DVIDEŠIMTAS SKYRIUS
Debora turėjo puikų pasiteisinimą, kodėl stebi
gatvę. Ji norėjo būti kartu su Dilanu, kuris sėdėjo prie kepyklėlės
lango ir laukė tėčio. Gregas žadėjo atvažiuoti penktą, tvirtino
norįs išvengti penktadienio spūsčių, kad jau nemėgsta vairuoti per
jas, bet tiesa ta, kad jų visada nemėgdavo. Norėdama būti tikslesnė
Debora prisiminė, kad jam ir netekdavo jose murkdytis: išvažiuodavo
labai anksti, o grįždavo labai vėlai.
Bet ji turėjo save perspėti – visa tai
sąlygiška. Kartėlis veda į susinaikinimą. Ilgai pykti – jokios
naudos.
– Kur jis? – nekantravo Dilanas.
Sėdėjo apžergęs jos kelį, alkūnėmis įsirėmęs į
stalą ir nenuleido akių nuo gatvės.
– Važiuoja, – atsakė ji.
Sūnus išblaškė jos mintis. Dilanas mėgsta
glaustytis, bet tokių dienų mažai beliko. Po metų dvejų jis
atsisakys prie mamos net artintis. Naudodamasi šia akimirka ji
apglėbė jį per liemenį.
– Kaip manai, ir Rebeka atvažiuoja?
Debora vylėsi, kad ne. Jai reikia pasikalbėti su
Gregu be pašalinių ausų – juolab jo naujos žmonos.
– Ar tau Rebeka patinka? – paklausė
Dilano.
– Ji kieta. – Jis atsigrįžo į ją, per akinių
stiklus akys atrodė didelės, matė jose susirūpinimą. – Kas, jeigu
tėtis pateko į avariją?
– Jis būtų paskambinęs.
– O jeigu negali?
– Policija būtų paskambinusi. Regis, tavo akims
geriau.
Jis rečiau mirkčiojo ir mažiau žvairavo.
– Nesijaudink. O kas, jeigu tėtis nepasiėmė mūsų
telefono numerio – tik Rebekos?
– Ji būtų paskambinusi. – Debora suspaudė jį per
pusiaują. – Mielasis, jam nieko nenutiko.
Dilanas nusisuko į gatvę, ir kaip tik tuo metu
prie kepyklėlės sustojo mėlynas vienatūris volvas. Automobilis
atrodė visai naujas, tik šiek tiek apdulkėjęs. Berniukas, akis vis
dar įbedęs į gatvės galą, laukdamas, kada pasirodys folksvagenas,
ne iš karto pamatė iš automobilio lipantį tėvą. Paskui sušukęs iš
nuostabos nušoko Deborai nuo kelių ir nuskuodė prie durų. Po kelių
sekundžių jis jau buvo ant šaligatvio ir kaip beždžionė laikėsi
įsitvėręs Grego – taip elgdavosi, kai jam buvo treji.
– Oho, – prie Deboros alkūnės prabilo Džilė. –
Tu dirbi visus juodus darbus, prisiimi visą atsakomybę, nerimauji
ištisomis dienomis, o tavo buvęs vyras priimamas kaip koks mesijas.
Kodėl šypsaisi?
– Man patinka matyti Dilaną laimingą. Jis tiek
iškentė.
– Ar čia nauja mašina?
– Atrodo.
– Gal Rebekos?
– Ne. Ji vairuoja sunkvežimiuką.
– Gregas pasikeitęs.
Debora sutiko. Nors mūvėjo, kaip įpratęs,
džinsus, avėjo įsispiriamus sandalus, atrodė naujai.
– Dėl plaukų, – nutarė ji. – Jis juos
pasikirpo.
Praėjusį kartą jie gulė jam ant pečių. Dabar vos
siekia apykaklę.
– Ir susišukavęs, – pridūrė Džilė. – Ir liovėsi
juos dažęs. Žiūrėk, kaip staiga pražilo.
– Jis niekada jų nesidažė. Šviesūs ir žili mažai
skiriasi. Tiesiog seniai jį matei.
– Kam jis nori padaryti įspūdį? – paklausė
Džilė.
Debora prunkštelėjo.
– Manau, jam tai nerūpi.
– O kodėl pasikirpo plaukus? Kam įsigijo
šeimyninį automobilį? Ir kodėl jį gini? Juk šis vyrukas tave
paliko.
