6. DRAUGAI

MOTOCIKLŲ SLĖPTI NEREIKĖJO, tiesiog pastatėme juos Džeikobo pašiūrėje. Bilis savo kėdute negalėtų važiuoti tuo nelygiu gruntu, kuris garažą skyrė nuo namų.

Džeikobas iškart pradėjo ardyti pirmąjį motociklą — raudonąjį, skirtą man. Jis atidarė Rabbit keleivio dureles, kad galėčiau įlipti ir man nereikėtų sėdėti ant žemės. Darbuodamasis linksmai tauškėjo, man tereikėdavo retkarčiais įsiterpti, kad pokalbis nesiliautų. Jis man išklojo, kaip sekasi mokykloje, papasakojo apie pamokas ir du geriausius savo draugus.

— Kvilas ir Embris? — įsiterpiau. — Neįprasti vardai.

Džeikobas sukikeno.

— Kvilas reiškia „dovana“, o Embris, manau, gavo muilo operos žvaigždės vardą. Bet nieko tiksliai negaliu pasakyti. Jei tik prabyli apie jų vardus, jie tuoj puola muštis kaip pasiutę — tuomet tau galas.

— Geri draugai, — kilstelėjau antakį.

— Jie tikrai geri. Tik nereikia kibti prie jų vardų.

Kaip tik tada tolumoje pasigirdo šūksniai.

— Džeikobai? — kažkas rėkė.

— Čia Bilis? — paklausiau.

— Ne. — Džeikobas nunarino galvą, ir atrodė, kad jo ruda oda raudonuoja. — Vilką mini, — burbtelėjo jis, — vilkas čia.

— Džeikai? Ar tu čia? — dabar riksmai skambėjo arčiau.

— Taip! — šūktelėjo Džeikobas ir atsiduso.

Trumpam nutilome ir palaukėme, kol į pašiūrę sulindo du iš už kampo pasirodę aukšti tamsiaodžiai vaikinai.

Vienas buvo lieknas ir bemaž toks pat ilgšis kaip Džeikobas. Jo juodi plaukai buvo iki pat smakro, per vidurį perskirti, kairėje užkišti už ausies, dešinėje laisvai besidraikantys. Žemesnysis berniukas buvo stambesnis. Balti marškinėliai aptempė tvirtą krūtinę, ir buvo matyti, kad jis tuo didžiuojasi. Plaukai kirpti trumpai, beveik ežiuku.

Abu berniukai, išvydę mane, sustojo kaip įbesti. Lieknasis dirsčiojo tai į Džeikobą, tai į mane, o raumeningasis nenuleido nuo manęs akių, jo veide pamažu skleidėsi šypsena.

— Sveiki, vyručiai, — ne itin džiugiai pasisveikino Džeikobas.

— Labas, Džeikai, — nenusukdamas nuo manęs žvilgsnio atsakė žemasis.

Jo šypsena buvo tokia išdykėliška, kad nejučia nusišypsojau ir aš. Jis man mirktelėjo.

— Ei, sveika.

— Kvilai, Embri — čia mano draugė Bela!

Kvilas su Embriu — vis dar nežinojau, kuris yra kuris, — reikšmingai susižvalgė.

— Čarlio mergiotė, tiesa? — paklausė kresnasis vaikinas, tiesdamas man ranką.

— Tiesa, — patvirtinau, spausdama jam delną.

Jis spustelėjo stipriai, lyg treniruotų bicepsą.

— Aš Kvilas Atera, — išdidžiai pareiškė jis, prieš paleisdamas mano ranką.

— Malonu susipažinti, Kvilai.

— Labas, Bela. Aš Embris, Embris Kolas — tikriausiai jau ir taip supratai.

Embris droviai nusišypsojo ir mostelėjo ranka, paskui įsikišo ją į džinsų kišenę.

Linktelėjau.

— Malonu susipažinti.

— Tai ką čia, žmonės, veikiat? — tebežiopsodamas į mane paklausė Kvilas.

— Mes su Bela ruošiamės suremontuoti šituos motociklus, — atsainiai paaiškino Džeikobas.

Tačiau „motociklai“, regis, buvo stebuklingas žodis. Abu berniukai priėjo apžiūrėti Džeikobo darbo ir apibėrė jį protingais klausimais. Daugelio jų vartojamų žodžių nė girdėti nebuvau girdėjusi, tad supratau, kad tik turėdama Y chromosomą galėčiau iš tiesų suprasti jų džiaugsmą.

Jie vis dar karštai šnekučiavosi apie dalis ir detales, kai nusprendžiau keliauti namo, kol nespėjo pasirodyti Čarlis. Atsidususi išsliuogiau iš Rabbit.

Džeikobas atsiprašydamas pažvelgė į mane.

— Mes tau atsibodome, ar ne?

— Ne. — Tai buvo tikra tiesa. Jaučiausi laiminga — kaip keista. — Man tik reikia paruošti Čarliui vakarienę.

