8. ADRENALINAS

— GERAI, TAI KUR TAVO SANKABA?

Parodžiau rankenėlę kairėje vairo pusėje. Padariau klaidą — atleidau pirštus. Sunkus motociklas susvyravo po manim, ir vos ne-nuvirtau. Vėl sugriebiau rankenas ir pabandžiau išlaikyti pusiausvyrą.

— Džeikobai, jis virsta, — pasiskundžiau.

— Kai važiuosime, nevirs, — pažadėjo jis. — O dabar kur stabdys?

— Už dešinės kojos.

— Ne taip.

Jis paėmė mano dešinę ranką ir uždėjo pirštus ant rankenėlės virš akceleratoriaus.

— Bet tu sakei...

— Štai tau reikalingas stabdys. Kol kas nesinaudok užpakaliniu stabdžiu, jis vėlesniam laikui, kai žinosi, ką darai.

— Man tai atrodo neteisinga, — įtariai pasakiau. — Negi ne abu stabdžiai svarbūs?

Pamiršk užpakalinį, gerai? Štai... — jis suėmė mano delną ir paspaudė rankenėlę. — Stabdysi šitaip. Nepamiršk. — Ir jis vėl spustelėjo mano pirštus.

— Gerai, — sutikau.

— Akceleratorius?

Pasukau dešinę rankeną.

— Pavaros?

Bakstelėjau kaire blauzda.

— Labai gerai. Manau, įsikalei, kur kokie prietaisai. Dabar tereikia padaryti, kad jis važiuotų.

— Mmm, — sumurmėjau bijodama dar ką nors sakyti.

Keistai susuko pilvą, pamaniau, kad balsas gali užlūžti. Bijojau. Bandžiau save įtikinti, kad nėra ko būgštauti. Išgyvenau blogiausius dalykus, kokie tik gali nutikti. Kodėl dar kas nors turėtų mane gąsdinti? Galėčiau juokdamasi žvelgti mirčiai į akis.

Tačiau pilvo neįtikinau.

Pažvelgiau į ilgą keliuką, iš abiejų pusių apaugusį tankia šlapia žaluma. Kelias buvo smėlėtas ir drėgnas. Geriau nei purvas.

— Norėčiau, kad suimtum sankabą, — mokė Džeikobas.

Suspaudžiau pirštais sankabą.

— Dabar lemiama akimirka, Bela, — pabrėžė Džeikobas. — Nepaleisk jos, gerai? Įsivaizduok, kad daviau tau veikiančią granatą. Saugiklio kištukas ištrauktas, ir tu laikai žiedą.

Suspaudžiau stipriau.

— Gerai. Kaip manai, ar galėtum užvesti?

— Jei pajudinsiu koją, nugriūsiu, — iškošiau pro dantis, stipriai gniauždama granatą.

— Gerai, aš užvesiu. Tik nepaleisk sankabos.

Jis žengė atgal ir staigiai spūstelėjo koja pedalą. Pasigirdo nuostabus garsas, ir nuo spūstelėjimo jėgos motociklas susvyravo. Pradėjau virsti į šoną, bet Džeikas pagavo motociklą, šiam nespėjus numesti manęs žemėn.

— Laikyk pusiausvyrą, — paragino jis. — Ar tebelaikai sankabą?

— Taip, — žioptelėjau.

— Tvirtai pastatyk koją — pabandysiu dar sykį.

Bet dėl visa ko uždėjo ranką ant sėdynės.

Džeikas dar keturis kartus spūstelėjo, ir variklis sukriokė. Jutau, kaip motociklas po manimi urzgia lyg piktas žvėris. Taip spaudžiau sankabą, kad net pirštai paskaudo.

— Išbandyk akceleratorių, — pasiūlė jis. — Labai švelniai. Ir nepaleisk sankabos.

Dvejodama pasukau dešinę rankeną. Nors vos vos ją pajudinau, motociklas užriaumojo. Dabar jis atrodė piktas ir alkanas. Džeikobas be galo patenkintas šypsojosi.

— Prisimeni, kaip įjungti pirmą pavarą? — paklausė jis.

— Taip.

— Na tai junk, drąsiau.

— Gerai.

Jis kelias sekundes luktelėjo.

— Kaire koja, — paragino.

— Žinau, — atsakiau ir giliai įkvėpiau.

