7. PASIKARTOJIMAI
NESUPRATAU, KOKĮ VELNIĄ ČIA VEIKIU.
Gal bandau sugrįžti į stingią zombišką būseną? Gal pasidariau mazochistė ir man patinka kankintis? Reikėjo važiuoti tiesiai į La Pušą. Šalia Džeikobo jaučiausi daug daug sveikesnė. O šitaip elgtis buvo nesveika.
Tačiau ir toliau lėtai važiavau apaugusiu keliuku, sukiojausi tarp medžių, palinkusių virš manęs kaip žalias gyvas tunelis. Rankos drebėjo, tad tvirčiau suspaudžiau vairą.
Žinojau, kad viena priežasčių, kodėl tai darau, yra košmaras. Dabar, kai visiškai išsibudinau, tas nieko nebuvimas sapne graužė mane kaip šuo kaulą. Žinojau, ko ieškau. Nepasiekiamas ir nesugrąžinamas, abejingas ir išsiblaškęs... bet jis buvo kažkur čia. Turėjau tuo tikėti.
Kita priežastis buvo šiandien mokykloje patirtas keistas pasikartojimo jausmas, datų sutapimas. Jausmas, kad pradedu viską iš pradžių. Susimąsčiau, kokia būtų buvusi mano pirmoji diena mokykloje, jei tą popietę valgykloje būčiau buvusi pati ypatingiausia mergina.
Žodžiai be garso šmėkščiojo galvoje, tarsi skaityčiau juos, o ne girdėčiau:
Bus taip, lyg manęs nė nebūtų buvę.
Melavau sau, kad tik dėl šių dviejų priežasčių čia važiuoju. Nenorėjau sau prisipažinti svarbiausio motyvo. Nes jis atrodė nenormalus.
Tiesa buvo ta, kad troškau vėl išgirsti tą balsą, kurį girdėjau per keistąją haliucinaciją penktadienio vakarą. Tą trumpą akimirką, kai ne iš sąmoningos atminties, o iš kažkur kitur atsklido jo balsas — tobulas ir saldus lyg medus, o ne tas blankus aidas, kurį paprastai atkurdavo mano atmintis, prisiminiau be skausmo. Bet tai negali ilgai trukti; skausmas vėl mane suims, tikriausiai kaip tik dėl šios paikos kelionės. Tačiau tos brangios akimirkos, kai vėl jį girdėjau, viliojo taip, kad negalėjau atsispirti. Turėjau rasti kokį nors būdą pakartoti šiuos potyrius... arba, jei sakysim tiksliau, priepuolius.
Tikėjausi, kad raktas į šią paslaptį bus pasikartojimo jausmas. Taigi važiavau į jo namus, į vietą, kur nebuvau nuo nelemtojo savo gimtadienio prieš daug mėnesių.
Pro langus lėtai slinko tanki, bemaž džiungles primenanti augalija. Keliukas vingiavo ir vingiavo. Pradėjau nekantrauti ir paspaudžiau greičiau. Kiek laiko jau šitaip važiuoju? Negi dar neturėjau pasiekti jo namo? Keliukas buvo taip apaugęs, kad atrodė neatpažįstamas.
O jei nerasiu? Suvirpėjau. Jeigu nebus jokio apčiuopiamo įrodymo?
Tuomet pasirodė proskyna, kurios ieškojau, tik dabar ji nebuvo tokia aiški. Augalai ilgai nelaukę skubėjo susigrąžinti nebeprižiūrimą žemę. Į pievelę aplink namus skverbėsi aukšti paparčiai, būrėsi aplink kedrus ir net dygo prie plačios verandos. Atrodė, lyg veja iki liemens būtų užlieta žalių, purių bangų.
Namas stovėjo, bet nebebuvo toks pats. Nors išorė niekuo nepasikeitė, iš tamsių langų sklido tuštuma. Buvo šiurpu. Pirmą kartą nuo tada, kai išvydau šį nuostabų pastatą, jis man pasirodė tarsi tikra vampyrų landynė.
Nusisukau nuo jo ir paspaudžiau stabdžius. Bijojau važiuoti toliau.
Tačiau nieko neįvyko. Galvoje neišgirdau jokio balso.
Taigi palikusi birbiantį variklį įšokau į paparčių jūrą. Galbūt, jei eisiu pirmyn, kaip tą penktadienio vakarą...
Lėtai artinausi prie apleisto, tuščio fasado, už nugaros raminamai burzgė pikapas. Priėjusi prie verandos laiptų sustojau — nieko nelikę. Nebeliko jausmo, kad jų čia gyventa... jo gyventa. Namas stovėjo tvirtai, bet jis maža tereiškė. Jo tikroviškumas nebegalėjo nustelbti mano košmarų tuštumos. Arčiau nebėjau. Nenorėjau pažvelgti pro langus. Gerai nežinojau, ką būtų baisiau išvysti. Pamačius tuščius kambarius, aidinčius nuo grindų iki lubų, be abejo, suskaustų širdį. Panašiai buvo per senelės laidotuves, kai mama manęs neprileido prie karsto. Ji sakė, kad man nereikia matyti senelės šitokios, kad verčiau ją prisiminti tokią, kokia buvo gyva.
