TRYLIKTAS SKYRIUS

Kai Debora privažiavo prie klinikos, Maiklo mašinos keliuke dar nebuvo, todėl dėl dviejų priežasčių pajuto palengvėjimą. Pirma, tikrai norėjo tikėti, kad jis pusryčiavo mieste. Antra, džiaugėsi, kad ne taip greitai susidurs su juo akis į akį.

Pastačiusi mašiną netoliese, nešina medicininiu krepšiu, kava ir nepaliesta medaus bandele ji žingsniavo keliuku. Mažoje aikštelėje stovėjo trys mašinos: registratorės, seselės ir ankstyvos pacientės, užsikrėtusios nuo peršalusių vaikų. Diagnozavusi bronchitą, Debora išrašė jai receptą ir išėjo į koridorių. Tėvas dar nebuvo atvažiavęs.

Jo kabinetas tvarkingas, bet prigrūstas. Visose lentynose guli knygos – dar anų laikų, kai žurnalai nebuvo skaitmeniniai, palikimas. Nors tėvas buvo visiškai priklausomas nuo kompiuterio, šis stovėjo ant stalo krašto, jis atsisakė išmesti knygas. Neišmetė ir mažųjų pacientų dovanų, gautų per visus darbo metus: ant dekoruotos lentos kiekvienais metais kabinamų Valentino dienos širdučių, daugybės kriauklių, akmenukų, vytelių, primityvių molio puodelių. Visi susiję su prisiminimais. Nors ir diktatoriškai elgėsi, Maiklas buvo geros širdies.

– Ateini pažiūrėti, ar stalčiuje nelaikau butelio? – paklausė tėvas priėjęs iš už nugaros.

Jis numetė ant stalo pluoštą žurnalų ir uždegė šviesą.

– Ne, – atsakė ji. – Niekada taip nedaryčiau.

– Kodėl ne?

– Nes čia tavo stalas.

Jo veidas buvo ramus.

– Bet apie tai galvojai.

– Tiesą sakant, galvojau apie tave su mama, – atsakė Debora. Taip, buvo šovusi mintis patikrinti stalą, bet jai nepakako drąsos. – Norėjau, kad ir mano santuoka tokia būtų buvusi.

– Tu manei, kad ji tokia. O mano galva, tiesiog skubėjai. Dėl Dievo meilės, juk jis buvo hipis, o tu tvirtinai, kad dėl to jis ypatingas.

– Taip jau buvo.

– Ginčytinas dalykas, ypač turint galvoje, kaip jis galų gale pasielgė, bet tada tvirtinai radusi tinkamą vyruką, niekaip negalinti laukti studijų pabaigos, nes jis tiesiog dings.

– Jis būtų dingęs, – pasakė Debora.

– Jis dingo tik prieš dvejus metus.

Ji liūdnai nusišypsojo.

– Jis dingo gerokai seniau.

– Ar santuoka buvo bloga nuo pat pradžių? – nustebo Maiklas.

– Nebloga. Bet ne tokia kaip jūsų. Pavadinčiau ją dviejų karjeros siekiančių žmonių sąjunga.

– Sakei, kad jis neprieštaravo, kad tapsi gydytoja.

– Aš taip maniau: žinai, moterų teisės ir panašiai. Jis atrodė toks šiuolaikiškas, idealus laisvos dvasios ir realisto derinys. O koks nuostabus buvo darbe. Neįprastas idėjas įgyvendino tradiciškiausioje aplinkoje. Maniau, jis nuostabus. – Ji nutilo. – Dar galvojau, kad jis mane mylės taip karštai, kaip tu mylėjai mamą.

– Gal taip ir buvo iš pradžių.

– O gal aš suklydau jį vertindama.

– Gal paprasčiausiai buvai per jauna, kad tinkamai įvertintum?

– Ak, tėti, nebuvau, – atšovė ji. – Kai ištekėjau, man buvo tiek pat metų kaip tau.

– Mano laikais viskas buvo kitaip. Mano draugai buvo išsiųsti į Vietnamą, kai kurie namo taip ir negrįžo. Mes neturėjome šios prabangos – laiko.

Bet ji tik papurtė galvą.

