20

Stovėti prie greitaeigio katerio vairo buvo gera. Vėjas vėsiais mikliais pirštais kedeno plaukus kartu nusinešdamas ir jos neviltį. Valtis skrosdama bangas šokinėjo, ir Alba privalėjo laikytis, kad neiškristų. Čia, kai į veidą plieskė saulė, o iš krūtinės veržėsi nesuvaldomas optimizmo jausmas, jai niekas pasaulyje nerūpėjo.

Gabrielis jai šypsojosi – gėrėjosi svetimšale, kuri jo krante prarado viską. Jis rodė į jūroje iškilusias uolas, lyg neprieinamos tvirtovės sienas, ir aiškino, kad Inkantelarija labai ypatinga vieta, tarsi Dievas būtų paėmęs gabalą rojaus ir padėjęs šios ašarų pakalnės viduryje.

– Jos grožis labai netikėtas, – pasakė jis kateriui plaukiant pro kieto pilko akmens įlankėles.

Buvo toliau, nei Alba įsivaizdavo. Manė, kad Inkantelarija nuo Sorento tuoj už posūkio.

– Jei reikalai nesiklostys, – sušuko prieš švilpiantį vėją Gabrielis, tarytum skaitydamas jos mintis, – atplauksiu tavęs paimti. Tik paskambink.

– Ačiū, – atsakė dėkinga.

Jos nerimas grįžo. Inkantelarija aiškiai atkirsta ne tik nuo Italijos, bet ir nuo pasaulio. Vienišas debesis užtemdė saulę ir jūra grėsmingai patamsėjo, atliepdama jos pačios būgštavimus. Kas, jei jos šeima išmirė arba išsikėlė? Negalėtų ištverti, jei tektų grįžti namo nieko nepešus.

Kai Gabrielis uždėjo savo raminantį delną jai ant rankos, debesis nuslinko, ir vėl skaisčiai nušvito saulė. Kateris apiplaukė juodų uolų sieną, už kurios netikėtai, tarsi dangtis lobių skrynioje, atsivėrė krantas su žėrinčia žalia įlanka.

Albai tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Ją įtraukė, užpildė jos dvasią. Harmoninga atrodė jau pati pakrantės forma: priminė švelnų violončelės linkį. Akinamoje šviesoje mirgėjo balti namukai, nuo jų kalinėto metalo balkonų sviro raudonos ir violetinės pelargonijos. Bažnytėlės kupolas kilo virš pilkų čerpių stogų, ant jų sutūpę balandžiai stebėjo išplaukiančius ir grįžtančius žvejus. Albos kūnas iš susijaudinimo virpėjo. Aišku, ten, toje mažoje bažnytėlėje jos tėvai tuokėsi. Nė neiškėlusi į krantą kojos jautė, kad pagaliau jų meilės istorija tampa tikra.

Ji pakėlė akis į smaragdines kalvas tolumoje, kur žaliomis dygliuotomis rankomis lingavo pušys, kur išdidžiai ir oriai stūksojo šimtamečiai apleisti senojo apžvalgos bokšto griuvėsiai. Įkvėpė rozmarinų ir čiobrelių aromato, kurį atnešė kartu su paslaptimi ir nuotykiu pūstelėjęs vėjas.

– Gražu, ką? – tarė Gabrielis vairuodamas į uostą ir lėtindamas greitį.

– Tu teisus. Ji visiškai kitokia negu likusioji pakrantės dalis. Čia taip žalia. Taip gyva.

– Tik kai pamatai šią vietą, supranti, kodėl jos gyventojai nesuka galvos dėl gvazdikų stebuklo. Visur kitur pasaulyje jis būtų nepaprastas, bet čia įsivaizduojama, kad tokie dalykai atsitinka dažnai.

– Jaučiuosi kaip namie, – ramiai pasakė ji. – Jaučiu čia, – pridūrė padėjusi ranką ant širdies.

