26

Italija, 1971-ieji

Kai Valentinos dvasia pagaliau pasitraukė, namai pasikeitė. Tačiau ryškiausiai pasikeitė Imakolata. Iš spintų ištraukė savo kadaise dėvėtas sukneles. Violetines, mėlynas ir raudonas, gėlėtas. Nors mada nuo prieškario laikų pasikeitė, Imakolata nepasikeitė. Ji tebeavėjo batus, su kuriais vyras ją veždavosi į šokius Sorente. Jie buvo juodi, sagtelė ant kulkšnių. Pastorėjo galbūt jos liemuo, tik ne kojos; jos liko mažos, dailios, kokia kadaise buvo jos figūra. Iš šiaurės grįžę su šeimomis į Valentinos atminimo mišias ir antkapio statymą Liudvikas ir Paolas traukė Imakolatą per dantį dėl išvaizdos atnaujinimo. O ji plačiai ir atvirai šypsojosi, kaip šypsosi moteris, pirmą kartą po daugelio metų atvirai džiaugdamasi ir su visais šeimos nariais stebėdamasi, kad nepamiršo kadaise išmokto šypsojimosi meno, kaip niekada nepamirštami įgūdžiai važiuoti dviračiu.

Albai patiko ir jos pačios nauja išvaizda, susilaukusi daug komentarų. Plaukų nusikirpimas buvo dramatiška pasibjaurėjimo savimi išraiška, tačiau rodė ir jos jausmų evoliuciją. Dabar Alba buvo priversta įvertinti savo gyvenimą, kuriam trūko tikslo. Ji panoro tapti visuomenės dalimi. Norėjo būti naudinga.

Valentinos gyvenimo paminėjimui pasibaigus ir giminėms grįžus namo, Alba paklausė Falko, ar negalėtų padėti užeigoje.

– Noriu dirbti, – pareiškė ji per pietus po tentu, stebėdama parplaukiančias ir išplaukiančias mėlynas žvejų valteles.

Falkas gurkšnojo limoncello. Jo akys buvo rimtos.

– Pagalba man praverstų, jei tu rimtai, – atsakė jis.

– Aš rimtai. Noriu čia pasilikti su jumis visais. Nenoriu grįžti prie buvusios „aš“ ir į senąjį gyvenimą.

Jis pažvelgė į ją.

– Nuo ko tu bėgi, Alba?

Jo žodžiai ją nustebino. Ji staiga supyko.

– Nebėgu, nuo ko man bėgti. Man tik patinka būti tokia, kokia esu čia. Jaučiu, kad mano vieta čia.

– Ne Anglijoje?

Ji nuleido akis.

– Negaliu dabar žiūrėti tėčiui į akis po to, ką sužinojau. Aišku, negaliu žiūrėti į akis ir Margo, kurią visą gyvenimą kaltinau, kad pavydi Valentinai. Ir Ficui negaliu.

– Ficui?

– Vyrui, kuris mane myli arba mylėjo. Jis man per geras. Nesu labai geras žmogus, Falkai.

– Mes abu tokie.

– Trys, – pataisė Alba. – Valentina irgi nebuvo gera. – Ji pagalvojo apie pulkininką Haincą Virmaną, bet nieko nepasakė.

– Ji buvo viesulas, Alba. Nesuvaldoma. Bet tu dar jauna, gali pasikeisti.

– O tu?

– Nebeišmokysi seno šuns naujų triukų.

– Ar galiu kada nors tave nupiešti?

– Ne.

– Kodėl ne?

Jis pasijuto nejaukiai, tarsi būtų per didelis mažai kėdei.

– Tavo tėvas buvo dailininkas. Labai geras dailininkas.

– Žinau, radau motinos portretą laivo namelyje. Tikriausiai ten seniai buvo paslėpęs. Yra dar vienas, kuriame nupiešta aš su motina, jį turi Imakolata.

– Manau, kad buvo dar trečias, – pasakė Falkas, nukreipęs žvilgsnį į jūrą. – Prisimenu, kad tavo tėvas atkakliai jo ieškojo Valentinos kambaryje po jos mirties.

– Ir nesurado?

Falkas papurtė galvą.

– Manau, kad ne. Išvykdamas su tavim davė vieną portretą mano motinai, kad turėtų tave prisiminimui.

– Kodėl jis manęs neatvežė jos aplankyti? Juk tikrai žinojo, kad ji pasiilgsta savo vaikaitės?

– To turėtum klausti savo tėvo. – Jis ištuštino stiklinę.

– Vieną dieną paklausiu. Bet kol kas pasilieku čia su jumis. Tai aš gausiu darbą?

Falkas negalėjo nenusišypsoti. Albos žavumas jį nuginklavo.

