DVIDEŠIMTAS SKYRIUS

Debora turėjo puikų pasiteisinimą, kodėl stebi gatvę. Ji norėjo būti kartu su Dilanu, kuris sėdėjo prie kepyklėlės lango ir laukė tėčio. Gregas žadėjo atvažiuoti penktą, tvirtino norįs išvengti penktadienio spūsčių, kad jau nemėgsta vairuoti per jas, bet tiesa ta, kad jų visada nemėgdavo. Norėdama būti tikslesnė Debora prisiminė, kad jam ir netekdavo jose murkdytis: išvažiuodavo labai anksti, o grįždavo labai vėlai.

Bet ji turėjo save perspėti – visa tai sąlygiška. Kartėlis veda į susinaikinimą. Ilgai pykti – jokios naudos.

– Kur jis? – nekantravo Dilanas.

Sėdėjo apžergęs jos kelį, alkūnėmis įsirėmęs į stalą ir nenuleido akių nuo gatvės.

– Važiuoja, – atsakė ji.

Sūnus išblaškė jos mintis. Dilanas mėgsta glaustytis, bet tokių dienų mažai beliko. Po metų dvejų jis atsisakys prie mamos net artintis. Naudodamasi šia akimirka ji apglėbė jį per liemenį.

– Kaip manai, ir Rebeka atvažiuoja?

Debora vylėsi, kad ne. Jai reikia pasikalbėti su Gregu be pašalinių ausų – juolab jo naujos žmonos.

– Ar tau Rebeka patinka? – paklausė Dilano.

– Ji kieta. – Jis atsigrįžo į ją, per akinių stiklus akys atrodė didelės, matė jose susirūpinimą. – Kas, jeigu tėtis pateko į avariją?

– Jis būtų paskambinęs.

– O jeigu negali?

– Policija būtų paskambinusi. Regis, tavo akims geriau.

Jis rečiau mirkčiojo ir mažiau žvairavo.

– Nesijaudink. O kas, jeigu tėtis nepasiėmė mūsų telefono numerio – tik Rebekos?

– Ji būtų paskambinusi. – Debora suspaudė jį per pusiaują. – Mielasis, jam nieko nenutiko.

Dilanas nusisuko į gatvę, ir kaip tik tuo metu prie kepyklėlės sustojo mėlynas vienatūris volvas. Automobilis atrodė visai naujas, tik šiek tiek apdulkėjęs. Berniukas, akis vis dar įbedęs į gatvės galą, laukdamas, kada pasirodys folksvagenas, ne iš karto pamatė iš automobilio lipantį tėvą. Paskui sušukęs iš nuostabos nušoko Deborai nuo kelių ir nuskuodė prie durų. Po kelių sekundžių jis jau buvo ant šaligatvio ir kaip beždžionė laikėsi įsitvėręs Grego – taip elgdavosi, kai jam buvo treji.

– Oho, – prie Deboros alkūnės prabilo Džilė. – Tu dirbi visus juodus darbus, prisiimi visą atsakomybę, nerimauji ištisomis dienomis, o tavo buvęs vyras priimamas kaip koks mesijas. Kodėl šypsaisi?

– Man patinka matyti Dilaną laimingą. Jis tiek iškentė.

– Ar čia nauja mašina?

– Atrodo.

– Gal Rebekos?

– Ne. Ji vairuoja sunkvežimiuką.

– Gregas pasikeitęs.

Debora sutiko. Nors mūvėjo, kaip įpratęs, džinsus, avėjo įsispiriamus sandalus, atrodė naujai.

– Dėl plaukų, – nutarė ji. – Jis juos pasikirpo.

Praėjusį kartą jie gulė jam ant pečių. Dabar vos siekia apykaklę.

– Ir susišukavęs, – pridūrė Džilė. – Ir liovėsi juos dažęs. Žiūrėk, kaip staiga pražilo.

– Jis niekada jų nesidažė. Šviesūs ir žili mažai skiriasi. Tiesiog seniai jį matei.

– Kam jis nori padaryti įspūdį? – paklausė Džilė.

Debora prunkštelėjo.

– Manau, jam tai nerūpi.

– O kodėl pasikirpo plaukus? Kam įsigijo šeimyninį automobilį? Ir kodėl jį gini? Juk šis vyrukas tave paliko.

