5. IŠDAVYSTĖ

— BELA, KODĖL TAU NEPASIĖMUS IŠEIGINĖS, — pasiūlė Maikas, nusukęs žvilgsnį į šalį, nežiūrėdamas man į akis. Svarsčiau, kiek tai truko man nė nepastebint.

Slinko rami popietė pas Niutonus. Tuo metu parduotuvėje tebuvo du klientai, sprendžiant iš pokalbio, užkietėję turistai. Maikas jau valandą praleido su jais svarstydamas dviejų gamintojų lengvų kuprinių privalumus ir trūkumus. Tačiau dabar jie nusprendė pailsėti nuo kainų skaičiavimo ir nustebinti vienas kitą naujausiais savo kelionių nuotykiais. Jiems užsišnekėjus Maikui pavyko pasprukti.

— Aš mielai pasiliksiu, — atsakiau.

Man vis dar nepavyko sugrįžti į saugų apmirimo kiautą, ir šiandien visa atrodė keistai arti, garsai pernelyg stiprūs, tarsi iš ausų būčiau išsitraukusi vatą. Stengiausi mintyse pritildyti besikvatojančius turistus, tačiau bergždžiai.

— Sakau tau, — kalbėjo kresnas vyriškis oranžine barzda, nederančia prie tamsiai rudų plaukų. — Mačiau grizlių prie pat Jeloustouno, bet jie nė iš tolo neprilygsta šiam lokiui.

Jo plaukai buvo susivėlę, drabužiai atrodė taip, lyg bent keletą dienų būtų prakaboję ant kūno. Jis ką tik nusileido iš kalnų.

— Negali būti. Juodieji lokiai neužauga tokie dideli. Gal tie grizliai, kuriuos matei, tebuvo jaunikliai.

Antrasis vyras buvo aukštas ir liesas, veidas taip nudegęs ir vėjo nugairintas, kad atrodė lyg naujai aptrauktas oda.

— Rimtai, Bela, kai tik šiedu išsinešdins, uždarau krautuvę, — sumurmėjo Maikas.

— Jei nori, kad išeičiau... — gūžtelėjau pečiais.

— Net ir stovėdamas keturiomis jis buvo aukštesnis už tave, — tvirtino barzdotasis vyras, kol aš rinkausi daiktus. — Didžiulis kaip troba ir juodas kaip derva. Ketinu pranešti apie tai eiguliui. Reikia perspėti žmones — supranti, tai buvo ne kalnuose, o vos už kelių kilometrų nuo turistinio maršruto.

Vyras odiniu veidu nusijuokė ir pavartė akis.

— Atspėsiu — tu keliavai po kalnus? Savaitę nevalgei doro maisto ir miegojai ant žemės, tiesa?

— Ei, Maikai — toks tavo vardas? — šūktelėjo barzdotasis ir pažvelgė į mus.

— Pasimatysime pirmadienį, — suniurnėjau.

— Taip, pone, — nusisukdamas atsiliepė Maikas.

— Sakyk, ar čia pastaruoju metu niekas neperspėjo dėl juodųjų lokių?

— Ne, pone. Bet visuomet pravartu būti atsargiam ir laikyti maistą gerai uždarytą. Ar matėte naująsias dėžutes maistui nuo lokių saugoti? Jos sveria tik kilogramą...

Atsivėrė durys, ir aš išėjau į lietų. Susigūžiau savo striukėje ir nukulniavau prie pikapo. Atrodė, kad lietus neįprastai garsiai barbena į mano gobtuvą, bet netrukus variklio riaumojimas nustelbė visus kitus garsus.

Nenorėjau grįžti į tuščius Čarlio namus. Vakar vakaras buvo itin bjaurus, ir visai netroškau vėl atsidurti toje varganoje vietoje. Net tada, kai skausmas šiek tiek atlėgo ir jau galėjau užmigti, jis nepraėjo. Kaip sakiau Džesikai po filmo, tikrai sapnavau košmarą.

Dabar visuomet, kiekvieną naktį, sapnuodavau košmarus. Tiksliau ne košmarus, o košmarą, nes sapnas visuomet būdavo tas pats. Galėtum manyti, kad per šitiek mėnesių jis man atsibodo, kad pripratau prie jo, tačiau tas sapnas mane kaskart išgąsdindavo ir baigdavosi tik tada, kai pabusdavau klykdama. Čarlis neateidavo žiūrėti, kas man atsitiko, nebetikrindavo, ar tik manęs nesmaugia plėšikas — apsiprato.

