15

Tomas neskubėjo susipažinti su kitais Valentinos šeimos nariais. Norėjo nusivežti ją prie senosios apžvalgos aikštelės, kur kadaise jiedu mylėjosi. Todėl jie pasuko arklį į citrinmedžių laukus. Pusę kelio snūduriavęs ir automatiškai klapsėjęs kanopomis gerai pažįstama įkalne arklys dabar pabudo ir su nebūdingu guvumu dairėsi aplinkui. Kiparisų, rozmarinų ir čiobrelių kvapas gaivino ir jo jusles, nes staiga tapo eiklus, iš pasitenkinimo prunkštė kvapiame ore. Tomas negalėjo suvaldyti aistros. Bučiavo Valentinai kaklą, krūtinę, kur gili suknelės iškirptė atidengė stangrius jos krūtų iškilumus, švytinčius rusva medaus spalva. Perbraukė pirštais per jos ilgus banguotus plaukus ir įkvėpė šilto figų aromato. Ji juokėsi tuo tyliu, kretančiu juoku, apsimetė, kad ginasi, nes gali kas nors juos pamatyti.

– Vienintelis, kuris gali mus pamatyti, yra senasis markizas, – pasakė jis, įsikniaubdamas jai į kaklo linkį. Valandėlę įsivaizdavo išlepusį markizą glotniais aukštyn sušukuotais plaukais, pavandenijusiomis akimis žiūrintį pro teleskopą, bet tuojau pat tos minties atsikratė. Prieš metus iš dūlančių senio rūmų jis išėjo aiškiai sunerimęs. Dabar užteko įsivaizduoti jo veidą, kad tas nerimas grįžtų. Valentina įsitempė ir surimtėjo.

– Nenoriu, kad kas nors mus matytų, Tomi, – pasakė ji, paskui atsigręžė užmesti akį į šešėlio priedangoje tebemiegančią dukterį. – Tu mane iš čia išsiveši, tiesa? – Jos akyse atsispindėjo baimė.

Jis paglostė jai skruostą, palingavo galvą ir suraukė antakius.

– Žinoma, išsivešiu. Kai tik susituoksime, išvyksime į Angliją. Ko tu bijai?

– Vėl tave prarasti, – kimiai atsakė ji.

– Kol gyvas, niekada tavęs nepaliksiu, – rimtai pasakė jis. – Vienintelė priežastis, kodėl per šį karą likau gyvas, esi tu. Turėjau tave, dabar ir Albą, dėl jūsų verta gyventi, ir man gyvybė tapo brangi kaip niekada. Rūpinsiuosi tavimi, pažadu.

Ji nusišypsojo, jos akys vėl nušvito.

– Žinau, kad rūpinsiesi. Neįsivaizduoji, kaip tave myliu. Kaip meilė skaudina.

– Ir mane skaudina, – pasakė jis, o prieš akis jiems iškilo kalva su senoviniu apžvalgos bokštu, kuris atrodė lygiai toks pat kaip ir praeitą pavasarį. Kaip pasikeitė mano gyvenimas, galvojo Tomas, ir kaip pasikeičiau aš pats. Džekas buvo teisus. Aš nebepanašus į jį. Mano gyvenimas turi tikslą. Visada bėgau nuo atsakomybės, bet atsakomybė mane pavijo ir aš už tai dėkingas.

Jis nunešė krepšį su mažąja Alba prie aptrupėjusio bokšto. Ji tebemiegojo atmetusi rankutes, pakreipusi ant šono galvytę. Atrodė angeliškai, tarytum miegantis Rafaelio kerubas. Galėjo būti ir ant debesėlio, o jei pasivertus pasimatytų sparneliai, jis nė kiek nenustebtų.

– Ji visai kaip tu, – pasakė jis, jiems susėdus pavėsyje. Lengvas vėjelis nešė kvapnų aromatą nuo kalvų drauge su gaiviu jūros kvapu, ir Tomas jautė, kad per visą gyvenimą niekada nebuvo patyręs tokio lengvumo, tokios laimės.

– Tikiuosi, neišaugs panaši į mane, – atsakė ji, bet Tomas papurtė galvą.

– Ji būtų labai laiminga, jei taptų tokia kaip tu, Valentina.