– Jis vis dar mano vaikų tėvas. – Ji žvilgtelėjo į seserį. – Pati paprašiau jo čia atvažiuoti, Džile. Gal jis susitvarkė plaukus rodydamas gerą valią? O gal suprato, kad gyvenimas čia visai kitoks. Tikrai nežinau. Bet Dilanui tėvo reikia, ir Greisei jo reikia, man jo reikia.

– O kaip nepriklausomybė?

– Aš nepriklausoma. Šią akimirką, manau, man reikia vaikų tėvo pagalbos.

– O kaip tavo pyktis?

Debora atsiduso.

– Ak, Džile, jis mane taip nukankino. – Pasakiusi tuos žodžius ji nusekė paskui Dilaną į lauką.

Gregas kažką berniukui kalbėjo. Jis pažvelgė į Deborą ir ji sutriko nežinodama, ką sakyti. Pastaraisiais metais kartėlis nuspalvindavo jos žodžius. Pyktis suteikdavo jai jėgų. Regis, jie išgaravo.

Gregas nedrąsiai šyptelėjo.

– Sveika.

Ji irgi nusišypsojo.

– Kaip kelionė?

– Neblogai.

Susijaudinęs Dilanas prašneko:

– Čia nauja mašina, mama. Tėtis ja važinėja Vermonte. – Dilanas pakėlė akis. – Lipu vidun, gerai? – Nė nelaukdamas atsakymo jis nubėgo prie vairuotojo pusės, atidarė dureles ir įsiropštė vidun. Galva vos siekė sėdynės viršų, bet jis rankomis tvirtai suėmė vairą.

– Jis atrodo gerai, – pasakė Gregas. – Kaip jo akis?

– Tą pačią akimirką, kai buvo nustatyta diagnozė, jis liovėsi skųstis, – pasakojo Debora. – Jis susiima, kai žino, kas ir kaip. Visi dabar esame papuolę į panašią situaciją.

– Ar yra naujienų apie bylą?

– Kol kas ne. – Šiandien ji detektyvų automobilio nematė.

– Kur Greisė?

– Kalbasi su mano tėčiu.

– Apie tai, koks esu blogas?

– Tiesą sakant, – atsakė Debora, – ji nesimatė su juo po avarijos. Įtariu, kad pasakoja jam apie avariją.

– Mama, – pašaukė ją Dilanas, iškišęs galvą pro langą, – eikšen, lipk vidun. – Jis parodė pirštu į keleivio vietą.

Norėdama jį pamaloninti Debora įlipo į automobilį.

– Ar tau patinka šis kvapas? – susijaudinęs paklausė jis. – Tik pažiūrėk, pažiūrėk, kokia čia mediena. Šaunu, tiesa? – Jis pagarbiai perbraukė ranka per prietaisų skydelį. – Vairas net oda aptrauktas. O bėgių svirtis kaip sportiniame automobilyje.

Debora nemanė, kad vienatūris volvas panašus į sportinį automobilį, bet nenorėjo prigesinti sūnaus džiaugsmo.

– Žiūrėk, – paliepė Dilanas ir pakėlė savo sėdynę. – Ir dabar. – Nuleido sėdynės atlošą. Paskui pasilenkęs apžiūrėjo grotuvą. – Tėtis sako, kad čia net apsauginis garso aparatūros prietaisas yra. Viskas taip gražu. – Tada pro langą šūktelėjo: – Ar galime pasivažinėti, tėveli?

Gregas priėjo prie automobilio.

– Vėliau pasivažinėsime. Noriu atsigerti. Ar tetos kepyklėlėje rastum ko šalto?

Dilanas išbėrė gėrimų sąrašą taip, kaip tik visas popietes čia leidžiantis berniukas galėtų. Tėtis išvardijo jam daugybę atšaldytos kavos rūšių ir pridūrė:

– Lažinuosi, kad nemoki jos padaryti.

– Lažinuosi, kad moku, – atšovė Dilanas ir kaip kulka išlėkė iš mašinos. Gregas atsisėdo į jo vietą prie vairo ir uždarė dureles.

– Jis šiek tiek užtruks, – perspėjo jį Debora.