Bet gal būtų dar baisiau, jei rasčiau kambarius nepasikeitusius? Jei sofos būtų ten, kur paskutinį kartą jas mačiau, jei ant sienų tebe-kabotų paveikslai, ir, dar blogiau — ant žemos pakylos tebestovėtų pianinas? Tuomet būtų aišku, kad su šiuo namu jų nesiejo jokia nuosavybė. Kad jie viską užmiršo, paliko.
Kaip ir mane.
Nusigręžiau nuo žiojinčios tuštumos ir nuskubėjau prie savo pikapo. Beveik bėgte bėgau. Mane apėmė baimė, panorau grįžti į žmonių pasaulį. Jaučiausi šlykščiai išsunkta, troškau susitikti su Džeikobu. Galbūt mane apninka nauja liga, kita priklausomybė, kaip anksčiau nejautra. Visu greičiu nulėkiau į savo išsigelbėjimą.
Džeikobas jau laukė manęs. Vos išvydus jį, mano krūtinė, regis, atsileido, tapo lengviau alsuoti.
— Sveika, Bela, — šūktelėjo jis.
Su palengvėjimu nusišypsojau.
— Labas, Džeikobai.
Pamojau pro langą žiūrinčiam Biliui.
— Prie darbo, — tyliai, bet karštai tarė Džeikobas.
Man kažkaip pavyko nusijuokti.
— Tai aš tikrai tau dar neįgrisau? — nusistebėjau.
Turbūt jis jau pradeda sukti galvą, kodėl man šitaip reikia jo draugijos.
Džeikobas nusivedė mane aplink namą prie garažo.
— Ne. Dar ne.
— Būk geras, pranešk man, kai pradėsiu tave nervinti. Nenoriu būti našta.
— Gerai, — gerkliniu balsu nusijuokė jis. — Tikrai už tai nepradėsiu tavęs smaugti.
Įėjusi į garažą nustebau, kad raudonasis motociklas jau stovi ant ratų ir labiau primena motociklą nei sulankstyto metalo krūvą.
— Džeikai, tu nuostabus, — aiktelėjau.
Jis vėl nusijuokė.
— Kai turiu darbo, negaliu sustoti. — Jis gūžtelėjo pečiais. — Jei būčiau protingesnis, šiek tiek užvilkinčiau.
— Kodėl?
Jis nuleido akis ir taip ilgai tylėjo, kad suabejojau, ar išgirdo mano klausimą. Galop paklausė:
— Bela, jei būčiau pasakęs, kad negaliu sutaisyti šių motociklų, ką būtum dariusi?
Aš irgi atsakiau kiek patylėjusi, ir jis pakėlęs galvą pažvelgė į mane.
Būčiau... apgailestavusi, bet neabejoju, kad ir šiaip būtume radę ką veikti. Jei jau visai išsektų vaizduotė, galėtume ruošti namų darbus.
Džeikobas šyptelėjo, pečiai atsitiesė. Jis atsisėdo prie motociklo ir paėmė veržliaraktį.
— Tai sakai, dar atvažiuosi, kai baigsiu?
— Štai ko norėjai paklausti? — pakraipiau galvą. — Manau, kad tai aš naudojuosi tavo mechaniko gebėjimais, kuriuos labai pigiai įvertinai. Bet kol leisi, tol čia ir lankysiuosi.
— Tikiesi vėl pamatyti Kvilą? — paerzino jis.
— Nutvėrei mane.
Jis sukikeno.
— Tau tikrai patinka būti su manim? — stebėdamasis paklausė jis.
— Labai labai patinka. Ir aš tai įrodysiu. Rytoj turėsiu dirbti, bet trečiadienį mes ką nors nuveiksime, be motociklų.
— Ką gi?
— Dar nesugalvojau. Galėtume nuvažiuoti pas mane, kad tau nekiltų pagunda dirbti. Galėtum atsivežti namų darbus — tikriausiai atsilikai kaip ir aš.
— Namų darbai būtų puiki mintis.
Džeikas susiraukė, ir aš pasvarsčiau, kiek jis jų neruošia, kad galėtų leisti laiką su manim.
— Taip, — pritariau. — Turime retkarčiais elgtis atsakingai, antraip Bilis su Čarliu mus prigriebs.
Rankos mostu nupiešiau mus tarsi vieną esybę. Jam tai patiko — veidas nušvito.
— Kartą per savaitę namų darbai? — pasiūlė jis.