Mano košmaras kam nors kitam tikriausiai pasirodytų visai nebaisus. Čia niekas staiga neiššoka, niekas nespiegia. Jame nėra zombių, šmėklų ar bepročių. Iš tikrųjų jame nėra nieko. Ničnieko. Tik nesibaigiantis apsamanojusių medžių labirintas, toks tylus, kad net skauda ausų būgnelius. Čia būna tamsu kaip debesuotos dienos pavakare, matosi tik tai, kad nieko nesimato. Skubu per tamsą be takelio, vis ieškau, ieškau, ieškau, laikas lėtėja, o aš ieškau vis atkakliau, skubu, nors skubėdama darausi nerangi... Ir tuomet sapne ateina akimirka, — dabar jau pajuntu ją artėjant, tik niekaip nepavyksta atsibusti prieš jai užklumpant, — kai nebegaliu prisiminti, ko ieškau. Ir tada suprantu, kad neturiu ko ieškoti ir neturiu ko rasti. Kad čia niekuomet nieko nebuvo, tik ši tuščia, kraupi giria, ir kad niekada nieko nebebus... ničnieko...

Maždaug tuo metu ir pradėdavau klykti.

Negalvojau, kur važiuoju — klaidžiojau tuščiais, šlapiais keliukais, stengdamasi neįsukti į gatvę, kuri parvestų namo — nežinojau, kur dėtis.

Troškau vėl pasijusti apmirusi, bet neprisiminiau, kaip anksčiau tai pavykdavo. Vis nėjo iš galvos košmaras, jis priminė dalykus, kurie man sukelia skausmą. Nenorėjau prisiminti miško. Nors ir stengiausi atsikratyti tų vaizdų, jaučiau, kaip akys paplūsta ašaromis ir suskausta aplink žaizdą krūtinėje. Nuleidau vieną ranką nuo vairo ir apsikabinau save, kad nesubyrėčiau.

Bus taip, lyg manęs nė nebūtų buvę. Žodžiai sukosi galvoje, bet neskambėjo taip aiškiai kaip vakarykštė haliucinacija. Tai buvo tik žodžiai, begarsiai, tarsi atspausdinti popieriuje. Tik žodžiai, bet jie išplėšė plačią kiaurymę, ir aš spustelėjau stabdį žinodama, kad šitaip suluošinta negaliu vairuoti.

Susiriečiau, priglaudžiau veidą prie vairo ir pabandžiau alsuoti neturėdama plaučių.

Svarsčiau, kiek dar tai gali tęstis. Galbūt kada nors, po kelerių metų, — jei skausmas susilpnės bent tiek, kad taps pakenčiamas, — galėsiu pažvelgti atgal į tuos kelis trumpus mėnesius, kurie visuomet liks patys nuostabiausi gyvenime. Ir, jei tik apskritai įmanoma, kad skausmas pakankamai atlėgs, tuomet tikrai jausiuosi dėkinga už visą tą laiką, kurį jis skyrė man. Daugiau nei prašiau, daugiau nei nusipelniau. Galbūt vieną dieną galėsiu į viską žvelgti taip.

Bet jei ši skylė niekuomet neužsitrauks? Jei plėštinė žaizda niekuomet neužgis? Jei esu sužalota visam gyvenimui ir niekada ne-bepasveiksiu?

Stipriai laikiau save apkabinusi. Lyg jo nė nebūtų buvę, galvojau apimta nevilties. Koks kvailas ir neišpildomas pažadas! Jam pavyko pavogti mano nuotraukas ir atsiimti dovanas, bet jis negali visko sugrąžinti atgal į tuos laikus, kai jo nepažinojau. Daiktiniai įrodymai tebuvo menkas šios lygties kintamasis. Aš tapau kitokia, mano vidus pasikeitė beveik neatpažįstamai. Net atrodau kitaip: veidas išblyško, tik po akimis nuo košmarų atsirado violetiniai ratilai. Akys baltame veide atrodė tokios tamsios, kad jei būčiau graži ir jei žiūrėtum į mane iš tolo, galėtum palaikyti netgi vampyre. Bet aš nebuvau graži — veikiau panėšėjau į zombį.

