23

Bičfildo Parkas, 1971-ieji

Netekęs Valentinos Tomas sau prisiekė, kad to baisaus laiko prisiminimus sudės į skrynią, užrakins ir paskandins jūros dugne, kaip skandinamas laivas su mirusiųjų kūnais. Ilgus metus jis priešinosi klaikiai pagundai ją surasti, išlaužti spyną ir pasirausti po surūdijusias liekanas. Margo išgelbėjo jį iš tamsybių, kuriose jis kiūtojo, ir išvilko sutrikusį, besimarkstantį, į dienos ir meilės šviesą, nors meilė buvo kitokia. Jis niekada nepamiršo užrakintos skrynios, bet prisiminimai jį kamavo sapnuose. Tada Margo uždėdavo raminantį delną jam ant kaktos ir skrynią vėl nuskandindavo giliau į sąnašas vandenyno dugne. Jis tikėjosi, kad jam mirus skrynia galiausiai nugrims į dumblą ir niekada nebeiškils.

Nesitikėjo, kad Alba ryšis nerti į tuos vandenis. Ilgus metus stengėsi ją tvirtai laikyti ant sausos žemės. Tačiau ji surado portretą – raktą nuo skrynios, ir suprato, kad kažkur yra jam puikiai tinkanti spyna. Jis didžiavosi jos protu ir iš dalies žavėjosi jos ryžtu; pirmą kartą gyvenime ji parodė turinti tikslą. Bet dėl jos baiminosi. Ji neturėjo nė menkiausio supratimo, kas toje skrynioje. Nesuprato, jog kartą atidariusi jos niekuomet nebeuždarys. Sužinos tiesą ir turės su ja gyventi, net perrašyti savo pačios praeitį.

Dabar Tomui neliko nieko kito, tik ištraukti skrynią iš jūros, nubraukti apaugusius koralus bei apnašas ir vėl atidaryti. Vien apie tai pagalvojus jam oda pašiurpdavo ir nueidavo pagaugais. Jis užsidegė cigarą ir įsipylė taurę brendžio. Mąstė, ar Alba susirado Imakolatą. Ar ši dar gyva. Gal ten ir Latarulas, tikriausiai jau išėjęs į atsargą, plepa kaip visada nekreipdamas dėmesio, ar jo kas nors klausosi. Galvojo apie Falką su Beata. Totas turėtų būti dabar suaugęs, gal turi vaikų. Po Valentinos mirties jie galbūt nutarė, kad gyvendami toje pražūtingoje vietoje susilauks tik nelaimių. Alba gali jų niekada nerasti. Jis tikėjosi, kad Alba, jos pačios labui, grįš su nesudrumsta vaizduote, nors niekada jai nemelavo, bet niekada ir netaisė jos susikurtos vaikiškos tiesos versijos. Niekada nepasakojo, kad nevedė jos motinos. Kad ji buvo nužudyta vestuvių išvakarėse. Juk darė tai dėl jos. Gynė jos saugų pasaulį. Jei sužinotų tiesą, ar ji suprastų? Ar kada nors jam atleistų?

Papsėdamas cigarą atsisėdo į odinį krėslą. Margo buvo su arkliais ir jis liko vienas, dėžutė prie kojų, raktelis rankose. Beliko tik pasukti jį spynelėje ir pakelti viršelį. Jam nereikėjo žiūrėti į portretą, nes regėjo jos veidą taip ryškiai, lyg ji stovėtų priešais. Šiltas figų kvapas padvelkė dar kartą, perkeldamas į Inkantelariją. Vakaras. Rytoj jis tuoksis. Širdis iš džiaugsmo ir laimės netelpa krūtinėje. Buvo pamiršęs Šventosios Bernadetos šventę. Tą pragaištingą metą, kai Kristus nepanoro verkti krauju. Nekreipė dėmesio į keistus Valentinos žodžius. Dabar jis įkišo raktą į spyną, pakėlė dangtį ir juos prisiminęs svarstė jų svarbą. „Mums reikia Kristaus palaiminimo. Žinau, kaip jį gauti. Aš sutvarkysiu, pamatysi.“

