AŠTUONIOLIKTAS SKYRIUS

Greisė nusprendė: jeigu jau netaps gydytoja, kurs scenarijus televizijai, – bent jau tokias mintis audė visą rytą. Laidos buvo apie nusikaltimus, ir ji jau įsivaizdavo dešimtį skirtingų scenarijų. Visi jie prasidėjo nuo avarijos, mirties, paskui policijos tyrimo. Kaskart buvo surenkami skirtingi įrodymai, taigi ir jų baigtis buvo kitokia.

Civilinis ieškinys. Juk viskas turėjo baigtis. Tiesą sakant, ji jau buvo bepradedanti jaustis geriau. Džilė žino tiesą ir vis tiek ją tebemyli – vadinasi, ji turi sąjungininkę. Dar Greisė nuvairavo Džilės autobusiuką, ir kelyje nieko nenutiko, nors jau manė niekada nebesėsianti prie vairo.

О paskui motina atsainiai užsiminė, kad prokuratūra gali apklausti ir ją.

Painiava – taip galėtų apibūdinti avariją. Painiava: pinklu, sudėtinga, įmantriai susukta. Negalėjo nė pagalvoti, kad reikės prisėsti prie medžiagos iš interneto ir pasimokyti, nekentė net minties apie bandomąjį akademinių žinių patikrinimo egzaminą, nekentė, kad žodžiai aidi galvoje.

Ji nepaskambino draugams sužinoti, kas buvo užduota vakar, kol jos nebuvo mokykloje, todėl sėdėdama klasėje mintyse klaidžiojo. Nuostabu. Nė vienas iš mokytojų jos neklausinėjo. Juk ji, Greisė Monro, – iš pavyzdingų mokinių sąrašo, ji išgyvena sunkius laikus, todėl palikta ramybėje.

Greisė turėjo laisvo laiko, todėl per daug galvojo apie prokuratūros tyrimą. Vengė žiūrėti žmonėms į akis, įsmeigusi nosį į knygą vaikščiojo iš vienos klasės į kitą – puiki priedanga, kol mintys karštligiškai kūrė vieną baisų scenarijų po kito. Draugai liovėsi ją trikdę, bet jai nepalengvėjo – tejautė kaltę ir vienatvę. Greisė mėgino galvoti apie tetą – nėščią, vienišą; apie brolį, kuris dėl silpno regėjimo neturi draugų. Juodu vieniši, bet kitaip nei ji. Dilano akis galima išgydyti, lygiai taip pat ir Džilės vienatvė baigsis.

Greisė kuitėsi tarp knygų prie spintelės – pati nežino, ko ieško, užtat niekas jai netrukdo, paskui šalia kažkas pritūpė skleisdamas šilumą.

– Sveika.

Greisė pašoko ir jau ketino trauktis, bet Danielė apglėbė ją per liemenį.

– Nebėk, – paprašė vyresnė mergaitė. – Prašau. Mums reikia pakalbėti.

Greisė papurtė galvą.

– Negaliu, Dane. Kitą pamoką laikau testą. – Melas, bet koks skirtumas – vienu daugiau ar mažiau?

– Tada susitinkam per pietų pertrauką.

– Negaliu, – spyrėsi Greisė, jai pirmą kartą buvo sunku išsisukinėti. Danielė jai atstojo seserį, kurios ji neturėjo. Seniau Greisė jai būtų viską pasipasakojusi.

– Apie alų žinau, – sumurmėjo Danė, – todėl nemanyk, kad apie jį klausinėsiu. Noriu pasakyti, kad kvaili tavo draugai pliurpė kiekvienam sutiktam, taigi jau seniai nebe paslaptis.

– Jie pasakė? Kas? Kas žino?

– Nežinau, bet sklando kalbos...

– Ar jie prisipažino tėvams?

– Nežinau, Greise, bet ne apie tai norėjau pakalbėti. Noriu, kad papasakotum apie avariją.

„Juk avarija susijusi su alum!“ – vos neišdrožė Greisė, bet tepasakė:

– Negaliu kalbėti, Dane.