– Jis vis dar mano vaikų tėvas. – Ji žvilgtelėjo
į seserį. – Pati paprašiau jo čia atvažiuoti, Džile. Gal jis
susitvarkė plaukus rodydamas gerą valią? O gal suprato, kad
gyvenimas čia visai kitoks. Tikrai nežinau. Bet Dilanui tėvo
reikia, ir Greisei jo reikia, man jo reikia.
– O kaip nepriklausomybė?
– Aš nepriklausoma. Šią akimirką, manau, man
reikia vaikų tėvo pagalbos.
– O kaip tavo pyktis?
Debora atsiduso.
– Ak, Džile, jis mane taip nukankino. –
Pasakiusi tuos žodžius ji nusekė paskui Dilaną į lauką.
Gregas kažką berniukui kalbėjo. Jis pažvelgė į
Deborą ir ji sutriko nežinodama, ką sakyti. Pastaraisiais metais
kartėlis nuspalvindavo jos žodžius. Pyktis suteikdavo jai jėgų.
Regis, jie išgaravo.
Gregas nedrąsiai šyptelėjo.
– Sveika.
Ji irgi nusišypsojo.
– Kaip kelionė?
– Neblogai.
Susijaudinęs Dilanas prašneko:
– Čia nauja mašina, mama. Tėtis ja važinėja
Vermonte. – Dilanas pakėlė akis. – Lipu vidun, gerai? – Nė
nelaukdamas atsakymo jis nubėgo prie vairuotojo pusės, atidarė
dureles ir įsiropštė vidun. Galva vos siekė sėdynės viršų, bet jis
rankomis tvirtai suėmė vairą.
– Jis atrodo gerai, – pasakė Gregas. – Kaip jo
akis?
– Tą pačią akimirką, kai buvo nustatyta
diagnozė, jis liovėsi skųstis, – pasakojo Debora. – Jis susiima,
kai žino, kas ir kaip. Visi dabar esame papuolę į panašią
situaciją.
– Ar yra naujienų apie bylą?
– Kol kas ne. – Šiandien ji detektyvų
automobilio nematė.
– Kur Greisė?
– Kalbasi su mano tėčiu.
– Apie tai, koks esu blogas?
– Tiesą sakant, – atsakė Debora, – ji nesimatė
su juo po avarijos. Įtariu, kad pasakoja jam apie avariją.
– Mama, – pašaukė ją Dilanas, iškišęs galvą pro
langą, – eikšen, lipk vidun. – Jis parodė pirštu į keleivio
vietą.
Norėdama jį pamaloninti Debora įlipo į
automobilį.
– Ar tau patinka šis kvapas? – susijaudinęs
paklausė jis. – Tik pažiūrėk, pažiūrėk, kokia čia mediena. Šaunu,
tiesa? – Jis pagarbiai perbraukė ranka per prietaisų skydelį. –
Vairas net oda aptrauktas. O bėgių svirtis kaip sportiniame
automobilyje.
Debora nemanė, kad vienatūris volvas panašus į
sportinį automobilį, bet nenorėjo prigesinti sūnaus
džiaugsmo.
– Žiūrėk, – paliepė Dilanas ir pakėlė savo
sėdynę. – Ir dabar. – Nuleido sėdynės atlošą. Paskui pasilenkęs
apžiūrėjo grotuvą. – Tėtis sako, kad čia net apsauginis garso
aparatūros prietaisas yra. Viskas taip gražu. – Tada pro langą
šūktelėjo: – Ar galime pasivažinėti, tėveli?
Gregas priėjo prie automobilio.
– Vėliau pasivažinėsime. Noriu atsigerti. Ar
tetos kepyklėlėje rastum ko šalto?
Dilanas išbėrė gėrimų sąrašą taip, kaip tik
visas popietes čia leidžiantis berniukas galėtų. Tėtis išvardijo
jam daugybę atšaldytos kavos rūšių ir pridūrė:
– Lažinuosi, kad nemoki jos padaryti.
– Lažinuosi, kad moku, – atšovė Dilanas ir kaip
kulka išlėkė iš mašinos. Gregas atsisėdo į jo vietą prie vairo ir
uždarė dureles.
– Jis šiek tiek užtruks, – perspėjo jį
Debora.