— O... na, šįvakar juos išardysiu ir išsiaiškinsiu, ko mums dar reikės remontui. Kada norėsi kibti į darbą?

— Galėčiau atvažiuoti rytoj?

Sekmadieniai man buvo tikra pražūtis. Namų darbų niekada neužtekdavo, vis vien likdavo laiko.

Kvilas kumštelėjo Embriui į ranką ir jie šyptelėjo vienas kitam.

Džeikobas patenkintas nusišypsojo.

— Būtų nuostabu!

— Jei sudarytum sąrašą, galėtume nuvažiuoti dalių, — pasiūliau.

Džeikobas šiek tiek surimtėjo.

— Aš vis dar abejoju, ar galiu tau leisti už viską mokėti.

Papurčiau galvą.

— Neabejok. Šį pokylį finansuoju aš. Iš tavo pusės reikės darbo ir žinių.

Embris išpūtęs akis pažiūrėjo į Kvilą.

— Tai atrodo neteisinga, — kraipė galvą Džeikobas.

— Džeikai, jei nuvežčiau juos pas mechanikus, kiek jie iš manęs paimtų? — įtikinėjau jį.

Džeikas nusišypsojo.

— Gerai, tavo viršus.

— Jau nekalbu apie vairavimo pamokas, — pridūriau.

Kvilas plačiai išsišiepė Embriui ir kažką sukuždėjo, ką neišgirdau. Šmėkštelėjo Džeikobo ranka ir tėškė Kvilui į pakaušį.

— Še tau, nešdinkis, — suniurzgėjo jis.

— Na, rimtai, man reikia važiuoti, — paprieštaravau ir žengiau prie durų. — Pasimatysime rytoj, Džeikobai.

Vos pradingau jiems iš akių, Kvilas su Embriu vienu balsu sušuko:

— Ohooooo!

Paskui sekė trumpų muštynių garsai, į juos įsiterpdavo „oi!“ ir „ei!“

— Jei rytoj kuris nors įkelsite į mano valdas bent kojos pirštelį... — išgirdau grasinant Džeikobą.

Užėjau už medžių ir nebegirdėjau jo balso.

Tyliai sukikenau. Išgirdusi tą garsą iš nuostabos išpūčiau akis. Aš juokiausi, tikrai juokiausi, ir netgi niekam nematant. Pasijutau tokia lengva, kad vėl nusijuokiau, tiesiog norėdama dar pasimėgauti šiuo jausmu.

Namo parvykau pirmiau už Čarlį. Kai jis įėjo, jau traukiau iš kaistuvio keptą viščiuką ir dėjau ant popierinių rankšluosčių krūvelės.

— Labas, tėti, — šyptelėjau jam.

Čarlio veide šmėkštelėjo nuostaba, paskui jis susitvardė.

— Labas, mieloji, — nepatikliai ištarė jis. — Smagu buvo su Džeikobu?

Pradėjau dėlioti ant stalo maistą.

— Taip, labai.

— Na tai gerai. — Jis vis dar kalbėjo atsargiai. — Tai ką veikėte?

Dabar jau aš tapau atsargi.

— Sėdėjau jo garaže ir žiūrėjau, kaip jis dirba. Ar žinai, kad jis remontuoja folksvageną?

— Taip, atrodo, Bilis minėjo.

Čarlis pradėjo kramtyti ir liovėsi kamantinėjęs, tačiau net valgydamas tyrinėjo mano veidą.

Po vakarienės paslampinėjau, du kartus sutvarkiau virtuvę, paskui, kol Čarlis žiūrėjo ledo ritulio varžybas, svetainėje pamažu ruošiau namų darbus. Vilkinau laiką kiek tik galėjau, bet galop Čarlis užsiminė, kad jau vėlu. Man nieko neatsakius jis pakilo, pasirąžė ir išeidamas užgesino šviesą. Nenorom nusekiau paskui jį.

Lipdama laiptais jaučiau, kad nenormaliai geros popietės savijautos likučiai apleidžia mano kūną, o jų vietą užima buka baimė to, kas dabar manęs laukia.

Nebebuvau apmirusi. Ši naktis tikrai bus tokia pat klaiki kaip praėjusi. Atsiguliau ant lovos ir susiriečiau į kamuoliuką, ruošdamasi antpuoliui. Stipriai užsimerkiau ir... supratau, kad jau rytas.

Apstulbusi spoksojau pro langą į blausiai sidabrinę šviesą.

Pirmą kartą per daugiau nei keturis mėnesius nieko nesapnavau. Nesapnavau ir neklykiau. Nesupratau, kuris jausmas stipresnis: palengvėjimas ar nuostaba.

Kelias minutes pagulėjau lovoje laukdama, kas bus toliau. Juk būtinai ko nors sulauksiu. Jei ne skausmo, tai nejautros. Laukiau, bet nieko neįvyko. Jaučiausi pailsėjusi — tokia jau seniai nebuvau.