– To mums ir reikia. – Jis atsisuko į Deborą. – Gerai atrodai.

– Ir tu.

– Bet aš vakar į telefoną neverkiau. Kodėl norėjai, kad atvažiuočiau?

Jis laiko veltui nešvaisto. Tas pats Gregas, su kuriuo ji gyveno paskutinius jų santuokos metus. Viskas tik verslas. Nuo šiurkštumo iki kraštutinumų.

– Visos bėdos dėl avarijos, – atsakė ji ir atmetė nuo veido plaukus. – Turiu nuspręsti, ką daryti. Man reikia tavo pagalbos.

– Kokios naujienos?

Debora norėjo sulaukti Greisės. Juk bus pasakojama jos istorija. Dar Debora norėjo įsitaisyti kur nuošaliau. Permetusi žvilgsniu lauke užimtus staliukus, ji tarė:

– Tai ne pati geriausia vieta kalbėtis.

Jis paleido variklį ir pakėlė langų stiklus. Iš ventiliatoriaus ėmė sklisti šaltas oras.

– Štai. Niekas negirdės. – Jis nusisuko. – Prašei atvažiuoti, štai aš čia, bet man nelengva, Debora. Žinojau, kad taip bus. Kuo arčiau namų atvažiuoju, tuo stipresnė buvusio gyvenimo trauka. – Jis atlošė galvą į sėdynės atramą. – Juk ne viskas buvo blogai.

Ji plykstelėjo.

– Sakei, kad jauteisi labai nelaimingas. Sakei, kad išparduodi verslą, kad amoralu taip dirbti, ir, jeigu nepasikeisi, tiesiog mirsi.

– Visu tuo tikėjau.

– O dabar nebetiki? – Jos pyktis vis augo.

– Visi tie dalykai gryna tiesa. – Jis pasisuko į ją. – Tik noriu pasakyti, kad tuomet nieko kito nemačiau.

Debora norėjo, kad jis kalbėtų toliau.

– Kodėl mane vedei, Gregai?

Jis nė nemirktelėjo.

– Man patiko tai, kuo tu tikėjai.

– Ar mane mylėjai?

– Taip, nes pati buvai tas, kuo tikėjai. Tvirtumas. Pastovumas. Šeima.

Vėl atmetusi plaukus ji mėgino suprasti.

– Aš buvau gyvenimo būdas.

Jis pagalvojo.

– Iš esmės taip. Norėjau būti su tavim. Verslas įsisuko. Tu tikai prie tokio gyvenimo, kuris ėmė klostytis.

– Tu manim pasinaudojai, – prieš savo valią pratrūko ji.

– Ne daugiau nei tu manim, – atšovė jis. – Juk žinojai, kad grįžusi versiesi gydytojos praktika, bet troškai ir kitokios patirties. Mano praeitis tau tiko. Net ir mano amžius. Supratai, kad manęs tavo tėtis neįbaugins.

Debora norėjo paprieštarauti, kad jis klysta, bet juk tokia tiesa. Gal apie visus tuos dalykus ji sąmoningai negalvojo sutikdama už jo tekėti, bet tai tiesa. Taigi nebebuvo prasmės kalbėti, kas jų santuokoje buvo blogai.

– Ar tu nuo pačių pradžių buvai nelaimingas? – jau ramiau paklausė ji.

Jis susiraukė.

– Nežinau. Gal nelaimingas pasijutau po trejų ar ketverių metų. Gal tada, kai verslas suklestėjo. – Jis pažiūrėjo į ją. – Bet tai ne tavo kaltė, Debora. Pats buvau kaltas. Mano darbas. Mano konkuravimo dvasia vis stiprėjo.

– Juk tavęs nespaudžiau.

– Nespaudei, – patvirtino jis. – Pats save spausdavau. Ėmiau tikėtis iš savęs neįmanomų dalykų.

– Bet tau pavyko, – nesutiko Debora. – Tavo verslo sėkmė pranoko visus mūsų lūkesčius.

Jis tik papurtė galvą.