– Tikrai stebuklas, kad Inkantelarija netapo masalu turistams su restoranais, barais ir klubais. Žinoma, yra keletas, bet jai toli iki Sen Tropezo.

– Džiaugiuosi, kad ji ne Sen Tropezas, nes čia bus mano slapta vieta. – Jos akis aptemdė ašaros. Nieko nuostabaus, kad tėvas su Buivole jos čia niekada neatvežė; suprato, kad amžinai jos netektų.

Gabrielis įvairavo katerį į uostą. Kai jis patogiai sustojo prie krantinės sienos, atskubėjo mažas berniukas apvaliu, spindinčiu iš susijaudinimo veideliu. Gabrielis metė jam virvę, o šis pagavęs pergalingai sukliko šaukdamas draugus, kad ateitų ir prisidėtų prie pramogos.

– Aišku, kad retai sulaukia lankytojų, – pasakė Gabrielis. – Tikriausiai mes sukelsime visuotinį susidomėjimą.

Alba išlipo ir įsisprendusi stovėjo su malonumu žvalgydamasi aplinkui. Iš arti buvo dar gražiau, tarytum grįžus į lėtesnį, nuostabesnį amžių. Žvejai sėdėjo valtyse ir taisydami tinklus šnekučiavo, krovė dienos laimikį į statines. Iš po surauktų antakių jie atsargiai žvilgčiojo jos pusėn. Būrelis susirinkusių berniūkščių nenustygo vietoje, kumšėjo vienas kitą, kikeno prisidengdami burnas murzinomis rankomis. Prie parduotuvių stovėjo ir plepėjo moterys, keletas žmonių gėrė kavą po dryžuotais tentais, slepiančiais restoranus ir barus nuo saulės. Visi smalsiai stebėjo jaunąją porą.

Gabrielis iššoko į prieplauką ir uždėjo ranką jai žemiau nugaros.

– Eime, atsigersim. Paskui rasim, kur tau apsistoti. Negaliu tavęs palikti, kad nakvotum paplūdimyje.

– Tikriausiai čia yra viešbutis, – apsidairė ji.

– Mažytis pensione. Daugiau nieko.

Vienas po kito žvejų veidai akmenėjo išvydę šiurpą keliantį pažįstamą grožį jaunos moters, kuri išlipo į jų pakrantę. Tarytum seni vėžliai jie sukiojo kaklus, ir vienam po kito iš nuostabos atvėpdavo žandikaulis, atverdamas bedantę burną. Alba netruko tai pastebėti. Net Gabrielis pasijuto nesmagiai. Tarsi per miestelį būtų nuvilnijusi tyli bangelė.

Staiga iš Fioreli užeigos tamsumos pasirodė kresnas ir storas kaip rupūžė senis; atsistojo tarpduryje kasydamasis kirkšnį. Jo sunkiais vokais užgriuvusios akys žiūrėjo į Albą ir nenatūraliai žibėjo iš po miglotos kataraktos uždangos. Sušvokštė iš krūtinės gilumos ir liovėsi kasęsis. Alba, išsigandusi, kad miestelis keistai nuščiuvo, įsitvėrė Gabrielio rankos.

– Valentina! – sušuko senis, gaudydamas orą.

Alba pasisuko ir spoksojo į jį, lyg jis būtų ką tik atgaivinęs vaiduoklį. Tada iš už jo išlindo maždaug šešiasdešimtmetis susirūpinusio veido ir galingo stoto vyras. Atėjo ten, kur drebančiomis kojomis stovėjo Alba. Ėjo šiek tiek šlubuodamas, bet tai nelėtino jo žingsnių. Veidas niūrus, lyg saulę temdantis debesis.

Priėjęs prie jos, regis, nežinojo, ką sakyti, todėl Gabrielis prabilo pirmas.

– Kur mes galėtume atsigerti? – paklausė jis. Jo akys bėgiojo nuo vyriškio prie žvejų, kurie visi išlipo iš valčių ir dabar apstojo juos ratu.