– To mums ir reikia. – Jis atsisuko į Deborą. –
Gerai atrodai.
– Ir tu.
– Bet aš vakar į telefoną neverkiau. Kodėl
norėjai, kad atvažiuočiau?
Jis laiko veltui nešvaisto. Tas pats Gregas, su
kuriuo ji gyveno paskutinius jų santuokos metus. Viskas tik
verslas. Nuo šiurkštumo iki kraštutinumų.
– Visos bėdos dėl avarijos, – atsakė ji ir
atmetė nuo veido plaukus. – Turiu nuspręsti, ką daryti. Man reikia
tavo pagalbos.
– Kokios naujienos?
Debora norėjo sulaukti Greisės. Juk bus
pasakojama jos istorija. Dar Debora norėjo įsitaisyti kur
nuošaliau. Permetusi žvilgsniu lauke užimtus staliukus, ji
tarė:
– Tai ne pati geriausia vieta kalbėtis.
Jis paleido variklį ir pakėlė langų stiklus. Iš
ventiliatoriaus ėmė sklisti šaltas oras.
– Štai. Niekas negirdės. – Jis nusisuko. –
Prašei atvažiuoti, štai aš čia, bet man nelengva, Debora. Žinojau,
kad taip bus. Kuo arčiau namų atvažiuoju, tuo stipresnė buvusio
gyvenimo trauka. – Jis atlošė galvą į sėdynės atramą. – Juk ne
viskas buvo blogai.
Ji plykstelėjo.
– Sakei, kad jauteisi labai
nelaimingas. Sakei, kad išparduodi verslą,
kad amoralu taip dirbti, ir, jeigu nepasikeisi, tiesiog
mirsi.
– Visu tuo tikėjau.
– O dabar nebetiki? – Jos pyktis vis augo.
– Visi tie dalykai gryna tiesa. – Jis pasisuko į
ją. – Tik noriu pasakyti, kad tuomet nieko kito nemačiau.
Debora norėjo, kad jis kalbėtų toliau.
– Kodėl mane vedei, Gregai?
Jis nė nemirktelėjo.
– Man patiko tai, kuo tu tikėjai.
– Ar mane mylėjai?
– Taip, nes pati buvai tas, kuo tikėjai.
Tvirtumas. Pastovumas. Šeima.
Vėl atmetusi plaukus ji mėgino suprasti.
– Aš buvau gyvenimo būdas.
Jis pagalvojo.
– Iš esmės taip. Norėjau būti su tavim. Verslas
įsisuko. Tu tikai prie tokio gyvenimo, kuris ėmė klostytis.
– Tu manim pasinaudojai, – prieš savo valią
pratrūko ji.
– Ne daugiau nei tu manim, – atšovė jis. – Juk
žinojai, kad grįžusi versiesi gydytojos praktika, bet troškai ir
kitokios patirties. Mano praeitis tau tiko. Net ir mano amžius.
Supratai, kad manęs tavo tėtis neįbaugins.
Debora norėjo paprieštarauti, kad jis klysta,
bet juk tokia tiesa. Gal apie visus tuos dalykus ji sąmoningai
negalvojo sutikdama už jo tekėti, bet tai tiesa. Taigi nebebuvo
prasmės kalbėti, kas jų santuokoje buvo blogai.
– Ar tu nuo pačių pradžių buvai nelaimingas? –
jau ramiau paklausė ji.
Jis susiraukė.
– Nežinau. Gal nelaimingas pasijutau po trejų ar
ketverių metų. Gal tada, kai verslas suklestėjo. – Jis pažiūrėjo į
ją. – Bet tai ne tavo kaltė, Debora. Pats buvau kaltas. Mano
darbas. Mano konkuravimo dvasia vis stiprėjo.
– Juk tavęs nespaudžiau.
– Nespaudei, – patvirtino jis. – Pats save
spausdavau. Ėmiau tikėtis iš savęs neįmanomų dalykų.
– Bet tau pavyko, – nesutiko Debora. – Tavo
verslo sėkmė pranoko visus mūsų lūkesčius.
Jis tik papurtė galvą.
