8

Tomas ir Džekas vakarieniauti pas Imakolatą Fioreli nenorėjo, o Brendanas nervinosi labiau už juos. Mieliau būtų vėl valgę užeigoje, kur yra šokių aikštelė. Su Rigsu ir bedančiu koncertinos muzikantu, aišku, vyktų linksmybės. Būtų moterų, ištroškusių meilės ir jaudulio. Džekas širdo, kad Tomas priėmė jos kvietimą.

– Kodėl negalėjai pasakyti „ne“?

– Būtų buvę nemandagu, – nedrąsiai aiškino Tomas. – Šiaip ar taip, ji valdo miestelį, kol meras leidžia laiką grožio salone.

– Ji net dukterų neturi!

– Turi vieną, ji valgo voveres. – Tomas kaukštelėjo dantimis Brendanui, šis pažvelgė į jį iš aukšto.

Rigsas ir kiti vaikinai linksmai juos išlydėjo, šaipydamiesi iš jų nenoro eiti. Latarulas pramiegojo visą popietę užsirakinęs kabinete, užsitraukęs ant akių kepurę ir užsikėlęs ant stalo kojas; dabar buvo žvalus kaip niekada.

Jie važiavo vingiuotais keliukais aukštyn tylėdami. Latarulas bandė užmegzti pokalbį, bet abu vyrai buvo paskendę mintyse: Džekas galvojo apie moteris, kurias dulkintų grįžęs į smuklę, Tomas – apie jo širdį pavergusią gražiąją nepažįstamąją. Latarulas atkakliai plepėjo, nekreipdamas dėmesio, jie klausosi ar ne.

Pagaliau jis sustabdė mašiną šalia kreivo alyvmedžio. Kelio į namą nebuvo, tik gerai išmintas takelis.

– Imakolata Fioreli jums parodys upę, – pasakė jau uždusęs Latarulas. – Be to, ji turi muilo! – džiūgavo jis.

Tomas žinojo, kad muilo galima gauti tik juodojoje rinkoje, o dauguma italių skalbimui naudoja pemzą, pelenus ir alyvuogių aliejų.

Jis pažvelgė žemyn į jūrą. Ji plytėjo iki miglose skęstančio horizonto ir dingo tolybėse. Jei ne Jūrų laivyno uniforma ir neišdildomi sielos išgyvenimų pėdsakai, būtų galėjęs ir užmiršti, kad pasaulyje vyksta karas. Užmiršti, kad ten, kur jūra skalauja Afrikos krantus, vanduo nusidažęs krauju tų, kurie, kaip jis pats, kovojo prieš tironiją, už laisvę, už taiką. Vaizdas buvo žavingas ir pirštai ilgėjosi jį įamžinti pastelėmis; būtų gera pasistatyti molbertą čia pat, ant kalvos tarp pilkų alyvmedžių. Jei ne karas, susirastų tą merginą, pasodintų ją čia, bekraščio dangaus fone. Ir neskubėdamas pieštų. Jūros alsavimas su cikadų čirpimu grotų nepakartojimą melodiją pavargusiai, gęstančiai dienai, o jie atsigultų ir mylėtųsi. Tačiau dabar karo metas ir reikia atlikti savo darbą.

Netrukus pasimatė kuklus smėlio spalvos kaimo namelis su paprastu pilkų čerpių stogu. Storos glicinijų šakos dengė sienas, jų violetiniai žiedai stambiomis kekėmis sviro žemyn, o maži paukšteliai siuvo tarp jų pirmyn ir atgal, žaisdami tik jiems vieniems suprantamą žaidimą. Atrodė, kad namas kiparisų pavėsyje, pusiau pasislėpęs už vazonų su hortenzijomis, aukštų šlakuotųjų aronų, levandų krūmelių ir daugybės nasturtų, žiūri į atvykėlius slapta, nedrąsiai. Kai jie prisiartino, staiga pateko į nematomą kvepiantį debesį. Aromatas buvo malonus, gardus, juo negalėjai nesimėgauti.

– Kas čia taip kvepia, sere? – paklausė Džekas, išplėstomis šnervėmis uostydamas orą.

– Nežinau, bet kvapas dieviškas, – atsakė sustojęs Tomas. Jis įsirėmė rankomis į šonus ir įkvėpė. – Toks stiprus, kad net galva svaigsta. – Pasisukęs į Latarulą, paklausė jo itališkai.

