SEPTYNIOLIKTAS SKYRIUS

Debora išėjo iš kepyklos su dar šilta bandele. Ji trokšte troško, kad tėvas gyventų bent už dviejų valandų kelio. Visi bijo tėvų, ir kas, kad tau trisdešimt aštuoneri metai – tai nieko nekeičia. Pastačiusi mašiną už jo automobilio, ji tyliai įslinko į namus. Kava išvirta, bandelė laukia. Ji pasidėjo ant stalo krepšį ir jau kaupė drąsą leistis jo ieškoti, tada išgirdo jį lipantį pagrindiniais laiptais žemyn.

Dirstelėjęs į ją, – greičiau varžydamasis nei piktai, pamanė ji, – patraukė tiesiai prie kavinuko.

– Kavos turi? – paklausė neatsisukdamas.

– Taip, viskas paruošta.

Įsipylęs kavos jis paėmė nuo stalo bandelę. Atsisėdęs prie stalo pastebėjo kepyklėlės maišelį.

– Ar tavo sesuo gerai laikosi? – tyliai paklausė.

Debora nutarė – smalsumas geras ženklas. Susirūpinimas geriau nei karingumas.

– Laikosi. Nors nelabai laiminga. Uždraudžiau jai dar dieną lipti žemyn.

– Ir ji tavęs klausys? – kreivai šyptelėjęs paklausė jis.

Ji šį klausimą palaikė retoriniu, todėl perėjo prie reikalo.

– Tėveli, šįryt man reikia tavo pagalbos.

– Tik jau neprašyk jai skambinti. Ji manęs klausys mažiausiai.

– Kalbu ne apie Džilę, – atsakė Debora. – Dar kai kas. Man reikia poros laisvų valandų. Dėl to skambučio, kurio vakar sulaukei.

Kuo trumpiausiai – kol jo nuotaika nesubjuro – ji papasakojo tėvui apie našlę ir jos norą bylinėtis, apie detektyvus iš apygardos prokuratūros, apie ataskaitą, kurioje sakoma, kad Kalvinas išbėgo iš miško tiesiai priešais jos mašiną. Baigė pasakojimu apie Tomą.

Gerdamas kavą jis klausėsi jos nepertraukdamas. Kai Debora baigė, jis paklausė:

– O kam su juo susitikinėti?

– Nes jis prašė, – paprastai paaiškino ji, paskui dar pridūrė: – Jis patvirtino, kad jo brolis buvo linkęs į savižudybę. Mėgina su tuo susigyventi.

– Bet puldamas po ratais nesi garantuotas, kad žūsi.

– Jei vartoji kumadiną, gali būti tikras.

– Ar jis sirgo depresija? Ar paliko raštelį?

– Ne. Tomas nežino, ar jis buvo prislėgtas.

– Gal jis jautė didžiulę įtampą?

– Nežinau. Gal Tomas žino. Noriu jo paklausti.

– Ar jis tau pasakys tiesą?

– Taip. Mūsų santykiai geri. Manau, aš jam kaip koks informacijos šaltinis. Sužinojęs, kad brolis vartojo kumadiną, uždavė man daugybę klausimų.

– Gal tai žabangos?

– Nemanau. Regis, jis pasitikrina savo spėjimus su manim juos aptarinėdamas.

– Kodėl su tavim? – pasidomėjo tėvas. – Juk jo gyvenime turėtų būti ir kitų žmonių.

Debora buvo tikra, kad jų yra, bet Tomas su tais žmonėmis neatvirauja.

– Gal dėl to, kad gyvenu tame pačiame miestelyje, kur gyveno jo brolis. Mano duktė mokėsi jo klasėje. Tomas sako, kad manim pasitiki.

Maiklas kilstelėjo antakį.

– Jo brolienė pateikė tau ieškinį.

Deborai to priminti nereikia.

– Jis tvirtina to nežinojęs. Tomas su ja susipažino tik praėjusią savaitę.