– Gal ir uždirbau daugiau pinigų, nei mes
tikėjomės, bet ar prisimeni tą svajonę – sumaišyti socializmą su
kapitalizmu? – Jis nusijuokė. – Visada reikėjo padaryti daugiau,
kaskart atsirasdavo naujų iššūkių. Mane įtraukė į tą karuselę kaip
pačius blogiausius verslininkus, kurių nekenčiau. Su manim buvo
nebeįmanoma dirbti. Su manim buvo nebeįmanoma gyventi. – Jis
nusišypsojo. – Argi aš ne teisus?
Debora kandžiai šyptelėjo.
– Neteisus – tavęs ištisai nebūdavo namie.
– Taškas tavo naudai, – tarė jis, jo šypsena
išblėso. – Na, mačiau save iš šono, ir man tas vaizdas anaiptol
nepatiko. Ta mintis man nebedavė ramybės. Žinojau vienintelį kelią,
kaip iš to rato išsiveržti – išvažiuoti. – Jis palietė jai ranką. –
Tikrai ne tu kalta, Debora. Man reikėjo palikti žmogų, kuriuo aš
tapau. O tu tiesiog buvai už to žmogaus ištekėjusi.
Debora jau žiojosi priminti priesaikas,
atsakomybę ir meilę, bet tuo metu į langą pabeldė Dilanas. Gregas
nuleido lango stiklą ir paėmęs puodelį greitai perdavė jį
Deborai.
– O man nepadarei? – paklausė jis Dilano. – Ar
galėtum?
Berniukas energingai linktelėjo ir nubėgo.
Debora šaltos kavos su pienu nenorėjo. Ir be jos
buvo sudirgusi. Įstačiusi puodelį į laikiklį ji pasisuko į
Gregą.
– Su vandeniu išpylei lauk ir kūdikį. Ar bent
įsivaizduoji, kaip skaudu?
– Esu tikras, kad papasakosi.
Atsidūsėjusi jau ketino aiškinti, bet pasijuto
visiškai subliūškusi.
– Tiesą sakant, – liūdnai pratarė ji, –
nepasakosiu. Daugiau pykti nebegaliu. Tai nė kiek nepadeda vaikams,
ir man pačiai sunku.
Jo akys nuslydo į šoną.
– Štai ateina Greisė. – Ir akimirksniu iššoko iš
mašinos.
Greisė nė nepastebėjo mėlyno volvo, kol nepamatė
tėvo. Ji sustojo kaip įbesta. Ji neatsakė, kai tėvas sveikindamasis
apkabino, bet leidosi nuvedama į mašiną.
Atidaręs užpakalines dureles Gregas įsodino ją
prie Deboros. Pasukęs veidrodėlį taip, kad abidvi matytų, jis
tarė:
– Na, tai kas čia vyksta?
Greisė atrodė išsigandusi.
– Tu nori kalbėtis čia, mašinoje?
– Kodėl gi ne? – atsakė jis.
– Ar negalime važiuoti namo?
– Ten nebuvau labai geras žmogus. Ši mašina man
artimesnė.
– Maniau, VW.
– Folksvagenu tenkinausi prieš trisdešimt metų.
Šiandien noriu šildomų sėdynių. Čia nuoširdus atsakymas. Dabar
papasakokite, kas jums neduoda ramybės.
– Tėveli, tėveli, – iš lauko pašaukė jį
Dilanas.
Atidaręs langą Gregas paėmė gėrimą.
– O dabar gal dar vieną seseriai?
Dilano pečiai sulinko.
– Dar vieną? Ji baltos kavos negeria.
– Geriu, – garsiai pareiškė Greisė.
Dilanas įsmeigė į ją akis, paskui apsisuko ir
vilkdamas kojas nupėdino vidun.
Kas jai neduoda ramybės? Greisė nežinojo, nuo ko
pradėti. Bet jos tėvas buvo čia, be to, ir senelis jai liepė
paklausti, todėl ji prasižiojo:
– Noriu žinot, kodėl mus palikai. Noriu žinoti,
kuo tau neįtikome ir ką radai pas Rebeką? Noriu žinot, kodėl
kalbėjai apie amžinybę, jeigu jos visai neturėjai galvoje?
– Greise, – įsiterpė Debora, bet Gregas tik
kilstelėjo ranką.
– Nusijaudink. Ji ką tik pasakė man daugiau
žodžių nei per pastaruosius šešis mėnesius.
Tai dar labiau paakino Greisę.