— Ar tikrai nori važiuoti? — paklausė Džeikobas. — Atrodai išsigandusi.

— Jaučiuosi puikiai, — atšoviau. Koja spustelėjau pavarų perjungiklį.

— Labai gerai, — pagyrė jis mane. — Dabar labai švelniai atleisk sankabą.

Jis žengė žingsnį tolyn nuo manęs.

— Nori, kad paleisčiau granatą? — netikėdama paklausiau. Nieko nuostabaus, kad jis traukiasi atgal.

— Taip pradėsi važiuoti, Bela. Tik labai labai lėtai.

Pamažu atleidžiant pirštus mane apstulbino netikėtai pasigirdęs balsas — jis buvo ne šalia stovinčio vaikino.

— Tai nutrūktgalviška ir vaikiška, ir kvaila, Bela, — barėsi aksominis balsas.

— O! — aiktelėjau ir paleidau sankabą.

Motociklas po manimi sutrūkčiojo, sviedė mane į priekį ir užvirto ant manęs. Riaumojantis variklis paspringo ir užduso.

— Bela? — Džeikobas lengvai numetė nuo manęs sunkų motociklą. — Susižeidei?

Bet aš nesiklausiau.

— Sakiau tau, — aiškų aiškiausiai sumurmėjo nuostabusis balsas.

— Bela? — Džeikobas papurtė mane už peties.

— Nesijaudink, viskas gerai, — apdujusi suvapėjau.

Daugiau nei gerai. Galvoje vėl girdėjau balsą. Jis tebeskambėjo ausyse: švelnus, aksominis aidas.

Mintyse greitai apsvarsčiau galimybes. Čia nebuvo nieko pažįstamo: dariau tai, ko niekada nebuvau dariusi, kelyje, kurio ligi šiol nemačiau. Vadinasi, haliucinacijas sukelia kažkas kita... Pajutau, kaip gyslomis vėl plūstelėjo adrenalinas, ir supratau, kad žinau atsakymą. Tam reikia specialaus adrenalino bei pavojaus, gal dar ir kvailumo derinio.

Džeikobas kėlė mane ant kojų.

— Susitrenkei galvą? — paklausė jis.

— Manau, ne. — Tikrindama pakračiau ją pirmyn atgal. — Juk nesudaužiau motociklo, tiesa?

Ta mintis man kėlė nerimą. Troškau vėl bandyti, tuojau pat. Elgtis nutrūktgalviškai apsimokėjo labiau, nei maniau. Man neberūpėjo laužyti pažadų. Ko gero, radau būdą sukelti haliucinacijas — tai buvo daug svarbiau.

— Ne. Tik variklis užgeso, — mano karštligiškas mintis pertraukė Džeikobas. — Per greitai atleidai sankabą.

Linktelėjau.

— Pabandykime dar kartą.

— Tu rimtai? — paklausė Džeikobas.

— Nė neabejoju.

Šįkart pabandžiau pati užvesti variklį. Tai buvo sudėtinga; turėjau šiek tiek pašokti, kad stipriai paspausčiau pedalą, ir kaskart, kai tai padarydavau, motociklas bandydavo mane numesti. Džeikobas laikė ranką virš vairo, pasirengęs mane laikyti, jei prireiktų.

Po kelių gerų ir dar daugiau prastų bandymų variklis atgijo ir suriaumojo po manimi. Prisiminusi, kad turiu laikyti granatą, pamėginau suktelėti akceleratorių. Jis suurgzdavo vos pajudintas. Dabar mes abu su Džeikobu šypsojomės.

— Atleisk sankabą, — priminė jis man.

— Tai gal nori nusižudyti? Ar šitai sumanei? — griežtai prabilo kitas balsas.

Šyptelėjau — planas veikė — ir nebekreipiau dėmesio į klausimus. Džeikobas neleis, kad man atsitiktų kas nors bloga.

— Grįžk namo pas Čarli, — paliepė balsas.

Mane nustebino tyras jo grožis.

Negalėjau leisti jam išnykti iš atminties, turėjau bet kokia kaina išsaugoti.

— Pamažu atleisk, — padrąsino mane Džeikobas.

— Stengsiuosi, — atsakiau.

Truputį subjurau supratusi, kad atsakiau jiems abiem.

Balsas mano galvoje skambėjo garsiau už motociklo burzgimą.