– Keista.

– Labai keista šeima. Bent jau buvo. Tomas liko vienut vienutėlis. Stengiasi susitaikyti su tuo, kas įvyko.

– Suprantama, – sutiko tėvas. – Bet ar tu turėtum jam padėti?

– Ir man to reikia.

– Kaip skolos grąžinimas?

– Gal, – pripažino ji.

Kad ir ką tą naktį buvo sumanęs Kalvinas, kad ir kas būtų įrodinėjama, viena nenuginčijama – jį partrenkė jos automobilis.

Tėvas nurijo paskutinį bandelės kąsnį.

– Manau, su tavim turėtų eiti ir Holas.

Pirmą kartą per jųdviejų pokalbį Debora nesutiko.

– Holas tik varžytų.

– Juk tas vyrukas nėra tavo draugas. O jeigu jis slapta įrašo pokalbius?

– Tikrai ne, – patikino Debora. – Jeigu kalbame apie jo brolį, Tomui tiesa kur kas neparankesnė nei man. Jis neįrašytų pokalbio apie savižudybę. Savižudybė kelia pavojų – niekas neišmokėtų gyvybės draudimo išmokos. Be to, jis lyg ir draugas.

– Draugas, kuris nori susigrąžinti skolą?

Debora nesuprato, ar tėvas juokauja, todėl atsakė:

– Galiu su juo kalbėtis. Jis išklauso.

– Holas turėtų būti su tavim.

– Aš Tomu pasitikiu.

Maiklas nutilo. Paskui pakėlė budrias akis.

– Kodėl man tai pasakoji?

– Noriu, kad šįryt mane darbe pakeistum.

– Galėjai paskambinti. Arba atėjusi pasakyti, kad turi susitikti su vieno iš vaikų mokytoja. Galėjai nė akių neparodyti – kaip vakar.

Žinoma, ji pasijuto kalta.

– Labai dėl to atsiprašau. Neturėjau laiko, kad perspėčiau.

– O šiandien turi? Manau, tiesiog nori, kad šį tavo žingsnį palaiminčiau, bet aš nepalaiminsiu, Debora. Atėjusi čia guodiesi, kad tau iškelta byla, o dabar eini susitikti su žmogum, kuris su tavim bylinėjasi? Kokia kvailystė!

– Argi? – paklausė ji, nes susitikimas su Tomu kartu buvo labai praktiškas. – Su manim bylinėjasi ne jis, o našlė. Gal jis sulaikys ją.

– Sakei, kad tas vyras jos beveik nepažįsta.

– Bet tik jis gali ją paveikti. Papasakos jai, kokia neparanki jai būtų ši byla. Turiu ką nors daryti, tėveli. Mudvi su Greise neturėsime ramybės, kol ši byla nesibaigs.

Jis spoksojo į ją.

– Juk visai nesvarbu, ką aš sakau. Darai, ką nori. – Jis atsuko nugarą ir nuėjo prie kriauklės.

Debora dar kiek pasėdėjo. Atėjo čia ieškodama tėvo pritarimo, bet staiga viskas pasirodė taip liūdna.

– Aš jau suaugusi, – tarė ji. – Turiu nuojautą. Kartais tiesiog privalau ja kliautis.

– Tai ko tada iš manęs nori?

Ji atsistojo.

– Pagarbos. Supratimo, kad tai, kas man gerai, nebūtinai tinka ir tau.

Jis pasisuko.

– Jūs, mergaitės, mane erzinate.

– Mudvi ne visada pateisiname tavo lūkesčius, bet ar dėl to mes neteisios. Laikai keičiasi. Man reikia, kad suprastum, kodėl taip elgiuosi.

– Stengiuosi, Debora, nors man sunku.

