15. SPAUDIMAS

FORKSE VĖL PRASIDĖJO PAVASARIO ATOSTOGOS. Pabudusi pirmadienio rytą šiek tiek pagulėjau lovoje, bandydama tai suvokti. Per praėjusias pavasario atostogas mane irgi medžiojo vampyras. Vyliausi, kad tai netaps tradicija.

Jau apsipratau su gyvenimu La Puše. Sekmadienį daugiausia laiko praleidau paplūdimyje, o Čarlis su Biliu tupėjo Blekų troboje. Aš neva buvau su Džeikobu, tačiau Džeikobas turėjo kitų reikalų, taigi slampinėjau viena, saugodama nuo Čarlio paslaptį.

Užsukęs pasižiūrėti, kaip laikausi, Džeikobas atsiprašinėdavo, kad taip ilgai mane palieka. Aiškindavo, kad ne visada būna šitaip beprotiškai užsiėmęs, bet kol Viktorija nebus sulaikyta, vilkolakiai turi būti budrūs.

Kai vaikštinėdavome pajūriu, jis visuomet laikydavo man už rankos.

Tai mane privertė susimąstyti apie Džaredo žodžius, kad Džeikobas išdavė paslaptį savo „merginai“. Pamaniau, kad iš šalies kaip tik taip ir atrodo. Tačiau kol mudu su Džeikobu suprantame, kaip iš tiesų yra, neturėčiau jaudintis dėl tokių spėlionių. Gal ir nesijaudinčiau, jei nežinočiau, ko Džeikobas iš tikrųjų trokšta. Vis dėlto jo delnas maloniai šildė manąjį, ir aš neprieštaravau.

Antradienio popietę dirbau, o Džeikobas motociklu atsekė paskui mane norėdamas įsitikinti, kad saugiai atvažiuosiu. Maikui tai neprasprūdo pro akis.

— Susitikinėji su tuo vaikiu iš La Pušo? Su tuo vienuoliktoku? — paklausė jis, prastai slėpdamas apmaudą balse.

Gūžtelėjau pečiais.

— Ne ta tiesiogine prasme. Nors su Džeikobu praleidžiu daug laiko. Jis mano geriausias draugas.

Maikas gudriai prisimerkė.

— Neapgaudinėk savęs, Bela. Tas vaikinas dėl tavęs kraustosi iš proto.

— Žinau, — atsidusau. — Gyvenimas sudėtingas.

— O mergaitės žiaurios, — sau po nosimi burbtelėjo Maikas.

Ir tai nebuvo sunku suvokti.

Tą vakarą Semas su Emile užsuko pas mus, į Bilio trobelę, deserto. Emilė atsinešė pyragą, kuriuo būtų palenkusi savo pusėn ir kietesnį vyrą nei Čarlis. Žiūrėjau, kaip jie nerūpestingai šnekučiuojasi apie kasdienius dalykus, ir Čarlio nerimas dėl La Pušo gaujos sklaidosi.

Mudu su Džeiku pasprukome anksčiau, kad galėtume pabūti vienu du. Nuėjome į jo garažą ir atsisėdome į Rabbit. Džeikobas atsilošė, veidas atrodė išvargęs.

— Tau reikia pamiegoti, Džeikai.

— Gal pavyks.

Jis paėmė mano ranką. Jo delnas buvo karštas kaip ugnis.

— Ar tai viena iš vilkų savybių? — pasidomėjau. — Turiu galvoje karštį.

— Taip. Mes esame šiek tiek šiltesni už paprastus žmones. Maždaug keturiasdešimt du, keturiasdešimt trys laipsniai. Niekada neperšąlu. Galėčiau šitaip, — jis parodė į savo pliką krūtinę, — vaikščioti per pūgą, ir man nieko neatsitiktų. Snaigės aplink pavirstų į lietų.

— Ir jūs visi labai greitai sveikstate — ar ir tai vilkų savybė?

— Taip, nori pamatyti? Tikrai jėga.

Jis plačiai atsimerkė ir nusišypsojo. Ištiesęs pro mane ranką atsidarė daiktadėžę ir trumpai pasikapstė. Išsitraukė kišeninį peiliuką.

