5

Ankstyvą šeštadienio rytą Ficas užvažiavo „Volvo“ paimti Albos. Ant užpakalinės sėdynės stebėdamas žuvėdras pro stiklą tysojo patenkintas Sprautas. Ficui teko laukti apačioje, kol šeimininkė rengėsi. Girdėjo ją aukštai vaikštančią pirmyn ir atgal, matyt, sprendė, kokiais drabužiais vilktis. Į jos aprangą buvo atkreipęs dėmesį. Viskas apgalvotai pasirinkta ir labai madinga. Nesuprato, kodėl ji taip stengiasi. Atrodytų viliojamai net vilkėdama seną maišą.

Pro svetainės langą jis pažiūrėjo į tylų, nejudantį Vivės laivą. Įsivaizdavo ją ilgu chalatu sėdinčią prie rašomosios mašinėlės, viename iš jos žalsvų indelių rūksta cigaretė. Prisiminė, kaip dažnai sėdėdavo jos denyje stengdamasis įžvelgti, kas vyksta Albos laive, tikėdamasis pamatyti ją akies krašteliu, bent užuominą apie jos buvimą, bet ką. Prisiminė Vivės įspėjimą. Neįsimylėk, Ficrojau, sakė ji. Per vėlu, atsiduso jis.

Jis nenusivylė tuo drauge praleistu vakaru. Tikėjosi paskui išeiti ir važiuoti namo. Bent jau nepasigėrė ir nepametė automobilio. Prisikimšę pilvus jo pagaminto rizoto, šnekučiavosi iki vėlumos. Alba, kad ir buvo žadėjusi, visiškai nemokėjo paruošti užkandžių. Ji pasakojo apie savo vaikystę, bjaurią pamotę ir atskirties jausmą, nuo kurio kenčia visą gyvenimą.

Jis bandė paaiškinti, esą natūralu, kad netekęs pirmosios žmonos jos tėvas stengėsi gyventi toliau. Tragedija galėjo jį palaužti. Liko su kūdikiu ant rankų. Vienam auginti jį būtų buvę neįmanoma. Jam reikėjo Margo. Tėvas pasiryžo kurti naują gyvenimą ir pamiršti praeitį, o Alba buvo tiesiog niekuo dėta aplinkybių auka.

– Toks mano vyriškas požiūris, – pridūrė jis. – Tai nereiškia, kad jis mažiau tave myli, jis tik nenori būti tempiamas atgal į praeitį, galbūt bando nuo jos apsaugoti ir tave.

Alba tylėjo.

– Galimas daiktas, tu teisus, – pagaliau pripažino ji. – Bet tai nekeičia mano jausmų Buivolei. Man tik labai gaila tėvo. Jis slepia liūdesį po paviršutinišku linksmumu. Geraširdis, pilnas entuziazmo tėtukas. Šeštą valandą – taurelė, pusę devynių – vakarienė, dešimtą – taurė viskio ir cigaras kabinete. Visada rūko cigarą labai taupiai – iki pat galiuko. Kol jau beveik dega pirštai. Gelbėjasi nusistovėjusia tvarka. Visada toks pat trijų dalių tvido kostiumas dienos metu, naminis švarkas ir šlepetės vakare. Sekmadienį pietūs valgomajame, vakarienė – didžiajame kambaryje prie židinio. Virėja kiekvieną sekmadienį pateikia vis tą patį kepsnį, nors kai pietų ateina vikaras, gaminama kas nors ypatingo. Ėriuko šlaunis arba jautiena, garuose virtas pudingas arba obuolių apkepas. Tėvas eina pasivaikščioti vakare, grįžęs iš Londono traukiniu septynios trisdešimt; pasiima lazdą ir apžiūri savo dvarą. Pašneka su valdytoju, aptaria fazanus ir medžių sodinimą. Visada viskas tas pats, niekas nesikeičia. Nė krust. Ir štai aptinku paveikslą, kurio jis nebesitikėjo pamatyti. Grąžinu jį į praeitį. Vargšelis nežino, ką su manim daryti. Bet su tavim jis kalbės, aš įsitikinusi. Jis geriau susikalba su vyrais, o tu – jo skonio.