– Ir man sunku, – prisipažino ji. Pajusti tuštumą jai nebuvo nauja, bet galų gale suvokė, iš kur ta nyka. – Tu vis kartoji, kad ilgiesi mamos. Ar nepagalvoji, kad ir man jos trūksta? Ji visada mane palaikydavo, o dabar man sunkus metas. Man reikia, kad mane palaikytum. Jeigu mama būtų čia... – Ašaros jai užspaudė gerklę.

Maiklas šiurkščiai atkirto:

– Na, bet jos nėra. Tu teisi. Laikai keičiasi.

Deboros akys patvino.

– Ji mokėjo išklausyti, – tik tiek teišspaudė.

Palikusi tėvą stovėti prie kriauklės ji įsėdo į mašiną. Nuvažiavusi vos kvartalą sustojo ir padėjusi galvą ant vairo ėmė raudoti.

Debora ilgėjosi mamos. Trisdešimt aštuonerių moteris, o jaučiasi kaip penkerių – pastaruoju metu jos gyvenime tiek visko nutiko. Debora taip neraudojo net tada, kai mirė motina. Tada turėjo valdytis dėl tėvo, dėl kitų. O dabar ji raudojo, kol išseko ašaros.

Dėl to ji pavėlavo į susitikimą parke su Tomu. Šiukšlinoje aikštelėje stovėjo vienintelė juoda jo mašina. Pastačiusi savąją šalia, Debora pamatė Tomą už keliolikos metrų prie upelio.

Kad paslėptų paraudusias akis, ji užsidėjo akinius nuo saulės ir patraukė per žolę.

– Atsiprašau. Nenorėjau vėluoti.

– Pamaniau, jau neateisit, – atsakė jis. – Gal jūsų advokatas patarė nesusitikinėti.

Ji tik mostelėjo ranka ir pažvelgė į upelį. Vienodas vandens čiurlenimas ramino.

– Keista. Niekada toks gurgėjimas manęs neveikdavo. Man patinka vandenynas. Mėgstu ežerus. Patinka maudytis po dušu ar vonioje. Mane slegia tik lietus.

Jis kokią minutę patylėjo. Paskui tarė:

– Kalbate lyg sloguotumėte.

Akiniai nuo saulės jau viską pasako.

– Nesloguoju. Tiesiog ilgai verkiau. – Atrodo, slėpti nėra jokios prasmės. – Todėl ir pavėlavau. Sustojau pakelėje ir raudojau. Visiškai bejėgė.

Jis atidžiai į ją žiūrėjo.

– Kas privertė ašaroti?

Ji truktelėjo pečiais.

– Gyvenimas. Kartais jis tampa nepakeliamas.

– Bet paverkusi atsigavote. Kai kuriems žmonėms nepadeda. Kodėl?

Debora nužvelgė jį. Jis vilkėjo susiglamžiusius marškinius, skvernai kabėjo virš džinsų. Rankas susikišęs į kišenes. Jųdviejų akys susitiko.

– Sakyčiau, mes gimstate mokėdami išgyventi, – atsakė ji, – bet lemia ir gyvenimo patirtis. Kiekvienam iš mūsų gyvenimas atseikėja skirtingai.

Pro ją praskrido du paukšteliai. Ji stebėjo, kaip porelė pradingo gluosnyje kitame krante.

– O kaip žmogus, kuris atsisako pripažinti savo jausmus? – klausinėjo Tomas.

– Ar taip elgėsi Kalvinas?

Paukščiukai, nuskridę pas gentainius, dabar garsiai čiulbėdami kalbino vieni kitus.

– Panašiai, – pripažino Tomas. – Kai pamatėme jo ligos istoriją, kalbėjomės su Selena. Ji vis klausinėjo, kaip jis, atlaikęs tuos insultus, galėjo rizikuoti jos gyvybe vairuodamas mašiną, tarsi ji būtų buvusi tuščia vieta. Nesiliovė klausinėjusi, kaip jis galėjo tiek daug nuo jos slėpti, tarsi ji, Selena, jam būtų buvusi visai nereikalinga. Bet Kalvinas visada slėpdavo savo jausmus.