– O tavo mama ir mano tėtis. Ar kas nors vyksta?

Greisė sutriko.

– Ką čia kalbi?

– Praėjusį vakarą jis baisiai ant jos pyko. Tėškė mamai, kad ji visai ne draugė, bet mamai jos reikia. Bet kuriuo atveju mano tėčiui kažkas darosi. Man tikrai reikia pasikalbėti, Greise. Prašau!

Greisė žino, kas vyksta tarp motinos ir Holo – tai susiję su Džonu Kolbiu. Holas pyksta, kam Debora šnekėjo su Džonu jam nedalyvaujant, o dabar detektyvai išdygo prie jų durų, ir vis per Greisę. Jeigu tą vakarą ji nebūtų vairavusi, nieko nebūtų įvykę.

Ir Danielė norėjo apie tai kalbėtis?

Greisė nuleido galvą.

– Negaliu. Aš negaliu. – Jeigu ji ims kalbėti su Daniele, tikrai nesusilaikys ir išplepės, kas tą vakarą vairavo. Paskui turės jaudintis, ar Danė neatskleis tiesos savo mamai, o ši nepraneš naujienos Holui, o tada jau popieriai dešimt kartų būtų blogesni.

Tik Džilė žino. Greisė teta pasitiki, bet nerizikuos prasitarti dar kam nors. Jeigu mama sužinotų apie alų, tikrai pasiustų.

– Bet tu mano šeima, – neatlyžo Danielė. – Man tavęs reikia.

Greisė pakėlė galvą.

– Nesu geras žmogus, kurio kam nors reikėtų.

– Visiškas mėšlas, – sušnibždėjo Danielė. – Tu gera. Tik ta avarija viską sujaukė.

– Puiku. Viską sujaukė ta avarija, – karštai pritarė jai Greisė, – bet jeigu dabar nepajėgiu pati sau padėti, kaip gali tikėtis mano pagalbos? – Ji vėl ėmė raustis, lyg ieškotų kokios knygos. Sučirškė skambutis. Danielės ranka nusviro.

Kiek pasisukusi į ją Greisė paprašė:

– Suprask mane. Jei su kuo nors šnekėčiau, ir su tavim pasikalbėčiau, bet aš negaliu.

Atrodė, kad Danielė tuoj tuoj pravirks, ir Greisė jau vos nenusileido. Bet paskui kažkas pašaukė Danielę. Ji pasukusi galvą pažiūrėjo į koridorių, bet kai po sekundės atsigręžė į Greisę, ši jau buvo dingusi.

Greisė netikėjo, kad taip greitai bėgs, bet kai tik nuėjo į taką, tarsi visos jos baimės ėmė ją ginti. Ji pasiekė geriausią asmeninį rezultatą. Treneris elgėsi taip, tarsi ji būtų grįžusi po mėnesio pertraukos, ir vis nesiliovė jos sveikinęs. O ji jautėsi kaip apsimetėlė. Stengdamasi išvengti draugų, ji persirengė ir tą trumpą atstumą iki kepyklėlės nužingsniavo pėsčiomis.

Diena šilta, vadinasi, visi staliukai lauke bus užimti, nors jau vėlyva popietė. Nunarinusi galvą Greisė praėjo pro lankytojus ir parduotuvėlėje pamatė Džilę. Ši kalbėjo su klientu. Sprendžiant iš popierių, išbarstytų tarp pyragaičių su medumi, buvo aišku, kad ruošiamasi kažkokioms vaišėms.

Kai Džilė ją pamatė, taip žvaliai iškėlė abu nykščius, kad neliko abejonių – ji jaučiasi geriau ir nenori jokių aiškinimų, kad turinti gulėti lovoje. Tas tetos bruožas Greisei patiko. Ji savo gyvenimo šeimininkė.

Netoliese prie stalo sėdėjo Dilanas. Nors priešais jį gulėjo atverstas matematikos vadovėlis, jis sėdėjo sukryžiavęs rankas ant oranžinės staltiesės. Žvelgdamas į Greisę pro storus akinių stiklus šypsojosi – ir ji atitirpo. Gal ji nekenčia savęs ir viso pasaulio, bet Dilaną myli.