Lyg jo nė nebūtų buvę? Tai beprotybė. Pažadas, kurio jis niekuomet netesės, pažadas, kurį jis sulaužė vos davęs.

Trinktelėjau galvą į vairą, bandydama užmiršti aštresnį skausmą.

Pasijutau kvailė, kad apskritai stengiausi tesėti savo pažadą. Argi protinga laikytis susitarimo, kurį kita pusė sulaužė? Kam rūpės, jei elgsiuosi nutrūktgalviškai ir kvailai? Nebuvo jokios priežasties būti išmintingai, jokios priežasties susilaikyti nuo beprotiškų veiksmų.

Nelinksmai pati sau nusijuokiau, vis dar gaudydama orą. Elgtis paikai Forkse — beviltiškas reikalas.

Nuo tokių niūrių juokų išsiblaškiau, skausmas sumažėjo. Kvėpuoti tapo lengviau, jau galėjau atsiremti į atlošą. Nors šiandien buvo šalta, kakta drėko nuo prakaito.

Susitelkiau į savo beviltišką planą nepasiduoti kankinantiems prisiminimams. Pasielgti pramuštgalviškai Forkse reikia nemažo kūrybingumo — ko gero, daugiau, nei aš turiu. Tačiau troškau sugalvoti kokį nors būdą... Gal pasijusčiau geriau, jei vienui viena nebesilaikyčiau to susitarimo. Jei ir aš sulaužyčiau pažadą. Bet kaip galiu iškrėsti kvailystę šiame mažame nekaltame miestelyje? Be abejo, Forksas ne visuomet buvo toks saugus, bet dabar jis tapo kaip tik toks, koks atrodė. Nuobodus, ramus.

Ilgai žiūrėjau pro priekinį stiklą, protas dirbo vangiai — atrodė, tos mintys manęs niekur nenuves. Išjungiau variklį, kuris po to dar ilgai gailiai kaukė, ir išlipau į dulksną.

Šaltas lietus varvėjo per plaukus ir lašėjo ant skruostų kaip gėlos ašaros. Tai padėjo išsiblaivyti. Pamirkčiojau, kad iš akių išbėgtų vanduo, ir įsmeigiau tuščią žvilgsnį į kitą kelio pusę.

Minutėlę pažiopsojusi supratau, kur esu. Stovėjau šiaurinėje Raselo alėjos dalyje, priešais Čenėjų namus — mano pikapas užtvėrė jų keliuką. Kitoje gatvės pusėje gyveno Marksai. Žinojau, kad turiu patraukti automobilį ir kad reikia važiuoti namo. Blogai šitaip išsiblaškius maldinėti ir sulėtėjus reakcijai kelti grėsmę Forkso keliuose. Be to, tuoj kas nors mane pastebės ir praneš Čarliui.

Ruošdamasi eiti giliai įkvėpiau, ir tada mano akį patraukė iškaba Marksų kieme. Tai tebuvo didelis kartono lakštas, atremtas į pašto dėžutę, juodai prikraigliotas didžiosiomis raidėmis.

Kartais likimas mus nuveda ten, kur reikia.

Atsitiktinumas? O gal taip turėjo įvykti? Nežinau, bet atrodė paika galvoti, kad išklerusiems motociklams, rūdijantiems Marksų priekiniame kieme šalia ranka rašytos iškabos PARDUODAMA, likimas lėmė atsirasti kaip tik čia, kur man jų prireikė, ir pasitarnauti aukštesniam tikslui.

O gal tai ir nebuvo likimas. Galbūt yra daugybė būdų elgtis nutrūktgalviškai, ir tik dabar išvydau vieną jų.

Kvaila ir nutrūktgalviška. Tai buvo mėgstamiausi Čarlio žodžiai, kuriais jis apibūdindavo motociklus.

