10

Šešėliai ilgėjo, vakaro ore sustiprėjo pušų kvapas. Inkantelarijos gyventojai ėjo iš namų ir rinkosi priešais Šventojo Paskalio bažnytėlę. Tvyrojo laukimo atmosfera. Tomas, kaip liepė Imakolata, stovėjo prie vaistinės ir vis labiau nerimaudamas laukė Valentinos. Pastebėjo, kad daugelis miestiečių laiko žvakutes, kurios bailiai mirkčiojo gęstant dienos šviesai. Murzinas kuprius nardė po minią tarytum turintis aiškų tikslą mėšlavabalis – visi norėjo paliesti jo kuprą, kad visur lydėtų sėkmė. Tomas anksčiau tokio vaizdo nebuvo matęs ir jam buvo įdomu. Pagaliau minia tarsi prasiskyrė – link jo šokėjos eisena plaukė Valentina. Vilkėjo paprastą juodą, baltomis gėlėmis margintą suknelę, plaukus sukėlusi į viršų ir padabinusi saulutėmis. Ji nusišypsojo, o jam apmirė širdis – tokia šilta ir artima buvo jos veido išraiška. Tarytum jie seniai būtų atskleidę vienas kitam savo jausmus, įsimylėjėliai ilgą laiką.

– Džiaugiuosi, kad atėjai, – pasakė priėjusi. Padavė ranką ir jis ją paėmė. Paskui pasielgė impulsyviai: prispaudė jos delną sau prie lūpų ir pabučiavo. Ilgai žiūrėjo į ją, mėgavosi jos oda ir jau pažįstamu figų kvapu. Nuleidusi galvą ji susijuokė. Jis dar nebuvo girdėjęs jos juokiantis. Ir pats sukikeno, nes juokas veržėsi jai iš vidaus, lyg ją kutentų.

– Aš taip pat džiaugiuosi, kad atėjau, – pasakė jis, nenorėdamas paleisti jos rankos.

– Mama yra viena iš parenti di Santa Benedetta12, – pasakė ji.

– Kas tai?

– Viena šventosios palikuonių. Todėl ji ir sėdi prie altoriaus, kad liudytų stebuklą.

– Kas turi įvykti?

– Jėzus verks krauju, – paaiškino ji; jos balsas skambėjo iškilmingai, o šypsena ištirpo dėl giliausios pagarbos.

– Tikrai? – Tomas netikėjo. – O kas, jei neverks?

Jos akys išsiplėtė iš siaubo.

– Tada ateinančiais metais mums nesiseks.

– Kol vėl įvyks stebuklas?

– Teisingai. Kad išreikštume pagarbą, uždegame žvakes.

– O kad lydėtų sėkmė, liečiate kuprą.

– Žinai daugiau, negu maniau, – pasakė vėl juokdamasi.

– Spėju iš išsilavinimo.

– Eime, reikia prasibrauti į priekį. – Paėmusi jį už rankos vedėsi per minią.

Buvo jau tamsu, kai bažnytėlės durys atsidarė. Ji buvo maža ir paprasta, papuošta Kristaus gimimo ir nukryžiavimo freskomis. Jis įtarė, kad viską bent kiek vertingą išvogė vokiečiai ar plėšikautojai, todėl ant altoriaus tebuvo pigios žvakidės ir paprasta balta staltiesė. Už jo marmurinė Kristaus ant kryžiaus skulptūra liko nepaliesta.

Sunki tyla, kupina baimės, netikrumo ir laukimo virpino orą kaip nutylančio smuiko garsai. Tomas netikėjo stebuklais, bet stebuklo laukimo dvasia apėmė ir jį, jautė, kad jo širdis drauge su tikinčiųjų širdimis plaka greičiau. Juto į save smingančius daugybės akių žvilgsnius, net ir priešiškus, nes kai kurie parapijiečiai manė, kad dėl jo dalyvavimo stebuklas gali neįvykti. O gal jiems nepatiko, kad Valentina susidomėjo anglu. Jis pastebėjo, kaip pagyvenusios moterys piktai žvilgčioja į Valentiną, paskui su panieka nusisuka. Tikėjosi, kad jo atėjimas Valentinos nesukompromituos.

