10. PIEVELĖ

DŽEIKOBAS NEPASKAMBINO.

Kai pirmą kartą skambinau, atsiliepė Bilis ir pasakė, kad Džeikobas dar lovoje. Pradėjau įkyriai kamantinėti, ar Bilis buvo nuvežęs jį pas gydytoją. Bilis atsakė, kad buvo, bet dėl kažkokios neaiškios priežasties negalėjau juo patikėti. Per kitas dvi dienas skambinau dar kelis kartus, bet nė vieno jų neradau namie.

Šeštadienį nusprendžiau nekviesta jį aplankyti. Tačiau raudonoji trobelė buvo tuščia. Tai mane išgąsdino — negi Džeikobas taip sunkiai serga, kad jį paguldė į ligoninę? Važiuodama namo sustojau prie ligoninės, bet seselė priimamajame pasakė, kad čia nebuvo nei Džeikobo, nei Bilio.

Paprašiau Čarlio, kad kai tik grįš iš darbo, paskambintų Hariui Klirvoteriui. Sunerimusi laukiau, kol Čarlis plepėjosi su savo senu bičiuliu; atrodė, kad jie taip niekada ir neprašneks apie Džeikobą. Paaiškėjo, kad Haris gulėjo ligoninėje... jam atliko kažkokius širdies tyrimus. Čarlio kaktoje susimetė raukšlės, bet Haris juokavo, plepėjo, kol ir Čarlis ėmė kvatotis. Tik tada Čarlis pasiteiravo apie Džeikobą, ir dabar iš jo tegirdėjau „hmm“ ir „taip“, todėl nieko nesusigaudžiau. Bilsnojau pirštais į bufetą šalia jo, kol jis uždėjo delną ir mane sustabdė.

Galop Čarlis padėjo ragelį ir pasisuko į mane.

— Haris sakė, kad buvo bėdų dėl telefono linijų, tai todėl negalėjai prisiskambinti. Bilis buvo nuvedęs Džeiką pas gydytoją, atrodo, jam mononukleozė. Jis labai išsekęs, ir Bilis neleidžia jo lankyti, — atraportavo jis.

— Neleidžia lankyti? — negalėjau patikėti.

Čarlis kilstelėjo antakį.

— Tik nebūk įkyri, Bele. Bilis žino, kas Džeikui geriausia. Netrukus jis atsistos ant kojų. Turėk kantrybės.

Daugiau nieko nesakiau. Čarlis per daug nerimavo dėl Hario. Be abejo, tai buvo svarbu — nederėtų jam įgrįsti su savo menkais rūpesčiais. Taigi užlipau į viršų ir įsijungiau kompiuterį. Internete susiradau medicinos svetainę ir paieškos langelyje surinkau „mononukleozė“.

Apie šią ligą žinojau tik tiek, kad ją neva galima pasigauti bučiuojantis, bet Džeikui tai netiko. Greitom perskaičiau simptomus. Temperatūros jis tikrai turėjo, bet kaipgi kiti? Išopėjusi gerklė, nuovargis, galvos skausmai — bent jau iki tol, kol išėjome iš kino, to tikrai nebuvo. Jis tvirtino, kad jaučiasi „sveikas kaip ridikas“. Negi liga jį taip greitai pakirto? Pasak straipsnio, pirmiausia turėjo atsirasti opų.

Spoksojau į kompiuterio monitorių ir svarsčiau, kodėl, tiesą sakant, tuo užsiimu. Kodėl jaučiuosi tokia... tokia įtari, lyg netikėčiau Bilio pasakojimu?

Tikriausiai elgiausi paikai. Tiesiog nerimavau ir, reikia pripažinti, būgštavau, kad negalėsiu susitikti su Džeikobu — dėl to tapau nervinga.

Peržvelgiau visą straipsnį, ieškodama daugiau informacijos. Sustojau ties ta vieta, kur buvo rašoma, kad mononukleozė gali trukti ilgiau nei mėnesį.

Mėnesį? Man atvipo lūpa.

Bet Bilis negali taip ilgai drausti jį lankyti. Žinoma, ne. Džeikas išprotės, jei reikės taip ilgai gulėti lovoje ir nebus su kuo pasišnekėti.

Beje, ko gi Bilis baiminasi? Straipsnyje rašoma, kad sergantysis mononukleozė turi vengti fizinio darbo, bet apie lankytojus nebuvo nė žodžio. Liga ne itin užkrečiama.

Nusprendžiau duoti Biliui savaitę, o paskui jį paspausti. Pasielgiau labai kilniai.

Savaitė buvo ilga. Trečiadienį supratau, kad iki šeštadienio neišgyvensiu.

Kai nusprendžiau Bilį su Džeikobu savaitę palikti ramybėje, iš tiesų netikėjau, kad Džeikobas laikysis Bilio taisyklės. Kasdien grįžusi iš mokyklos bėgdavau prie telefono ir tikrindavau žinutes. Niekuomet nebuvo nė vienos.

Tris kartus nusižengiau ir bandžiau paskambinti, bet telefono linijos dar neveikė.

Gerokai per ilgai buvau namie ir per dažnai viena. Be Džeikobo, be adrenalino ir pramogų visa, ką buvau išstūmusi, pradėjo lįsti į paviršių. Sapnai vėl tapo baugūs. Nebematydavau pabaigos. Tik klaikią tuštumą — kartais girioje, kartais nykioje paparčių jūroje, kurioje nebeliko baltojo namo. Kai kada girioje atsirasdavo Semas Ulis ir žiūrėdavo į mane. Nekreipdavau į jį dėmesio — jo buvimas manęs neguodė; su juo nepasijusdavau vienišesnė. Vėl kasnakt pabusdavau klykdama.

Krūtinėje atsivėrė dar baisesnė nei anksčiau žaizda. Maniau, kad galiu ją tverti, bet kartais nejučia susigūždavau, griebdavausi už šonų ir gaudydavau orą.

Vienai man sekėsi prastai.