Ficas nežinojo, ar Albos akyse tai teigiamas dalykas, ar ne. Vivė apibūdino Tomą Arbaklą kaip „seną kvailį“, bet jeigu jaunystėje jis dalyvavo kare, dabar turėtų eiti šeštą dešimtį. Jam dar ne vakaras.

Jis atsitraukė nuo lango ir savo minčių, nes tarpduryje pasirodė Alba. Ji mūvėjo laisvomis kelnėmis, vilkėjo smėlio spalvos velvetinį švarką, o po juo – baltą kašmyro megztinį aukšta atlenkiama apykakle. Plaukus buvo sukėlusi į arklio uodegą, palikusi tik sruogą nuo kaktos iki skruostikaulių. Ji nesivargino atsiprašyti už netvarką.

– Aš pasiruošusi. Apsirengiau nuobodžiausiais drabužiais, taigi dabar tinku prie tavęs.

Ficas galėjo įsižeisti, jei pats savęs nebūtų laikęs nuobodžiu. Tačiau jos pastaba dar kartą pabrėžė, kokie jiedu skirtingi ir kad jis negali jai patikti. Bet nenusiminė, nes, šiaip ar taip, jiedu draugai, o tai geriau, negu būti išstumtam už durų krapnojant lietui.

– Gražiai atrodai, – pagyrė nužvelgdamas ją nuo galvos iki kojų.

Ji plačiai nusišypsojo.

– Man patinka, kai tu tai darai, – pasakė eidama durų link.

– Ką darau?

– Nužvelgi mane. Tavo akys tarsi rankos. Kutena.

Lauke buvo šilta. Virš upės šoko pavasarinis vėjas, keldamas raibuliuojančias bangeles. Ore sklandė žuvėdros, klyksmu perskrosdamos nenutrūkstamą transporto gaudesį.

– Ir dar kai kas. Tikiuosi, tavo automobilis atitinka tavo įvaizdį? Ne sportinis? Tėtis į vyrus su sportinėmis mašinomis žiūri įtariai.

– Turiu seną aptriušusį „Volvo“.

– Skamba gerai, – pasakė įsikibdama į parankę. – Turime prisistatyti kaip pora, – pridūrė, kai jis klausiamai į ją pažvelgė.

Alba įsėdo į keleivio vietą, švystelėdama keletą knygų ir rankraštį už nugaros, kad būtų daugiau vietos. Be literatūrinės netvarkos, dar dvokė šunimi.

– Nežinojau, kad turi šunį, – pasakė ji, kai jis įsėdo ir įjungė variklį.

– Sprautą. Jis bagažinėje.

Albos akys išsiplėtė.

– Tikiuosi, jis ne koks nevalyvas žiurkiukas kaip Margo šunys.

– Jis spanielio ir pointerio mišinys.

– Koks skirtumas, – atsiduso ji ir atsisuko pažiūrėti. – A, bus gerai. Ačiū Dievui, solidus šuo. Nekenčiu kiauksėjimo.

– Sprautas loja labai solidžiai, užtikrinu.

– Garbė Aukščiausiajam, kitaip jis turėtų pasilikti, žinoma, nebent sutiktų per arbatėlę suėsti Margo žiurkiukus.

– Neklausyk jos, Sprautai. Ji nėra tokia beširdė.

Girdėjosi, kaip automobilio gale Sprautas kantriai dūsauja.

– Palauk, kai juos pamatysi, suprasi. Buivolei patinka tokie, kuriuos galėtų nešiotis po pažastimi.

– Tikiuosi, ne tavo tėvą!

Alba prunkštelėjo ir žaismingai jam niuktelėjo.

– Baik kvailioti! Ji stipri, bet ne Heraklis!