— Gal verčiau dukart, — pasiūliau, galvodama apie krūvą, kurią vien šiandien uždavė.
Jis sunkiai atsiduso. Tada užkišo ranką už įrankių dėžės ir ištraukė popierinį parduotuvės maišelį. Iš jo išėmė dvi skardines limonado, vieną atidarė ir padavė man. Atplėšęs antrąją iškilmingai pakėlė.
— Už atsakingumą, — paskelbė tostą. — Du kartus per savaitę.
— Ir už nutrūktgalviškumą visomis kitomis dienomis, — pridūriau aš.
Jis šyptelėjo, ir mes susidaužėme skardinėmis.
Namo grįžau vėliau, nei ketinau; Čarlis, nelaukdamas manęs, jau buvo užsakęs picą. Neleido man atsiprašinėti.
— Viskas gerai, — patikino jis mane. — Šiaip ar taip, nusipelnei pailsėti nuo virimo.
Žinojau, kad jam palengvėjo, nes ir toliau elgiausi kaip normalus žmogus, ir jis nenorėjo gadinti man nuotaikos.
Prieš sėsdama prie namų darbų peržiūrėjau elektroninį paštą, ten buvo ilgas laiškas nuo Renės. Ji džiaugėsi kiekviena mano pateikta smulkmena, tad nusiunčiau jai dar vieną išsamų savo dienos aprašymą. Papasakojau apie viską, išskyrus motociklus. Net nerūpestingoji Renė dėl to sunerimtų.
Mokykloje antradienį buvo ir gerų, ir blogų dalykų. Andžela su Maiku, regis, priėmė mane išskėstomis rankomis, pasiryžę nekreipti dėmesio į keistą mano elgesį pastaraisiais mėnesiais. Džesė spyriojosi labiau. Pamaniau, gal jai parašyti oficialų atsiprašymą už tą įvykį Port Andželese.
Darbe Maikas atgijo, ėmė plepėti. Tarsi būtų kaupęs savyje viso semestro šnekas, ir jos staiga būtų ėmusios lietis. Supratau, kad galiu šypsotis ir juoktis su juo, nors nebuvo taip lengva kaip su Džeikobu. Viskas atrodė palyginti ramu iki pat darbo pabaigos.
Maikas ant lango pakabino lentelę, kad parduotuvė uždaryta, aš sulanksčiau liemenę ir pakišau po prekystaliu.
— Šįvakar buvo smagu, — laimingas tarė Maikas.
— Taip, — sutikau, nors popietę būčiau mieliau leidusi garaže.
— Gaila, kad praeitą savaitę tau teko anksčiau išeiti iš filmo.
Šiek tiek sutrikau, kad jo mintys pasuko tokia linkme. Gūžtelėjau pečiais.
— Turbūt esu bailė.
— Norėjau pasakyti, kad tau vertėtų nueiti į geresnį filmą, kuris tau patiktų, — paaiškino jis.
— O, — vis dar suglumusi ištariau.
— Pavyzdžiui, penktadienį. Su manim. Galėtume nueiti pažiūrėti ko nors visai nebaisaus.
Prikandau lūpą.
Nenorėjau gadinti santykių su Maiku, juolab dabar, kai jis buvo vienas iš nedaugelio pasiruošusių man atleisti už tai, kad buvau pamišusi. Tačiau tai buvo pernelyg pažįstama. Tarsi praėjusių metų nebūtų buvę. Panorau, kad ir šįkart galėčiau pasiteisinti Džesika.
— Tai tarsi pasimatymas? — paklausiau.
Sąžiningumas šiuo atveju tikriausiai bus geriausia strategija. Reikia viską išsiaiškinti.
Jis apsvarstė mano balso toną.
— Jei nori. Bet nebūtinai.
— Aš į pasimatymus nevaikštau, — lėtai ištariau, suvokdama, kad tai tikra tiesa. Tas pasaulis atrodė neįmanomai toli.
— Taigi būsime tiesiog draugai? — paklausė jis. Žydros akys nebebuvo tokios džiugios. Vis dėlto vyliausi, kad rimtai pasiūlė draugauti.
— Būtų šaunu. Bet penktadieniui jau turiu kitų planų, tai gal kitą savaitę?
— Ką veiksi? — paklausė jis ne taip abejingai, kaip, manau, ketino.
— Ruošiu namų darbus. Planuoju... mokytis su draugu.
— O! Gerai. Tuomet kitą savaitę.
Nebe toks linksmas palydėjo mane iki automobilio. Tai man baisiai priminė pirmuosius mėnesius Forkse. Apsukau ratą, ir dabar viskas atrodė kaip anų įvykių atgarsiai — tušti, nekeliantys ankstesnio susidomėjimo.
