18

Kai tik Alba nugrimzdo lėktuvo sėdynėje, energijos ištekliai išseko ir ji mieguistai nusižiovavo. Buvo pavargusi. Pavargusi nuo tos pažįstamos tuštumos, nuo vilties, kad Ficas ją užpildys. Gerai, kad išvyksta. Viską palieka. Pradės iš naujo, naujoje vietoje su naujais žmonėmis.

Sąmoningai pasirinko vietą prie lango, kad susidurtų tik su vienu nepažįstamu žmogumi. Autobuse galima sėdėti, kur nori, ir persėsti, jei šalia atsisėstų nepageidaujamas asmuo. Lėktuve viskas kitaip. Privalės sėdėti su tuo, ką Likimas atsiųs į 13B. Skaičius trylika nieko gero nežadėjo. Į lėktuvą įlipo išvaizdus italas, aiškiai nepatenkintas ilga mindžikuojančių keleivių eile ant tako, kol kas nors krovė savo daiktus į viršutinę bagažinę. Jis pagavo jos žvilgsnį. Alba nenustebo, kad neatitraukia nuo jos akių. Visada taip. Ji pasitikėdama spoksojo tol, kol neatlaikęs jos drąsaus žvilgsnio jis nuleido akis į rankoje laikomą bilietą. Ji tikėjosi, kad nelaimingo skaičiaus vieta kliuvo jam ir, aišku, tada skaičius nebūtų toks nelaimingas. Kol kas jis buvo vienintelis šiek tiek vertas dėmesio vyras, kurį matė tą vakarą, ir, turint omenyje, kaip ji skrisdama į nežinomybę nervinasi, būtų malonu su kuo nors pakalbėti.

Nesiliovė jo stebėjusi. Akivaizdu, jos šviesios akys jį trikdė. Sprendžiant iš jo nepasitikėjimo savimi, ne mergišius, pagalvojo pralinksmėjusi. Su mergišiumi neturėjo ūpo. Jis dar kartą vogčia į ją žvilgtelėjo ir nuėjo į lėktuvo galą. Suirzusi atsiduso ir sukryžiavo rankas. Nespėjo peržvelgti likusių keleivių, kai stambus, išpurtęs vyriškis, žmogus-piramidė šlumštelėjo į sėdynę šalia.

– Atsargiau, – išdidžiai pareiškė ji.

Vyriškis plonu, spigiu balsu atsiprašė ir nesėkmingai bandė įsisprausti į sėdynę, pritaikytą ne tokiam žmogui.

Alba piktinosi.

– Tokiems žmonėms kaip jūs turėtų gaminti specialius krėslus, – pasakė nesišypsodama.

– Tikrai turėtų.

Jis negrabiai išsitraukė iš kelnių kišenės baltą nosinaitę ir nusišluostė kaktą. Dar ir prakaituoja, pasibjaurėjo ji, tokia jau mano šūdina laimė. Jis užsisegė saugos diržą, o Alba palaikė tikru stebuklu, kad oro linijos gamina juos pakankamai ilgus. Kaip galima sau leisti taip sustorėti, piktinosi ji. Tikriausiai jis labai rajus. Svarstė, ar gražusis italas apie ją tebegalvoja ir apgailestauja, kad jam nepasisekė atsisėsti šalia jos. Bet kuris geriau už Storulį, pyko ji. Nusigręžė į langą aiškiai parodydama, kad užmegzti pokalbį neturi noro. Kai jis atsivertė knygą, ji galėjo ramiai skaityti „Vogue“.

Kurį laiką pamiršusi Ficą ir Italiją, įsitraukė į mėgstamo žurnalo puslapius apie madas, sutelkdama dėmesį į merginų su aptemptais šortais ir ilgaauliais nuotraukas. Užsidegė cigaretę, nors Storulis šalia ėmė švokšti kaip senas garvežys. Kai jiems išdalino padėklus su maistu, ji pasibaisėjo, kad jis paėmė padėklą ir puolė šlamšti bandelę nė nepagalvodamas, kiek kraunasi ant savęs svarų.

