DVIDEŠIMT TREČIAS SKYRIUS
lapas.png
Debora neprisiminė, ką išeidama iš namų pirmadienio rytą darė. Kelias į miestelį atrodė per trumpas, be to, visi veidai policijos nuovadoje buvo pažįstami. Ji jautėsi labai keistai. Kai Džonas uždarė kabineto duris, ji pajuto palengvėjimą, bet vos jis įsitaisė savo krėsle prie stalo ir susiraukęs pažvelgė į popierių krūvą priešais, palengvėjimas išgaravo.
Atsikosėjusi Debora prašneko:
– Norėčiau eismo įvykio deklaracijoje kai ką pataisyti.
Tačiau ir Džonas turėjo joms kai ką pasakyti. Nepakeldamas akių jis tarė:
– Praėjusią savaitę atsitiko kai kas keista. Parvežiau Eleną iš mokyklos, bet ji pamiršo paprašyti manęs užsukti į parduotuvę nupirkti vakarienei salotų ir dar ko nors. Mes susitarėme, kad nuvažiuos pati, todėl išlipau iš mašinos. Elena ją apėjo, atsisėdo prie vairo ir pasilenkė pasitaisyti sėdynės. – Jis žvilgtelėjo susirūpinęs į Deborą. – Žiūrėdamas į Eleną prisiminiau tą naktį, kai įvyko avarija. Kai paprašiau parodyti mašinos dokumentus, atsisėdusi į vairuotojo vietą pasitaisėte sėdynę.
Taip, greičiausiai ji taip ir padarė. Greisės kojos trumpesnės.
Greisė užbėgo jiems už akių.
– Tai jūs žinojote? – vos ne pašnabždomis paklausė Džono.
– Ne. Iš pradžių man nekilo jokių įtarimų. Tavo motinai reikėjo pasiekti daiktinę, taigi jai reikėjo daugiau erdvės. – Jis perkėlė kelis popierius iš vienos vietos į kitą. – Vėliau tau, Greise, prastai ėmė sektis mokykloje, treniruotėse, ir aš pamaniau – gal tai dėl kaltės jausmo. Aišku, galėjo būti ir reakcija į avariją. Bet kai prokuroras mane ėmė kaltinti bylos klastojimu, turėjau iš naujo viską įdėmiai peržiūrėti.
Debora sulaikė kvapą, regis, ir Greisė nustojo kvėpuoti, todėl Gregas paklausė:
– Ir ką suradai?
– Spragų, – atsakė Džonas. – Tiesą sakant, vieną spragą. Bet nemažą. – Jis pasisuko į Deborą. – Niekuomet jūsų neklausiau, kas vairavo mašiną. Maniau, kad pati. Visi jus pažįstame, buvome tikri, kad esate gera vairuotoja. Manėme, kad… – Jo balsas užlūžo.
Debora pabaigė jo sakinį:
– Manėte, kad būčiau pasakiusi, jei mašiną būtų vairavusi Greisė.
– Ne, to sakyti neprivalėjote. Pats turėjau paklausti, bet tinkamai neatlikau savo pareigų. Na taip, tokios mintys sukosi galvoje. Bet ar būčiau sau tai leidęs, jei jūsų vietoj būtų buvęs kas nors kitas? Kas nors, ko nepažįstu? Turbūt ne. Gal Kalvino našlė teisi. Galbūt į viską žiūrėjau atlaidžiau, nes gerai jus pažįstu?
Gregas nekantriai įsiterpė:
– Bet gyvenant mažame miestelyje visada taip būna. Visi pažįsta vienas kitą, pasitiki vienas kitu.
– Aš tuo pasitikėjimu piktnaudžiavau, – pasakė Debora, bet ją nutraukė Greisė.
– Aš buvau išgėrusi, – tarė ji žiūrėdama tiesiai į Džoną.
Džonas atsilošė.
– Tikrai? Šito nežinojau.
– Mano mama taip pat nežinojo, todėl labai prašau ant jos nepykti. Avarija įvyko dėl mano kaltės. Buvau išgėrusi dvi skardines alaus.
Džonas pagalvojo.
– Maniau, tu mokeisi.
Greisė tylėjo. Debora suprato – ji nenori išduoti draugų.
– Ar buvai apsvaigusi? – paklausė jis.
– Klausiate, ar buvau girta? Ne. Bet jei nebūčiau gėrusi, galbūt būčiau įstengusi pastebėti poną Makeną.
– Greise, net aš jo nepamačiau, nors nė lašo burnoje neturėjau, – maldaujamu balsu Debora vėl kartojo tą patį, apie ką jos buvo kalbėjusios daugybę kartų.