Italija, 1945-ieji

Tą naktį Tomas iš jaudulio nenustygo vietoje. Užeigoje negalėjo miegoti, nes, kad ir pūtė vėjas nuo jūros, buvo karšta ir drėgna. Užsitraukęs kelnes ir marškinius, vaikščiojo pirmyn ir atgal paplūdimiu susikišęs rankas į kišenes ir mąstė apie savo ateitį. Miestelyje buvo tylu. Tik atsitiktinai šešėliuose praslinkdavo katė, tykanti pelės. Mėlynos valtys, ištrauktos ant kranto, prietemoje atrodė tamsios kaip rašalas. Švietė mėnulio pilnatis, gilus dangus buvo nusagstytas žvaigždėmis, jos lyg brangakmeniai atsispindėjo lengvose bangelėse. Jis prisiminė savo karinius žygius, dabar tokius tolimus, ir pajuto kaltę, kad vestuvėse nedalyvaus jo šeima. Tačiau jis parsiveš Valentiną su Alba namo ir visus nustebins. Neabejojo, kad kiti jas pamils, kaip pamilo jis.

Apie Valentiną galvojo su šypsena. Su ja pasirodys miestelyje. Pagal tradiciją sekmadienį nusives ją į bažnyčią su mažąja Alba ant rankų, visi žavėsis jos grožiu ir laikysena. Jie stebės, kaip ji plaukia nava ta savo nepakartojama eisena, tarsi turėtų marias laiko. Savaitgaliui pasikvies Džeką, po vakarienės jo kabinete jie surūkys po cigarą, išgers po taurę viskio. Juokaus apie karą. Prisimins patirtus nuotykius. Ir prisimins dieną, kai Likimas juos atnešė prie Inkantelarijos krantų. Dalinsis prisiminimais apie Rigso arijas iš „Rigoleto“, padūkusias to vakaro moteris ir Valentiną, tokią, kokia ji tada buvo, – stovinčią Imakolatos namų tarpduryje su balta suknele, pusiau perregima saulėje. Džekas jam pavydės ir žavėsis. Ak, Džekai, galvojo jis klajodamas pajūriu, o kad tu čia būtum ir pasidalintum mano laime.

Vestuvių ruošą ir planus Tomas paliko Imakolatai ir Valentinai. Žinojo, kad maža Šventojo Paskalio bažnytėlė bus išpuošta gėlėmis, Valentinos mėgstamais šlakuotaisiais aronais. Žinojo, kad jos suknelė bus nepriekaištingai pasiūta senos, bet neprilygstamos senjoros Čipreco, kurios pirštų nagai ilgi ir geltoni kaip senas sūris. Paskui smuklėje bus šokiai. Įsivaizdavo, kad bus sukviestas visas miestelis. Lorencas gros koncertina, žmonės gurkšnos vyną, skambės juokas, visi pamirš karą, visų lauks šviesi ateitis. Imakolata, Beata ir Valentina ištisas dienas gamino valgius. Marinavo, kepė, tepė glajumi, puošė. Pasiruošimui, regis, nebuvo galo. Tomas sužadėtinės beveik nematydavo. Ji palikdavo jam Albą ir lėkdavo į miestelį ruoštis arba matuotis suknelės, linksmai šokinėdama per uolas žemyn, jam mojuodama ir šūkaudama nurodymus dėl Albos, kuri buvo dievinama ir lepinama.

Jis laukė naktų, kai liks vienudu su žmona, kai galės vėl maloniai pajusti sūrų jos odos skonį. Kai galės bučiuoti jos lūpas, žinodamas, kad gali neskubėti, nes niekas nesutrukdys. Troško su ja mylėtis. Laikyti glėbyje kaip žmoną. Laukė, kada jie priklausys vienas kitam pagal įstatymą, o Dievas bus jų liudininkas.

