19. LENKTYNĖS

Į LĖKTUVĄ vos vos SUSPĖJOME, bet tada prasidėjo tikra kančia. Lėktuvas ramiai stovėjo ant gudronuoto tako, o palydovai žingsniavo — taip abejingai — pirmyn atgal tarp sėdynių, tapšnojo krepšius lentynose virš galvų, tikrindami, ar viskas savo vietose. Pilotai kaišiojo galvas iš kabinos ir praeidami šnekučiavosi. Alisa uždėjo man ant peties sunkią ranką ir sulaikydavo, kai apimta nerimo bandydavau pašokti nuo sėdynės.

— Taip bus greičiau, nei bėgti, — tyliai priminė ji man.

Linktelėjau, vėl bandydama pakilti.

Pagaliau lėktuvas tingiai prariedėjo pro vartus, taip lėtai įsibėgėdamas, kad ėmiau dar labiau kankintis. Vyliausi, kad pakilus šiek tiek palengvės, bet karštligiškas nekantrumas nepraėjo.

Lėktuvui dar nespėjus visiškai pakilti, Alisa pagriebė telefoną nuo priekinės sėdynės atlošo ir atsuko nugarą priekaištingai žvelgiančiai stiuardesei. Kažkas mano išraiškoje neleido stiuardesei prieiti ir paprieštarauti.

Bandžiau negirdėti, ką Alisa murma Džasperiui; nenorėjau vėl klausytis tų žodžių, bet kai kas prasprūdo.

— Gerai nežinau, matau jį darantį įvairius dalykus, jis vis persigalvoja... Žudydamas šėlsta po miestą, užpuola sargybinius, pagrindinėje aikštėje iškelia virš galvos automobilį... Daro tokius dalykus, kokie išduotų — Edvardas žino, kad taip greičiausiai sulauks atpildo...

— Ne, nedaryk to. — Alisa kalbėjo taip tyliai, kad beveik negirdėjau, nors sėdėjau prie pat jos. Tada įdėmiai įsiklausiau. — Pasakyk Emetui, kad to nedarytų... Na, pasivyk Emetą su Rozali ir parsivežk atgal... Pagalvok apie tai, Džasperi. Kaip manai, ką jis darys pamatęs kurį nors iš mūsų? — Ji linktelėjo. — Sutinku. Manau, Bela — mūsų vienintelė galimybė, jei apskritai dar yra galimybių... Padarysiu visa, ką galėsiu, bet paruošk Karlailą; tikimybė menka. — Paskui ji nusijuokė, balsas prikimo. — Galvojau apie tai... Taip, pažadu. — Jos balsas tapo maldaujamas. — Nesek paskui mane. Pažadu, Džasperi. Kaip nors ištrūksiu... Ir aš tave myliu.

Ji padėjo ragelį ir užsimerkusi atsilošė.

— Nemėgstu jam meluoti.

— Alisa, pasakyk man viską, — paprašiau. — Nieko nesuprantu. Kodėl liepei Džasperiui sulaikyti Emetą, kodėl jis negalėtų mums padėti?

— Dėl dviejų priežasčių, — vis dar užsimerkusi sušnabždėjo ji. — Pirmąją jam pasakiau. Mes pačios turime pabandyti sustabdyti Edvardą — jei Emetas nepasirodys, galbūt spėsime jį įtikinti, kad tu gyva. Bet prie Edvardo neprisėlinsime. Išvydęs, kad einame prie jo, jis veiks dar greičiau. Permes per sieną biuiką ar dar ką nors, ir tada Volturiai jį sučiups. Žinoma, tai antroji priežastis, pirmosios Džasperiui atskleisti negalėjau. Jei jie bus ten, ir Volturiai nužudys Edvardą, jie stos į kovą. Bela, — ji atsimerkė ir maldaujamai pažvelgė į mane, — jei būtų bent menkiausia galimybė laimėti... Jei mes keturiese galėtume juos nugalėti ir išgelbėti mano brolį, turbūt viskas būtų kitaip. Bet mes negalime, be to, Bela, nenoriu šitaip prarasti Džasperio.