— Ne, nenoriu matyti! — sušukau supratusi, ką jis ketina daryti. — Padėk atgal!

Džeikobas sukikeno, tačiau įkišo peilį į vietą.

— Kaip nori. Tai geras dalykas, kad greitai pasveikstame. Juk negali eiti pas gydytoją, kai vaikštai turėdamas tiek temperatūros, juk turėtum gulėti negyvas.

— Tai jau tikrai. — Galvojau apie tai. — ...Ir tai, kad esate tokie aukšti — irgi jūsų gyvenimo dalis? Ar dėl to visi nerimaujate dėl Kvilo?

— Taip, ir dar dėl to, kad Kvilo senelis sako, jog tas vaikis ant kaktos gali išsikepti kiaušinį. — Džeikobo veide atsispindėjo neviltis. — Jau ilgai netruks. Nėra tikslaus amžiaus... tiesiog tai kaupiasi, kaupiasi ir tada staiga... — jis nutilo ir akimirką negalėjo ištarti nė žodžio. — Kartais, kai labai susijaudini, tai gali įvykti anksčiau. Bet aš dėl nieko nesijaudinau — jaučiausi laimingas. — Jis karčiai nusijuokė. — Ypač dėl tavęs. Todėl kaip tik tada viskas ir įvyko. Tuo metu mano viduje tai jau formavosi — tarsi kokia laikrodinė bomba. Žinai, kas mane išmušė iš pusiausvyros? Kai grįžau iš filmo, Bilis pasakė, kad atrodau keistai. Tik tiek, bet aš įsiutau. Ir tada... tada sprogau. Vos nesudraskiau jam veido — savo paties tėvui! — Jis suvirpėjo, išblyško.

— Ar labai kremtiesi, Džeikai? — baugščiai paklausiau, norėdama kuo nors jam pagelbėti. — Ar liūdi?

— Ne, neliūdžiu, — atsakė jis. — Nebe. Dabar, kai tu viską žinai. Anksčiau buvo sunku.

Jis pasilenkė į šoną ir prisiglaudė skruostu prie mano viršugalvio. Kurį metą tylėjo, o aš svarsčiau, apie ką jis galvoja. Bet gal ir nenorėjau žinoti.

— Kas sunkiausia? — sušnabždėjau, vis dar trokšdama padėti.

— Sunkiausia... kai negali susivaldyti, — lėtai ištarė jis. — Jaučiuosi taip, lyg nebegalėčiau pasitikėti savimi — manau, kad tau, ko gero, nederėtų būti šalia manęs, kad niekam nederėtų. Lyg būčiau pabaisa, galinti ką nors sužeisti. Matei Emilę. Semas vos akimirką prarado kantrybę... o ji stovėjo per daug arti. Dabar jis niekaip nebegali to atitaisyti. Girdžiu jo mintis — žinau, kaip jis jaučiasi...

— Kas gi norėtų būti pabaisa, košmaru?

— Ir dar tai, kad man taip lengvai sekasi, kad pavyksta geriau nei kitiems — gal dėl to esu mažiau žmogus nei Embris ar Semas? Kartais bijau, kad prarasiu save.

— Ar tai sunku? Vėl atrasti save?

— Iš pradžių buvo sunku, — tarė jis. — Reikia įgusti pasiversti vilkolakiu ir vėl atvirsti žmogumi. Bet man einasi lengviau.

— Kodėl? — nusistebėjau.

— Nes mano tėvo senelis buvo Efraimas Blekas, o mamos senelis — Kvilas Atera.

— Kvilas? — sumišusi paklausiau.

— Jo prosenelis, — paaiškino Džeikobas. — Kvilas, kurį pažįsti — mano antros eilės pusbrolis.

— Bet kodėl svarbu, kas buvo tapo proseneliai?

— Nes Efraimas ir Kvilas buvo paskutinėje gaujoje. Trečias — Levis Ulis. Paveldėjau tai iš abiejų pusių. Niekaip negalėjau išvengti tokio likimo. Kaip ir Kvilas negali.