– Gal ir uždirbau daugiau pinigų, nei mes tikėjomės, bet ar prisimeni tą svajonę – sumaišyti socializmą su kapitalizmu? – Jis nusijuokė. – Visada reikėjo padaryti daugiau, kaskart atsirasdavo naujų iššūkių. Mane įtraukė į tą karuselę kaip pačius blogiausius verslininkus, kurių nekenčiau. Su manim buvo nebeįmanoma dirbti. Su manim buvo nebeįmanoma gyventi. – Jis nusišypsojo. – Argi aš ne teisus?

Debora kandžiai šyptelėjo.

– Neteisus – tavęs ištisai nebūdavo namie.

– Taškas tavo naudai, – tarė jis, jo šypsena išblėso. – Na, mačiau save iš šono, ir man tas vaizdas anaiptol nepatiko. Ta mintis man nebedavė ramybės. Žinojau vienintelį kelią, kaip iš to rato išsiveržti – išvažiuoti. – Jis palietė jai ranką. – Tikrai ne tu kalta, Debora. Man reikėjo palikti žmogų, kuriuo aš tapau. O tu tiesiog buvai už to žmogaus ištekėjusi.

Debora jau žiojosi priminti priesaikas, atsakomybę ir meilę, bet tuo metu į langą pabeldė Dilanas. Gregas nuleido lango stiklą ir paėmęs puodelį greitai perdavė jį Deborai.

– O man nepadarei? – paklausė jis Dilano. – Ar galėtum?

Berniukas energingai linktelėjo ir nubėgo.

Debora šaltos kavos su pienu nenorėjo. Ir be jos buvo sudirgusi. Įstačiusi puodelį į laikiklį ji pasisuko į Gregą.

– Su vandeniu išpylei lauk ir kūdikį. Ar bent įsivaizduoji, kaip skaudu?

– Esu tikras, kad papasakosi.

Atsidūsėjusi jau ketino aiškinti, bet pasijuto visiškai subliūškusi.

– Tiesą sakant, – liūdnai pratarė ji, – nepasakosiu. Daugiau pykti nebegaliu. Tai nė kiek nepadeda vaikams, ir man pačiai sunku.

Jo akys nuslydo į šoną.

– Štai ateina Greisė. – Ir akimirksniu iššoko iš mašinos.

Greisė nė nepastebėjo mėlyno volvo, kol nepamatė tėvo. Ji sustojo kaip įbesta. Ji neatsakė, kai tėvas sveikindamasis apkabino, bet leidosi nuvedama į mašiną.

Atidaręs užpakalines dureles Gregas įsodino ją prie Deboros. Pasukęs veidrodėlį taip, kad abidvi matytų, jis tarė:

– Na, tai kas čia vyksta?

Greisė atrodė išsigandusi.

– Tu nori kalbėtis čia, mašinoje?

– Kodėl gi ne? – atsakė jis.

– Ar negalime važiuoti namo?

– Ten nebuvau labai geras žmogus. Ši mašina man artimesnė.

– Maniau, VW.

– Folksvagenu tenkinausi prieš trisdešimt metų. Šiandien noriu šildomų sėdynių. Čia nuoširdus atsakymas. Dabar papasakokite, kas jums neduoda ramybės.

– Tėveli, tėveli, – iš lauko pašaukė jį Dilanas.

Atidaręs langą Gregas paėmė gėrimą.

– O dabar gal dar vieną seseriai?

Dilano pečiai sulinko.

– Dar vieną? Ji baltos kavos negeria.

– Geriu, – garsiai pareiškė Greisė.

Dilanas įsmeigė į ją akis, paskui apsisuko ir vilkdamas kojas nupėdino vidun.

Kas jai neduoda ramybės? Greisė nežinojo, nuo ko pradėti. Bet jos tėvas buvo čia, be to, ir senelis jai liepė paklausti, todėl ji prasižiojo:

– Noriu žinot, kodėl mus palikai. Noriu žinoti, kuo tau neįtikome ir ką radai pas Rebeką? Noriu žinot, kodėl kalbėjai apie amžinybę, jeigu jos visai neturėjai galvoje?

– Greise, – įsiterpė Debora, bet Gregas tik kilstelėjo ranką.

– Nusijaudink. Ji ką tik pasakė man daugiau žodžių nei per pastaruosius šešis mėnesius.

Tai dar labiau paakino Greisę.