Darbe Čarliui netekdavo patirti tokių nuotykių, kaip didesnių miestų policininkams, bet jį kviesdavo į kelių avarijas. Tokių nuotykių ilguose, šlapiuose, vingiuotuose, per miškus besisukiojančiuose keliuose, kai už posūkio nieko nematyti, netrūkdavo. Bet net tuomet, kai iš už kampo išsukdavo milžiniškas miškavežis, žmonės paprastai smarkiai nenukentėdavo. Šios taisyklės išimtis dažnai būdavo motociklai, ir Čarliui teko matyti pernelyg daug aukų, dar bemaž vaikų, suknežintų ant asfalto. Man dar nebuvo dešimties, kai jis išgavo pažadą, kad niekuomet nesutiksiu važinėtis motociklu. Pasižadėjau nė nesusimąsčiusi. Kas gi norėtų važinėtis motociklu čia? Tai veikiau būtų maudynės šimto kilometrų per valandą greičiu.

Tiek daug pažadų laikiausi.

Ir tuomet viskas stojo į savo vietas. Troškau elgtis kvailai ir nutrūktgalviškai, troškau laužyti visus pažadus. Kodėl turėčiau tenkintis tik vienu?

Tai tiek spėjau pagalvoti. Nušlepsėjau per lietų prie priekinių Marksų durų ir paskambinau.

Atidarė vienas iš Marksų sūnų, jaunesnysis. Neprisiminiau jo vardo. Jo smėlio spalvos galvelė tesiekė man iki pečių.

Jis be vargo prisiminė mano vardą.

— Bela Svan? — nustebęs paklausė jis.

— Kiek prašai už motociklą? — šnopuodama paklausiau ir per petį parodžiau nykščiu į iškabą.

— Tu nejuokauji? — paklausė jis.

— Žinoma, ne.

— Jie nevažiuoja.

Nekantriai atsidusau — tai jau supratau iš skelbimo.

— Kiek?

— Jei tikrai nori, imk. Mama liepė tėčiui nustumti juos prie kelio, kad išvežtų su šiukšlėmis.

Vėl pažvelgiau į motociklus ir pamačiau, kad jie stovi ant sausų šakų ir kitokio šlamšto krūvos.

— Ar tu įsitikinęs?

— Įsitikinęs. Nori jos paklausti?

Nusprendžiau verčiau nepainioti suaugusiųjų, kad jie neužsimintų Čarliui.

— Ne, tikiu.

— Tau padėti? — pasisiūlė jis. — Jie nelengvi.

— Gerai, dėkui. Bet man reikia tik vieno.

— Gali pasiimti ir abu, — tarė berniukas. — Gal prireiks dalių.

Jis nusekė paskui mane į pliaupiantį lietų ir padėjo sukrauti abu sunkius motociklus į pikapo kėbulą. Regis, džiaugėsi, kad jų atsikratys, tad nesiginčijau.

— Beje, ką ruošiesi su jais daryti? — pasidomėjo jis. — Jie jau daug metų nevažiuoja.

— Taip ir maniau, — gūžtelėdama pečiais atsakiau. Pamačiau, kad nepavyks atsiduoti akimirkos užgaidai. — Gal nuvešiu juos pas Doulingus.

Jis prunkštelėjo.

— Doulingai paims už juos daugiau, nei kainuotų važiuojantys motociklai.

To negalėjai paneigti. Džonas Doulingas garsėjo savo įkainiais; žmonės į jį kreipdavosi tik skubiais atvejais. Daugelis mieliau pavažiuodavo iki Port Andželeso, jei tik automobilis traukdavo. Man šiuo atžvilgiu labai pasisekė. Kai Čarlis padovanojo šį senutėlį pikapą, nuogąstavau, kad neužteks pinigų jam remontuoti. Tačiau dėl jo man nekilo nė menkiausio rūpesčio, tik variklis kriokė siaubingai, o didžiausias greitis tebuvo devyniasdešimt kilometrų per valandą. Kol pikapas priklausė Džeikobo Bleko tėvui Biliui, Džeikobas jį išlaikė puikios būklės...

Staiga man šovė į galvą mintis, lyg žaibas būtų trenkęs — būtų ne taip jau keista siaučiant audrai.

— Žinai ką? Nuostabu. Pažįstų žmogų, kuris remontuoja automobilius.

— O! Tai gerai. — Jis su palengvėjimu nusišypsojo.

Man išvažiuojant vaikis vis dar šypsodamasis mojavo. Draugiškas berniukas.

Dabar važiavau greitai, turėjau tikslą. Skubėjau parsirasti namo, kol nepasirodė Čarlis, nors ir labai neįtikima, kad grįžtų per anksti. Nulėkiau prie telefono, tebelaikydama rankoje raktelius.