– Daugybė jaunuolių ir šiais laikais tuokiasi jauni.

– Dabar dėl socialinių ekonominių priežasčių.

– Bet jie tuokiasi, ir ne visos santuokos išyra. Tai kur tada mūsų bėda?

– Ei, tik jau neįtrauk manęs į šį sąrašą.

– Žinau. Tavo santuoka buvo tobula.

Jis paraudęs pyktelėjo.

– Jeigu ketini pasakoti, ko nežinojau apie žmoną...

– Ne, neketinu. Kalbu rimtai. Tavo santuoka buvo tobula, – pakartojo Debora. – Neprisimenu, kad kada nors judu su mama būtumėte baręsi. Maniau, visos santuokos tokios. Gal tikėjausi per daug? Gal Gregas neturėjo tų pranašumų, kuriuos įsivaizdavau jį turint?

Atsisėdęs prie stalo Maiklas įjungė kompiuterį.

– Jeigu prisifantazavai, tai tik savo noru. Niekada tau nesakiau, ko reikėtų tikėtis.

– Nesakei. Bet vaikai stebi tėvus, tėvų santykiai jiems tampa pavyzdžiu.

Jis pasiėmė akinius.

– Neatrodo, kad tavo sesuo tokius santykius būtų mačiusi.

– O, ji matė. Ji puikiai suprato, ką judu su mama turėjote. Kaip manai, kodėl ji taip ir nerado tinkamo vyro?

Akis įsmeigęs į ekraną jis sumurmėjo:

– Nes ji kandi.

– Ji ne kandi, o išranki. Ji nori stipraus vyro – kaip tu.

Jis greitai žvilgtelėjo į ją.

– Nepataikauk.

Staiga Debora neteko kantrybės.

– Aš ir nepataikauju. Kalbu apie suvokimą – suvokimą ir lūkesčius. Mačiau tam tikrą elgesio modelį ir maniau, kad tokia norma. Aišku, neturėjau taip manyti. Bet mes kalbėjome apie Džilę. Bėda ta, kad lūkesčiai gali sunkiai užgulti vaiko pečius.

– Džilė ne vaikas.

– Vaikas. Ji tavo vaikas. Ir visada bus.

Jis pažvelgė pro akinių viršų.

– Ar neturėtume priiminėti ligonių?

– Ji negali visada elgtis taip, kaip tu elgeisi. Bet tai dar nereiškia, kad ji daro blogai. Jos kepyklėlė – nuostabi, Džilei puikiai sekasi.

– Gerai.

– Ar tu dėl to nesidžiaugi? Ko dar galima linkėti savo vaikams, jei ne laimės?

– Daugybės dalykų. Saugumo. Augimo. Norime, kad jie būtų geresni už mus.

Debora prisiminė Džono žodžius.

– Kartais tai neįmanoma. Kas tada? Ar tada jie nevykėliai?

Tėvas išsitiesė.

– Tai tu man atsakyk. Nori, kad tavo berniukas žaistų beisbolą, nors jis nemato. Ar jis iš tiesų patiria džiaugsmą žaisdamas?

Debora prisiminė sūnų ir baimė suspaudė jai širdį.

– Jis – komandos narys.

– Kurgi ne, visada taip sakome. Bet ar tai tiesa? Ar jam gerai, jeigu jis blogiausias komandos narys?

– Jis nėra blogiausias.

– Dilanas nemato, Debora. Nemato, kai reikia mušti kamuoliuką, nemato, kur atmušti. Kita vertus, jis puikus mažas muzikantas.

– Jis niekados netaps koncertuojančiu pianistu, – tarė Debora galvodama, ką tėvas pridarė Džilei. – Atsisakau jį versti.

– Bet verti jį žaisti beisbolą – čia nematai nieko bloga? Nagi, Debora. Nematai, kas tau tiesiai priešais nosį.

– Tuo mudu su tavim panašūs, – atsakė Debora, ir suskambėjo vidaus telefonas.

Maiklas dūrė pirštu į garsiakalbio mygtuką.

– Klausau.

– Daktare Barai, Džimis Makdonotas laukia pirmame kabinete. Gal pasakytumėte daktarei Monro, kad antrame kabinete jau sėdi Holtų vaikai?