– Nesuprantu, apie ką jūs kalbate. Aš nieko neužuodžiu, – papurtė galvą šis.

– Aišku, užuodi, – nukirto Tomas.

– Niente, signor5. – Jis padarė nemalonią grimasą ir patraukė pečiais. – Kur jau!

– Tu tikriausiai praradai uoslę, vaikine. Negi nejauti to skonio?

Anglo veide atsispindėjo toks netikėjimas, kad Latarulas nutarė nesiginčyti. Jis silpną kvapą jautė, bet nieko neįprasto. Kalvos buvo kupinos kvapų, čia gyvendamas prie jų pripranti, nebejauti.

– Užuodžiu figas, – nenoromis pasakė jis. Paskui jo žuvišką veidą vėl iškreipė grimasa, jis patraukė pečiais ir šį kartą kilstelėjo rankas delnais į viršų.

– Kaip Dievą myliu! Štai kas! – nudžiugo Tomas. – Tikrai figų kvapas, ar ne? – paklausė jis Džeko.

Šis linktelėjo, nusiėmė kepurę ir nusišluostė nuo kaktos prakaitą.

– Figos, – pakartojo jis. – Tiesiai iš Dievo sodo.

Latarulas su augančiu smalsumu juos stebėjo ir kraipė galvą. Imakolata Fioreli žinos, ką daryti, galvojo jis nusiimdamas kepurę ir eidamas prie durų.

Imakolata Fioreli niekada nerakindavo durų, net šiais pavojingais karo laikais. Stipraus charakterio moteris jautėsi prilygstanti bet kuriam vyrui, net vyrui su durtuvu. Latarulas įkišo galvą į vidų ir ją pašaukė.

– Siamo arrivati6, – pranešė jis, paskui kaip drovus mokinukas, sukiodamas rankose kepurę laukė.

Tomas pažvelgė į Džeką ir užvertė akis. Gerokai palaukus, pasirodė Imakolata vėl juodu apdaru, tarsi visą laiką tęstųsi gedulas. Ant jos kaklo kabėjo didelis sidabrinis kryžius, dailiai išpuoštas pusbrangiais akmenimis.

– Užeikite, – ranka pamojo ji.

Viduje namas buvo vėsus ir tamsus. Uždarytos langinės leido prasiskverbti pro plyšius tik menkiems šviesos spindulėliams. Svetainė buvo nedidelė, asketiška, su nušiurusiomis sofomis, sunkiu mediniu stalu ir plytelėmis grįstomis grindimis. Bet, kad ir paprasta, buvo jauku, šie namai buvo matę ir gera, ir bloga. Pirmiausia Tomui krito į akis sienas ir kampus puošiančios mažytės relikvinės, kryželiai ir religinė ikonografija. Prieblandoje sidabras ir negausūs paauksinimai blizgėjo ir švietė lyg ne iš šio pasaulio.

– Valentina! – Imakolata nebegriaudėjo, bet žemu balsu maloniai kvietė, kaip kviečiame mylimą žmogų. – Turime svečių.

– Ponios vyras žuvo kovodamas Libijoje, – patyliukais pasakė Latarulas. – Jos keturi sūnūs taip pat kariauja, nors du yra sulaikyti britų, o kur yra kiti du, niekas nežino. Valentina yra jauniausia ir iš visų jos vaikų brangiausia. Pamatysite.

Tomas klausėsi, nes iš lauko girdėjosi tyli Valentinos daina. Prieš jai įeinant pasklido stiprus figų kvapas ir Tomui iš malonumo apsvaigo galva. Jis žinojo dar jos nematęs. Jautė. Niekas nė nekrustelėjo, tik šilkinis vėjelis įsmuko pro duris – ženklas, kad prasidės kažkas stebuklingo. O paskui pasirodė ji – balta suknele, kuri saulės šviesoje tapo beveik peršviečiama. Apmirusia širdimi jis stebėjo jos ploną liemenį, švelnų klubų išlinkimą, dailias kojas ir kulkšnis, pėdas paprastuose sandaluose. Jos grožis stulbino dar labiau negu tada, kai jis išlipo į krantą. Bijojo net sumirksėti, kad ji vėl neišnyktų. Bet ji šypsojosi ir tiesė jam ranką. Jos odos prisilietimas dar labiau paaštrino jaudulį ir jis išgirdo save itališkai mikčiojantį:

– E un piacere7.

