DVIDEŠIMT TREČIAS SKYRIUS
Debora neprisiminė, ką išeidama iš namų
pirmadienio rytą darė. Kelias į miestelį atrodė per trumpas, be to,
visi veidai policijos nuovadoje buvo pažįstami. Ji jautėsi labai
keistai. Kai Džonas uždarė kabineto duris, ji pajuto palengvėjimą,
bet vos jis įsitaisė savo krėsle prie stalo ir susiraukęs pažvelgė
į popierių krūvą priešais, palengvėjimas išgaravo.
Atsikosėjusi Debora prašneko:
– Norėčiau eismo įvykio deklaracijoje kai ką
pataisyti.
Tačiau ir Džonas turėjo joms kai ką pasakyti.
Nepakeldamas akių jis tarė:
– Praėjusią savaitę atsitiko kai kas keista.
Parvežiau Eleną iš mokyklos, bet ji pamiršo paprašyti manęs užsukti
į parduotuvę nupirkti vakarienei salotų ir dar ko nors. Mes
susitarėme, kad nuvažiuos pati, todėl išlipau iš mašinos. Elena ją
apėjo, atsisėdo prie vairo ir pasilenkė pasitaisyti sėdynės. – Jis
žvilgtelėjo susirūpinęs į Deborą. – Žiūrėdamas į Eleną prisiminiau
tą naktį, kai įvyko avarija. Kai paprašiau parodyti mašinos
dokumentus, atsisėdusi į vairuotojo vietą pasitaisėte sėdynę.
Taip, greičiausiai ji taip ir padarė. Greisės
kojos trumpesnės.
Greisė užbėgo jiems už akių.
– Tai jūs žinojote? – vos ne pašnabždomis
paklausė Džono.
– Ne. Iš pradžių man nekilo jokių įtarimų. Tavo
motinai reikėjo pasiekti daiktinę, taigi jai reikėjo daugiau
erdvės. – Jis perkėlė kelis popierius iš vienos vietos į kitą. –
Vėliau tau, Greise, prastai ėmė sektis mokykloje, treniruotėse, ir
aš pamaniau – gal tai dėl kaltės jausmo. Aišku, galėjo būti ir
reakcija į avariją. Bet kai prokuroras mane ėmė kaltinti bylos
klastojimu, turėjau iš naujo viską įdėmiai peržiūrėti.
Debora sulaikė kvapą, regis, ir Greisė nustojo
kvėpuoti, todėl Gregas paklausė:
– Ir ką suradai?
– Spragų, – atsakė Džonas. – Tiesą sakant, vieną
spragą. Bet nemažą. – Jis pasisuko į Deborą. – Niekuomet jūsų
neklausiau, kas vairavo mašiną. Maniau, kad pati. Visi jus
pažįstame, buvome tikri, kad esate gera vairuotoja. Manėme, kad… –
Jo balsas užlūžo.
Debora pabaigė jo sakinį:
– Manėte, kad būčiau pasakiusi, jei mašiną būtų
vairavusi Greisė.
– Ne, to sakyti neprivalėjote. Pats turėjau
paklausti, bet tinkamai neatlikau savo pareigų. Na taip, tokios
mintys sukosi galvoje. Bet ar būčiau sau tai leidęs, jei jūsų
vietoj būtų buvęs kas nors kitas? Kas nors, ko nepažįstu? Turbūt
ne. Gal Kalvino našlė teisi. Galbūt į viską žiūrėjau atlaidžiau,
nes gerai jus pažįstu?
Gregas nekantriai įsiterpė:
– Bet gyvenant mažame miestelyje visada taip
būna. Visi pažįsta vienas kitą, pasitiki vienas kitu.
– Aš tuo pasitikėjimu piktnaudžiavau, – pasakė
Debora, bet ją nutraukė Greisė.
– Aš buvau išgėrusi, – tarė ji žiūrėdama tiesiai
į Džoną.
Džonas atsilošė.