Šįkart bandžiau susikaupti, neleisti balsui manęs išgąsdinti, tad ranką atleidau lėtai. Staiga pavara ėmė veikti, ir aš trūktelėjau į priekį.

Ir štai jau lėkiau.

Pūtė vėjas, kurio anksčiau nepastebėjau, čaižė veidą ir taip tempė plaukus atgal, kad atrodė, lyg kažkas juos peštų. Skrandis tarsi pasiliko ten, iš kur pradėjau važiuoti; kraujagyslėmis plūstelėjo adrenalinas, nuo jo dilgčiojo kūną. Medžiai lėkė pro šalį, susiliedami į žalią sieną.

Tačiau tai tebuvo pirma pavara. Pasukau greičio rankenėlę, koja jau ieškojo pavarų svirtelės.

— Ne, Bela! — ausyse paliepė piktas, saldus kaip medus balsas. — Žiūrėk, ką darai.

Jis mane išblaškė, ir per vėlai pastebėjau, kad keliukas pamažu suka į kairę, o aš tebevažiuoju tiesiai. Džeikobas manęs nemokė, kaip pasukti.

— Stabdžiai, stabdžiai, — sumurmėjau sau ir automatiškai spustelėjau dešinę koją, kaip savo pikape.

Motociklas po manimi staiga prarado pusiausvyrą, iš pradžių bloškėsi į vieną pusę, paskui į kitą. Jis nešė mane į žalią sieną, važiavau per greitai. Pabandžiau pasukti rankeną į kitą pusę, pasikeitė svorio centras, ir motociklas, vis dar lėkdamas į medžius, ėmė virsti ant šono.

Jis vėl užgriuvo ant manęs ir garsiai riaumodamas ėmė tempti per šlapią smėlį, kol atsitrenkė į kažką tvirtą. Nemačiau į ką. Mano veidas tėškėsi į samanas. Bandžiau pakelti galvą, bet kažkas trukdė.

Jaučiausi apsvaigusi ir sutrikusi. Atrodė, urzgia trys padarai: motociklas virš manęs, balsas mano galvoje ir dar kažkas...

— Bela! — suklykė Džeikobas, ir išgirdau, kaip kito motociklo burzgimas nutilo.

Motociklas nebespaudė manęs prie žemės, ir aš atvirtau įkvėpti oro. Visi urzgimai nutilo.

— Oho, — sumurmėjau. Netvėriau džiaugsmu. Tai ir bus haliucinacijų receptas: adrenalinas plius pavojus, plius kvailumas. Ar bent kažkas panašaus.

— Bela! — Džeikobas sunerimęs palinko virš manęs. — Bela, tu gyva?

— Aš laiminga! — džiūgavau. Palanksčiau rankas ir kojas. Regis, sveikos. — Pabandykime dar kartą.

— Nemanau, kad verta, — Džeikobas vis dar atrodė sunerimęs. — Ko gero, pirmiausia tave reikėtų nuvežti į ligoninę.

— Aš nesusižeidžiau.

— Hm, Bela? Tu smarkiai prasiskėlei kaktą, iš jos srūva kraujas, — pranešė jis man.

Pliaukštelėjau delnu per kaktą. Tikrai, ji buvo šlapia ir lipni. Ne-užuodžiau nieko, tik šlapias, prie veido prilipusias samanas, ir dėl to nesupykino.

— Oi, aš labai atsiprašau, Džeikobai.

Stipriai suspaudžiau žaizdą, lyg norėdama grąžinti kraują atgal į galvą.

— Kodėl atsiprašinėji už tai, kad kraujuoji? — nusistebėjo jis, ilga ranka apsivijo mano liemenį ir pastatė ant kojų. — Eime. Aš vairuosiu. — Jis ištiesė ranką reikalaudamas raktelių.

— O kaip motociklai? — paklausiau duodama raktelius.

Jis šiek tiek pagalvojo.

— Palauk čia. Ir imk šitą.

Džeikas nusirengė sukruvintus marškinėlius ir mestelėjo man. Sugniaužiau juos ir stipriai prispaudžiau prie kaktos. Pradėjau uosti kraują; giliai kvėpavau pro burną ir bandžiau nukreipti dėmesį į ką nors kita.