Kokios nuomonės apie ją būtų Fredis? Brolis nepasitikėtų jos grožiu ir šypsena. Jis nebuvo romantikas, tas Fredis. Buvo realistas. Būtų vedęs moterį, kurią pažinojo visą gyvenimą. Linksmą, žemišką, kad būtų gera žmona ir motina. Tokia meile, kuri siejo Tomą su Valentina, jis netikėjo. Manė, kad ji pavojinga, ta nepaprasta, nežabota meilė. Dabar galvodamas apie Fredį jis nebesiraukė iš skausmo. Išmoko susitaikyti su brolio mirtimi, ir nors niekas negalėjo jo pakeisti, buvusią širdies tuštumą užpildė meilė Valentinai. Tačiau jis tikėjo, kad galiausiai Fredis ją būtų pamilęs. Nepamilti neįmanoma. Fredis būtų paplojęs broliui per petį ir sutikęs, kad Dievas jį apdovanojo žmona, kokios paprastas mirtingasis negali tikėtis.

Buvo trečia valanda ryto. Nenorėjo savo vestuvių dieną jaustis pavargęs. Italijoje vestuvės švenčiamos daug dienų, todėl reikėjo kaupti jėgas. Jis pasuko nuo paplūdimio aukštyn link pajūrio pastatų. Netrukus išauš ir mėlynos langinės atsivers, vidun įsileisdamos saulę. Balkonus puošiantys vazonai su pelargonijomis bus palaistyti, nuvytę žiedai nuskabyti, katės po naktinės medžioklės grįš išsimiegoti šilumoje. Eidamas į užeigą, tolumoje aiškiai išgirdo koncertinos melodiją. Žemas, graudulingas Lorenco balsas sklido tvankiame ore, apdainuodamas netektį ir sielvartą. Jo žodžius apie mirtį išsklaidė aidas, ir Tomo jie nepasiekė.

Šią naktį miegosiu kaip viengungis paskutinį kartą, galvojo jis. Rytoj būsiu vedęs. Padėjęs galvą ant pagalvės jis nugrimzdo į ramų, palaimingą miegą.

Pabudo po kelių valandų nuo pašėlusio beldimo į duris.

– Tomi, Tomi! – Latarulo balsas. Atsisėdo lovoje sukaustytas ledinės baimės. Atidaręs duris pamatė karabinierių, papilkėjusiu iš siaubo veidu. – Valentina, – žioptelėjo jis, – ji nebegyva.

Tomas ilgai į jį spoksojo stengdamasis suvokti, ką išgirdo. Galbūt jo nepaleidžia košmaras. Jis dar ne visai pabudo. Prisimerkęs papurtė galvą.

– Ką?

Latarulas pakartojo, ką buvo sakęs, paskui pridūrė:

– Tu turi eiti su manim.

– Nebegyva? Valentina nebegyva? Kaip? – Tomui pasirodė, kad pasaulis aplinkui jį griūva, o širdis ėmė daužytis iš pradžių lėtai, paskui pašėlusiu greičiu. Jis įsitvėrė durų staktos, kad išsilaikytų ant kojų. – Ji negali būti negyva!

– Ji automobilyje, kelyje iš Neapolio. Turime važiuoti dabar, kol nekilo… nekilo… – Jis užsikosėjo.

– Kol nekilo kas?

– Triukšmas, – pasakė Latarulas.

– Apie ką tu kalbi?

– Tik eik su manim. Tada suprasi. – Latarulo balse girdėjosi maldavimas.

Tomas skubiai užsimovė kelnes, užsivilko marškinius, kuriais vilkėjo vakare, įsispyrė į batus ir nusekė paskui Latarulą; automobilyje laukė Falkas. Falko veidas buvo išblyškęs ir nusikamavęs. Tamsūs ratilai po akimis siekė skruostų įdubas. Akys buvo keistos, įtartinos. Tomas juo nepasitikėjo. Vyrai apsikeitė žvilgsniais, bet abu tylėjo. Falkas pirmasis nukreipė akis į šalį, lyg Tomo žvilgsnis būtų pernelyg skvarbus. Tomas atsisėdo ant užpakalinės sėdynės, o Latarulas įjungė variklį. Automobilis kosėjo ir gergždė, kol galiausiai pajudėjo. Aušo. Saulė tekėjo blyški ir tyra, tarsi nieko nežinotų apie išaiškėjusią žiaurią žmogžudystę.