– Tikrai? Šito nežinojau.
– Mano mama taip pat nežinojo, todėl labai
prašau ant jos nepykti. Avarija įvyko dėl mano kaltės. Buvau
išgėrusi dvi skardines alaus.
Džonas pagalvojo.
– Maniau, tu mokeisi.
Greisė tylėjo. Debora suprato – ji nenori
išduoti draugų.
– Ar buvai apsvaigusi? – paklausė jis.
– Klausiate, ar buvau girta? Ne. Bet jei
nebūčiau gėrusi, galbūt būčiau įstengusi pastebėti poną
Makeną.
– Greise, net aš jo nepamačiau, nors nė lašo
burnoje neturėjau, – maldaujamu balsu Debora vėl kartojo tą patį,
apie ką jos buvo kalbėjusios daugybę kartų.
– Debora, neteisink jos, – perspėjo
Gregas.
– Aš ir neteisinu! – atšovė ji. – Niekuomet
nepateisinčiau gėrimo. Ji nepilnametė ir išvis neturėjo gerti! Ir
jokių kalbų. Bet ne dėl to avarija įvyko.
Džonas žiūrėjo į Greisę.
– Kai motina atvažiavo tavęs pasiimti, kodėl
nekilo minties, kad geriau būtų nevairuoti?
– Na, jaučiausi gerai. Bet kadangi buvau
išgėrusi, veikiausiai negalėjau blaiviai įvertinti aplinkybių,
tiesa?
– Pati turėtum atsakyti į šį klausimą.
Greisė liūdnai išspaudė:
– Taip, turėčiau.
– Kodėl nepasakei motinai, kad buvai išgėrusi,
net kai ponas Makena mirė?
– Tada juo labiau nedrįsau prisipažinti. Na,
savo vairavimu jau buvau sukėlusi krūvą rūpesčių. Jei būčiau
užsiminusi apie alų, būčiau tik viską pabloginusi. Ji būtų labai
supykusi.
– Tai kada vis dėlto jai prisipažinai?
Greisė susigūžė.
– Ketvirtadienį. Skersgatvyje prie kepyklos, kai
mėginau pavogti tuos Prados batelius. Tada
ji ir sužinojo.
Trumpai pagalvojęs Džonas pasisuko į
Deborą.
– Ar avarijos naktį, kai Greisė atsisėdo prie
vairo, jos elgesys buvo keistas?
– Ničnieko nepastebėjau, – atsakė Debora. –
Atrodė, ji puikiai tvarkosi. Buvau labai nustebusi, kaip ramiai ji
vairuoja per liūtį. Dabar spėlioju – galbūt dėl išgerto alaus
apgaulingai pasitikėjo savim. Bet tikrai negalėčiau pasakyti, kad
ji vairavo prastai. Kaip nieko bloga negalėjo pasakyti ir valstijos
tyrėjai, – priminė ji.
Suraukęs antakius Džonas pasilenkė į priekį. Už
durų girdėjosi triukšmas – stumdomos kėdės, tolimi balsai, telefono
skambučiai. O jie sėdėjo tylėdami.
Debora laukdama sustingo. Nors Džonas Kolbis
atvirai to nerodė, turėjo didžiulę galią.
Pagaliau jis pakėlė galvą ir atsikosėjęs įsmeigė
žvilgsnį į Greisę.
– Ką galvoji?
Atrodė, kad mergaitė nebuvo pasiruošusi tokiam
klausimui. Pagalvojusi ji atsakė:
– Aš bijau.
– Ko?
– Žinau, kad ponas Makena mirė. Ir turėsiu
gyventi tai žinodama. Man nesvarbu, ką žmonės kalbės apie mano
vairavimą. Visuomet galvosiu, kad galėjo būti ir kitaip.
– Bet tu gėrei ne viena.
– Bet žmogų partrenkiau aš.
– Tavo draugai taip pat gėrė.
– Šito aš taip pat bijau. Dabar, kai jūs viską
žinote, jie man neatleis už išdavystę.