Nesitikėjau, kad tai gali ilgai trukti. Vaikščiojau slidžia, pavojinga briauna, ir mažai tereikėjo, kad būčiau vėl nukritusi. Netgi žvalgytis po kambarį šiomis staiga pragiedrėjusiomis akimis — matyti, kaip keistai jis atrodo, pernelyg švarus, tarsi čia nė nebūčiau gyvenusi, — buvo pavojinga.

Išmečiau tas mintis iš galvos ir rengdamasi sutelkiau dėmesį į tai, kad šiandien vėl pamatysiu Džeikobą. Ši mintis sukėlė tarsi... viltį. Gal bus taip pat kaip vakar? Gal man nereikės sau priminti, kad atrodyčiau susidomėjusi, kad deramais laiko tarpais linksėčiau ir šypsočiausi, kaip elgdavausi būdama su kitais? Galbūt... bet negalėjau patikėti, kad tai truks ilgai. Negalėjau patikėti, kad bus taip lengva kaip vakar. Neištverčiau, jei paskui tektų nusivilti.

Pusryčiaujant Čarlis elgėsi atsargiai. Akis buvo nudelbęs į kiaušinienę, ir tik tada, kai manydavo, kad nematau, slapčia dirsčiojo.

— Ką šiandien ruošiesi veikti? — paklausė jis, apžiūrinėdamas atbrizgusį rankogalio siūlą, tarsi jam ne itin rūpėtų, ką atsakysiu.

— Ruošiuosi vėl aplankyti Džeikobą.

Jis nepakeldamas galvos linktelėjo.

— O, — tepratarė.

— Neprieštarauji? — apsimečiau sunerimusi. — Galėčiau ir pasilikti...

Jis greitai pakėlė galvą, akyse šmėkštelėjo siaubas.

Ne, ne! Važiuok. Šiaip ar taip, pas mane ruošėsi užsukti Haris pasižiūrėti rungtynių.

— Gal Haris galėtų atsivežti ir Bilį? — pasiūliau. Kuo mažiau liudininkų, tuo geriau.

— Puiki mintis.

Pamaniau, ar tik rungtynės nebuvo dingstis mane išspirti, bet dabar jis, regis, tikrai džiaugėsi. Kol vilkausi savo neperšlampamą striukę, jis nupėdino prie telefono. Mane graužė sąžinė dėl kišenėje gulinčios čekių knygutės. Niekada ja nesinaudodavau.

Lauke pylė kaip iš kibiro. Turėjau važiuoti daug lėčiau, nei būčiau norėjusi; tai, kas yra priekyje, mačiau tik per automobilio ilgį. Bet pagaliau purvinais keliukais pridardėjau prie Džeikobo namų. Man dar nespėjus išjungti variklio, atsivėrė laukujės durys ir išbėgo Džeikobas su dideliu juodu skėčiu.

Kai atidariau dureles, išskleidė jį man virš galvos.

— Skambino Čarlis, sakė, kad tu pakeliui, — šypsodamasis paaiškino Džeikobas.

Be jokių pastangų, sąmoningai nekontroliuojant raumenų aplink lūpas, veide atsirado šypsena. Gerklėje pajutau keistą šilumą, nors ant skruostų teškėjo lediniai lietaus lašai.

— Sveikas, Džeikobai.

— Nuostabu, jis pakvietė ir Bilį. — Džeikas džiaugdamasis iškėlė ranką.

Turėjau pasistiebti, kad pliaukštelėčiau jam per delną, ir Džeikas nusijuokė.

Po kelių minučių pasirodė Haris išsivežti Bilio. Džeikobas, laukdamas, kol liksime vieni, trumpai aprodė savo mažytį kambarėlį.

— Tai ką darysime, pone veržliarakti? — paklausiau, kai tik paskui Bilį užsivėrė durys.

Džeikobas iš kišenės išsitraukė sulankstytą popieriaus lapą ir ištiesino.

Pradėsime nuo sąvartyno, žiūrėsime, gal nusišypsos laimė. Gali išeiti brangokai, — perspėjo jis mane. — Tiems motociklams, kad važiuotų, reikės smarkiai padėti.

Mano veidas neatrodė labai susirūpinęs, tad jis pridūrė:

— Turiu omeny, gali prireikti daugiau nei šimto dolerių.

Išsitraukiau čekių knygutę, pasivėdavau ja ir tik pasišaipiau iš jo rūpesčių.

— Mums užteks.

Tai buvo labai keista diena. Jaučiausi linksma. Net sąvartyne, pliaupiant lietui, klampojant po purvą iki kulkšnių. Iš pradžių pamaniau, ar tai ne šokas praėjus nejautrai, bet tokio paaiškinimo neužteko.

