25

Londonas, 1971-ieji

Vasaros pradžia buvo Fico mėgstamas laikas. Medžių lapai dar nauji, švieži; žiedeliai nubyrėję, bet balti dygiųjų slyvų vainiklapiai spindi ryto saulėje. Gėlynai mirga nuo spalvų, tačiau gėlės dar neperaugusios. Šilta, bet ne per daug, o parke skamba paukščių balsai. Po stingdančio žiemos šalčio oras kupinas gyvybės. Tai užpildydavo jo širdį ir veikė žingsnius taip, kad jis ne eidavo, o veikiau šokinėjo. Tačiau, išvykus Albai, nebe. Abejingas žingsniavo Haid Parku ir nei gėlės, nei leidžiantys ūglius medžiai jo nejaudino. Širdyje ir kauluose užsibuvo žiema.

Dažnai ją įsivaizdavo tarp kiparisų ir darželinių pupmedžių paraudusiu nuo besileidžiančios Italijos saulės veidu, įgaunančiu švelnų rausvo gintaro atspalvį. Įsivaizdavo ją apsuptą jos itališkos šeimos. Besimėgaujančią ilgomis makaronų su pomidorais ir mocarela puotomis, tingiomis popietėmis tarp alyvmedžių, susiliejančių su jos tamsiais plaukais ir oda, kai tik tos šviesios, švytinčios akys išduoda, kad ji tarp jų svetimšalė. Žinojo, kad jai patinka itališkai kalbėti, ragauti itališką maistą, gėrėtis eukaliptų ir pušų kvapais, klausytis svirplių čirškimo ir kaitintis karštoje Viduržemio saulėje. Tikėjosi, kad po kurio laiko jos siela pasiilgs namų. Galbūt net jo.

Jis bandė sutelkti mintis į darbą. Surengė Vivės knygos pristatymą Prancūzijoje ir, kol ji dvi savaites buvo išvykusi, sėdėdavo su Sprautu ant Temzės pylimo, ilgesingai žiūrėdamas į Albos namelį, paskendęs prisiminimuose, džiaugdamasis, kad Vivė ne namuose ir negali iš jo šaipytis. Vivė tikino, kad Alba aikštinga, neatsakinga, egocentriška, nuolaidžiauja savo norams – šis sąrašas ilgėjo ir ilgėjo, tarytum ji būtų pavirtusi gyvu žodynu.

Galbūt Alba tokia ir buvo. Ficas matė jos trūkumus, bet vis tiek ją mylėjo. Jos linksmas juokas burbuliavo kaip puta, žvilgsnis vylingas lyg vaiko, kuris nori pamatyti, kiek gali sau leisti. Jos pasitikėjimas savimi – tik priedanga pasislėpti. Kai jis įsivaizdavo jų mylėjimąsi, iš ilgesio jam suko pilvą. Prisiminė šėliones „Valentinoje“, išdykavimus Bičfildo miškuose, tą keblų laiką, kai jautėsi suvaržyta, nes šiaip jau Alba nebijo šaukti, ji bijo šnabždėti, kad artimumo akimirką neišgirstų savo širdies vienatvės balso. Vivė nesuprato, kad jis Albą supranta.

Iš savo knygos pristatymo išvykos Vivė grįžo atsigavusi, pasiutusiai geros nuotaikos. Ir keleriais metais jaunesnė. Spindėjo lyg nušveistas virdulys. Skruostai įraudę, akys žiba; sveikata akivaizdžiai gera, stebinamai gera. Taip puikiai atrodančios Ficas nebuvo matęs. Kai jis apie tai pasakė, ji tik paslaptingai nusišypsojo, paaiškino, kad Paryžiuje nusipirko naują veido kremą, paskui dingo. Nebeskambino telefonu, nebelošė vakarais bridžo, nebekvietė vakarienės su pigiu prancūzišku vynu – visiška tyla. Vienintelis paaiškinimas – Prancūzijoje susirado meilužį. Ficas pavydėjo, tik ne todėl, kad pačiam jos reikėjo, bet kad ji meilę rado, o jis prarado. Jautėsi dar vienišesnis nei kada nors.