– Mano vardas Falkas Fiorelis, – negarsiai ištarė vyras. – Jūs… jūs.. – Jis nežinojo, kaip tai pasakyti. Skambėtų absurdiškai. – Žinoma, atsigerti… – Jis papurtė galvą tikėdamasis atsikratyti šmėklos, kuri tikrai yra tik jo vaizduotėje, o ne priešais jį.

– Mano vardas Alba, – pasakė atvykėlė baltu kaip ant čerpinių stogų tupintys balandžiai veidu. – Alba Arbakl. Valentina buvo mano motina.

Vėjo nugairinti Falko skruostai išraudo, jis beveik sudejavo atsidusdamas iš palengvėjimo ir džiaugsmo.

– Tada aš tavo dėdė, – ištarė jis. – Manėme, kad tave praradome.

– Maniau, kad niekada jūsų nesurasiu, – pasakė ji.

Žvejų būrys ėmė klegėti.

– Jie manė, kad tu motinos šmėkla, – paaiškino Falkas. – Visiems statau išgerti! – sušuko jis, draugiškai keldamas ranką džiūgaujančiai miniai. – Alba grįžo namo. – Nekreipdamas dėmesio į Gabrielį, Falkas išdidžiai paėmė dukterėčią už rankos ir nusivedė laipteliais aukštyn į restoraną. – Eime, privalai susipažinti su savo močiute.

Alba buvo sukrėsta. Jos dėdė panašus į galingą liūtą, jo ranka tokia didelė, kad joje Albos rankelės nebesimatė. Gabrielis, truktelėjęs pečiais, sekė įkandin.

Imakolata Fioreli dabar buvo sena. Labai sena. Jos amžius sukosi apie aštuoniasdešimt. Aštuoniasdešimt vieni? Aštuoniasdešimt dveji? Jai vis tiek. Nors ir šimtas. Jai nerūpi. Jos širdis mirė, kai neteko savo brangiosios Valentinos. Be jaunystę palaikančios širdies ji lėtai vyto, tiesiog susitraukė. Tačiau gyveno, nors meldė mirties, kad vėl galėtų būti su dukterimi.

Ji atėjo pasiramsčiuodama lazda, panaši į suvargusį, nepratusį prie šviesos šikšnosparnį. Žili plaukai sukelti į viršų, veidas įžiūrimas pro dulsvą, juodą šydą.

Alba stovėjo priešais ją kaip iš akies traukta Valentina, jei ne tos keistos šviesios akys, kurios rodė ją esant svetimšalę, nors ir nepaprasto panašumo. Imakolatos akys prisipildė ašarų, ji pakėlė drebančią nuo senatvės ir susijaudinimo ranką, kad paliestų švelnią rusvą jaunosios moters odą. Be žodžių jos pirštai lietė gyvąją dukters dalį. Dalį, kurią po savęs paliko duktė. Anūkę, išvežtą už jūrų, prarastą, lyg būtų mirusi. Tomas, kaip buvo žadėjęs, niekada jos neatvežė. Jie laukė. Belaukdami galėjo ir numirti.

Pamačius senutės ašaras, Albos akys sudrėko. Močiutės veide spindinti meilė buvo tokia stipri, tokia skausminga, kad Alba norėjo ją apkabinti, bet Imakolata buvo trapi ir smulkutė.

– Dievas palaimino šią dieną, – pasakė ji tyliu, vaikišku balsu. – Valentina sugrįžo savo dukters pavidalu. Aš nebe viena. Mano širdis vėl gyva. Kai numirsiu, Dievas priglaus laimingą, dėkingą sielą, ir Dangus bus jai geresnė vieta.

– Eime į vidų, ten vėsiau, – pasiūlė Falkas. Prisiminęs Albos bendrakeleivį, pasisuko ir jam linktelėjo. – Atleiskite mums, – atsiprašė.