– O ko tu tikėjaisi? Ar manei, kad mes nė
nemirktelėję pulsime iš Leilando į tavo ūkį? Manei,
neprieštarausime, kad Rebeka užims mamos vietą, tarsi mama mums
daugiau neberūpėtų?
– Greise...
– Nieko tokio, Debora. – Paskui tarė Greisei: –
Tuo metu apie tokius dalykus nė negalvojau. Tiesiog žinojau, kad
turiu išvažiuoti.
– Bet tai jau didžiausias egoizmas.
– Jei būčiau apie tave galvojęs, nebūčiau
pajėgęs išvažiuoti.
Greisė užsikimšo ausis.
– Nekalbėk tokių dalykų. Nekalbėk. Tėvas turėtų
galvoti apie savo vaikus. Jis turėtų būti šalia jų. Turėtų juos
mylėti.
– Aš tave ir myliu, – atrėmė Gregas.
Nuleidusi rankas Greisė pasakė:
– Tada nežinau, kaip tu supranti šį žodį.
Gregas pažvelgė į Deborą.
– Ar taip kalbi tu?
– Ne! – suriko Greisė
motinai nė nespėjus burnos praverti, – tai aš,
tavo duktė, kuri manė, kad būsi čia amžinai, kai vyks visokie geri
dalykai. Tikėjausi to, nes pats taip man sakei, o aš tavim
tikėjau. – Išgirdusi, koks šaižus jos balsas, ji kiek
pritilo. – Tik tu nesirodei. Todėl dabar neturi teisės nieko iš
manęs tikėtis. Jeigu aš geriu, gerai. Jeigu meluoju, irgi puiku.
Jeigu pavagiu batų porą, taip pat gerai.
– Tokių dalykų neiškrėstum.
Jos akys išsiplėtė.
– Jau padariau. Visus šiuos dalykus jau
padariau. Tai aš tą naktį vairavau automobilį. Ar nė nenumanei to?
– Jis atrodė priblokštas. – Ne, tikrai nenumanei, nes aš – tobulas
vaikas. Deja, tėveli. Tokia nesu. Darau klaidų, prikrečiu
nesąmonių, nes kartais nekenčiu to, ką turiu nuveikti gyvenime. Bet
visi iš manęs ko nors tikisi, todėl šoku pagal jų dūdelę. O kaip
mano jausmai? Ar atsidursiu tame pačiame taške kaip tu ir viską
mesiu?
Motina žvelgė į Greisę su pagarba. Ir nors
Gregas įsmeigė į dukrą žvilgsnį, ši savo žodžių neatsiėmė.
Bet kai Greisė pasijuto pasielgusi teisingai,
privažiavusi prie jų sustojo pilka mašina. Ji dažnai žiūri
televizorių, todėl iš karto suprato, kad į ją spoksantys vyrai
greičiausiai policininkai.
– O Dieve mano, – tyliai aiktelėjo ji. –
Mama!
– Jie iš apygardos prokuratūros, Gregai, –
paaiškino Debora.
Nors ji kalbėjo ramiai, Greisė suprato – mama
išsigandusi.
Išlipęs iš mašinos tėvas pakalbėjo su tais
vyrais. Persigandusi Greisė žiūrėjo į motiną, ši ją ramino.
Greisė laukė, kol tėvas grįš į mašiną.
– Ko jie nori? – sušuko ji.
– Pakalbėti su tavim, – atsakė užtrenkdamas
dureles tėvas.
– Negaliu su jais kalbėti.
Jo balsas buvo tvirtas.
– Jie sakė – įprasti klausimai. Atsakiau jiems,
kad jeigu jie nori kalbėti su mano dukra, kuri yra nepilnametė,
turi šį reikalą tvarkyti per mūsų advokatą. – Jis atsisuko į
Deborą. – Šiuos reikalus tvarko Holas, tiesa?
– Tvarkys, – atsakė Debora.
Pilkoji mašina nuvažiavo tuo metu, kai Dilanas
grįžo nešinas gėrimu, kurio Greisė nenorėjo. Tėvas paėmė puoduką,
perdavė jį Deborai ir ranka mostelėjo Dilanui, kad šis sėstų į
mašiną. Paskui jie nuvažiavo namo.
Debora mėgino suprasi,
kaip sunku buvo grįžti Gregui, bet jai labiau rūpėjo Greisė. Kai
tik automobilis sustojo, mergaitė iš jo iššoko ir pradingo savo
kambaryje.