– Puiku. – Atleidęs mygtuką jis atsistojo. – Jie mūsų laukia. Jie laukia mūsų atsakymų. Tikisi, kad juos išgydysime. – Nuo durų nukabinęs chalatą jis įkišo rankas į rankoves. – O kas mus gydys? – Jis dėbtelėjo į Deborą. – Mes galime kliautis tik savim.

Teoriškai Debora sutiko. Juk nuo pat skyrybų gyveno vadovaudamasi tokia filosofija. Mes darome, ką privalome daryti, nes daugiau nėra kam. Gal tai ne pats geriausias sprendimas, bet tai viskas, ką galime.

Grįžus iš tėvo buvo sunku. Gėrimas dar nė vieno neišgydė. Jei vienatvė yra bėda, gėrimas ją tik dar apsunkins. Vienintelis klausimas – ar jos veiksmai nepablogino aplinkybių?

Gal ir būtų rutuliojusi šias mintis, jeigu jos rytas nebūtų buvęs sunkus: ligonių priėmimas klinikoje. Ir popietė nė kiek ne lengvesnė. Kai ji privažiavo prie sporto klubo, troško tik vieno – kuo greičiau užsimiršti ir kaip nors sau padėti.

Vėliau, pamačiusi laisvą vietą priešais kepyklėlę, ji paskambino Gregui.

– Sveikas. Tai aš. Ar tinkamas laikas?

Stojo tyla.

– Kam tinkamas laikas? – galiausiai paklausė jis.

– Pasikalbėti.

– Apie ką?

– Apie mus. Vaikus. – Nematai to, kas tau tiesiai prieš nosį. – Gal apie tai, kas blogai susiklostė.

Dar ilgesnė tyla. O tada jis pasmalsavo:

– Kas kada blogai susiklostė?

– Mūsų santuoka.

– Apie tai nori kalbėtis dabar?

Jis viską tik apsunkino.

– Jeigu laikas netinkamas, vėliau paskambinsiu.

– Ne čia esmė. Kelis mėnesius po mūsų skyrybų norėjau pasikalbėti, bet nesutikai.

– Negalėjau. Man skaudėjo. Tu virtai man nepažįstamu žmogumi.

– Netiesa. Aš pavirtau tokiu žmogumi, koks buvau mūsų pažinties pradžioje.

– Galbūt, – sutiko ji. – Bet tai buvo labai seniai, ir tas pokytis mane išgąsdino.

– Nes norėjau pasikalbėti?

– Nes norėjai man paaiškinti, kodėl nebenori būti mano vyru.

– Ne tik dėl tavęs, Debora. Juk tai ir mano gyvenimas...

Ji nutraukė.

– Aš tada girdėjau žodžius nenori būti mano vyru. Gerai ar negerai, Gregai, bet aš tai priėmiau asmeniškai. Negalėjau tavęs patenkinti kaip žmona, todėl išėjai. Negalėjau tavęs patenkinti kaip moteris, todėl vedei Rebeką. Ar visą laiką su ja palaikei ryšį?

– Ne. Tik mūsų santuokos pabaigoje.

– Ar mane palikai dėl to, kad vestum ją?

– Ne. Kai jau išėjau, tiesiog taip... atrodė tinkama.

– O aš buvau netinkama. Dabar supranti, kodėl negalėjau kalbėti? Nenorėjau klausytis tų priekaištų, ką dariau ne taip.

– Tai aš tapau tuo blogu vyru?

– Taip.

– O dabar kas pasikeitė?

Ji pažvelgė pro priekinį stiklą. Popiečio saulė atsispindėjo nuo kepyklėlės lango, ji nieko nematė, bet žinojo – Greisė su Dilanu viduje.

– Pyktis niekur neveda. Nesu tikra, ar tai geriausia išeitis vaikams. Ir man taip pat.

– Gal jau suaugai ir tapai išmintingesnė?

Išgirdusi jo balse sarkazmo gaidelę, ji tarė:

– Mūsų santuokoje buvo akimirkų, kai jaučiausi už tave daug jaunesnė ir kvailesnė.

– Niekada man to nesakei.

