21. NUOSPRENDIS

STOVĖJOME SKAISČIAI APŠVIESTAME niekuo neišsiskiriančiame koridoriuje. Sienos buvo balkšvos, grindys išklotos pilka biurų kilimine danga. Ant lubų vienodais tarpais kabojo paprastos stačiakampės dienos šviesos lempos. Čia buvo šilčiau, ir tai mane džiugino. Po vaiduokliškos akmeninės kanalizacijos prieblandos šis koridorius atrodė labai svetingas.

Edvardas, regis, nepritarė mano vertinimui. Jis niūriai dėbsojo į liekną juodai apsigaubusią žmogystą, ilgo koridoriaus gale stovinčią prie lifto.

Jis nusitempė mane drauge, Alisa ėjo man iš kito šono. Sunkios durys mums už nugarų girgždėdamos užsidarė, dunkstelėdama užsišovė sklendė.

Džeinė laukė prie lifto, viena ranka laikydama mums atidarytas duris. Jos veido išraiška buvo apatiška.

Lifte trys Volturiams priklausantys vampyrai dar labiau atsipalaidavo. Jie nusimetė gobtuvus, atsilapojo apsiaustus. Feliksas su Demetrijumi buvo šiek tiek geltonodžiai, ir ši spalva sudarė keistą derinį su išbalusiais veidais. Juodi Felikso plaukai buvo trumpai nukirpti, Demetrijaus bangavo iki pečių. Akių rainelės pakraščiais atrodė tamsiai raudonos, o aplink vyzdį juodos. Po apsiaustais jie vilkėjo šiuolaikinius, neryškius ir į akį nekrentančius drabužius. Susigūžiau kampe ir prisiglaudžiau prie Edvardo. Jis vis dar trynė man ranką. Nė sykio nenuleido nuo Džeinės akių.

Liftu važiavome trumpai; išlipome patalpoje, panašioje į ištaigingo biuro priimamąjį. Sienos buvo apkaltos medžiu, ant grindų — stora, tamsiai žalia kiliminė danga. Langų čia nebuvo, vietoj jų kabojo dideli, ryškiai apšviesti Toskanos kaimų peizažai. Šviesios odinės sofos buvo jaukiai išdėstytos grupelėmis, ant tviskančių stalų stovėjo krištolinės vazos su margaspalvių gėlių puokštėmis. Gėlių kvapas man priminė laidotuvių rūmus.

Salės viduryje stovėjo aukštas poliruoto raudonmedžio registratūros stalas. Išvydusi už jo stovinčią moterį aiktelėjau iš nuostabos.

Ji buvo aukšta, tamsiaodė ir žaliaakė. Kitoje draugijoje būtų atrodžiusi labai graži — tik ne čia. Ji buvo lygiai toks pat žmogus kaip ir aš. Elgėsi visiškai laisvai, ir aš niekaip nesupratau, ką ši moteris tarp vampyrų čia veikia.

Ji mandagiai šypsodamasi pasisveikino.

— Labas vakaras, Džeine, — tarė ji.

Moteris be menkiausios nuostabos veide pažvelgė į Džeinės palydovus. Jos nenustebino nei Edvardas, kurio nuoga krūtinė blankiai tviskėjo baltoje šviesoje, nei aš, susitaršiusi ir palyginti bjauri.

Džeinė linktelėjo.

— Džiana.

Ir nuėjo toliau prie dvivėrių durų salės gale, o mes nusekėme paskui ją.

Eidamas pro stalą Feliksas mirktelėjo Džianai, ir ši sukikeno.

Anapus medinių durų buvo kitoks priimamasis. Išblyškęs vaikinas balzganu kostiumu galėjo būti Džeinės brolis dvynys. Jo plaukai buvo tamsesni, o lūpos ne tokios putnios, tačiau atrodė taip pat žaviai. Žengė pasitikti mūsų. Nusišypsojo, ištiesė jai ranką.

— Džeine.

— Alekai, — atsiliepė ji ir apkabino vaikiną.

Jie pasibučiavo į abu skruostus. Tada vaikinas atsigręžė į mus.

— Pasiuntė tave vieno, o grįžti su dviem... su puse, — tarė jis, žiūrėdamas į mane. — Puikiai padirbėjai.

Ji nusikvatojo taip džiugiai, lyg krykštautų kūdikis.

— Sveikas sugrįžęs, Edvardai, — pasisveikino Alekas. — Atrodai smagesnis.

— Truputėlį, — atsainiai pritarė Edvardas.

Dirstelėjau į kietą Edvardo veidą ir susimąsčiau, kaip anksčiau jis galėjo atrodyti dar niūresnis.

Alekas sukikeno ir nužvelgė mane, įsikibusią Edvardui į parankę.

— Ir čia visų bėdų priežastis? — nepatikliai paklausė jis.

Edvardas niekinamai šyptelėjo. Tada sustingo.

— Atiduok ją man, — už mūsų nerūpestingai šūktelėjo Feliksas.

Edvardas pasisuko, iš jo krūtinės ėmė veržtis tylus urzgimas.

Feliksas iškėlęs ranką, atsukęs į viršų delną šypsojosi; porą kartų pamojo Edvardui pirštu, kviesdamas artyn.