Pajutau didžiulį palengvėjimą, kai rytą pabudusi — žinoma, klykdama — prisiminiau, kad šiandien šeštadienis. Paskambinsiu Džeikobui. O jei telefono linijos dar neveiks, nuvažiuosiu į La Pušą. Šiaip ar taip, šiandien bus geriau nei praėjusią vienatvės savaitę.

Surinkau numerį ir neturėdama didelių vilčių laukiau. Kai po antro skambučio atsiliepė Bilis, iš netikėtumo sutrikau.

— Alio?

— O, telefonas jau veikia! Sveiki, Bili. Čia Bela. Tik norėjau pasiklausti, kaip sekasi Džeikobui. Ar jį jau galima aplankyti? Ketinau užsukti...

— Atleisk, Bela, — pertraukė mane Bilis; jis atrodė išsiblaškęs, ir aš pamaniau, kad žiūri televizorių. — Jo nėra namie.

— Ak. — Ne išsyk susigaudžiau. — Vadinasi, jis jaučiasi geriau?

— Taip. — Bilis truputį per ilgai delsė. — Paaiškėjo, kad tai visai ne mononukleozė. Kažkoks kitas virusas.

— O. Tai... kurgi jis?

— Jis su keliais draugais išvažiavo į Port Andželesą — man rodos, ruošėsi eiti į kiną ar šiaip kur. Išvyko visai dienai.

— Na tai džiaugiuosi. Taip nerimavau. Gerai, kad jis sveikas ir galėjo išvažiuoti. — Mano čiauškėjimas skambėjo siaubingai dirbtinai.

Džeikobas pasijuto geriau, bet vis dėlto nepaskambino. Išvyko su draugais. Aš sėdėjau namie ir sulig kiekviena valanda vis labiau jo ilgėjausi. Buvo nuobodu, jaučiausi vieniša, nerimavau... kiaura — o dabar dar ir apleista, kai supratau, kad atskirai praleista savaitė jį paveikė visai kitaip nei mane.

— Ar ką nors jam perduoti? — mandagiai paklausė Bilis.

— Ne, nieko.

— Gerai, pasakysiu, kad skambinai, — pažadėjo Bilis. — Iki, Bela.

— Iki, — atsakiau, bet jis jau buvo padėjęs ragelį.

Kurį laiką stovėjau su telefonu rankoje.

Džeikobas veikiausiai apsigalvojo, kaip tik to ir bijojau. Jis nusprendė pasinaudoti mano patarimu ir nebešvaistyti laiko žmogui, negalinčiam atsakyti į jo jausmus. Pajutau, kaip kraujas iš galvos nutekėjo žemyn.

— Kažkas blogai? — nusileidęs laiptais paklausė Čarlis.

— Ne, — pamelavau dėdama ragelį. — Bilis sakė, kad Džeikobas jaučiasi geriau. Jam buvo ne mononukleozė. Tai gerai.

— Tai jis atvažiuos čionai, ar tu vyksi pas jį? — išsiblaškęs paklausė Čarlis, naršydamas po šaldytuvą.

— Nei taip, nei anaip, — prisipažinau. — Jis išvažiavo su kitais draugais.

Pagaliau mano tonas patraukė Čarlio dėmesį. Staiga sunerimęs jis pažvelgė į mane, rankos sugniaužė sūrio griežinėlių pakelį.

— Ar ne per anksti pietauti? — paklausiau taip linksmai, kaip tik galėjau, stengdamasi nukreipti jo dėmesį.

— Aš tik norėjau pasiimti maisto prie upės...

— O, šiandien žvejosi?

— Na, skambino Haris... ir nelyja. — Kalbėdamas jis susikrovė ant bufeto šūsnį maisto. Staiga vėl pakėlė akis, tarsi tik dabar būtų kai ką supratęs. — Sakyk, gal nori, kad likčiau su tavim, jeigu Džeikas išvažiavo?

— Viskas gerai, tėti, — atsakiau nutaisiusi abejingą balsą. — Kai gražus oras, geriau kimba.

Jis stebeilijo į mane, aiškiai negalėdamas apsispręsti. Žinojau, jog nerimauja, bijo palikti mane vieną, kad manęs vėl neapimtų depresija.

— Rimtai, tėti. Gal paskambinsiu Džesikai, — skubiai pamelavau. Verčiau jau likti vienai, nei visą dieną būti jo stebimai. — Turime pasiruošti trigonometrijos testui. Man ji padėtų. — Šis sakinys buvo tiesa. Bet teks apsieiti ir be Džesikos.

— Puiki mintis. Tiek laiko praleidi su Džeikobu, kad kiti draugai gali pamanyti, jog juos užmiršai.

Nusišypsojau ir linktelėjau, lyg man rūpėtų, ką mano kiti draugai.

Čarlis jau pradėjo suktis, bet staiga vėl atsigręžė sunerimusiu veidu.

— Tai mokysies čia arba pas Džesę, tiesa?

— Žinoma, kurgi daugiau?

— Na, tik noriu, kad pasisaugotum ir neitum į mišką, kaip jau sakiau.

Buvau tokia išsiblaškiusi, kad ne išsyk susigaudžiau.

— Ir vėl lokiai pridarė bėdų?

Čarlis raukydamasis linktelėjo.

— Dingo vienas turistas — patruliai šįryt surado stovyklavietę, bet jo nebuvo nė ženklo. Ten aptikta kažkokių didžiulių gyvūnų pėdsakų... žinoma, jie galėjo atbėgti ir vėliau, užuodę maistą... Šiaip ar taip, dabar jiems spendžia spąstus.

— O, — atsainiai sumurmėjau.

Ne itin klausiausi jo perspėjimų; mane daug labiau liūdino reikalai su Džeikobu, nei galimybė būti suėstai lokio.

Džiaugiausi, kad Čarlis skubėjo. Jis nelaukė, kol paskambinsiu Džesikai, taigi man nereikėjo bent jau to vaidinti. Susikroviau ant virtuvinio stalo vadovėlius, kad paskui neva susidėčiau juos į krepšį; tikriausiai pernelyg uoliai ruošiausi, ir jei jis būtų panorėjęs, būtų radęs prie ko prikibti.