– Gali dirbti tol, kol norėsi.

Taip Albai prasidėjo naujas gyvenimo puslapis. Dienomis ji dirbo užeigoje su Totu ir Falku, o laisvalaikiu piešė. Kozima, prie kurios ji labai prisirišo, visada mielai pozuodavo. Jos sėdėdavo vakaro saulėje ant uolų prie senosios apžvalgos aikštelės arba akmenuotame paplūdimyje, prieš tai ištyrinėjusios olas.

Bėgant mėnesiams Kozima elgėsi su Alba lyg su motina – įsprausdavo savo rankytę į jos ranką, kai abi kopdavo per uolas taku namo. Rytais lipdavo į jos lovą ir padėdavo garbanotą galvelę Albai ant peties. Alba sekdavo jai pasakas, paskui viską užrašydavo ir iliustruodavo. Rado savyje talentą, apie kurį nežinojo. Taip pat sužinojo, kad gali nepaprastai stipriai mylėti.

– Noriu tau padėkoti, kad myli Kozimą, – tarė vieną vakarą Totas.

– Tai aš turėčiau tau dėkoti, – atsakė ji, pastebėjusi, kad jis neįprastai rimtas.

– Kiekvienam vaikui reikia motinos. Ji niekada nesako, kad jos pasigenda. Mes apie tai niekada nekalbame. Bet žinau, kad jei pasiilgsta, tai tavo buvimas motinos trūkumą daro ne tokį skausmingą.

– Aišku, kad pasiilgsta. Tikriausiai nenori apie tai kalbėti, kad neskaudintų tavęs. O gal ji per daug užsiėmusi žaidimais ir apie tai daug negalvoja. Negali žinoti. Bet gal kartkartėmis turėtum apie ją užsiminti. Man buvo skaudžiausia, kad netekus motinos niekas apie ją nekalbėjo. Kozimą reikia įtikinti, kad motina jos neatsisakė. Kad tai ne jos kaltė. Jai reikia jaustis mylimai, tai svarbiausia.

– Tu teisi, – atsiduso jis. – Iš kur žinoti, kiek tokio amžiaus vaikas supranta.

– Kur kas daugiau, negu tu manai.

– Vadinasi, ketini kurį laiką pasibūti?

Alba iškilmingai pareiškė:

– Neketinu išvykti. Niekada.

Alba jautėsi laisva. Laiminga gulėdavo naktį klausydama paukščių giesmių ir svirplių čirškimo. Nebebijojo tamsos ir būti viena. Jautėsi saugi. Tačiau mintys dažnai nuklysdavo pas Ficą, galvodavo, ką jis veikia, su saldžiai karčiu ilgesiu prisimindavo gerus laikus, praleistus drauge. Tačiau pasižaisdavo ir su Gabrieliaus vizitine kortele – vedžiodavo pirštu jo pavardę ir telefono numerį, svarstydama, ar ne laikas jai paieškoti naujų potyrių. Jis buvo gražus ir geras. Privertė ją juoktis po visų nelaimių, kurias patyrė atvykusi į Italiją. Jie susigiedojo. Puikiai vienas kitam tiko, lyg būtų išpjauti iš to paties medžio gabalo. Pragyvenusi tiek laiko viena, dabar jautėsi pasirengusi mylėti.

Tada už ją nusprendė Likimas. Buvo pirmoji spalio savaitė, dar šilta, tik nuo jūros vėjas atpūsdavo vėsesnį orą. Užeiga buvo pilna žmonių, nes suklestėjo turizmas; laikraščiai rašė apie slaptus miestelio stebuklus, todėl užsieniečiai čia užsukdavo keliaudami Amalfio pakrante į garsesnes vietoves, tokias kaip Pozitanas ir Kapris. Alba sukosi – priimdavo užsakymus ir grįždavo su garuojančiais patiekalais ant padėklų. Ji mėgo paplepėti su vietiniais gyventojais ir naujais lankytojais, kuriems visada buvo smagu pakalbinti gražią jauną moterį trumpais, į visas puses styrančiais plaukais ir keistomis šviesiomis akimis. Paduodama gėrimus ji išgirdo motorinę valtį ir pakėlė akis. Dar nepažino keleivio, bet širdis ėmė tankiai plakti. Padėjo padėklą ir išėjo iš po tento. Įsisprendusi viena ranka į šoną, kita prisidengusi akis, prisimerkusi įsižiūrėjo. Kai valtis prie įlankos sulėtino greitį, pamiršusi klientus ir savo pareigas ji puolė bėgti pakrante iš susijaudinimo peršinčiomis akimis.

– Ficai, Ficai! – šaukė ji mojuodama ranka.