– Man nepatiko kalbėti apie mūsų amžiaus skirtumą.

– Kai išėjau, apie amžių kalbėjai daugybę kartų.

– Ne, Gregai. Aš tau aiškinau apie gyvenimo vidurio krizę. Gal išgirdai daugiau, nei sakiau?

Vėl tyla, po jos stebėtinai susitaikėliškas galbūt.

– Tikėjausi, kad mano santuoka bus amžina, – kalbėjo Debora. – Nebuvau pasiruošusi tam, kas įvyko. Jaučiausi pažeminta.

– Labai dėl to atsiprašau. Gal ir galėjau geriau viską sutvarkyti.

– Kaip? – paklausė ji. – Pranešti prieš savaitę?

– Jau senokai buvau nelamingas.

– Toks nelaimingas, kad negalėjome apie tai pasikalbėti?

– Visai neturėjau būti nelaimingas. Tokių planų neturėjau – kalbu be jokio sarkazmo. Juk ne tu viena puoselėjai lūkesčius. Dabar man atrodo, kad visų tų planų man reikėjo tam, kad įrodyčiau, jog tvarkausi gyvenime gerai. Mūsų bendras gyvenimas buvo viešas pasirodymas. Darėme tai, ko buvo tikimasi iš tobulos poros. – Jo balsas sušvelnėjo. – Aš tavęs nekaltinu.

Nors ir kvaila, bet jos akys patvino ašaromis.

– Negalėjau su tavim išvažiuoti, Gregai. Negalėjau.

– Žinau.

– Aš skambinau. Ten jau pakankamai daug gydytojų.

– Debora, neturi aiškintis.

– Turiu, – laikėsi savo Debora. – Visada jaučiausi kalta. Tarsi būčiau atidavusi pirmenybę namui ir karjerai, o ne vyrui.

– Juk tai nebuvo pasirinkimas tarp juoda ir balta.

Bet ji vis kalbėjo ir nesustojo trokšdama, kad jis suprastų, kaip ji jautėsi pačioje santuokos pabaigoje.

– Daugybę metų nesikalbėjome apie esminius dalykus.

– Debora.

– Apgailestauju, jei tave nuvyliau. Tikėjausi, kad elgiuosi teisingai. Bet iš kur mums žinoti? Kaip galime žiūrėti į kelią ir numanyti, kas pavyks, o kas ne? Tai primena vairavimą per smarkią liūtį naktį. Manai, kad žinai kelią, nors dėl nieko negali būti tikras.

– Ar tu gerai jautiesi, Debora?

Ji jau žiojosi pasakyti, kad ne, ir tuo metu priešais ją tuščioje vietoje sustojo Džonas Kolbis. Jo išraiška sakė jį turint naujienų.

– Kas ten vyksta? – paklausė Gregas.

– Deja, daugybė visokių dalykų. Daugiau nebeturiu laiko.

– Ar tai kaip nors susiję su vaikais?

– Nieko ypatinga, kas negalėtų palaukti dieną ar dvi.

– Man tinkamas metas išklausyti, – reikšmingai tarė jis.

Debora jį suprato.

– Esu tau dėkinga. Ačiū. Pati paskambinsiu.

Ji uždarė telefono dangtelį jam nespėjus nieko atsakyti ir nuleido lango stiklą, kol Džonas sukdamas mašinos priekį statė ją į tarpą.

– Kalbėjau su vyrukais iš valstijos laboratorijos, – tarė jis. – Jie nemėgsta kalbėti, kol darbas nebaigtas, bet iš visko, ką jie mato, aišku, kad jūs nekalta.

Debora bijojo net kvėpuoti.

– Nekalta?

– Prieš jus nėra jokių įkalčių: greitis neviršytas, vairuota atsargiai, automobilis sutvarkytas. Nėra pagrindo apkaltinti. Dabar jie domisi auka. Pirminėje ataskaitoje sakoma, kad jis išbėgo tiesiai iš miško.

Praėjo kokia minutė, kol Debora susigaudė.

– Iš miško?

– Jis bėgo ne šalikele. Jis buvo miške ir išlėkė tiesiai ant kelio.

– Bet miške nėra jokių takelių.