– Debora, neteisink jos, – perspėjo Gregas.
– Aš ir neteisinu! – atšovė ji. – Niekuomet nepateisinčiau gėrimo. Ji nepilnametė ir išvis neturėjo gerti! Ir jokių kalbų. Bet ne dėl to avarija įvyko.
Džonas žiūrėjo į Greisę.
– Kai motina atvažiavo tavęs pasiimti, kodėl nekilo minties, kad geriau būtų nevairuoti?
– Na, jaučiausi gerai. Bet kadangi buvau išgėrusi, veikiausiai negalėjau blaiviai įvertinti aplinkybių, tiesa?
– Pati turėtum atsakyti į šį klausimą.
Greisė liūdnai išspaudė:
– Taip, turėčiau.
– Kodėl nepasakei motinai, kad buvai išgėrusi, net kai ponas Makena mirė?
– Tada juo labiau nedrįsau prisipažinti. Na, savo vairavimu jau buvau sukėlusi krūvą rūpesčių. Jei būčiau užsiminusi apie alų, būčiau tik viską pabloginusi. Ji būtų labai supykusi.
– Tai kada vis dėlto jai prisipažinai?
Greisė susigūžė.
– Ketvirtadienį. Skersgatvyje prie kepyklos, kai mėginau pavogti tuos Prados batelius. Tada ji ir sužinojo.
Trumpai pagalvojęs Džonas pasisuko į Deborą.
– Ar avarijos naktį, kai Greisė atsisėdo prie vairo, jos elgesys buvo keistas?
– Ničnieko nepastebėjau, – atsakė Debora. – Atrodė, ji puikiai tvarkosi. Buvau labai nustebusi, kaip ramiai ji vairuoja per liūtį. Dabar spėlioju – galbūt dėl išgerto alaus apgaulingai pasitikėjo savim. Bet tikrai negalėčiau pasakyti, kad ji vairavo prastai. Kaip nieko bloga negalėjo pasakyti ir valstijos tyrėjai, – priminė ji.
Suraukęs antakius Džonas pasilenkė į priekį. Už durų girdėjosi triukšmas – stumdomos kėdės, tolimi balsai, telefono skambučiai. O jie sėdėjo tylėdami.
Debora laukdama sustingo. Nors Džonas Kolbis atvirai to nerodė, turėjo didžiulę galią.
Pagaliau jis pakėlė galvą ir atsikosėjęs įsmeigė žvilgsnį į Greisę.
– Ką galvoji?
Atrodė, kad mergaitė nebuvo pasiruošusi tokiam klausimui. Pagalvojusi ji atsakė:
– Aš bijau.
– Ko?
– Žinau, kad ponas Makena mirė. Ir turėsiu gyventi tai žinodama. Man nesvarbu, ką žmonės kalbės apie mano vairavimą. Visuomet galvosiu, kad galėjo būti ir kitaip.
– Bet tu gėrei ne viena.
– Bet žmogų partrenkiau aš.
– Tavo draugai taip pat gėrė.
– Šito aš taip pat bijau. Dabar, kai jūs viską žinote, jie man neatleis už išdavystę.
– Regis, tau mokykloje nelengva?
Greisė linktelėjo.
– Kaip visą šį reikalą baigsime?
Jos akys patvino ašaromis.
– Nežinau.
Džonas patylėjo, tada paklausė:
– Manai esanti nusipelniusi bausmės? Ar todėl apsivogei parduotuvėje?
Greisė nuleido galvą.
– Manau, taip. Jaučiuosi, lyg būčiau pridariusi daug blogų dalykų ir išsisukusi nenubausta. Galbūt kiti gali taip daryti ir ramiai miegoti. Bet aš negaliu. – Ji pakėlė akis. – Negaliu užmigti, nes visą laiką vien apie tai galvoju. Spėlioju, kas dar žino.
– Tai atėjai čia vedama baimės, kad būsi pagauta?
– Ne, ne dėl to. – Greisė dvejojo. – Na, gal iš dalies ir iš baimės. Atėjau, nes žinau, kad blogai elgiausi. Man gėda. Jaučiuosi, lyg niekada nebebūsiu geras žmogus.
Kad ir kaip susiklostė aplinkybės, Debora pajuto pasididžiavimą dukra ir norėjo paimti jai už rankos, bet susilaikė. Greisė turi tai įveikti pati viena.
Džonas sėdėjo ir spoksojo į stalą, o jų visų gyvenimas balansavo ant prarajos krašto. Girdėjosi tik iš nuovados sklindantis triukšmas. Pagaliau jis pažvelgė į Deborą, tada į Gregą.