– Neturėtumėt tiek daug valgyti, – pasakė pabaksnojusi jam į ranką. – Dar labiau pastorėsite ir tada kils rūpesčių ne tik dėl lėktuvo sėdynių.

Storulis staiga nuliūdo ir prislėgtas spoksojo į baltą bandelę su sviestu rankoje, o Alba grįžo prie savo porcijos ir „Vogue“. Jis padėjo bandelę ir nurijo gerklėje įstrigusį sielvarto gumulą.

Pagaliau jie nutūpė Neapolyje. Oro uostas atrodė nedidelis, nors patamsyje jo nelabai matėsi. Albos kelionės agentas užsakė jai viešbutį miesto centre. Kitą rytą turėjo traukiniu važiuoti į Sorentą, paskui plaukti laivu į Inkantelariją. Atsistoti ir ištiesti kojas buvo malonu. Storulis pasitraukė jai iš kelio, bet ji nepadėkojo, – buvo per daug užsiėmusi ieškodama gražiojo italo.

Pamatė jį oro uoste, kai jie abu laukė bagažo. Porą kartų sugavusi jo žvilgsnį, nusprendė jį padrąsinti. Nusišypsojo, paskui kukliai nuleido akis. Jis suprato signalą ir priėjo prie jos pasikalbėti. Jam prisiartinus, įvertino jį palankiai. Buvo aukštas, plačių pečių, šviesiai rudais plaukais, gaubiančiais platų kampuotą veidą. Jo akys buvo šviesiai žalios ir gilios. Kai šypsojosi, akių raukšlelės darė jį linksmą, lengvabūdį.

– Matau, esi viena, – pasakė jis angliškai. Jai patiko jo tartis; praleidus visą gyvenimą su anglais, skambėjo nepaprastai egzotiškai.

– Taip, viena. Anksčiau būti Italijoje neteko.

– Tai sveika atvykusi į mano šalį.

– Ačiū. – Ji pakreipė galvą į šoną. – Gyveni Neapolyje?

– Ne, aš čia verslo reikalais. Gyvenu Milane. – Nužvelgė ją nuo galvos iki kojų neslėpdamas susižavėjimo. – Apsistosi viešbutyje?

– Taip, „Miramare“.

– Koks sutapimas. Ir aš ten pat.

– Tikrai?

– Visada ten apsistoju. Tai vienas geriausių miesto viešbučių. Galime važiuoti tuo pačiu taksi. Kadangi tu Italijoje pirmą kartą, leisk man pabūti šeimininku ir pakviesti tave vakarienės.

Alba tiesiog negalėjo patikėti savo laime.

– Būtų labai malonu. Pagaliau, ką veikti Neapolyje merginai, kuri visiškai viena?

– Vadinuosi Alesandras Faviolis, – jis padavė ranką.

– Alba Arbakl, – prisistatė ji. – Pavardė ne tokia skambi kaip tavo. Tėvai, matyt, nesuko galvos dėl to, kaip skamba žodžiai kartu. Mano motina buvo italė.

– Ji tikriausiai labai graži.

Alba, prisiminusi portretą, nusišypsojo.

– Buvo graži.

– Kodėl tu čia? Nepanaši į turistę.

– Žinoma, ne turistė. Vykstu į Inkantelariją.

– O!

– Gali nesakyti. Ir tu ten vyksti.

Jis nusijuokė.

– Ne. Bet apie ją girdėjau. Man sakė, kad nuostabi vieta. Pilna juokingų stebuklų ir kitų antgamtiškų reiškinių.

– Tikrai? Kokių?

– Na, akivaizdžių: tuoj po karo vieną dieną miestelio gyventojai pabudo ir rado pakrantę nuklotą raudonais gvazdikais. Paskui prasidėjęs potvynis juos nuplovė.

– Tu tuo tiki?