– Žinau. Tačiau miške rasta jo pėdsakų.

– Keista, – sumurmėjo Debora.

Ji jau ne pirmą kartą šį žodį vartojo kalbėdama apie Kalviną Makeną.

Džonas pasakojo toliau:

– Pareigūnai pėdsakus nufotografavo, bet jų galutinai dar neištyrė. Gali būti, kad miške jis ieškojo, kur pasislėpti nuo liūties. O gal nubėgo nusilengvinti. Kolegos iš mokyklos nėra girdėję, kad jis būtų bėgiojęs. Regis, jis turėjo daugybę paslapčių.

Džonas nežino nė pusės, pamanė Debora, bet jeigu ji viską jam išklotų, kiltų tik dar daugiau klausimų, o juos atsakiusi išduotų Tomą.

– Mėginau prisiskambinti Holui, – pridūrė Džonas, – bet jis žaidžia raketbolą. – Jis pašnairavo į kepyklėlę. – Greisė čia? O, štai ir ji. – Jis suniurnėjo: – Ne. Ir vėl pradingo. Regis, nenori su manim kalbėtis.

Deborai palengvėjo išgirdus apie ataskaitą, todėl pasakė:

– Tik nepriimkit to asmeniškai. Ji ir su manim nekalbi.

– Paveikė avarija.

– Sakyčiau, taip. – Debora pasiėmė rankinę.

Džonas atidarė jai dureles ir pasitraukė į šoną.

– Na, papasakokit jai, ką sakiau. Gal tai ją kiek pralinksmins.

Debora Greisę rado tarnybinėse patalpose – dukra sudribusi sėdėjo krėsle prie Džilės rašomojo stalo. Kojas iškėlusi, basutėmis atsirėmusi į stalo kraštą.

– Nereikėjo sprukti, – švelniai tarė ji. – Džonas turėjo gerų naujienų. Valstijos tyrėjų komanda nieko nerado.

Greisė nė nemirktelėjo.

– Ponas Makena vis tiek miręs.

– Taip, – sutiko Debora. – Miręs. Ir mes visada dėl to jausimės blogai. Kaip visada blogai jaučiuosi ir dėl Džimio Morisio. Ar kada sakiau apie jį? – Kai Greisė papurtė galvą, ji ėmė pasakoti: – Leilando be jo buvo neįmanoma įsivaizduoti – jis čia negyveno, bet buvo visų galų meistras, taigi dirbo beveik visuose miestelio namuose. Vieną ankstyvą rytą – tada man buvo septyniolika – jis užlipo ant mūsų stogo pakeisti malksnų ir nukrito. Mes pusryčiavome ir išgirdome riksmą. Senelis darė viską, ką galėjo, bet kai atvažiavo greitoji, Džimis jau buvo miręs. Senelis su senele tą nelaimę labai suasmenino. Jie kaltino save, kam skubino jį taisyti stogą kovo mėnesį, kai rytais dar būdavo šalnų. Kaltino save, kam leido jam dirbti vienam. Bet Džimis taip visada dirbdavo. Išvakarėse taisė stogą name kitapus gatvės. Užlipęs kopėčiomis jis matė apšerkšnijusį stogą – galėjo kokią valandą palaukti, kol šerkšnas ištirps.

– Nori pasakyti, kad pats buvo kaltas.

– Noriu pasakyti, kad tai ne vien mūsų kaltė.

– Atsiprašau, mama. Šis tavo pasakojimas nei į tvorą, nei į mietą. Ponas Makena nebūtų žuvęs, jei nebūčiau vairavusi to automobilio.

– Čia tai bent! – nustebo Džilė sustojusi per pusmetrį nuo durų. Laikydama ranką dar ant visai plokščio pilvo po tamsiai geltona prijuoste ji žvilgčiojo tai į Greisę, tai į Deborą. – Reikalai komplikuojasi?

Greisės veidas sukrito.

– Visai nejuokinga, – sušuko ji susiėmusi rankomis. – Man akyse vis stovi kelias lyjant lietui... Mačiau vos pusmetrį prieš mašiną. Tai mano kaltė. Jeigu nebūčiau sėdusi prie vairo važiuodama iš Meganės, ponas Makena būtų gyvas.