Džeikobas užšoko ant juodojo motociklo, vienu spustelėjimu užvedė ir nudūmė keliuku atgal, taškydamas paskui save smėlį ir akmenukus. Palinkęs virš vairo jis atrodė sportiškas, tikras profesionalas, žvilgantys plaukai plaikstėsi ant rudos nugaros. Iš pavydo prisimerkiau. Neabejojau, kad važiuodama atrodžiau visai kitaip.

Nustebau, kaip toli buvau nuvažiavusi. Vos mačiau tolumoje Džeikobą, kai jis pagaliau pasiekė pikapą. Įmetė motociklą į priekabą ir įšoko į vairuotojo vietą.

Tikrai nė truputėlio nesijaučiau blogai, kai jis, skubėdamas pas mane, spaudė pikapą, o šis kurtinamai riaumojo. Mažumėlę dilgčiojo galvą, pykino, tačiau žaizda nebuvo rimta. Tiesiog žaizdos galvoje kraujuoja smarkiau. Jam visai nereikėjo skubėti.

Džeikobas, palikęs veikiantį variklį, pribėgo prie manęs ir vėl ranka apkabino liemenį.

— Gerai, nugabenkime tave į pikapą.

— Man iš tiesų viskas gerai, — tikinau, kol jis mane vedė. — Nesi-nervink. Tai tik truputėlis kraujo.

— Tik gausybė kraujo, — girdėjau, kaip murma eidamas mano motociklo.

— Klausyk, pasvarstykime, — prabilau jam grįžus. — Jei mane šitokią nugabensi į ligoninę, Čarlis tikrai sužinos. — Pažvelgiau į priskretusi prie džinsų smėlį ir purvą.

— Bela, man atrodo, kad tave reikia susiūti. Nesiruošiu leisti tau mirtinai nukraujuoti.

— Nenukraujuosiu, — pažadėjau. — Pirmiau parvežkime motociklus, paskui stabtelkime prie mano namų, kad prieš važiuodama į ligoninę galėčiau atsikratyti įkalčių.

— O kaip Čarlis?

— Jis sakė, kad šiandien eis į darbą.

— Tikrai to nori?

— Patikėk manim. Aš visuomet daug kraujuoju. Nė iš tolo nėra taip baisu, kaip atrodo.

Džeikobui tai nepatiko — jo putlių lūpų kampučiai nusviro žemyn, veidas įgavo jam nebūdingą išraišką, — bet jis nenorėjo pridaryti man rūpesčių. Kol Džeikas vežė mane į Forksą, žiūrėjau pro langą, laikydama suteptus jo marškinėlius prie kaktos.

Važiuoti motociklu buvo smagiau nei svajojau. Įgyvendinau savo svarbiausią tikslą. Sulaužiau pažadą. Be jokio reikalo elgiausi nutrūktgalviškai. Dabar, kai abu netesėjome pažado, nebesijaučiau tokia apgailėtina.

Ir dar radau raktą į haliucinacijas! Bent jau vyliausi radusi. Kai tik galėsiu, patikrinsiu savo teoriją. Galbūt ligoninėje mane greitai sutvarkys, ir aš galėsiu šįvakar dar kartą pabandyti.

Šitaip lėkti keliu buvo nuostabu. Veidą gairinantis vėjas, greitis ir laisvė... tai man priminė praeitį, kai skriejau per tankią girią, be tako, jam ant nugaros. Lioviausi galvojusi, nes prisiminimai sukėlė ūmų skausmą. Krūptelėjau.

— Vis dar gerai jauties? — pasitikslino Džeikobas.

— Taip, — stengiausi, kad mano balsas būtų toks pat įtikinamas kaip anksčiau.

— Beje, — pridūrė jis, — šįvakar atjungsiu tavo kojinį stabdį.

Namie pirmiausia priėjau prie veidrodžio: atrodžiau kraupokai.

Kraujas plačiais ruožais buvo prikepęs prie skruosto ir kaklo, purvini plaukai sulipę. Apžiūrėjau save abejingai, įsivaizduodama, jog kraujas — tai dažai, nes bijojau, kad supykins. Kvėpavau per burną, ir viskas baigėsi gerai.

Nusiprausiau kaip galėjau. Tada suslėpiau savo purvinus, kruvinus drabužius skalbinių krepšio dugne ir kaip galėdama atsargiau užsimoviau naujus džinsus ir apsivilkau užsagstomą palaidinukę (kad nereikėtų temptis per galvą). Visa tai pavyko atlikti viena ranka ir nesukruvinti naujų drabužių.