— Prašyčiau viršininką Svaną, — tariau atsiliepusiam pavaduotojui. — Čia Bela.

— O, sveika, Bela, — draugiškai pasisveikino pavaduotojas Stivas. — Tuoj jį pakviesiu.

Luktelėjau.

— Kas nutiko, Bela? — vos paėmęs ragelį susirūpinęs paklausė Čarlis.

— Negi negaliu paskambinti tau į darbą, jei nenutiko nieko baisaus?

Jis kiek patylėjo.

— Niekuomet neskambindavai. Tai ar nutiko kas bloga?

— Ne. Tik norėjau pasiklausti kelio pas Blekus — kažin, ar pati rasčiau. Noriu aplankyti Džeikobą. Nemačiau jo jau kelis mėnesius.

Kai Čarlis vėl prabilo, jo balsas skambėjo daug linksmiau.

— Puikus sumanymas, Bela. Turi rašiklį?

Nuvažiuoti pas Blekus buvo labai paprasta. Užtikrinau jį, kad grįšiu vakarienės, nors jis įkalbinėjo neskubėti. Nesupratau, kad Čarlis irgi nori atvažiuoti į La Pušą.

Negalėjau delsti, tad viršydama greitį išlėkiau audros debesų užtemdytomis gatvėmis iš miesto. Vyliausi rasti Džeikobą vieną. Bilis tikriausiai mane įskųstų, jei sužinotų, ką rengiuosi daryti.

Važiuodama truputį nerimavau, ką mane išvydęs pasakys Bilis. Jis netgi per daug džiaugsis. Be abejo, Bilio manymu, viskas susiklostė geriau nei jis drįso tikėtis. Jo džiaugsmas ir palengvėjimas man tik primintų tą, apie kurį negaliu galvoti. Tik ne šiandien, tyliai maldavau. Jaučiausi išsekusi.

Blekų namai buvo miglotai pažįstami: maža šviesiai raudonai dažyta medinė trobelė siaurais langeliais priminė svirną. Man dar nespėjus išlipti iš pikapo, prie lango pasirodė Džeikobo galva. Be abejo, pažįstamas variklio burzgimas jį įspėjo, kad atvykstu. Džeikobas labai džiaugėsi, kai Čarlis man nupirko Bilio pikapą ir išgelbėjo jį patį nuo to senutėlio. Man pikapas labai patiko, bet Džeikobui ribotas greitis, regis, buvo didelis trūkumas.

Jis pasitiko mane beeinančią į namą.

— Bela!

Jo veidą nutvieskė džiaugsminga šypsena, baltus dantis dar labiau išryškino rusva oda. Dar niekada nemačiau jo plaukų nesurištų į uodegą. Jie krito abipus plataus veido kaip juodo atlaso užuolaidos.

Džeikobas per pastaruosius aštuonis mėnesius gerokai sutvirtėjo. Gležnas vaikis virto tvirtu, ištįsusiu paaugliu; iš po rausvai rudos rankų odos išsišovė sausgyslės ir venos. Veidas tebebuvo toks pat dailus, kokį prisiminiau, nors ir sugriežtėjo: skruostikauliai paaštrėjo, žandikaulis tapo kampuotas, dingo visas vaikiškas apskritumas.

— Sveikas, Džeikobai! — nuo jo šypsenos mane užliejo nepažįstamas džiaugsmas. Supratau, kad man malonu jį matyti. Ir tai mane nustebino.

Nusišypsojau jam, ir kažkas tylutėliai spragtelėjo, lyg būtų susijungusios dvi dėlionės dalelės. Buvau pamiršusi, kaip man patinka Džeikobas Blekas.

Jis sustojo už poros žingsnių nuo manęs, o aš, atlošusi galvą, nors ant veido krito lietus, nustebusi stebeilijau į jį.

— Tu dar ūgtelėjai! — apstulbusi šūktelėjau.

Jis neįtikėtinai plačiai nusišypsojo.

— Metras devyniasdešimt penki, — patenkintas savimi pranešė jis.

Balsas buvo žemesnis, bet toks pat kimus, kokį prisiminiau.

— Ar kada nors sustosi? — netikėdama pakraipiau galvą. — Tu tikras milžinas.