Važiuodami A30 keliu jie visą laiką šnekučiavosi. Kai išsuko iš pagrindinio kelio ir ėmė vinguriuoti siaurais keliukais tarp gyvatvorių, kaimo kraštovaizdis atsivėrė visu grožiu. Atšilęs oras virpėjo skaisčia, fosforescuojančia atgijusių miškų žaluma, kuri Ficui priminė Vivės lėkšteles. Oras maloniai saldžiai kvepėjo, paukščiai skraidė arba tupėjo ant telefono ryšio vielų – darė pertrauką vykdydami nelengvą lizdų sukimo užduotį. Jie liovėsi kalbėję ir apsidairė. Švelni krašto ramybė buvo gaivus priešnuodis po nervingo, triukšmingo didmiesčio. Ramino sielą. Vertė kvėpuoti giliai, visa krūtine. Ficas jautė, kaip atsipalaiduoja įtempti pečiai, o galva atsikrato visų varginančių minčių apie tai, ką reikia atlikti darbe. Net Alba pasikeitė. Sužaliavusio krašto fone ji atrodė jaunesnė, tarsi jie būtų palikę ne tik miestą, bet ir jos iškreiptas manieras. Ficas sulėtino greitį ir pasuko į alėją. Ji driekėsi apie ketvirtį mylios, apsodinta didingais variniais bukmedžiais, kurių pumpurai jau skleidėsi leisdami švelnius, rausvus lapelius. Dešinėje iki tamsaus miško plytėjo laukas. Arkliai rupšnojo žolę nesivargindami pakelti galvos, pasidomėti pašaliniu triukšmu, o sutūpusių stambių triušių porelė krutino ausis ir atrodė įsitraukusi į rimtą diskusiją. Ficas buvo sužavėtas. Tačiau didžiausią, visiškai netikėtą įspūdį jam padarė namo grožis.

Bičfildo Parkas, didžiulis raudonų plytų ir titnago dvaras buvo nepaprastai stilingas ir žavus. Jo sienas raizgė glicinijos ir raganės, jos lipo ten, kur norėjo. Nedideli švininiai langai smalsiai žvelgė tarsi budrios akys. Stogas buvo nelygus, banguotas, tarytum namo dvasia priešintųsi griežtoms architekto linijoms, tempė ir laisvino namo sąnarius, kad jam būtų patogiau. Vis dėlto pastatas skleidė šilumą.

– Nuostabus namas! – sušuko Ficas, kai automobilis gurgždindamas žvyrą privažiavo ir sustojo priešais priekines duris.

– Jis priklausė mano proseneliui, – paaiškino Alba. – Išlošė jį kortomis. Tik gaila, kad prieš tai pralošė žmoną ir ji tuo namu negalėjo pasidžiaugti. – Alba niekada neleisdavo, kad teisybė pakištų koją gerai istorijai.

– Pralošė žmoną?

– Taip, turtingam hercogui.

– Tikriausiai ji buvo pabaisa.

– Na, matyt, menkas džiaugsmas, jei nebijojo jos pralošti. O, žiurkės! – nusijuokė ji, kai pro duris kiauksėdami išpuolė Margo terjerai. – Jie Margo numylėtiniai. Tik, saugok Dieve, ant kurio neatsisėsk. Kartą senolis dėdė Henris atsisėdo ant močiutės šuns ir jį nuspaudė.

– Nieko sau neapsižiūrėjimas.

– Savaitę niekas nepastebėjo. Jis pakišo šunį po pagalvėle, vargšelį aptiko namų tvarkytoja.

Tuo metu plačiai šypsodami verandoje pasirodė Margo ir Tomas. Margo žemu valdingu balsu, plodama sau per šlaunis pasišaukė šunis. Jos plaukai buvo žili, nerūpestingai susegti ant pakaušio. Nepasidažiusi, oda išvagota raukšlių ir rausva; to ir galima tikėtis iš mėgstančios jodinėti moters.

– Hedžai, ateik čia, – riktelėjo ji. – Malonu susipažinti, Ficrojau, – pridūrė paduodama ranką. Ficas ją spustelėjo. Jos paspaudimas buvo tvirtas, pasitikintis.

– Kokį žavingą turite namą, kapitone Arbaklai, – pagyrė Ficas sveikindamasis su Tomu.