Kitą vakarą Čarlis, regis, nėmaž nenustebo radęs mudu su Džeikobu susirangiusius svetainėje ant žemės su aplink išbarstytais vadovėliais, tad spėjau, kad jiedu su Biliu mus už nugarų apšnekėjo.
— Sveiki, vaikai, — tarė jis, žvilgčiodamas į virtuvę.
Koridoriumi sklido lazanijos kvapas — ją ruošiau visą popietę stebint ir kartkartėm ragaujant Džeikobui. Stengiausi atsilyginti už visas tas picas.
Džeikobas pasiliko vakarienės ir parvežė lėkštę namo, Biliui. Už tai, kad esu gera virėja, nenorom pridėjo dar metus prie mano suderėto amžiaus.
Penktadienį praleidome garaže, o šeštadienį, kai baigiau darbą pas Niutonus, vėl ruošėme namų darbus. Čarlis apsiramino dėl mano saugumo ir leido dieną žvejodamas su Hariu. Kai grįžo, mes viską buvome atlikę — dėl to jautėmės labai išmintingi ir brandūs — ir per Discovery kanalą žiūrėjome „Monstrų garažą“.
— Turbūt reikia eiti, — atsiduso Džeikobas. — Jau vėlu.
— Gerai, — sumurmėjau. — Parvešiu tave namo.
Jis nusijuokė iš nepatenkintos mano išraiškos — rodos, jam tai buvo malonu.
— Rytoj dirbsime toliau, — pasakiau, vos tik įlipome į pikapą. — Kada man atvažiuoti?
Jis nusišypsojo, atrodė keistai susijaudinęs.
— Palauk, kol paskambinsiu, gerai?
— Sutarta.
Suraukiau kaktą svarstydama, kas čia dedasi. Jis dar plačiau išsišiepė.
Kitą rytą laukdama, kol paskambins Džeikobas, ir bandydama atsikratyti naujausio košmaro, sutvarkiau namus. Sapno kraštovaizdis pasikeitė. Šiąnakt braidžiojau po plačias paparčių jūras, iš kurių kur ne kur kyšojo cūgos. Čia daugiau nieko nebuvo, ir aš pasiklydau, klajojau viena ir be tikslo, ieškodama nežinia ko. Norėjau vožtelėti sau už tai, kad praeitą savaitę taip kvailai sumaniau pasivažinėti po miškus. Išstūmiau sapną iš sąmonės vildamasi, kad jis liks kažkur uždarytas ir nebeištrūks.
Čarlis lauke plovė policijos automobilį, tad kai suskambėjo telefono skambutis, mečiau tualeto šepetį ir nulėkiau laiptais žemyn atsiliepti.
— Alio? — uždususi tariau.
— Bela, — su keista, oficialia gaidele balse kreipėsi Džeikobas.
— Labas, Džeikai.
— Manau, kad... kviečiu tave į pasimatymą, — reikšmingai ištarė jis.
N e išsyk susigaudžiau.
— Jie baigti? Negaliu patikėti!
Pačiu laiku. Man kaip tik reikėjo ko nors, kas išblaškytų sapnus ir tuštumą.
— Taip, jie važiuoja, ir visa kita.
— Džeikobai, tu tikrų tikriausiai esi pats talentingiausias ir nuostabiausias iš visų mano pažįstamų. Už tai gauni dešimt metų.
— Jėga! Aš jau vidutinio amžiaus.
Nusijuokiau.
— Nieko, pavysiu!
Pakišau valymo reikmenis po vonia ir pasičiupau striukę.
— Važiuoji pas Džeikobą, — tarė Čarlis, kai pralėkiau pro jį. Tai net nebuvo klausimas.
— Aha, — atsakiau ir įšokau į pikapą.
Būsiu nuovadoj, — man pavymui šūktelėjo Čarlis.
— Gerai, — surikau jam, sukdama raktelį.
Čarlis dar kažką sakė, bet per variklio riaumojimą gerai neišgirdau. Skambėjo maždaug taip:
— Ar kas dega?
Pastačiau automobilį šalia Blekų namų, prie medžių, kad būtų lengviau sukrauti motociklus. Kai išlipau, akį patraukė ryškių spalvų lopai: po egle, taip, kad nesimatytų nuo namų, buvo paslėpti du žvilgantys motociklai, raudonas ir juodas. Džeikobas pasiruošė.
Ant rankenų buvo užrišta po mėlyną kaspiną. Man besijuokiant, iš namų išbėgo Džeikobas.
— Pasiruošusi? — tyliai paklausė jis, akys žibėjo.
Pažvelgiau pro jį, Bilio nebuvo nė ženklo.
— Taip, — tariau, bet nebesijaučiau tokia linksma kaip anksčiau. Bandžiau įsivaizduoti save, iš tikrųjų sėdinčią ant motociklo.
Džeikobas lengvai sukrovė motociklus į pikapo kėbulą, rūpestingai paguldė ant šonų, kad nesimatytų.