– Na, tikiu, kad taip buvo. Bet netikiu, kad tai jūros darbas. Koks nors gudrus pokštininkas galbūt skaniai pasijuokė. Juokingiausia, kad tai stebuklu paskelbė vietinis kunigas. Štai kokia Italija. Ypač Neapolis. Čia pilna kraujuojančių šventųjų. O dėl religijos, tai mes labai karštai religingi.

– Žinai, aš nepripažįstu jokios religijos, tai tikriausiai mane įmes į jūrą.

Jis vėl tingiai nužvelgė ją nuo galvos iki kojų.

– Nemanau, Alba. Tikriausiai italai paskelbs tave šventąja ir įamžins marmure.

Vienu taksi jie atvažiavo į viešbutį. Albai patiko jo geros manieros – atidaro duris, padeda įlipti ir išlipti. Savo kambaryje ji nusiprausė po dušu, persirengė paprasta juoda suknele ir nuėjo susitikti su juo į vestibiulį apačioje. Juokėsi, kai jis pabučiavo jai ranką. Jis stipriai kvepėjo citrininiu tualetiniu vandeniu, o plaukai dar buvo šlapi.

– Gražiai atrodai, – pasakė jis.

– Ačiū, – mandagiai atsakė ji ir staiga suprato, kad nuo išvykimo iš Anglijos visai negalvoja apie Ficą. Turbūt Italijoje man patiks, mąstė ji. – Ar visi italai tokie žavūs kaip tu? – paklausė.

– Ne, žinoma, ne. Jei visi būtų tokie, Italijoje gyventų visos Europos moterys.

– Gerai. Man patinka, kad turiu kažką išskirtinio.

– Ir man patinka, todėl lėktuve tave ir pastebėjau.

– Gaila, kad atskirai sėdėjome. Buvau įgrūsta tarp lango ir didelio rajaus storulio.

– Skaičius trylika yra nelaimingas.

– Taip, bet paskui man pasisekė. – Ji su būdinga arogancija jam nusišypsojo, ir jis, kaip kiti vyrai, bemat tapo jos keistų šviesių akių belaisviu.

Jie vakarieniavo uosto rajone mažame restoranėlyje su vaizdu į jūrą ir Sant Elmo pilį. Jis nenorėjo kalbėti apie save. Klausinėjo apie jos gyvenimą Anglijoje.

– Tėvas turtingas ir mane baisiai lepina, – pasakojo ji. – Bet turiu siaubingą pamotę, kuri augina kiaules ir jodinėja arkliais. Jos storas užpakalis, ji visiems įsakinėja galingu balsu. Mano netikras brolis ir seserys tokie, kaip dauguma, draugiški, – nuobodžios sąjungos rezultatas.

Jam su ja buvo linksma, iš daugumos jos pasakytų dalykų juokėsi. Kai gerdamas kavą rūkė, pastebėjo ant jo kairės rankos trečiojo piršto paprastą auksinį vestuvinį žiedą. Žiedas jai buvo nė motais; tiesą sakant, net patiko. Smagu galvoti, kad ji turi galią nuvilioti vyrą nuo žmonos.

Jie grįžo į viešbutį pėsčiomis, kad Alba galėtų šiek tiek pamatyti Neapolio. Vakaras buvo karštas ir drėgnas. Oras ramus ir tvankus. Alba žavėjosi siauromis gatvelėmis, gražučiais šviesiais namukais su metaliniais balkonais ir langinėmis, puošniais lipdiniais, teikiančiais savitumo ir žavesio. Miestą gyvino muzika, juokas, automobilių tūtavimas ir gardaus itališko maisto aromatas. Virš vibruojančio mašinų gausmo lyg paukščio klyksmas virš šniokščiančios jūros skriejo spigus kapotas motinos, barančios vaiką, balsas. Tamsiaodžiai vyrai kalbėjosi sustoję skersgatviuose nužiūrinėdami praeinančias moteris. Nors jos neužkabino, jautė, kaip akimis ją nurenginėja, vieną drabužį po kito iki nuogumo. Žinojo, kad ją saugo Alesandras, ir buvo dėkinga, kad nereikia eiti per miestą vienai. Londonas jai buvo lyg paklusnus ponis, o Neapolis kaip nevaldomas rodeo žirgas kėlė nepasitikėjimą.