Suvokiau, kodėl jos akys maldavo mano palaikymo. Ji saugojo Džasperį mūsų, gal net Edvardo sąskaita. Supratau ją ir nepykau. Linktelėjau.

— Tai gal Edvardas galėtų tave išgirsti? — paklausiau. — Negi perskaitęs tavo mintyse, kad aš gyva, neapsigalvotų?

Šiaip ar taip, jo nesupratau. Negalėjau patikėti, kad šitaip elgiasi. Taip beprasmiškai! Skausmingai aiškiai prisiminiau, ką jis kalbėjo tą dieną, kai ant sofos žiūrėjome, kaip Romeo ir Džuljeta žudosi vienas po kito. Be tavęs neketinau gyventi, pareiškė jis, lyg tai būtų savaime suprantamas dalykas. Tačiau įtaigūs žodžiai, kuriuos jis ištarė girioje prieš mane palikdamas, visa tai panaikino.

— O, jei jis klausytųsi, — paaiškino ji. — Bet tikėsi ar ne, mintimis galima meluoti. Jei būtum žuvusi, vis vien būčiau bandžiusi jį sulaikyti. Būčiau įtemptai galvojusi: „Ji gyva, ji gyva.“ Edvardas tai žino.

Iš nevilties sugriežiau dantimis.

— Jei tik galėčiau tai atlikti be tavęs, Bela, nestatyčiau tavęs į tokį pavojų. Labai blogai elgiuosi.

— Nešnekėk niekų. Dėl manęs dabar mažų mažiausiai jaudinkis. — Nekantriai papurčiau galvą. — Ką turėjai galvoje sakydama, kad nemėgsti meluoti Džasperiui?

Ji niūriai šyptelėjo.

— Pažadėjau ištrūkti, kol jie manęs nenužudė. Negaliu to užtikrinti ilgesnį laiką. — Ji pakėlė antakius, tarsi norėdama, kad deramai įvertinčiau pavojų.

— Kas tie Volturiai? — pašnibždom paklausiau. — Kodėl jie daug pavojingesni už Emetą, Džasperį, Rozali ir tave? — sunku buvo įsivaizduoti ką nors baisesnio.

Ji giliai įkvėpė, tada greitom pašnairavo per mano petį. Atsigręžusi išvydau, kaip kitoje eilėje sėdintis vyras nusuko žvilgsnį, dėdamasis, kad nesiklauso. Jis atrodė kaip verslininkas, tamsiu kostiumu, brangiu kaklaraiščiu, su nešiojamuoju kompiuteriu ant kelių. Kol suglumusi vėpsojau į jį, jis atsidarė kompiuterį ir demonstratyviai užsidėjo ausines.

Pasilenkiau prie pat Alisos. Prikišusi lūpas man prie ausies ji ėmė kuždėti.

— Nustebau, kad prisiminei tą vardą, — tarė ji. — Kad taip greitai susigaudei, ką tai reiškia — kai pasakiau, kad jis keliauja į Italiją. Maniau, reikės aiškinti. Ką tau Edvardas pasakojo?

— Jis tik minėjo, kad tai sena, stipri — tarsi karališkoji — šeima. Kad verčiau su jais nesipykti, jei tik nenori... žūti, — sušnabždėjau. Paskutinį žodį vos išspaudžiau.

— Turi suprasti, — lėčiau, ramiau ištarė ji. — Mes, Kalenai, esame išskirtiniai daugeliu atžvilgių, kurių nė nežinai. Nenormalu, kad tiek daug mūsų taikiai sugyvename drauge. Tas pat ir Tanios šeima šiaurėje. Karlailas mano, kad susilaikymas mums padeda gyventi civilizuotai ir palaikyti ryšius, grindžiamus meile, o ne patogumu ar būtinybe išlikti. Net mažytė Džeimso gauja iš trijų asmenų buvo neįprastai didelė — ir matei, kaip lengvai Lorenas juos paliko. Mūsiškiai paprastai klajoja vieni ar poromis. Karlailo šeima, kiek žinau, yra antra pagal dydį. Po Volturių. Iš pradžių jie buvo trise: Aras, Kajus ir Markas.