– O ko tu tikėjaisi? Ar manei, kad mes nė nemirktelėję pulsime iš Leilando į tavo ūkį? Manei, neprieštarausime, kad Rebeka užims mamos vietą, tarsi mama mums daugiau neberūpėtų?

– Greise...

– Nieko tokio, Debora. – Paskui tarė Greisei: – Tuo metu apie tokius dalykus nė negalvojau. Tiesiog žinojau, kad turiu išvažiuoti.

– Bet tai jau didžiausias egoizmas.

– Jei būčiau apie tave galvojęs, nebūčiau pajėgęs išvažiuoti.

Greisė užsikimšo ausis.

– Nekalbėk tokių dalykų. Nekalbėk. Tėvas turėtų galvoti apie savo vaikus. Jis turėtų būti šalia jų. Turėtų juos mylėti.

– Aš tave ir myliu, – atrėmė Gregas.

Nuleidusi rankas Greisė pasakė:

– Tada nežinau, kaip tu supranti šį žodį.

Gregas pažvelgė į Deborą.

– Ar taip kalbi tu?

– Ne! – suriko Greisė motinai nė nespėjus burnos praverti, – tai aš, tavo duktė, kuri manė, kad būsi čia amžinai, kai vyks visokie geri dalykai. Tikėjausi to, nes pats taip man sakei, o aš tavim tikėjau. – Išgirdusi, koks šaižus jos balsas, ji kiek pritilo. – Tik tu nesirodei. Todėl dabar neturi teisės nieko iš manęs tikėtis. Jeigu aš geriu, gerai. Jeigu meluoju, irgi puiku. Jeigu pavagiu batų porą, taip pat gerai.

– Tokių dalykų neiškrėstum.

Jos akys išsiplėtė.

– Jau padariau. Visus šiuos dalykus jau padariau. Tai aš tą naktį vairavau automobilį. Ar nė nenumanei to? – Jis atrodė priblokštas. – Ne, tikrai nenumanei, nes aš – tobulas vaikas. Deja, tėveli. Tokia nesu. Darau klaidų, prikrečiu nesąmonių, nes kartais nekenčiu to, ką turiu nuveikti gyvenime. Bet visi iš manęs ko nors tikisi, todėl šoku pagal jų dūdelę. O kaip mano jausmai? Ar atsidursiu tame pačiame taške kaip tu ir viską mesiu?

Motina žvelgė į Greisę su pagarba. Ir nors Gregas įsmeigė į dukrą žvilgsnį, ši savo žodžių neatsiėmė.

Bet kai Greisė pasijuto pasielgusi teisingai, privažiavusi prie jų sustojo pilka mašina. Ji dažnai žiūri televizorių, todėl iš karto suprato, kad į ją spoksantys vyrai greičiausiai policininkai.

– O Dieve mano, – tyliai aiktelėjo ji. – Mama!

– Jie iš apygardos prokuratūros, Gregai, – paaiškino Debora.

Nors ji kalbėjo ramiai, Greisė suprato – mama išsigandusi.

Išlipęs iš mašinos tėvas pakalbėjo su tais vyrais. Persigandusi Greisė žiūrėjo į motiną, ši ją ramino.

Greisė laukė, kol tėvas grįš į mašiną.

– Ko jie nori? – sušuko ji.

– Pakalbėti su tavim, – atsakė užtrenkdamas dureles tėvas.

– Negaliu su jais kalbėti.

Jo balsas buvo tvirtas.

– Jie sakė – įprasti klausimai. Atsakiau jiems, kad jeigu jie nori kalbėti su mano dukra, kuri yra nepilnametė, turi šį reikalą tvarkyti per mūsų advokatą. – Jis atsisuko į Deborą. – Šiuos reikalus tvarko Holas, tiesa?

– Tvarkys, – atsakė Debora.

Pilkoji mašina nuvažiavo tuo metu, kai Dilanas grįžo nešinas gėrimu, kurio Greisė nenorėjo. Tėvas paėmė puoduką, perdavė jį Deborai ir ranka mostelėjo Dilanui, kad šis sėstų į mašiną. Paskui jie nuvažiavo namo.

Debora mėgino suprasi, kaip sunku buvo grįžti Gregui, bet jai labiau rūpėjo Greisė. Kai tik automobilis sustojo, mergaitė iš jo iššoko ir pradingo savo kambaryje.