– Nenoriu, kad kartotų mano klaidas.

– Bet tu labai jauna. Kokios gali būti klaidos? – Jis nusijuokė, o ji droviai nusišypsojo.

– Visi klystame, ar ne?

– Taip. Bet…

– Labiausiai man gyvenime pasisekė, kad sutikau tave, – apsivijo jį rankomis.

Jie atsigulė ant žolės ir bučiavosi. Kad ir kaip jis troško pasimylėti, jam atrodė, kad šalia miegančio kūdikio tai daryti nedera. Suprato, kad tą patį jaučia ir Valentina, nes jai ant kaktos ir nosies susirinko prakaito karoliukai, pasunkėjo alsavimas, tačiau tolesniems veiksmams jo neskatino.

Jie buvo kartu iki atėjo metas keliauti į Imakolatos namus. Gulėjo apsikabinę gęstant dienai. Albai pabudus, Valentina priglaudė ją prie krūties. Tomas susijaudino. Nebuvo matęs žindomo kūdikio. Valentina atrodė švytinti, romi, nepasiekiama. Maitindama kūdikį ji priklausė ne jam, o Albai. Jis dar kartą pajuto jos nežemišką prigimtį. Šią savybę, kuri darė ją nepasiekiamą, jis pažino prieš metus. Kentėjo dėl savininkiškumo jausmo. Nesvarbu, kad ji kartoja jį mylinti arba kad maitina jo vaiką. Jautėsi, tarsi širdį būtų sugniaužusi ranka.

– Jėzau, Valentina, – prabilo jis angliškai, – tu su manim išdarinėji keisčiausius dalykus! – Ji pakreipė galvą į šoną ir nesuprasdama žiūrėjo. – Tu tokia graži, – prašneko itališkai, – aš tik noriu tave turėti amžinai.

Dabar atėjo jos eilė iš jo pasijuokti.

– Tu manęs nepažįsti, Tomi.

– Tau patinka citrinos, tamsa, jūra ir skaisčiai raudona spalva. Kai buvai maža mergytė, norėjai būti šokėja. Matai, – džiaugėsi jis, – viską apie tave prisimenu.

– Bet manęs nepažįsti.

– Mums vienas kitą pažinti prieš akis visas gyvenimas. – Jis atmetė ant peties jos plaukus, kad jie neuždengtų veido. – Toks bus svarbiausias mano gyvenimo planas.

– Mes turėsime daugiau vaikų, – pasakė ji glostydama žindančios Albos kaktytę. – Noriu, kad Alba turėtų broliukų ir sesučių. Nenoriu, kad būtų viena. Aš per šį karą buvau viena. Tikiuosi, ji augs taikiame pasaulyje, – staiga jos akys prisipildė ašarų. – Karas paverčia vyrus gyvuliais, o moteris apgailėtinomis būtybėmis. Noriu, kad ji matytų žmonėse tik gera. Kad nebūtų ciniška. Mokėtų pasitikėti ir nenusiviltų. Noriu, kad tvirtai žinotų, kas ji tokia. Pasikliautų savimi. Kad jai nereikėtų priklausyti nuo kitų. Kad būtų nepriklausoma ir laisva. Tokia ji ir bus Anglijoje, ką?

Tomas sumišo.

– Aišku, bus. Dėl to mes ir kovojome, Valentina. Už taiką. Kad vaikai kaip Alba galėtų be baimės augti laisvoje, demokratinėje visuomenėje.

– Tu labai drąsus, Tomi. Norėčiau būti tokia drąsi kaip tu.

– Tau nereikia būti drąsiai, nes aš esu čia, kad tave apginčiau. – Jis perbraukė pirštais jai per skruostą, ašaros ant jo buvo palikusios blizgančius, šlapius pėdsakus. – Alba augs nepažindama karo siaubo. Bet mes jai papasakosime apie žuvusius drąsius vyrus, kad ji įvertintų savo laimingą dalią. – Paskui ramiu liūdnu balsu pasakojo apie Fredį, dalijosi prisiminimais, kuriuos patikėdavo tik Džekui. – Mano brolis žuvo, Valentina. Jis buvo karo lakūnas. Negalėjai įsivaizduoti, kad jį numuš. Tik ne Fredį. Jis buvo nesutramdomas, didesnis už gyvenimą. Tačiau Maltoje žuvusiųjų buvo tiek, kad galiausiai jis tapo tik vienu iš daugelio. Neturėjau galimybės pasakyti jam sudie. Mirtis – individualus reikalas, Valentina. Žmogus visada miršta vienas. Norėčiau tikėti, kad yra Dangus. Norėčiau tikėti, kad jis dabar pas Dievą. Iš tikrųjų jo kūnas guli jūros dugne, aš negaliu jo pagerbti.