– Gabrielis Ričis, – prisistatė šis. – Alba nuėjo ilgą kelią, kol jus rado. Aš nepasiliksiu. Tik perduokite jai štai ką. – Iš kišenės jis ištraukė baltą kortelę ir padavė Falkui. – Ji gali man paskambinti, jei ko prireiktų, bet manau, kad nereikės.

Nors Gabrieliui buvo smalsu, suprato, kad šiame šeimos susitikime jis – pašalinis. Jis nepastebimai pasišalino trokšdamas atsisveikinant Albą pabučiuoti, padrąsinti, paprašyti palaikyti ryšį, kad galėtų vėl pasimatyti. Atsigręžė tikėdamasis, kad ji išbėgs jam padėkoti, bet restorane knibždėte knibždėjo žmonių, o jis prieplaukoje buvo vienas. Tik mažas berniukas prišoko jam padėti atmazgyti virvę.

Papilsčius gėrimų, restorane prasidėjo šventė. Latarulas it freilinos parodija sėdėjo šalia Imakolatos patenkintas, kad grįžusią namo Albą sveikina jis, o ne meras. Netrukus atvyko ir meras. Neatrodė vyresnis nei penkiasdešimties. Plaukai su tvarkingu sklastymu, sušukuoti, vis dar kaip smala juodi, keletas pražilusių tik prie smilkinių. Su pilkai žaliomis kelnėmis, sujuostomis diržu per liemenį, puikiai išlygintais šviesiai mėlynais marškiniais atrodė puošnus. Kai įžengė į restoraną, ore pasklido jo kvepalai, taigi visi žinojo, kad atėjo svarbiausias miestelio žmogus, ir padarė jam taką praeiti.

Pamačius Albą, sėdinčią su Imakolata, Latarulu ir Falku, jo švariai nuskustas žandikaulis atvėpo ir jis garsiai aiktelėjo.

– Madona! – sušuko jis. – Mirusieji tikrai prisikelia! – Miesteliui, pratusiam prie stebuklų, Valentinos prisikėlimas neatrodė neįmanomas. Jis prisitraukė kėdę, ir Falkas juos supažindino. – Ar tai atsitiktinumas? – paklausė jis. – Ar atsitiktinai užklydote į Inkantelariją?

– Ją man atsiuntė Dievas, – pasakė Imakolata.

– Ji atvyko mūsų ieškoti, – įsiterpė Falkas.

– Troškau jus surasti nuo tada, kai buvau maža, – aiškino Alba, sužavėta visų dėmesiu. Ji pamiršo iškentėtą pažeminimą Neapolyje, prarastą lagaminą, net Gabrielį.

– Matote, – džiaugėsi Imakolata, o jos balsas buvo malonus ir laimingas, koks kadaise buvo dukters, kai ji sulaukė Tomio pasibaigus karui, – ji mūsų nepamiršo. Tu net kalbi itališkai. Matai, – kreipėsi ji į sūnų, – Italija jos kraujyje.

– Liksi gyventi su mumis, – nurodė jis žemu, gargždžiu balsu. Po Valentinos mirties jis grįžo į motinos namus su žmona ir sūnumi. Dabar ten dar gyveno Totas su šešiamete dukterimi Kozima; jie persikėlė, kai Kozimos motina pabėgo su argentiniečiu tango šokėju.

– Ji gali gyventi senajame Valentinos kambaryje, – pareiškė Imakolata, ir grupelė, regis, neteko žado. Visi gerai žinojo, kad Imakolata Valentinos kambarį pavertė šventove. Dvidešimt šešerius metus su meile jį valė ir prižiūrėjo, bet niekam neleido juo naudotis. Niekada. Net Kozimai.

Alba pajuto šio gesto reikšmingumą ir močiutei padėkojo.

– Man bus didelė garbė gyventi motinos kambaryje, – nuoširdžiai pasakė. – Jaučiu, kad per jus pradedu ją pažinti. To troškau visą gyvenimą.