— Veikiau kartis, — vyptelėjo jis. — Eime vidun! Visa sušlapusi.

Žingsniuodamas pirmas jis savo ilgais pirštais suėmė plaukus.

Iš kelnių kišenės išsitraukė gumelę ir susirišo uodegą.

— Ei, tėti, — šūktelėjo jis ir pasilenkė eidamas pro laukuje duris. — Pažvelk, kas užsuko.

Bilis sėdėjo mažoje kvadratinėje svetainėje su knyga rankose. Išvydęs mane pasidėjo knygą ant kelių ir pririedėjo arčiau.

— Na, ir ką tu pasakysi! Smagu tave matyti, Bela!

Paspaudėme vienas kitam rankas. Mano delnas pradingo plačioje jo plaštakoje.

— Kas tave čia atnešė? Ar Čarlis laikosi gerai?

— Taip, kuo puikiausiai. Tik norėjau susitikti su Džeikobu — šimtą metų nesimatėme.

Man tai ištarus, Džeikobo akys nušvito. Jis taip plačiai nusišypsojo, kad, atrodė, jam paskaus skruostai.

— Pasiliksi vakarienės? — Bilis taip pat apsidžiaugė.

— Ne, juk žinote, turiu pamaitinti Čarlį.

— Tuoj jam paskambinsiu, — pasisiūlė Bilis. — Jis visuomet laukiamas.

Nusijuokiau, norėdama nuslėpti, kaip nejaukiai pasijutau.

— Kalbate taip, lyg daugiau nesitikėtumėte manęs pamatyti. Pažadu netrukus vėl atvažiuoti — ir lankysiuosi taip dažnai, kad atsibosiu.

Juk jei Džeikobui pavyks pataisyti motociklą, kas nors turės mane išmokyti juo važiuoti.

Bilis sukikeno.

— Gerai, tuomet kitą kartą.

— Tai ką norėtum veikti, Bela? — paklausė Džeikobas.

— Bet ką. Ką darei prieš man įsiveržiant?

Čia jaučiausi keistai patogiai. Vieta buvo pažįstama, bet tik miglotai. Niekas nepriminė skaudžios praeities.

Džeikobas sudvejojo.

— Kaip tik ruošiausi eiti darbuotis prie savo automobilio, bet galime veikti ir ką kita...

— Ne, tai šaunu! — pertraukiau jį. — Mielai apžiūrėčiau tavo automobilį.

— Gerai, — ne visai įtikintas tarė jis. — Jis lauke, garaže.

Dar geriau, pamaniau sau. Pamojavau Biliui.

— Pasimatysime vėliau.

Tankus medžių ir krūmų guotas slėpė jo garažą nuo namų. Garažas tebuvo pora senų viena šalia kitos sustatytų pašiūrių per vidurį išgriautomis sienomis. Šioje palėpėje pakeltas ant rąstagalių stovėjo automobilis, visai užbaigtas. Bent jau atpažinau simbolį ant grotelių.

— Koks čia folksvagenas? — paklausiau.

— Tai senukas Rabbit, 1986 metų, klasika.

— Kaip sekasi?

— Beveik baigiau, — linksmai atsakė jis. Tada tyliau pridūrė: — Tėtis pavasarį ištesėjo pažadą.

— O, — ištariau.

Regis, jis susigaudė kad nenoriu apie tai šnekėtis. Stengiausi neprisiminti gegužės ir išleistuvių vakaro. Bilis tada papirko Džeikobą pinigais ir automobilio dalimis, kad man tas atneštų žinią. Bilis norėjo, jog laikyčiausi atokiai nuo svarbiausio žmogaus mano gyvenime. Galų gale paaiškėjo, kad be reikalo rūpinosi. Dabar tikrai buvau saugi.

Tačiau ketinau žūtbūt tai pakeisti.

— Džeikobai, ar nusimanai apie motociklus? — paklausiau.

Jis gūžtelėjo pečiais.

— Šiek tiek. Mano draugas Embris turi tokį laužą. Kartais drauge jį remontuojame. O kodėl klausi?

— Na... — svarstydama kietai susičiaupiau. Nebuvau tikra, kad jis laikys liežuvį už dantų, bet neturėjau iš ko rinktis. — Ką tik įsigijau porą motociklų, bet jie apverktinos būklės. Kažin, ar galėtum juos pataisyti?