Nors buvo smalsu, jis norėjo, kad iškilmės baigtųsi, – tada galėtų nusivesti Valentiną į ramią vietelę, kur jie pabūtų vieni. Tuo metu, kai jis vaizdavosi jų pirmąjį bučinį, sunkios medinės durys vėl atsidarė ir vėjo gūsis įnešė tris mažas moterėles, apsirengusias ilgomis juodomis suknelėmis, su permatomais šydais. Kiekviena laikė rankoje po degančią žvakę, apšviečiančią raukšlėtą veidą, tai kėlė baugios paslapties įspūdį. Imakolata ėjo pirmoji, kitos dvi krypavo už jos kiek atsilikusios, lyg pamergės niūriose vestuvėse. Jų galvos buvo nuleistos, o Imakolata ėjo išdidžiai pakėlusi galvą, žiūrėdama mažomis akelėmis į altorių, jausdama savo svarbą. Net tėvas Dinas ėjo joms iš paskos čiupinėdamas rožinio karoliukus, murmėdamas maldas. Jį lydėjo mažas bažnytėlės choristas, atsargiai švytuodamas smilkytuvu. Oras pakvipo smilkalais. Visi atsistojo.

Procesija pasiekė altorių ir trys šventosios Bernadetos giminaitės susėdo į pirmąjį suolą. Iš vienos pusės atsistojo tėvas Dinas ir berniukas. Niekas nekalbėjo. Nebuvo jokio įžanginio pasveikinimo, jokios giesmės ar muzikos, tik laukimo tyla ir nematoma maldos galia. Tomo akys, kaip ir kitų, buvo įsmeigtos į statulą. Jis negalėjo patikėti, kad marmurinė statula kraujuos iš tikrųjų. Tai būtų triukas. Jis suprastų. Niekas jo neapkvailins. Visi stebėjo. Nieko neatsitiko. Miestelio laikrodis išmušė devynias. Parapijiečiai stovėjo sulaikę kvapą. Dabar bažnytėlėje buvo labai karšta ir Tomas suprakaitavo.

Paskui tai įvyko. Tomas kelis kartus sumirksėjo. Tikriausiai jis tai tik įsivaizduoja. Labai su visais kitais troško pamatyti, o dabar jam prasidėjo haliucinacija. Pasisuko į Valentiną, ši persižegnojo ir kažką tyliai murmėjo. Kai vėl pažvelgė į Kristų, jo beaistriu veidu riedėjo kraujas, raudonas kraujas per baltą marmurą nuo smakro lašėjo ant grindų.

Imakolata pakilo ir iškilmingai linktelėjo. Liūdnai, monotoniškai suskambo bažnyčios varpas, kunigas, mažasis berniukas ir trys šventosios Bernadetos giminės žąsele išėjo.

Miestelyje pratrūko džiūgavimas. Muzikantai grojo, minia viduryje prasiskyrė į ratą. Jaunos moterys, dar neseniai tokios drovios, dabar šoko tarantelą kaip apsėstos. Minia plojo ir pritariamai šūkčiojo. Tomas stovėjo sužavėtas ir taip pat plojo. Viduryje linksmybių pasirodžius Valentinai, pasigirdo vyrų plojimai ir švilpimas, bet moterų žvilgsniai buvo stebėtinai pikti. Tomas pagalvojo, kad pavydas jas bjauroja. Jų paprastai gražūs bruožai groteskiškai deformavosi lyg kreivų veidrodžių atrakcione. Valentina atsidūrė rato viduryje ir liko šokti viena. Ji šoko grakščiai, palaidi plaukai skriejo aplink jos galvą, ji trypė ir sukosi greitos muzikos ritmu. Tomas nustebo: ištrūkusi iš motinos šešėlio ji atrodė nuostabiai artima bendruomenei. Jos kūno judesiuose nebuvo jokio varžymosi – šokant pasikėlęs sijonas atidengdavo jos glotnias įdegusias kojas ir šlaunis. Iš gilios suknelės iškirptės lyg pieniško šokolado desertas pasirodydavo krūtų apvalumai, ir Tomas pasijuto apimtas geismo. Jos mergaitiškas žavesys jungėsi su kunkuliuojančiu seksualumu, ir tai jam atrodė nepaprasta.