– Čia vienas tų atvejų, kai noriu, kad vis dar naudotume fizines bausmes. – Žvilgtelėjęs į Greisę paklausė: – Ar žinai, apie ką kalbu?
Išblyškusi ji linktelėjo ir ištarė:
– Kaip Hotorno knygoje „Purpurinė raidė“?
– Rytą pastatytume tave sukaustytą pagrindinėje gatvėje ir bėda būtų išspręsta. Paprasta ir veiksminga. Bet šiais laikais viskas kur kas sudėtingiau. – Jis vėl pažvelgė į Deborą ir Gregą. – Situacija per daug sudėtinga, kad galėčiau ją dabar išspręsti. Turėsiu pakalbėti su apygardos prokuroru.
Deboros galvoje sukosi mintys, kad jie nebegali daugiau laukti, kad jiems reikia nuspręsti tuojau pat. Jei įpainiotų prokurorą, tik dar ilgiau kęstų, ir tada pasigirdo beldimas į duris. Jos prasivėrė, ir Džonas, pamatęs, kas už jų stovi, pakilo nuo stalo.
– Tuoj grįšiu, – pasakė ir išėjęs uždarė duris.
Debora paėmė Greisei už rankos, ši buvo ledinė, ir patrynė tarp delnų.
– Ką jis ketina daryti? – paklausė mergaitė.
Debora pažiūrėjo į Gregą, bet jis tik patraukė pečiais.
– Jei jis kreipsis į apygardos prokurorą, geruoju nesibaigs, ar ne? – vis klausinėjo Greisė.
Priėjęs arčiau Gregas palietė dukrai petį.
– Nebūtinai. Gal Džonas tiesiog mėgina apsisaugoti nuo civilinio ieškinio. Jei bus įtrauktas apygardos prokuroras, niekas nebegalės Džono apkaltinti įrodymų slėpimu.
Bėda ta, suprato Debora, kad jei bus įpainiotas prokuroras, bylos sprendimas pasidarys dar sudėtingesnis vien dėl to, kad būtų išvengta kaltinimų šališkumu. Gregas taip pat tai suprato. Žvilgsnis išdavė jo mintis.
Slegiančią tylą nutraukdavo tik prislopinti balsai iš anapus durų. Debora klausėsi, kaip virš Džono stalo tiksi didžiulis laikrodis. Atrodė, sekundės trunka ištisus amžius. Jau buvo bepradedanti klykti, bet durys pagaliau atsivėrė.
Džonas įėjo, uždarė duris ir sustojo. Jis laikė kažkokius popierius ir atrodė sutrikęs.
– Ką gi, – tarė jis. – Kai kas nauja. – Pasitrynęs sprandą pažvelgė į juos. – Atrodo, Kalvinas buvo parašęs laišką.
Debora dirstelėjo į Greisę, tada į Džoną.
– Priešmirtinį laišką?
Linktelėjęs jis padavė mašinėle spausdintą lapą, sulankstytą į tris dalis, ir susidėjęs rankas ant pilvo atsistojo šalia. Jis vis dar tebelaikė voką.
Debora išlankstė lapą ir perskaitė, kas jame parašyta. Kaip visi priešmirtiniai laiškai, ir šis nei viską paaiškino, nei atskleidė daugiau detalių, tik buvo toks pat painus, kaip jį parašęs žmogus. „Kai gausi šį laišką, jau būsiu miręs. Atleisk. Nebegaliu daugiau taip gyventi. Kiekvienai puikiai akimirkai tekdavo penkios blogos. Pavargau.“ Laiškas buvo parašytas ta pačia pedantiška rašysena, kurią Debora matė Greisės istorijos užrašuose.
Ją užplūdo jausmai – viską užvaldantis palengvėjimas, persmelkiantis liūdesys, nuostaba – kaip viskas sutampa. Ji perdavė laišką Greisei – šiai per petį skaitė ir Gregas.
– Iš kur jį gavot? – paklausė Debora Džono.
– Ką tik atnešė Tomas Makena. Pristatytas šįryt, persiųstas iš pašto dėžutės Sietle. – Džonas perdavė jai voką.
– Jis adresuotas Tomui.
– Taip. Pašto spaudo data – kitas rytas po avarijos. Vadinasi, Kalvinas išsiuntė jį prieš pat išbėgdamas į lietų.
– Bet Tomas gyvena čia, – pasakė Debora. – Kodėl Kalvinas siuntė laišką į Sietlą, o ne tiesiai broliui?
– Aš to paties paklausiau Tomo. Jis aiškina, kad taip veikė Kalvino protas. Jis žinojo, kad Tomas šį laišką gaus, nes brolis turėjo tvarkyti pomirtinius jo reikalus.