Valentina palietė jo ranką.

– Suprantu, brangusis Tomi. Mano tėvas ir brolis Ernestas irgi žuvo. Žuvusiųjų – daugybė, bet skaičiai menka paguoda, ar ne? Mama tėvui pastatė altorėlį, o dabar kitą – Ernestui. Žvakės žiba dieną ir naktį; kaip jų dvasios, taip ir jie nepranyksta iš namų. Tebegyvena mūsų atmintyje. Tai viskas, ką galime padaryti. Tu pagerbi brolį jį prisimindamas, Tomi. Privalai man apie jį pasakoti. Papasakoti viską, ką atsimeni, nes tik prisimindami mes tęsiame jų gyvenimą. – Jos veide atsispindėjo branda ir išmintis, kurių anksčiau jis nepastebėjo. Keista, bet jos žodžiai paguodė; Džekui to nepavykdavo padaryti.

Galiausiai Tomas išalko, Valentina suskato grįžti namo dėl Albos. Jie vėl sėdo į vežimą, o arklys, snaudęs gumbuoto kipariso pavėsyje, nenoromis pėdino dulkėtu keliu.

Valentina įspėjo Tomą, kad jos broliai grįžo iš karo. Liudvikas ir Paolas, tie, kurie buvo britų belaisviai, dabar bus draugiški, nes karas pasibaigė, o nelaisvėje su jais buvo gerai elgiamasi. Tačiau Falkas nebus draugiškas. Jis buvęs partizanas, aiškino ji, niūrus, ūmus ir nerimastingas.

– Jis sudėtingas žmogus, – pasakė ji. – Visada toks, nuo pat vaikystės. Mama aiškina, kad jis – pirmagimis ir tikėjosi būti mylimas labiau už kitus, bet nusivylė ir ėmė pavydėti. Turi žmoną Beatą ir penkiametį sūnelį vardu Totas. Atrodo, kad moters meilė ir tėvą dievinantis vaikas turėtų suminkštinti jo širdį, bet nesuminkštino. Jis šaltas ir įtarus kaip visada.

Tomas dėl susitikimo su Falku nerimavo. Mirus tėvui šis tapo šeimos galva. Vis dėlto, svarstė jis, kokių galėtų būti su juo sunkumų? Jie kovojo toje pačioje pusėje. Jei kas ir turėtų jo nemėgti, tai tie kiti du, kurie buvo vokiečių pusėje.

Prisiartinus prie namo jį vėl apgaubė figų kvapas, priminė jo pirmąjį apsilankymą prieš metus. Imakolata išlėkė lyg šikšnosparnis, mirkčiodama nuo šviesos, grąžydama rankas. Ji akivaizdžiai buvo susijaudinusi.

– Kur jūs buvote? Negalėjau nieko daryti, tik nerimavau.

– Mama! – subarė Valentina. – Mes nuvežėme Albą į apžvalgos aikštelę.

– Falkas nerimavo. Priūžė galvą visokių nesąmonių.

– Atsiprašau, senjora, – teisinosi Tomas, padėdamas Valentinai išlipti iš vežimo. – Norėjome praleisti popietę vieni.

Tuo metu išėjo Falkas ir atsistojo šalia motinos. Jis atrodė kietas vyras, atšiaurus, per šitiek metų kovų užgrūdintas, tamsiai rudomis giliomis akimis ir stora vėjo nugairinta oda. Neabejotinai išvaizdus – ilgi, garbanoti plaukai ir mąsli kakta. Tomas tuojau pastebėjo, kad jis aukštas ir plačiapetis; eina šlubuodamas, tikriausiai dėl sužeidimo audringoje praeityje, kai buvo partizanas. Jiems susigrūmus, vargu ar pavyktų išnešti sveiką kailį. Tomas bandė šypsotis, bet tas vyras, atrodąs vyresnis negu trisdešimties, tik susiraukė.