Jos šypsenėlė buvo pasitikinti ir supratinga, lyg vyrai, kurie ją išvydę netenka žado ir kurių širdys apmiršta, jai ne naujiena. Imakolatos balsas nutraukė apžavus, kambarys staiga vėl atgijo, o Tomas svarstė, ar jis vienintelis pastebėjo tą pokytį.

– Valentina jums parodys upę, kur galite nusimaudyti, – pasakė Imakolata, skubėdama prie komodos, ant kurios stovėjo įrėminta vyriškio fotografija, apstatyta nedidelėmis degančiomis žvakėmis, ir aptrinta juoda Biblija šalia. Tomas numanė, kad vyriškis – jos velionis vyras. Ji ištraukė iš komodos mažą daiktelį, suvyniotą į rudą popierių ir, prieš uždarydama stalčių, padavė jį dukteriai.

– Privalome būti civilizuoti net karo metais, – rimtai pasakė ji, linktelėjimu rodydama, kad jie eitų prie upės. Ten tikriausiai muilas, sumetė Tomas.

Valentina apsisuko ir išėjo iš kambario. Tomas pastebėjo jos neįprastą eiseną: pėdas statė į išorę, pilvas įtrauktas, užpakalis atstatytas, klubai siūbuoja. Žengė gyvai, nepakartojamai, Tomui atrodė, kad gražesnės eisenos jam neteko matyti. Norėjo būti su ja vienas, be Džeko; šis atrodė taip pat apimtas pagarbios baimės. Abu vyrai sekė jai iš paskos žemyn stačiu takeliu, tokiu siauru, kad ėjo žąsele.

Oras buvo karštas, tvankus, pilnas uodų. Figų kvapas neišnyko, nors Tomas nematė nė vieno figmedžio, tik eukaliptus, citrinmedžius, pušis ir kiparisus. Kalvos šlaitas skambėjo nuo ritmiško nesiliaujančio svirplių čirškimo, ypač garsaus prie jo nepratusiems. Takas buvo gerai išmintas, žemė blyški ir išdžiūvusi, nusėta akmenimis, pušų spygliais ir kankorėžiais. Protarpiais, kad neslystų, jame buvo įtaisyti mediniai laipteliai. Pagaliau pro medžius Tomas pamatė upę. Ji buvo labiau panaši į upeliūkštį, bet užtektinai plati plaukioti. Tekėjo nuo kalvos gurgėdama aplink uolas ir nugludintus akmenis, trumpam sustodama pailsėti skaidrioje sietuvoje prieš įtekėdama į jūrą. Ten jie turėjo maudytis.

Valentina atsigręžė ir nusišypsojo. Šį kartą jos šypsena buvo plati, šelmiška.

– Mama tikriausiai apie jus labai geros nuomonės, – pasakė ji. – Bet kam savo brangaus muilo neduoda.

Tomas buvo priblokštas, kad motina leido jai eiti vienai su dviem nepažįstamais vyrais. Ji iš tikro apie juos geros nuomonės. Valentina atkišo mažą paketėlį.

– Imkite ir patirkite malonumą. Viso nesumuilinkite.

Tomas paėmė muilą vėl suirzęs, nes šalia stovintis Džekas, be abejonės, ketino sugadinti šią akimirką nevykusiu juokeliu.

– Ar prisidėsi prie mūsų? – šelmiškai šypsodamas paklausė šis.

Valentina paraudo ir papurtė galvą.

– Paliksiu jus maudytis vienus, – mandagiai atsakė.

– Neik! – žioptelėjo Tomas, suprasdamas, kad žodis jam ištrūko iš nevilties. – Palūkėk, kol maudysimės, paskui pasilik su mumis pasikalbėti. Mes nieko nežinome apie Inkantelariją. Gal galėtum šiek tiek apie ją papasakoti.

– Aš sėdėdavau ir sergėdavau brolius, – mostelėjo ji į krantą, patekusį į saulės spąstus. – Jie labai taškydavosi.

– Tai pasėdėk ten dėl mūsų, – atkakliai prašė Tomas.

– Seniai nematėm moterų draugijos. Ypač tokių gražių merginų, – pridūrė Džekas.