Vieną karštą rugpjūčio pabaigos vakarą, kai jis Beisvoterio aludėje sėdėjo lauke ant suoliuko po raudonomis pelargonijomis lėtai gurkšnodamas, kad užsimirštų, prie jo priėjo jauna, graži moteris.

– Ar neprieštarausite, jei prie jūsų prisėsiu? – paklausė ji. – Laukiu draugės, o visi staliukai užimti.

– Aišku, ne. Būkite mano viešnia, – pasakė jis, atitraukdamas nuo burnos bokalą.

– O, ar tai jūsų šuo? – paklausė pamačiusi po stalu Sprautą.

– Taip, mano. Jo vardas Sprautas.

Jos migdolų formos akys nušvito chereso spalva.

– Koks gražus vardas. Mano vardas Luiza.

– Ficas, – prisistatė jis, spausdamas jai ranką.

Abu dėl tokio oficialumo nusijuokė. Luiza atsisėdo, pasidėjo ant stalo taurę vyno, paskui nėrė po stalu paglostyti Sprauto, kuris patenkintas taip smarkiai vizgino uodegą, kad ant šaligatvio sukėlė debesėlį dulkių.

– Ak, jis tikrai mielas, – gyrė vėl išlindusi. Ji turėjo ilgus rudus plaukus, surištus ant pakaušio geltona juostele, o kai Ficas perbėgo akimis per jos kaklą ir pečius, pamatė, kad ji gražutė – su didelėmis krūtimis ir balta, šilkine oda.

– Jis senukas, – švelniai nusišypsojo Ficas, – pagal žmogaus amžių jam būtų šešiasdešimt.

– Na, jis labai išvaizdus, – pasakė ji. Sprautas, supratęs, kad kalbama apie jį, pastatė ausis. – Šunys, kaip ir vyrai, sensta gražiai.

– Gražiai sensta ir kai kurios moterys, – atšovė Ficas, suprasdamas, kad flirtuoja. Pasirodo, jis dar tai sugeba.

Luiza paraudo ir plačiai nusišypsojo. Ji apsidairė, tikriausiai draugės, paskui atsisuko į Ficą.

– Ar tu vienas?

– Na, ne visai.

– Žinoma, turi Sprautą.

– Aš vienas; ši aludė man prie pat namų. – Jis nenorėjo, kad jį laikytų vienu iš apgailėtinų girtuoklių, kurie vieniši sėdi alinėse ir parsvyruoja į prišnerkštą apleistą butą ir sumautą gyvenimą.

– Puiku gyventi šiame rajone, prie parko.

– Gerai Sprautui.

– Aš gyvenu Čelsyje. Laukiu su manim gyvenančios merginos, – ji pažvelgė į laikrodį. – Visada vėluoja. Manau, kad pavėlavo ir gimti, – nusijuokusi nuleido akis.

Ficas palaikė jos drovumą ženklu, kad jis jai patinka.

– Turėjau merginą, bet ji sužeidė man širdį, – atsiduso jis, suprasdamas, kad žaidžia nesąžiningą žaidimą.

Jos veidas nuo užuojautos persimainė.

– Labai užjaučiu.

– Nereikia. Žaizda užgis.

Yra dalykų, kuriems moterys kaip Luiza negali atsispirti: liūdinčiam vyrui, vaikui ir šuniui. Fico atveju buvo du iš trijų. Luiza draugės nebesidairė.

Ficas išliejo širdį, guosdamasis tuo, kad ji nepažįstama ir nieko apie jo gyvenimą nežino. Ji klausėsi susidomėjusi, o kuo ilgiau klausėsi, tuo labiau ją prie jo traukė, kaip ant ugnikalnio krašto stovintį žmogų, kuris negali atsispirti pagundai pažvelgti gilyn į raudonai ir geltonai kunkuliuojančią lavą. Jis nupirko dar gėrimų, paskui užsakė vakarienę. Jos draugė nepasirodė ir tuo geriau, nes kuo daugiau Ficas gėrė alaus, tuo patrauklesnė darėsi Luiza. Išsipasakojęs pasijuto geriau. Galva be minčių apie Albą buvo lengvesnė.