Pamažu supratau, jog tai daugiausia dėl Džeikobo. Ne tik todėl, kad jis visuomet apsidžiaugdavo mane išvydęs ir nešnairuodavo laukdamas, kol kaip nors išsiduosiu esanti pamišusi ar prislėgta. Tai visiškai nebuvo susiję su jo požiūriu į mane.

Tai buvo susiję su pačiu Džeikobu. Jis tiesiog buvo amžinai laimingas žmogus, tą laimę skleidė aplinkui, dalijosi ja su šalia esančiais. Kaip Saulė, šildanti aplink ją besisukančią Žemę, taip ir Džeikobas šildė aplinkinius. Tai buvo įgimta, nuo jo neatsiejama. Nieko nuostabaus, kad ir vėl troškau jį išvysti.

Net tuomet, kai jis pasiteiravo apie mano prietaisų skydelyje žiojinčią skylę, manęs neapėmė klaikas, nors turėjo apimti.

— Sugedo grotuvas? — pasiteiravo jis.

— Taip, — sumelavau.

Jis pabaksnojo aplink ertmę.

— Kas jį išėmė? Pridaryta gerokai žalos...

— Aš, — prisipažinau.

Jis nusijuokė.

— Tai gal verčiau nekišk pirštų prie motociklų.

— Sutinku.

Kaip sakė Džeikobas, sąvartyne mums nusišypsojo laimė. Jis be galo džiaugėsi radęs kelias pajuodusias, alyvuotas lankstyto metalo dalis; man darė įspūdį tik tai, kad jis žinojo, kur jos turi būti.

Iš ten nuvažiavome į Čekerio automobilių dalių parduotuvę Hokijame. Mano pikapu teko daugiau nei dvi valandas vingiuoti vieškeliu į pietus, bet su Džeikobu laikas bėgo greitai. Jis plepėjo apie savo draugus ir mokyklą, o aš nejučia visai nuoširdžiai ėmiau jį klausinėti — man buvo tikrai įdomu, ką jis pasakoja.

— Aš tik vienas šneku, — pasiskundė jis, išklojęs ilgą istoriją apie Kvilą, kaip tas prisidarė rūpesčių pakvietęs į pasimatymą seną vieno abituriento draugę. — Dabar perduodu estafetę tau. Kas naujo Forkse? Ten turėtų būti daug įdomiau nei La Puše.

— Klysti, — atsidusau. — Ten visiškai nieko nevyksta. Tavo draugai kur kas įdomesni nei manieji. Man tavo bičiuliai patiko, Kvilas labai juokingas.

Jis suraukė kaktą.

— Man atrodo, ir tu patikai Kvilui.

Nusijuokiau.

— Jis man truputį per mažas.

Džeikobo raukšlės pagilėjo.

— Jis ne ką jaunesnis už tave. Tik metais ir keliais mėnesiais.

Nujaučiau, kad kalbame nebe apie Kvilą. Nerūpestingu tonu paerzinau jį:

— Žinoma, bet jei atsižvelgsime į tai, kaip skirtingai bręsta berniukai ir mergaitės, tai gal reikėtų skaičiuoti kaip šuns amžių? Tuomet išeitų, kad esu maždaug dvylika metų vyresnė!

Jis vartydamas akis nusijuokė.

— Gerai, bet jei šitaip kimbi, tai atsižvelkime ir į ūgį. Tu tokia žema, kad turiu iš tavęs atimti bent dešimt metų.

— Metras šešiasdešimt — puikus vidutinis ūgis, — purkštelėjau. — Aš nekalta, kad tu toks išstypėlis.

Šitaip šaipėmės iki pat Hokijamo, vis ginčijomės, kokia būtų teisinga formulė amžiui nustatyti. Praradau dar dvejus metus, nes nežinojau, kaip pakeisti padangą, bet vienus atgavau už tai, kad namie buvau atsakinga už finansus. Pagaliau atkakome pas Čekerį, ir Džeikobui reikėjo susikaupti. Suradome viską, kas dar buvo likę sąraše, ir Džeikobas neabejojo, kad mūsų kelionė jam padės gerokai pasistūmėti į priekį.

Kai grįžome į La Pušą, man buvo dvidešimt treji, o jam trisdešimt — be abejo, jis pervertino savo gebėjimus.

Neužmiršau, kam visa tai darau. Ir nors buvau tiesiog neįmanomai laiminga, mano ankstesnis troškimas nesusilpnėjo. Vis dar norėjau sulaužyti pažadą. Tai buvo paika, bet man nerūpėjo. Ketinau elgtis taip nutrūktgalviškai, kaip tik įmanoma Forkse. Nebebūsiu vienintelė besilaikanti negaliojančio susitarimo. O tai, kad su Džeiku taip smagu leisti laiką, yra tik netikėtai malonus šalutinis poveikis.

