiūrėjo į Deborą su tokiu ilgesiu, kad jai užėmė žadą.

Galbūt to ji ir atėjo. Atsisakė galvoti apie jausmus Tomui po jų susitikimo parke. Bet suprato – ją prie jo traukia.

Jos akys, matyt, pasakė daug daugiau, nes jis tarė:

– Nesusigaudote?

Ji papurtė galvą.

– Bet jau pradedu spėlioti. Galime būti net labai atsakingi, bet viskas nueina perniek, kai atsitinka tai, ko neplanavome, nenorėjome, ko negalime suvaldyti.

– Kaip mano brolis?

– Kaip mano duktė, tėvas, mano buvęs vyras.

– O sūnus ne?

– Ir jis taip pat, bet tai, kas jo amžiaus vaikui nutinka, greičiau susiję ne su jo valia, o su iš anksto nulemta sveikata.

Tomas žvilgtelėjo į popierius ant stalo, paskui į Deborą.

– Kaip manote, ar mano brolio būsena, susijusi su fiziologija? Ar jis gimė su sutrikusia pusiausvyra?

Ji tikrai nežino, bet Tomui reikėjo kaip nors paaiškinti brolio elgesį, todėl cheminės pusiausvyros nebuvimas galėjo būti viena priežasčių.

– Visai įmanoma.

Jis apsvarstė jos atsakymą, paskui nuėjęs prie stalo nuo popierių paėmė mažą vokelį. Grįžęs padavė vokelį. Jame buvo trys nuotraukos – fotografuota skirtingu metu vaikystėje. Dviejose pirmose – du gražūs berniukai, trečiojoje – juodu kartu su tėvais už nugaros. Labiausiai šiose nuotraukose į akis krinta, pamanė Debora, kad Kalvinas žiūri į šalį, atsitraukęs toliau ar net nusisukęs.

Ji parodė nuotrauką.

– Kiek jam čia metų?

– Treji, – atsakė Tomas, tarsi perskaitęs jos mintis. – Aš jo kitokio neprisimenu. Jis gimė nemokėdamas bendrauti su žmonėmis. Vis svarstydavau – gal jis serga autizmu, bet vis rasdavau kokių nors bruožų, netinkamų prie autizmo aprašymo. Jis buvo puikus studentas, geras mokytojas. Bet namie – asmeniniame gyvenime – kažko trūko. Selena prisiekia, kad jis nebuvo prislėgtas, bet iš kur ji gali žinoti, jeigu brolis viską slėpė?

– Jokio raštelio?

– Ne. Jis apmokėjo visas sąskaitas, kai kurias net į priekį. Gal čia ženklas, kad jis ketino išeiti. – Jis patraukė pečiais. – Vis dar plaukia laiškai į jo pašto dėžutes. Turbūt jie dar kurį laiką eis. – Jis pažvelgė į ją. – Kalbėjau su apygardos prokuroru.

– Tikrai?

– Pasakiau jam, kad su Selena nesutinku. Jis nenusileido. Bet aš norėjau, kad jis išgirstų ir kitokią nuomonę.

Debora pajuto dėkingumą – dėkingumą, kad jis su prokuroru kalbėjo dar iki šio vizito. Dėl to tas pokalbis dar reikšmingesnis. Dabar jie kaip draugai.

Jai kilo pagunda iškloti jam visą tiesą apie Greisę ir avariją, apie Greisę ir Gregą, apie tai, kas, jos nuomone, turi būti padaryta. Ji norėjo išgirsti jo nuomonę, norėjo jo patarimo.

Bet tai ne ką geresnė mintis, nei sukristi į lovą. Juk dar reikia daug ką išsiaiškinti, be to, jie oponentai.

Tarsi skaitydamas jos mintis, ypač jos gailestavimą, jis paklausė:

– Jūs alkana? Jau vėlu, o aš dar nevalgęs. Gal nueikime į aikštę?