Jo žvilgsnis buvo tuščias.

— O kas užvis geriausia? — paklausiau vildamasi jį pralinksminti.

— Geriausia, — vėl šypsodamasis atsakė jis, — tai greitis.

— Geriau už motociklus?

Jis entuziastingai linktelėjo.

— Nepalyginti.

— Kaip greitai gali?..

— Bėgti? — užbaigė mano klausimą jis. — Gana greitai. Kaip galėčiau išmatuoti? Mes pavijome... kaip jis ten vardu? Loreną? Manau, tau tai byloja daugiau nei kam kitam.

Man tai iš tiesų daug bylojo. Neįsivaizdavau, kaip vilkas gali bėgti greičiau už vampyrą. Kai Kalenai lėkdavo, tiesiog negalėdavai jų sužiūrėti.

— Papasakok ką nors, ko aš nežinau, — paprašė jis. — Ką nors apie vampyrus. Kaip ištvėrei šalia jų? Ar nebuvo šiurpu?

— Ne, — trumpai atsakiau.

Mano tonas privertė jį susimąstyti.

— Beje, kodėl tas tavo kraugerys nudėjo Džeimsą? — ūmiai paklausė jis.

— Džeimsas bandė nužudyti mane — jam tai buvo lyg žaidimas. Prisimeni, kaip praeitą pavasarį gulėjau ligoninėje Finikse?

Džeikobas švilptelėdamas įkvėpė.

— Jis buvo taip arti tavęs?

— Labai labai arti, — perbraukiau per savo randą.

Džeikobas pastebėjo, nes laikė mano ranką.

— Kas tai? — jis sukeitė rankas ir apžiūrėjo mano dešiniąją. — Tai tavo keistasis, šaltasis randas. — Dabar jis pažvelgė iš arčiau, nauju žvilgsniu, ir aiktelėjo.

— Taip, čia tai, apie ką galvoji, — tariau. — Džeimsas man įkando.

Jo akys išsprogo, rusvas veidas keistai pagelto. Atrodė, jam tuoj pasidarys bloga.

— Bet jei jis tau įkando?.. Negi neturėtum būti?.. — jis prarado žadą.

— Edvardas du kartus mane išgelbėjo, — sušnabždėjau. — Jis išsiurbė nuodus — supranti, kaip barškuolės gyvatės.

Pasimuisčiau, nes kiaurymės pakraščiais nuvilnijo skausmas.

Bet ne aš vienintelė muisčiausi. Jaučiau, kaip šalia visu kūnu virpa Džeikobas. Net automobilis kretėjo.

— Atsargiai, Džeikai. Nurimk. Atsipalaiduok.

— Taip, — sušvokštė jis. — Bandau.

Jis pakratė galvą. Netrukus virpėjo tik rankos.

— Gerai jautiesi?

— Taip, beveik. Papasakok ką nors kita. Kad turėčiau apie ką galvoti.

— Kas tau įdomu?

— Nežinau. — Jis užsimerkė, susikaupė. — Turbūt tos ypatingosios galios. Ar kuris nors kitas Kalenas turi... nepaprastų gebėjimų? Kaip antai skaityti mintis?

Akimirką dvejojau. Tai buvo klausimas, kurį jis galėtų užduoti šnipui, bet ne draugui. Bet kokia prasmė slėpti tai, ką žinau? Dabar tai buvo nesvarbu, be to, galėjo padėti jam nurimti.

Tad prieš akis išvydau sudarkytą Emilės veidą ir pašiurpusi greitai prabilau. Neįsivaizdavau, kaip rusvasis vilkas tilptų į Rabbit — dabar persimainęs Džeikobas būtų sugriovęs visą garažą.

— Džasperis mokėjo... tarsi valdyti aplink esančių žmonių jausmus. Ne blogąja prasme, tik norėdamas nuraminti kitus, kažkas tokio. Tikriausiai būtų galėjęs gerokai padėti Polui, — šiek tiek šaipydamasi pridūriau. — O Alisa regėdavo tai, kas įvyks. Nuspėdavo ateitį, supranti, bet ne visiškai tiksliai. Kai kas nors pakeisdavo įvykių eigą, pasikeisdavo ir jos regėjimai... Ji matė mane mirštančią... ir regėjo, kad tapau viena jų. Šie du dalykai neįvyko. Ir vienas jų niekada neįvyks.