Bilis dar nebuvo grįžęs, tad mes galėjome ramiai iškraustyti savo dienos laimikį. Kai tik viską išdėliojome ant plastikinių grindų šalia Džeikobo įrankių dėžės, jis tuoj pat puolė prie darbo. Vis dar tauškėdamas ir juokdamasis įgudusiais pirštais čiupinėjo priešais gulinčias metalines dalis.

Džeikobo įgūdžiai tiesiog stulbino. Jo rankos buvo tarsi per didelės tiems kruopštiems darbeliams, kuriuos jis atliko lengvai ir tiksliai. Darbuodamasis atrodė bemaž grakštus. Ne taip, kaip vaikščiodamas — aukštas, didžiulėmis pėdomis, stovėdamas jis atrodė veik toks pat pavojingas, kaip ir aš.

Kvilas su Embriu nepasirodė, turbūt patikėjo vakarykščiu Džeikobo grasinimu.

Diena prabėgo per daug greitai. Lauke už atvirų garažo durų sutemo anksčiau, nei aš tikėjausi, tada išgirdome mus šaukiant Bilį.

Pašokau padėti Džeikobui susirinkti daiktų ir sudvejojau, nes nežinojau, ką man galima liesti.

— Palik viską, — tarė jis. — Šįvakar dar padirbėsiu.

— Nepamiršk namų darbų ir šiaip reikalų, — tariau, jausdamasi mažumėlę kalta.

Nenorėjau, kad jis papultų į bėdą. Tai buvau sumaniusi tik sau.

— Bela?

Pro medžius atsklido pažįstamas Čarlio balsas, jis atrodė arčiau mūsų nei troba; abu pakėlėme galvas.

— Po galais, — sumurmėjau. — Ateinam! — surikau į namų pusę. — Eime.

Džeikobas, džiaugdamasis, kad turime paslaptį, šypsojosi. Išjungė šviesą, ir akimirką nieko nemačiau. Jis sugriebė man už rankos ir išsitempė iš garažo, pravedė pro medžius, jo kojos lengvai rado žinomą takelį. Delnas buvo šiurkštus ir labai šiltas.

Nors žingsniavome takučiu, tamsoje klupinėjome, tad kol priėjome namus, abu smagiai kikenome. Buvau tikra, kad jis nepastebės silpnos isteriškos gaidelės. Nebuvau pratusi juoktis; tuo pat metu tai atrodė labai gera ir labai baisu.

Čarlis stovėjo mažoje galinėje verandoje, už jo tarpdury sėdėjo Bilis.

— Labas, tėti, — abu vienu metu ištarėme ir vėl prapliupome juoku.

Čarlis spoksojo į mane išpūtęs akis, paskui jo žvilgsnis nukrypo į mano ranką Džeikobo delne.

— Bilis pakvietė mus vakarienės, — nerūpestingai ištarė Čarlis.

— Mano itin slaptas spagečių receptas. Perduodamas iš kartos į kartą, — rimtai pasakė Bilis.

Džeikobas prunkštelėjo.

— Nemaniau, kad troškinys taip seniai gaminamas.

Namai buvo pilni žmonių. Čia svečiavosi Haris Klirvoteris su šeima: žmona Sju, kurią miglotai prisiminiau iš vaikystės vasarų Forkse, ir dviem vaikais. Lėja buvo abiturientė, kaip ir aš, tik metais vyresnė. Ji atrodė egzotiško grožio: tobula vario spalvos oda, žvilgantys juodi plaukai, blakstienos kaip šluotelės — ir užsiėmusi. Kai įėjome, šnekėjosi Bilio telefonu ir nė karto nuo jo neatsitraukė. Setas buvo keturiolikos; jis susižavėjusiu žvilgsniu klausėsi kiekvieno Džeikobo žodžio.

Nebūtume visi tilpę prie virtuvinio stalo, tad Čarlis su Hariu išnešė kėdes į kiemą, ir mes blausioje šviesoje, sklindančioje pro atviras Bilio duris, valgėme spagečius pasidėję lėkštes ant kelių. Vyrai kalbėjosi apie varžybas, Haris su Čarliu planavo žvejybą. Sju priekaištavo savo vyrui dėl cholesterolio ir nesėkmingai bandė priversti jį suvalgyti ką nors žalio ir natūralaus. Džeikobas daugiausia kalbėjosi su manim ir Setu, kuris uoliai įsiterpdavo, kai tik kildavo pavojus, kad Džeikobas jį užmirš. Čarlis patenkintas, bet nepatiklus stebėjo mane, stengdamasis neišsiduoti.

Kilo baisus triukšmas ir maišatis, nes kiekvienas stengėsi kalbėti garsiau už kitus; pasakojant vieną juoką staiga pasigirsdavo kvatojimas iš kito pokšto. Man neteko daug kalbėti, tačiau daug šypsojausi — tik todėl, kad gerai jaučiausi.

Nenorėjau išvažiuoti.