Ficas išlipo prieplaukoje su lagaminu vienoje rankoje ir skrybėle kitoje. Jis nepažino bėgančios prie jo jaunos moters, šaukiančios jo vardą.

– Ficai, čia aš, Alba! – sušuko ji, pamačiusi jo suglumusį veidą.

– Tu nusikirpai plaukus! – susiraukė jis. – Ir labai įdegusi. – Jis nužvelgė nuo viršaus iki apačios jos ploną suknelę su gėlytėmis ir paprastas juodas espadriles ant kojų. Buvo labai pasikeitusi. Suabejojo, ar išmintingai pasielgė atvykdamas. Bet pamatęs priešais save jos besišypsantį veidą, švytinčias iš laimės akis, atpažino savąją Albą.

– Aš tavęs pasiilgau, Ficai, – pasakė ji liesdama jo ranką, žvelgdama į jį. – Aš taip tavęs pasiilgau.

Jis pastatė lagaminą ir apglėbė ją.

– Ir aš tavęs pasiilgau, brangioji, – pabučiavo ją į smilkinį.

– Atleisk, kad nepaskambinau, – tarė ji.

– Ne, tai aš turėčiau atsiprašyti, kad nepasakiau tau sudie. Norėjau, bet pavėlavau. Buvai jau išvykusi. – Jis ėmė juoktis. – Tavo kvaila ožka suėdė visus naujuosius Vivės augalus!

Ji irgi juokėsi. Juokas linksmu fontanu kilo burbuliukais iš pilvo.

– Ar ji įsiuto?

– Tik trumpam. Ji taip pat tavęs pasiilgo.

– Aš tau turiu tiek daug papasakoti!

– O aš tau.

– Apsistok mano močiutės namuose. Viršuje yra laisvas kambarys. Aš gyvenu motinos kambaryje. – Ji paėmė Ficą už parankės. Jis užsidėjo ant galvos skrybėlę ir paėmė lagaminą. – Eime išgerti. Pasakysiu Totui, kad mane pakeistų. Dabar aš dirbu. Šeimos versle su dėde ir pusbroliu. – Ten, – išdidžiai parodė į užeigą, – mano darbas.

Ji surado Ficui staliuką ir atnešė taurę vyno ir butelį vandens.

– Privalai paragauti gardžiųjų Imakolatos patiekalų, – pasakė traukdama kėdę ir sėsdama. – Suprantama, dabar ji nebeverda. Per sena. Bet visi valgiai pagal jos receptus. Prašom, išsirink. Vaišina užeiga. – Ji padavė valgiaraštį.

– Išrink, kas, tavo nuomone, man patiktų. Nenoriu žiūrinėti ir gaišti laiką, kai galiu su tavim kalbėtis.

Ji palinko į priekį, o įdegęs veidas patenkintas švytėjo.

– Tu atvykai, – pasakė ji švelniai.

– Nerimavau, kad gali negrįžti.

– Maniau, kad negalėsiu pažiūrėti tau į akis.

– Man? – Jis susiraukė. – Kodėl, po šimts?

– Supratau, kokia buvau savanaudė.

– O, Alba!

– Taip, iš tikrųjų. Turėjau daugybę laiko pagalvoti, ir tiek daug visko įvyko. Supratau, kad nebuvau labai gera.

– Nereikėjo man tavęs išleisti. Tai mano kaltė.

– Labai miela, kad taip sakai, Ficai, bet iš tikrųjų tu buvai vertas geresnės. Aš visada galvojau tik apie save. Dabar man gėda. Mano gyvenime yra tokių akimirkų, kurias, jei galėčiau, mielai ištrinčiau. – Mintyse šmėkštelėjo Storulis, bet pilvo, kaip paprastai, nesusuko. – Džiaugiuosi, kad tu čia.

– Ir aš džiaugiuosi, – paėmė jos ranką ir nykščiu paglostė odą. – Man tavo trumpi plaukai patinka. Tau tinka.

– Tinka naujajai Albai, – išdidžiai pareiškė ji. – Nebenoriu būti panaši į savo motiną.

– Štai kaip! Ar sužinojai viską, ką norėjai?

– Aš išaugau su svajone, Ficai. Ji buvo toli nuo tiesos. Dabar pažįstu tikrą moterį. Ją sunku suprasti. Tiesą sakant, ji nebuvo labai gera. Bet dabar ją myliu labiau, su visomis ydomis.

– Gerai. Papasakosi man apie tai vėliau? Galėtume eiti pasivaikščioti. Amalfio pakrantė garsi grožiu.

– Inkantelarijoje gražiau negu visur kitur. Aprodysiu, kai pavalgysi. Paskui turi susipažinti su Imakolata, mano močiute, ir Kozima, pusbrolio dukra. Jai ką tik suėjo septyneri. Ji nuostabi.