– Vadink mane Tomu, – geraširdiškai nusijuokė šis. – Tikiuosi, keliuose eismas ne itin didelis. Kartais šeštadienio rytą keliauti būna bjauru.

– Nebuvo jokio vargo, – atsakė Ficas. – Atvažiavom be trukdžių.

Tomas, kaip visuomet, pabučiavo Albai į smilkinį ir jai labai palengvėjo, kad jis dėl praeito jų susitikimo nepyksta. Margo įtemptai šypsojosi. Jai slėpti jausmus sekėsi sunkiau.

– Ar neprieštarausite, jei išleisiu Sprautą palakstyti? – paklausė Ficas. – Jis senas ir ypač geras už save mažesniems.

– Nenuvertinkit mažų šunelių, – atsakė Margo. – Jie puikiausiai moka apsiginti.

Ficas pakėlė bagažinės dangtį ir iš jos išsiropštė susivėlęs, sustiręs Sprautas. Visi šunys smalsiai apsiuostė, nors Margo terjerai Sprautu domėjosi labiau negu senasis šuo jais. Jam rūpėjo pakelti prie padangos koją ir apuostyti žvyrą, o ne žaisti su tais kvailais padarėliais, spaudžiančiais nosis jam pauodegin. Ficas paliko bagažinę atvirą, kad Sprautas galėtų ten rasti prieglobstį, kai terjerai per daug įkyrės, ir nusekė paskui šeimininkus į namą.

– Karolina pareis po pietų, o Miranda jau grįžo iš mokyklos. Vargšas Henris yra Sandherste. Jam ten darbo iki kaklo, – pasakojo Margo vesdama svečią per holą į svetainę.

Ficą Albos tėvai maloniai nustebino. Jie niekuo nepriminė jos nupasakotų siaubūnų, atrodė paprasti kaimo žmonės. Svetainė buvo gelsvos ir smėlio spalvos. Jis atsisėdo ant sofos, jo nuostabai, Alba įsitaisė šalia, paėmė jo delną ir suspaudė. Jis pastebėjo, kaip Tomas su Margo susižvalgė. Aišku, kad Alba niekada jokio draugo į namus nebuvo atsivežusi.

– Išgersi, Ficrojau? – paklausė Tomas.

Ficas svarstė, koks gėrimas būtų deramas, ir paprašė viskio su ledu. Tomas, regis, nudžiugęs, nuėjo prie staliuko įpilti. Margo atsisėdo ant oda aptrauktų židinio grotelių, pasiguldė vieną šunį ant kelių.

– Tai kur, Ficrojau, dirbi? – paklausė didele ranka braukdama per šuns nugarą.

– Aš literatūros agentas.

– O! – maloniai nustebo ji.

– Be kitų rašytojų, atstovauju Vivijenai Armitadž.

Išgirdusi pažįstamą pavardę Margo Arbakl pakėlė antakius. Ji buvo gyvas Vivės knygų gerbėjų pavyzdys.

– Dabar ji puikiai rašo, – pasakė moteris. – Daug skaityti neturiu laiko. Namų ūkis ir arkliai suryja mano dienas, bet pasitaikius progai mielai skaitau jos romanus. Tomas mėgsta Vilburą Smitą, tiesa, Tomai?

– Gera literatūra man patinka. Žinote, šiuo metu aš labiau linkęs skaityti biografijas. – Jis padavė Ficui gėrimą. – Juk nėra nieko geriau už tikrą istoriją.

– Ficrojau, – pradėjo Margo, – ar jūs kilęs iš Norfolko Davenportų?

– Taip, – sumelavo Ficas. Jei meluoti, tai drąsiai. Jis spustelėjo Albai ranką, o ši atsakė tuo pačiu. Jai tai patiko.

– Ar pažįstate Haroldą ir Elizabetę?

– Haroldas – mano tėvo pusbrolis, – pasakė Ficas. Apie Haroldą ir Elizabetę nebuvo girdėjęs.

– Aha, tai tavo tėvas yra…

– Džofris. – Vėl melas, bet kodėl turiu liautis, galvojo jis.