Numetusi mokyklinį krepšį ant grindų, ji prisėdo šalia.

– Atrodai laimingas. Ar jau pasiruošei treniruotei?

Jis dar plačiau išsišiepė.

– Aš niekur neinu.

Greisė viską atleistų mažajam broliukui, be abiejų akių operacijos, jam dar reikėjo lyginamuoju lankeliu pataisyti šypseną.

– Kodėl neini? – paklausė ji.

– Metu beisbolą.

– Nejuokauji? Ar mama žino?

Jis linktelėjo.

– Pati taip pasiūlė. Buvo užsukusi, kai aš parėjau: pamaniau, nori pasakyti, kad negalės ateiti į treniruotę, bet mama tenorėjo sužinoti, kaip aš jaučiuosi ir ar tikrai noriu žaisti. – Šypseną pakeitė susirūpinimas. – Kaip manai, ar tėtis pyks?

– Kam sukti dėl to galvą, – atkirto Greisė, bet žinodama, koks bus brolio atsakymas, o su tuo sutikti negalėjo, skubiai pridūrė: – Negaliu patikėti, kad mama leido tau mesti beisbolą.

– Aš negaliu žaisti, Greise. Esu tikras nevykėlis, nes nematau.

– Jai nepatinka gvėros.

– Taip buvo, kai tik viena akim nemačiau. Ji vis kartodavo, kad sugebėsiu, bet dabar, kai abi akys nemato, pati supranta – aš negaliu.

– Ar ji taip sakė?

Jis linktelėjo.

– Ji taip ir pasakė – negali? – Greisė buvo priblokšta.

Motina mėgo kartoti, kad viskas įmanoma. Dar ji dažnai tvirtindavo, kad dešimtmečiai turi sportuoti.

– Mama sakė, kad galiu rinktis. Ji kalbėjo, kad buvo nesąžininga tikėtis iš manęs to, ko aš negaliu. Be to, ji nenorinti, kad jausčiau spaudimą ir daryčiau tai, ko nekenčiu. Taigi pasirinkau – tegul mane išbraukia iš beisbolo komandos. Ji pati paskambins treneriui, todėl man net nereikia ten šiandien eiti.

Greisė nė neklausė, ar jis patenkintas – viskas atsispindėjo veide. Ir ji jam pavydėjo. Juk smagu, kai gali rinktis. Smagu, kai tau leidžiama rinktis. Smagu, kai žmonės mato, kokį spaudimą jauti, kai supranta, kad tai, kas gerai jiems, visai netinka tau.

Kaip keista: tokia nelaimė, kaip kairės Dilano akies ragenos uždegimas, davė ir naudos.

– Esu išalkusi, – nusprendė ji ir atsistojusi nuo stalo patraukė į virtuvę.

Šiandien jau viskas iškepta, kas neišpirkta iš prekystalio vitrinos, sudėta į lentynas. Ji paėmė vieną apvalų keksiuką, nuvalgė cukraus pudra apibarstytą jo viršų ir likučius išmetė į šiukšlinę. Apkramtė antrą, jau buvo besiekianti trečio ir susivokė – nuo keksiukų gyvenimas nebus gražesnis. Jos tetai nė motais, jeigu ji nuvalgytų cukraus pudrą ir nuo dešimties keksiukų. Gal nė nepastebėtų.

Pastaruoju metu Greisė tarsi nematoma: gali daryti blogus dalykus, ir niekam nė motais. Bet taip negerai. Juk turi būti kokios nors taisyklės.

Išslinkusi pro užpakalines duris ji praėjo pro autobusiuką ir patraukė skersgatviu. Pasuko į gatvę kairėje ir žingsniavo šaligatviu. Praėjo pro pirmą parduotuvę, bet paskui grįžo. Parduotuvė puiki. Ji žengė vidun.