Dilanas laikė įsikibęs Grego rankos ir traukė jį
į namą.
– Turi pamatyti mano instrumentą, tėveli. Ir
iPodą.
Debora nusekė paskui juos laiptais, paskui
koridoriumi, bet kai tik jie įėjo į Dilano kambarį, ji nuskubėjo
pas Greisę. Sėdėdama ant palangės mergaitė žiūrėjo į gatvę.
– Kaip manai, ar jie čia atvažiuos? – paklausė
ji.
– Detektyvai? Ne. Jie girdėjo tėvo
žodžius.
– Ar jie negali manęs priversti kalbėti?
– Ne, – ramino ją Debora stengdamasi kalbėti
abejingai. – Jie tiesiog knaisioja aplinkui, tikisi ką nors rasti.
Gal jau supranta, kad bylos čia nesukurpsi. Gal nė nepakalbėję su
tavim grįš namo.
O kad taip būtų. Ji to troško. Gestu parodžiusi
Greisei, kad pasitrauktų, ji prisėdo šalia dukros.
– Džiaugiuosi, kad papasakojai tėčiui.
– O aš džiaugiuosi, kad tie vyrai pasirodė man
spėjus viską iškloti. Jis gavo progos kiek atvėsti.
– Neatrodė, kad būtų ant tavęs labai
supykęs.
Greisė prunkštelėjo.
– Jis buvo priblokštas. Pyktis apims vėliau. –
Ji nutilusi įsiklausė. Dilanas skambino klavišiniu instrumentu. –
Ar jis bent nutuokia, ką skambina?
Debora nusišypsojo.
– The Times They Are
A-Changing? Jis moka melodiją ir žino dainos pavadinimą. Bet
ar jis supranta šios dainos pavadinimo prasmę? Abejoju.
Greisė pažvelgė pro langą.
– Norėčiau, kad jie pasikeistų. Laikai.
Dar visai neseniai Debora būtų atsakiusi, kad
jie jau pasikeitė, bet dabar ir pati to norėtų, todėl tik
paklausė:
– O kaip norėtum, kad jie pasikeistų?
Greisė nedvejodama atsakė:
– Norėčiau, kad našlė atsiimtų ieškinį.
Norėčiau, kad draugai sugrįžtų. Norėčiau... – Ji nutilo.
– Na, kalbėk toliau, – paprašė Debora. – Sakyk,
ką galvoji.
– Tave prislėgs.
– Daugiau nei esu prislėgta dabar?
Neįmanoma.
Greisė vis nesiryžo.
– Tai susiję su tėčiu.
– Nori, kad jis čia sugrįžtų, – mėgino spėti
Debora. – Ak, širdele, bet taip niekada nebus. Mudu su juo jau
išsiskyrę. Jis vedė kitą moterį.
– Ne tai. – Ji vėl pažiūrėjo pro langą. – Noriu
žinoti, ką tėtis apie mane galvoja.
– Jis tave myli. Juk sakė mašinoje.
– Bet ar iš tiesų myli? – paklausė mergaitė su
tokiu ilgesiu, kad Deborai iš skausmo vos neplyšo širdis.
Ji paglostė Greisei plaukus.
– Manai, ne? Ak, mieloji, tikrai myli. Jis tave
myli. Ir visada mylėjo. O kodėl aš turėčiau dėl to nuliūsti?
– Ne dėl to, kad jis mane myli, – paaiškino
Greisė, jausdamasi nesmagiai. – Dėl to, kad aš tos meilės
noriu.
Debora sulaikė kvėpavimą.
– Manai, kad aš to nenorėčiau?
– Jis paliko tave ir vedė kitą moterį.
– Bet taip jis turėjo pasielgti, na, gal tai
kiek susiję ir su manim. Bet tu ir tavo brolis čia niekuo dėti.
Noriu, kad tėvą mylėtum, noriu, kad jis mylėtų tave. Juk jis tavo
tėvas, Greise. Ir taip bus visada.
– Jaučiuosi, tarsi tave išduočiau.
– Ak, mieloji. Labai apgailestauju, jei
priverčiau tave šitaip jaustis.
Gregas buvo teisus: ji buvo tokia įskaudinta,
tokia pikta, kai jis išėjo, kad norėjo, jog ir vaikai jaustų tą
patį. Liūdna.