Alisa palietė Edvardo ranką.

— Kantrybės, — perspėjo jį.

Jiedu ilgai žiūrėjo vienas į kitą, ir aš troškau išgirsti, ką ji jam sako. Spėjau, jog Alisa jį atkalbinėjo, kad nepultų Felikso, nes paskui Edvardas giliai įkvėpė ir vėl atsisuko į Aleką.

— Aras labai apsidžiaugs vėl tave pamatęs, — tarė Alekas, lyg nieko nė nebūtų įvykę.

— Neverskime jo laukti, — pasiūlė Džeinė.

Edvardas linktelėjo.

Alekas su Džeine laikydamiesi už rankų nusivedė mus dar vienu plačiu, puošniu koridoriumi — ar kada nors bus galas?

Jie nežiūrėjo į koridoriaus gale esančias auksu išmuštas duris — sustojo pusiaukelėje ir atstūmė sienos plokštę, už kurios buvo paprastos medinės durys. Jos buvo neužrakintos. Alekas atidarė jas Džeinei.

Vos nesuaimanavau, kai Edvardas nusitempė mane už durų. Ten buvo tie patys senoviniai akmenys kaip aikštėje, skersgatvyje ir kanalizacijoje. Vėl atsidūrėme tamsoje ir šaltyje.

Akmeninis prieškambaris nebuvo didelis. Perėję per jį netrukus atsidūrėme šviesesnėje patalpoje su daugybe urvų. Ji atrodė apvali kaip pilies bokštas... arba iš tikrųjų buvo bokštas. Pro pailgas langų prorėžas, iškirstas dviem aukštais aukščiau, ant akmeninių grindų krito skaisčios saulės šviesos stačiakampiai.

Vieninteliai baldai šioje patalpoje buvo kelios masyvios medinės kėdės tarsi sostai, netolygiai išdėstytos palei lenktas akmenines sienas. Pačiame apskritimo viduryje buvo dar vienas mažumėlę įdubęs kanalizacijos vamzdis. Svarsčiau, ar jis irgi naudojamas kaip landa, kaip ta skylė gatvėje.

Patalpa nebuvo tuščia. Čia, rodos, ramiai šnekučiavosi žmonių grupelė. Tylus, monotoniškas murmėjimas skambėjo ore lyg dūzgimas. Man bežiūrint pora išblyškusių moterų vasarinėmis suknelėmis stabtelėjo šviesos lopinėlyje, ir, atsimušę nuo jų odos kaip nuo prizmės, ant ochros spalvos sienų krito vaivorykštiniai spinduliai.

Mums įžengus į vidų, į mus pasisuko visi nuostabūs veidai. Daugelis nemirtingųjų dėvėjo niekuo neišsiskiriančias kelnes ir marškinėlius — gatvėje jie nebūtų kritę į akis. Tačiau pirmasis prabilęs vyriškis vilkėjo ilgą mantiją. Ji buvo juoda kaip derva ir šlavė grindis. Akimirką pasirodė, kad jo ilgi, juodi tarsi varnas plaukai — tai apsiausto gobtuvas.

— Džeine, brangioji, grįžai! — aiškiai džiaugdamasis sušuko jis.

Jo balsas skambėjo kaip švelni muzika.

Vyriškis žengė į priekį, jo judesiai buvo tokie nežemiškai grakštūs, kad man atvipo lūpa. Net Alisa, kurios kiekvienas judesys atrodė lyg šokis, negalėjo jam prilygti.

Dar labiau nustebau, kai jis prisklendė arčiau ir išvydau jo veidą. Jis nebuvo panašus į nenatūraliai patrauklius aplinkinių veidus (ne jis vienintelis prisiartino prie mūsų; aplinkui jį susibūrė visa grupė, vieni sekė iš paskos, kiti kaip budrūs sargybiniai ėjo priekyje). Negalėjau pasakyti, ar tas veidas gražus, ar ne. Manau, bruožai buvo tobuli. Tačiau jis skyrėsi nuo kitų vampyrų taip, kaip jie skyrėsi nuo manęs. Oda buvo balta, skaidri tarsi svogūno lukštas ir atrodė tokia pat plonytė. Ilgi juodi veidą gaubiantys plaukai dar labiau ją išryškino. Pajutau keistą, bauginantį troškimą paliesti jo skruostą, patikrinti, ar jis švelnesnis už Edvardo ar Alisos, o gal sausas kaip kreida. Akys buvo raudonos, tokios pat kaip kitų, tačiau drumstos, miglotos; buvo smalsu, ar tai netrikdo jo regos.

Jis nupleveno prie Džeinės, suėmė savo popierinėmis rankomis jos veidą, švelniai pabučiavo į putnias lūpas ir vikriai žengė atgal.

— Taip, mokytojau. — Džeinė nusišypsojo; jos išraiška buvo kaip angeliuko. — Atvedžiau jį gyvą, kaip pageidavai.

— Ak, Džeine. — Jis taip pat nusišypsojo. — Tu man tikras džiaugsmas.

Jis atkreipė į mus savo padūmavusį žvilgsnį, ir šypsena dar labiau praplatėjo.