Imakolata, pavargusi nuo jaudulio, liepė Latarului ją vežti namo.

– Atšvenčiau su Inkantelarijos žmonėmis, o dabar norėčiau švęsti tik su savo šeima. – Alba jaudinosi, kad važiuos į namus, kuriuose gyveno jos motina, miegos toje pačioje lovoje, kurioje miegojo ji. Jei būtų žinojusi, jog viskas taip stebuklingai klostysis, būtų atvykusi prieš daug metų.

– Kur tavo lagaminas? – paklausė Falkas, kai jie išėjo į saulėtą vakarą.

– Praradau, – nerūpestingai atsakė ji. – Pavogė, bet nesvarbu.

– Pavogė?

– Dievulėliau, kur Gabrielis? – Apsidairė susigėdusi, kad jį pamiršo.

– A, jis išvyko.

– Išvyko? Aš jam nepadėkojau! – sušuko nusivylusi. – Jis net neatsisveikino.

Ji atsigręžė į uostą, lyg dar būtų vilties pamatyti jį laukiantį prie savo katerio.

– Jis prašė perduoti tau šitą. – Falkas padavė baltą kortelę. Joje buvo parašyta Gabrielio pavardė ir telefono numeris.

– Kaip išradinga! – pasakė ji, kišdama kortelę į rankinę.

– Tai tu nieko neturi? – netikėjo Falkas.

– Nieko. Jei ne Gabrielio kilnumas, tiesa, ir priverstinis Italijos geležinkelio tarnautojų kilnumas, tikrai nebūčiau čia atsikapsčiusi!

Ji įsėdo į automobilį ant užpakalinės sėdynės ir atsirėmė į saulės įkaitintą odinį atlošą. Falkas atsisėdo šalia. Imakolata sėdėjo priekyje, nekantravo grįžti į namų prieglobstį su mirusiųjų relikvijomis. Latarulas vairavo.

Kelias į kalną buvo duobėtas, ne kelias, o dulkinas keliukas.

– Maždaug prieš dešimtmetį jį bandė gudronuoti, bet pritrūko pinigų, todėl jis lygus tik apie pusę mylios prie miestelio, o paskui toks! – aiškino Falkas.

– Man jis atrodo žavus, – atsiliepė Alba. Inkantelarijoje ją žavėjo viskas.

– Taip nemanytum, jei reikėtų juo važinėti kiekvieną dieną!

Alba nuleido automobilio langą, kad atsisveikindama pamojuotų žmonėms, švenčiantiems jos sugrįžimą. Dabar, kai jie artinosi prie namų, iškišo nosį įkvėpti miško aromato. Iš čia nuo kalvos ji matė melsvą jūrą, mirguliuojančią švelnioje vakaro šviesoje. Mąstė, kad tikriausiai tą patį vaizdą regėdavo ir jos motina. Gal matė ir torpediniu kateriu įlankon įplaukiantį tėvą.

Išlipę iš automobilio, užžėlusiu takeliu jie ėjo į trobą. Pastaraisiais metais kelias buvo pailgintas ir dabar driekėsi beveik iki pagrindinių durų. Staiga Alba pajuto saldų, sodrų kvapą.

– Kas tai? – paklausė uostydama lyg Sprautas orą. – Dieviškas kvapas!

Latarulas pažvelgė į ją.

– To paties klausė ir tavo tėvas, kai čia atvyko pirmą kartą.

– Tikrai? – susidomėjo ji.

– Figos, – rimtai pasakė Imakolata. – Bet aš draudžiu tau ieškoti figmedžio!

Alba klausiamai pažvelgė į Falką. Dėdė patraukė pečiais.

– Ji teisi. Visada kvepia figomis.

– Svaiginantis kvapas, – sunkiai atsiduso ji. – Stebuklingas.