Kitu atveju Tomas kaip paprastai būtų pasitraukęs į šalį ir leidęs Džekui siekti jos palankumo grubiu sąmoju ir vulgariu humoru. Šiaip ar taip, merginos žavėdavosi Džeku, o ne juo. Bet šį kartą neketino jam atiduoti pirmenybės.

– Mamai nepatiktų, jei žinotų, kad būsiu viena su besimaudančiais vyrais.

– Esame britų karininkai, – pasakė Tomas, stengdamasis toks ir atrodyti – pasitempė, oficialiai linktelėjo. Taip būtų elgęsis Fredis. – Jūs tikrai saugiose rankose, panele.

Ji apsimestinai droviai nusišypsojo, nuėjo atsisėsti ant kranto ir sėdėjo nusisukusi, kol jie rengėsi. Išgirdusi pliuškenimąsi, atsigręžė.

– Nuostabu! – džiūgavo Džekas, kai šaltas vanduo atvėsino jo įkarštį. – To man ir trūko!

Tomas patrynė delnais muilą, nusimazgojo rankas. Jautė, kad ji nenuleidžia nuo jo akių. Tos akys buvo rudos, bet saulėje atrodė beveik žalsvai geltonos, medaus spalvos. Kai pažvelgė į viršų, ji jam nusišypsojo. Neabejotinai koketiškai. Pasisukęs pamatė, kad Džekas paniręs po vandeniu. Vadinasi, šypsojosi tik jam vienam.

Išsimaudę sėdėjo vienais apatiniais, džiovinosi. Tomas svajojo ten pat nupiešti Valentiną, jos saulės nušviestus plaukus ir veidą, truputį palenktą į priekį galvą, akis, žiūrinčias į juos iš padilbų, kad nereikėtų markstytis nuo saulės. Ji atrodė drovi. Pokalbiui vadovavo Tomas ir Džekas. Jie klausinėjo apie miestelį. Ji ten užaugusi.

– Tai miestelis, kuriame visi apie vienas kitą viską žino, – pasakė ji, o Tomas neabejojo, kad net Londono dydžio mieste visi apie ją žinotų.

Išdžiūvę ir atsigavę po maudynių jie apsirengė ir grįžo siauruoju takeliu į viršų. Valentina juos uždegė – abu juto begalinį energijos antplūdį, norą gyventi.

Namuose nosį kuteno ir apetitą žadino valgių kvapai. Imakolata nuvedė juos per kambarius į vynuogynais apaugusią, jazminais kvepiančią terasą. Už jos ant žolės lesinėjo keli viščiukai, prie medžio pririštos ganėsi dvi ožkos. Stalas buvo padengtas. Viduryje stovėjo pintinė su duona, šalia varinis indas su alyvuogių aliejumi. Latarulas grįžo į miestą, prižadėjęs po vakarienės juos parvežti. Jis pasiūlė kitą rytą grįžti į Marmelą su kitais vyrais ir parsigabenti likusį laimikį. Tomas abejojo, ar bus ką parsigabenti; Latarulu jis pasitikėjo ne daugiau nei godžiu šunimi, saugančiu kaulą. Jam tai nerūpėjo. Ligi kaklo įgriso patruliuoti pakrantėse. Dabar veiksmas persikėlė į šiaurę, Montekasiną. Argi jam su nedideliu kateriu ir saujele vyrų varžytis su banditais? Korupcija įsišaknijusi italų kultūroje kaip ir mačizmas. Jis pažvelgė į Valentinos profilį ir nutarė, kad ir kas atsitiktų, išgalvoti priežastį kuo ilgiau čia pasilikti.

Imakolata liepė jiems užimti savo vietas maldai. Ji meldėsi žemu, iškilmingu balsu sukinėdama pirštais ant kaklo kabantį kryželį. Padre nostro, figlio di Dio…8 Jai baigus, Tomas patraukė Valentinai kėdę. Ši pažvelgė į jį švelniomis rudomis akimis ir padėkojo šypsena. Jis norėjo, kad ji kalbėtų, bet stalui vadovavo motina ir būtų buvę nemandagu jos nepaisyti.

– Mano sūnus Falkas buvo partizanas, pone Arbaklai, – pasakė ji. – Dabar čia nebėra su kuo kovoti. Kai turi keturis sūnus, nieko keisto, kad mano šeima atstovauja beveik kiekvienai šio karo frakcijai. Laimė, neturiu komunisto. To nepakęsčiau! – Ji pripylė taures marsalos – saldaus spirituoto vyno, paskui pakėlė taurę tostui. – Į jūsų sveikatą, džentelmenai, ir už taiką. Tegu gerasis Viešpats grąžina mums taiką.