Man ėmė suktis galva — atrodė, kad negaliu pakankamai įkvėpti oro. Neturiu plaučių.

Džeikobas, jau visiškai susitvardęs, nė nekrustelėdamas sėdėjo šalia manęs.

— Kodėl taip darai? — paklausė jis.

Švelniai timptelėjo mano ranką, kurią laikiau ant krūtinės, ir kai ji nepasidavė, paleido. Net nesuvokiau, kad pajudinau rankas.

— Taip darai, kai būna liūdna. Kodėl?

— Man skaudu apie juos galvoti, — sušnabždėjau. — Atrodo, kad negaliu kvėpuoti... kad skylu į gabalus... — buvo keista, kad galiu tiek daug papasakoti Džeikobui. Tarp mūsų nebeliko paslapčių.

Jis paglostė man plaukus.

— Viskas gerai, Bela, viskas gerai. Daugiau apie tai neklausinėsiu. Atleisk.

— Nieko baisaus, — išlemenau. — Dažnai taip nutinka. Tu nekaltas.

— Kokia mes šauni sumauta pora, ar ne? — tarė Džeikobas. — Abiejų neklauso kūnai.

— Graudu, — vis dar neatgaudama kvapo pritariau.

— Bent jau turime vienas kitą, — aiškiai paguostas tos minties tarė jis.

Mane tai irgi guodė.

— Bent tai, — sutikau.

Iš tiesų, kai būdavome kartu, jausdavausi puikiai. Tačiau Džeikobo laukė klaikus, pavojingas darbas, kurį jis jautė pareigą atlikti, todėl dažnai likdavau viena, saugumo dėlei tūnodavau La Puše ir, neturėdama daugiau apie ką galvoti, nerimavau.

Jaučiausi nepatogiai, kad trukdau Biliui. Turėjau ruoštis trigonometrijos testui, kuris laukė kitą savaitę, bet negalėdavau ilgam prisėsti prie matematikos. Kai neturėdavau konkretaus darbo, man atrodydavo, kad privalau šnekėtis su Biliu — mane spaudė socialinio elgesio normos. Tačiau Bilis buvo ne iš tų, kurie užpildo ilgus tylos tarpsnius, taigi vis vien jausdavausi nejaukiai.

Trečiadienio popietę įvairumo dėlei pabandžiau nueiti pas Emilę. Iš pradžių buvo smagu. Emilė buvo linksma, nenustygstanti vietoje mergina. Slankiojau paskui ją, kai ji lakstė po savo mažą trobelę ir kiemą, šveitė švarutėles grindis, pešiojo menkas piktžoles, taisė sulūžusius vyrius, audė senovinėmis staklėmis ir visą laiką virė kepė. Ji mažumėlę pasiskundė, kad šitiek prisilakstę vaikinai grįžta baisiai alkani, bet buvo aiškiai matyti, kad mielai jais rūpinasi. Su ja buvo lengva — juk dabar abi buvome vilkų draugės.

Tačiau man pabuvus pas ją kelias valandas, užsuko Semas. Užtrukau tik tol, kol įsitikinau, kad Džeikobas sveikas ir kad naujienų nėra — tada turėjau sprukti. Kai nieko daugiau nebuvo šalia, juos supusi meilės ir džiaugsmo atmosfera atrodė dar tirštesnė ir dar stipriau mane slėgė.

Taigi nukiūtinau į pajūrį ir ėmiau žingsniuoti pirmyn atgal uolėtu puslankiu.