Tomui kilo galybė klausimų, bet jis suprato, kad reikia palaukti. Galva tvinkčiojo, lyg suspausta šaltomis metalinėmis replėmis. Norėjo duoti valią ašaroms, kaip darė išgirdęs apie brolio mirtį, bet Falko ir Latarulo draugijoje to daryti negalėjo. Sukandęs dantis stengėsi lygiai kvėpuoti. Ką Valentina veikė kelyje iš Neapolio vidury nakties? Naktį prieš savo vestuves? Prisiminė jos žodžius: „Mums reikia Kristaus palaiminimo. Žinau, kaip jį gauti. Aš sutvarkysiu, pamatysi.“ Ką ji turėjo omenyje? Kur buvo nuvykusi? Širdį suspaudė graužatis. Reikėjo jos paklausti. Reikėjo pasidomėti.

Galiausiai jis nebeištvėrė.

– Kaip tai atsitiko?

Falkas sunkiai atsiduso ir pasitrynė kaktą.

– Nežinau.

Tomą suėmė pyktis.

– Dėl Dievo, kalbame apie mano sužadėtinę! – sušuko jis. – Ką nors turi žinoti! Mašina nuskrido nuo kelio? Užtvarų apsaugoti nuo avarijos…

– Tai ne avarija, – ramiai pasakė Falkas. – Tai žmogžudystė.

Kai jie atvyko į vietą, Tomas pirmiausia pamatė automobilį. Nudengiamą tamsiai vyšninės spalvos „Alfa Romeo“ su puikios odos ir riešutmedžio salonu. Automobilis tvarkingai stovėjo aikštelėje, atsiveriančioje į jūrą. Kai Tomas pamatė ant keleivio sėdynės susmukusią moterį, jo širdis akimirksniu prisipildė džiaugsmo. Tai buvo ne Valentina. Aišku, ne ji. Šios moters plaukai buvo sukelti į viršų, riešai, pirštai ir ausys žėrėjo nuo deimantų, veidas išdažytas juodu angliuku ir tamsiai raudonais lūpų dažais, kaip dažosi prostitutės. Jos kaklas buvo perrėžtas peiliu, kraujas sutepė vakarinės suknelės blizgučius ir ant pečių užmestą baltą kailinį boa. Skruostai atrodė balti kaip boa. Šalia jos – vyriškis, kurio jis nepažinojo, – elegantiškas, žilais plaukais ir siaurais žilais ūsiukais. Jam iš burnos veržėsi kraujas. Ant dramblio kaulo spalvos šilkinio šaliko apie kaklą jis jau buvo sukrešėjęs. Tomas pažvelgė į Falką ir susiraukė.

– Tai ne Valentina, – pradėjo jis, pakui staiga pajuto, kaip apmirė širdis. Falkas į jį tik žiūrėjo.

Tomas pažvelgė į automobilio vidų dar kartą. Jis apsiriko. Tai buvo Valentina, bet ne ta, kurią pažinojo.

Mėgstamas akmuo – deimantas. Norėčiau pasipuošti gražiausių deimantų vėriniu, sužibėti bent vieną vakarą, kad pajusčiau, ką reiškia būti dama.