Buvau taip užsiėmusi vaidindama užsiėmusią, kad tik tada, kai pamačiau jį nuvažiuojant, mane iš tiesų priveikė visiška dienos tuštuma. Porą minučių paspoksojusi į tylintį telefoną virtuvėje nusprendžiau, kad šiandien namie neliksiu. Apsvarsčiau galimybes.

Nesiruošiau skambinti Džesikai. Nenorėjau jos nė girdėti.

Galėčiau nuvažiuoti į La Pušą ir pasiimti motociklą — viliojanti mintis, bet su vienu menku trūkumu: kas prireikus mane nuveš į greitosios pagalbos skyrių?

Arba... pikape jau turėjau mūsų žemėlapį ir kompasą. Neabejojau, kad neblogai išmanau, kaip jais naudotis, ir nepasiklysiu. Gal šiandien galėčiau patikrinti dvi linijas ir pasistūmėti į priekį, kol Džeikobas vėl nuspręs pagerbti mane savo draugija. Nenorėjau galvoti, kiek tai užtruks. Gal tęsis amžinai.

Pagalvojus, kaip apie tai sužinojęs pasijustų Čarlis, mane nusmelkė kaltės jausmas, bet nekreipiau į jį dėmesio. Nė už ką nenorėjau ir toliau tupėti namie.

Po kelių minučių jau dardėjau pažįstamu žvyrkeliu, vedančiu į niekur. Langai buvo atidaryti, važiavau tokiu greičiu, koks nekenkė mano pikapui, stengdamasi mėgautis į veidą pučiančiu vėju. Buvo debesuota, bet beveik sausa — kaip Forksui, puiki diena.

Ruošiausi ilgiau, nei būčiau ruošusis su Džeikobu. Pastačiusi automobilį į įprastą vietą, geras penkiolika minučių tyrinėjau mažą rodyklytę kompaso ciferblate ir ženklus jau apsitrynusiame žemėlapyje. Beveik tikra, kad suradau dešiniąją tinklelio liniją, patraukiau į mišką.

Šiandien miškas buvo pilnas gyvybės, visi maži padarėliai džiaugėsi trumpa sausra. Bet kažkodėl, nors čirškėjo ir ulbėjo paukštukai, aplink galvą garsiai zvimbė vabzdžiai, o po krūmais kartais šmurkštelėdavo lauko pelė, giria šiandien atrodė šiurpesnė. Ji man priminė vieną naujausių košmarų. Žinojau, kad taip atrodo tik todėl, kad esu viena, kad man stinga nerūpestingo Džeikobo švilpavimo ir antros kojų poros čežėjimo per drėgną žemę.

Kuo giliau žengiau į mišką, tuo nejaukiau jaučiausi. Alsuoti darėsi sunkiau — ne dėl to, kad pavargau, o todėl, kad krūtinėje vėl atsirado ta kvaila kiaurymė. Apsiglėbiau rankomis ir stengiausi išmesti iš galvos skaudžias mintis. Jau būčiau apsisukusi, tik nenorėjau, kad šitiek vargo nueitų veltui.

Kulniuojant tolyn žingsnių ritmas pamažu nuramino mano mintis ir skausmą. Kvėpavimas pagaliau išsilygino, ir džiaugiausi, kad nepasidaviau. Man vis geriau sekėsi skintis kelią per tankmę; jaučiau, kad žingsniuoju greičiau.

Nė nenutuokiau, kaip sparčiai judu į priekį. Maniau, kad nuėjau maždaug šešis kilometrus, ir dar nė nebandžiau žvalgytis laukymės. Ir tada, taip staiga, kad net suglumau, praėjau pro žemą arką, kurią sudarė raudonlapiai klevai, ir perbridusi krūtinės aukščio paparčius atsidūriau pievelėje.

Tai buvo ta pati vieta, nė neabejojau. Dar niekada nebuvau mačiusi tokios taisyklingos formos laukymės. Ji buvo tokia tobulai apvali, lyg kažkas tyčia būtų nubrėžęs apskritimą ir iškirtęs medžius, tačiau siūruojančioje žolėje nepalikęs tokio niokojimo nė ženklo. Rytuose girdėjau tyliai čiurlenantį upelį.

Neapšviesta saulės pievelė nė iš tolo nebuvo tokia nuostabi, bet čia vis vien buvo ramu ir gera. Šiuo metų laiku laukų gėlės nežydėjo; žemė buvo apžėlusi aukšta žole, vilnijančia švelniame vėjelyje lyg ežero bangelės.

Tai buvo ta pati vieta... tik joje nebuvo to, ko ieškojau.

Nusivylimas apėmė beveik iškart, kai tik atpažinau vietą. Susmukau ten, kur stovėjau, ir klūpodama aikštelės pakraštyje sunkiai gaudžiau orą.

Kokia prasmė eiti toliau? Čia nieko neliko. Tik prisiminimai, kuriuos ir taip galiu prisišaukti vos panorėjusi, jei tik esu pasiryžusi ištverti juos lydintį skausmą — skausmą, kuris dabar ir apėmė mane. Ši vieta be jo niekuo nebuvo ypatinga. Gerai nežinojau, ką tikėjausi čia pajusti, tačiau pievelė nesukėlė jokių jausmų, ji buvo tuščia kaip ir visos kitos vietos. Kaip mano košmarai. Ėmė suktis galva.

Gera bent tai, kad atėjau viena. Tai suvokusi apsidžiaugiau. Jei būčiau laukymę atradusi su Džeikobu... Na, jokiu būdu nebūčiau galėjusi nuslėpti tos prarajos, į kurią dabar puoliau. Kaip būčiau paaiškinusi, kad dūžtu į skeveldras, kad turiu susisukti į kamuoliuką ir neleisti tai kiaurymei manęs perplėšti? Man tikrai pasisekė, kad nebuvo žiūrovų.