— Mačiau juos, — sumurmėjau. — Paveikslas Karlailo kabinete.

Alisa linktelėjo.

— Bėgant laikui prie jų prisidėjo dvi moterys, ir jie visi penki sudarė šeimą. Nesu įsitikinusi, bet įtariu, kad vien dėl savo amžiaus jie gali taikiai gyventi draugėje. Jiems jau gerokai per tris tūkstančius metų. O gal jie tokie tolerantiški dėl savo ypatingų galių. Kaip mudu su Edvardu, taip ir Aras su Marku... apdovanoti.

Man nespėjus paklausti, Alisa kalbėjo toliau.

— Gal juos vienija tik valdžios siekis. Karališkoji šeima — taiklus apibūdinimas.

— Bet jei jie tik penki...

— Penki sudaro šeimą, — pataisė ji. — Dar yra sargybiniai.

Giliai įkvėpiau.

— Atrodo... rimta.

— Taip ir yra, — patikino ji mane. — Kai pastarąjį kartą apie juos girdėjau, buvo devyni nuolatiniai sargybiniai. Kiti veikiau... laikini. Viskas keičiasi. Daugelis jų taip pat apdovanoti ypatingomis galiomis, šalia kurių mano talentai atrodo it pigūs triukai. Volturiai juos pasirinko dėl jų gebėjimų, fizinių ar kitokių.

Prasižiojau, paskui vėl užsičiaupiau. Vargu, ar norėjau sužinoti, kokios menkos mūsų galimybės.

Alisa linktelėjo, tarsi puikiai supratusi, apie ką pagalvojau.

— Jie nesivelia į per didelius ginčus. Nėra tokių kvailių, kurie norėtų užsitraukti jų nemalonę. Volturiai gyvena savo mieste ir išvyksta tik tada, kai šaukia pareiga.

— Pareiga? — nusistebėjau.

— Ar Edvardas tau nesakė, ką jie daro?

— Ne, — atsakiau įsivaizduodama, koks sutrikęs mano veidas.

Alisa dirstelėjo man virš galvos į verslininką ir vėl priglaudė ledines lūpas prie mano ausies.

— Dėl vienos priežasties jis pavadino juos karališkąja šeima... valdančiąja klase. Per tūkstantmečius jie įgijo valdžią ir dabar visus verčia laikytis taisyklių — tiksliau pasakius, baudžia nusikaltėlius. Ir atlieka tą pareigą uoliai.

Man iš baimės išsprogo akys.

— Yra taisyklės ? — pernelyg garsiai paklausiau.

— Ššš!

— Negi niekas neturėjo anksčiau man to pranešti? — piktai sušnabždėjau. — Turiu omeny, kai norėjau tapti... tapti viena jūsų! Negi kas nors negalėjo man paaiškinti, kad esama taisyklių?

Alisa sukikeno iš mano šnekų.

— Bela, viskas ne taip jau sudėtinga. Tėra vienas apribojimas — gerai pagalvojusi, tikriausiai pati suprasi koks.

Susimąsčiau.

— Ne, nenumanau.

Alisa nusivylusi pakraipė galvą.

— Galbūt jis pernelyg akivaizdus. Mes tiesiog turime laikyti paslaptyje savo egzistenciją.

— O, — burbtelėjau. Tai buvo akivaizdu.

— Tai protinga taisyklė, ir daugeliui mūsų policijos neprireikia, — toliau dėstė ji. — Bet kas kelis šimtmečius kam nors iš mūsų įgrįsta taip gyventi. Arba kas nors išsikrausto iš proto. Nežinau. Tada, kol jiems ar visiems mums dar negresia pavojus, pasirodo Volturiai.

— Taigi Edvardas...

— Ketina pažeisti šią taisyklę pačiame jų mieste — mieste, kurį jie slapčia valdo tris tūkstančius metų, nuo etruskų laikų. Jie taip saugo savo miestą, kad neleidžia jame medžioti. Voltera, ko gero, yra saugiausias pasaulyje miestas — bent jau nuo vampyrų.