– Visada?

Praėjo gera valandėlė, kol jis prabilo.

– Mūsų tėvai skatino slėpti jausmus. Mamai nepatiko ašaros, o kai tik ūgtelėjome ir buvome pajėgūs pasirūpinti savim, ji tiesiog dingo. Kokia prasmė verkti, jeigu vis tiek niekas neišgirs?

Kadangi Debora pati visai neseniai raudojo, paaiškino:

– Prasmė? Dvasinis apsivalymas.

Jis greitai pažvairavo į ją.

– Jūs tai suprantate, aš suprantu, bet Kalvinas? Manau, jis nematė prasmės verkti.

– Kodėl šalia nebūdavo mamos? Ar ji keliaudavo kartu su tėvu?

– Tokia mums buvo sekama pasaka, bet tiesa ta, kad ji turėjo savų reikalų. Taip niekada ir nesužinojau, kokie tie reikalai buvo, ji nenorėjo būti labiau suvaržyta nei tėvas.

– Bet juk jie turėjo du vaikus, – ginčijosi Debora ir jau norėjo priminti apie įgimtą atsakomybės jausmą, tačiau jis užbėgo už akių.

– Jie mūsų neplanavo. Mama vis pasakodavo mums, kad mudu su broliu buvome staigmenėlės. Tikėjau, kad jai palengvėjo, kai gimė Kalvinas, – ji nebesijautė tokia kalta palikdama mane vieną. Kai mokiausi mokykloje, gyvenome tik mudu su broliu.

– O kur žiūrėjo socialinė tarnyba? – sunerimusi paklausė Debora.

– Tik ne į mūsų namus, – pabrėžė Tomas. – Kad būčiau teisingas tėvams, turiu pasakyti, kad maisto, drabužių mes turėjome. Ir nešalome. Šiuo požiūriu mums nieko netrūko.

– Tik dvasiniu. Bet kodėl Kalvinui padaryta didesnė žala nei jums? – paklausė Debora, nes Tomas jai atrodė tvirtas fiziškai ir dvasinę pusiausvyrą išlaikantis žmogus.

Ištraukęs rankas iš kišenių jis atsakė:

– Gal aš jam buvau bjaurus tėvas.

Debora pamanė, kad greičiausiai dėl šios priežasties jis nebuvo vedęs ir neturėjo vaikų.

– Juk jūs pats buvote vaikas.

– Buvau jau subrendęs. Mačiau, kaip gyvena normalios šeimos. Turėjau draugų. Jų tėvai man negailėjo šilumos ir meilės. Kalvinas tokių draugų niekada neturėjo. Niekam nepavykdavo užmegzti su juo ryšio.

– Jis buvo išvaizdus vyras.

– Bet niekada nesišypsodavo. Jam būdavo sunku pradėti pokalbį. Jis neturėjo tokių draugų kaip aš, todėl stengdavausi su juo dalytis tuo, ką gaudavau iš draugų tėvų. – Jų žvilgsniai susitiko. Jo akys atrodė neramios. – Dariau, ką galėjau. Spėju, to buvo per mažai. Kalvinas užsidarė, kad nereikėtų nieko jausti – bent jau taip maniau. Man buvo lengviau galvoti, kad jis nieko nejaučia, nei kankintis dėl to, kad jaučia skausmą.

Tomas ėmė žingsniuoti paupiu, kol galiausiai stabtelėjo prie suoliuko. Kadaise buvęs žalias, per laiką jis išbluko ir papilkėjo. Debora abejojo, ar Tomas suoliuką mato. Jis buvo susirūpinęs.

Ji nusekė paskui jį. Kai ji priėjo prie suoliuko, Tomas pasakojo toliau:

– Kartą Kalvinas įsimylėjo. Jam tada buvo ne daugiau kaip dvylika, jis kraustėsi iš proto dėl bendraklasės. Porą savaičių ir toji buvo jį karštai įsimylėjusi. Tas kelias savaites, kol juodu draugavo, brolis buvo visiškai pasikeitęs. Bet paskui ji įsimylėjo kažką kitą.