Ir dar nereikėjo niekam aiškinti, kodėl taip skubinausi išeiti. Džeikobui būtų atrodę, kad šitiek vargusi ir pagaliau atradusi tą kvailą vietą, turėčiau joje praleisti daugiau nei kelias sekundes. Bet aš jau kaupiau jėgas stotis ant kojų, prisiverčiau išsivynioti iš kamuoliuko, kad galėčiau sprukti. Šioje tuščioje vietoje buvo tiek skausmo, kad negalėjau ištverti — jei būtų reikėję, būčiau šliaužte iššliaužusi.

Kokia laimė, kad buvau viena!

Viena, su niūriu pasitenkinimu pakartojau tą žodį, kai nepaisydama skausmo atsistojau ant kojų. Kaip tik tą akimirką šiaurinėje pusėje, maždaug už trisdešimties žingsnių nuo manęs, iš už medžių išėjo žmogysta.

Per vieną akimirką išgyvenau stulbinamą jausmų antplūdį. Pirmiausia nustebau; buvau toli nuo bet kokio takelio ir nesitikėjau ko nors sutikti. Paskui, kai sutelkiau žvilgsnį į nejudantį pavidalą, kai pamačiau, koks jis sustingęs, kokia blyški oda, mane užliejo veriančios vilties banga. Po juodais plaukais išvydusi veidą, piktai išstūmiau tą viltį, kovodama su ne mažiau aštriu skausmu. Tai nebuvo tas veidas, kurį troškau išvysti. Paskui apėmė baimė; regėjau ne savo išsiilgtą veidą, ir jis buvo pakankamai arti, kad suprasčiau, jog prieš mane stovi ne priklydęs turistas.

Pagaliau atpažinau.

— Lorenai! — nustebusi ir pradžiugusi sušukau.

Pasielgiau neprotingai. Tikriausiai turėjau nustėrti iš baimės.

Kai pirmą kartą susitikome, Lorenas buvo vienas iš Džeimso gaujos. Jis nenorėjo prisidėti prie vėlesnės medžioklės, — jos grobis buvau aš, — bet tik todėl, kad bijojo; mane gynė didesnė už jo gauja. Jeigu ne, viskas būtų buvę kitaip — be menkiausio sąžinės graužimo jis būtų manimi pasivaišinęs. Žinoma, galbūt jis pasikeitė, nes gyveno Aliaskoje su kitu civilizuotesniu būriu, su dar viena šeima, dėl etinių priežasčių atsisakiusia gerti žmonių kraują. Šeima, panašia į... bet negalėjau sau leisti mintyse ištarti tos pavardės.

Taip, išsigąsti būtų buvę protingiau, bet jaučiau tik begalinį pasitenkinimą. Pievelė vėl tapo stebuklinga vieta. Be abejo, tai bus kraupesni stebuklai nei tikėjausi, bet vis vien stebuklai. Štai tas ryšys, kurio ieškojau. Įrodymas, nors ir menkas, kad kažkur tame pačiame pasaulyje, kuriame gyvenu, egzistuoja ir jis.

Lorenas atrodė tiesiog stulbinamai toks pat. Ko gero, buvo labai paika ir žmogiška manyti, kad per metus jis galėjo kaip nors pasikeisti. Tačiau kažkas buvo... Dar kaip reikiant nesusigaudžiau.

— Bela? — sušuko jis; atrodė labiau nustebęs, nei aš jaučiausi.

— Prisimeni. — Nusišypsojau.

Juokinga, kad taip pradžiugau, jog vampyras žino mano vardą.

Jis šyptelėjo.

— Nesitikėjau tavęs čia išvysti. — Jis sutrikęs žengė prie manęs.

— Kas čia keista? Gyvenu netoliese. Maniau, išvykai į Aliaską.

Jis sustojo maždaug už dešimties žingsnių, palenkė galvą į šoną.

Jo veidas buvo nuostabus, tokio, kaip man atrodė, nemačiau jau visą amžinybę. Su keistu palengvėjimu stebėjau jo bruožus. Štai tas, su kuriuo man nereikia apsimetinėti — tas, kuris žino viską, ko niekada niekam nepasakyčiau.

— Teisybė, — patvirtino jis. — Buvau nukeliavęs į Aliaską. Ir vis vien nesitikėjau... Suradęs tuščią Kalenų būstą pamaniau, kad jie išsikraustė.

— O! — Prikandau lūpą, nes nuo to vardo man ėmė tvinkčioti atviros žaizdos kraštai. Šiek tiek užtrukau, kol nusiraminau. Lorenas smalsiai stebėdamas laukė. — Jie išsikraustė, — pagaliau pavyko ištarti.

— Hmm, — sumurmėjo jis. — Stebiuosi, kad tave paliko. Negi nebuvai jiems tarsi koks naminis gyvūnėlis?

Žvilgsnis buvo toks naivus, kad jo niekaip negalėjai apkaltinti įžeidimu.

Šyptelėjau puse lūpų.

— Turbūt buvau.

— Hmm, — vėl susimąstęs sumykė jis.

Kaip tik tą akimirką supratau, kodėl jis atrodo toks pat — pernelyg toks pat. Kai Karlailas pranešė, kad Lorenas apsigyveno su Tanios šeima, tomis retomis akimirkomis, kai apskritai apie jį pagalvodavau, įsivaizduodavau jį auksinėmis akimis, kokios buvo... Kalenų — raukydamasi prisiverčiau mintyse ištarti jų vardą. Tokiomis, kokios buvo visų gerųjų vampyrų.

Nejučia žengtelėjau atgal, o jis smalsiomis tamsiai raudonomis akimis stebėjo mano judesius.

— Ar jie dažnai apsilanko? — vis dar atsainiai pasiteiravo jis, bet palinko prie manęs.

„Meluok“, — baugščiai sušnabždėjo nuostabiai švelnus balsas iš mano atminties.

Nuo jo balso krūptelėjau, bet nenustebau. Negi neatsidūriau baisiausiame, kokį tik galima įsivaizduoti, pavojuje? Palyginti su juo, motociklas buvo tarsi ramus kačiukas.

Pasielgiau taip, kaip liepė balsas.