— Bet sakei, kad jie neišeina iš miesto. Kaip tada maitinasi?

— Jie neišeina. Atsigabena maisto į namus, kartais net iš labai toli. Taip sargybiniai gauna darbo, kai nereikia naikinti prasižengėlių. Ar saugoti Volteros nuo išsišokėlių...

— Tokių, kaip Edvardas, — užbaigiau jos sakinį.

Dabar buvo stulbinamai lengva tarti jo vardą. Gerai nesupratau, kas pasikeitė. Galbūt tai, kad rimtai maniau, jog nebeteks ilgai be jo gyventi. Jei pavėluosime, žūsiu iškart. Guodė mintis, kad taip lengvai išeisiu.

— Vargu, ar jiems yra buvęs toks įvykis, kaip šis, — pasibaisėjusi sumurmėjo ji. — Vampyrai nedažnai žudosi.

Iš mano lūpų išsprūdo tylus garselis, bet Alisa, regis, suprato, kad riktelėjau iš skausmo. Ji savo liesa, tvirta ranka apkabino mane per pečius.

— Padarysime, ką galėsime, Bela. Dar ne viskas baigta.

— Dar ne. — Leidausi jos guodžiama, nors žinojau, kad, jos manymu, mūsų galimybės menkos. — O jei prikrėsime kvailysčių, Volturiai mus prigriebs.

Alisa įsitempė.

— Kalbi taip, lyg to ir trokštum.

Gūžtelėjau pečiais.

— Bela, liaukis, antraip Niujorke persėsime į kitą lėktuvą ir grįšime į Forksą.

— Ką?

— Pati žinai ką. Jei nespėsime išgelbėti Edvardo, padarysiu, po galais, viską, kad sugrąžinčiau tave Čarliui, ir nenoriu, kad keltum rūpesčių. Supratai?

— Žinoma, Alisa.

Ji truputėlį atsitraukė, kad galėtų pažvelgti man į akis.

— Jokių rūpesčių.

— Skauto garbės žodis, — suniurnėjau.

Ji pavartė akis.

— Dabar leisk man susikaupti. Pabandysiu pažiūrėti, ką jis ketina daryti.

Ji tebelaikė mane apkabinusi, tik atrėmė galvą į sėdynės atlošą ir užsimerkė. Laisvąją ranką priglaudė sau prie veido, pirštų galais patrynė smilkinį.

Susižavėjusi ilgai ją stebėjau. Galop ji visiškai sustingo, veidas tapo lyg iškaltas iš akmens. Slinko minutės, ir būtum galėjęs pamanyti, kad ji užmigo. Nedrįsau jos pertraukti ir paklausti, kas vyksta.

Norėjau galvoti apie ką nors nepavojinga. Negalėjau sau leisti galvoti apie siaubus, prie kurių artėjame, ar dar didesnį siaubą, jei mums nepasiseks — juk nenorėjau pradėti garsiai klykti.

Negalėjau ir atsižadėti vilties. Jei man labai labai labai pasisektų, galbūt kaip nors išgelbėčiau Edvardą. Tačiau nebuvau tokia paika ir nemaniau, kad jį išgelbėjusi amžinai su juo likčiau. Netapau kitokia, ypatingesnė nei anksčiau. Neatsirado daugiau priežasčių mane mylėti. Išvysiu jį ir vėl prarasiu...

Kovojau su skausmu. Tokią kainą turiu sumokėti, kad išgelbėčiau jam gyvastį. Ir sumokėsiu.

Rodė filmą, ir mano kaimynas gavo ausines. Kartais žvilgtelėdavau į ekranėlyje judančius pavidalus, bet net negalėčiau pasakyti, ar tai buvo drama, ar siaubo filmas.

Praslinkus amžinybei lėktuvas ėmė leistis Niujorke. Alisa tebebuvo ištikta transo. Dvejojau, ištiesdavau į ją ranką norėdama paliesti, bet vėl atitraukdavau. Prieš lėktuvui šaižiai čiūžtelint miesto žeme, padariau tai tuziną kartų.