Prabangios avalynės parduotuvė Sole Singer galėjo įsikurti tik tokiame turtingame kaip Leilandas priemiestyje, kartu pritraukdama ir kitas pirmarūšes parduotuves. Ji atidaryta tik prieš metus, savininkai – gėjų pora turėjo itin gerą skonį. Jie prekiavo labai garsių prekių ženklų arba net dizainerių kurta avalyne – paprastai itališka. Pigių batų čia neišvysi.

Greisė su draugėmis naršė po šią parduotuvę ne kartą, net nusipirko porą sandalų Reef. Parduotuvėje pažįstamų nebuvo, tik dvi merginos, kurių aplinkiniai visiškai nedomino. Džedas, vienas iš savininkų, perbraukė pirkėjos kredito kortelę. Greisei įėjus, jis nusišypsojo, sveikindamasis kilstelėjo smakrą ir toliau dirbo.

Parduotuvėje jokių tarpueilių – ji mažutė ir per daug prašmatni. Batai stovi ant pakopomis kylančių lentynų, o apačioje dailiai sukrautos dėžės su įvairaus dydžio batais.

Greisė ieškojo akimis Prados batų poros – atvežta prieš keletą mėnesių. Labai madingi rožinės metalizuotos odos sandalai. Ji nuėjo prie jų, ištraukė iš po lentynos reikiamo dydžio dėžę ir įsitaisė netoliese krėsle. Matuotis nereikėjo – jau anąkart išbandė. Ši pora jai puikiai tinka.

Pasikabinusi ant peties rankinę moteris išėjo iš parduotuvės. Viena iš merginų norėjo pasimatuoti žemakulnių batų Marc Jacobs porą, bet negalėjo rasti tinkamo dydžio. Džedas išėjo jų ieškoti į sandėlį. Antrai merginai paskambino, ir abi suglaudė ausis prie telefono.

Greisė į abi kišenes įsikišo po sandalą ir atsistojo. Pagalvojusi ji vėl atsiklaupė ir uždariusi batų dėžutę įkišo į senąją vietą. Tada atsistojo ir pasisukusi į duris sustingo. Parduotuvės tarpduryje suėmęs dailutėlę varinę durų rankeną stovėjo Džonas Kolbis. Ji supratimo neturėjo, kiek laiko jis čia, bet Džonas ją sekė.

Juk to ir norėjo – jai knietėjo būti pagautai darant ką nors negera, bet ši tikrovė senajai Greisei Monro buvo tokia nauja, kad ji išsigando.

Palikęs praviras duris Kolbis prisiartino. Tyliu balsu, kad negirdėtų tiedvi merginos, jis paliepė:

– Prašom atsisėsti ir padėti batus į vietą.

Ji pamanė – gal paklausti, ką jis turi galvoje, ne – vis dėlto būtų apgailėtina. O gal sumeluoti – kaip tik ėjau prie kasos mokėti, bet ji neturi nei pinigų, nei kredito kortelės, be to, batai sukišti į kišenes.

Todėl paklusniai atsisėdusi paėmė iš krūvos dėžutę, ištraukė iš kišenės pirma vieną, paskui antrą sandalą ir sudėjo atgal. Pastačiusi dėžutę į vietą ji pakėlė akis į policijos šefą.

Prie jų prisiartino ir Džedas.

– Džonai! Sveiki. Kaip laikotės?

Policijos viršininkas nusišypsojo.

– Neblogai. O jūs?

Džedas patraukė pečiais.

– Skųstis negaliu. – Tada jo žvilgsnis nukrypo į Greisę. – Ar mama jau sukrapštė jiems pinigų?

Greisė papurtė galvą.

– Na, gal kitą kartą.

Linktelėjusi Greisė patraukė prie durų žinodama, kad Džonas seks iš paskos. Išėjus į gatvę ji nevalingai norėjo nešti kudašių. Bet būtų kvaila. Tikrai. Be to, ji norėjo būti nubausta.

– Eikšen, – tarė Džonas ir nusivedė ją skersgatviu.

Kai jie prisiartino prie automobilių aikštelės, Džonas paleido jos petį. Prie autobusiuko ji sunėrė rankas ir atsisuko į Džoną. Manė, jis pyks, žinoma, net nusivils, bet jis atrodė liūdnas.