Debora retai valgydavo mėsą, bet tas mėsainis, kurio paragavo užkandinėje Mr. Bartley, buvo skaniausias pastarųjų dienų patiekalas.

– Gėdinga, – tarė ji bandelės likučiais iššluosčiusi paskutinį kečupo lašelį.

– Tai vienas iš pranašumų, kurį suteikia gyvenimas čia.

– Ar jūs čia jau seniai?

– Dešimt metų. – Jis atsilošė. – Selena tvirtina, kad Kalvinas čia atsikraustė tam, kad būtų arčiau manęs. Būtų buvę malonu, jei būtų pranešęs, kad atvyko.

– Gal jam pakako žinoti, kad jūs šalia?

– Gal. Na, pirmaisiais metais šį butą nuomojausi, bet rajonas man taip patiko, kad nusipirkti šį butą atrodė savaime suprantamas žingsnis. Jeigu jūs studijavote Kembridže, suprantate, ką turiu mintyse.

Ji supranta.

– Bet mano draugai jau išsiskirstė. – Debora nusišypsojo. – Jūsų draugai užėmė jų vietą. – Kol jie ėjo per aikštę, jis pasilabino gal su puse tuzino praeivių.

Tomas patraukė pečiais.

– Kas rytą ateinu į Starbucks kavos. Kelis kartus per savaitę pavartau laikraščius stenduose. Valgau vietos restoranuose. Net keičiantis studentams sutinki pažįstamų veidų. Susipažįsti su naujais žmonėmis. Dar yra dviratininkų grupė. Kembridže daugybė dviratininkų. Dažniausiai susitinkame savaitgaliais.

– Jūsų gyvenimas kupinas malonumų.

Jis liūdnai šyptelėjo.

– Nepasakyčiau.

– Ką turite galvoje?

– Aš neturiu šeimos.

Debora suprato, kad jis kalba ne apie tėvus ar brolį. Ji prisiminė spėliojusi, kodėl jis nesukūrė šeimos. Anąkart ji negalėjo užduoti tokių klausimų, bet dabar jie jau draugai.

– Ar žmonos ir vaikų neturite dėl savo vaikystės patirties?

– Ne. Tiesiog nebuvo progos. – Užkluptas jis sunerimo. – O gal jūs ir teisi. Gal ir dėl praeities. Nervingumas. Baimė, kad viską sugadinsiu.

– Bet jūs į savo tėvus nepanašus.

– Ar galiu būti dėl to tikras?

Kai Debora nieko neatsakė, jis rankos mostu pakvietė ją atsistoti.

– Eikime pasivaikščioti.

Jie patraukė į paupį. Dangus vis temo. Toli negarsiai grumėjo perkūnija. Jei būtų buvusi viena, Debora būtų ieškojusi pastogės. Bet Tomo draugija ramino. Jie žingsniavo lėtai, kartkartėmis stabtelėdami pažiūrėti, kaip vandens paviršiumi slysta baidarė.

Galiausiai ji sustojo ir pažvelgė į jį.

– Nepažinojau jūsų tėvų, Tomai. Net ir su jūsų broliu nebuvau pažįstama. Jūs bendraujate. Argi tuo nesiskiriate nuo jų?

– Gal. Vis dėlto smarkiai rizikuočiau.

– Ne taip jau smarkiai, jeigu tikrai to norite. – Ji pajuto pirmuosius lietaus lašus. – Nežinau, ką daryčiau be savo vaikų. Turiu galvoje ne vien laiko leidimą. Aš su jais laiminga. Deja, ne kiekvienam to reikia. – Užtiško dar vienas lietaus lašas. – Gal jums to nereikia.

– Kas žino? Gal apie tai ėmiau galvoti todėl, kad Kalvino nebėra?

– O anksčiau apie tai nesusimąstydavote?

– Tik ne taip. – Jis ištiesė ranką. – Lyja.

Jie nuėjo tolokai. Debora sunerimo.

– Gal geriau grįžkime.

– Kai taip įsikalbėjome? – Jis pataikaujamai nusišypsojo.