— Jėga! — Regis, jis tikrai apsidžiaugė gavęs tokį iššūkį. Veidas nušvito. — Pasistengsiu.

Perspėdama iškėliau pirštą.

— Toks dalykas, — paaiškinau. — Čarlis nemėgsta motociklų. Tiesą sakant, jei jis apie tai sužinotų, jį turbūt ištiktų smūgis. Taigi negalėsi pasakyti ir Biliui.

— Žinoma, žinoma, — nusišypsojo Džeikobas. — Suprantu.

— Aš tau sumokėsiu, — toliau dėsčiau.

Tai jį įžeidė.

— Ne. Noriu tau padėti. Pinigų neimsiu.

— Na... gal tada atsilyginsiu kitaip?

Galvojau apie tai važiuodama, mintis atrodė gera.

— Man užteks vieno motociklo — ir dar turėsiu išmokti jį vairuoti. Ar sutiktum? Atiduočiau tau antrąjį motociklą, o tu galėtum mane pamokyti.

— Pu-i-ku, — jis ištęsė žodį iki trijų skiemenų.

— Pala — ar tu jau gali vairuoti? Kada tavo gimtadienis?

— Pražiopsojai, — paerzino jis ir neva įsižeidęs prisimerkė. — Man jau šešiolika.

— Nors vairavai ir anksčiau, — burbtelėjau. — Atleisk dėl gimtadienio.

— Nesijaudink. Ir aš tavo praleidau. Kiek tau dabar, keturiasdešimt?

Prunkštelėjau.

— Beveik.

— Surengsime bendrą vakarėlį ir už viską atsigriebsime.

— Panašu į pasimatymą.

Kai jis tai išgirdo, akyse blykstelėjo kibirkštėlė.

Negalėjau suteikti bergždžių vilčių, turėjau susitvardyti, tačiau jau baisiai seniai nesijaučiau tokia žvali ir linksma. Tokį retą jausmą buvo sunku suvaldyti.

— Galbūt, kai motociklai bus baigti — mūsų dovana sau, — pridūriau.

— Sutarta. Kada juos atveši?

Suglumusi prikandau lūpą.

— Jie mano pikape, — prisipažinau.

— Šaunu. — Regis, kalbėjo nuoširdžiai.

— Ar Bilis nepamatys, jei juos čionai atvilksime?

Jis mirktelėjo man.

— Būsime atsargūs.

Apėjome namą iš rytinės pusės, slapstydamiesi už medžių, kad mūsų nepamatytų pro langus, dėl visa ko vaidindami, kad tiesiog vaikštinėjame. Džeikobas greitai iškrovė motociklus iš kėbulo ir vieną po kito nuvarė į krūmyną, kur slėpiausi aš. Žiūrint į jį atrodė, kad motociklai labai lengvi, daug lengvesni, nei iš tiesų yra.

— Pusė bėdos, — įvertino Džeikobas, mums juos stumiant už medžių priedangos. — Štai šis, kai užbaigsiu, bus šio to vertas — tai senutėlis Harley Sprint.

— Tuomet jis tavo.

— Tikrai?

— Kuo tikriausiai.

— Bet jiems reikės šiek tiek pinigų, — tarė jis, suraukęs kaktą ir žiūrėdamas į pajuodusį metalą. — Pirmiausia turėsime susitaupyti dalims.

— Mes nieko neturėsime, — paprieštaravau. — Jei tu man nemokamai remontuoji, aš perku dalis.

— Nežinau... — suniurnėjo jis.

— Turiu susitaupiusi mažumėlę pinigų. Universiteto fondui, supranti.

Universitetas — šmikisitetas, pamaniau sau. Vis vien nesusitaupysiu tiek, kad galėčiau studijuoti geroje vietoje, be to, nėmaž nenoriu išvykti iš Forkso. Koks skirtumas, jei šiek tiek nusigvelbsiu?

Džeikobas linktelėjo. Jam tai atrodė protinga.

Kol sėlinome į garažą, galvojau, kaip man pasisekė. Tik paauglys tam ryžtųsi: apgaudinėti abu tėvus, remontuoti pavojingas transporto priemones ir naudoti mano universitetiniam išsilavinimui skirtus pinigus. Jis čia nematė nieko baisaus. Džeikobas buvo dievų dovana.