Viena jaučiausi prastai. Dabar, kai nuoširdžiai bendravome su Džeikobu, pernelyg daug kalbėjau ir galvojau apie Kalenus. Kad ir kaip stengiausi prasiblaškyti, — o turėjau apie daug ką pamąstyti: nuoširdžiai ir stipriai jaudinausi dėl Džeikobo ir jo brolių vilkų, nuogąstavau dėl Čarlio ir kitų, kurie tarėsi medžioją žvėris, vis artimiau bendravau su Džeikobu, nė pati nesusigaudydama, kur tai nuves, ir nežinodama, ką su tuo daryti, — nė vienas šių tikrų, itin svarbių ir skubių rūpesčių negalėjo atitraukti mano dėmesio nuo skausmo krūtinėje. Galų gale nebepaėjau, nes ėmiau dusti. Atsisėdau ant drėgnos uolos ir susiriečiau į kamuoliuką.

Tokią mane ir užtiko Džeikobas. Iš jo išraiškos mačiau, kad viską supranta.

— Užjaučiu, — tarė jis.

Pakėlė mane nuo žemės ir abiem rankomis apkabino per pečius. Iki tol nesuvokiau, kad man šalta. Nuo jo šilumos ėmiau tirtėti, bet nors galėjau alsuoti.

— Gadinu tau pavasario atostogas, — apkaltino save Džeikobas, mums grįžtant atgal pakrante.

— Ne, visai negadini. Nieko ir nesiruošiau veikti. Be to, man visiškai nepatinka pavasario atostogos.

— Rytoj pasiimsiu laisvą rytą. Tegu kiti laksto be manęs. Mes sugalvosime ką nors smagaus.

Šiuo mano gyvenimo tarpsniu tas žodis atrodė ne vietoje, sunkiai suprantamas, keistas.

— Smagaus?

— Tau būtinai reikia pasilinksminti. Hmm... — jis susimąstęs žvelgė į aukštas pilkas bangas. Žvelgiant į tolį jam kai kas dingtelėjo. — Sugalvojau! — šūktelėjo jis. — Ištesėsiu dar vieną pažadą.

— Apie ką tu?

Jis paleido mano ranką ir parodė į pietinį paplūdimio pakraštį, kur plokščias, akmenuotas pusmėnulio formos paplūdimys užsibaigė plikomis uolomis.

— Negi nežadėjau nušokti su tavim nuo uolos?

Nusipurčiau.

— Taip, bus šaltoka — bet ne taip šalta kaip šiandien. Jauti, kaip keičiasi oras? Slėgis? Rytoj bus šilčiau. Nusiteikus?

Tamsus vanduo ne itin viliojo, o uolos žiūrint iš čia atrodė dar aukštesnės.

Tačiau jau kelias dienas negirdėjau Edvardo balso. Tikriausiai ir dėl to taip apgailėtinai jaučiausi. Pripratau prie savo vaiduoklio balso. Buvo sunku ilgai be jo tverti. Jei nušokčiau nuo uolos, tikrai daug kas pagerėtų.

— Žinoma, nusiteikus. Bus smagu.

— Tai pasimatymas, — tarė jis ir uždėjo ranką man ant peties.

— Gerai, o dabar eime, tau reikia numigti.

Man nepatiko, kad ratilai po jo akimis atrodė lyg amžiams įsirėžę.

Kitą rytą anksti pabudusi vogčia nusinešiau į pikapą švarių drabužių pamainą. Nujaučiau, kad Čarlis šios dienos planams būtų pritaręs tiek pat, kiek važinėjimuisi motociklais.

Pagalvojusi, kad netrukus užmiršiu visus savo rūpesčius, pasijutau beveik pakiliai. Gal bus tikrai smagu. Pasimatymas su Džeikobu, pasimatymas su Edvardu... Niūriai sukikenau pati sau. Tegu Džeikas ką nori šneka apie sumautą porelę — tai aš čia buvau labiausiai sumauta. Vilkolakis šalia manęs atrodė normaliausias žmogus.

Vyliausi, kad Džeikas išeis manęs pasitikti — kaip visuomet, kai triukšmingasis pikapas pranešdavo, kad atvykau. Jam nepasirodžius spėjau, kad dar miega. Palūkėsiu — tegu pailsi, jei tik gali. Džeikobui reikia išsimiegoti, o per tą laiką mažumėlę įšils. Dėl oro Džeikas buvo teisus; jis per naktį pasikeitė. Dangų prie žemės spaudė storas debesų sluoksnis, buvo tvanku; atrodė, lyg būtum užklotas šilta pilka antklode. Megztinį palikau pikape.