— Ir dar Alisą su Bela! — džiūgavo jis, plodamas savo plonomis rankomis. — Tai bent maloni staigmena! Nuostabu!

Su siaubu spoksojau, kai jis mus vadino vardais, lyg būtume seni netikėtai užsukę draugai.

Vyriškis pasisuko į mūsų nerangiąją palydą.

— Feliksai, būk geras, pranešk mano broliams, kas atvyko. Neabejoju, jie panorės tai išvysti.

— Taip, mokytojau. — Feliksas linktelėjo ir dingo ten, iš kur buvo atėjęs.

— Matai, Edvardai? — keistasis vampyras pasisuko į Edvardą ir nusišypsojo kaip mylintis, bet besibarantis senelis. — Ką tau sakiau? Negi nesidžiaugi, kad nesuteikiau to, ko vakar prašei?

— Taip, Arai, džiaugiuosi, — sutiko jis ir tvirčiau apglėbė mano liemenį.

— Mėgstu laimingas pabaigas, — atsiduso Aras. — Jos tokios retos. Tačiau noriu išgirsti visą istoriją. Kaip tai nutiko? Alisa? — jis nukreipė į Alisą smalsias migla aptrauktas akis. — Atrodo, tavo brolis manė, kad esi neklystanti, tačiau turbūt kažką supainiojai?

— Ak, toli gražu nesu neklystanti. — Ji akinamai nusišypsojo. Atrodė ramut ramutėlė, tik delnai buvo sugniaužti į mažus kietus kumštelius. — Kaip šiandien matai, pridarau ne mažiau problemų, nei išsprendžiu.

— Tu pernelyg kukli, — papriekaištavo Aras. — Mačiau kai kuriuos įstabius tavo darbus, ir turiu pripažinti, kad niekada nesu susidūręs su tokiais gebėjimais. Nuostabu!

Alisa žvilgtelėjo į Edvardą. Arui tai neprasprūdo pro akis.

— Atleiskite, mes juk nebuvome deramai supažindinti, ar ne? Tiesiog jaučiuosi taip, lyg jau pažinočiau jus, ir esu linkęs paskubėti. Tavo brolis vakar man tave savotiškai pristatė. Matai, turiu kai kuriuos tavo brolio gebėjimus, tik jie riboti. — Aras papurtė galvą; jo balse buvo justi pavydas.

— Tačiau stipresni, — sausai pridūrė Edvardas. Jis pažvelgė į Alisą ir skubiai paaiškino. — Arui reikia fizinio kontakto, kad galėtų skaityti mintis, tačiau jis girdi daug daugiau nei aš. Supranti, aš girdžiu tik tai, kas tą akimirką sukasi galvoje. Aras perskaito visa, ką kada nors pagalvojai.

Alisa kilstelėjo dailų antakį, Edvardas pakreipė galvą.

Aras ir tai pastebėjo.

— Bet jei galėčiau girdėti iš tolo... — atsiduso Aras ir mostelėjo į tuodu, ką tik apsikeitusius mintimis. — Tai būtų taip patogu.

Aras pažvelgė virš mūsų pečių. Visų galvos pasisuko į tą pačią pusę, taip pat ir tyliai šalia mūsų stovinčių Džeinės, Aleko ir Demetrijaus.

Aš apsigręžiau paskutinė. Grįžo Feliksas, paskui jį sekė dar du vyrai juodomis mantijomis. Abu atrodė labai panašūs į Arą, vieno netgi plaukai buvo tokie pat juodi ir gražiai krintantys. Kitam ant galvos pūpsojo baltų lyg sniegas — to paties atspalvio kaip ir veidas — plaukų kupeta, ji siekė pečius. Jų veido oda buvo vienoda, plonytė it popierius.

Tai buvo visa trijulė iš Karlailo paveikslo, nė kiek nepasikeitę per pastaruosius tris šimtus metų.

— Markai, Kajau, žiūrėkite! — pragydo Aras. — Bela vis dėlto gyva, ir Alisa čia, su ja! Argi tai ne nuostabu?

Neatrodė, kad bent vienam iš tų dviejų pirmiausia į galvą būtų šovęs apibūdinimas „nuostabu“. Tamsiaplaukis, regis, baisiausiai nuobodžiavo, lyg per tūkstančius metų būtų sočiai prisižiūrėjęs Aro džiūgavimų. Kito veidas po sniego baltumo plaukais atrodė gižus.

Jų abejingumas nekliudė Arui džiaugtis.

— Paklausykime istorijos, — savo melodingu balsu uždainavo Aras.

Senutėlis žilaplaukis vampyras nuslinko prie vieno iš medinių sostų. Antrasis atsistojo prie Aro ir ištiesė ranką — iš pradžių pamaniau, kad nori pasisveikinti su broliu. Bet jis tik palietė Aro delną ir nuleido ranką prie šono. Aras pakėlė vieną juodą antakį. Nuostabu, kad nuo šio judesio jo popierinė oda nesusiglamžė.

Edvardas tylutėliai prunkštelėjo, ir Alisa smalsiai sužiuro į jį.

— Dėkui, Markai, — tarė Aras. — Labai įdomu.

Po akimirkos susigaudžiau, kad Markas leido Arui išgirsti savo mintis.