— Alisa, — galop tariau. — Alisa, reikia eiti.

Paliečiau jai ranką.

Akys labai lėtai atsimerkė. Ji papurtė galvą.

— Kas nors nauja? — tyliai paklausiau, neužmiršdama šalia savęs besiklausančio vyro.

— Nieko ypatinga, — vos girdimu balsu tarė ji. — Jis artėja. Sprendžia, kaip paprašyti.

Turėjome bėgte bėgti į kitą lėktuvą, tačiau tai buvo gerai — geriau nei laukti. Kai tik lėktuvas pakilo, Alisa užsimerkė ir vėl sustingo. Laukiau taip kantriai, kaip tik galėjau. Kai vėl sutemo, atsitraukiau užuolaidas ir ėmiau žiūrėti į visišką tamsą, negeresnę už užuolaidą.

Džiaugiausi, kad tiek daug mėnesių treniravausi valdyti savo mintis. Užuot galvojusi apie šiurpią baigtį, kurios, kad ir ką šnekėtų Alisa, nesiruošiau pergyventi, susitelkiau į menkesnes bėdas. Pavyzdžiui, ką grįžusi sakysiu Čarliui. Tai buvo keblus rūpestis, apie kurį galėjau mąstyti valandų valandas. O kaip Džeikobas? Jis pažadėjo manęs laukti, bet ar tas pažadas tebegalioja? O jei galų gale liksiu Forkse vienui viena, be jokio artimo žmogaus? Gal apskritai nenoriu išgyventi, kad ir kas nutiktų?

Kai Alisa papurtė mane už peties, atrodė, prabėgo vos kelios sekundės. Nepajutau, kaip užmigau.

— Bela, — sušnypštė ji, kiek per garsiai pilname miegančių žmonių salone.

Nesijaučiau apkvaitusi — ne taip jau ilgai miegojau.

— Kas nutiko?

Alisos akys blizgėjo blausioje už mūsų degančios skaitymo lemputės šviesoje.

— Nieko bloga. — Ji plačiai išsišiepė. — Viskas gerai. Jie svarsto ir nuspręs atsisakyti.

— Volturiai? — išveblenau.

— Žinoma, Bela, pabusk. Regiu, ką jie atsakys.

— Papasakok.

Prie mūsų pirštų galais pritykino palydovas.

— Gal jums, panelės, atnešti pagalves? — jo prislopintas šnabždesys skambėjo lyg priekaištas dėl gana garsaus mūsų pokalbio.

— Ne, dėkui, — švytėdama atsakė Alisa, jos miela šypsena tiesiog vertė iš kojų. Palydovas apsvaigęs nusisuko ir nukėblino tolyn.

— Pasakok, — bemaž negirdimai sušnabždėjau.

Ji ėmė kuždėti man į ausį.

— Jie susidomėjo Edvardu — mano, kad jo gebėjimai gali būti naudingi. Ketina pasiūlyti jam vietą.

— Ką jis atsakys?

— Dar nematau, bet lažinuosi, išdės juos į šuns dienas. — Ji vėl išsišiepė. — Tai pirmoji gera naujiena — pirmasis atokvėpis. Jie susidomėję; nieku gyvu nenori jo sunaikinti — Aras pasakys, kad tai būtų „švaistymas“. Galbūt to užteks, kad Edvardas pasitelktų fantaziją. Kuo daugiau laiko jis sugaiš planams, tuo mums geriau.

Man tai neįžiebė didelių vilčių, nepajutau palengvėjimo, kurį, akivaizdu, patyrė Alisa. Vis dar buvo daug galimybių pavėluoti. O jei aš nespėsiu pereiti pro sieną į Volturių miestą, Alisa būtinai parsitemps mane namo.

— Alisa?

— Ką?

— Negaliu atsistebėti. Kaip šitaip aiškiai regi? Ir kaip anksčiau numatydavai tolimus įvykius — neįvykusius dalykus?

Ji prisimerkė. Svarsčiau, ar numano, apie ką galvoju.