Suėmusi Greisės veidą delnais ji tarė:
– Noriu, kad tėvą mylėtum.
– Spėju, dabar tai nesvarbu, – trūkčiojančiu
balsu prašneko mergaitė. – Dabar, kai jis žino, ko prikrėčiau, negi
vis dar mane mylės?
Debora stabtelėjo
virtuvėje ir stebėjo, kaip Gregas su Dilanu mėto į krepšį. Dilanas
retai pataikydavo, bet ne dėl prasto regėjimo, o dėl patirties
stokos – miestelyje nebuvo jo amžiaus berniukų komandos, ir nors
Gregas Vermonte pamokė jį krepšinio pagrindų, Dilanas tvirtino
negalįs treniruotis vienas. Kai tėvas šalia, jis vėl žaidžia.
Gregas jam rodė, kaip prieš metant atsipalaiduoti.
Krepšinis labiau tiktų nei beisbolas, svarstė
Debora. Kamuolys didesnis, taikinys gerai matomas. Gal šia sporto
šaka Dilanas galėtų užsiimti. Jeigu to norės. Ji ketino jo
paklausti ir sužinoti jo nuomonę. Daugiau tos pačios klaidos ji
nekartos.
Ji užplikė į kavinuką stiprios kavos – tokios,
kokią mėgo Gregas, ir ėmė gurkšnoti. Per puodelio viršų žiūrėjo,
kaip Gregas vis paduoda ir paduoda Dilanui kamuolį, kad šis mestų.
Pagaudavo atšokusį ar pro šalį lekiantį kamuolį ir grąžindavo jį
berniukui, pataisydavo, jeigu mažai trūkdavo. Jis geras mokytojas.
Kantrus. Padrąsinantis.
Prieš trejus metus jis sūnaus taip nebūtų mokęs,
pamanė Debora. Liūdna, kad tėvas turi išeiti, kad taptų geru tėčiu.
Bet jeigu kantrybė ir supratimas atsiranda dėl nuotolio, ir už tai
Debora dėkinga. Jodviem su Greise taip pat reikėjo kantrybės ir
supratimo.
Gregas patenkintas užuodė kavos kvapą.
– Mmm. Kava. Dilanai, užsiimk kuo nors. Mudviem
su mama reikia pasikalbėti.
Dilanas atrodė nusiminęs.
– Juk žadėjai pažiūrėti mano vaizdajuostę.
– Vėliau.
– Ketinai parodyti man šuniukų nuotrauką.
Kyštelėjęs ranką į kišenę Gregas ištraukė mažą
nuotrauką.
– Ooooo, – aiktelėjo Dilanas, gerai įsižiūrėjęs
nuotrauką. – Jie tokie mažuliukai, tokie storuliukai. Mama,
pažiūrėk, – sušuko jis.
Debora pasilenkė jam per petį.
– Kokie žavučiai.
– Aš vieno noriu, mama.
– Jie ne mano, kad kurį tau duočiau.
– Ar galėsiu vieną pasiimti, tėveli?
– Jie dar per maži, kad juos būtų galima paimti
iš kalės.
– O kai jie paaugs? Aš mokėčiau pasirūpinti
šunim.
– Man atrodo, kad tu ir krepšinį galėtum žaisti,
– pagyrė jį Debora.
– Geriau nei beisbolą. Krepšinis lengviau. Galiu
kompensuoti.
– Skambus žodis, – pasakė tėtis.
– Žinau, ką jis reiškia, – atsakė Dilanas. – Jis
reiškia, kad galiu sutelkti dėmesį į didelius daiktus, o paskui
pereiti prie mažesnių. Panašu į buvimą rūke. Kol neprisiartini,
nieko neįžiūri. – Jis nužvelgė tėvus. – Suprastumėte, jeigu jūsų
regėjimas būtų toks kaip mano. – Tai taręs jis išėjo iš
kambario.
Po tokio įspėjimo Debora įpylė Gregui kavos ir
juodu kurį laiką tylėdami ja mėgavosi.
Rūke. Debora rūke ir
buvo. Kol neprieini, nieko neįžiūri.
– Tą naktį pylė kaip iš kibiro, – pradėjo
pasakoti ji. – Nenorėjau net pagalvoti, kad reikėtų į mašiną tempti
Dilaną, todėl palikau jį namie ir išvažiavau pasiimti
Greisės...