– Džofrio nepažįstu.

– Ar pažįstate… Džordžą?

– Ne.

– Deividą? – Teko lošti.

– Taip. – Jos mažos rudos akutės nušvito. – Taip, Deividą tikrai pažįstu. Vedęs Penelopę.

– Žinoma, žinoma, – patvirtino Ficas. – Penelopė – žavi moteris.

– Tikrai žavi. Gaila, kad jie neturi vaikų. – Ji atsiduso ir užjaučiamai šyptelėjo. – Taigi, jūsų tėvai taip pat gyvena prie Kings Lino?

– Ne, tėvas persikėlė labiau į pietus, į Dorsetą. Nors turi jerubių viržyną Škotijoje. Kai buvau vaikas, leisdavome laiką dviejuose namuose ir, žinoma, vasarnamyje Šveicarijoje.

– Slidinėji? – įsiterpė Tomas, kuris mėgo visokį sportą. Pats nesuprato, kas jam daro didesnį įspūdį – jerubių viržynas Škotijoje ar vasarnamis Šveicarijoje.

Tomas atsisėdo į krėslą ir truktelėjo martinio.

– Tikiuosi, Ficrojau, pasiliksite visam savaitgaliui. Rytoj po mišių pastorius ateis pietų. Ar žaidi sieninį?

– O taip, – atsakė Ficas, ir tai buvo tiesa. – Norėčiau pažaisti, bet verčiau ne su pastoriumi. Nedrįsčiau aplošti žmogaus, kurio pusėje Dievas.

Margo nusijuokė. Alba negalėjo atsistebėti. Tėvas iš malonumo net išraudęs. Jiems jis tikrai patinka. Vivė buvo teisi. Ne veltui jos knygos turi didžiausią paklausą.

O Ficas, lyg dar neužtektų juos žavėti, pasilenkė ir pakėlė vieną Margo šunytį.

– Mano mama laikė terjerus, – pasakė glostydamas šunį. – Ji liovėsi važiuoti atostogų vien todėl, kad negalėjo palikti jų vienų. – Margo pakreipė galvą į šalį ir labai supratingai nusišypsojo. – O jūsiškiai, ponia Arbakl, nepaprastai mieli.

– Ak, Ficrojau, tu verti mane jaustis tokia sena. Vadink mane Margo.

– Tik jei vadinsite mane Ficu.

Tuo metu į kambarį atskubėjo Miranda. Aukšta, liekna, tiesiais šviesiais plaukais, surištais į arklio uodegą. Su jojikės batais ir kelnėmis, o apvalus išraudęs veidelis labai suirzęs.

– Vasara vėl paspruko, mamyt, – pranešė tarpduryje šniokštuodama iš nuovargio.

Margo pakilo.

– Mieloji, susipažink su Ficu Davenportu, Albos draugu.

– O, atsiprašau. – Ji skubiai padavė ranką. – Atsiprašau, bet mano kumelė užsispyrusi bėglė.

Ficas jau norėjo pajuokauti apie Užsispyrėlį iš Nensės Mitford „Meilė šaltojo klimato sąlygomis“, bet apsigalvojo; šios užuominos tokia jauna būtybė tikriausiai nesuprastų.

– Gal reikia pagalbos ją susigrąžinti? – pasiūlė. – Sprautui būtų sveika pabėgioti.

– Padėtum? – įsiterpė Margo. – Vaje, Ficai, koks tu geras. Ką tik po kelionės iš Londono.

– Eisiu persirengti drabužiais, kurių negaila išsipurvinti. Paskui visi kibsime į darbą, tiesa, Alba?

– Jis geltonajame kambaryje, – kažkam pasakė Margo, kai jie išėjo į vestibiulį.