– Privalai būti atsargus, – suurzgė jis, o jo storas balsas girgždėjo it smėlis. – Karas gal ir baigėsi, bet kalnuose pilna banditų. Žmonės dar badauja. Tau sunku įvertinti, kokie mes laimingi Inkantelarijoje. Už jos – tamsus ir pavojingas pasaulis.

Tomas suirzo, kad Falkas laiko jį naiviu.

– Patikėk, mes buvome visai saugūs, – šaltai atkirto.

Falkas nusijuokė.

– Tu nepažįsti šių kalnų. Aš juos pažįstu geriau už savo penkis pirštus. Rasiu kelią aplink kiekvieną uolą ir krūmą užmerktomis akimis. Nustebtum, kiek ten tūno demonų. Kartais jie visai nepanašūs į demonus.

Valentina palietė Tomo ranką ir tarė:

– Neklausyk jo. Ten, kur buvome, nėra demonų. Vieninteliai demonai, klajojantys po šiuos kraštus, gyvena Falko galvoje.

Tomas pasilenkė prie vežimo ir ištraukė pintinę su kūdikiu. Valentina nusekė paskui brolį į namus.

– Valentina žino, apie ką aš kalbu, nors yra užsispyrusi kaip mulas.

Tomas jau šoko Valentinos ginti, bet, pamatęs skausmingą Imakolatos veidą, pasirinko taikų variantą. Padavė Falkui ranką.

– Karas baigėsi. Nepradėkime čia naujo.

Falkas kietai suspaudė lūpas, bet ranką paspaudė. Tomas pajuto šiurkščią sukietėjusią odą, tačiau tvirtame rankos paspaudime slypėjo tai, kas liudijo, kad šis žmogus yra sau šeimininkas. Jis nesišypsojo, tamsios akys buvo neišskaitomos ir Tomas negalėjo atspėti jo minčių. Imakolata, užgožta dalyvaujančio sūnaus, nebebuvo visagalė matriarchė kaip anksčiau. Nekilo jokios abejonės, kad ji žiūri į jį su pagarba, jei ne su baime. Tačiau buvo patenkinta, kad jie paskelbė paliaubas.

– Dievas jus suvedė per Valentiną. Valgykime ir būkime draugai.

Netrukus susirinko likusieji šeimos nariai – Liudvikas ir Paolas, kurie tebegyveno su motina ir buvo tikros vyresniojo brolio priešingybės. Jei kovų nuvargintas partizanas buvo niūrus ir šaltas kaip žiemos naktis, tai jie – it šilti vasaros saulės spinduliai. Buvo sunku juos atskirti, nes abu nedidukai, raumeningi ir atletiški, rudomis kaip sesers akimis ir suktomis išdykėliškomis šypsenomis. Ne tokie patrauklūs kaip vyresnysis brolis, bet įdomūs, o jų juokas prasimušė į veidus ir juose išskaptavo gilias žavingas raukšles. Buvę kovotojai prieš sąjungininkus paspaudė Tomui ranką, paplojo per petį juokaudami, kad atsikratė atsakomybės už Valentiną, esą jis išgelbėjęs ją nuo margaspalvės eilės neturtingų italų, pretendentų į jaunikius.

Vakarienės atvyko Beata su Totu. Maloni moteris, žinoma, nieko neišmananti apie vyro veiklą karo metu. Kadangi buvo paprasta kaimietė, jai mažai kas rūpėjo – tik vaikas ir valgio gaminimas. Prisibijodama užsieniečio ji net nepadavė jam rankos, tik nuleidusi akis atsisėdo už ilgo stalo po vynmedžiu, kur pernai vakarienei vadovavo Imakolata. Jos sūnelis sėdėjo šalia, atsirėmęs į motiną, saugomas jos globojančios rankos. Kaip romus žvėrelis Beata dairėsi ir mirkčiojo klausydamasi pašnekesio, bet pati prie kalbančiųjų neprisidėjo. Falkas į ją pažvelgdavo retai ir, aišku, su ja nekalbėjo. Matyt, Beata šio valdingo, pernelyg užsispyrusio žmogaus buvo sutrinta į dulkes. Tomas džiaugėsi laiku atvykęs gelbėti Valentinos nuo panašaus likimo.