– Regis, tau mokykloje nelengva?
Greisė linktelėjo.
– Kaip visą šį reikalą baigsime?
Jos akys patvino ašaromis.
– Nežinau.
Džonas patylėjo, tada paklausė:
– Manai esanti nusipelniusi bausmės? Ar todėl
apsivogei parduotuvėje?
Greisė nuleido galvą.
– Manau, taip. Jaučiuosi, lyg būčiau pridariusi
daug blogų dalykų ir išsisukusi nenubausta. Galbūt kiti gali taip
daryti ir ramiai miegoti. Bet aš negaliu. – Ji pakėlė akis. –
Negaliu užmigti, nes visą laiką vien apie tai galvoju. Spėlioju,
kas dar žino.
– Tai atėjai čia vedama baimės, kad būsi
pagauta?
– Ne, ne dėl to. – Greisė dvejojo. – Na, gal iš
dalies ir iš baimės. Atėjau, nes žinau, kad blogai elgiausi. Man
gėda. Jaučiuosi, lyg niekada nebebūsiu geras žmogus.
Kad ir kaip susiklostė aplinkybės, Debora pajuto
pasididžiavimą dukra ir norėjo paimti jai už rankos, bet susilaikė.
Greisė turi tai įveikti pati viena.
Džonas sėdėjo ir spoksojo į stalą, o jų visų
gyvenimas balansavo ant prarajos krašto. Girdėjosi tik iš nuovados
sklindantis triukšmas. Pagaliau jis pažvelgė į Deborą, tada į
Gregą.
– Čia vienas tų atvejų, kai noriu, kad vis dar
naudotume fizines bausmes. – Žvilgtelėjęs į Greisę paklausė: – Ar
žinai, apie ką kalbu?
Išblyškusi ji linktelėjo ir ištarė:
– Kaip Hotorno knygoje „Purpurinė raidė“?
– Rytą pastatytume tave sukaustytą pagrindinėje
gatvėje ir bėda būtų išspręsta. Paprasta ir veiksminga. Bet šiais
laikais viskas kur kas sudėtingiau. – Jis vėl pažvelgė į Deborą ir
Gregą. – Situacija per daug sudėtinga, kad galėčiau ją dabar
išspręsti. Turėsiu pakalbėti su apygardos prokuroru.
Deboros galvoje sukosi mintys, kad jie nebegali
daugiau laukti, kad jiems reikia nuspręsti tuojau pat. Jei
įpainiotų prokurorą, tik dar ilgiau kęstų, ir tada pasigirdo
beldimas į duris. Jos prasivėrė, ir Džonas, pamatęs, kas už jų
stovi, pakilo nuo stalo.
– Tuoj grįšiu, – pasakė ir išėjęs uždarė
duris.
Debora paėmė Greisei už rankos, ši buvo ledinė,
ir patrynė tarp delnų.
– Ką jis ketina daryti? – paklausė
mergaitė.
Debora pažiūrėjo į Gregą, bet jis tik patraukė
pečiais.
– Jei jis kreipsis į apygardos prokurorą,
geruoju nesibaigs, ar ne? – vis klausinėjo Greisė.
Priėjęs arčiau Gregas palietė dukrai petį.
– Nebūtinai. Gal Džonas tiesiog mėgina
apsisaugoti nuo civilinio ieškinio. Jei bus įtrauktas apygardos
prokuroras, niekas nebegalės Džono apkaltinti įrodymų
slėpimu.
Bėda ta, suprato Debora, kad jei bus įpainiotas
prokuroras, bylos sprendimas pasidarys dar sudėtingesnis vien dėl
to, kad būtų išvengta kaltinimų šališkumu. Gregas taip pat tai
suprato. Žvilgsnis išdavė jo mintis.
Slegiančią tylą nutraukdavo tik prislopinti
balsai iš anapus durų. Debora klausėsi, kaip virš Džono stalo tiksi
didžiulis laikrodis. Atrodė, sekundės trunka ištisus amžius. Jau
buvo bepradedanti klykti, bet durys pagaliau atsivėrė.