Alba atrodė pakraupusi. Tikėjosi palaikyti atvirus vartus ar panašiai. Vaikystėje ją vertė jodinėti ir valyti, bet paaugusi, kai jau galėjo pareikšti savo nuomonę, ji pakėlė tokį skandalą, kad Margo nuo jos atstojo su sąlyga, kad padės darže (tai buvo mažesnė blogybė), – visą vasarą skins ir aižys pupas. Daržovių skynimas nereikalavo didelių pastangų, bet buvo nuobodi pareiga, be to, ji mielai būtų užsiėmusi kitais dalykais – skaičiusi žurnalus, žaidusi su dekoratyvine kosmetika. Jai skirta užduotis bent jau leido būti vienai su savo mintimis. Girdėdavo, kaip kiti laukuose prie namų šūkauja, jų skardūs balsai aidėdavo slėnyje, patenkinta, kad ji ne tarp jų. Bjaurėdavosi darbu su kitais, ypač su šeima. Ji nusivedė Ficą laiptais į viršų ir, kai liko vieni, prapliupo liaupsėmis:

– Ficai, tu aukščiausios klasės! – sušuko jį apkabindama. – Tu juos pakerėjai, ir žinai ką? Dėl tavęs pagerėjo jų nuomonė apie mane. Staiga jie su manim elgiasi kaip su suaugusia. – Ficas mėgavosi jos prisiglaudusiu kūnu, jo liemenį apkabinusiomis rankomis, bet ji atsitraukė.

– Tu ir esi suaugusi, – pasakė jis žiūrėdamas į ją, einančią prie lango. Pažvelgė į savo lagaminą ir nustebo, kad šis jau iškraustytas.

– Tai ponia Bromli. Namų tvarkytoja. Paslaptinga, retai matoma, kaip lauko pelytė, – pridūrė Alba, pamačiusi jo sutrikusį žvilgsnį.

– Ar ji visada iškrausto?

– Žinoma, svečių daiktus. Deja, mano neiškrausto, nors man to reikia labiau negu tau, nes aš netvarkinga. – Ji kimiai nusijuokė. – Jokia lauko pelytė po mano kambarį nesikuičia.

– Ar čia ką nors rasiu? – Jis atidarė stalčių, kur apatinės kelnės ir puskojinės tvarkingai gulėjo šalia tarsi senukų sutuoktinių pora lovoje.

– Geras klausimas. Nežinau, kaip veikia jos smegeninė, aišku, jeigu joje yra smegenų. Ji – atgyvena.

– Bent jau žinau, kur mano apatiniai, – sukrizeno jis, paskui atidarė spintą ir rado ant pakabo užsvertus džinsus.

– Koks būtų siaubas, jei mes iš tikrųjų susieitume. Jie suprastų, kad tu melavai.

– Apie tai negalvojau, – rimtai atsakė Ficas, bet Alba kikeno, lyg tai būtų visiška nesąmonė.

– Susitiksime apačioje, – krestelėjo arklio uodegą. – Aš nepersirengsiu, neketinu vaikytis tos prakeiktos kumelės purvinuose laukuose. Tikrai, Ficai, tai jau nebeįeina į tavo pareigas. Žinai, kad miške ji laiko tuos velnio paršus?

– Paršus?

– Taip, šernus. Šešias šernes ir du kuilius beveik akro dydžio aptvare. Mano, kad uždirbs už juos pinigų. Jie amžinai ištrūksta į laisvę ir patikėk, jei tamsią naktį susitiksi Borisą, tikrai neapsidžiaugsi. Jis baisus. Didesnių pautų kaip jo neteko matyti. – Ji žaismingai pakėlė antakius.

– Neversk manęs jaustis nepilnaverčiu, – prunkštelėjo Ficas.

– O tu neversk manęs lakstyti paskui tą sumautą arklį. Manau, pernelyg įsijautei į vaidmenį.