— Paskubėk, — šūktelėjo Džeikobas.

— Gerai, gerai, — atsiliepiau.

Įsitikinusi, kad nepalikau jokių įkalčių, nusileidau žemyn.

— Kaip atrodau? — pasiteiravau.

— Geriau, — pripažino jis.

— Bet ar atrodo, kad būčiau pargriuvusi tavo garaže ir susitrenkusi galvą į plaktuką?

— Turbūt taip.

— Tai važiuojam.

Džeikobas išskubino mane pro duris ir vėl sėdo prie vairo. Tik pusiaukelėje į ligoninę susigaudžiau, kad jis be marškinėlių.

Pasijutusi kalta suraukiau kaktą.

— Reikėjo pagriebti tau striukę.

— Būtume išsidavę, — pasišaipė jis. — Be to, nešalta.

— Gal juokauji? — Aš drebėjau, tad ištiesiau ranką įjungti šildymo. Stebėjau Džeikobą, norėdama išsiaiškinti, ar jis tik vaidina kietą,

kad nesijaudinčiau, tačiau atrodė, kad tikrai gerai jaučiasi. Laikė uždėjęs ranką ant mano sėdynės atlošo, o aš sėdėjau susigūžusi, kad būtų šilčiau.

Džeikobas tikrai atrodė vyresnis nei šešiolikos — na, ne visai keturiasdešimties, bet tikriausiai vyresnis už mane. Jis toli gražu neprilygo Kvilui raumenimis, bet nebuvo ir perkaręs. Po glotnia oda tikrai pūpsojo kieti kaip lynai raumenys. Oda buvo tokios gražios spalvos, kad net pavydėjau.

Džeikobas pastebėjo, kad jį apžiūrinėju.

— Kas yra? — staiga susidrovėjęs paklausė.

— Nieko. Tiesiog anksčiau nepastebėjau. Ar žinai, kad esi gražus? Žodžiams išsprūdus išsigandau, kad jis gali neteisingai suprasti impulsyvią mano pastabą.

Bet Džeikobas tik išpūtė akis.

— Tu smarkokai susitrenkei galvą, ar ne?

— Aš rimtai.

— Na, tuomet dėkui. Gal tu ir teisi.

Nusišypsojau.

— Na, gal jau nėr už ką.

Prireikė septynių dygsnių žaizdai mano kaktoje susiūti. Suleidus vietos nuskausminamųjų, siuvant neskaudėjo. Kol daktaras Snou mane siuvo, Džeikobas laikė už rankos, o aš stengiausi negalvoti, kaip tai ironiška.

Ligoninėje prabuvome amžių amžius. Kai viskas buvo baigta, turėjau parvežti Džeikobą namo ir skubėti ruošti Čarliui vakarienės. Čarlis, regis, patikėjo mano istorija, kaip pargriuvau Džeikobo garaže. Juk man daug nereikėjo, kad atsidurčiau greitosios pagalbos skyriuje.

Naktis nebuvo tokia bloga kaip ta pirmoji, kai Port Andželese išgirdau nuostabųjį balsą. Krūtinėje vėl atsivėrė kiaurymė, kaip visuomet, kai šalia nebūdavo Džeikobo, bet pakraščiai taip siaubingai netvinkčiojo. Planavau ateitį, laukiau naujų haliucinacijų, ir tai buvo pramoga. Be to, žinojau, kad rytoj susitikusi su Džeikobu vėl pasijusiu geriau. Tai padėjo lengviau ištverti tuštumą ir pažįstamą skausmą; palengvėjimas jau buvo netoli. Košmaras taip pat prarado šiek tiek galios. Kaip visuomet, mane gąsdino tuštuma, bet keistai nekantriai laukiau akimirkos, kai imsiu klykti ir pabusiu. Žinojau, kad sapnas baigsis.

Kitą trečiadienį, man dar nespėjus grįžti iš ligoninės, daktaras Džerandis paskambino mano tėvui ir perspėjo, kad man gali būti sukrėstos smegenys, ir patarė naktį žadinti kas dvi valandas, kad kartais nepablogėtų. Kai neįtikinamai papasakojau, kad vėl parkritau, Čarlis prisimerkė.

— Galbūt tau visai nevertėtų eiti į garažą, Bela, — tą vakarą valgant patarė jis.