Dešimtą valandą beveik sutemo.

– Kur tu, Luiza, dirbi? – pasiteiravo jis, supratęs, kad per visą vakarą nieko apie ją nepaklausė.

– Dirbu reklamos bendrovėje, – atsakė ji.

– Kaip įdomu, – apsimetė susidomėjęs.

– Nieko įdomaus. Dirbu sekretore, bet tikiuosi, kad netrukus paaukštins, būsiu atsiskaitymų vadovė. Aš turiu galvą. Noriu ją panaudoti.

– Ir turėtum tai padaryti. Kur tavo darbas?

– Oksfordo gatvėje. Ši alinė beveik ir man po ranka.

– Ar pasiliksi šiąnakt su manim? – staiga rimtai pasiūlė jis. – Iš ryto gali pėsčia nueiti į darbą. Daug geriau, negu sėdėti autobuse spūsties metu.

– Norėčiau, – atsakė ji ir Ficas nusistebėjo, kaip lengvai ji sutiko. Vadinasi, jis neprarado savo gebėjimų.

– Sprautas džiaugsis, – pasakė šypsodamas. – Seniai iš arti gražios merginos nematė.

Jie parėjo į jo namus. Oras buvo tvankus ir drėgnas; prieš lietų. Jis paėmė ją už rankos, laikyti ją saujoje buvo malonu. Ji nervingai kikeno, žaidė su užkritusia ant peties plaukų sruoga.

– Paprastai to nedarau, – pasakė, – neinu į nepažįstamų vyrų namus.

– Bet aš nesu nepažįstamas. Dabar mes vienas kitą pažįstam. Be to, visada galima pasitikėti žmogumi su šunim.

– Tik nenoriu, kad galvotum, jog aš pasileidusi. Esu permiegojusi su labai nedaug vyrų. Aš ne iš tų merginų, kurios turi daug meilužių.

Ficas pagalvojo apie Albą ir jo širdis vėl apsunko. Kai jie susipažino, ji turėjo aibę meilužių. Tiltelis iki jos durų nuo ateinančių ir išeinančių gerbėjų visai sudilo. Dabar po jų pėdomis jo pėdos pražuvo.

– Nemanau, kad tu ištvirkusi, ir nemanyčiau apie tave blogiau, jei tokia būtum.

– Visi jūs taip sakot.

– Galbūt, bet man tai neturi reikšmės. – Jis patraukė pečiais. – Kodėl moterims negalima permiegoti su daugeliu, kaip daro vyrai?

– Todėl, kad mes ne tokios kaip vyrai. Mes turėtume būti dorybės įsikūnijimas. Apsigyventi su vienu vyru ir gimdyti jam vaikus. Ar vyras tikrai nori vesti moterį, kuri turėjo daug vyrų?

– Nesuprantu, kodėl ne. Jei ją mylėčiau, man būtų nesvarbu, su kiek vyrų ji miegojo.

– Tu labai plačių pažiūrų, – pasakė ji žiūrėdama į jį susižavėjusi, – dauguma vyrų, kuriuos pažįstu, nori vesti nekaltas merginas.

– Kokie savanaudžiai. Nemanau, kad jie stengiasi jų nekaltybę palaikyti.

Namuose jis pripylė dvi taures vyno ir nuvedė ją į viršų, į svetainę. Patalpa buvo nedidelė, vyriška, vyravo balta ir juoda spalvos, su medinėmis grindimis ir baltomis sienomis. Uždėjo plokštelę ir atsisėdo šalia jos ant sofos. Grįžimas namo slėgė. Nereikėjo jos kviestis į svečius. Net Sprautas suprato, kad tai netikusi mintis.