Alba išdidžiai išplaukė iš kambario. Ficas persirengė džinsais ir pilku megztiniu. Alba teisi – jam baisiai patinka vaidinti. Visai nesunku. Tomui ir Margo lengva įtikti. Nesunku ir laikyti Albos ranką ar apsimesti, kad jos širdis priklauso jam. Tačiau liūdna, kad tai tik vaidinimas, o po savaitgalio jis ją išleis Čeinio alėjoje ir grįš į Klarendono Arklides vienas. Reikia tikėtis, jam pavyks nemažai išpešti apie jos motiną, tada ji keliaus į Italiją, kur pati sužinos daugiau. Jis bus atlikęs savo užduotį ir jai nebereikalingas. Teks ir toliau keturiese lošti bridžą pas Vivę, kęsti vaizdą, kai pontoniniu tiltu švilpaudamas nusileidžia Rupertas, tikėdamasis nepakartojamo Albos svetingumo, o jo paties artimumas išgaruos kaip virš Temzės kabantis rūkas. Nuvijęs tą mintį tolyn, išėjo iš kambario. Šiuose namuose jis – Albos mylimasis, tad pasistengs, kad realybė to nesužlugdytų. Nevirs ištižėliu, kol nėra būtinybės.

Margo ir Miranda laukė hole su Alba. Margo buvo apsirišusi skarele, apsimovusi rudas velvetines kelnes. Alba stoviniavo prie lango, tuo tarpu pamotė ir įseserė aptarinėjo tvorą ir nepaprastą Vasaros sumanumą.

– Tikra bėda, – garsiai dejavo Margo. – Peteris turės patikrinti kiekvieną tvoros colį ir sutvirtinti silpnas vietas. Negalim leisti jai pabėgti. Vieną dieną išpuls ant kelio ir sukels avariją! Štai ir Ficas, – jos rausvą veidą nušvietė plati šypsena, – koks šaunuolis!

– Jūsų paslaugoms, – atsakė jis. – Be to, tokia graži diena. Gaila ją leisti užsidarius kambary.

Mirandos skruostai, kai jis nukreipė į ją akis, nuraudo.

– Tikiuosi, ji toli nenubėgo, – sumurmėjo mergina ir pasisukusi nuėjo paskui motiną į lauką.

Alba vartė prieš Ficą akis.

– Tu beprotis, – meiliai pasakė ji. – Sakiau, kad jiems patiksi, ką? Esi jų tipo žmogus.

Ficas suprato, kad tai ne komplimentas.

Pagauti Vasarą buvo nelengva. Ji pasileido alėja ir nuklydo beveik ant kelio tarp gyvatvorių, kur dabar godžiai pešė krūminius builius. Iš pradžių nurodymus davė Margo. Net Alba privalėjo dalyvauti rate, kad užspeistų arklį į kampą. Trintis prie vartų Albai nebuvo vilties. Ji metė Fricui įtūžusį žvilgsnį; jei jis nebūtų pasisiūlęs pagelbėti, jie svetainėje tebegurkšnotų vyną. Sprautas ir terjerai lodami lakstė aplinkui Vasarą, bet ši tik mostelėjo galva ir pergalingai nušuoliavo tolyn. Kai Margo planas nepavyko, vadovavimą perėmė Ficas. Jam svarbiausia buvo ne Vasara, o Alba, kuriai troško įtikti. Liepė jai grįžti į lauką ir laikyti plačiai atvertus vartus. Paskui jis, Miranda ir Margo, užuot gaudę, ragino užsispyrusią kumelę savanoriškai tursenti atgal į lauką; ėjo prie jos artyn, išsirikiavę į eilę ir ištiesę rankas. Kumelė instinktyviai nuo jų traukėsi. Pamažu jiems pavyko gyvulį parginti. Mirandos nuostabai, Vasara risčia pasileido į lauką, o Alba džiaugsmingai užvėrė paskui ją vartus. Tai truko ilgai, bet Alba šypsojosi nuo ausies iki ausies. Dėl to buvo verta stengtis.

Kai Margo pasveikino Ficą, šis paaiškino išaugęs su arkliais.

– Bet gerai apžiūrėčiau tvorą, – pasakė nutaisęs žinovo balsą. – Kadaise turėjome kumelę, bet ji pabėgo. Persidūrė koją į spygliuotą vielą. Prasidėjo infekcija. Bjaurus dalykas.

– O varge. To būtinai reikia išvengti. Gaila, kad Alba ne jojikė; galėtumėt abu prieš pietus pasijodinėti.