Džonas įėjo, uždarė duris ir sustojo. Jis laikė
kažkokius popierius ir atrodė sutrikęs.
– Ką gi, – tarė jis. – Kai kas nauja. –
Pasitrynęs sprandą pažvelgė į juos. – Atrodo, Kalvinas buvo parašęs
laišką.
Debora dirstelėjo į Greisę, tada į Džoną.
– Priešmirtinį laišką?
Linktelėjęs jis padavė mašinėle spausdintą lapą,
sulankstytą į tris dalis, ir susidėjęs rankas ant pilvo atsistojo
šalia. Jis vis dar tebelaikė voką.
Debora išlankstė lapą ir perskaitė, kas jame
parašyta. Kaip visi priešmirtiniai laiškai, ir šis nei viską
paaiškino, nei atskleidė daugiau detalių, tik buvo toks pat painus,
kaip jį parašęs žmogus. „Kai gausi šį laišką, jau būsiu miręs.
Atleisk. Nebegaliu daugiau taip gyventi. Kiekvienai puikiai
akimirkai tekdavo penkios blogos. Pavargau.“ Laiškas buvo parašytas
ta pačia pedantiška rašysena, kurią Debora matė Greisės istorijos
užrašuose.
Ją užplūdo jausmai – viską užvaldantis
palengvėjimas, persmelkiantis liūdesys, nuostaba – kaip viskas
sutampa. Ji perdavė laišką Greisei – šiai per petį skaitė ir
Gregas.
– Iš kur jį gavot? – paklausė Debora
Džono.
– Ką tik atnešė Tomas Makena. Pristatytas šįryt,
persiųstas iš pašto dėžutės Sietle. – Džonas perdavė jai
voką.
– Jis adresuotas Tomui.
– Taip. Pašto spaudo data – kitas rytas po
avarijos. Vadinasi, Kalvinas išsiuntė jį prieš pat išbėgdamas į
lietų.
– Bet Tomas gyvena čia, – pasakė Debora. – Kodėl
Kalvinas siuntė laišką į Sietlą, o ne tiesiai broliui?
– Aš to paties paklausiau Tomo. Jis aiškina, kad
taip veikė Kalvino protas. Jis žinojo, kad Tomas šį laišką gaus,
nes brolis turėjo tvarkyti pomirtinius jo reikalus.
Gregas paėmė laišką iš Greisės. Ištiesinęs
popierių dar kartą perskaitė, o Greisė nuostabos pilnomis akimis
paklausė mamos:
– Ką visa tai reiškia?
Debora pažvelgė į Džoną, laukdama
atsakymo.
– Tai reiškia, – švelniai pasakė jis, – kad
neturėtum savęs kaltinti dėl žmogaus mirties. Kalvinas Makena tyčia
puolė po jūsų mašinos ratais.
– Žinodamas, kad ten važiuojame mes? –
susijaudinusi paklausė Greisė.
– Abejoju. Jam tiesiog reikėjo mašinos, ir kaip
tik pasitaikė jūsiškė.
– Bet žmones dažnai partrenkia mašinos, ir jie
nebūtinai miršta. Kodėl jis buvo įsitikinęs, kad mirs?
– Jis vartojo kumadiną, – atsakė Debora. –
Kalvinas suprato, kad mirtinai nukraujuos.
– Kaip siaubinga! – sušuko mergaitė.
– Bet kuri savižudybė siaubinga.
Džonas paėmė laišką iš Grego.
– Turiu šitą laišką paimti – reikia padaryti jo
kopiją. Originalą Tomas nori parodyti Kalvino našlei.
– Ar Tomas vis dar čia? – paklausė Debora.
Džonas linktelėjo ir išėjo, o ji nusekė paskui.
Debora pamatė Tomą – jis stovėjo prie nuovados durų. Atrodė
vienišas, tiesus kaip styga, tamsiomis skausmo kupinomis
akimis.