Tik tada jis atidarė automobilio duris ir krito ant jos kūno raudodamas, netekęs vilties, negalėdamas patikėti, sielvartaudamas dėl moters, kurią pažinojo, ir dėl savęs, taip žiauriai išduoto. Jis tvirtai prigludo prie jos, dar šiltos ir minkštos, stipriai kvepiančios jam nepažįstamais kvepalais. Kaip galėjo Valentina taip rengtis? Ką ji veikė šiame automobilyje su tuo nepažįstamuoju? Naktį prieš savo vestuves! Neįmanoma suprasti. Jis papurtė ją, lyg žadindamas. Ar neužteko jo meilės? Pajuto, kaip šiurkščios rankos jį atitraukia nuo jos kūno ir velka į šalį. Staiga automobilį apsupo vyrai mėlynomis uniformomis ir kepurėmis. Privažiavo policijos automobilių, kaukė jų sirenos. Iš Neapolio atvyko ir spaudos atstovai su fotoaparatais, blykstėmis, jie šūkčiojo. Visos šios sumaišties viduryje pradėjo lyti, ir detektyvai skubėjo uždengti nusikaltimo vietą, kad liūtis nesunaikintų įkalčių.

Tomas buvo paliktas nuošalyje tarytum filmo statistas. Sutrikęs stebėjo apie mirusį vyrą tupinėjančius policininkus. Atrodė, kad Valentinos niekas nepastebi. Paskui pamatė, kaip du vyrai prie jos šiurkščiai gestikuliuoja, paskui prapliumpa kvatoti. Jis suprato, kad tuo metu, kai jį degina pragariškas skausmas, kiti aplinkui pramogauja. Šypsosi, ploja vienas kitam per petį, skelia anekdotus. Storas detektyvas ilgu paltu pasitrynė rankas, slėpdamasis po skrybėle užsidegė cigaretę, tarsi sakydamas: „Puiku, viskas padaryta, reikalas išspręstas.“

Tomas prisvyravo prie jo.

– Ką nors darykite! – suriko jis, iš pykčio išvertęs akis.

– O pats kas būsite? – paklausė detektyvas, tirdamas jį skvarbiomis, protingomis akimis.

– Valentina yra mano sužadėtinė, – pramikčiojo jis.

– Buvo sužadėtinė. Ta moteris nebegali už ko nors ištekėti. – Tomas žiopčiojo lyg skęstantis, bet neišleido jokio garso. – Jūs čia ne vietinis, pone, tiesa? – paklausė pareigūnas. – Moteris mūsų nedomina.

– Kodėl ne? Dėl Dievo, juk ji nužudyta!

Detektyvas truktelėjo pečiais.

– Ji tik pasipainiojo netinkamu laiku netinkamoje vietoje, – paaiškino jis. – Graži mergina. Che peccato!24

Pylė lietus, varvėjo plaukais, tekėjo į akis; Tomas prisvyravo prie Falko ir sugriebė jį už marškinių apykaklės.

– Tu žinai, kas tai padarė! – sušnypštė jis.

Platūs Falko pečiai ėmė drebėti. Jį laikęs geležinis stuburas išsilydė, apkabinęs save jis sulinko. Tomas, pamatęs tokį galingą vyrą verkiant, labai nustebo ir, pajutęs keistą palengvėjimą, irgi pratrūko raudoti kaip vaikas. Jie stovėjo lietuje įsitvėrę vienas kito.

– Sakiau jai, kad neitų! – aimanavo Falkas. – Ji neklausė!

Tomas negalėjo kalbėti. Jį dusino sielvartas. Moteris, kurią jis turėjo vesti, visą laiką mylėjo kitą ir už tai sumokėjo gyvybe. Pasitraukęs iš Falko glėbio, jis ant žemės išsivėmė. Kažkas perrėžė švelnų, minkštą Valentinos kaklą peiliu. Žiauri, šaltakraujiška žmogžudystė varė iš proto. Tas, kas atėmė iš Valentinos ateitį, atėmė ir iš jo.

Jis stengėsi įsivaizduoti jos malonų veidą, bet matė tik „Alfa Romeo“ sėdynėje numestą kaukę. Kaukę nepažįstamosios, gyvenusios lygiagretų gyvenimą, apie kurį jis nieko nežinojo. Kai jis stovėjo pasilenkęs prie šlapios žemės, rūkas ėmė sklaidytis: Karas vyrus paverčia gyvuliais, o moteris gėdingais sutvėrimais… Nenoriu, kad kartotų mano klaidas… Tu manęs nepažįsti, Tomi.