– Maniau, tu nemėgsti vaikų.

– Kozima ypatinga. Ne tokia kaip kiti. Ji to paties kraujo.

– Dievulėliau, kalbi kaip tikra italė!

– Aš ir esu italė. Man čia gerai. Aš savo krašte.

– Bet, Alba, atvykau parsivežti tavęs namo.

Ji papurtė galvą.

– Manau, kad man pritrūks drąsos. Po to, kai viską sužinojau.

Jis spustelėjo jai ranką.

– Kad ir kokie būtų sunkumai, mieloji, tau nereikės su jais kovoti vienai. Daugiau tos klaidos nebedarysiu.

Jos tokios rimtos akys, kai priešais Ficą buvo padėtas patiekalas, nušvito.

– Ak, frittelle!

Po pietų Alba jį nusivedė taku per uolas parodyti po alyvmedžiu motinos kapo.

– Prieš mėnesį mamos atminimui buvo laikomos mišios. Prieš tai antkapio nebuvo. Jis gražus, tiesa? Išrinkome jį visi kartu.

Ficas pasilenkė paskaityti.

– Kas ant jo parašyta?

– „Valentina Fioreli, Inkantelarijos šviesa, jos šeimos meilė, dabar susitaikiusi su Dievu.“

– Kodėl ji neturėjo antkapio?

Alba atsisėdo šalia, patraukė po savim kojas.

– Nes ji buvo nužudyta, Ficai, naktį prieš savo vestuves. Ji taip ir neištekėjo už mano tėvo.

– Gerasis Dieve!

– Išeitų geras romanas, todėl nepasakok Vivei.

– Nesakysiu. Tai papasakok man. Nuo pradžių. Kokia ji buvo?

Alba mielai jam viską papasakojo.

Kai Alba baigė pasakoti, saulė jau leidosi, nudažydama jūrą lydyto vario spalva. Vakaro oras buvo vėsus, kvepėjo mirštančia augmenija ir lapais. Įsigalėjo ruduo. Valentinos gyvenimas Ficą sujaudino, bet Tomo Arbaklo padėtis labiau. Nenuostabu, kad jis apie ją nenorėjo kalbėti, juolab dalintis apie ją prisiminimais su savo dukterimi…

– Taigi supranti, – pasakė ji rimtai, – kad negaliu grįžti.

– Kodėl?

– Negaliu pažvelgti į akis tėvui ir Margo. Labai gėda.

– Visiška nesąmonė. Ar nesakei, kad myli Valentiną labiau negu anksčiau, nes žinai ir supranti jos trūkumus?

– Taip, bet tai kas kita.

– Ne, tas pat. Aš myliu tave ne todėl, kad tu neturi trūkumų. Myliu dėl jų. Jie tave išskiria iš visų kitų, Alba. Meilė neatrenka tik gerųjų savybių, ji priima visumą ir ją myli.

– Man čia patinka, nes niekas nežino, kokia buvau anksčiau. Jie apie mane sprendžia pagal tai, kokią mato dabar.

– Vadinasi, tavo tėvas, Margo ir aš mylime labiau, nes visą laiką mylėjome.

– Dabar tu kalbi nesąmones! – nusijuokė ji.

– Kai sakau, kad noriu tave vesti, tai nėra nesąmonė. – Ficas ketino tai pasakyti kitokiais žodžiais. Buvo numatęs romantiškesnį pasipiršimą.

– Ką tu pasakei? – Jos lūpų kampučiai droviai pakilo.

Jis pasirausė kišenėje ir ištraukė sulamdytą popierinę servetėlę. Drebančiomis rankomis ją atvyniojo ir parodė paprastą žiedą su deimantu. Paėmęs jos kairę ranką, užmovė žiedą ant didžiojo piršto. Nepaleisdamas delno žiūrėjo jai tiesiai į akis.

– Alba Arbakl, ar tekėsi už neturtingo literatūros agento, kuris tau gali pasiūlyti tik meilę ir seną dvokiantį šunį? – Ankstesnė Alba būtų iš jo pasijuokusi, išvadinusi pokštininku ir jis būtų pasijutęs paskutinis kvailys. Arba galėjo jo pasiūlymą priimti juokais, kad galėtų mūvėti tokį dailų žiedą. Bet dabar ji tik žiūrėjo į deimantą, žibantį saulėje. – Jis priklausė mano močiutei, – pasakė jis. – Noriu, kad jį nešiotum.

– Jei tikrai nori, – atsakė ji. – Man būtų laimė ištekėti už tokio gero žmogaus kaip tu, Ficrojau Davenportai.