Dilanas laikė įsikibęs Grego rankos ir traukė jį į namą.

– Turi pamatyti mano instrumentą, tėveli. Ir iPodą.

Debora nusekė paskui juos laiptais, paskui koridoriumi, bet kai tik jie įėjo į Dilano kambarį, ji nuskubėjo pas Greisę. Sėdėdama ant palangės mergaitė žiūrėjo į gatvę.

– Kaip manai, ar jie čia atvažiuos? – paklausė ji.

– Detektyvai? Ne. Jie girdėjo tėvo žodžius.

– Ar jie negali manęs priversti kalbėti?

– Ne, – ramino ją Debora stengdamasi kalbėti abejingai. – Jie tiesiog knaisioja aplinkui, tikisi ką nors rasti. Gal jau supranta, kad bylos čia nesukurpsi. Gal nė nepakalbėję su tavim grįš namo.

O kad taip būtų. Ji to troško. Gestu parodžiusi Greisei, kad pasitrauktų, ji prisėdo šalia dukros.

– Džiaugiuosi, kad papasakojai tėčiui.

– O aš džiaugiuosi, kad tie vyrai pasirodė man spėjus viską iškloti. Jis gavo progos kiek atvėsti.

– Neatrodė, kad būtų ant tavęs labai supykęs.

Greisė prunkštelėjo.

– Jis buvo priblokštas. Pyktis apims vėliau. – Ji nutilusi įsiklausė. Dilanas skambino klavišiniu instrumentu. – Ar jis bent nutuokia, ką skambina?

Debora nusišypsojo.

– The Times They Are A-Changing? Jis moka melodiją ir žino dainos pavadinimą. Bet ar jis supranta šios dainos pavadinimo prasmę? Abejoju.

Greisė pažvelgė pro langą.

– Norėčiau, kad jie pasikeistų. Laikai.

Dar visai neseniai Debora būtų atsakiusi, kad jie jau pasikeitė, bet dabar ir pati to norėtų, todėl tik paklausė:

– O kaip norėtum, kad jie pasikeistų?

Greisė nedvejodama atsakė:

– Norėčiau, kad našlė atsiimtų ieškinį. Norėčiau, kad draugai sugrįžtų. Norėčiau... – Ji nutilo.

– Na, kalbėk toliau, – paprašė Debora. – Sakyk, ką galvoji.

– Tave prislėgs.

– Daugiau nei esu prislėgta dabar? Neįmanoma.

Greisė vis nesiryžo.

– Tai susiję su tėčiu.

– Nori, kad jis čia sugrįžtų, – mėgino spėti Debora. – Ak, širdele, bet taip niekada nebus. Mudu su juo jau išsiskyrę. Jis vedė kitą moterį.

– Ne tai. – Ji vėl pažiūrėjo pro langą. – Noriu žinoti, ką tėtis apie mane galvoja.

– Jis tave myli. Juk sakė mašinoje.

– Bet ar iš tiesų myli? – paklausė mergaitė su tokiu ilgesiu, kad Deborai iš skausmo vos neplyšo širdis.

Ji paglostė Greisei plaukus.

– Manai, ne? Ak, mieloji, tikrai myli. Jis tave myli. Ir visada mylėjo. O kodėl aš turėčiau dėl to nuliūsti?

– Ne dėl to, kad jis mane myli, – paaiškino Greisė, jausdamasi nesmagiai. – Dėl to, kad aš tos meilės noriu.

Debora sulaikė kvėpavimą.

– Manai, kad aš to nenorėčiau?

– Jis paliko tave ir vedė kitą moterį.

– Bet taip jis turėjo pasielgti, na, gal tai kiek susiję ir su manim. Bet tu ir tavo brolis čia niekuo dėti. Noriu, kad tėvą mylėtum, noriu, kad jis mylėtų tave. Juk jis tavo tėvas, Greise. Ir taip bus visada.

– Jaučiuosi, tarsi tave išduočiau.

– Ak, mieloji. Labai apgailestauju, jei priverčiau tave šitaip jaustis.

Gregas buvo teisus: ji buvo tokia įskaudinta, tokia pikta, kai jis išėjo, kad norėjo, jog ir vaikai jaustų tą patį. Liūdna.