– Ką sumanei? – paklausė.

Ji tylėjo.

– Greise!

– Ar mane sekėte?

Džonas papurtė galvą.

– Ne. Bet nerimavau dėl tavęs. Kai pamačiau tave batų parduotuvėje, ketinau tik pasisveikinti. O tu vogei trijų šimtų dolerių vertės batų porą?

– Dviejų šimtų devyniasdešimt penkių, – patikslino ji.

– Vis tiek blogai.

– Ten dar buvo ir espadrilių pora už keturis šimtus devyniasdešimt penkis dolerius, bet jos nebūtų tilpusios į kišenes.

Jo žvilgsnyje jau buvo matyti nusivylimas.

– Ar žinai, kas būtų nutikę, jei nebūčiau pasirodęs, o tu būtum juos pavogusi? Juk Džedas žino, kad jie tau buvo kritę į akį.

– Visoms mano draugėms jie buvo kritę į akį. Jis būtų dar ilgai neaptikęs tuščios dėžutės. Ir nebūtų supratęs, kad tai mano darbas.

Džonas liūdnai šyptelėjo.

– Jis tave matė. Be to, jo prekės ant lentynų ilgai neužsiguli. Taigi jis būtų greitai aptikęs tuščią dėžutę. – Perbraukęs ranka per sprandą jis tarė: – Vagystė iš parduotuvės, Greise, nusikaltimas. Žmonės už tai sėda į kalėjimą – šešiems mėnesiams, metams. – Jis nutilo. – Juk nenori sėsti į kalėjimą.

– Aš to nusipelniau, – tarė Greisė ir dar labiau savimi ėmė bjaurėtis, nes sėsti į kalėjimą visai nenorėjo.

Policijos viršininkas atsiduso.

– Turiu paskambinti tavo mamai.

Greisė nuleido rankas, bet paskui vėl jas sunėrė.

– Nereikia. Netrukus ji čia atvažiuos.

Džonas permetė akimis gatvę.

– Ar nori palaukti viduje?

Ji papurtė galvą. Greisė nenorėjo susitikti su Džile. Nei su Dilanu. Negana to – nenorėjo, kad ją pastebėtų.

– Luktelėk čia, – paliepė jis ir grįžo į skersgatvį, palikęs ją vienui vieną, nė nesirūpindamas, kad ji gali pabėgti – bjauriausia, kad ir nebūtų bėgusi. Kokia prasmė bėgti? Kokia prasmė laužyti įstatymus, jeigu pabėgi? Kokia prasmė laužyti įstatymą, jeigu niekas tau nė nepasako, kokia tu bloga?

Susmukusi prie autobusiuko rato, ji prispaudė kelius prie krūtinės, pasidėjo ant jų smakrą ir užsimerkė. Ji girdėjo, kaip pagrindine gatve važiuoja mašinos. Girdėjo, kaip aplink konteinerius triukšmauja voverės. Girdėjo triukšmingą kondicionieriaus, kurį Džilė atsisakė keisti, blerbimą. Ji svarstė, ką reikėtų sakyti, jeigu kas nors išėjęs imtų jos klausinėti?

Staiga ji pasijuto visiškai išmušta iš vėžių. Prispaudusi veidą prie kelių, rankomis užsidengė galvą ir laikė, paskui ėmė spausti dar stipriau, nes jai atrodė, tarsi visas pasaulis su trenksmu griūva ant jos.

Ji nieko nebegirdėjo. Galvoje aidintis triukšmas nustelbė visus aplinkinius garsus, staiga kažkas palietė jai plaukus ir ištarė jos vardą – balsas buvo išsigandęs, podraug įsakmus ir švelnus. Greisė pravirko.

Debora pastatė ją ant kojų.

– Vagystė parduotuvėje? – šaukė ji. – Ką jis čia kalba?

Greisė neištarė nė žodžio. Tik raudojo.

– Kas nutiko, Greise?

Atsidūsėjusi Greisė dar graudžiau kūkčiojo.