Tyliai patuksenau į duris.

— Užeik, Bela, — pakvietė Bilis.

Jis sėdėjo prie virtuvės staliuko ir valgė šaltą košę.

— Džeikas miega?

— Ėė, ne. — Jis padėjo šaukštą, suraukė antakius.

— Kas atsitiko? — paklausiau.

Iš jo išraiškos mačiau, kad kažkas tikrai įvyko.

— Embris, Džaredas ir Polas šįryt užtiko šviežius pėdsakus. Šėmas su Džeiku nuėjo padėti. Semas viliasi, kad jie užspeis ją kalnuose. Jis mano, kad tai puiki proga viską užbaigti.

— O ne, Bili, — sušnabždėjau. — O ne.

Jis tyliu žemu balsu sukikeno.

— Ar tau tikrai taip patinka La Pušas, kad nori čia kuo ilgiau tupėti?

— Nejuokaukit taip, Bili. Per daug baisu.

— Tu teisi, — nė kiek nesijaudindamas pritarė jis. Jo senose akyse nieko negalėjau įžvelgti. — Šioji tikrai klastinga.

Pradėjau kramtyti lūpą.

— Tai ne taip pavojinga, kaip manai. Semas žino, ką daro. Tai dėl savęs turėtum nerimauti. Vampyrė visai nenori su jais susidurti. Ji tik bando kaip nors juos apeiti ir... pasiekti tave.

— Iš kur Semas gali žinoti, ką daryti? — paklausiau nekreipdama dėmesio į jo rūpinimąsi manimi. — Kol kas jie nužudė tik vieną vampyrą — gal jiems tiesiog pasisekė.

— Bela, mes labai rimtai vertiname tai, ką darome. Nieko neužmirštame. Visa, ką jie turi žinoti, perduodama iš tėvų sūnums per kartų kartas.

Manęs tai nepaguodė taip, kaip jis norėjo. Pernelyg gerai prisiminiau Viktoriją, laukinę tarsi katę, mirtinai grėsmingą. Jeigu jai nepavyks apeiti vilkų, galų gale ji pabandys prasibrauti pro juos.

Bilis vėl kibo į pusryčius; aš atsisėdau ant sofos ir ėmiau be tikslo junginėti televizijos kanalus. Tai ilgai netruko. Man pasidarė baisu sėdėti šiame ankštame kambarėlyje, slėgė tai, kad pro užuolaidas nieko nemačiau.

— Būsiu paplūdimyje, — tarstelėjau Biliui ir išskubėjau pro duris.

Išėjus į lauką nepalengvėjo, kaip tikėjausi. Debesys slėgė savo neregimu svoriu ir neleido atitokti. Einant į pajūrį giria atrodė keistai tuščia — nei paukščių, nei voverių. Negirdėjau čiulbėjimo. Tyla atrodė kraupi; netgi medžiai nešlamėjo.

Žinojau, kad taip yra tik dėl oro, bet vis vien jaučiausi nerami. Netgi savo silpnais žmogiškais jutimais suvokiau žemą, šiltą atmosferos slėgį, kuris liudijo, kad gresia didelė audra. Dangus tai patvirtino; debesys nerangiai sukosi, nors prie žemės nepūtė nė menkiausias vėjelis. Žemiausi debesys buvo pilki kaip dūmai, bet pro plyšius mačiau kitą sluoksnį, kuris atrodė šiurpiai rausvas. Dangus šią dieną buvo žadėjo kažką nepaprasta. Net gyvūnai išsislapstė.

Priėjusi paplūdimį pamaniau, kad verčiau jau nebūčiau čia atėjusi — man šios vietos jau gana. Leidau čia dienų dienas, klajojau viena. Argi ji taip jau labai skyrėsi nuo mano košmarų? Bet kurgi daugiau eiti? Nuklumpinau prie išplukdyto medžio ir atsisėdau ant jo galo, kad galėčiau atsiremti į susipynusias šaknis. Žvelgiau į piktą dangų laukdama, kol pirmieji lašai nutrauks tylą.