Alba įsikibo Ficui į parankę. Mirandos žavėjimasis Ficu neliko jos nepastebėtas.

– Norėčiau jam aprodyti apylinkes, – pasakė.

– Miranda aprodys, jei norėtum pajodinėti, – kaip įprasta netaktiškai siūlė Margo.

Alba įsiuto. Tu nori Fico Mirandai, piktai galvojo. Ficas pajuto, kad Alba šalia jo pasišiaušė, ir mandagiai atsisakė.

– Būtų labai malonu. Tačiau gal kitą kartą. – Paskui šūktelėjo Sprautui: – Judinkis, senuk. Eime, patikrinsime laimingąjį Borisą.

– Laimingąjį? – raukdama nosį paklausė Alba.

– Na, žinoma, – atsakė jis, reikšmingai pakeldamas antakius.

– A, – nusišypsojo ji, – žinoma.

Margo žiūrėjo, kaip Alba su Ficu eina į vaismedžių sodą, paskui pasuko į namus.

– Koks žavus jaunuolis, – tarė dukteriai.

– Albai sekasi, – atsiduso Miranda. – Jis patrauklus, tiesa?

– Patrauklus, – sutiko Margo, – bet ne jos skonio. Pasak Karolinos, jai patinka gražuoliukai ir madingai apsirengę.

– Sakyčiau, jo grožis vyriškas.

– Tikiuosi, supranta, kas jo laukia, – nusijuokė Margo ir pakraipė galvą. – Ji užsispyrusi mergiotė. Bet ir jis ne trapi gėlytė. Aukštas, petingas, stiprus. Esu tikra, sugebės ją sutramdyti.

– Džiaugiuosi, kad ji susirado tinkamą žmogų.

– Oi, tikrai. Padorų vaikiną.

– Bet jis gerokai už ją vyresnis, tiesa?

– Ir ačiū Dievui! Nė vienas bendraamžis su ja nesutartų.

– Manai, jis ją ves?

– Kas ten žino, kaip bus su ta Alba.

– Ką gi, pajodinėsiu viena. – Miranda rengėsi eiti.

– Eisiu su tavim, – pasisiūlė motina. – Albai aš nereikalinga.

Margo atsisuko pažiūrėti į sodą, bet jų nebebuvo. Atsidususi nuėjo į namus persirengti.

Alba su Ficu grįžo per pietus. Veidai įraudę, akys žiba. Alba vedžiojo po valdas: sodus, teniso ir sieninio aikšteles, paskui arklides. Parodė jam tuščią baseiną, prikritusį lapų, prūdą, kur tarp viksvų ir meldų plaukiojo antys ir nendrinės vištelės. Paskui jie nuklydo į mišką, kur Borisas su džiaugsmu pademonstravo savo turtus ir kaip puikiai jais naudojasi. Miške jie net pastebėjo porą elniukų ir girdėjo kosintį elnią. Skleidėsi katilėliai, turtingi gamtos kvapai tvindė orą ir kėlė dvasią. Tomas negalėjo atsistebėti. Alba viena niekada neidavo pasivaikščioti. Džiaugėsi, kad ji didžiuojasi savo namais ir noriai juos rodo. Ficas daro gerą įtaką, laimingas galvojo tėvas.

Ficas sužavėjo Arbaklus be vargo. Miranda jį stebėjo, o jos paaugliškame kūne virptelėjo kažkas tamsaus, primityvaus ir maloniai jaudinančio. Margo netvėrė džiaugsmu, kad Alba susirado normalų vyrą, turintį normalų darbą. Žmogų, kurį galėjo suprasti. Žmogų iš jos pasaulio. Tomas laukė popietės cigaro išsilavinusio vyro draugijoje. Jam buvo malonu matyti dukrą tokią laimingą ir ramią, nes ramybė Albai buvo svetima. Tas aną vakarą užsukęs įpykęs vaikas, pažėręs saują kaltinimų, dingo. Tačiau apie vieną šeimos narį Alba ir Ficas nepagalvojo.