Kai Džilė išgirdo tiesą – ir dar iš Greisės lūpų, Deborai nuo pečių nukrito našta.

– Mano pasakojimo esmė, – atsakė ji Greisei, – kad ponas Makena nė per nago juodymą nebuvo išmintingesnis už Džimį Morisį. Mes jo nematėme, nes ėjo ne keliu. Jis išlindo iš miško tuo metu, kai važiavome pro šalį.

– Ir pasileido tekinas tiesiai į mus? – siaubo kupinu veidu paklausė Greisė.

– Koks puskvaišis taip galėtų elgtis? – paklausė Džilė žiūrėdama į Deborą, atrodė daug labiau pasibaisėjusi, nei galėjai tikėtis. – Tu melavai policijai?

– Ne. – Deborai atrodė, kad sesuo išbalusi. – Kaip tu jautiesi?

– Tik nekeisk temos.

Debora suminkštėjo.

– Policininkai padarė prielaidą, kad vairavau aš. O aš jų nepataisiau.

– Juk užpildei eismo įvykio deklaraciją, Debora. Buvau šalia, kai Holas ją skaitė.

Gal Debora ir būtų galėjusi ginčytis, kad tą naktį buvo atsakinga už vairavimą, bet ją jau graužė tiek daug abejonių dėl savo elgesio, kad ji visai paprastai Greisės paklausė:

– Gal žinai, ar ponas Makena bėgiodavo?

– Ne. Bet jis turėjo teisę tą vakarą bėgioti. Tas kelias ne mums priklauso.

– Debora, – neatstojo nuo jos Džilė. – Juk pasirašei tą deklaraciją.

Debora nebeturėjo jėgų ginčytis. Be to, norėjo įrodyti savo tiesą Greisei.

– Jeigu mes viską darėme teisingai... jeigu tu viską darei teisingai, o žmogus išbėgo po mašinos ratais tiesiai iš miško...

– Panašu į savižudybę, – sumurmėjo Džilė.

– ...dėl to ir jis kaltas.

Greisė puolė į neviltį.

– Jis negali dalytis atsakomybės. Jis jau miręs. Be to, kodėl visada turėtų būti kalti kiti?

– Debora, – garsiai pratarė Džilė, akivaizdu, vis dar galvodama apie melą, – ar bent supranti, ką padarei?

– O kaip turėjau pasielgti? – sušuko Debora. – Ar turėjau pasirinkimą? Juk Greisei būtų gerokai labiau pakenkę.

– Tarsi man dabar lengviau, – pravirko Greisė. – Nori prisiimti kaltę, bet kai policija sako, kad tu nekalta, imi versti kaltę ant pono Makenos. O kaipgi aš? Kai blogai nubėgau distanciją per varžybas, visi kalbėjo: „Ak, vargšelė, jai buvo sunki savaitė.“ Kai neišlaikiau prancūzų kalbos testo, mokytoja pasakė: „Ak, vargšelė, diena buvo prasta.“ Ir ištrynė nepatenkinamą pažymį iš žurnalo. Juk ne su visais taip elgiasi. Kodėl visi manęs gailisi?

Debora apie prancūzų kalbos testą girdi pirmą kartą. Dar liūdniau, kad Greisė jai nieko nepasakė. O kadaise duktė ja pasitikėjo.

– Žinai, ką dabar darau? – galva linktelėjusi į nešiojamąjį kompiuterį paklausė Greisė. – Čia anglų kabos referatas, kurį šiandien rytą buvau atidavusi. Jis buvo toks prastas, kad ponas Džonsas pasigavo mane mokykloje ir liepė jį perrašyti... prieš tai mane buvo pasivijusi ponia Volš paklausti, ar nenorėčiau su ja pasikalbėti, aš kalbėtis nenoriu, todėl meldžiu – neprašyk jos, kad prie manęs vėl lįstų. O ponas Džonsas? Jis tvirtina, kad kompiuteryje galime taisyti kiek norim, bet jei mokiniai atsisako taisyti, jie turi rašyti naują variantą.

Debora prispaudė ranką prie krūtinės.

– Ir ką gi tu parašei?