Mane suėmė siaubas, išsigandau, kad Čarlis man apskritai uždraus lankytis La Puše, taigi nebegalėsiu važinėtis motociklu. O aš nė neketinau pasiduoti — šiandien girdėjau pasakiškas haliucinacijas. Mano švelniabalsė iliuzija šaukė ant manęs beveik penkias minutes, kol per staigiai paspaudžiau stabdžius ir nuskriejau į medį. Šįvakar nesiskųsdama ištversiu visas man skirtas kančias.

Tai buvo ne garaže, — greitai paprieštaravau. — Mes ėjome į žygį, ir aš užkliuvau už akmens.

— Nuo kada vaikštai į žygius? — nepatikliai paklausė Čarlis.

— Juk darbas pas Niutonus turėjo palikti pėdsakus, — paaiškinau. — Kai visą dieną pardavinėji kelionių reikmenis, pagaliau apima smalsumas.

Čarlis neįtikintas, pažvelgė į mane.

— Būsiu atsargesnė, — pažadėjau, slapčia sukryžiavusi po stalu pirštus.

— Neprieštarauju, kad vaikščiotumėte aplink La Pušą, bet nenu-eikit per toli nuo miesto, gerai?

— Kodėl?

— Na, pastaruoju metu sulaukiame daug pranešimų apie laukinius gyvūnus. Miškininkystės ministerija ruošiasi patikrinti, bet kol kas...

— O, tas didelis lokys, — staiga susigaudžiau. — Taip, kai kurie turistai, užsukantys pas Niutonus, jį matė. Kaip manai, ar čia tikrai vaikščioja kažkoks milžiniškas mutantas grizlis?

Jo kakta susiraukšlėjo.

— Kažkas yra. Būkite netoli miesto, gerai?

— Žinoma, žinoma, — greitai atsakiau.

Jis regis, ne visai nurimo.

— Čarlis darosi įtarus, — pasiskundžiau Džeikobui, penktadienį pasiėmusi jį po pamokų.

— Gal reikėtų kurį laiką palikti motociklus ramybėje. — Jis pamatė mano prieštaraujamą išraišką ir pridūrė: — Bent jau kokiai savaitėlei. Juk galėtum savaitę apsieiti be ligoninės, tiesa?

— Tai ką tada veiksim? — suniurzgėjau.

Jis linksmai nusišypsojo.

Ką tik panorėsi.

Kurį metą svarsčiau, ko norėčiau. Nenorėjau prarasti tų trumpų akimirkų, kai iškildavo prisiminimai, nuo kurių neskaudėda-vo — tie prisiminimai kildavo savaime, man sąmoningai nesiekiant. Jei negaliu važinėti motociklu, tuomet turiu rasti kitą būdą patirti pavojų ir gauti adrenalino, o tam reikės rimtai pamąstyti ir pasitelkti vaizduotę. Tinginiauti šiuo metu neviliojo. O jei vėl pasijusiu prislėgta, netgi būdama su Džeiku? Turiu kuo nors užsiimti.

Galbūt yra kitų būdų, kitų receptų... kitų vietų.

Namas, be abejo, buvo klaida. Tačiau kažkur dar turi būti išlikę jo buvimo pėdsakų, ne tik manyje. Turi būti vieta, kurioje jis atrodytų tikresnis nei visose kitose vietose, kupinose kitokių prisiminimų.

Žinojau vieną tokią vietelę. Ta vieta visuomet bus jo ir niekieno daugiau. Stebuklinga, šviesos sklidina vieta. Pasakiška pievelė, kurią mačiau tik kartą gyvenime, nutvieksta saulės ir žaižaruojančios jo odos.

Ši mintis galėjo vėl atverti žaizdą, ji pavojingai skaudino. Vien pagalvojus apie tai suspaudė krūtinę. Vos beišstovėjau ant kojų. Bet jei kur ir išgirsiu jo balsą, tai tik tenai. Be to, jau pranešiau Čarliui, kad ruošiuosi keliauti į žygius...

— Apie ką taip susikaupusi galvoji? — paklausė Džeikobas.

— Na... — lėtai prabilau. — Kartą girioje radau tokią vietelę — užėjau ją, hm, keliaudama. Maža pievelė, nuostabiausia vieta. Nežinau, ar man pavyktų ją rasti. Tikriausiai tektų kelis kartus bandyti...