— Kartais. — Stengiausi kalbėti ramiai, lengvabūdiškai. — Manau, man tas laikas atrodo ilgesnis. Žinai, kaip jie moka prasiblaškyti... — tauškiau niekus. Turėjau pasistengti užsičiaupti.

— Hmm, — vėl ištarė jis. — Namai kvepia taip, lyg jau senokai būtų tušti...

„Turi meluoti įtikinamiau, Bela“, — paragino balsas.

Pabandžiau.

— Pasakysiu Karlailui, kad buvai užsukęs. Jis apgailestaus, kad nesusitikote. — Apsimečiau, kad galvoju. — Bet gal nereikėtų to minėti... Edvardui. — Vos pavyko ištarti jo vardą. Mano veidas taip persikreipė, kad sugadino visą vaidybą. — Jis toks ūmus... na, turbūt dar neužmiršai. Vis dar užsiliepsnoja prisiminęs tą istoriją su Džeimsu.

Pavarčiau akis ir atsainiai numojau ranka, tarsi tai būtų buvusi sena istorija, bet mano balse galėjai justi isterijos gaidelę. Svarsčiau, ar jis mane perpras.

— Tikrai? — maloniai ir... įtariai paklausė Lorenas.

Atsakiau trumpai, kad balsas neišduotų apėmusio siaubo.

— Mhm.

Lorenas ramiai paėjėjo į šalį ir apsižvalgė po pievelę. Man ne-prasprūdo pro akis, kad jis priartėjo prie manęs. Balsas galvoje į tai atsakydamas suurzgė.

— Tai kaip sekėsi Denalyje? Karlailas sakė, kad buvai apsistojęs pas Tanią? — mano balsas skambėjo per aukštai.

Nuo mano klausimo jis sudvejojo.

— Tania man labai patiko, — mąsliai tarė jis. — O jos sesuo Irina dar labiau... Dar niekada taip ilgai negyvenau vienoje vietoje, ir man patiko tokio gyvenimo privalumai, naujumas. Tačiau susilaikyti sunku... Stebėjausi, kad jie gali taip ilgai ištverti. — Jis sąmokslininkiškai šyptelėjo. — Kartais pasukčiaudavau.

Negalėjau nuryti seilių. Kojos pačios žengė atgal, bet kai jo raudonos akys, išvydusios judesį, blykstelėjo, sustingau.

— O, — silpnu balsu pratariau. — Džasperiui irgi sunku.

„Nejudėk“, — sušnabždėjo balsas.

Stengiausi daryti, ką jis liepė. Buvo sunku; instinktas, liepiantis sprukti, atrodė veik nevaldomas.

Tikrai? — Lorenas, regis, susidomėjo. — Tai dėl to jie išvyko?

— Ne, — atsakiau teisybę. — Džasperis namie atsargesnis.

— Taip, — sutiko Lorenas. — Aš taip pat.

Dabar jis ryžtingai žengė į priekį.

— Ar Viktorija tave susirado? — paklausiau sulaikiusi kvapą, trokšdama jį išblaškyti.

Tai buvo pirmas į galvą šovęs klausimas, pasigailėjau vos jį ištarusi. Šią akimirką mažų mažiausiai norėjau galvoti apie Viktoriją — tą, kuri medžiojo mane su Džeimsu, o paskui pradingo.

Bet mano klausimas jo nesulaikė.

— Taip, — atsakė jis, žengdamas dar vieną žingsnį. — Tiesą sakant, dėl jos čia ir atvykau. — Jis išsiviepė. — Tik ji tuo neapsidžiaugs.

— Kuo? — užsidegusi paklausiau, nes norėjau, kad jis kalbėtų toliau.

Lorenas spoksojo į medžius, nusisukęs nuo manęs. Pasinaudojau tuo, kad manęs nemato, ir vogčia žengtelėjau atgal.

Jis pažvelgė į mane ir nusišypsojo — išraiška atrodė kaip juodaplaukio angelo.

— Tuo, kad tave nužudysiu, — gundomai murkdamas atsakė jis.

Dar žingtelėjau atgal. Galvoje taip pašėlusiai urzgė, kad vos girdėjau, ką jis kalba.

— Ji norėjo tą malonumą pasilikti sau, — laimingas aiškino Lorenas. — Ji, kaip čia pasakius... įsižeidusi ant tavęs, Bela.

— Ant manęs? — cyptelėjau.

Jis pakraipė galvą ir sukikeno.

— Žinau, ir man tai atrodo mažumėlę pavėluota. Bet Džeimsas buvo jos partneris, o tavo Edvardas jį nužudė.

Net čia, ant mirties slenksčio, jo vardas vėl atplėšė mano negyjančios žaizdos kraštelį.

Lorenas to nepastebėjo.

— Ji pamanė, kad derėtų nužudyti ne Edvardą, o tave — sąžiningi mainai, partneris už partnerį. Paprašė manęs, kad, taip sakant,

ištirčiau padėtį. Netikėjau, kad bus taip lengva tave surasti. Nors galbūt jos planas ir netobulas — regis, tai nebus toks kerštas, kokį ji įsivaizdavo, nes tikriausiai ne itin daug jam reiški, jei paliko tave nesaugomą.

Dar vienas smūgis, vėl įplėšta žaizda.

Lorenas šiek tiek perkėlė svorį, o aš atsitraukiau dar per žingsnį.

Jis suraukė kaktą.

— Bet, manau, ji vis vien supyktų.

— Tai kodėl jos nepalaukus? — išlemenau.

Jo veidą perkreipė piktdžiugiška šypsena.

— Na, tu pataikei netinkamu laiku, Bela. Čionai atėjau ne Viktorijos pavedimu — aš medžiojau. Esu gerokai ištroškęs, o tu kvepi taip, kad net seilės teka.

Lorenas palankiai žvilgtelėjo į mane, tarsi būtų pasakęs komplimentą.

„Pagrasink jam“, — baimės iškreiptu balsu paliepė nuostabusis vaiduoklis.

— Jis sužinos, kad tu tai padarei, — paklusniai sušnabždėjau. — Taip lengvai neišsisuksi.