Debora supo ją, kaip supdavo, kai Greisė buvo kūdikis.

– Nurimk, – murmėjo ji. – Nurimk. Nieko čia bloga. Nieko.

– Aš bloga. Aš, – pro ašaras išspaudė Greisė.

– Mums visiems sunkus metas, bet mes nieko nepraradome negrįžtamai. Papasakok, Greise, ką iškrėtei?

– Išgėriau dvi alaus. – Nors ji ištarė tyliai, bet mama išgirdo, nes nutilo.

Galų gale visai sutrikusi pasitikslino.

– Mokykloje?

– Tą vakarą pas Meganę.

Debora sustingo.

– Aš labai bloga! – sušuko Greisė.

– Tą vakarą, kai įvyko avarija?

– Turbūt manęs nekenti, – sudejavo.

Ji to norėjo, ji nusipelnė neapykantos... bet nenorėjo, kad mama ją apleistų. Greisė ir vėl troško būti vaiku kaip Dilanas, nekalta, net jeigu elgiasi netinkamai.

– Kaip gali taip sakyti, – guodė motina ir dar tvirčiau ją apglėbė. – Niekada negalėsiu tavęs nekęsti. Juk esi mano dalis.

– Blogoji dalis!

– Geroji! Tikrai, Greise. Nežinau, kas įvyko šiandien, bet koks nors paaiškinimas turi būti. Esi geras žmogus, ne vagis.

Greisė liovėsi verkusi.

– Atėmiau... žmogui gyvybę... ir tai mano kaltė.

– Tu nekalta, – savo laikėsi Debora, ji šnibždėjo prispaudusi Greisės galvą sau prie krūtinės. – Niekaip negalėjome susidūrimo išvengti. Juk ir aš žiūrėjau į kelią, ir aš jo nemačiau. Ar įspėdama tave rėkiau? Ne. Jis iššoko iš miško, Greise. Jis palindo mums tiesiai po ratais!

– Bet aš gėriau, – šaukė Greisė.

– Prie mašinos ėjai nesvyruodama, tiesiai, kalbėjai kaip visada. Būčiau pastebėjusi, jeigu būtum buvusi girta.

– Tai kas, kad nematei.

– Vairavai puikiai. Stebėjau tave.

Greisė mėgino atsitraukti, kad pažiūrėtų į motiną, kad kaip nors suprastų, bet Debora jos nepaleido.

– Aš buvau gėrusi ir vairavau. Kodėl vis neigi? Turėjau pamatyti poną Makeną, bet nepastebėjau. Aš – ne tu, mama. Susimoviau per lengvosios atletikos varžybas, neparašiau prancūzų kalbos testo, neišlaikiau anglų, bet visi man daro nuolaidas. Visas pasaulis manim nusivylęs, tik niekas man to nepasako į akis. Žmogus mirė.

Motina nesiginčijo. Staiga Greisė pristigo jėgų priešintis. Jos rankos apsunko, regis, ji susiliejo su mama. Jos glėbyje jautėsi saugi, tokia jau seniai nesijautė. Jos motina šilta ir stipri; ji žino atsakymus; ji skydas, kurio Greisei dabar reikia, nes tiek daug dalykų ji nesupranta, nežino, kaip juos suvaldyti. Ir visai nesvarbu, kad mama melavo – daugiau jau nesvarbu.

Galų pagalėj Greisė liovėsi raudojusi, bet nekrustelėjo. Ji nenorėjo kalbėti, nenorėjo galvoti – tetroško tūnoti motinos glėbyje, troško būti saugoma ir globojama čia, ant žvyro, ryškiai geltono autobusiuko šešėlyje.

Debora glostė Greisei plaukus. Ką tik ištrinkti, vis dar drėgni, jie kvepėjo mangų šampūnu. Devynios vakaro, mergaitė užmigo šalia jos ant sofos. Regis, jai reikia nuolatinės paguodos, todėl nuo tos akimirkos, kai jiedvi išėjo iš skersgatvio, Greisė nė akimirkos nepaleido motinos iš akių. Debora suprato, kad nuolat jausdama baimę ir rūpestį, Greisė nusikamavo. Ji įtarė, kad po avarijos dukra nė karto gerai neišsimiegojo.