Jie parėjo į viešbutį ir Alesandras nelaukė, kad ji pakviestų į savo kambarį. Kartu įlipo į liftą, nusekė iš paskos koridoriumi.

– Tu labai savim pasitiki, – tarė ji. Tačiau jos šypsena pasakė, kad ne be reikalo.

– Noriu su tavim pasimylėti, – sumurmėjo jis. – Aš juk tik vyras.

– Taigi, kad vyras, – užjaučiamai atsiduso ji ir pasuko spynoje raktą.

Nespėjus įjungti šviesos jis atsuko ją į save ir nustebusią ėmė karštai bučiuoti į lūpas. Pirmą kartą po išsiskyrimo ji visiškai užsimiršo ir nebelygino su Ficu. Visai apie jį negalvojo. Alesandras, deginamas geismo, prispaudė ją prie sienos ir įsikniaubė jai į kaklą. Alba užuodė citrininį odekoloną, sumišusį su natūraliu jo odos kvapu, jautė ant savo kūno šiurkščius šerius.

Jis braukė rankomis per jos kojas aukštyn prie šlaunų. Rankos buvo stiprios, įgudusios, kiekvienas perbraukimas užgniauždavo jai kvapą. Atsiklaupęs pakėlė suknelę iki liemens, kad galėtų bučiuoti ir laižyti jos nuogą pilvą. Jai vadovauti neleido. Kas kartą, kai ji bandė atsikovoti prarastas pozicijas, jis atitraukdavo jos rankas ir toliau skandino veidą jos kūne keldamas tokius malonius šiurpuliukus, kad ji liovėsi kovojusi ir pasidavė.

Jie pasimylėjo penkis kartus, baigę sukrito iš nuovargio lovoje. Miegojo užgriuvę vienas ant kito, bet artimumas dingo. Pasitenkinimo vaikymosi jaudulys praėjo, ir Alba net per miegą žinojo, kad iš ryto su juo šaltai atsisveikins.

Fico ji nesapnavo. Nesapnavo nieko. Tačiau pabudusi manė, kad ji dar sapnų karalystėje. Pro langinių tarpus sklido šviesos pluoštai. Miesto garsai skverbėsi į mieguistą jos kambario tylą, nors atrodė labai tolimi. Ji pamirksėjo, susivokė. Kaip paprastai, padaugino gerti. Skaudėjo galvą, lyg po sunkiausio darbo maudė sąnarius. Paskui prisiminė Alesandrą ir dėl savo pažinties su tuo pasiutusiu italu oro uoste šyptelėjo. Pasivertė tikėdamasi jį pamatyti savo lovoje, bet lova buvo tuščia. Paklausė garsų iš vonios kambario, tačiau durys buvo praviros, šviesa nedegė. Jo nebebuvo. Ir gerai, pagalvojo. Jai nepatiko, kai jie per ilgai užsibūdavo. Fiziškai jautėsi sukiužusi. Dabar visiškai nenorėtų mylėtis.

Pažvelgė į laikrodį prie lovos. Dar anksti. Anksčiau dešimtos būti stotyje nereikėjo. Turėjo laiko nusiprausti ir papusryčiauti. Geriau pagalvojusi nusprendė užsisakyti pusryčius į kambarį. Nenorėjo restorane susitikti jo.

Išsimaudžiusi po dušu ir nuplovusi nuo kūno citrinos kvapą susidėjo lagaminą. Pažvelgė į savo atvaizdą veidrodyje, prisiminė praėjusios nakties džiaugsmus. Alesandras jai padėjo. Bent jau uždėjo ant sužeistos širdies pleistrą ir laikinai apmalšino skausmą. Atitraukė nuo minčių apie Ficą nusivesdamas į egzotiškų nuotykių pasaulį, kuriame ji galėjo būti kuo panorėjusi, kuriame jos niekas nepažįsta. Iš džiaugsmo nutarė paskambinti į Alesandro kambarį ir jam padėkoti. Šiaip ar taip, jis jai suteikė didžiulį malonumą. Galbūt jie galėtų kartu papusryčiauti. Tuomet bent nereikės pusryčiauti vienai.