Tačiau čia Vašingtonas, tad pagaliau vakarėlį nutraukė neišvengiamas lietus; Bilio svetainė buvo per maža tęsti subuvimą. Haris atvežė Čarlį, tad namo keliavome mano pikapu. Jis pasiteiravo, kaip praleidau dieną, ir aš atsakiau daugmaž teisybę: kad buvau nuvažiavusi su Džeikobu ieškoti dalių, o paskui stebėjau, kaip jis dirba garaže.

— Tai gal greitai vėl jį aplankysi? — paklausė jis, nutaisęs abejingą balsą.

— Rytoj po pamokų, — prisipažinau. — Nesijaudink, namų darbus pasiimsiu.

— Būtinai pasiimk, — paliepė jis, slėpdamas pasitenkinimą.

Kai privažiavome namus, ėmiau jaudintis. Nenorėjau lipti j viršų. Šiluma, kurią gavau iš Džeikobo, sklaidėsi, nerimas stiprėjo. Buvau tikra, kad antros ramios nakties iš eilės nesulauksiu.

Norėdama atidėti miegą, patikrinau elektroninį paštą; buvo naujas laiškelis nuo Renės.

Ji papasakojo apie savo dieną, apie naują knygų klubą, kuris užpildė properšą, atsiradusią, kai metė meditacijos pamokas, apie tai, kaip savaitę pavadavo antrokų mokytoją, kaip pasiilgo savo darželinukų. Renė parašė, kad Filas džiaugiasi savo nauju trenerio darbu ir kad jie planuoja antrą medaus mėnesio kelionę į Disneilendą.

Pastebėjau, kad visas rašinys veikiau primena žurnalo straipsnį nei laišką. Mane persmelkė gailestis, pasijutau nepatogiai. Kokia gi aš dukra?

Greitom atsakiau jai, pakomentavau visus jos aprašytus dalykus ir papasakojau apie save: aprašiau Bilio surengtą spagečių vakarėlį ir kaip jaučiausi stebėdama Džeikobą, iš mažų metalo gabalėlių darantį naudingus daiktus — truputėlį pavydėjau ir žavėjausi. Neminėjau, kodėl šis laiškas skirsis nuo tų, kuriuos ji gaudavo pastaruosius kelis mėnesius. Vargiai beprisiminiau, ką jai rašiau praeitą savaitę, tik žinojau, kad tai nebuvo išsamus laiškas. Kuo daugiau apie tai galvojau, tuo kaltesnė jaučiausi; turbūt sukėliau jai daug nerimo.

Tada dar pavakarojau, atlikau daugiau namų darbų, nei būtinai reikėjo. Tačiau nei miego stoka, nei su Džeikobu praleistas laikas — kai tam tikra prasme jaučiausi laiminga — šiąnakt nebesulaikė sapnų.

Pabudau drebėdama, riksmą slopino pagalvė.

Kai pro rūką už lango prasiskverbė blyški ryto šviesa, tebegulėjau lovoje ir bandžiau atsikratyti sapno. Šiąnakt jis buvo kiek kitoks, ir į tai sutelkiau dėmesį.

Šiąnakt miške buvau ne viena. Čia buvo ir Semas Ulis — vyriškis, tą naktį, kurios tyčia stengiuosi neprisiminti, pakėlęs mane nuo žemės. Tai buvo keistas, netikėtas pokytis. Tamsios vyro akys atrodė stebėtinai nedraugiškos, sklidinos kažkokios paslapties, kuria jis neketino dalytis. Žvilgčiojau į jį, tuo pat metu karštligiškai kažko ieškodama; be įprasto siaubo, dar jaučiausi nejaukiai, kad jis šalia — gal dėl to, kad kai nežiūrėdavau tiesiai į jį, jo pavidalas, regis, imdavo virpėti ir keistis. Vis dėlto jis nieko nedarė, tik stovėjo ir žiūrėjo. Ne taip, kaip anuomet, kai susitikome tikrovėje, šįkart jis man nesiūlė pagalbos.

Per pusryčius Čarlis mane stebėjo, o aš stengiausi nekreipti į jį dėmesio. Tikriausiai to nusipelniau. Negalėjau tikėtis, kad jis taip greitai liausis nerimavęs. Ko gero, praeis kelios savaitės, kol nustos laukęs sugrįžtant zombio, taigi man telieka bandyti to nepaisyti. Pagaliau ir aš pati laukiau sugrįžtant zombio. Vargu ar pakanka dviejų dienų, kad galėčiau džiaugtis pasveikusi.

Mokykloje buvo kitaip. Dabar, kai į tai atkreipiau dėmesį, supratau, kad niekas į mane nežiūri.

Prisiminiau pirmąją dieną, kai atvykau į Forkso vidurinę — kaip siaubingai troškau būti pilka, susilieti su šlapiu šaligatvio cementu lyg milžiniškas chameleonas. Regis, šis noras po metų išsipildė.

Tarsi manęs čia nė nebūtų buvę. Net mokytojų žvilgsniai praslysdavo pro mane, lyg suolas būtų tuščias.