– Turbūt brolis jautėsi sugniuždytas.

– Tai aš būčiau palūžęs, bet nenumaniau, kas dedasi Kalvinui. Jis neištarė nė žodžio. Jokių skausmo ženklų. Na, tik mažai valgė. Paskui jis nusprendė, kad jau laikas liautis, ir vėl šveitė kaip anksčiau, tarsi tos mergaitės niekada nebūtų pažinojęs. Jis užsiaugino dar kietesnį kiautą. – Jis sumišęs pažvelgė į Deborą. – Ar su tokiu kiautu žmogus gali taip kankintis, kad net mėgintų nusižudyti?

Debora norėjo paneigti, bet negalėjo.

– Jis buvo nelaimingas.

Tomas sudribo ant suoliuko.

– Mano tėvai tai žinojo, bet nė vienas nieko nedarė. Mes galėjome jam padėti. Bet nepadėjome.

– Argi čia buvo jūsų darbas?

– Gal ir ne, kol buvau vaikas, bet juk nuo tada praėjo daug laiko. – Jis žvelgė į ją, buvo matyti, kaip jis kankinasi. – Jis mano brolis. Turėjau jį mylėti, bet kaip gali mylėti žmogų, kuris viską slepia? Mudu niekada nebuvome tikri draugai. Argi brolį myli tik todėl, kad jis jūsų brolis? O jeigu myli, ar neprivalai palaikyti su juo ryšio ir įsitikinti, kad jam viskas klojasi?

Debora neturėjo ką atsakyti. Ji prisėdo šalia.

– Sakėte, kad daugiau nieko neturite. Ar jūsų tėvai jau mirę?

– Taip.

– Ar jūsų tėvelis mirė nuo insulto?

– Ne. Jis pasveiko. Bet prarado norą gyventi. Jis nusprendė išeiti iš gyvenimo apšviestas šlovės spindulių. Vidury nakties nulėkė nuo tilto kartu su šalimais sėdinčia žmona.

– Savižudybė?

– Ne. Skrodimo išvada – dar vienas insultas. – Jis ironiškai šyptelėjo. – Ar įsivaizduojate, ką sakė Selena, kai jai papasakojau. Visą tą laiką ji maniusi, kad mūsų tėvus užmušė girtas vairuotojas. Regis, taip jai aiškino Kalvinas. Gal bylinėdamasi su jumis Selena keršija už Kalvino ir mūsų tėvų mirtį. – Jis pažvelgė į Deborą. – Ji buvo labai nusiminusi, kai avarijos aplinkybių tyrimo ataskaita neįrodė jūsų kaltės, žinau, kad nutarė bylinėtis. Kai man apie tai pagaliau prisipažino, mėginau ją atkalbėti, nes jaučiau, kad Kalvinas iš dalies pats kaltas dėl savo mirties, maniau, kad ji nenorės to viešinti. Kad ji vis dėlto nuvyko į prokuratūrą, tik vakar vakare sužinojau. Tada mudu smarkiai susibarėme, antrą kartą šįryt. Kai pavartojau žodį savižudybė, ji įsiuto.

– Ar prieš mirtį ji nematė, kad jis keistai elgiasi?

– Ne.

– Ar anksčiau jis mėgino žudytis?

– Bent jau aš negirdėjau, bet jis amžinai buvo paniręs į tą liūdesį. Gal liūdesys vis dėlto jį įveikė.

Debora tylėjo. O paskui tyliai paklausė:

– Manote, kad tai buvo savižudybė?

Jis kokią minutę atidžiai žiūrėjo į jos veidą, paskui vėl nukreipė akis į tėkmę.

– Sunkiomis akimirkomis – taip, ir dėl to kaltinu save.

Debora paėmė jam už rankos.