— Važiuojam, — tarė jis iš susijaudinimo aukštesniu nei įprastai balsu. — Žinau puikią vietelę — ten mūsų niekas nesugaus.
Važiavome į pietus nuo miesto. Purvinas keliukas tai įsukdavo į mišką, tai išsukdavo iš jo — kartais tematydavome medžius, o kartais atsiverdavo Ramusis vandenynas, net kvapą užgniauždavo. Tamsiai žalias po debesimis jis siekė lig pat horizonto. Mes važiavome aukštai per uolas, į kurias rėmėsi paplūdimys, ir tas pats vaizdas, regis, tęsėsi iki pat begalybės.
Važiavau lėtai, kad keliukui pasukus arčiau uolų krašto galėčiau pažvelgti į vandenyną. Džeikobas pasakojo, kaip baigė tvarkyti motociklus, bet kalbėjo techniniais terminais, tad ne itin atidžiai klausiausi.
Ir tada, ant uolos atbrailos, visai netoli krašto, pamačiau stovint keturias žmogystas. Iš toli nesupratau, kokio amžiaus, bet spėjau, kad tai vyrai. Nors oras buvo žvarbus, jie, rodos, mūvėjo tik šortus.
Man bežiūrint aukščiausias jų priėjo prie pat skardžio. Sumažinau greitį, koja pakibo virš stabdžio pedalo.
Ir tada jis puolė nuo uolos.
— Ne! — surikau ir smarkiai paspaudžiau stabdį.
— Kas nutiko? — išsigandęs šūktelėjo Džeikobas.
— Tas vaikinas — jis ką tik nušoko nuo uolos! Kodėl jie jo nesulaikė? Turime iškviesti greitąją!
Atidariau dureles ir jau norėjau lipti, nors tai buvo visai beprasmiška. Artimiausias telefonas tikriausiai buvo pas Bilą. Tačiau negalėjau patikėti tuo, ką regėjau. Galbūt pasąmonėje tikėjausi, kad žiūrint ne pro stiklą viskas atrodys kitaip.
Džeikobas nusijuokė, ir aš priblokšta pažvelgiau į jį. Kaip jis gali būti toks žiaurus, toks abejingas?
— Jie tik šokinėja nuo uolų į vandenyną, Bela. Tai tokia pramoga. La Puše nėra pramogų centrų, supranti.
Jis šaipėsi, bet balse buvo justi keista susierzinimo gaidelė.
— Šokinėja nuo uolų? — apstulbusi pakartojau.
Netikėdama savo akimis žiūrėjau, kaip kitas žmogus prieina prie krašto, sustoja... ir tada labai grakščiai šoka žemyn. Jis krito, kaip man pasirodė, amžinybę, galop dailiai paniro į tamsiai pilkas bangas apačioje.
— Oho. Iš taip aukštai. — Vėl atsisėdau į savo sėdynę ir išpūtusi akis žiūrėjau į du ant uolos stovinčius šuolininkus. — Koks trisdešimt metrų.
— Taip, daugelis mūsų šokinėjame nuo žemesnės atbrailos, ji atsikišusi maždaug per vidurį uolos. — Džeikobas mostelėjo pro langą. Vieta, į kurią jis rodė, atrodė kur kas tinkamesnė. — Tie vyrukai nesveiki. Tikriausiai nori pasirodyti, kokie jie kietuoliai. Turiu galvoje, kad šiandien šaltoka. Vandeny turėtų būti ne itin malonu. — Jis nutaisė piktą miną, tarsi šie triukai jį asmeniškai žeistų. Tai mane šiek tiek nustebino. Maniau, kad Džeikobo beveik neįmanoma supykinti.
— Ir tu šokinėji nuo uolų? — man pro ausis neprasprūdo žodelis „mūsų“.
— Žinoma, žinoma. — Jis gūžtelėjo pečiais ir nusišypsojo. — Tai smagu. Ir baisoka šitaip skristi.
Vėl pažvelgiau į uolas, kur prie skardžio artinosi trečiasis vaikinas. Dar niekada gyvenime nebuvau mačiusi ko nors nutrūktgalviškesnio. Mano akys išsiplėtė, nusišypsojau.
— Džeikai, turėsi išmokyti mane šokinėti nuo uolų.
Jis nepritardamas pažvelgė į mane.
— Bela, tu ką tik ruošeisi kviesti Semui greitąją, — priminė jis man.
Nustebau, kad jis iš taip toli atpažino, kas ten tokie.
— Norėčiau pabandyti, — nepasidaviau, jau ruošdamasi lipti iš automobilio.
Džeikobas sugriebė man už riešo.
— Tik ne šiandien, gerai? Gal bent galėtume palaukti šiltesnės dienos?
— Gerai, tinka, — pritariau. Atidarius duris nuo ledinio vėjo pašiurpo rankų oda. — Bet norėčiau greitai.