Paskambino į registratūrą.

– Prašau sujungti su Alesandru Favioliu, – išdidžiai pareikalavo. Kol budėtoja ieškojo žurnale, telefonas tylėjo. – Alesandras Faviolis, – pakartojo Alba. Dieve, jie nesupranta net savo pačių kalbos, piktinosi ji.

– Apgailestauju, bet šiame viešbutyje žmogaus, pavarde Faviolis, nėra.

– Tikrai yra. Vakarieniavau su juo.

– Pono Faviolio nėra.

– Pažiūrėkite dar kartą. Atvykome vakar vakare drauge, paskui pavakarieniavę kartu grįžome. Jūs tikrai jį matėte.

– Vakar vakare aš nebudėjau, – šaltai pasakė tarnautoja.

– Na, paklauskite savo kolegos. Aš juk jo neišgalvojau.

– Ar žinote, kuriame jis kambaryje? – Moteris ėmė netekti kantrybės.

– Aišku, ne, todėl jums ir skambinu! – atšovė Alba.

Prisivertusi būti mandagi budėtoja pakartojo:

– Šiame viešbutyje jokio žmogaus Faviolio pavarde nėra. Apgailestauju.

Staiga Albai pasidarė bloga. Geriau pagalvojus, tikrai per didelis atsitiktinumas, kad jis būtų užsisakęs tą patį viešbutį. Ir nekvietė jos į savo kambarį. Tuo metu jai visai neatrodė keista, bet dabar tikrai keistoka. Suspausta širdimi ji atidarė rankinę ir ėmė po ją naršyti piniginės. Turbūt kažkoks pokštas, pagalvojo ji ir pasijuto tarsi nešama prieš stiprią srovę. Piniginės nebuvo. Ji sunkiai nurijo seilę, apvertė rankinę ir iškratė jos turinį ant lovos. Pamačius pasą jai palengvėjo, bet pinigų nerado. Jis paėmė piniginę su visais jos kelionės čekiais ir liromis. Kaip, po velnių, ji užmokės sąskaitą už viešbutį, traukinį, o dar laivą, kuriuo turi nuplaukti į Inkantelariją?

Susmuko ant lovos. Šunsnukis. Pasinaudojo manimi, paskui apiplėšė. Viską buvo numatęs, šūdžius. O aš, kvailė, užkibau. Buvo per daug pikta, kad pravirktų, ir per didelė gėda skambinti kam nors į Angliją, pripažinti savo kvailumą. Ji paprasčiausiai turi išskapstyti pati.

Kadangi neketino apmokėti sąskaitos, nusprendė bent gerai papusryčiauti. Be to, reikės prisikimšti kiek galima daugiau, nes vėliau neturės pinigų. Teks nudžiauti keletą bandelių iš bufeto.

Apačioje draugiškiausiu tonu, kokiu tik mokėjo, pasisveikino su budėtoja ir tvirtu žingsniu nužygiavo į viešbučio restoraną. Atsisėdo prie mažo staliuko viduryje salės, užsisakė kavos, apelsinų sulčių, prancūziškų bandelių, skrebučių ir vaisių salotų. Stebėdama kitus svečius vis labiau jautėsi vieniša. Italijoje neturėjo draugų. Nė vieno bičiulio. Kas bus, jei jos šeima iš Inkantelarijos išsikėlė? Jei ji gaudo vėją laukuose? Pinigų neturi. Pavedimas bankui iš Inkantelarijos užtruks keletą dienų. Ji negali bastytis po Neapolį, kad netyčia vėl nesutiktų Alesandro. Prisiminė pavojingai atrodančius vyrus, kurie geidulingai į ją žiūrėjo tamsiuose skersgatviuose praeitą vakarą, ir staiga pasijuto silpna, pažeidžiama, sutrikusi ir nuoga, tarsi jis būtų pavogęs ir jos drabužius.