Įtarė? Žinojo. Juk matė tuos tamsius ratilus aplink Greisės akis. Debora taip susitelkė į savo rūpesčius, kurių diduma buvo susiję su Greise, kad kai ko ėmė nebesuprasti. Ji manė daranti dukrai gera, bet nė neįtarė, kaip tas melas įskaudins Greisę. Juk blogai, kai vaikas baiminasi, kad jo nebemylės. Kai vaikas priverstas vogti, kad sulauktų, jo nuomone, pelnytos bausmės, – blogai.

Džonas buvo labai supratingas. Jis paliko jas vienas, stovėjo skersgatvio gale, kol Debora nusivedė Greisę į kepyklėlę. Debora nežino, ką jis iš jų pokalbio girdėjo, bet jai neberūpi. Juk svarbiausia – Greisė.

Tą akimirką ji jautėsi labai savanaudiškai – mėgavosi artumu, norėjo, kad ta akimirka niekada nesibaigtų. Žinoma, ji turi baigtis. Greisė turi suaugti, gyventi savo gyvenimą. „Aš – ne tu, mama“, – pasakė ji. Tie žodžiai tebeskambėjo Deboros galvoje. Ji turi suprasti, kad galbūt Greisės poreikiai yra kitokie, galbūt.

Ši mintis ją prislėgė. Jai buvo lengviau manyti, kad viską žino, nei daryti prielaidą, kad yra dalykų, kurių apie dukrą gali nenutuokti, nes ne viskas jai patiktų. Bet ji negali kontroliuoti Greisės. Gali tik tinkamai užauginti ir paruošti gyvenimui, o dukra jau pati jį nugyvens.

Debora nebuvo tikra, ar paruošė Greisę gyvenimui. Greisė turėtų apie save galvoti geriau.

Ji švelniai išsivadavo iš Greisės – mergaitė taip ir neprabudo. Paėmusi telefoną ji užlipo laiptais. Ji neis toli – turi būti dukrai po ranka, todėl sustojo pusiaukelėj ir paskambino Gregui.

– Čia aš, – tarė, kai Gregas pakėlė ragelį. Paskui nežinodama, nuo ko pradėti, tiesiog burbtelėjo: – Gregai, manau, turėtum atvažiuoti.

– Į namus?

Jis nustebo – ir suprantama. Namie jis nesilankė nuo tos akimirkos, kai išėjo. Juodu pasiimdavo vaikus sustoję kur nors pusiaukelėje. Debora nekviesdavo užsukti į namus.

– Taip, – atsargiai patvirtino ji. Ji tikrai neketino atnaujinti santykių su buvusiu vyru. – Reikia, kad būtum čia.

– Dilanas labai nori pamatyti šuniukus. Juk negaliu jų atvežti.

– Gal gali atvažiuoti čia penktadienį, o šeštadienį nusivežti jį pas save? – Kelias tolimas, bet nieko nepadarysi.

Jis neprieštaravo. Tik paklausė:

– Kas vyksta?

Visai netikėtai jos akys prisipildė ašarų.

– Mums reikia pasikalbėti.

– Apie ką?

– Apie avariją. Apie Greisę. – Ji nurijo ašaras. – Kaip mums viską suvaldyti.

– Kas vyksta, Debora? – paklausė jis staiga vėl tapęs tuo vyru, už kurio ji ištekėjo. Ir ji pravirko. – Ar jiems nieko neatsitiko?

Praėjo gera minutė, kol Debora vėl atgavo žadą. Prispaudusi ranką prie lūpų ji jautėsi kaip Greisė – sukrėsta, sutrikusi, ieškanti mylimo žmogaus peties. Nes Debora Gregą myli. Ji nenori būti jo žmona, tai tikrai supranta ir gali apie tai galvoti be pykčio; bet kadaise jausmų būta, net tokių stiprių, kad dabar gali kartu spręsti – ką jiems toliau daryti.