— Greitai. — Jis pavartė akis. — Kartais tu keistoka, Bela. Žinojai tai?
Atsidusau.
— Taip.
— Be to, mes šoksime ne nuo viršaus.
Susižavėjusi stebėjau, kaip trečiasis vaikinas įsibėgėja ir išlekia toliau į orą nei anie du. Krisdamas jis vartėsi kūliais ir sukiojosi, lyg šokdamas uždelstinio išsiskleidimo parašiutu. Atrodė laisvas kaip paukštis — nieko negalvojantis, visiškai neatsakingas.
— Puiku, — sutikau. — Bent jau ne pirmą kartą.
Dabar Džeikobas atsiduso.
— Tai išbandysime motociklus ar ne? — griežtai paklausė jis.
— Gerai, gerai. — Atplėšiau akis nuo paskutinio ant uolos laukiančio žmogaus. Prisisegiau diržu ir užtrenkiau dureles. Variklis riaumodamas tebeveikė laisvąja eiga. Nuriedėjome tolyn keliuku.
— Tai kas tie vyrukai — tie bepročiai? — pasidomėjau.
Jis pasibjaurėdamas sugargaliavo.
— La Pušo gauja.
— Pas jus yra gauja? — nusistebėjau. Man tai padarė įspūdį.
Jis iškart iš manęs nusijuokė.
— Ne tai, ką tu galvoji. Prisiekiu, jie kaip kokios sugedusios apsaugos kameros. Jie nekelia muštynių, atvirkščiai, palaiko tvarką. — Džeikas prunkštelėjo. — Buvo čia atsidanginęs toks vaikinas, gyvena kažkur prie Makaho rezervato, aukštas, baisiai atrodantis. Na, pasklido kalbos, kad jis pardavinėja vaikams metadoną, tai Semas Ulis su savo mokiniais jį išvarė iš mūsų krašto. Jie visi gina mūsų kraštą ir genties garbę... Tai darosi juokinga. Blogiausia tai, kad taryba į juos žiūri rimtai. Embris sakė, kad taryba netgi susitikinėja su Semu. — Džeikas apmaudžiai papurtė galvą. — Embris dar girdėjo iš Lėjos Klirvoter, kad jie save vadina „gynėjais“ ar kažkaip panašiai.
Jis buvo sugniaužęs kumščius, lyg norėtų kam smogti. Dar niekada nemačiau Džeikobo tokio.
Nustebau išgirdusi Semo Ulio vardą. Nenorėjau atgaivinti savo košmaro prisiminimų, tad greitom pareiškiau:
— Tau jie ne itin patinka.
— Tai matyti? — pašaipiai paklausė jis.
— Na... Neatrodo, kad jie darytų ką nors bloga. — Bandžiau jį nuraminti, vėl pralinksminti. — Tiesiog vaidina geruolius.
— Taip. Vaidina — tinkamas žodis. Jie visuomet maivosi — kaip ir dabar, šokinėdami nuo uolų. Jie elgiasi kaip... kaip nežinau kas. Kaip kieti vyrukai. Kartą praeitą semestrą su Embriu ir Kvilu vaikštinėjau po parduotuvę, ir ten užsuko Semas su savo pasekėjais Džaredu ir Polu. Kvilas kažką leptelėjo, žinai, kaip jis nenulaiko liežuvio už dantų, ir Polas įsiuto. Jo akys patamsėjo, jis lyg ir išsišiepė — ne, veikiau iššiepė dantis — atrodė, dreba iš pykčio, ar panašiai. Bet Semas uždėjo ranką Polui ant krūtinės ir pakraipė galvą. Polas minutę pažiūrėjo į jį ir nusiramino. Rimtai, atrodė taip, lyg Semas jį suturėjo — tarsi Polas būtų mus sudraskęs, jei tas nebūtų jo sustabdęs. — Džeikas suaimanavo. — Kaip prastame vesterne. Žinai, Semas jau vyras, jam dvidešimt. Bet Polui tik šešiolika, jis žemesnis už mane ir ne toks tvirtas kaip Kvilas. Manau, bet kuris mūsų būtume jį sutvarkę.
— Kieti vyrukai, — pritariau.
Vaizduotėje regėjau, ką jis pasakojo, ir man tai kai ką priminė... Trijulę aukštų tamsiaplaukių vyrų, labai ramiai stovinčių vienas šalia kito mano tėvo svetainėje. Mačiau juos iš šono, nes galva buvo atremta į sofą, o virš manęs buvo palinkę daktaras Džerandis ir Čarlis... Negi tai buvo Semo gauja?
Greitai prabilau, norėdama atsikratyti šių niūrių prisiminimų.
— Negi Semas ne per didelis tokiems dalykėliams?