— Šiuos dalykus regiu aiškiai, nes jie netoliese ir įvyks netrukus. Tolimus įvykius matau tik kaip blyksnius, blankias galimybes. Be to, saviškius regiu aiškiau nei taviškius. Dėl Edvardo dar lengviau, nes esu prie jo prisitaikiusi.

— Kartais matai mane, — priminiau jai.

Alisa papurtė galvą.

— Ne itin aiškiai.

Atsidusau.

— Labai norėčiau, kad būtum buvusi dėl manęs teisi. Pačioje pradžioje, kai pirmą kartą išvydai mano ateitį, kai dar nebuvome susipažinusios...

— Ką turi galvoje?

— Matei, kad tapsiu viena iš jūsų, — vien lūpomis ištariau.

Ji atsiduso.

— Tuo metu tai buvo įmanoma.

— Tuo metu, — pakartojau.

— Tikrai, Bela... — ji sudvejojo, paskui, regis, apsisprendė. — Tai ne pokštas. Rimtai svarstau, ar tik man pačiai tavęs neperkeitus.

Apmirusi iš siaubo spoksojau į ją. Akimirksniu mano protas atsisakė tikėti jos žodžiais. Negalėjau sau leisti puoselėti tokios vilties — jei ji apsigalvotų.

— Išsigandai? — paklausė ji. — Maniau, kad to nori.

Noriu! — žioptelėjau. — O, Alisa, padaryk tai dabar! Galėčiau tau tiek daug padėti — ir negaišinčiau tavęs. Įkąsk man!

— Šš, — nutildė ji mane. Palydovas vėl žiūrėjo į mūsų pusę. — Būk protinga, — sušnabždėjo ji. — Neturime tiek laiko. Rytoj privalome būti Volteroje. O tu kelias dienas raitytumeisi iš skausmo. — Ji susiraukė. — Ir nemanau, kad kitiems keleiviams tai patiktų.

Prikandau lūpą.

— Jei dabar to nepadarysi, paskui apsigalvosi.

— Ne. — Ji suraukė antakius, atrodė liūdna. — Nemanau. Jis pasius, bet ką begalės padaryti?

Mano širdis smarkiau sutvaksėjo.

— Ničnieko.

Alisa tyliai sukikeno, tada atsiduso.

— Pernelyg kliaujiesi manim, Bela. Abejoju, ar man pavyktų. Gal tik nužudyčiau tave.

— Rizikuosiu.

— Tu tokia keista, net kaip žmogus.

— Dėkui.

— Na, šiuo metu vis vien tai tik spėlionės. Pirmiausia turime pergyventi rytojų.

— Puiki mintis.

Bent jau turėsiu viltį, jei mums pavyks. Jei Alisa tesės pažadą, — ir jei nenužudys manęs, — tuomet Edvardas galės kiek tik nori linksmintis, o aš sekiosiu paskui jį. Neleisiu jam pabėgti. Jei tapsiu graži ir stipri, gal jis ir pats nebenorės pramogauti.

— Miegok, — paragino ji mane. — Pažadinsiu, kai bus kokių naujienų.

— Gerai, — suniurnėjau, įsitikinusi, kad miegas dabar bergždžias reikalas.

Alisa prisitraukė ir apsikabino kojas, atrėmė galvą į kelius. Kaupdamasi lingavo pirmyn atgal.

Atsilošusi stebėjau Alisą, o paskui išvydau, kaip ji traukia užuolaidą, uždengdama rytuose jau brėkštantį dangų.

— Kas įvyko? — sumurmėjau.

— Jie atsisakė, — tyliai ištarė Alisa.

Iškart pastebėjau, kad jos džiugesys dingęs.

Iš baimės praradau amą.

— Ką jis dabar darys?

— Iš pradžių nieko aiškiai nemačiau. Tik blyksnius — taip greitai jis keitė planus.

— Kokie tai buvo planai? — spyriau ją.

— Buvo sunki valanda, — šnabždėjo ji. — Jis nusprendė eiti medžioti.