Suėmusi Greisės veidą delnais ji tarė:

– Noriu, kad tėvą mylėtum.

– Spėju, dabar tai nesvarbu, – trūkčiojančiu balsu prašneko mergaitė. – Dabar, kai jis žino, ko prikrėčiau, negi vis dar mane mylės?

Debora stabtelėjo virtuvėje ir stebėjo, kaip Gregas su Dilanu mėto į krepšį. Dilanas retai pataikydavo, bet ne dėl prasto regėjimo, o dėl patirties stokos – miestelyje nebuvo jo amžiaus berniukų komandos, ir nors Gregas Vermonte pamokė jį krepšinio pagrindų, Dilanas tvirtino negalįs treniruotis vienas. Kai tėvas šalia, jis vėl žaidžia. Gregas jam rodė, kaip prieš metant atsipalaiduoti.

Krepšinis labiau tiktų nei beisbolas, svarstė Debora. Kamuolys didesnis, taikinys gerai matomas. Gal šia sporto šaka Dilanas galėtų užsiimti. Jeigu to norės. Ji ketino jo paklausti ir sužinoti jo nuomonę. Daugiau tos pačios klaidos ji nekartos.

Ji užplikė į kavinuką stiprios kavos – tokios, kokią mėgo Gregas, ir ėmė gurkšnoti. Per puodelio viršų žiūrėjo, kaip Gregas vis paduoda ir paduoda Dilanui kamuolį, kad šis mestų. Pagaudavo atšokusį ar pro šalį lekiantį kamuolį ir grąžindavo jį berniukui, pataisydavo, jeigu mažai trūkdavo. Jis geras mokytojas. Kantrus. Padrąsinantis.

Prieš trejus metus jis sūnaus taip nebūtų mokęs, pamanė Debora. Liūdna, kad tėvas turi išeiti, kad taptų geru tėčiu. Bet jeigu kantrybė ir supratimas atsiranda dėl nuotolio, ir už tai Debora dėkinga. Jodviem su Greise taip pat reikėjo kantrybės ir supratimo.

Gregas patenkintas užuodė kavos kvapą.

– Mmm. Kava. Dilanai, užsiimk kuo nors. Mudviem su mama reikia pasikalbėti.

Dilanas atrodė nusiminęs.

– Juk žadėjai pažiūrėti mano vaizdajuostę.

– Vėliau.

– Ketinai parodyti man šuniukų nuotrauką.

Kyštelėjęs ranką į kišenę Gregas ištraukė mažą nuotrauką.

– Ooooo, – aiktelėjo Dilanas, gerai įsižiūrėjęs nuotrauką. – Jie tokie mažuliukai, tokie storuliukai. Mama, pažiūrėk, – sušuko jis.

Debora pasilenkė jam per petį.

– Kokie žavučiai.

– Aš vieno noriu, mama.

– Jie ne mano, kad kurį tau duočiau.

– Ar galėsiu vieną pasiimti, tėveli?

– Jie dar per maži, kad juos būtų galima paimti iš kalės.

– O kai jie paaugs? Aš mokėčiau pasirūpinti šunim.

– Man atrodo, kad tu ir krepšinį galėtum žaisti, – pagyrė jį Debora.

– Geriau nei beisbolą. Krepšinis lengviau. Galiu kompensuoti.

– Skambus žodis, – pasakė tėtis.

– Žinau, ką jis reiškia, – atsakė Dilanas. – Jis reiškia, kad galiu sutelkti dėmesį į didelius daiktus, o paskui pereiti prie mažesnių. Panašu į buvimą rūke. Kol neprisiartini, nieko neįžiūri. – Jis nužvelgė tėvus. – Suprastumėte, jeigu jūsų regėjimas būtų toks kaip mano. – Tai taręs jis išėjo iš kambario.

Po tokio įspėjimo Debora įpylė Gregui kavos ir juodu kurį laiką tylėdami ja mėgavosi.

Rūke. Debora rūke ir buvo. Kol neprieini, nieko neįžiūri.

– Tą naktį pylė kaip iš kibiro, – pradėjo pasakoti ji. – Nenorėjau net pagalvoti, kad reikėtų į mašiną tempti Dilaną, todėl palikau jį namie ir išvažiavau pasiimti Greisės...