— Taip, jis jau turėjo stoti į koledžą, bet pasiliko čia. Ir niekas jam dėl to nė žodžio nepasakė. Kai mano sesuo atsisakė dalinės stipendijos ir ištekėjo, visa taryba ją užsipuolė. Bet Semas Ulis klysti negali, tik ne jis.
Jo veide įsirėžė nepažįstami pasipiktinimo bruožai — pasipiktinimo ir dar kažko, ko iš pradžių neatpažinau.
— Visa tai iš tiesų gali erzinti ir atrodo... keista. Bet nesuprantu, kodėl tave taip žeidžia.
Dirstelėjau į jo veidą vildamasi, kad neužgavau. Staiga jis nurimo, užsižiūrėjo pro šoninį langą.
— Ką tik pravažiavai posūkį, — monotonišku balsu tarė jis.
Apsisukau aplink, nenuvažiavau nuo kelio ir nekliudžiau medžio.
— Dėkui, kad laiku pranešei, — burbtelėjau, jau važiuodama šalutiniu keliuku.
— Atleisk, nepastebėjau.
Kurį metą tylėjome.
— Gali sustoti bet kur, — švelniai tarė jis.
Sustojau kelkraštyje ir išjungiau variklį. Nuo staigios tylos ėmė spengti ausyse. Išlipome, ir Džeikobas pasuko prie pikapo užpakalio iškrauti motociklų. Bandžiau jo veide ką nors išskaityti. Kažkas jam kėlė nerimą. Pataikiau į jautrią vietą.
Pristūmęs prie manęs raudonąjį motociklą jis puse lūpų šyptelėjo.
— Pavėluotai su gimtadieniu. Ar pasiruošusi?
— Manau, taip.
Kai supratau, kad tuoj turėsiu ant jo sėsti, motociklas staiga pasirodė baisus, šiurpus.
— Važiuosime lėtai, — pažadėjo jis.
Nuėjo prie juodojo motociklo, o aš savąjį atrėmiau į pikapo groteles.
— Džeikai... — kai jis apėjo aplink pikapą prie manęs, sudvejojau.
— Ką?
— Kas tave iš tiesų slegia? Dėl Semo, turiu galvoje? Ar yra dar kas nors?
Stebėjau jo veidą. Jis raukėsi, bet neatrodė supykęs. Pažvelgė į purvą ir batu ėmė spardyti savo motociklo priekinį ratą, tarsi vilkintų laiką. Paskui atsiduso.
— Tai dėl to... kaip jie su manim elgiasi. Man tai kelia šiurpą. — Dabar žodžiai liete liejosi. — Žinai, taryba turėtų būti sudaryta iš lygiateisių narių, bet jei ir yra koks lyderis, tai mano tėvas. Niekaip neišsiaiškinu, kodėl žmonės su juo šitaip elgiasi. Kodėl jo nuomonė pati svariausia. Tai tikriausiai kaip nors susiję su jo tėvu ir tėvo tėvu. Mano senelis Efraimas Blekas buvo tarsi paskutinis mūsų vadas, galbūt dėl to jie dabar klauso Bilio. Bet aš esu toks pat kaip kiti. Niekas su manim nesielgė ypatingai... iki šiol.
Nejučia šūktelėjau:
— Semas su tavim elgiasi ypatingai?
— Taip, — sutiko jis ir pažvelgė į mane susirūpinusiu žvilgsniu. — Jis žiūri į mane tarsi ko nors lauktų... lyg vieną dieną ketinčiau prisidėti prie jų paikos gaujos. Jis man dėmesingesnis nei kitiems vaikinams. Negaliu pakęsti.
— Tu neprivalai prie nieko prisidėti. — Mano balsas skambėjo piktai.
Džeikobas tikrai nerimavo, ir mane tai siutino. Kas tie „gynėjai“
tariasi esą?
— Taigi. — Koja ir toliau savo ritmu bumbsėjo į padangą.
— Kas dar? — jaučiau, kad tai ne viskas.
Jis suraukė antakius taip, kad veidas atrodė veikiau liūdnas ir susirūpinęs nei piktas.
— Embris. Jis pastaruoju metu manęs vengia.
Mintys neatrodė kaip nors susijusios, ir aš pamaniau, kad, ko gero, esu pati kalta dėl jo bėdų su draugu.
— Per daug laiko leidi su manim, — priminiau jam, jausdamasi savanaudė. Visiškai užvaldžiusi jį.
— Ne, ne tai. Ne tik man taip atrodo — ir Kvilui, ir kitiems. Embris visą savaitę nėjo į mokyklą, bet kai norėdavau aplankyti, niekada nerasdavau jo namie. O sugrįžęs atrodė... atrodė lyg apkvaitęs. Išsigandęs. Mudu su Kvilu bandėme iškvosti, kas nutiko, bet jis nė su vienu iš mūsų nesišnekėjo.