Staiga, savo džiaugsmui, pamatė kitame restorano gale sėdintį vienišą Storulį. Su didžiausia simpatija žmogui, kurį anksčiau niekino, puolė prie jo stalo. Nepastebėjo, koks siaubas perbėgo jo veidu ją pamačius. Jis pažvelgė į bandelę su sviestu ir varvančiu džemu, bandė ją putnia ranka pridengti. Ji atsisėdo ir uždėjo ant stalo alkūnes.

– Tikiuosi, neprieštarausite, jei prie jūsų atsisėsiu, – sučiulbo nutaisiusi maloniausią balsą. Pažvelgė į jį didelėmis stirnos akimis. – Mane apiplėšė. Italas pavogė viską. Pinigus, drabužius, pasą, bilietą namo. Viską. Jūs vienintelis žmogus, kurį pažįstu visoje Italijoje. Tiesą sakant, visoje Europoje. Drįstu prašyti didžiausios malonės. Ar galėčiau iš jūsų pasiskolinti pinigų? Tik tiek, kad pasiekčiau Inkantelariją? Paimsiu jūsų adresą ir grąžinsiu su procentais. Būčiau tokia dėkinga. – Ji nusišypsojo ir pridūrė: – Dėl manęs nesitrukdykite, valgykite.

Storulis ilgai svarstė savo galimybes. Staiga skubiu judesiu, kuris privertė Albą iš pasibjaurėjimo susitraukti, susikimšo visą bandelę į burną. Ji žaktelėjo, stengdamasi neparodyti pasišlykštėjimo, kai jis tyčia neskubėdamas ją kramtė, o pro lūpas ištryško sviestas ir varvėjo per smakrą jam ant pagurklių. Pagaliau servetėle nusišluostė lūpas.

– Skanumėlis! – sušuko jis. – Reikia užsisakyti dar!

Albos viltys pamažu ėmė pliukšti. Buvo gėda prisiminus, kad lėktuve ji elgėsi ne tik nemandagiai, bet nedovanotinai jį įžeidinėjo. Kodėl apskritai turėtų jai padėti?

– Ką gi, – pramikčiojo apyverksnė. – Atsiprašau, kad sutrukdžiau.

– Neturėtum prasidėti su nepažįstamais vyrais oro uostuose, – pasakė jis, atgavęs pasitikėjimą. – Tai, kad tave apiplėšė, mažiausia tavo bėda.

Alba išsižiojo.

– Atsiprašau?

– Girdėjai, ką sakiau. Ko tu tikiesi? Ar neturi supratimo apie padorumą, o gal duodiesi su kiekvienu, kas pasiūlo užmokėti už vakarienę? Žinai ką, – pasakė piktdžiugiškai ją žemindamas, – jei pačiulpsi man pimpalą, užmokėsiu tau už skrydį namo!

Pasibaisėjusi Alba vos atsistojo ir dūmė iš restorano, kiek tik nešė jos drebančios kojos.

Grįžusi į kambarį davė valią įsiūčiui – spardė lovą, spintelę ir į ką tik galėjo įspirti. Koks grubumas! Kaip šlykštu! Kaip jis drįso?!

Savigaila jai netiko. Ji susitvardė ir turėjo ko nors imtis. Kaip visada, įniršis ir kerštas buvo jos geriausias pasirinkimas. Negalėjo sumokėti sąskaitos ir neturėjo kas už ją sumokėtų. Liko vienintelė išeitis. Bėk ir neabejok.

Ji nutempė lagaminą koridoriumi, nusileido liftu į pirmą aukštą. Tamsiame kampe prie perdegusios lemputės pro langą į užpakalinę gatvę išmetė lagaminą, paskui iššoko pati. Pasileido bėgte stoties link.