— Galėtume pasiimti kompasą ir topografinį žemėlapį, — ryžtingai ir paslaugiai pasiūlė Džeikobas. — Prisimeni, iš kur išėjai?

— Taip, ten, kur baigiasi šimtas pirmasis greitkelis. Man atrodo, traukiau daugiausia į pietus.

— Jėga! Surasim.

Džeikobas, kaip visuomet, mielai priėmė mano sumanymą. Kad ir koks keistas šis buvo.

Taigi šeštadienio popietę susivarsčiau savo naujuosius žygio batus — įsigijau juos rytą, pirmą kartą pasinaudojusi dvidešimties procentų nuolaida darbuotojams — pasičiupau savo naująjį topografinį Olimpo pusiasalio žemėlapį ir nuvažiavau į La Pušą.

Iškeliavome ne iškart. Pirmiausia Džeikobas išsitiesė ant svetainės grindų — per visą kambarį — ir ištisas dvidešimt minučių braižė sudėtingą tinklą žemėlapyje. Aš tuo tarpu sėdėjau ant virtuvinės kėdės ir šnekėjausi su Biliu. Bilis, regis, nėmaž nesijaudino, kad mes ruošiamės keliauti. Nustebau, kad Džeikobas jam apskritai papasakojo, kur eisime, kai žmonės kelia tokį triukšmą dėl matytų lokių. Norėjau paprašyti Bilio, kad nieko nesakytų Čarliui, bet bijojau, kad mano prašymas gali sukelti priešingą poveikį.

— Gal sutiksime tą nepaprastą lokį, — pajuokavo Džeikobas, įbedęs akis į savo brėžinį.

Dirstelėjau į Bilį, baimindamasi, kad jis nesureaguotų kaip Čarlis.

Bet Bilis tik nusijuokė iš sūnaus.

— Tai gal dėl visa ko pasiimkit stiklainį medaus.

Džeikas sukikeno.

— Tikiuosi, tavo naujieji batai greiti, Bela. Vienas stiklainiukas ilgam nesulaikys lokio.

— Man tereikės bėgti greičiau už tave.

— Sėkmės! — šaipydamasis tarė Džeikobas ir sulankstė žemėlapį. — Eime.

— Gero kelio, — sududeno Bilis ir nuriedėjo prie šaldytuvo.

Su Čarliu buvo lengva gyventi, bet man pasirodė, kad Džeikobui dar lengviau.

Nuvažiavau iki pat keliuko galo ir sustojau prie ženklo, žyminčio tako pradžią. Jau seniai čia nebuvau, ir iš susijaudinimo ėmė mausti pilvą. Viskas gali baigtis labai blogai. Bet jei išgirsiu jį, vadinasi, verta atvažiuoti.

Išlipau ir pažvelgiau į tankią žalumą.

— Ėjau štai čia, — sumurmėjau ir parodžiau tiesiai į priekį.

— Hmm, — sumurmėjo Džeikas.

— Kas?

Jis pažvelgė mano rodoma kryptimi, paskui į aiškiai pažymėtą takelį, paskui vėl į mišką.

— O aš maniau, kad vaikštai takais.

— Tik ne aš, — išdidžiai nusišypsojau. — Esu maištininkė.

Jis nusijuokė ir išsitraukė mūsų žemėlapį.

— Luktelk truputį.

Jis įgudusia ranka laikė kompasą ir sukiojo žemėlapį tol, kol rado reikiamą kampą.

— Gerai — pirmoji tinklelio linija. Žygiuojam.

Supratau, kad stabdau Džeikobą, bet jis nesiskundė. Stengiausi negalvoti apie ankstesnę kelionę šia girios dalimi su visai kitokia draugija. Įprasti prisiminimai tebebuvo pavojingi. Jei pasiduočiau, netrukus tektų griebtis už krūtinės ir žiopčioti, o kaip paaiškinčiau tai Džeikobui?

Nebuvo taip sunku sutelkti dėmesį į dabartį, kaip maniau. Giria buvo tokia pati kaip ir bet kurioje kitoje pusiasalio dalyje, o Džeikobas skleidė visai kitokią nuotaiką.

Jis smagiai švilpavo nepažįstamą melodiją, švytavo rankomis ir lengvai žingsniavo nelygia žeme. Šešėliai neatrodė tokie tamsūs kaip paprastai. Juk švietė mano nuosava saulė.