– Užjaučiu, – sušnabždėjo priėjusi visai arti,
kad aplinkiniai negirdėtų. Ji norėjo paliesti Tomą, bet
nedrįso.
Jo balsas buvo žemas ir įsitempęs, košte
iškošė:
– Kokie velniai jį apsėdo ir privertė taip
pasielgti?
Debora tik dabar suprato, kad jis įsiutęs.
– Dėl to, kad laišką išsiuntė į Sietlą?
– Kad norėdamas nusižudyti šoko po mašinos
ratais! Argi jis nesuprato, kad mašinos vairuotojas kentės? Jūs
galėjote nulėkti nuo kelio, atsitrenkti į medį ir taip pat žūti! Ir
dar tas laiškas – kam reikėjo siųsti jį į Sietlą? Jei būtų užrašęs
mano adresą, tiesą būtume sužinoję prieš dešimt dienų. Savanaudis
kalės vaikas!
– Jis kentėjo.
– Todėl nusprendė atsiųsti man šitą laišką, nors
jis nieko iš esmės nepaaiškina, ir dabar man teks visa tai pasakyti
jo žmonai? – Jis piktai iškvėpė. – Žinote, gal jis būtų atradęs
gyvenimo prasmę, jei būtų atmetęs savigailą, jei būtų pajėgęs
pastebėti ir gerus dalykus, kurie jį supo.
Debora palietė jam ranką. Ji negalėjo
susivaldyti – visai kaip aną šeštadienį, kai neatsispyrė norui jį
pamatyti.
– Jo nebėra, Tomai. Galime tik viltis, kad jis
geresnėje vietoje nei ši.
Pažvelgęs į ją Tomas atlyžo.
– Jūs nenusipelnėte to, ką jis jums
padarė.
– Tai nebuvo asmeniška. Tiesiog tuo metu
pasitaikė mano mašina.
– Ir jam atleisite, nors jumis
pasinaudojo?
– Taip, atleisiu. Ir jūs jam atleisite.
Tomas nepasidavė, todėl Debora suėmusi pakratė
jam ranką.
– Atleisite, Tomai. Pirmiausia turite
pagedėti.
– Štai. – Priėjęs iš už nugaros Džonas padavė
Tomui voką su laišku.
Debora atitraukė ranką nuo Tomo. Džonas
neišsidavė ką nors pastebėjęs ir apsisukęs grįžo į nuovadą.
– Jau turiu eiti, – sušnabždėjo Debora. – Gal
pasikalbėsime vėliau?
Tomas susikišo rankas į kišenes.
– Ar paaiškėjus tiesai vis dar norėsite mane
matyti?
Debora piktai dėbtelėjo.
– Juk galėjote sudeginti tą laišką ir niekas
nebūtų sužinojęs.
– Ne, taip pasielgti negalėčiau. Tik ne su
jumis.
Krūtinę užliejo karščio banga ir kartu ji
nenumaldomai troško iškloti viską, ko jis dar nežino apie avariją,
bet jautė, kad dar ne laikas.
– Kada būsite namie? – švelniai paklausė
ji.
– Manau, apie pirmą, antrą valandą.
– Paskambinsiu. – Prieš grįždama į Džono
kabinetą Debora dar kartą atsigrįžo į Tomą.
Atsisėdusi į savo vietą, ji nekreipė dėmesio į
smalsius Grego ir Greisės žvilgsnius. Jos santykiai su Tomu – jos
vienos reikalas, nieko jiems neatskleis, kol pati visko neperpras.
Dar vienas melas? Ne, pamanė. Tai tiesiog asmeniška.
– Kas dabar bus? – paklausė ji Džono.
Jis pasikasė pakaušį.
– Geras klausimas. Priešmirtinis laiškas viską
keičia. Kai Tomas parodys laišką brolienei, juodu turės jį
grąžinti, kad patikrintume rašyseną.