Gregas paėmė laišką iš Greisės. Ištiesinęs popierių dar kartą perskaitė, o Greisė nuostabos pilnomis akimis paklausė mamos:
– Ką visa tai reiškia?
Debora pažvelgė į Džoną, laukdama atsakymo.
– Tai reiškia, – švelniai pasakė jis, – kad neturėtum savęs kaltinti dėl žmogaus mirties. Kalvinas Makena tyčia puolė po jūsų mašinos ratais.
– Žinodamas, kad ten važiuojame mes? – susijaudinusi paklausė Greisė.
– Abejoju. Jam tiesiog reikėjo mašinos, ir kaip tik pasitaikė jūsiškė.
– Bet žmones dažnai partrenkia mašinos, ir jie nebūtinai miršta. Kodėl jis buvo įsitikinęs, kad mirs?
– Jis vartojo kumadiną, – atsakė Debora. – Kalvinas suprato, kad mirtinai nukraujuos.
– Kaip siaubinga! – sušuko mergaitė.
– Bet kuri savižudybė siaubinga.
Džonas paėmė laišką iš Grego.
– Turiu šitą laišką paimti – reikia padaryti jo kopiją. Originalą Tomas nori parodyti Kalvino našlei.
– Ar Tomas vis dar čia? – paklausė Debora.
Džonas linktelėjo ir išėjo, o ji nusekė paskui. Debora pamatė Tomą – jis stovėjo prie nuovados durų. Atrodė vienišas, tiesus kaip styga, tamsiomis skausmo kupinomis akimis.
– Užjaučiu, – sušnabždėjo priėjusi visai arti, kad aplinkiniai negirdėtų. Ji norėjo paliesti Tomą, bet nedrįso.
Jo balsas buvo žemas ir įsitempęs, košte iškošė:
– Kokie velniai jį apsėdo ir privertė taip pasielgti?
Debora tik dabar suprato, kad jis įsiutęs.
– Dėl to, kad laišką išsiuntė į Sietlą?
– Kad norėdamas nusižudyti šoko po mašinos ratais! Argi jis nesuprato, kad mašinos vairuotojas kentės? Jūs galėjote nulėkti nuo kelio, atsitrenkti į medį ir taip pat žūti! Ir dar tas laiškas – kam reikėjo siųsti jį į Sietlą? Jei būtų užrašęs mano adresą, tiesą būtume sužinoję prieš dešimt dienų. Savanaudis kalės vaikas!
– Jis kentėjo.
– Todėl nusprendė atsiųsti man šitą laišką, nors jis nieko iš esmės nepaaiškina, ir dabar man teks visa tai pasakyti jo žmonai? – Jis piktai iškvėpė. – Žinote, gal jis būtų atradęs gyvenimo prasmę, jei būtų atmetęs savigailą, jei būtų pajėgęs pastebėti ir gerus dalykus, kurie jį supo.
Debora palietė jam ranką. Ji negalėjo susivaldyti – visai kaip aną šeštadienį, kai neatsispyrė norui jį pamatyti.
– Jo nebėra, Tomai. Galime tik viltis, kad jis geresnėje vietoje nei ši.
Pažvelgęs į ją Tomas atlyžo.
– Jūs nenusipelnėte to, ką jis jums padarė.
– Tai nebuvo asmeniška. Tiesiog tuo metu pasitaikė mano mašina.
– Ir jam atleisite, nors jumis pasinaudojo?
– Taip, atleisiu. Ir jūs jam atleisite.
Tomas nepasidavė, todėl Debora suėmusi pakratė jam ranką.
– Atleisite, Tomai. Pirmiausia turite pagedėti.
– Štai. – Priėjęs iš už nugaros Džonas padavė Tomui voką su laišku.
Debora atitraukė ranką nuo Tomo. Džonas neišsidavė ką nors pastebėjęs ir apsisukęs grįžo į nuovadą.
– Jau turiu eiti, – sušnabždėjo Debora. – Gal pasikalbėsime vėliau?
Tomas susikišo rankas į kišenes.
– Ar paaiškėjus tiesai vis dar norėsite mane matyti?
Debora piktai dėbtelėjo.
– Juk galėjote sudeginti tą laišką ir niekas nebūtų sužinojęs.
– Ne, taip pasielgti negalėčiau. Tik ne su jumis.
Krūtinę užliejo karščio banga ir kartu ji nenumaldomai troško iškloti viską, ko jis dar nežino apie avariją, bet jautė, kad dar ne laikas.
– Kada būsite namie? – švelniai paklausė ji.