Ji pažvelgė į mane ir pamatė, kad nesusigaudau.

— Mieste, — paaiškino. — Nedaug trūko, kad taip ir būtų padaręs. Apsigalvojo paskutinę minutę.

— Nenorėjo nuvilti Karlailo, — sumurmėjau. Tik ne prieš mirtį.

— Galbūt, — pritarė ji.

— Ar mums užteks laiko? — man kalbant salone pasikeitė slėgis. Jaučiau, kaip lėktuvo priekis pasviro žemyn.

— Tikiuosi, taip — jei jis laikysis savo pastarojo sprendimo.

— Kokio?

— Jis nori viską atlikti paprastai. Tiesiog išeiti į saulę.

Tik išeiti į saulę. Ir viskas.

To užtektų. Mano atmintyje buvo įsirėžęs Edvardo pievelėje paveikslas: spindintis, tviskantis, tarsi oda būtų iš milijonų deimančiukų. Nė vienas išvydęs to nepamirštų. Volturiai to nieku gyvu neleis. Jei tik nenori, kad ant jų miesto kristų įtarimas.

Pažvelgiau į pilkšvą žarą, šviečiančią pro atitrauktus langus.

— Pavėluosime, — sukuždėjau: iš baimės užgniaužė gerklę.

Alisa papurtė galvą.

— Šiuo metu jis svarsto, kaip viską atlikti kuo įspūdingiau. Nori, kad jį išvystų kuo daugiau žmonių, todėl pasirinks centrinę aikštę, po laikrodžio bokštu. Sienos ten aukštos. Jis lauks, kol saulė pakils tiesiai virš galvų.

— Taigi turime laiko iki pietų?

— Jei mums pasiseks. Jei jis laikysis savo sprendimo. Garsiakalbyje pasigirdo piloto balsas, jis paskelbė, iš pradžių prancūziškai, paskui angliškai, kad tuojau nutūpsime. Suskambėjo ir sublyksėjo saugos diržai.

— Kiek kelio nuo Florencijos iki Volteros?

— Priklauso nuo to, kaip greitai važiuosi... Bela?

— Ką?

Ji mąsliai pažvelgė į mane.

— Ar labai prieštarautum, jei pasivogtume puikų automobilį?

Man žingsniuojant pirmyn atgal už poros metrų žviegdamas padangomis sustojo skaisčiai geltonas poršė, ant jo užpakalio buvo ranka iškeverzota TURBO. Visi ant oro uosto šaligatvio susigrūdę žmonės atsisuko pažiopsoti.

— Greičiau, Bela! — pro atvirą keleivio langą nekantriai šūktelėjo Alisa.

Pribėgau prie durų ir įšokau į vidų jausdamasi taip, lyg ant galvos mūvėčiau juodą kojinę.

— Vaje, Alisa, — suaimanavau. — Ar negalėjai pavogti labiau į akis krentančio automobilio?

Vidus buvo išmuštas juoda oda, langai tamsinti. Čia buvo jauku kaip vakarą.

Alisa gerokai viršydama greitį vinguriavo tarp gausybės automobilių oro uoste — pralįsdavo pro tokius siaurus tarpelius, kad aš tik gūžiausi ir grabaliojau savo saugos diržą.

— Svarbiausias klausimas, — pataisė ji, — ar negalėjau pavogti greitesnio automobilio, o aš taip nemanau. Man pasisekė.

— Neabejoju, kad jis bus labai parankus, jei kelių policija surengs pasalą.

Suskambėjo jos juokas.

— Patikėk manim, Bela. Jei kas nors ir surengs pasalą, tai tik mums už nugaros.

Ji spustelėjo akceleratorių, lyg norėdama tai įrodyti.

Tikriausiai turėjau žvalgytis pro langus, kai pro mane milžinišku greičiu skriejo pirmiausia Florencijos miestas, paskui Toskanos peizažas. Tai buvo pirma ir galbūt paskutinė mano kelionė. Tačiau važiuoti su Alisa buvo baisu, nors ir žinojau, kad ji patikima vairuotoja. Be to, mane ėmė siaubas pagalvojus, kad teks iš arti išvysti kalvas ir miesto sienas, kurios iš tolo atrodė lyg rūmai.