Stebėjo sukaustytas nuostabos; Valentina žiūrėjo tiesiai į jį. Jos tamsios, besijuokiančios akys tarsi skaitė jo mintis, nes ji šokdama prisiartino ir paėmė jį už rankos.

– Eime, – sušnabždėjo jam į ausį, ir jis leidosi vedamas iš aikštės siauromis gatvelėmis prie jūros. Jie ėjo paplūdimiu susikibę už rankų vis tolyn, už uolų, kol priėjo mažą, atokią įlankėlę. Ten mėnulio šviesa ir švelnus bangų pliuškenimas atvėrė tuščią smulkių akmenėlių paplūdimį, kur pagaliau jie galėjo pabūti vieni.

Tomas negaišo laiko kalboms. Apkabino ranka jos dar karštą ir drėgną nuo šokio kaklą ir ją pabučiavo. Ji karštai atsakė į bučinį praverdama lūpas, užsimerkusi, su giliu pasitenkinimo atodūsiu. Iš miestelio vis dar girdėjosi muzika, aidėjo tolumoje lyg linksmas bičių dūzgimas. Karas vyko tarsi kitoje planetoje – nuo tikrovės jie buvo toli. Jis apkabino, priglaudė ją prie savęs taip, kad jautė jos liauną kūną, kaip lengvai jis paklūsta. Ji neatsitraukė, kai jis, įsikniaubęs šiurkščiu veidu į jos kaklą, liežuvio galiuku ragavo jos prakaito druską, traukė į save silpną figų kvapą. Ji atlošė galvą atidengdama kaklą, kad jo lūpos galėtų bučiuoti pasmakrę, jos švelnią odą. Jis pajuto, kad susijaudinimas įtempia kelnes. Bet ji neatsitraukė. Jo pirštai prabėgo aksomine oda, kur iš suknelės veržėsi krūtys. Paskui suėmė jas į saujas, nykščiu paglostė sustangrėjusį spenelį ir ji tyliai, lyg būtų atsidusęs vėjas, aiktelėjo.

– Facciamo l’amore13, – sumurmėjo ji.

Jis nesvarstė, ar jie turi teisę mylėtis, ar galantiška paimti ją tiesiog paplūdimyje, kai jie pažįstami tik porą dienų. Buvo karo metas. Žmonės elgėsi neprotingai. Jie buvo įsimylėję. Galėjo niekada nebesusitikti. Jis su savim gali pasiimti tik jos nekaltybę. Tikėjosi, kad jei dabar su ja suartės, ji jo lauks. Pasibaigus karui, jis grįš ir ją ves. Meldė Dievą ją globoti, kol galės globoti pats.

– Tu tikrai to nori? – paklausė jis.

Ji neatsakė, tik lūpomis brūkštelėjo jam lūpas. Norėjo. Jis greitai paėmė ją ant rankų, paplūdimiu nusinešė į priedangą ir paguldė ant akmenukų. Fosforescuojančioje mėnesienoje jie mylėjosi.

Gulėjo apsikabinę, kol horizonte dangų nudažė raudoni aušros spinduliai. Tomas pasakojo apie savo gyvenimą Anglijoje. Gražų namą, kuriame vieną dieną jie abu gyvens, vaikus, kuriuos augins. Kalbėjo apie savo meilę jai. Kad iš meilės galima per akimirką netekti galvos, su džiaugsmu atiduoti širdį.