– Manau, apie pirmą, antrą valandą.
– Paskambinsiu. – Prieš grįždama į Džono kabinetą Debora dar kartą atsigrįžo į Tomą.
Atsisėdusi į savo vietą, ji nekreipė dėmesio į smalsius Grego ir Greisės žvilgsnius. Jos santykiai su Tomu – jos vienos reikalas, nieko jiems neatskleis, kol pati visko neperpras. Dar vienas melas? Ne, pamanė. Tai tiesiog asmeniška.
– Kas dabar bus? – paklausė ji Džono.
Jis pasikasė pakaušį.
– Geras klausimas. Priešmirtinis laiškas viską keičia. Kai Tomas parodys laišką brolienei, juodu turės jį grąžinti, kad patikrintume rašyseną.
– Tai jo rašytas laiškas, – drebančiu balsu pratarė Greisė.
– Tomas irgi taip mano. Tačiau viską turime daryti oficialiai.
– Ir kas toliau?.. – spaudė jį Gregas.
Bet Džonas tylėjo. Buvo aišku, kad mėgina susivokti – ką tik jis abejojo, ar buvo priėmęs teisingą sprendimą, ir staiga toks netikėtas posūkis. Debora beveik užjautė jį.
Galų gale jis papurtė galvą.
– Palaikyti kaltinimų toliau negaliu. Aplinkybės tokios: auka pati metėsi po jūsų mašinos ratais norėdama susižaloti.
Debora jau anksčiau buvo priėjusi tokią pačią išvadą, ji klausė tyrėjų: „Kas iš tikrųjų čia auka?“ Bet girdėdama Džoną tariant šiuos žodžius, ji pagaliau tai įsisąmonino.
– Tai viskas baigta? – paklausė Greisė, tarsi bijodama viltis.
– Turėsiu pasitarti su valstijos prokuroru. Bet manau, taip.
– O kaip dėl alaus? – neatlyžo mergaitė.
Džonas atsilošė ir pasitrynė ranka sprandą.
– Bėda ta, kad jei paviešinsiu apie gėrimą, turėsiu atskleisti ir visa kita. – Jis pažvelgė į Deborą. – Dėl to ir negaliu apsispręsti. Ar mes tikrai norime, kad moksleiviai sužinotų apie savižudybę? Vis dėlto jis buvo mokytojas, pavyzdys visiems. – Pažvelgęs į Gregą Džonas kalbėjo: – Ar atskleidus tiesą, kai viskas ir taip paaiškėjo, kas nors pasikeistų? – Džonas pasisuko į Greisę. – Tas laiškas puikiausias įrodymas, kad tu nekalta. Žmonėms tereikia žinoti vienintelį dalyką – Kalvinas Makena išniro iš miško ir puolė po jūsų mašinos ratais. Valstijos tyrėjų ataskaita bet kokiu atveju tai patvirtins. Ką, jei mes padarysime išvadą, kad ponas Makena per lietų buvo netekęs nuovokos? Tai tikrai nebus melas. Bet kuris žmogus, pasiryžęs nusižudyti, nesiorientuoja. Kaip manote?
Debora susimąstė.
– Taip, – pagaliau tarė ji.
– O dėl alaus – praėjus šitiek laiko nieko įrodyti nebeįmanoma. Ką, jei mes sutarsime užrašyti tavo prisipažinimą, padėti popierius į archyvą mano kabinete ir ištraukti tik tuo atveju, jei tu vėl pažeisi kokį nors įstatymą? Sakykime, jei per trejus metus nenusižengsi ir nepadarysi nieko bloga, tuos lapus sunaikinsiu. Taip trejus metus būsi lygtinai nubausta. Teisėjas tau skirtų tokią pačią bausmę. Ar sutinki?
Greisė linktelėjo galvą ir tyliai paklausė:
– O vagystė iš parduotuvės?
– Šitą taip pat užrašysime. Nepamiršk, kad pro duris su tais bateliais taip ir neišėjai.
Mergaitė susidrovėjusi numykė, bet jau atsitiesė. Debora įtarė, kad šis mūšis – pasakyti Džonui visą tiesą – bemaž laimėtas. Pajutusi palengvėjimą paklausė:
– O kaip dėl melagingo pareiškimo?
– Tos pačios sąlygos. Dokumentas bus saugomas mano archyve. Lygtinė bausmė.
– O civilinis ieškinys? – paklausė Gregas. – Ar galime tikėtis, kad jis bus atsiimtas?
Džonas šyptelėjo.
– Čia jau apygardos prokurorui spręsti. Priešmirtinis laiškas istoriją nušvietė kita šviesa. Ar ne?