Visą rytą klausiausi — vėl girdėjau aplink esančių žmonių balsus. Bandžiau susigaudyti, kas vyksta, bet pokalbiai buvo tokie padriki, kad pasidaviau.

Kai per matematiką atsisėdau prie Džesikos, ji nė galvos nepakėlė.

— Labas, Džese, — apsimestinai nerūpestingai pasisveikinau. — Kaip praleidai savaitgalį?

Ji įtariai pažvelgė į mane. Negi vis dar pyksta? O gal tiesiog nenori prasidėti su pamišėle?

— Puikiai, — atsakė ji ir vėl įkniubo į vadovėlį.

— Tai gerai, — sumurmėjau.

Posakyje „šaltas sutikimas“, regis, esama tiesioginės prasmės. Jaučiau, kaip pro ventiliacijos angas grindyse dvelkia šiltas vėjelis, bet vis tiek buvo žvarbu. Nusikabinau nuo kėdės atlošo striukę ir vėl apsivilkau.

Ketvirta pamoka baigėsi vėliau, ir man atėjus stalas, prie kurio visuomet pietaudavau, buvo nusėstas. Čia spietėsi Maikas, Džesika ir Andžela, Koneris, Taileris, Erikas ir Lorena. Keitė Maršai, rudaplaukė mergaitė iš žemesnės klasės, gyvenanti netoli manęs, sėdėjo su Eriku, o Ostinas Marksas — vyresnysis berniuko, atidavusio man motociklus, brolis — įsitaisė jai iš kitos pusės. Svarsčiau, kiek laiko jie čia jau sėdi, ir niekaip neprisiminiau, ar tai pirmas kartas, ar toks įprotis.

Pradėjau niršti pati ant savęs. Pastarąjį semestrą praleidau lyg supakuota į polistireno granules.

Niekas nepakėlė akių, kai atsisėdau šalia Maiko, nors kėdė, traukiama per linoleumą, šaižiai sucypė.

Pabandžiau susigaudyti, apie ką šnekama.

Maikas su Koneriu aptarė sporto naujienas, taigi jų nesiklausiau.

— Kur šiandien Benas? — Lorena pasiteiravo Andželos.

Susidomėjusi atsigręžiau. Pamaniau, kad tai reiškia, jog Andžela tebedraugauja su Benu.

Lorena vos beatpažinau. Ji buvo nusikirpusi savo šviesius, javų spalvos plaukus taip trumpai, kad sprandas atrodė nuskustas kaip berniuko. Keista, kad ji taip padarė. Troškau sužinoti kodėl. Gal jai prilipo guma? O gal pardavė plaukus? O gal visi mokiniai, su kuriais ji bjauriai elgėsi, sugavo ją už sporto salės ir nuskuto? Nusprendžiau, kad nesąžininga Lorena vertinti pagal ankstesnį elgesį. Galbūt ji tapo miela mergina.

— Benas susirgo pilvo gripu, — savo tyliu, ramiu balsu atsakė Andžela. — Tikiuosi, per parą praeis. Vakar vakare jam buvo visai prastai.

Andžela taip pat buvo pakeitusi šukuoseną. Ji užsiaugino iškarpytus plaukus ir pakirpo lygiai.

— Ką veikėte savaitgalį? — paklausė Džesika, tačiau neatrodė, kad jai tai rūpėtų. Būčiau galėjusi lažintis, kad tai tik įžanga pradėti pasakoti savo pačios istorijas. Susimąsčiau, ar ji papasakos apie Port Andželesą, kai vos už dviejų kėdžių sėdžiu aš. Negi tapau tokia nematoma, kad žmonės ramiai apkalba mane, nors esu šalia?

— Šeštadienį ketinome surengti iškylą, bet... apsigalvojome, — tarė Andžela. Jos balse pasigirdo mane sudominusi gaidelė.

Bet tik ne Džesę.

— Gaila, — tarė ji, pasiruošusi pereiti prie savo pasakojimo.

Bet ne aš vienintelė išgirdau tą gaidelę.

— Kas nutiko? — susidomėjo Lorena.

— Na, — atsakė Andžela; ji visuomet buvo santūri, bet dabar atrodė dar neryžtingesnė. — Važiavome į šiaurę, beveik iki pat karštųjų versmių — ten yra šauni vietelė vos pusantro kilometro paėjėjus takeliu. Bet nuėję pusę kelio... kai ką išvydome.

— Kai ką? Ką gi? — šviesūs Lorenos antakiai susiglaudė. Dabar, regis, net ir Džesė sukluso.

— Nežinau, — tarė Andžela. — Mes manėme, kad tai lokys. Jis išties buvo juodas, bet atrodė... per didelis.

Lorena prunkštelėjo.