Abu karininkai pakėlė po taurę, o Tomas pridūrė:

– Už taiką, ir linkime jums geros sveikatos, ponia Fioreli. Ačiū už šį puikų valgį ir jūsų svetingumą.

– Daug neturiu, bet puikiai suprantu, kaip gyvename, – atsakė ji. – Dabar pasenau ir esu įsitikinusi, kad teko matyti daugiau, negu jūs kada nors pamatysite. Kokią užduotį čia atliekate?

– Nieko rimto. Atsitraukdama vokiečių armija paliko ginkluotės. Tačiau nedaug jos tėra.

Imakolata niūriai linktelėjo.

– Banditai, – pasakė ji. – Jų visur pilna. Bet manęs apiplėšti nesiryžta. Net galingajam Lupui Bjankui įsibrauti į mano mažą tvirtovę būtų nelengva. Net jam.

– Tikiuosi, ponia, esate saugi. Turite gražią dukterį. – Užsiminęs apie Valentiną, Tomas pasijuto raustąs. Staiga jos saugumas jam tapo svarbiau už viską pasaulyje. Valentina nuleido akis. Imakolatai, regis, jo pastaba patiko ir pirmą kartą ji teikėsi nusišypsoti.

– Dievas buvo maloningas, pone Arbaklai. Bet grožis karo metu gali būti tikras prakeikimas. Darau, ką galiu, kad ją apsaugočiau. Britanijos karininkų draugijoje dėl savo saugumo mums nėra ko bijoti. – Ji pakėlė pintinę su duona. – Valgykite. Niekada nežinai, kada vėl teks valgyti.

Tomas paėmė rupios duonos gabaliuką, padažė į alyvuogių aliejų. Nors sunkiai sukramtoma, duona buvo skani. Imakolata valgė pasigardžiuodama. Akivaizdu, kad dėjo daug pastangų gamindama makaronus, juos paruošė su žuvų padažu. Kitokio maisto ant stalo buvo nedaug, tačiau, kaip ir aną rytą smuklėje, ji surengė puotą, kokios jie galėdavo tikėtis tik prieš karą. Lyg paskatinta kviestinės vakarienės, ji prabilo apie auksines dienas, kurias jos šeima leido Romos imperijos valdymo metais.

– Tai buvo civilizuoti laikai. Stengiuosi dėl dukters, kad ta kultūra išliktų mano namuose, kad ir kas vyksta šalyje. – Ji ėmė pasakoti apie protėvį grafą. – Žinote, jis kovojo drauge su Karačiolu prieš Nelsoną ir Burbonus.

Tomas puse ausies klausėsi, bet jo mintys sukosi apie tylinčią Valentiną.

– Kiek laiko čia būsite? – pasiteiravo ji, kai po pietų jie sėdėjo apsnūdę nuo vyno, prisikimšę pilvus.

– Tiek, kiek užtruks perkrauti ginklus, – atsakė Tomas.

– Suprantate, jų yra gerokai daugiau. Kalnuose pilna šautuvų, granatų. Jūsų pareiga, kad jie nepakliūtų į blogas rankas, tiesa?

– Žinoma, – atsakė Tomas raukdamas antakius.

– Todėl privalote pasilikti. Ši vieta gali atrodyti žavinga, bet kiekviename šešėlyje slypi blogis. Matote, žmonės nieko neturi. Nieko. Jie žudys už trupinį duonos. Šiais laikais gyvybės vertė menka.

– Mes liksime, kol būsime reikalingi, – užtikrino jis, nors suprato, kad prieš tokį blogį, apie kurį ji kalba, mažai ką gali nuveikti.