Jie grįžo pro uolas. Šventė buvo pasibaigusi, miestelis nurimęs ir paslaptingas. Tik benamė katė slinko palei sieną tykodama pelių. Prieš palydėdamas namo, jis iš katerio pasiėmė dėžutę su tapybos reikmenimis.

– Leisk, Valentina, tave nupiešti. Nenoriu pamiršti tavo veido.

Ji nusijuokė ir pakraipė galvą.

– Che carino!14 – Pasakė švelniai ir paėmė jį už rankos. – Jei tu nori. Sek paskui mane. Žinau gražią vietelę.

Jie užkopė takeliu prie uolų, paskui ėjo dulkinu keliuku per mišką. Ore tvyrojo čiobrelių, eukaliptų ir pušų kvapas, o lapuose čirpė svirpliai. Pasitaikiusi ant kelio salamandra kaip kulka nulėkė slėptis į tankumyną, kai jie ėjo pro šalį. Paukščių čiulbėjimas skelbė rytą. Netrukus miškas užleido vietą citrinmedžių giraitei. Iš jos jie matė jūrą, lygią it lydytas sidabras, žaižaruojančią už grupelėmis augančių kiparisų.

Ant nedidelės kalvelės stūksojo apleistas, per šimtmečius nuo jūros vėjo ir druskos aptrupėjusių plytų apžvalgos bokštas. Kvapą gniaužianti vieta. Iš jos matėsi per daugelį mylių aplinkui. Valentina parodė savo namą, juokėsi prisiminusi lovoje apsikamšiusią motiną, nenutuokiančią, į kokį nuotykį leidosi duktė. Ji atsisėdo priešais apžvalgos bokštą, – švelnus vėjelis kedeno jos plaukus – ir leidosi piešiama. Eskizą jis darė aliejinėmis pastelėmis su malonumu tyrinėdamas jos veidą, perteikdamas jį ant popieriaus kuo gražiau. Norėjo nupiešti jos mįslingumą, tai, kuo skyrėsi nuo kitų. Lyg ji žinotų nuostabią paslaptį. Tai buvo didelis iššūkis, o jis norėjo viską atlikti gerai, kad jiems išsiskyrus galėtų žiūrėti į piešinį ir prisiminti ją tokią, kokia ji dabar.

– Vieną dieną papasakosime savo vaikams apie šį rytą, – pasakė jis pagaliau laikydamas priešais save popierių ir prisimerkdamas. – Jie pažiūrės į šį portretą ir pamatys, kokia graži moteris jaunystėje buvo jų mama, kai tėvas ją įsimylėjo.

Ji švelniai nusijuokė, o veide švietė meilė.

– Koks tu kvailiukas, – pasakė ji, tačiau iš to, kaip į jį žiūri, jis suprato, kad ji taip visai nemano.

Iškėlė piešinį ir jai parodė. Jos skruostai iš nuostabos suliepsnojo, o veidas surimtėjo.

– Tu maestro, – aiktelėjo ji, užsidengdama pirštais burną. – Labai gražu, senjore Arbaklai.

Tomas nusijuokė. Ji niekada nebuvo ištarusi jo vardo. Po tokio suartėjimo „senjoras Arbaklas“ skambėjo oficialiai ir kvailai.

– Vadink mane Tomiu, – paprašė.

– Tomis, – ištarė ji.

– Namiškiai mane vadina Tomiu.

– Tomis, – pakartojo mergina. – Man patinka. Tomis. – Ji pakėlė akis ir žiūrėjo į jį tarytum pirmą kartą. Švelniai pastūmusi jį vėl ant žolės pati ant jo atsigulė.