— O, dabar ir jūs! — Ji pašaipiai išvertė akis, ir aš nusprendžiau neleisti jai tyčiotis. Matyti, jos būdas nepasikeitė taip, kaip plaukai. — Praeitą savaitę ir Taileris bandė mane apmulkinti.

— Lokiai nevaikšto taip arti poilsiaviečių, — Džesika palaikė Lorena.

Tikrai, — nudelbusi akis tyliai paprieštaravo Andžela. — Mes jį matėme.

Lorena sukikeno. Maikas vis dar kalbėjosi su Koneriu ir nekreipė į mergaites dėmesio.

— Ji teisi, — nekantriai įsiterpiau. — Andžela, šeštadienį pas mus buvo turistas, jis irgi matė lokį. Sakė, kad tas lokys milžiniškas ir juodas, ir vaikščiojo netoli miesto — ar ne, Maikai?

Akimirką buvo tylu. Visos akių poros prie stalo pasisuko į mane ir sužiuro su nuostaba. Naujoji mergaitė Keitė išsižiojo taip, lyg stebėtų sprogimą. Niekas nesujudėjo.

— Maikai, — įsižeidusi sumurmėjau. — Prisimeni tą vyruką, kuris pasakojo apie lokį?

— Ž-žinoma, — po sekundės išlemeno Maikas.

Nesupratau, kodėl jis taip keistai į mane žiūri. Juk kalbėdavausi su juo darbe, ar ne? Argi ne? Man taip atrodė...

Maikas atsigavo.

— Taip, buvo vyriškis, jis sakė, kad prie pat tako matė milžinišką juodąjį lokį, didesnį už grizlį, — patvirtino jis.

— Hm. — Lorena sustingusiais pečiais pasisuko į Džesiką ir pakeitė temą.

— Gavai atsakymą iš Pietų Kalifornijos universiteto? — paklausė ji.

Kiti taip pat nusisuko, išskyrus Maiką ir Andžela. Andžela nedrąsiai man nusišypsojo, ir aš pasiskubinau jai atsakyti tuo pačiu.

— Tai ką veikei šį savaitgalį, Bela? — smalsiai, bet keistai atsargiai paklausė Maikas.

Visi, išskyrus Lorena, vėl atsigręžė laukdami, ką atsakysiu.

— Penktadienio vakarą su Džesika nuvažiavome į kiną Port Andželese. O šeštadienio pavakarę ir beveik visą sekmadienį praleidau La Puše.

Akys nukrypo į Džesiką, paskui atgal į mane. Džesė, regis, susierzino. Galvojau, ar ji nenori, kad kas nors žinotų, jog mes buvome kartu, ar tiesiog troško pati papasakoti šią istoriją.

— Kokį filmą žiūrėjote? — jau šypsodamasis paklausė Maikas.

— “Aklavietę“, tą apie zombius.

Padrąsinamai nusišypsojau. Galbūt dalį žalos, kurią padariau per praėjusius zombiškus mėnesius, pavyks atitaisyti.

— Girdėjau, kad baisus. Teisybė? — Maikas stengėsi tęsti pokalbį.

— Bela pabaigoj netgi išėjo, taip persigando, — gudriai šypsodamasi įsiterpė Džesika.

Linktelėjau bandydama atrodyti sumišusi.

— Buvo kraupoka.

Maikas nesiliovė manęs kamantinėjęs, kol baigėsi pietūs. Pamažu ir kiti mezgė pokalbį, bet vis vien dažnai atsisukdavo į mane. Andžela daugiausia šnekėjosi su Maiku ir manim, o kai atsistojau nunešti padėklo, nusekė iš paskos.

— Dėkui, — tyliai tarė ji, kai nuėjome nuo stalo.

— Už ką?

— Kad prabilai, apgynei mane.

— Nėr už ką.

Ji nuoširdžiai susirūpinusi pažvelgė į mane.

— Ar gerai jautiesi?

Kaip tik todėl išvykai į kiną pasirinkau Džesiką, o ne Andželą, nors ši man ir labiau patiko. Andžela pernelyg įžvalgi.

— Ne visai, — prisipažinau. — Bet truputį geriau.

— Džiaugiuosi, — atsakė ji. — Pasiilgau tavęs.

Pro mus praėjo Lorena su Džesika, ir aš išgirdau, kaip Lorena garsiai šnabžda:

— O, kaip smagu. Bela sugrįžo.

Andžela pavartė akis ir padrąsindama man nusišypsojo.

Atsidusau. Jaučiausi taip, lyg viską pradėčiau iš naujo.

— Kelinta šiandien diena? — staiga susidomėjau.

— Sausio devynioliktoji.

— Hmm.

— O kas? — paklausė Andžela.

— Vakar suėjo metai, kai čia atvykau, — užsigalvojusi ištariau.

— Niekas pernelyg nepasikeitė, — sumurmėjo Andžela, žvelgdama Lorenai ir Džesikai pavymui.

— Žinau, — sutikau. — Ir aš taip pat pamaniau.