Imakolata nuspalvino jų diskusiją religija. Atrodė, kad Dievo balsas eina tiesiai jai į ausį, nes ji tiksliai žinojo, kokie Jo ketinimai, kodėl Jis leido karą, net kodėl atėmė iš jos vyrą ir sūnų. Visa ko prasmę ji aiškino tik Dievo valia. Galbūt ne taip skaudu, kada tiki Dievo valia kaip vaikas, kuris neklausinėdamas pasitiki tėvų veiksmais. Tomas vos galėjo atpažinti moterį, kuri rėkė ant Fioreli užeigos darbuotojų, o dabar virto tyliai kalbančia, nuolankia moterimi, tarsi susitraukusia savo sūnaus šešėlyje. Jei Latarulas dabar ją pamatytų, linksmai pagalvojo, jos nebebijotų.

Baigus valgyti Valentina su Beata nukraustė lėkštes ir nunešė į virtuvę. Totas nusekė iš paskos nešdamas mažesnius, nesunkius indus. Jis buvo gražus vaikas: didelėmis rudomis akimis, dailia burna su linksmai pakeltais putnių lūpų kampučiais. Neabejotinai mylėjo močiutę, kuri glostė jam veidelį ir meiliai, su iškilmingu rimtumu jį bučiavo.

Buvo tamsu. Aplink žibintus plasnojo drugiai, iš krūmų ir medžių skambėjo svirplių choras. Tomas užsidegė cigaretę ir stebėjo šaltame ore dūmą, kuris, nuo jūros papūtus vėjeliui, vingiavo ir draikėsi. Girdėjo, kaip virtuvėje juokiasi Beata su Valentina. Prie stalo niekas nesijuokė, Imakolata rodėsi seniai praradusi humoro jausmą. Girdėti jų linksmumą buvo smagu. Įsivaizdavo, kad jos kalbasi apie vaikus, dalijasi dienos įspūdžiais, o gal šaiposi iš vyrų, ką gali žinoti. Pastebėjo, kad Valentina kažkodėl pykdo Falką. Žiūrėjo į ją prisimerkęs, o akyse atsispindėjo neapykantai artimas nepasitenkinimas. Valentina, jos garbei reikia pripažinti, nekreipė į jį dėmesio. Kai jis bandė ją suniekinti, ji linksmai atsikirsdavo, vartė akis. Tomas ja didžiavosi. Prisiminė, kaip ji šoko per Šventosios Bernadetos šventę; tuomet ji taip pat parodė stebinantį narsumą. Jis žiūrėjo į ją mieguistomis akimis pro dūmus ir suprato, kad ji teisi – jis beveik jos nepažįsta.

Pagaliau šeimyna išsiskirstė miegoti. Imakolata atsiklaupė prie vyro ir sūnaus altorėlių, sukalbėjo maldas. Energingai persižegnojusi, palinkėjo jiems labos nakties. Paskui paėmė Tomą už rankos ir padėkojo už sugrįžimą.

– Tu išsiveši mano Valentiną į geresnę vietą, – iškilmingai pasakė ji glostydama ranką švelniais, putniais pirštais. – Rytoj susitiksi su tėvu Dinu. Kuo greičiau vesi, tuo geriau.

Valentina santūriai pabučiavo sužadėtinį į skruostą, bet iš jos akių žiburėlių Tomas suprato, kad ji trokšta įsileisti jį į lovą.

– Iki rytojaus, mano meile, – sušnibždėjo ji ir išnyko patamsyje.

Jam pasigirdo, kad automobiliu, priklausančiu visam miesteliui, atvažiuoja Latarulas, ir priėjo prie lango. Terasoje rūkė Falkas, vienas naktinių gyvūnų ir svirplių draugijoje. Atrodė susirūpinęs, nes sėdėjo užsikvempęs ant stalo, o vieno žibinto liepsna baigė paskutinius vaško likučius. Beata buvo išėjusi į savo namus – kelias per alyvmedžių giraitę neilgas, aiškiai nušviestas mėnesienos. Tomas svarstė, kodėl Falkas neiškeliavo su žmona ir sūnumi.