– Negalite taip elgtis, Tomai. Juk jūsų brolis buvo pats už save atsakingas. Žinau, manote, kad jums būtų pavykę jį sustabdyti, bet juk yra ir atsakomybės ribos. Kalvinas pats pasirinko. Tam tikru požiūriu jo valią turite gerbti. – Atsitokėjusi ji susiraukė. – Atsiprašau. Šiuo atveju nelabai tinka. Ką tik taip sakiau tėčiui.

– Ką sakėte?

– Apie susitikimą su jumis. Jo nuomone, tai netikusi mintis.

Tomas ilgai žiūrėjo jai į akis. Jos delnas vis dar gulėjo jam ant plaštakos. Deborai nė nespėjus delno atitraukti, jis suėmė jos ranką.

– Gal ir negera mintis, – pritarė jis taip tyliai, kad jeigu nebūtų sėdėjusi šalia, nebūtų išgirdusi.

Jų pirštai susipynė.

– Kas tarp mūsų vyksta? – tyliai paklausė jis.

Debora nurijo seiles.

– Nežinau.

– Metas netinkamas.

– Labai netinkamas.

Tomas pakėlė jos ranką sau prie krūtinės ir prispaudė prie širdies: Debora pajuto, kaip ji plaka – lėtai, tolygiai. Paskui nuleido ranką ant suoliuko. Debora švelniai išsilaisvino iš jo pirštų.

Norėjo atsistoti ir nueiti – taip būtų saugiausia, bet ji taip ilgai elgėsi pagal taisykles, kad saugumas jai neberūpėjo. Juk tiek daug priežasčių, dėl kurių ji neturėtų laikyti Tomui už rankos, o viena jų – tikrai svarbi – Greisė. Bet jo oda buvo tokia šilta, pirštai tokie tvirti. Jai reikėjo jų paguodos.

– Ta savižudybės versija, – prabilo jis, – be atsisveikinimo laiškelio niekaip negali būti įrodyta.

Ji ištraukė ranką.

– Ar yra laiškelis?

– Ne. Kol kas nėra. Bet aš ieškau.

– Jeigu Selena jį rastų, ar jums pasakytų?

– Manau, perskaityčiau iš jos veido. Ji ne iš tų moterų, kurios moka slėpti.

– Ar, be namo, yra dar kokių vietų, kur jis galėjo ką nors palikti?

– Patikrinau jo kabinetą mokykloje. Nieko neradau. Dar tos pašto dėžutės. Dabar jo korespondencija persiunčiama man. Jis turėjo gal šešis seifus. Kol kas radau tik du. Jis buvo šen bei ten investavęs. Investicijos leis Selenai pragyventi, o jeigu ji dar parduos ir namą, ir už jį gaus pinigų.

– Ar jis turėjo gyvybės draudimą?

Tomas nykščiu patrynė jos nykštį.

– Nedidukė draudimo sutartis, ji sudaryta kartu su darbo sutartimi.

– Bet ne tokia, kuri Selenai būtų labai naudinga, jeigu jis būtų miręs?

– Ne. Bet jeigu bus įrodyta, kad Kelvinas nusižudė, ir toji neteks galios.

Jis pažiūrėjo į Deborą. Ir be žodžių buvo aišku, kad laiškelis naudingas jai, bet pragaištingas jam. Kokia ironija – tarsi sakė jo akys.

Ji dėkodama linktelėjo ir sušnibždėjo:

– Man laikas į darbą.

Laisva ranka jis kilstelėjo jai akinius. Tylėdamas žiūrėjo kokią minutę, paskui vėl juos nuleido. Tada pakėlė jos ranką prie lūpų ir pabučiavo pirštus.

Debora prie mašinos grįžo tokia pat nusiminusi, kokia jautėsi važiuodama čia. Pirma ji gedėjo dėl to, kas buvo. Dabar krimtosi dėl to, kas gali nutikti.

Ir vėl ironija? Ji net nežinojo, kad jau seniai to nori.