— Ar dar ką nors regi?

— Kažkas vyksta, — sumurmėjo Alisa. — Kažkokia šventė. Gatvės pilnos žmonių ir raudonų vėliavų. Kokia šiandien diena?

Gerai nežinojau.

— Gal devynioliktoji?

— Likimo ironija. Šiandien Šventojo Morkaus diena.

— Ką tai reiškia?

Ji niūriai sukikeno.

— Miestas kasmet rengia šventę. Pasak legendos, krikščionių misionierius tėvas Morkus — iš tikrųjų Volturių Markas — prieš pusantro tūkstančio metų išvarė iš Volteros visus vampyrus. Istorija teigia, kad jis buvo nukankintas Rumunijoje, kai bandė iš ten išvyti vampyrus. Žinoma, tai nesąmonė — jis niekada nebuvo iškėlęs kojos iš miesto. Tačiau iš čia kilo kai kurie prietarai, pavyzdžiui, apie kryžius ir česnakus. Tėvas Morkus jais labai sėkmingai naudojosi, ir nuo tada vampyrai nebekėlė rūpesčių Volteros gyventojams. Vadinasi, jie padėjo.

Ji pašaipiai nusijuokė.

— Ta diena tapo miesto švente, per kurią pagerbiamos policijos pajėgos — juk Voltera yra stebėtinai saugus miestas. Per tai policija pelnė gerą vardą.

Suvokiau, ką ji turėjo galvoje, sakydama „likimo ironija“.

— Jie ne itin apsidžiaugs, jei Edvardas Šventojo Morkaus dieną prikrės kvailysčių, tiesa?

Alisa rūškanu veidu palingavo galvą.

— Taip. Jie veiks labai greitai.

Nusigręžiau ir sukandau dantis, kad nepersikąsčiau apatinės lūpos. Dabar apsipilti krauju — ne pats geriausias sumanymas.

Saulė žydrame danguje švietė šiurpiai aukštai.

— Jis tebeketina išeiti vidurdienį? — pasitikslinau.

— Taip. Nusprendė palūkėti. O jie laukia Edvardo.

— Sakyk, ką man reikės daryti.

Alisa nenuleido akių nuo vingiuojančio kelio — spidometro rodyklė buvo smarkiai pasvirusi į dešinę.

— Tau nieko nereikės daryti. Jis tik turi prieš žengdamas į saulę išvysti tave. Ir prieš tai, kai pastebės mane.

— Kaip tai padarysime?

Atrodė, kad mažas raudonas automobiliukas nuriedėjo atgal, kai Alisa zvimbdama jį aplenkė.

— Privešiu tave kuo arčiau, o tada bėgsi ten, kur parodysiu.

Linktelėjau.

— Pasistenk nepargriūti, — pridūrė ji. — Šiandien neturime laiko trankytis smegenų.

Suaimanavau. Man tai būdinga — savo nerangumu viską sugadinti, sugriauti pasaulį.

Saulė ir toliau kopė aukštyn dangumi, Alisai lekiant tiesiai į ją. Buvo pernelyg šviesu, ir mane ėmė siaubas. Gal jis vis dėlto nuspręs, kad neverta laukti vidurdienio?

Štai ten, — tarstelėjo Alisa, rodydama į mūrus ant artimiausios kalvos.

Stebeilydama į juos pajutau šmėkštelint naują baimę. Nuo vakar ryto, — atrodė, kad praėjo ištisa savaitė, — kai tik Alisa prie laiptų ištarė jo vardą, jaučiau vieną vienintelę baimę. Tačiau dabar, žvelgdama į senovines ochra dažytas sienas ir bokštus ant smailos kalvos viršūnės, pajutau, kad mane apima kitoks, savanaudiškesnis išgąstis.

Miestas tikriausiai buvo labai gražus. Jis mane baugino.

— Voltera, — lygiu, lediniu balsu pranešė Alisa. ‘