Latarulo nebuvo nė kvapo. Tikriausiai jis girdėjo tolumoje jūros šniokštimą arba ausyse, kaip ir sapnuose, jam tebeskambėjo prieš mėnesius numestų bombų aidas. Atsitraukė nuo lango. Nenorėdamas prisidėti prie Falko, atsisėdo tamsoje ir užsidegė cigaretę. Žiūrėjo į mirksinčias žvakes, kurių šviesoje žėrėjo paauksuotos Imakolatos altorėlių ikonos. Netrukus iš terasos pasigirdo balsai. Jie buvo prislopinti, tačiau kapoti. Matyt, vyko karštas ginčas. Atpažino Valentinos balsą. Pasislėpęs patamsyje jis žiūrėjo į terasą, kurioje ji stovėjo priešais brolį iškėlusi rankas ir protestuodama piktai šnypštė. Jie kalbėjo taip greitai ir tyliai, kad Tomas negalėjo suprasti nė žodžio. Įtempė ausis, bet pokalbio vis vien nesuprato. Staiga Falkas pašoko, atsirėmė į stalą ir įpykęs išrėžė jai sakinį, o jo rankos buvo panašios į dvi dideles liūto letenas. Ji, tarsi piktoji dvasia, atsimokėjo tuo pačiu: smakras pakeltas, veidas išdidus, akys dega. Tomas dar kartą prisiminė jos šokį gatvėje šventės vakarą. Tada jos akys degė taip pat.

Paprastai santūri Valentina tryško aistra, kurią retai parodydavo. Įtūžusi ji atrodė dar gražesnė, ir Tomo gyslose užvirė kraujas matant jos liepsnojantį žvilgsnį ir išdidžią, niekinamą šypseną – dabar, menkoje gęstančios žvakės šviesoje, viskas atrodė dar ryškiau. Sulaikęs kvapą juto svaiginantį jausmą, kad įsimyli iš naujo. Svarstė, ar jie barasi dėl jo. Galbūt Falkas pyksta, kad ji pamilo užsienietį. Tomui užteko proto likti nepastebėtam; šiaip ar taip, ilgai netrukus jie bus toli nuo Inkantelarijos ir jos nepatenkinto piktojo brolio.

Pagaliau Latarulo automobilio dundėjimas pranešė apie karabinieriaus atvykimą. Tomas pašoko ant kojų ir nėrė pro duris. Nenorėjo Falkui ir Valentinai išsiduoti girdėjęs jų ginčą.

Automobilyje Latarulas su didžiausiu malonumu pasakojo apie savo paties vestuvių dieną.

– Tik gaila, – pasakė be jokio gailesčio balse, – kad žmona mane paliko. Asmeninė tragedija, kuri nieko, išskyrus mane, neužgavo. – Tomas nesiklausė. – Karas mane išmokė, kad yra kur kas reikšmingesnių ir svarbesnių dalykų už moteris.

Grįžęs į užeigą Tomas nusirengė gulti. Imakolata šalia praustuvės buvo pastačiusi didžiulį ąsotį su vandeniu. Jis paėmė gabalėlį muilo ir prisiminė smagias maudynes upėje su Džeku. Įsivaizdavo Valentiną tokią, kokią pamatė pirmą kartą: su balta mergiška suknele, gražiai prigludusia prie jos jauno liekno kūno. Prisiminė, kaip už jos šviečianti saulė išryškino kojų siluetą.

Jis gulėjo nemiegodamas, įsmeigęs akis į lubas perkratė ką tik matytą sceną, svarstė jos galimas pasekmes. Lauke tarp kiparisų šoko vėjelis, žaismingai šiureno prie jo lango dvelkdamas jūros druska. Buvo karšta ir nepatogu, kankino nerimas bei didelis noras apsaugoti Valentiną ir jų vaiką. Niekas man neuždraus išsivežti jas į Angliją, pyktelėjo jis, net jei reikėtų sprukti vidury nakties lyg kokiam nusikaltėliui.