— Kodėl gi ne? — Lorenas dar plačiau išsišiepė. Apžvelgė mažą laukymę tarp medžių. — Artimiausias lietus nuplaus kvapą. Tavo kūno niekas nesuras, kaip ir kitų žmonių. Edvardui nebus priežasties įtarti mane, jei jam apskritai bent kiek rūpės tuo domėtis. Nesu tavo priešas, užtikrinu, Bela. Tik ištroškęs.

„Maldauk“, — maldavo mano haliucinacija.

— Prašau, — suvapėjau.

Lorenas maloniu veidu papurtė galvą.

— Pažvelk į tai kitaip, Bela. Tau labai pasisekė, kad kaip tik aš tave suradau.

— Nejaugi? — žioptelėjau ir klupdama paėjau dar žingsnį atgal.

Lorenas grakščiai ir vikriai prisiartino.

Taip, — tikino jis mane. — Aš viską atliksiu labai greitai. Ničnieko nepajusi, pažadu. Ak, žinoma, vėliau Viktorijai apie tai primeluosiu, kad nusiramintų. Bet jei numanytum, ką ji tau ruošiasi daryti, Bela... — Jis lėtai, tarsi bjaurėdamasis papurtė galvą. — Prisiekiu, padėkotum man už tai.

Apimta siaubo žvelgiau į jį.

Jis pauostė vėjelį, kuris sklaidė mano plaukus ir dvelkė į jo pusę.

— Net seilės teka, — pakartojo giliai įkvėpdamas.

Įsitempiau šuoliui, pritūpiau ir prisimerkiau, o giliai pakaušyje aidėjo įniršęs Edvardo riaumojimas. Jo vardas prasiveržė pro visas sienas, kuriomis buvau jį užtvėrusi. Edvardai, Edvardai, Edvardai. Aš mirsiu. Dabar turėtų būti visai nesvarbu, ar galvoju apie jį. Edvardai, myliu tave.

Prisimerkusi mačiau, kaip Lorenas liovėsi kvėpęs orą ir ūmiai pasuko galvą į kairę. Bijojau nusigręžti nuo jo, pasekti jo žvilgsnį, nors vargu ar jam reikėjo kokiais nors triukais atitraukti mano dėmesį, kad galėtų mane įveikti. Kai pradėjo atbulas lėtai trauktis nuo manęs, pernelyg apstulbau, kad pajusčiau palengvėjimą.

— Negaliu patikėti, — ištarė jis taip tyliai, kad vos išgirdau.

Tada turėjau pasižiūrėti. Akimis apžvelgiau pievelę, ieškodama trikdžio, kuris prailgino mano gyvenimą keliomis sekundėmis. Iš pradžių nieko nepastebėjau, ir mano akys vėl nukrypo prie Loreno. Dabar jis traukėsi greičiau, akis įsmeigęs į tankmę.

Ir tuomet išvydau jį; iš už medžių tyliai kaip šešėlis išlindo didžiulis juodas padaras ir ryžtingai nusėlino prie vampyro. Jis buvo milžiniškas — aukštas kaip arklys, tik storesnis ir kur kas tvirtesnis. Pailgas snukis prasišiepė, pasirodė eilė į durklus panašių kandžių. Iš grizlio gerklės pasigirdo urzgimas ir nuaidėjo per laukymę kaip pratisas griaustinio grumėjimas.

Lokys. Tik tai buvo visai ne lokys. Vis dėlto šis stambus juodas siaubūnas ir sukėlė tokį sąmyšį. Iš tolo bet kas būtų pamanęs, kad tai lokys. Kas daugiau galėtų būti toks stambus, tokio galingo stoto?

Troškau, kad man nusišypsotų laimė regėti jį tik iš tolo. Tačiau padaras tyliai sliūkino žole vos už trijų metrų nuo manęs.

— Nejudėk, — sušnabždėjo Edvardo balsas.

Stebeilijau į pabaisą ir bandžiau duoti jai vardą, bet mano mintys klaidžiojo. Jo kūnas, jo judesiai tikrai buvo kaip šunų šeimos atstovo. Apimta siaubo galėjau galvoti tik apie vieną galimybę. Tačiau niekada nebūčiau pamaniusi, kad vilkas gali būti toks didžiulis.

Iš jo gerklės vėl pasigirdo urzgimas, ir nuo to garso suvirpėjau.

Lorenas atbulas traukėsi prie medžių, o aš apimta stingdančio siaubo stebėjausi. Kodėl gi Lorenas traukiasi? Net jei vilkas ir baisingo dydžio, jis tik gyvūnas. Kodėl vampyras turėtų išsigąsti žvėries? O Lorenas tikrai bijojo. Jo akys buvo išsiplėtusios iš siaubo, kaip ir manosios.

Tarsi atsakydami į mano klausimą, atsirado dar du nepaprasto dydžio vilkai. Jie tyliai įsėlino į pievelę ir atsistojo abipus pirmojo. Vienas buvo tamsiai pilkas, kitas rudas, bet abu šiek tiek mažesni už pirmąjį. Pilkasis išlindo iš už medžių vos už poros žingsnių nuo manęs, įbedęs žvilgsnį į Loreną.

Man nespėjus nė mirktelėti, paskui juos išsirikiavę trikampiu tarsi į pietus skrendančios žąsys atsekė dar du vilkai. Paskutinis iš krūmų išlindęs rūdžių spalvos siaubūnas buvo taip arti manęs, kad galėjau jį paliesti.

Nenorom aiktelėjau ir atšokau atgal — kvailiausia, ką galėjau padaryti. Vėl sustingau laukdama, kol vilkai atsigręš į mane, kur kas silpnesnį grobį. Akimirką troškau, kad Lorenas paskubėtų ir sunaikintų tą vilkų gaują — jam tai būtų taip paprasta. Spėjau, kad iš dviejų man likusių galimybių tikrai prastesnė būti suėstai vilkų.

Arčiausiai prie manęs atsidūręs vilkas, tas rausvai rudas, išgirdęs, kaip aiktelėjau, vos vos pasuko galvą į mano pusę.