Markas iš tikrųjų neatrodė susidomėjęs. Jis pasitraukė nuo Aro ir atsisėdo prie sienos, šalia to, kuris turėjo būti Kajus. Paskui jį nusekė du vampyrai — sargybiniai, kaip ir maniau. Pastebėjau, kad abi moterys vasarinėmis suknelėmis panašiai atsistojo prie Kajaus. Mintis, kad vampyrams reikia asmens sargybinių, man pasirodė mažumėlę juokinga, bet seniai, ko gero, tikrai buvo tokie gležni, kaip galėjai spręsti iš jų odos.

Aras pakraipė galvą.

— Nuostabu, — tarė jis. — Nepaprastai nuostabu.

Alisa atrodė suirzusi. Edvardas pasisuko į ją ir greitai, tyliai paaiškino:

— Markas regi tarpusavio santykius. Jis stebisi, koks stiprus mūsų ryšys.

Aras šyptelėjo.

— Kaip patogu, — pakartojo jis sau. Tada tarė mums: — Marką nustebinti nelengva, galite neabejoti.

Pažvelgiau į bejausmį Marko veidą ir patikėjau.

— Tiesiog sunku tai suvokti, net ir dabar, — stebėjosi Aras, žiūrėdamas į mane apkabinusią Edvardo ranką. Buvo sunku sugaudyti padrikas Aro mintis. Tačiau stengiausi jas sekti. — Kaip gali stovėti taip arti jos?

— Nelengva, — ramiai atsakė Edvardas.

— Bet vis dėlto — la tua cantante! Koks švaistymas!

Edvardas nelinksmai sukikeno.

— Man tai veikiau atrodo kaina.

Aras buvo skeptiškas.

— Labai aukšta kaina.

— Geri dalykai kainuoja.

Aras nusikvatojo.

— Jei nebūčiau jos užuodęs per tavo prisiminimus, nebūčiau patikėjęs, kad kraujo šauksmas gali būti toks stiprus. Aš pats niekada nieko panašaus nejutau. Daugelis mūsų brangiai sumokėtume už tokią dovaną, o tu...

— O aš ją švaistau, — pašaipiai užbaigė Edvardas.

Aras vėl nusijuokė.

— Ak, kaip pasiilgau savo bičiulio Karlailo! Tu man primeni jį — tik jis ne toks piktas.

— Karlailas daugeliu atžvilgių už mane pranašesnis.

— Niekada nemačiau, kad Karlailas būtų praradęs savitvardą, bet šįkart tu jį aplenkei.

— Kažin. — Edvardo balsas skambėjo nekantriai. Lyg būtų pavargęs nuo šitiek įžangų.

Mane tai gąsdino; nejučia ėmiau vaizduotis, kas, jo manymu, mūsų laukia.

— Mane džiugina jo sėkmė, — susimąstęs kalbėjo Aras, — Tavo prisiminimai apie jį man tikra dovana, nors ir nepaprastai apstulbinusi. Stebiuosi, kad man... tai patinka — jo sėkmė neįprastame kelyje. Maniau, kad laikui bėgant jis išseks, nusilps. Šaipiausi iš jo ketinimų rasti kitų, kurie su juo dalytųsi keistąja jo vizija. Tačiau kažkodėl džiaugiuosi, kad klydau.

Edvardas nieko neatsakė.

— Tačiau tavo savitvarda! — atsiduso Aras. — Nemaniau, kad galima turėti šitiek stiprybės. Pratintis prie tokios sirenos giesmės, ir ne vieną kartą, bet nuolat — jei pats nebūčiau to pajutęs, nepatikėčiau.

Edvardas be jokios išraiškos veide stebėjo, kaip juo žavisi Aras. Puikiai pažinojau jo veidą — laikas jo nepakeitė, — kad suprasčiau, jog po paviršiumi kažkas kunkuliuoja. Stengiausi kvėpuoti lygiai.

— Vien prisiminęs, kaip ji tave traukia... — sukikeno Aras, — iš-trokštu.

Edvardas įsitempė.

— Nesijaudink, — nuramino jį Aras. — Neketinu jos skriausti. Bet man kai kas be galo įdomu. — Jis gyvai susidomėjęs nužvelgė mane. — Ar galėčiau? — nekantriai paklausė jis, keldamas ranką.

— Klausk jos, — vangiai pasiūlė Edvardas.

Žinoma, koks aš nemandagus! — šūktelėjo Aras. — Bela, — kreipėsi jis į mane, — stebiuosi, kad esi vienintelė išimtis, kurios neveikia įspūdingas Edvardo gebėjimas. Kaip įdomu, kad toks dalykas apskritai gali nutikti! Kadangi mūsų gebėjimai daugeliu atžvilgių panašūs, tai pamaniau, gal būtum tokia maloni ir leistum man pabandyti — pažiūrėti, ar tu ir man būsi išimtis?

Su siaubu dirstelėjau į Edvardą. Kad ir koks mandagus atrodė Aras, nemaniau, kad iš tikrųjų galiu rinktis. Man buvo baisu pagalvoti, kad jis prisilies prie manęs, bet ir nesveikai smalsu pačiupinėti keistą jo odą.