Ji labai norėjo ištrūkti iš Inkantelarijos. Ar jis jai buvo reikalingas vien todėl? Bilietas į naują gyvenimą; kad pamiršusi nešvarų, gėdingą gyvenimo tarpsnį, galėtų pradėti viską iš naujo.

Pajutęs ant nugaros ranką, pasisuko ir pamatė šalia stovintį lietaus merkiamą Latarulą.

– Aš juk jos visai nepažinojau, – pasakė, sielvartingu žvilgsniu žiūrėdamas į karabinierių.

Latarulas patraukė pečiais.

– Ne jūs vienas, pone Arbaklai. Niekas iš mūsų nepažinojo.

– Kodėl jie elgiasi taip, lyg ji visiškai nesvarbi? – Apie negyvą vyrą policininkai vis dar sukinėjosi, kaip vapsvos apie medaus puodą.

– Jūs jo nepažinote, tiesa?

– Kas jis? – mirkčiojo nesusigaudydamas Tomas. – Kas jis per velnias?

– Tai, mano drauge, ir yra velnias. Lupas Bjankas.

Vėliau, kaip nesavas grįžęs į užeigą, Tomas surinko nupieštus Valentinos portretus. Pirmasis, jos dorybingumo ir paslaptingumo atspindys, darytas rytą po Šventosios Bernadetos iškilmių ant uolų prie apžvalgos aikštelės, buvo gražesnis už aušrą, bet dabar pagalvojus, toks pat trumpalaikis. Antrasis – motinystės iliustracija. Jam pavyko tobulai perteikti, kaip švelniai ji žvelgia į kūdikį, žindantį jos krūtį. Meilė dukteriai buvo tikra, nuoširdi, tyra. Galbūt stiprumu stebino ją pačią. Ketino ieškoti trečio portreto, paskui atsiminė, kad Valentina pasiėmė jį su savim namo.

Imakolatos namuose buvo tylu ir ramu kaip kape. Senoji našlė sėdėjo prieblandoje kurdama altorėlį dukteriai, prie dviejų jau padarytų vyrui ir sūnui. Jos akys su buku nuolankumu matė vien užduotį. Kai Tomas prie jos prisiartino, ji tyliai prabilo:

– Mane vadina našle, nes netekau vyro, o kas aš dabar, kai netekau dviejų vaikų? Tokio žodžio nėra, nes pernelyg baisu jį ištarti. – Ji persižegnojo. – Jie kartu pas Dievą.

Tomas norėjo paklausti, ar ji žinojo apie dvigubą Valentinos gyvenimą, bet senutė atrodė tokia trapi sėdėdama savo asmeniniame pragare, kad jis nesiryžo.

– Norėčiau pamatyti Valentinos kambarį, – pakeitė jis klausimą.

Imakolata rimtai linktelėjo.

– Laiptais aukštyn, per laiptų aikštelę į kairę.

Jis paliko ją su žvakėmis, poteriais ir užlipo laiptais į kambarį, kuriame dar vakar gyveno Valentina.

Kai įžengė į jos nedidelį kambarėlį, langinės buvo uždarytos, užuolaidos užtrauktos, naktiniai marškiniai padėti ant lovos nakčiai. Ant tualetinio staliuko gulėjo jos taip neseniai naudoti šepečiai ir buteliukai. Jam sugniaužė gerklę, buvo sunku kvėpuoti. Kambarys prisipildė figų kvapo. Susmuko ant lovos ir įsikniaubęs į naktinius marškinius traukė jos kvapą.

Jį apsėdo manija surasti trūkstamą portretą. Ištraukė visus stalčius, ieškojo spintoje tarp drabužių, žiūrėjo po lova, po paklodėmis ir kilimėliu, visur. Nepaliko kambaryje nė vieno neapversto daikto. Portreto nebuvo.