Vilko akys buvo tamsios, bemaž juodos. Jis žvelgė į mane sekundės dalelę, ir gilios akys atrodė pernelyg protingos laukiniam žvėriui.

Jam žiūrint į mane ūmai prisiminiau Džeikobą — ir vėl pajutau palengvėjimą. Džiaugiausi, kad į šią pasakišką, pilną kraupių pabaisų pievelę atėjau viena. Bent jau Džeikobas liks gyvas. Nebūsiu kalta dėl jo mirties.

Vadas vėl suurzgė, ir rusvasis vilkas pasuko galvą į Loreną.

Lorenas su neslepiamu siaubu ir išgąsčiu žiūrėjo į milžiniškų vilkų gaują. Tai dar galėjau suprasti. Bet apstulbau, kai jis staiga apsisuko ir pradingo už medžių.

Jis spruko.

Vilkai tą pačią akimirką pasileido paskui jį, keliais galingais šuoliais perlėkė per pievą taip garsiai urgzdami ir čepsėdami, kad nejučia delnais užsidengiau ausis. Bet jiems pasislėpus už medžių, garsas stulbinamai greitai nutilo.

Ir vėl likau viena.

Keliai sulinko, ir aš parkritau ant rankų, iš gerklės veržėsi rauda.

Žinojau, kad turiu eiti iš čia, tuojau pat. Kiek dar vilkai medžios Loreną prieš sugrįždami manęs? O gal Lorenas juos įveiks? Gal tai jis grįš manęs?

Bet iš pradžių negalėjau nė pajudėti; rankos ir kojos drebėjo, nevaliojau atsistoti.

Negalėjau atsikratyti išgąsčio, siaubo ir sumišimo. Nesusigaudžiau, kas ką tik įvyko.

Vampyras neturėtų sprukti nuo tokių peraugusių šunų kaip šie. Ką jų dantys padarytų jo granitinei odai?

O vilkams derėtų iš tolo vengti Loreno. Net jei būdami tokie nepaprastai dideli jie išmoko nieko nebijoti, vis vien nebuvo prasmės jo persekioti. Abejojau, ar jo marmurinė oda kvepėjo bent kiek panašiai į maistą. Kodėl jie turėtų praeiti pro tokį šiltakraujį ir silpną padarą, kaip aš, ir nusivyti Loreną?

Nieko nesusigaudžiau.

Pievoje padvelkė vėsus vėjelis, žolė subangavo taip, lyg per ją kažkas eitų.

Šiaip ne taip atsistojau ir ėmiau trauktis atbula, nors be vėjo ten nieko nebuvo. Klupinėdama iš baimės apsigręžiau ir strimgalviais pasileidau prie medžių.

Kitos kelios valandos buvo tikra kančia. Kol išėjau iš miško, užtrukau tris kartus ilgiau, nei ieškodama pievelės. Iš pradžių traukiau kur akys veda, galvodama tik apie tai, nuo ko bėgu. Kol susikaupiau ir prisiminiau kompasą, jau buvau gūdžios girios glūdumoje. Rankos taip drebėjo, kad norėdama ką nors įžvelgti, turėjau pasidėti kompasą ant purvinos žemės. Kas kelias minutes stabteldavau, paguldydavau kompasą ir patikrindavau, ar vis dar traukiu į šiaurės vakarus, ir — kai netrukdydavo karštligiškai šliurkšintys mano pačios žingsniai — įsiklausydavau į tylų nematomų padarėlių šlamesį lapuose.

Suklykus kėkštui atšokau atgal ir įvirtau į jaunų eglių guotą, apsibrozdinau rankas, susiklijavau sakais plaukus. Kai staiga aukštyn į cūgą nuliuoksėjo voverė, taip suklykiau, kad net pačiai užgulė ausis.

Pagaliau priekyje išvydau proskyną. Išėjau į tuščią kelią maždaug už pusantro kilometro į pietus nuo tos vietos, kur palikau pikapą. Kad ir kaip pavargusi, bėgte bėgau keliuku, kol jį suradau. Rioglindamasi į kabiną vėl ėmiau kūkčioti. Paskubom užsikišau už ausų susiklijavusius plaukus ir išsitraukiau iš kišenės raktelius. Variklio riaumojimas guodė ir ramino. Jis padėjo suvaldyti ašaras lekiant greitkeliu, kiek tik traukė pikapas.

Kol grįžau namo, aprimau, bet vis dar jaučiausi siaubingai. Čarlio policijos automobilis jau stovėjo keliuke — nė nesuvokiau, kaip vėlu. Dangus jau temo.

— Bela? — šūktelėjo Čarlis, kai užtrenkiau laukujes duris ir skubiai pasukau raktą.

— Taip, čia aš. — Mano balsas virpėjo.

— Kur buvai? — sududeno jis, su grėsminga išraiška veide pasirodydamas virtuvės tarpdury.

Dvejojau. Veikiausiai jis jau skambino Stenliams. Verčiau jau stengsiuosi nenutolti nuo tiesos.

— Buvau išėjusi pasivaikščioti, — prisipažinau.

Jis prisimerkė.

— Tai kodėl nenuėjai pas Džesiką?

— Šiandien nebuvau nusiteikusi trigonometrijai.

Čarlis susikryžiavo ant krūtinės rankas.

— Rodos, prašiau, kad laikytumeisi atokiau nuo miško.

— Taip, žinau. Nesijaudink, daugiau ten nė kojos nekelsiu. — Sudrebėjau.

Čarlis, regis, pirmą kartą iš tikrųjų pažvelgė į mane. Prisiminiau, kad šiandien daug laiko praleidau miške ant žemės; tikriausiai atrodžiau klaikiai.

— Kas nutiko? — griežtai paklausė Čarlis.

Nusprendžiau, kad geriausia būtų ir toliau sakyti tiesą ar bent tiesos dalį. Jaučiausi pernelyg sukrėsta, kad apsimesčiau, jog ramiai praleidau dieną su miško augmenija ir gyvūnija.