– Tai jo rašytas laiškas, – drebančiu balsu
pratarė Greisė.
– Tomas irgi taip mano. Tačiau viską turime
daryti oficialiai.
– Ir kas toliau?.. – spaudė jį Gregas.
Bet Džonas tylėjo. Buvo aišku, kad mėgina
susivokti – ką tik jis abejojo, ar buvo priėmęs teisingą sprendimą,
ir staiga toks netikėtas posūkis. Debora beveik užjautė jį.
Galų gale jis papurtė galvą.
– Palaikyti kaltinimų toliau negaliu. Aplinkybės
tokios: auka pati metėsi po jūsų mašinos ratais norėdama
susižaloti.
Debora jau anksčiau buvo priėjusi tokią pačią
išvadą, ji klausė tyrėjų: „Kas iš tikrųjų čia auka?“ Bet girdėdama
Džoną tariant šiuos žodžius, ji pagaliau tai įsisąmonino.
– Tai viskas baigta? – paklausė Greisė, tarsi
bijodama viltis.
– Turėsiu pasitarti su valstijos prokuroru. Bet
manau, taip.
– O kaip dėl alaus? – neatlyžo mergaitė.
Džonas atsilošė ir pasitrynė ranka
sprandą.
– Bėda ta, kad jei paviešinsiu apie gėrimą,
turėsiu atskleisti ir visa kita. – Jis pažvelgė į Deborą. – Dėl to
ir negaliu apsispręsti. Ar mes tikrai norime, kad moksleiviai
sužinotų apie savižudybę? Vis dėlto jis buvo mokytojas, pavyzdys
visiems. – Pažvelgęs į Gregą Džonas kalbėjo: – Ar atskleidus tiesą,
kai viskas ir taip paaiškėjo, kas nors pasikeistų? – Džonas
pasisuko į Greisę. – Tas laiškas puikiausias įrodymas, kad tu
nekalta. Žmonėms tereikia žinoti vienintelį dalyką – Kalvinas
Makena išniro iš miško ir puolė po jūsų mašinos ratais. Valstijos
tyrėjų ataskaita bet kokiu atveju tai patvirtins. Ką, jei mes
padarysime išvadą, kad ponas Makena per lietų buvo netekęs
nuovokos? Tai tikrai nebus melas. Bet kuris žmogus, pasiryžęs
nusižudyti, nesiorientuoja. Kaip manote?
Debora susimąstė.
– Taip, – pagaliau tarė ji.
– O dėl alaus – praėjus šitiek laiko nieko
įrodyti nebeįmanoma. Ką, jei mes sutarsime užrašyti tavo
prisipažinimą, padėti popierius į archyvą mano kabinete ir
ištraukti tik tuo atveju, jei tu vėl pažeisi kokį nors įstatymą?
Sakykime, jei per trejus metus nenusižengsi ir nepadarysi nieko
bloga, tuos lapus sunaikinsiu. Taip trejus metus būsi lygtinai
nubausta. Teisėjas tau skirtų tokią pačią bausmę. Ar sutinki?
Greisė linktelėjo galvą ir tyliai
paklausė:
– O vagystė iš parduotuvės?
– Šitą taip pat užrašysime. Nepamiršk, kad pro
duris su tais bateliais taip ir neišėjai.
Mergaitė susidrovėjusi numykė, bet jau
atsitiesė. Debora įtarė, kad šis mūšis – pasakyti Džonui visą tiesą
– bemaž laimėtas. Pajutusi palengvėjimą paklausė:
– O kaip dėl melagingo pareiškimo?
– Tos pačios sąlygos. Dokumentas bus saugomas
mano archyve. Lygtinė bausmė.
– O civilinis ieškinys? – paklausė Gregas. – Ar
galime tikėtis, kad jis bus atsiimtas?
Džonas šyptelėjo.
– Čia jau apygardos prokurorui spręsti.
Priešmirtinis laiškas istoriją nušvietė kita šviesa. Ar ne?