Edvardas drąsindamas linktelėjo — nežinau, ar buvo įsitikinęs, kad Aras manęs nenuskriaus, ar tiesiog neturėjo ko rinktis.

Vėl atsigręžiau į Arą ir lėtai ištiesiau į priekį ranką. Ji virpėjo.

Aras priplaukė arčiau, mačiau, kad stengiasi nutaisyti raminamą išraišką. Tačiau jo popierių primenantys bruožai buvo pernelyg keisti, neregėti ir gąsdinantys, kad nusiraminčiau. Iš veido atrodė labiau pasitikintis savimi nei iš žodžių.

Aras ištiesė ranką, lyg norėdamas paspausti manąją, ir priglaudė savo iš pažiūros gležną odą prie manęs. Ši buvo kieta, tačiau atrodė trapi — veikiau skalūnas nei granitas — ir dar šaltesnė negu tikėjausi.

Jo apsiblaususios akys šypsojosi man, ir aš niekaip nebūčiau įstengusi nusigręžti. Jos keistai, nemaloniai hipnotizavo.

Man bežiūrint Aro veidas pasikeitė. Pasitikėjimas savimi susvyravo, iš pradžių virto abejone, paskui nuostaba, galop jis nusiramino ir virto draugiška kauke.

— Kaip įdomu, — tarė jis, paleisdamas mano ranką ir nusklęsdamas atgal.

Mano akys nukrypo į Edvardą, ir nors jo veidas atrodė ramus, tariausi išvydusi šiokį tokį išdidumą.

Aras ir toliau susimąstęs vaikštinėjo. Akimirką sustojo, apžvelgė mus visus tris. Paskui staiga papurtė galvą.

— Pirmas toks atvejis, — tarė pats sau. — Įdomu, ar ji atspari ir kitiems mūsų gebėjimams... Džeine, mieloji?

— Ne! — suurzgė Edvardas.

Alisa sugriebė jam už rankos. Jis nusipurtė ją.

Mažoji Džeinė linksmai nusišypsojo Arui.

— Ką, mokytojau?

Dabar Edvardas, tūžmingai dėbsodamas į Arą, iš tikrųjų urzgė, tas garsas draskydamas jį veržėsi iš krūtinės. Salėje tapo tylu, visi su nuostaba sužiuro, lyg jis būtų pasielgęs neįtikėtinai netaktiškai. Mačiau, kaip viltingai nusišypsojo Feliksas ir žengė žingsnį į priekį. Aras dirstelėjo į jį, ir šis paniuręs sustingo vietoje.

Tada jis kreipėsi į Džeinę.

— Įdomu, brangioji, ar Bela atspari ir tau?

Per įnirtingą Edvardo urzgimą vos girdėjau, ką kalba Aras. Edvardas paleido mane ir atsistojo taip, kad užstotų nuo vampyrų. Kajus su savo palyda atslimpino pasižiūrėti.

Džeinė palaimingai šypsodamasi atsigręžė į mus.

— Ne! — suriko Alisa, kai Edvardas puolė prie smulkutės merginos. Aš dar nespėjau susigaudyti, niekas nespėjo prie jų prišokti, Aro sargybiniai net neįsitempė, o Edvardas jau gulėjo ant žemės.

Niekas jo nepalietė, tačiau jis iš skausmo raitėsi ant akmeninių grindų, o aš apimta siaubo žiūrėjau.

Džeinė dabar šypsojosi jam vienam, ir man staiga viskas stojo į vietas. Tai, ką Alisa kalbėjo apie pavojingus gebėjimus, kodėl visi taip pagarbiai elgėsi su Džeine ir kodėl Edvardas puolė tarp mūsų, kol ji nespėjo to padaryti man.

— Liaukis! — suklykiau, mano balsas garsiai nuaidėjo tyloje. Šokau į priekį norėdama atsistoti tarp jų. Tačiau Alisa tvirtai apglėbė mane, nekreipdama dėmesio į mano spurdėjimą. Edvardas voliojosi ant akmenų, tačiau jo burna neišleido nė garso. Matant tai atrodė, kad galva plyš iš skausmo.

— Džeine! — ramiai pašaukė ją Aras.

Džeinė, vis dar džiugiai šypsodamasi, greitai atsisuko į jį ir klausiamai pažvelgė. Kai tik Džeinė nusigręžė, Edvardas nurimo.

Aras mostelėjo galva į mane.

Džeinė pasiuntė savo šypseną į mano pusę.

Nė nežiūrėjau į ją. Vis dar beprasmiškai spurdėdama Alisos gniaužtuose stebėjau Edvardą.

— Jam viskas gerai, — įsitempusi sušnabždėjo Alisa.

Jai kalbant Edvardas atsisėdo ir lengvai pašoko ant kojų. Sutiko mano žvilgsnį, akys buvo pastėrusios iš siaubo. Iš pradžių pamaniau, kad dėl to, ką patyrė. Tačiau tada jis dirstelėjo į Džeinę ir vėl į mane — ir jo veidas nurimo, atsipalaidavo.

Aš irgi pasižiūrėjau į Džeinę, ji nebesišypsojo. Susikaupusi ir sukandusi dantis spitrijo į mane. Susigūžiau laukdama, kada pajusiu skausmą.

Nieko neįvyko.