Ką padarysi, teks su tuo susitaikyti. Jis pastatė taurę ir pabučiavo merginą. Ji karštai atsakė į bučinį. Naujas potyris bučiuoti naują merginą jį šiek tiek išjudino. Atsegiojo jos palaidinukę ir nusmaukė nuo pečių. Jos krūtys buvo sudėtos į didelę baltą liemenėlę. Paskui jos ranka atitraukė jo kelnių užtrauktuką, įlindo į vidų, ir jis, pamiršęs jos per dideles krūtis, greitai įsielektrino nuo malonaus prisilietimo.

Jie gulėjo ant sofos minkštai ir patogiai. Luiza atitraukė ranką ir išnyko iš akių, tada paėmė penį į burną. Užsimerkęs leidosi užvaldomas šilto, dilgčiojančio jaudulio, vėl išvalančio jo galvą nuo Albos. Galbūt Luiza su daug vyrų ir nemiegojo, bet tikrai buvo prityrusi. Ficas vonios kambario spintelėje buvo radęs seną dėžutę su prezervatyvais, bjaurūs daikčiukai, praktiškai sugadinantys jam visą malonumą, bet šiuo metu suprato, kad reikia vienu pasinaudoti. Luiza atplėšė pakelį dantimis, vylingai žiūrėdama į jį iš po rudų blakstienų, paskui užmovė prezervatyvą ant penio tarytum kojinę.

Pasikėlusi sijoną jinai jį apžergė, o jos nuogos ir minkštos kaip tešla krūtys bolavo blausioje svetainės šviesoje. Jis užsimerkė prieš rusvus spenelius, kurie maskatavo priešais jo veidą kartkartėmis atsimušdami jam į nosį ar lūpas ir susikaupęs stengėsi išlaikyti erekciją. Tikriausiai alus, pagalvojo jausdamas, kaip jo varpa pamažu pliukšta. Kad ir kiek Luiza stengėsi, įjaudrinti jo negalėjo. Droviai kostelėjusi leido varpai kaip kirminui išslysti.

– Nieko tokio, – maloniai pasakė nulipdama.

– Atsiprašau, kaltas alus, – susigėdęs aiškino jis. – Anksčiau taip nėra atsitikę.

– Aišku. Man nesvarbu. Tu puikiai bučiuojiesi.

Jis išspaudė šypseną, žiūrėdamas, kaip ji kamšo krūtis atgal į liemenėlę.

– Ar iškviesti tau taksi? – paklausė, suprasdamas, kad turėtų pats parvežti ją į Čelsį. Savo gėdai, negalėjo pasilikti su ja ilgiau nė minutės. Norėjo, kad ji išsinešdintų iš namų kaip įmanoma greičiau. Norėjo apskritai pamiršti pažintį. Kodėl aš su ja prasidėjau? – liūdnai mąstė jis, kol ji movėsi kelnaites ir atsisėdo autis batų. Niekas neprilygsta Albai.

Po penkiolikos minučių atvažiavo taksi, vairuotojas paskambino. Tos penkiolika minučių buvo kankinamai sunkios. Luiza komentavo knygų spintoje sudėtas knygas. Jam trūko energijos net paaiškinti, kad knygos yra jo verslas. Kam vargintis, jei ryšys nutrūko dar neprasidėjęs? Jis palydėjo ją laiptais žemyn ir pasilenkė pabučiuoti į skruostą, bet, jai pasukus galvą į duris, pabučiavo ausį. Ji išėjo. Jis uždarė ir užrakino duris, tada užlipo laiptais išjungti svetainėje šviesą ir muziką. Kokia gėda.

Sprautas miegojo ant kilimėlio, atrodė toks mielas – užsimerkęs, pražilusiu snukiu, susivėlęs ir šiltas. Pasilenkęs Ficas priglaudė veidą prie šuns galvos. Pažįstamas ir raminantis kvapas.

