Padėka

Mintį rašyti šią knygą pakišo mano teta Naomi Dawson, kuri 1960-aisiais gyveno torpediniame kateryje, paverstame gyvenamuoju namu. Esu jai be galo dėkinga už parodytas nuotraukas, papasakotus anekdotus ir nušviestus jos spalvingo gyvenimo faktus, jie man suteikė daug džiaugsmo. Ji mano tikra draugė ir didelė pagalbininkė, todėl šią knygą skiriu jai.

Kadangi šis romanas pareikalavo kai kurių žinių, kreipiausi pagalbos į draugus. Sakau ačiū jiems visiems: Juliettai Tennant už išsamų Italijos Amalfio pakrantės pažinimą ir paskolintą dukters Valentinos vardą, Karališkojo laivyno vyresniajam kapitono padėjėjui Calumui Sillarsui už paaiškinimus ir nurodymą literatūros apie motorinius torpedinius katerius, kuriais per karą britai kovojo Viduržemio jūroje. Valeskai Steiner už jos nuostabų melodingą balsą, perkeliantį mane į fantazijos pasaulį, ir jos tėvui Migueliui, mano krikštatėviui, už keistą vokišką frazę, kurios neradau žodyne. Katie ir Casparui Rockams, leidusiems man stebėti ir trukdyti, kai jie vakarais lošia bridžą, ir už dievišką savaitę tarp svirplių bei pušų Erkolėje.

Redagavau knygą Mauricijaus saloje prabangiausiame viešbutyje „Touessrok“, kuris tapo mano namais, kai aš ne namie, todėl labai ačiū Paului ir Safinaz Jonesams už suteiktą giedrią ir ramią viešnagę. Kai chaosas mano namuose kėlė grėsmę knygai užbaigti, Piersas ir Lofty von Westenholzai man užleido savo valgomąjį, kuriame galiausiai sugebėjau parašyti labai trokštamą žodį „Pabaiga“.

Mano draugai italai Alessandro Belgiojoso, Edmondo di Robilant ir Allegra Hicks nepaprastai daug padėjo, kai man kildavo klausimų apie jų šalį, o Mara Berni visada buvo čia pat, kad pajusčiau tikrąją Italiją San Lorence.

Dėkoju naujajai draugei Susie Turner, žavėjusiai mane per priešpiečius savo nuotykiais, patirtais 1960-aisiais, – daugelį jų pasilaikysiu kitai knygai. Dėdei ir dėdienei Jeremy ir Clare Palmer-Tomkinson, dar kartą prisiminusiems tuos miglotus laikus (dėdė neigia miglą, bet aš juo netikiu). Ačiū Clarissai Leigh-Wood, mano geriausiai draugei, visada pozityviai nusiteikusiai ir visada šalia. Dėkoju Bernadettei Cini už mano vaikų priežiūrą – turėjau laiko rašyti. Martinui Quaintance už pasidalinimą žiniomis apie laivus.

Savo tėvams Patty ir Charlie’ui Palmer-Tomkinson, suteikusiams mano gyvenimui spalvų, kuriomis galiu puošti savąsias knygas. Vyro tėvams Stephenui ir Aprilei Sebag-Montefiore už parodytą didelį susidomėjimą bei entuziazmą. Tarai, Jamesui ir Sos, Honorai, Indiai, Wilfridai ir Sam už ištikimybę bei paskatinimą. Savo vaikams Lily ir Sashai už tai, kad mane labai pakeitė ir atvėrė duris į gailestingesnį pasaulį.

Norėčiau padėkoti Jo Frank, savo buvusiai nuoširdžiai agentei, kuri ja tapo, kai mano pirmoji knyga buvo dar tik užuomazgoje. Linkiu jai sėkmės žengiant nauju taku ir tikiuosi, kad jis ją nuves į šviesias ir laimingas vietas. Sveikinu savo naująją agentę, nenugalimąją Sheilą Crowley. Tikiu, kad darbuosimės kartu dar prie daugelio knygų.

Noriu pabrėžti neįkainojamą redaktorės Susanos Fletcher vaidmenį. Ji buvo svarbiausias asmuo kiekviename knygos etape. Išmintinga ir jautri kritikė, ja visiškai pasitikiu.

Tačiau didžiausią dėkingumą jaučiu savo vyrui Sebagui, nes be jo šios knygos nebūtų. Jo sumanymai kuriant siužetą yra neįkainojami. Mudu – puiki komanda.