Edvardas vėl atsidūrė prie manęs. Palietė Alisos ranką, ir ji perdavė mane jam.

Aras ėmė kvatotis.

— Cha, cha, cha, — juokėsi jis. — Tai nuostabu!

Džeinė nusivylusi sušnypštė ir pasviro į priekį, lyg ruošdamasi šuoliui.

— Neširsk, brangioji, — guosdamas tarė Aras ir uždėjo jai ant peties lengvą kaip pūkas ranką. — Ji mus visus pribloškė.

Džeinė iššiepė dantis, nenuleisdama nuo manęs akių.

— Cha, cha, cha, — vėl sukikeno Aras. — Tu labai narsus, Edvardai, kad tyliai iškentei. Kartą paprašiau Džeinės, kad padarytų tai man — tiesiog iš smalsumo. — Jis susižavėjęs papurtė galvą.

Edvardas pasibjaurėjęs dėbtelėjo į jį.

— Tai ką gi dabar su tavim darysime? — atsiduso Aras.

Edvardas su Alisa įsitempė. Šios dalies jie ir laukė. Pradėjau drebėti.

— Turbūt nėra ko tikėtis, kad apsigalvosi? — viltingai paklausė Aras Edvardo. — Tavo talentas nepaprastai praverstų mūsų mažai draugijai.

Edvardas dvejojo. Akies kampučiu mačiau, kaip Feliksas su Džeine vaipydamiesi susižvalgė.

Edvardas prieš prabildamas, regis, apsvarstė kiekvieną žodį.

— Gal... verčiau... ne.

— Alisa? — vis dar neprarasdamas vilties paklausė Aras. — Galbūt tu norėtum prie mūsų prisidėti?

— Ačiū, ne, — atsisakė Alisa.

— O tu, Bela? — Aras pakėlė antakius.

Edvardas tyliai sušnypštė man į ausį. Buku žvilgsniu spoksojau į Arą. Gal jis juokauja? O gal iš tiesų klausė, ar nenorėčiau pasilikti vakarienės?

Tylą nutraukė baltaplaukis Kajus.

— Ką? — griežtai paklausė jis Aro; žodis, nors ištartas pašnibždom, nuskambėjo tvirtai.

— Kajau, neabejoju, kad įžvelgi jos galimybes, — meiliai subarė jį Aras. — Nuo tada, kai suradome Džeinę su Aleku, nemačiau tokio perspektyvaus žmogaus. Ar įsivaizduoji, kas iš jos gali išeiti, jei virstų mūsiške?

Kajus, nutaisęs kandžią veido išraišką, pažvelgė į jį. Džeinės akys nuo tokio palyginimo plykstelėjo pykčiu.

Edvardas šalia manęs niršo. Girdėjau grumėjimą jo krūtinėje, virstantį urzgimu. Negalėjau leisti jam pratrūkti ir pakenkti sau.

— Ne, dėkui, — pašnibždomis ištariau, balsas iš išgąsčio užlūžo.

Aras atsiduso.

— Labai gaila. Toks švaistymas.

Edvardas sušvokštė.

— Prisidėkit arba mirsit, taip norėjai pasakyti? Taip ir pamaniau, kai mus atvedė į šitą salę. Tai toks tas jūsų teisingumas.

Mane nustebino jo balso tonas. Atrodė suirzęs, tačiau jame skambėjo ryžtas — tarsi kiekvieną žodį būtų kruopščiai parinkęs.

— Žinoma, ne, — apstulbęs sumirksėjo Aras. — Mes čia susirinkome laukti grįžtant Heidės. Ne tavęs.

— Arai, — sušnypštė Kajus. — Jie nusižengė įstatymui.

Edvardas pašnairavo į Kajų.

— Kaip? — nusistebėjo jis. Veikiausiai žinojo, ką mano Kajus, bet, regis, nusprendė priversti jį pasakyti tai garsiai.

Kajus bedė į mane savo kaulėtu pirštu.

— Ji per daug žino. Tu išdavei mūsų paslaptis. — Jo balsas, kaip ir oda, buvo plonas it popierius.

— Čia, jūsų draugijoje, irgi yra keli žmonės, — priminė jam Edvardas, ir aš pagalvojau apie žaviąją registratorę apačioje.

Kajaus veide atsirado nauja išraiška. Gal tai buvo šypsena?

— Taip, — pritarė jis. — Bet kai jie mums tampa nebenaudingi, prisideda prie mūsų. O tu jai šito nenumatai. Ar esi pasirengęs ją sunaikinti, jei išduos mūsų paslaptis? Manau, kad ne, — pyko jis.

— Aš ne... — vis dar pašnibždom pradėjau sakyti.

Kajus nutildė mane lediniu žvilgsniu.

— Taip pat neketini padaryti jos mūsiške, — toliau kalbėjo Kajus. — Taigi ji mums kelia pavojų. Tiesą sakant, mums reikalinga tik ji viena. Jūs, jei norite, galite keliauti.

Edvardas iššiepė dantis.

— Taip ir maniau, — tarė Kajus, jo balse buvo justi kažkas panašaus į džiugesį. Feliksas nekantriai palinko į priekį.