— Mačiau lokį. — Bandžiau tai ištarti ramiai, bet balsas buvo aukštas ir virpėjo. — Tik tai ne lokys — tai kažkoks vilkas, ir jų buvo penki. Vienas didžiulis juodas, kitas pilkas, trečias rausvai rudas...

Čarlio akys iš siaubo suapvalėjo. Jis greitai priėjo prie manęs ir sugriebė už pečių.

— Ar tu sveika?

Silpnai linktelėjau galvą.

— Papasakok, kas įvyko.

— Jie nekreipė j mane dėmesio. Bet kai jie nuėjo, puoliau bėgti ir daug kartų griuvau.

Jis paleido mano pečius ir apsikabino. Labai ilgai tylėjo.

— Vilkai, — sumurmėjo jis.

— Ką?

— Patruliai sakė, kad pėdsakai nepanašūs į lokio — bet vilkai tokie dideli neužauga...

— Jie buvo milžiniški.

— Kiek, sakei, matei?

— Penkis.

Čarlis pakraipė galvą, iš baimės susiraukė. Galop prabilo balsu, kuriam nebuvo galima prieštarauti.

— Daugiau jokių pasivaikščiojimų.

— Sutinku, — karštai pažadėjau.

Čarlis paskambino į nuovadą ir pranešė, ką mačiau. Šiek tiek pamelavau, kur mačiau vilkus — tvirtinau, kad ėjau takeliu, vedančiu į šiaurę. Nenorėjau, kad tėtis sužinotų, kaip giliai buvau nuėjusi į girią prieš jo valią, o svarbiausia, bijojau, kad kas nors neužklystų ten, kur manęs galėtų ieškoti Lorenas. Apie tai pagalvojus pasidarė bloga.

— Išalkai? — paklausė jis, padėjęs ragelį.

Papurčiau galvą, nors turėjau mirti iš bado. Buvau visą dieną nevalgiusi.

— Tik pavargau, — atsakiau jam.

Pasukau prie laiptų.

— Ei, — šūktelėjo Čarlis, jo balsas vėl skambėjo įtariai. — Ar tik nesakei, kad Džeikobas išvažiavo visai dienai?

— Taip man sakė Bilis, — atsakiau jam, sutrikusi dėl tokio klausimo.

Jis kurį metą tyrinėjo mano veido išraišką ir, regis, liko patenkintas tuo, ką išvydo.

— Hm.

— Kas yra? — pasidomėjau.

Ko gero, Čarlis įtarė, kad šįryt jam melavau. Ne tik žadėdama mokytis su Džesika.

— Na, kai nuvažiavau pasiimti Hario, priešais krautuvę pamačiau Džeikobą su keliais draugais. Pamojau jam, bet jis... na, nežinau, ar mane pastebėjo. Man pasirodė, kad jis ginčijasi su bičiuliais. Atrodė keistai, lyg jį kažkas slėgtų. Ir buvo... kitoks. Atrodo, lyg tas vaikis augtų akyse! Kaskart, kai pamatau, jis vis aukštesnis.

— Bilis sakė, kad Džeikas su draugais važiuos į Port Andželesą žiūrėti filmo. Turbūt jie ko nors laukė.

— O! — Čarlis linktelėjo ir pasuko į virtuvę.

Stovėjau koridoriuje ir galvojau, ko Džeikobui ginčytis su draugais. Pamaniau, gal jis papriekaištavo Embriui dėl to reikalo su Semu. Gal todėl šiandien jis ir nepanoro susitikti su manim — džiaugčiausi, jei tai jam padėtų išsiaiškinti santykius su Embriu.

Prieš eidama į savo kambarį patikrinau, ar gerai užrakinta spyna. Paika buvo tai daryti. Ką pakeistų spyna, jai ateitų kuris nors iš tų baisūnų, kuriuos šiandien mačiau? Apsisaugoti nuo vilkų, kurie neturi lanksčių pirštų, užtektų ir rankenos. O jei pasirodytų Lorenas...

Arba... Viktorija.

Atsiguliau į lovą, bet drebėjau taip, kad apie miegą nebuvo nė minties. Susisukau po antklode į kamuoliuką ir ėmiau nagrinėti baisiuosius faktus.

Nieko negalėjau padaryti. Negalėjau imtis jokių atsargumo priemonių. Nebuvo kur slėptis. Niekas negalėjo man padėti.

Kai supratau, kad padėtis dar blogesnė, mane ėmė pykinti. Juk visa tai siejosi ir su Čarliu. Mano tėvas, miegantis gretimame kambaryje, buvo vos per plauką nuo manęs tykančios mirties. Mano kvapas atves juos čia, nesvarbu, būsiu namie ar ne.

Drebėjau taip, kad net dantys kaukšėjo.

Bandydama nusiraminti ėmiau svajoti apie neįmanomus dalykus. Įsivaizdavau, kaip didžiuliai vilkai pasiveja miške Loreną ir papjauna tą nemirtingąjį taip, kaip papjautų bet kurį paprastą žmogų. Kad ir kokia paika, ta mintis mane guodė. Jei vilkai jį pagaus, jis nebegalės pranešti Viktorijai, kad esu čia vienui viena. Jei jis nesugrįžtų, gal ji pamanytų, kad Kalenai mane dar tebegina. Jei tik vilkai galėtų laimėti tokią kovą...

Mano gerieji vampyrai niekada nebesugrįš; kaip malonu būtų žinoti, kad ir kitokie jų giminaičiai išnyks.

Stipriai užsimerkiau ir ėmiau laukti, kol užmigsiu — bemaž karštai troškau, kad greičiau prasidėtų košmarai. Tai būtų geriau, nei mintyse regėti man besišypsantį blyškų, dailų veidą.

Mano vaizduotėje Viktorijos akys buvo juodos iš troškulio, išsiplėtusios iš nekantrumo, blizgantys dantys iššiepti. Raudoni plaukai švytėjo kaip ugnis; jie netvarkingai plaikstėsi aplink laukinį jos veidą.

Mintyse kartojau Loreno žodžius. Jei numanytum, ką ji tau ruošiasi daryti...

Prispaudžiau kumštį prie burnos, kad neimčiau klykti.