– Kad pažymiai neturi prasmės. Tai tik keverzonė ant popieriaus lapo. Su tikru gyvenimu jie neturi nieko bendra.

– Turi, – įsiterpė Džilė, nors į mokyklos šalininkę ji nebuvo panaši. – Jie vertina nuostatą. Bloga nuostata mažina pasirinkimo galimybes.

„Šito dukrai visai nelinkiu, – galvojo Debora, – Štai kodėl po avarijos taip pasielgiau.“

Greisė nuvėrė tetą.

– Tavo nuostatos buvo tikrai geros. Ši vietelė rodo, kokia sėkmė tau nusišypsojo.

– Tai sunkus darbas, daugybė rūpesčių; jei turėčiau verslo partnerį, su kuriuo galėčiau dalytis šia našta, versčiausi geriau. Tai greičiausiai neturi nieko bendra su mano prastais mokyklos pažymiais, nors verta ir apie tai pamąstyti. – Ji vėl atsisuko į Deborą. – Trukdoma įvykį tirti. Melagingi parodymai. Melaginga eismo įvykio deklaracija.

– Džile, šiuo metu visai ne tai noriu girdėti, – paprieštaravo Debora. – Noriu, kad Greisė žinotų, kas nutinka, kai sumažėja pasirinkimo galimybės.

– Ir aš norėčiau, – atsiliepė Greisė. – Na, noriu sužinoti, kodėl privalau tapti gydytoja?

Debora pajuto dūrį krūtinėje.

– Argi nenori?

– Nežinau. Bet kas nutiks, jeigu panorėsiu tapti kuo kitu?

– Maniau, tau patinka biologija.

– Ne, mama. Biologija man ne itin sekasi – kitą mėnesį turėsiu laikyti sustiprintos programos egzaminą – bijau, kad man nepavyks. Bet man vis tvirtinai turinti svajonę – kad mudvi kartu užsiimtume privačia praktika.

– Tai mano svajonė, – pripažino Debora. – Maniau, ir tu to nori.

– Na, dabar tai gali būti neįmanoma. Juk niekas nenorės eiti pas gydytoją, kuri užmušė žmogų per automobilio avariją. Gal man net nepavyks įstoti į medicinos mokyklą.

Prieš atsakydama Debora žvilgtelėjo į Džilę.

– Štai kodėl taip užpildžiau eismo įvykio deklaraciją.

– Bet juk viskas išaiškės, mama, – sudejavo Greisė, – kaip tam Pinokiui – veidas viską išduoda, ir visai nesvarbu, patinka tau tas ar ne. Juk pati mane taip mokei, o dabar žiūrėk, kas atsitiko. Teta Džilė jau žino.

– Teta Džilė laikys liežuvį už dantų, – patikino Džilė.

– Gal išplepėsi netyčia, – tebepuolė Greisė, – be to, tu visiškai nemoki meluoti. Sakai, ką galvoji – viską išpyškini. Esi pati sąžiningiausia iš mano pažįstamų.

Džilė atsirėmė rankomis į stalą ir palinko.

– Na, vis dėlto vieną paslaptį turiu. Esu nėščia.

Greisė aiktelėjo.

– Tikrai?

– Tikrų tikriausiai.

– Ar mes pažįstame tą vyrą?

Džilė papurtė galvą.

Greisei akys išsprogo.

– Ar senelis žino, kad tu nėščia?

– Dar ne. Tik neprasitark jam. Jis tikrai pasiustų.

– Bet juk tai kūdikis, – tarė Greisė ir pasisuko į Deborą. – Tu žinojai? Ir nieko man nesakei?

Debora jautėsi kalta dėl daugybės dalykų, todėl nenorėjo ir šios nuodėmės prisiimti.

– Džilė prašė niekam nesakyti. Moku saugoti paslaptis.

Greisei mamos žodžiai nepadarė įspūdžio.

– Manai, tai protinga? Na, sėdžiu čia, kiekvieną popietę ruošiu namų darbus, kol ji kilnoja daiktus, ir tau atrodo, kad neturėčiau žinoti?

– Tarkime, turėtum, – ramino į seserį pasisukusi Debora. – Džile, kodėl jai nepasakei?