Ji nusekė jiems iš paskos į smėlio spalvos namą, beveik visai pasislėpusį po sunkiomis glicinijų kekėmis. Močiutė vedė per plytelėmis išklotą prieškambarį į svetainę. Ten kampe buvo trys altorėliai. Vienas skirtas Imakolatos vyrui, kitas prarastam sūnui, o trečias, spindintis skaisčiau negu anie du, Valentinai. Priėjusi arčiau Alba pamatė nespalvotą senelio su uniforma fotografiją: stovėjo pasitempęs ir išdidus. Akys degė aistra už, jo supratimu, teisųjį reikalą, lūpos ryžtingai suspaustos, panašiai kaip Falko. Jo sūnaus, Albos dėdės, fotografija taip pat buvo nespalvota, ir jis vilkėjo uniformą. Gražaus, įžūlaus išdaigininko veidas šypsojosi iš po kepurės. Kai jos žvilgsnis apsistojo prie altorėlio motinai, jai užėmė kvapą. Fotografijos nebuvo. Tik portretas. Nutapytas tomis pačiomis pastelėmis kaip ir tas, kurį ji rado po lova laivo name. Valentina ir Alba, 1945. Tomas Arbaklas. Dabar mano meilė dviguba.

Pakėlusi portretą, nusinešė jį prie lango, kad šviesoje geriau įsižiūrėtų. Šis portretas buvo dar nuostabesnis negu pirmasis, nes vaizdavo jos motiną, meiliai žvelgiančią į kūdikį, kuris žinda jos krūtį. O tas kūdikis – ji, Alba, ne vyresnė kaip kelių mėnesių. Valentinos išraiška buvo kupina švelnumo, ji spinduliavo karštą, globojančią meilę, kuri tarsi sklido už popieriaus ir pastelių ribų ir siekė jos, sėdinčios vienišos prie lango, praėjus dvidešimt šešeriems metams.

– Ji nepaprastai tave mylėjo, – pasakė Imakolata, atklibikščiavusi prie jos atsisėsti. – Tu simbolizavai naują pradžią. Karas baigėsi. Ji norėjo pradėti iš naujo, būti kuo kitu. Tu, Alba, buvai tas inkaras, kurio jai reikėjo.

Alba nesuprato, bet buvo pamaloninta.

– Visada domėjausi, kokia ji buvo mama, – ramiai pasakė ji.

– Gera. Dievas davė jai vaikelį, kad išmoktų užuojautos, nesavanaudiškumo ir išdidumo. Tu jai buvai svarbiausia, svarbesnė už viską, net už ją pačią. Gal todėl Jis ją ir pasiėmė – ji išmoko tą pamoką, kurią turėjo Žemėje išmokti.

– Portretas labai gražus.

– Liepsiu Falkui padaryti jo kopiją. Šiais laikais padaromi stebuklingi dalykai.

– Labai norėčiau turėti kopiją. Vienintelį kitą portretą turi tėvas. Aš neturiu nieko.

Imakolata palietė jai ranką.

– Dabar, Alba, turi mus, o aš pasidalinsiu su tavim prisiminimais. Žinau, kad Valentina to norėtų. Tu tokia į ją panaši. Labai panaši. – Jos balsas virto šnabždesiu.

– Ne, nepanaši, – liūdnai pasakė Alba, su kartėliu prisiminusi savo netvarkingą tuščią gyvenimą. – Aš visai į ją nepanaši. Bet galiu tokia būti. Būsiu. Pasikeisiu ir tapsiu geru žmogumi. Būsiu tokia, kokią ji būtų norėjusi mane matyti.

– Alba, vaikeli, tu jau esi tokia, kokią ji norėtų tave matyti.

Staiga pro atvirą langą padvelkė figų kvapas, dar stipresnis negu anksčiau. Imakolata paėmė portretą ir atsargiai padėjo atgal už šokančios liepsnelės, apšviečiančios Valentinos veidą.

– Eime, – tarė ji, – parodysiu tavo kambarį.