Stengiausi negalvoti apie pavojų, kuriame atsidūrė Džeikobas ir jo draugai. Ne, Džeikobui nieko negali nutikti. Ta mintis būtų nepakeliama. Jau ir taip per daug praradau — negi likimas atimtų paskutinius ramybės likučius? Tai atrodė nesąžininga, neteisinga. Bet galbūt pažeidžiau kažkokią nežinomą taisyklę, peržengiau ribą, ir dabar esu pasmerkta. Galbūt blogai pasielgiau, kad per daug įsitraukiau į mitus ir legendas, kad nusigręžiau nuo žmonių pasaulio. Galbūt...

Ne. Džeikobui nieko negali atsitikti. Turiu tuo tikėti, antraip negalėsiu gyventi.

— Ak! — suaimanavau ir pašokau nuo kamieno.

Negalėjau ramiai sėdėti; tai buvo dar baisiau nei vaikščioti.

Vyliausi, kad šįryt tikrai išgirsiu Edvardo balsą. Atrodė, tai vienintelis dalykas, kuris būtų galėjęs padėti ištverti dieną. Kiaurymė pastaruoju metu ėmė pūliuoti, lyg keršydama už tą laiką, kai Džeikobas neleido jai atsiverti. Kraštai degte degė.

Man bežingsniuojant pakilo bangos, pradėjo daužytis į uolas, tačiau vėjo vis dar nebuvo. Oro slėgis mane tarytum priplojo. Aplink viskas sūkuriavo, tik toje vietoje, kur stovėjau, buvo visiškai tyku. Oras buvo įsielektrinęs — savo plaukais jutau statinį krūvį.

Tolėliau bangos buvo dar aršesnės nei palei krantą. Mačiau, kaip daužosi į uolų sieną, tėkšdamos į dangų baltus jūros putų debesis. Vis dar buvo tyku, tik debesys jau plaukė greičiau. Atrodė šiurpiai — tarsi judėtų patys. Man per kūną perbėgo šiurpuliai, nors žinojau, kad tai tik dėl slėgio.

Uolos atrodė lyg juodi peilio ašmenys pilkšvame danguje. Žvelgdama į jas prisiminiau tą dieną, kai Džeikobas man papasakojo apie Semą ir jo gaują. Prisiminiau vaikinus — vilkolakius — šokančius į vandenį. Akyse vis dar aiškiai regėjau krentančius, besivartančius kūnus. Galvojau apie visišką skrydžio laisvę... Įsivaizdavau, kaip galvoje skambėtų Edvardo balsas: įniršęs, aksominis, tobulas... Krūtinėje skaudžiai plykstelėjo liepsna.

Turi būti koks nors būdas ją užgesinti. Skausmas kas sekundę darėsi vis labiau nepakeliamas. Stebeilijau į uolas ir dūžtančias bangas.

Kodėl gi ne? Kodėl neužgesinus jos tuoj pat?

Juk Džeikobas pažadėjo, kad šokinėsime nuo uolų. Argi vien dėl to, kad jo nėra, turėčiau atsižadėti tos pramogos, kurios man taip baisiai reikėjo — reikėjo dar ir dėl to, kad Džeikobas rizikavo savo gyvybe? Iš esmės rizikavo dėl manęs. Jei ne aš, Viktorija čia nežudytų žmonių... žudytų kur nors kitur, toli. Jei Džeikobui kas nors nutiks, aš būsiu kalta. Ta mintis mane pervėrė ir privertė bėgte bėgti į kelią prie Bilio namų, kur laukė mano pikapas.