Kai besileidžianti saulė nudažė dangų raudoniu, jie sėdėjo šnekučiuodami po vynuogėmis. Imakolata uždegė žvakes, aplinkui jas skrajojo drugiai ir uodai, mažais sparneliais plasnodami vis arčiau pražūtingos liepsnos. Tomas ir Džekas rūkė, abu aštriai jautė Valentinos buvimą. Kai ji kalbėjo, jie klausėsi. Net Džekas, kuris nelabai suprato, kas sakoma, sėdėjo atsilošęs, o jos švelnus, malonus balsas jam varvėjo kaip saldus sirupas. Pokalbyje pirmenybė atiteko Tomui – itališkai jis kalbėjo kur kas sklandžiau už Džeką. Tačiau Džekas tikrai turėjo laimės talismaną, nes pajutęs, kad vakarop ir jo saulė leidžiasi, pasišaukė ant peties atsitūpti Brendaną. Kaip buvo numatęs, voveriukas patraukė Valentinos dėmesį ir, gyvūnėlio laimei, ji nerodė nė mažiausio noro jį suvalgyti.

– Ah, che bello!9 – tiesdama ranką grožėjosi ji. Tomas stebėjo, kaip jos laibi rudi pirštai glosto rausvai gelsvą kailiuką, ir vaizduotėje jau matė tuos pačius pirštus, glostančius jį. Bijojo žvilgtelėti į Džeką, kad šis reikšmingai nepakeltų antakių. Bet Džekas irgi buvo pakerėtas jos meilumo ir puikiai suprato, kad prie šio stalo jo nešvankiems juokeliams ne vieta.

Apie pusę vienuoliktos su dulkių debesiu atbirbė automobilis.

– Tikriausiai Latarulas, – pasakė Tomas. – Jis laukė progos šnektelėti su Valentina, bet pokalbiui vadovavo Imakolata. Valentina dėl to, regis, neprieštaravo. Galbūt, turėdama tiek daug brolių, ji įprato būti šešėlyje.

Verandoje pasirodė Latarulas išrasojusia kakta, dėmėtais nuo prakaito smėlio spalvos marškiniais. Jo pilvas nuo karščio buvo išsipūtęs kaip negyvas paršas, o aplink galvą zyzė uodai. Bjauru pažiūrėti. Tomui ir Džekui jis pranešė, kad kiti laivo įgulos nariai šoko smuklėje visą vakarą.

– Dainininkas linksmino visą miestelį! – džiūgavo jis. Sprendžiant iš prakaituotų marškinių, storasis karabinierius irgi šoko.

Tomą užplūdo panikos banga. Kada jis vėl pamatys Valentiną? Padėkojęs Imakolatai už svetingumą, pasisuko į jos dukterį. Tamsios Valentinos akys žvelgė į jį taip atidžiai, tarytum skaitytų jo mintis. Jos lūpų kampučiai pasitempė droviai šypsenėlei, o skruostai paraudo. Tomas ieškojo žodžių, bet kokių žodžių, bet niekas neatėjo į galvą. Jo minties siūlas nutrūko jos žvilgsnyje. Saulė paskendo jūroje, o žvakių šviesoje jos rudos akys atrodė aukso spalvos.

– Būtų malonu vėl su jumis pasimatyti, – galiausiai ištarė jis gergždžiančiu balsu. Valentina jau norėjo atsakyti, bet įsikišo motina.

– Gal ateitumėte ryt vakare į festa di Santa Benedetta10? – pasiūlė ji. – Šventojo Paskalio bažnytėlėje. Paliudysite stebuklą ir Dievas gal duos jums laimės. – Šiurkščiomis rankomis ji sukinėjo ant kaklo kabantį kryželį. – Valentina jus palydės, – pridūrė ji.

– Mama turi vaidinti, aš būsiu viena, – pasakė nuleisdama akis Valentina, lyg jai būtų gėda kviesti. – Labai norėčiau, kad ateitumėt.

– Su malonumu jus lydėsiu, – pasakė Tomas, sužavėtas jos drovumo. Šioje ekskursijoje jis dalyvaus vienas.

Įsėdus į automobilį, Džekas prapliupo komentuoti.

– Ta Valentina tikrai pribloškianti! – pasakė jis. – Net Brendanui patiko, o jis labai išrankus!

– Pamečiau galvą, Džekai, – rimtai pareiškė Tomas.

– Tai verčiau nesnausk, – prunkštelėjo šis. – Mes čia ilgai nesišlaistysime.

– Bet turiu ją vėl pamatyti.

– Kas iš to? – Džekas nutaisė beviltišką kaip Latarulo miną ir iškėlė į dangų rankas. – Nieko iš to neišeis, sere.

– Galbūt. Bet turiu žinoti.

– Dabar ne laikas įsimylėti. Tik jau ne italę. Be to, jos motina man kelia šiurpą.