— Nebent... — įsiterpė Aras. Jam, regis, nepatiko, kurlink pakrypo pokalbis. — Nebent ruošiesi suteikti jai nemirtingumą.

Edvardas kietai sučiaupė lūpas ir prieš atsakydamas akimirką padvejojo.

— O jei taip?

Aras vėl pralinksmėjęs nusišypsojo.

Na, tuomet galėsite traukti namo ir perduoti linkėjimus mano bičiuliui Karlailui. — Jo veide atsispindėjo dvejonė. — Bet bijau, kad turi iš tiesų tam ruoštis.

Aras ištiesė į jį ranką.

Kajus, iki šiol piktai dėbsojęs, atsipalaidavo.

Edvardas taip sučiaupė lūpas, kad liko tik brūkšnelis. Žiūrėjo man j akis, o aš žvelgiau į jį.

— Galvok, — sušnabždėjau. — Būk geras.

Negi jam tikrai bjauru apie tai net pagalvoti? Negi jis verčiau mirtų, nei mane perkeistų? Jaučiausi taip, lyg gavusi spyrį į pilvą.

Edvardas su kankinio išraiška žvelgė žemyn į mane.

Tada Alisa pasitraukė nuo mūsų ir žengė prie Aro. Sužiurome į ją. Jos ranka buvo ištiesta kaip ir Aro.

Ji tylėjo, ir Aras mostelėjo savo sunerimusiems sargybiniams, kurie jau taikėsi pastoti jai kelią. Aras pasitiko ją pusiaukelėje ir paėmė už rankos. Jo akys smalsiai ir godžiai sublizgo.

Aras palenkė galvą virš jų susilietusių rankų ir užsimerkė, kad susikauptų. Alisa nė nekrustelėjo, jos veidas buvo bejausmis. Išgirdau, kaip kaukštelėjo Edvardo dantys.

Nė vienas nepajudėjo iš vietos. Aras atrodė suakmenėjęs virš Alisos rankos. Slinko sekundės, vis labiau ir labiau nuogąstavau, svarsčiau, kiek dar laiko turi praeiti, kol bus per vėlu. Kol taps aišku, kad kažkas blogai — blogiau, nei dabar yra.

Praslinko dar viena kankinama akimirka, ir tada tylą nutraukė Aro balsas.

— Cha, cha, cha, — vis dar pasilenkęs nusikvatojo jis. Lėtai pakėlė galvą, akys švytėjo iš jaudulio. — Tai buvo šaunu!

Alisa vangiai šyptelėjo.

— Džiaugiuosi, kad tau patiko.

— Regėti tai, ką regi tu — ypač tai, kas dar neįvyko! — jis stebėdamasis pakraipė galvą.

— Tačiau įvyks, — ramiai priminė jam Alisa.

— Taip, taip, gana tikėtina. Žinoma, viskas bus kaip reikiant.

Kajus atrodė karčiai nusivylęs — panašiai jautėsi ir Feliksas su Džeine.

— Arai, — papriekaištavo Kajus.

— Brangusis Kajau, — nusišypsojo Aras. — Nepyk. Tik pagalvok, kokios galimybės atsiveria! Šiandien jie prie mūsų neprisideda, tačiau galime puoselėti viltį ateičiai. Įsivaizduok, kiek džiaugsmo mūsų nedidukei šeimynai suteiktų vien Alisa... Be to, man siaubingai smalsu, kas išeis iš Belos!

Aras atrodė tuo įsitikinęs. Negi jis nesuvokė, kokie subjektyvūs Alisos regėjimai? Kad šiandien ji gali ketinti mane perkeisti, o rytoj apsigalvoti? Milijonai menkučių sprendimų, jos ir daugelio kitų, tarp jų ir Edvardo, gali pakeisti jos kelią, taip pat ir ateitį.

Ar tikrai taip svarbu, kad Alisa nori padaryti mane vampyre, jei ši mintis tokia atgrasi Edvardui? Jei jam geriau žūti, nei amžinai tampytis su manimi, nemirtinga nuoboda? Kad ir kokia persigandusi buvau, pajutau, kaip mane apima nusiminimas, kaip skęstu jame...

— Tai dabar jau galime eiti? — ramiu balsu paklausė Edvardas.

— Taip, taip, — maloniai patikino Aras. — Tik prašytume vėl apsilankyti. Buvo nepaprastai smagu!

— Ir mes jus aplankysime, — pažadėjo Kajus, jo akys sunkiais vokais staiga prisimerkė kaip driežo. — Kad įsitikintume, jog laikotės savo žodžio. Jūsų vietoje ilgai nedelsčiau. Antros galimybės nesuteiksime.

Edvardas stipriai surakino žandikaulius, tačiau linktelėjo.

Kajus vaipydamasis nusklendė atgal, kur nejudėdamas ir abejingas sėdėjo Markas.

Feliksas suaimanavo.

— Ak, Feliksai, — linksmai šyptelėjo Aras. — Heidė gali būti čia bet kurią akimirką. Kantrybės.

— Hmm, — Edvardo balse pasigirdo nauja gaidelė. — Tokiu atveju mes verčiau nedelsime.

— Gerai, — sutiko Aras. — Puiki mintis. Juk pasitaiko nelaimių. Tačiau, jei neprieštaraujate, prašytume palūkėti apačioje, kol sutems.