– Pasiilgom Albos, ką? – sušnibždėjo jis. Sprautas nejudėjo. – Bet reikia gyventi toliau. Nieko nepadarysi. Mums reikia ją užmiršti. Pasitaikys kokia kita. – Sprauto nosis per miegus ėmė trukčioti; jis, aišku, per laukus vijosi triušį. Ficas meiliai jį paglostė ir nuėjo gulti.

Kai iš ryto pabudo, pamatė savo penį išdidžiai ir ramiai atsistojusį, ir nusiramino.

Buvo savo kontoroje, kai suskambo telefonas. Negalėjo susikaupti. Gautų pranešimų dėkle gulėjo krūva jo dėmesio reikalaujančių dokumentų: reikėjo perskaityti sutartis, jo atstovaujamų autorių rankraščius ir rankraščius tų, kurie tikisi būti atstovaujami, pasirašyti dokumentus ir paskambinti telefonu pagal ilgą kaip jo stalas sąrašą. Matė, kad ta krūva vis auga, o jo mintys skriejo už šimtų mylių, po Amalfio pakrantės kiparisais. Padėjęs rašiklį, pakėlė telefono ragelį.

– Ficrojus Davenportas.

– Brangusis, čia Vivė. – Jos balsas buvo mieguistas.

– Labas, nepažįstamoji.

– Nepyk, Ficrojau. Ar atleisi senai varnai?

– Tik jei tave pamatysiu.

– Todėl ir skambinu. Šįvakar vakarieniaujame pas mane?

– Gerai.

– Puiku, brangusis. Dėl vyno nesirūpink. Ką tik gavau dėžę brangiausio bordo. Vakar vakare viena išgėriau pusę butelio, tikrai puikus. Jo pastiprinta, parašiau žavingą sekso sceną; ji tęsiasi, tęsiasi ir tęsiasi. Nuostabi.

Ficas susiraukė. Vivės balsas bylojo daugiau nei paprastai.

– Tai iki pasimatymo, – pasakė jis, baigdamas pokalbį. Padėjęs telefoną pajuto, kad nuotaika pasitaisė. Vivė grįžo; jis jos pasiilgo. Su nauja energija paėmė iš dėklo pirmą dokumentą ir padėjo ant stalo priešais save.

Ficas su Sprautu pasirodė Vivės namelyje ant vandens truputį prieš aštuonias. Jos stogas dabar švietė nuo žolės ir gėlių. Persodintos aguonos iškerojo ir skaisčiai raudonavo, o saulutės ir vėdrynai lankstė galveles pučiant nuo Temzės lengvam vėjeliui. Su šypsena prisiminė linksmą reginį, kai ožka žiaumojo naujai pasodintą žolę ir augalus. Albai netrūko išmonės, to negalėjo paneigti net Vivė. „Valentina“ dabar priminė liūdną ir tuščią kiautą. Gėlės nunyko, denį reikėjo plauti, dažai ėmė luptis. Laivas atrodė perdžiūvęs ir nublukęs, tarsi mirtinai ištroškęs. Albai išvykus, į laivą anksti atėjo ruduo.

Kai Vivė atidarė duris, pamatė jį ilgesingai žiūrintį į Albos namus.

– Ak, branguti, – atsiduso ji modama ore cigarete, – tau vis dar ne geriau?

– Kaip tu gyvuoji? – atrėmė jos klausimą, nes būtų pernelyg skaudu į Vivės klausimą atsakyti.

– Turiu tiek daug papasakoti. Užeik! – Jis nusekė paskui ją per kambarius į denį. Krito į šezlongą ir susidėjo rankas už galvos.

– Na? Kur buvai ir ką reiškia tos kalbos apie seksą? – Buvo gera ją matyti. Atrodė kaip šviežias persikas, žydinti ir bedieviškai savim patenkinta moteris.

– Aš įsimylėjusi, brangusis. Jau kam įsimylėti, tik ne man. Pamečiau galvą, baigta! – Ji numojo ranka. – Susižavėjau kaip viena mano herojė.

– Susimąsčiau, kad pernelyg gerai atrodai. Kas jis? Ar jis man patiks?