– Ti voglio bene15, Tomi, – pasakė. Kai atsitraukė, jos akys įgavo gintaro spalvą. Ji perbraukė ranka jam per kaktą, plaukus, paskui ilgu bučiniu palytėjo tarpuakį. – Ti amo16, – sušnibždėjo. Vis šnibždėdama ti amo, ti amo, lytėjo lūpomis kiekvieną jo veido lopinėlį, norėdama įsiminti, lyg žymintis savo teritoriją žvėris.

Jis nenorėjo jos lydėti namo. Bijojo skausmingos akimirkos, kai ji išnyks iš akių. Kai jam teks nueiti. Jie nedrįso nusileisti kalvos šlaitu nuo apžvalgos bokšto, abu bijodami to baisaus išsiskyrimo, kurį jiems primes jūra. Tvirtai laikė vienas kitą glėbyje.

– Kaip galiu taip karštai mylėti, Valentina, kai tiek neilgai tave pažįstu?

– Dievas man tave atsiuntė.

– Nieko apie tave nežinau.

– Ką nori žinoti? – ji liūdnai šyptelėjo pirštais tyrinėdama jo veidą. – Man patinka citrinos ir šlakuotieji aronai, aušros kvapas ir nakties paslaptis. Mėgstu šokti. Kai buvau maža, norėjau būti šokėja. Bijau būti viena. Bijau būti niekas. Niekam nereikalinga. Mane žavi mėnulis; galiu sėdėti spoksodama į jį ir svajodama kiaurą naktį. Su juo jaučiuosi saugi. Neapkenčiu šio karo ir myliu jį, nes jis man atsiuntė tave. Bijau per daug mylėti. Būti įskaudinta. Gyventi kentėdama, kad ką nors myliu ir negaliu turėti. Be to, mane gąsdina mirtis ir nebūtis. Kad mirsiu ir suprasiu, jog Dievo nėra. Kad mano siela klaidžios pragaro prieangyje, kuris yra nei gyvenimas, nei mirtis. Mano mėgstama spalva – skaisčiai raudona. Mėgstamas akmuo – deimantas. Norėčiau pasipuošti gražiausių deimantų vėriniu, sužibėti bent vieną vakarą, kad pajusčiau, ką reiškia būti dama. Mano mėgstamiausia pasaulio dalis – jūra. Mano mėgstamiausias vyras – tu.

Tomas nusijuokė.

– Nieko sau suvestinė. Pabaiga man patiko labiausiai.

– Ar norėtum sužinoti ką nors dar?

– Tu lauksi manęs, tiesa? – paklausė jis rimtai. – Aš pas tave grįšiu, pažadu.

– Jei Dievas yra, Jis supras mano širdį ir man tave sugrąžins.

– Viešpatie, Valentina, – atsiduso jis ir angliškai pasakė: – Ką tu man padarei?

Grįžo prie jos namų tylėdami, jis paskutinį kartą ją pabučiavo.

– Nesakau „sudie“, – tarė jis. – Sakau „iki pasimatymo“. Ilgai netruks.

– Žinau, – sušnibždėjo ji. – Pasitikiu tavimi, Tomi.

– Aš rašysiu.

– O aš bučiuosiu popierių, ant kurio parašei.

Pratęsti atsisveikinimą būtų buvę labai skaudu, todėl ji nubėgo takeliu žemyn, nuskubėjo į namą neatsigręždama. Tomas suprato ir apsisuko eiti. Staiga rytas neteko gaivumo, tarsi saulę būtų uždengę debesys. Kaimo vietovė prarado žavesį. Paukščių giesmės nebeskambėjo taip melodingai, o svirplių čirškimas daužė jo ausų būgnelius tarytum cimbolai. Ją priminė vien ant odos išlikęs figų kvapas ir jo nupieštas portretas. Su tokiu širdies sunkumu, kurį buvo patyręs tik kartą gyvenime, kai žuvo mylimas brolis, jis pamažu nužingsniavo į uostą. Grįžo į laivą. Grįžo į karą.