– Ji negalėjo, – ginčijosi Greisė. – Akivaizdu, pati nėštumo pradžia, ji dar lieknutė, o niekas taip anksti apie nėštumą nepraneša – gali atnešti nelaimę.

– Kas tau taip sakė?

Greisė nusivaipė.

– Manai, mokykloje nėra nė vienos nėščiosios? Taip ir turtingoms nutinka, mama.

Debora nutylėjo. Ją stebino ne tiek Greisės žodžiai, o tai, kad dukra tokius dalykus nuo jos slėpė. Jos daugybę kartų aptarinėjo nėštumą kaip biologinį reiškinį, bet niekada nekalbėjo, kas buvo nėščia, o kas ne. Debora didžiuodavosi, kad su Greise tokios artimos. Ar gali būti, kad ji gyveno iliuzijomis?

Išleidusi neaiškų garsą, Greisė nusuko akis į šalį.

Debora atsigręžė į Džilę – sesers išraiška buvo keista.

– Kaip jautiesi?

Regis, sesuo apgalvojo klausimą, tada šyptelėjo.

– Dažnai jaučiu skausmą.

– Netepa?

– Ne.

– Manau, turėtum paskambinti gydytojai.

Džilė atsiduso.

– Jei būtų reikalas, Debora, būčiau jau paskambinusi. Dėl šio kūdikio tikrai nerizikuosiu.

– Kokio kūdikio? – nuo slenksčio paklausė Dilanas.

Debora permetė akimis pirmiausia Džilę, paskui Greisę. Čia Džilės paslaptis. Debora prikandusi liežuvį žiūrėjo, kaip Dilanas žengia į kambarį. Jis taip nerūpestingai pirštais lietė viską: durų rankeną, drabužių kabyklą, Džilės kėdės atkaltę, kad niekas nieko nebūtų pastebėjęs. Bet ji motina, taigi Debora sunerimo.

Po geros minutės Džilė prašneko:

– Jokio kūdikio, neišsigalvok. Ar jau baigei namų darbus?

Dilanas linktelėjo, taip lengvai atsikabino? Debora susimąstė. Jis pasitaisė akinius ant nosies.

– Aš alkanas, mama. Ar greitai važiuosime namo?

Debora jau buvo pasiruošusi. Jai jau per akis tų prisipažinimų ir akistatų. Netgi šildant vakarienę, kurią pagamino Livija, grįžta tvarkos pojūtis.

– Manau, galime važiuoti.

– Noriu pasilikti pas tetą Džilę, – pareiškė Greisė.

Virš kepyklėlės įrengtas Džilės butas buvo šviesus, erdvus, žavus, kvadratiniais metrais gerokai viršijo miesto namų plotą, bet Maiklas vis ieškojo priekabių ir nepaprastai piktinosi, kai Džilė už motinos testamentu paliktus pinigus išpirko visą pastatą. Bet Džilė yra Džilė.

– Pasiliksi vakarienės? – pasitikslino Debora.

– Nakvosiu. Teta Džilė parveš mane namo pasiimti švarių drabužių. Ar parveši, teta Džile?

– Žinoma, – Džilė metė Deborai abejonių kupiną žvilgsnį, – bet juk dabar savaitės vidurys. Paprastai pasilieki savaitgaliais.

– Galiu ir aš pasilikti? – paprašė Dilanas.

– Ne, – pasipriešino Greisė. – Čia tik mergaičių vakarėlis.

Dilano veidas ištįso.

Norėdama pakelti jam nuotaiką, Debora tarė:

– Žinai ką? Tegu jos sau čia lieka, o mes surengsime mamos ir sūnaus vakarą. Gal norėsi Peperės pyrago?

Peperė Makoj kepa skaniausias picas. Jos parduotuvėlė vos už dešimties minučių kelio nuo Leilando.

Dilanas nušvito.

– Gal galėsiu pasilikti čia nakvoti kitą kartą... ne šį savaitgalį, nes važiuoju pas tėvelį, bet ateinantį?

Pamačiusi Dilano akyse vilties kibirkštėlę, pralinksmėjo ir Debora.

– Galėsi. Paprašysiu tetos.