— Žinoma, — sutiko Edvardas, o aš susigūžiau nuo minties, kad teks pralaukti čia iki vakaro.

— Štai, — šūktelėjo Aras ir pamojo pirštu Feliksui.

Feliksas iškart prisiartino, Aras atsagstė pilką stambiojo vampyro apsiaustą ir nutraukė nuo pečių. Sviedė jį Edvardui. — Imk. Atrodai šiek tiek įtartinai.

Edvardas apsivilko ilgą apsiaustą, tik gobtuvo neužsidėjo.

Aras atsiduso.

— Tau tinka.

Edvardas sukikeno, tačiau ūmiai nutilo ir dirstelėjo per petį.

— Dėkui, Arai. Palauksime apačioje.

— Viso geriausio, jaunieji bičiuliai, — tarė Aras, spindinčiomis akimis žvelgdamas į tą pačią pusę.

— Eime, — jau nekantriai paragino Edvardas.

Demetrijus mostelėjo sekti paskui jį ir patraukė tuo keliu, kuriuo buvome atėję — ko gero, tai buvo vienintelis išėjimas.

Edvardas paskubom tempė mane kartu. Alisa sunerimusiu veidu ėjo šalia manęs iš kitos pusės.

— Nespėjome, — sumurmėjo ji.

Išsigandusi pažvelgiau į ją, bet ji atrodė tik susikrimtusi. Ir tik tada išgirdau iš prieškambario sklindantį balsų klegesį — balsai buvo garsūs, šiurkštūs.

— Tai labai neįprasta, — kimiu balsu dudeno vyriškis. — Taip viduramžiška, — spygtelėjo nemaloniai šaižus moters balsas.

Pro ankštas dureles į mažąjį prieškambarį brovėsi didžiulė minia. Demetrijus pamojo, kad duotume kelią. Mes prisispaudėme prie šaltos sienos ir juos praleidome.

Priekyje ėjusi pora, iš šnekos amerikiečiai, susižavėję apsižvalgė.

— Sveiki atvykę, mielieji svečiai! Sveiki atvykę į Volterą! — girdėjau didžiojoje bokšto salėje dainingą Aro balsą.

Paskui porą suplūdo visi kiti, jų buvo gal keturiasdešimt ar daugiau. Kai kurie žvalgėsi lyg muziejuje. Keli netgi ėmė fotografuoti paveikslus. Kiti atrodė suglumę, tarsi įvykiai, atvedę juos į šiuos kambarius, dabar atrodytų beprasmiai. Atkreipiau dėmesį į smulkutę juodbruvę moterėlę. Ant jos kaklo kabojo rožinis, viena ranka ji stipriai laikė suspaudusi kryželį. Moteris ėjo lėčiau už kitus, kartais šį bei tą paliesdavo ir kažko paklausdavo nežinoma kalba. Regis, nė vienas jos nesuprato, ir jos balsas darėsi vis išgąstingesnis.

Edvardas prispaudė mano veidą sau prie krūtinės, bet jau buvo per vėlu. Viską supratau.

Kai tik atsirado šioks toks tarpelis, Edvardas greitai stumtelėjo mane prie durų. Pajutau, kaip mano veidą iškreipė siaubas, akys prisipildė ašarų.

Puošniame auksiniame koridoriuje buvo tylu ir tuščia, stovėjo tik daili, išnaši moteris. Ji smalsiai spoksojo į mus, ypač į mane.

— Sveika sugrįžus, Heide, — pasveikino ją Demetrijus.

Heidė atsainiai šyptelėjo. Ji man priminė Rozali, nors nėmaž nebuvo panaši — tik jos grožis buvo toks pat išskirtinis, neužmirštamas. Negalėjau atitraukti akių.

Drabužiai dar labiau išryškino jos žavesį. Stulbinamai ilgų kojų, aptemptų tamsiomis pėdkelnėmis, veik neslėpė trumputis sijonėlis. Raudono vinilo palaidinukė buvo ilgomis rankovėmis ir aukšta apykakle, bet dailiai prigludusi. Ilgi raudonmedžio spalvos plaukai blizgėjo, akys buvo keisčiausio violetinio atspalvio — tokią spalvą galėtum išgauti ant raudonų rainelių uždėjęs mėlynus kontaktinius lęšius.

— Demetrijau, — šilkiniu balsu atsiliepė ji, žvilgčiodama tai į mane, tai į pilku apsiaustu vilkintį Edvardą.

Puikus laimikis, — pagyrė ją Demetrijus, ir aš staiga supratau, kodėl ji šitaip įspūdingai apsirengusi...

Ji buvo ne tik medžiotoja, bet ir jaukas.

— Dėkui, — ji akinamai nusišypsojo. — Neini su mumis?

— Tuoj ateisiu. Pasaugok man kelis.

Heidė linktelėjo ir, paskutinį kartą smalsiai dirstelėjusi į mane, smuko pro duris.

Edvardas ėjo tokiais žingsniais, kad norėdama neatsilikti turėjau bėgti. Ir vis dėlto, mums nespėjus išeiti pro puošniąsias duris, pasigirdo klyksmai. www.NeReaLus.lt