– Labai patiks, brangusis. Jis prancūzas.

– Iš ten ir prancūziškas vynas.

– Būtent.

– Ačiū Dievui. Dabar galiu pasakyti, kad tavo vynas būdavo baisus.

– Žinau, visada pašykštėdavau nupirkti gero. Maniau, kad jie visi vieno skonio. Aišku, buvau neteisi. Ar atleisi, kad verčiau tave gerti tokį bizalą? – Ji pripylė jam taurę bordo ir išdidžiai įteikė. – Pjeras turi nuosavą pilį Provanse. Aš ten rašysiu. Tokia rami vieta. Ilgi pietūs su žąsų kepenėlėmis ir sviestine bandele.

– Puiku, Vive, – pasakė nustebęs Ficas. – Šauniai apsisukai. Jis turi gerą skonį vynams.

– Ir moterims, – žaismingai pridūrė Vivė.

– Suprantama. Kuo jis verčiasi?

– Jis džentelmenas, brangusis. Jis niekuo nesiverčia. Jam dirbti nereikia.

– Kiek jam metų?

– Mano amžiaus, kuris tau atrodo senatvė. Bet jis, kaip ir aš, jaunos širdies, o mylisi kaip jaunas žmogus su šimtamete patirtimi. – Ficas su meile jai nusišypsojo. Joje atsirado kažkas mergaitiško, ko anksčiau nebuvo. – Aš labai laiminga, Ficrojau, – kiek suglumusi prisipažino ji. – Noriu, kad ir tu būtum laimingas.

Ficas įkvėpė šilto vasariško oro ir žiūrėjo į šalį.

– Stengiuosi, – pasakė jis.

– Aš mąsčiau. Kodėl tau nepasielgus impulsyviai? Keliauk į Inkantelariją. Keliauk ir grįžk.

– Bet tu tam labai priešinaisi. Sakei…

– Nesvarbu, ką sakiau, brangusis. Pažiūrėk į save. Prarandi visą žavesį. Negaliu žiūrėti į tokias tavo akis.

– Kokias?

– Liūdnas, baisiai liūdnas, kaip triušiuko.

– Ak, dėl Dievo!

– Kuo tu rizikuoji?

– Niekuo.

– Visiškai niekuo. Dievas padeda tiems, kurie stengiasi. Ką tu žinai, gal ji sėdi kur nors pakrantėje ir tavęs ilgisi. Gailisi, kad išsiskyrėte, kiek pamenu, dėl labai kvailos priežasties. Jei rašyčiau scenarijų, – o tai tikrai galiu, – pasiųsčiau savo herojų į Inkantelariją tuojau pat. Jis atvyktų labai nerimaudamas, apmirusia širdimi, melsdamas Dievą, kad ji per vasarą nebūtų ištekėjusi už kokio italų princo. Rastų ją vieną, sėdinčią ant uolos ir žvelgiančią ilgesingai į jūrą, kad pamatytų žmogų, kurį myli, kurio nesiliovė mylėjusi. Pamačiusi jį, pasijunta tokia laiminga, kad pamiršta savo išdidumą. Puola jam į glėbį ir bučiuoja. Jie ilgai bučiuojasi, manau, kad šioje vietoje trūksta žodžių išreikšti, kas jų širdyse. – Ji užsitraukė cigaretės dūmą. – Velniškai romantiška, ar ne?

– Norėčiau, kad taip būtų.

– Galėtų būti.

– Juk verta pabandyti, tiesa? Kaip sakei, aš niekuo nerizikuoju.

Ji pakėlė į jo sveikatą taurę.

– Žinai, aš labai myliu Albą. Ji nepakenčiama, bet nėra už ją įdomesnės ir žavesnės. Galbūt tu galėsi tuos aštrius kampus nugludinti. Jei tave gautų, būtų laiminga. Ficas, žinai, yra tik vienas. Esu įsimylėjusi, todėl tokia gera. Pasistengsiu, kad knyga turėtų laimingą pabaigą.