– Man rūpi ne motina.

– Sakoma, kad jei nori gauti merginą, pirmiausia pažiūrėk į jos motiną.

– Valentinos grožis niekada neišblės, Džekai. Jis išliks. Net tu tai supranti.

– Ji nepaprastai graži, – sutiko jis. – Elkis kaip išmanai, bet kai viskas baigsis ašaromis, neateik man paverkti ant peties. Turiu galvoti apie svarbesnius dalykus. Jei šį vakarą nepasidulkinsiu, iškrušiu Brendaną!

Tačiau grįžę į miestelį nė vienas iš jų nenorėjo šokti. Verčiau klaidžiojo pajūriu. Pora senukų sėdėjo savo valtyse ir taisė bures, žibintai apšvietė jų raukšlėtus, bedančius veidus. Geriau įsižiūrėjus paaiškėjo, kad savo tikslams jie naudoja vogtą audeklą. Kažkas, pritariamas koncertinos, dainavo „Torna a Sorrento“, graudulingas balsas liūdnai aidėjo gatvėse. Visos žydros langinės buvo užvertos ir Tomui liko tik spėlioti, kas už jų vyksta, – gyventojai miega ar slapta žvalgosi pro plyšius. Nepanorę grįžti į valtį, jie žingsniavo įkalne siaura gatvele. Pasirodė jauna moteris. Džeko veidas nušvito. Ji buvo viena iš tų, kuri Džekui aną rytą patiko. Ilgais, garbanotais plaukais, ruda oda ir laisva, svajinga šypsena. Atrodė miela.

– Eime, pamatysite, ką Klareta jums parodys. Atrodote nuvargę. Italės garsėja svetingumu. Leiskite sau jį patirti. Eime.

Džekas pasisuko į draugą.

– Užtruksiu penkias minutes, – pasakė jis.

– Tu išprotėjai.

– Pats esi beprotis. Aš bent grįšiu sveika galva.

– Bet gal nesveiku pimpalu.

– Būsiu atsargus.

– Man nereikia nesveiko svarbiausio įgulos nario. Neturiu kuo tavęs pakeisti.

– Žmogui reikia pasidulkinti. Tikrai naudosiu gumytę. Tau iš „Jimmy“ gumyčių jokios naudos. Be to, padėsiu krašto ūkiui. Kiekvienam reikia užsidirbti pragyvenimui.

Tomas žiūrėjo, kaip Džekas pranyksta už namo durų. Atsirėmęs į sieną užsirūkė. Vienišas tuščioje gatvėje jis vėl galvojo apie Valentiną. Pamatys ją kitą vakarą per Šventosios Bernadetos iškilmes. Negalėjo prisiversti galvoti, kas bus toliau. Jei ją nupieštų, turėtų kai ką prisiminimui. Pasiimtų su savim. Iš ilgesio jam gniaužė širdį. Jis buvo skaitęs meilės eilėraščių ir Šekspyrą, bet niekada netikėjo, kad tokio stiprumo jausmai būna tikrovėje. Dabar sužinojo.

Po kelių minučių plačiai šypsodamas išniro Džekas, dar tebesisagstė praskiepą. Tomas numetė nuorūką ant žemės ir sutrynė koja į akmenis.

– Eime, – pasakė jis. – Grįžtam į laivą.

Ryte pabudę jie išvydo stebuklingą vaizdą. Kateris buvo išpuoštas gėlėmis. Raudonomis ir rožinėmis pelargonijomis, vilkdalgiais, gvazdikais ir lelijomis. Gėlėmis išmoningai apkaišyti turėklai, tarsi konfeti pribarstyta ant denio. Sargyboje budintis Rigsas užmigo. Nieko nematė, tik sapnavo Kovent Gardene gausiai susirinkusią publiką, kuri plojo jam sudainavus Rigoleto ariją. Tomas turėjo baisiai supykti. Užmigti einant sargybą – rimtas nusižengimas, galintis kainuoti jiems visiems gyvybę. Tačiau tos skaisčios, ryškiaspalvės, tyros gėlės suminkštino jam širdį. Prisiminęs Valentiną, jo laukiantį vakarą, pliaukštelėjo nusikaltusiam jūreiviui per nugarą ir pasakė:

– Jei pagausi nusikaltėlius, kurie tai padarė, nieko nelaukdamas su jais permiegok.