Džeikobas kas kelias minutes žiūrėjo į kompasą ir neleido mums nukrypti nuo tiesios linijos jo tinklelyje. Atrodė, kad jis tikrai žino, ką daro. Norėjau pagirti, bet susiturėjau. Be abejo, jis dar pridėtų kelerius metus prie savo išpūsto amžiaus.

Einant mano mintys klaidžiojo, pasidarė smalsu. Neužmiršau mūsų pokalbio prie pakrantės uolų — laukiau, kol jis pradės šią temą, bet atrodė, kad nesulauksiu.

— Ei... Džeikai? — dvejodama paklausiau.

— Klausau?

— Kaip reikalai... su Embriu? Ar jis jau grįžo į normalų gyvenimą?

Džeikobas kurį metą tylėjo, tik pėdino pirmyn plačiais žingsniais. Pralenkęs mane maždaug trim metrais, sustojo palaukti.

— Ne. Negrįžo, — atsakė Džeikobas, kai pavijau jį.

Lūpų kampučiai buvo nusvirę žemyn. Toliau jis nėjo. Tučtuojau pasigailėjau, kad užvedžiau šneką.

— Vis dar su Semu?

— Taip.

Jis uždėjo ranką man peties ir atrodė toks susirūpinęs, kad negalėjau jos linksmai nusikratyti kaip įprastai.

— Ar jie vis dar keistai žiūri į tave? — pusiau pašnibždom ištariau.

Džeikobas žvelgė į mane pro medžius.

— Kartais.

— O Bilis?

— Padeda kaip visuomet, — piktu, gižiu balsu atsakė jis, ir aš sutrikau.

— Mūsų sofa visuomet laukia, — pasiūliau.

Jis nusijuokė, neįprastas niūrumas išsisklaidė.

— Bet pagalvok, kokioje padėtyje atsidurs Čarlis, kai Bilis praneš policijai, kad mane pagrobė.

Aš irgi nusijuokiau laiminga, kad Džeikobas vėl tapo toks kaip visuomet.

Kai jis pranešė, kad nuėjome beveik dešimt kilometrų, sustojome, šiek tiek paėjėjome į vakarus ir patraukėme atgal kita jo tinklelio linija. Viskas atrodė lygiai taip pat, kaip einant į priekį, ir mane apėmė jausmas, kad šis paikas sumanymas, galima sakyti, yra pasmerktas. Pripažinau tai, kai ėmė temti, ir apniukusi diena pamažu virto bežvaigžde naktimi, tačiau Džeikobas neketino pasiduoti.

Jei tik žinai, kad tikrai einame iš tos vietos... — jis pažvelgė iš viršaus į mane.

— Taip, neabejoju.

— Tuomet surasime, — pažadėjo jis, paėmė man už rankos ir nusitempė per papartynus.

Anapus jų stovėjo pikapas. Džeikas išdidžiai parodė į jį.

— Patikėk manim.

— Tau puikiai sekasi, — pripažinau. — Tik kitą kartą atsinešime žibintuvėlius.

— Nuo šiol į žygius trauksime sekmadieniais. Nežinojau, kad tu tokia lėta.

Ištraukiau ranką ir nudūlinau į vairuotojo pusę, o Džeikobas iš manęs kikeno.

— Tai rytoj pasiruošusi vėl bandyti? — paklausė jis, lipdamas į keleivio vietą.

— Žinoma. Nebent norėtum keliauti be manęs, kad nereikėtų taikytis prie mano klibinkščiavimo.

— Ištversiu, — patikino jis mane. — Bet jei dar ketini eiti į žygius, verčiau įsigyk sportbačius iš moleskino. Lažinuosi, kad jau dabar jauti tuos naujus batus.

— Truputį, — prisipažinau.

Atrodė, kad iškilo daugiau pūslių, nei galėtų tilpti ant pėdų.

— Tikiuosi, rytoj pamatysime lokį. Jaučiuosi mažumėlę nusivylęs.

— Taip, aš irgi, — pašaipiai pritariau. — Galbūt rytoj mums nusišypsos laimė, ir kas nors mus suės!

— Lokiai nemėgsta ėsti žmonių. Mes ne tokia skanūs. — Jis nusišypsojo man tamsioje kabinoje. — Žinoma, tu galėtum būti išimtis. Lažinuosi, kad esi gardi.

— Labai ačiū, — nusigręžusi atsakiau.

Ne jis pirmasis man tai pasakė.