Žvelgiau į Džeikobą ir sunerimusi kramčiau lūpą — jis tikrai nuogąstavo. Tačiau į mane nežiūrėjo. Stebėjo padangą spardančią koją, lyg ši būtų kieno nors kito.
— O šią savaitę Embris staiga išėjo su Semu ir kitais. Šiandien jis buvo ant uolų. — Balsas buvo tylus ir įsitempęs.
Pagaliau Džeikas pažvelgė į mane.
Bela, Embris jų dar labiau nekentė negu aš. Nenorėjo turėti su jais nieko bendra. O dabar sekioja paskui Semą, tarsi būtų prisidėjęs prie kokio nors kulto. Tas pat buvo ir su Polu. Visiškai tas pat. Jis visai nedraugavo su Semu. Tada kelias savaites nelankė mokyklos, o kai grįžo, jau priklausė Semui. Nesuprantu, ką tai reiškia. Nieko neišsiaiškinu, nors jaučiu, kad privalau, nes Embris mano draugas ir... Semas keistai į mane žvalgosi... ir... — jis nutilo.
— Ar kalbėjaisi apie tai su Biliu? — paklausiau.
Jo siaubas persidavė ir man. Nugara ėmė bėgioti šiurpuliai.
Jo veide išvydau pyktį.
— Taip, — sušnypštė jis. — Jis labai padėjo.
— Ką sakė?
Džeikobo išraiška buvo pašaipi, kalbėdamas jis pamėgdžiojo žemą tėvo balsą.
— Dėl to tau nereikia nerimauti, Džeikobai. Po kelerių metų, jei tu ne... na, paaiškinsiu vėliau. — Jis vėl prabilo savo balsu. — Ką turėčiau apie tai galvoti? Ar jis bando pasakyti, kad tai kažkokia kvaila paauglystė, laikinas dalykas? Ne, tai kažkas kita. Kažkas bloga.
Jis kandžiojo lūpą ir gniaužė rankas. Atrodė, kad tuoj pravirks.
Negalvodama apkabinau jį per liemenį ir priglaudžiau veidą prie krūtinės. Jis buvo toks aukštas, kad jaučiausi kaip vaikas, apkabinęs suaugusįjį.
— Ak, Džeikai, viskas bus gerai! — pažadėjau jam. — Jei kas nors blogės, galėsi atsikraustyti pas mus su Čarliu. Nebijok, ką nors sugalvosime!
Jis sekundę sustingo, tada dvejodamas apsivijo mane savo ilgomis rankomis.
— Dėkui, Bela. — Balsas buvo kimesnis nei paprastai.
Taip kurį metą stovėjome, ir tai manęs netrikdė; tiesą sakant, prisilietimas guodė. Jaučiausi ne taip, kaip kadaise, apsikabinusi kai ką kitą. Tai buvo draugystė. Džeikobas buvo labai šiltas.
Buvo keista jausti tokį artumą — veikiau emocinį nei fizinį. Nors fizinis artumas su kita žmogiška būtybe buvo neįprastas. Tai man būdinga. Paprastai nebendraudavau su kitais taip lengvai, taip paprastai.
Ne su žmonėmis.
— Jei tu šitaip elgsiesi, aš dažniau išsigąsiu.
Džeikobo balsas vėl buvo įprastas, linksmas, man prie ausies nuskambėjo jo juokas. Pirštais švelniai ir baugščiai palietė mano plaukus.
Taigi, man tai buvo draugystė.
Greitai atsitraukiau, juokdamasi kartu su juo, bet pasiryžusi tuoj pat viską sudėlioti į vietas.
— Sunku patikėti, kad esu dvejais metais už tave vyresnė. — Pabrėžiau žodį „vyresnė“. — Jaučiuosi kaip nykštukė.
Stovėdama taip arti iš tikrųjų turėjau atkraginti galvą, kad pamatyčiau jo veidą.
— Žinoma, tu pamiršai, kad man jau beveik keturiasdešimt.
— O, teisybė.
Jis patapšnojo man per galvą.
— Tu kaip lėlytė, — pasišaipė jis. — Porcelianinė lėlytė.
Išpūčiau akis ir žingtelėjau žingsnį atgal.
— Dar pradėsi kalbėti apie albinosus.
— Rimtai, Bela, tai tu tikrai ne albinosė? — jis ištiesė savo rudą ranką greta manosios. Skirtumas man neglostė savimeilės. — Dar niekada nemačiau tokio blyškaus žmogaus... na, išskyrus... — jis nutilo ir aš nusigręžiau, stengdamasi nesuprasti, ką jis norėjo pasakyti.
— Tai važiuosim ar ne?
— Pirmyn, — pritariau ir apsidžiaugiau labiau, nei būčiau apsidžiaugusi prieš pusę minutės.
Jo nebaigtas sakinys man priminė, dėl ko esu čia.