Įsibėgėjome, mintyse pritarė jam Debora. Bet staiga ji suirzo.

– Nekenčiu lietaus. Kodėl jis visada viską sugadina?

Jis žingsniavo šalia.

– Ką jis sugadina?

– Nuplauna mašinas... sušlampa nauji batai... plaukai.

– Juk tik krapnoja.

– Ir nuo tokio lietučio peršlampama.

Jo šypsena buvo smalsi.

– Argi blogai?

– Prisiminimai blogi.

– Tada jums reikia naujų prisiminimų, – tarė imdamas jai už rankos. Sustabdė ją.

– Manau... turėtume... nesustoti, – išdainavo ji.

Patenkintas jis tik papurtė galvą.

Lietus vis stiprėjo.

– Tomai, – ji priešindamasi patampė ranką.

Lietus ją tuoj permerks.

– Juk čia tik lietus.

– Bet aš lietaus nekenčiu, – atkirto juokdamasi ir išsivadavo.

Jis pagavo ją ir apglėbė iš nugaros.

– Ne, nieko panašaus.

– Aš tuoj permirksiu kiaurai, – perspėjo ji.

Jos plaukai nuo lietaus apsunko, ant drabužių plėtėsi dėmės.

– Kaip jaučiatės?

– Šlapia. – Ji mėgino išsivaduoti iš jo rankų, bet jis nepaleido.

– Galvokite apie lietų, – kantriai įkalbinėjo ją. – Ar lietus šaltas?

Ir jos veidas sušlapo.

– Ne, nešaltas. Šlapias.

– Ar jums skauda, kai krinta lietaus lašai?

Ne labiau nei maudantis po dušu, pamanė ji. Tiesą sakant, net mažiau. Jis teisus: čia tik lietutis.

– Apie ką galvojate? – paklausė jis.

„Apie savo motiną, – norėjo atsakyti ji, arba: – Apie jūsų brolį.“ Apie juos būtų saugiau galvoti nei apie Tomą, apie tai, kaip jis stipriai ją apkabinęs.

– Mano plaukai, – sudejavo ji. – Jie net sausi pasišiaušę, o šlapi visai nepaklusnūs.

– Pakelkite veidą, – švelniai pareikalavo jis.

Ji pakluso – lietus plakė jai per užmerktus vokus.

– O dabar kvėpuokite – lėtai, giliai. Pajuskite lietų, Debora.

Ir vėl padarė ką liepiama. Kvėpavo lėtai ir giliai, lėtai ir giliai – dabar jau kiaurai peršlapusi, bet nekreipdama dėmesio. Net kai Tomas paleido ją iš glėbio, liko stovėti veidu į dangų.

Pagaliau ji nuleido galvą ir tik tada suprato, kad Tomas atsitraukė. Ji greitai apsižvalgė. Jis stovėjo už pusės žingsnio, buvo permirkęs iki paskutinio siūlelio. Tamsūs šlapi plaukai prilipę prie kaktos, o marškiniai – prie kūno. Ir nors buvo kiaurai permirkęs, atrodė oriai.

– Kaip jaučiatės? – paklausė jis.

Šlapia – galėtų atsakyti vienu žodžiu, bet taip kalbėtų išdidumas. Laisva – dar vienas žodis. Bet ji ištarė trečią, net pati nustebo:

– Apsivaliusi.

Kokia kvailystė, bet ji nesiliovė galvojusi apie tai per tą patį nestiprų lietutį važiuodama namo. Kaip ji gali jaustis apsivaliusi, jei turės saugoti dar vieną paslaptį. Pamačiusi Tomą Greisė apstulbtų, ir ne vien dėl jos draugystės su Tomu, ir ne todėl, kad jo brolienė su ja bylinėjasi.

Netinkamas laikas? Tiesiog siaubingas.

Vis dėlto ji jautėsi apsivaliusi, o tai svarbu. Lietus nieko nesujaukia. Viską sujaukia patys žmonės.