Žinojau tą keliuką, kuris ėjo arčiausiai uolų, tik teko pasiieškoti takelio, vedančio iki atbrailos. Eidama juo žvalgiausi posūkių ir išsišakojimų, nes prisiminiau, kad Džeikobas ketino nusivesti mane ne į viršūnę, o ant žemesnio iškyšulio, tačiau takelis vinguriavo aukštyn, ir aš neturėjau ko rinktis. Neturėjau laiko ieškoti, kaip nusileisti — dabar audra jau sparčiai artėjo. Padvelkė vėjas, o debesys dar labiau prisiplojo prie žemės. Kai pasiekiau vietą, kur takelis praplatėjo ir perėjo į akmeninę atbrailą, prasiveržė keli lašai ir užtiško man ant veido.

Nebuvo sunku įtikinti save, kad neturiu laiko ieškoti kito takelio — norėjau šokti nuo viršaus. Buvau įsikalusi tai į galvą. Troškau kristi ilgai ir pasijusti taip, lyg skrisčiau.

Žinojau, kad tai kvailiausias, nutrūktgalviškiausias dalykas, kurį iki šiol buvau padariusi. Nuo tos minties šyptelėjau. Skausmas jau rimo, tarsi kūnas žinotų, kad po kelių sekundžių išgirsiu Edvardo balsą...

Vandenynas atrodė labai toli, kažkodėl dar toliau nei tada, kai ėjau takeliu tarp medžių. Pagalvojusi, kokio šaltumo gali būti vanduo, susiraukiau. Tačiau nė nesiruošiau pasiduoti.

Vėjas jau pūtė stipriau, blaškė lietaus lašus.

Žengiau prie krašto, nenuleisdama akių nuo tuščios erdvės priešais mane. Kojų pirštais čiuopiau žemę, priėjusi paglosčiau uolos briauną. Giliai įkvėpiau ir sulaikiau kvapą... laukiau.

„Bela.“

Nusišypsojau ir iškvėpiau.

Taip? Atsiliepiau be garso, bijodama, kad mano balsas neišsklaidytų nuostabiosios haliucinacijos. Jis buvo toks tikras, taip arti. Tik tada, kai man prieštaraudavo, kaip dabar, išgirsdavau tikrąjį balsą — švelnų, dainingą, tobuliausią iš visų balsų.

„Nedaryk to,“ — maldavo jis.

Norėjai, kad būčiau žmogus, priminiau jam. Na, tai žiūrėk.

„Prašau. Dėl manęs.“

Bet kitaip tu su manim nebūni.

„Prašau.“ — Tai buvo tik šnabždesys čaižančiame lietuje, kuris šiaušė man plaukus ir merkė drabužius.

Buvau tokia šlapia, lyg šiandien šokčiau jau antrą kartą. Atsistojau ant kulnų.

„Ne, Bela!“ — dabar jis supyko, ir tas pyktis buvo toks mielas.

Nusišypsojau ir ištiesiau rankas, lyg ruošdamasi nerti, iškėliau veidą į lietų. Buvo sunku atsikratyti per daugelį metų baseine išsiugdyto įpročio: pirmą kartą nerti kojomis žemyn. Pasilenkiau į priekį, pritūpiau, kad geriau atsispirčiau...

Ir nuskriejau nuo uolos.

Lėkdama oru kaip meteoras klykiau, tačiau tai buvo ne baimės, o džiaugsmo šūksnis. Vėjas mane stabdė, bergždžiai stengdamasis pasipriešinti nenugalimai traukai, pūsdamas į mane ir sukdamas mane spirale kaip į žemę krentančią raketą.

Valio! Tas šūksnis skambėjo mano galvoje, kai skrodžiau vandens paviršių. Vanduo buvo ledinis, šaltesnis, nei tikėjausi, tačiau nuo žvarbumo pasijutau dar pakiliau.

Didžiavausi savimi, nerdama gilyn į stingdantį juodą vandenį. Nė akimirkos nebijojau — mano gyslomis tekėjo adrenalinas. Tiesą sakant, kristi nebuvo nė truputėlio baisu. Koks gi čia išbandymas?

Ir tada mane pagavo srovė.

Buvau taip susirūpinusi dėl uolos aukščio, dėl kritimo pavojaus, kad nė nesusimąsčiau apie manęs laukiančius tamsius vandenis. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad tikroji grėsmė tyko apačioje, po banguojančiu paviršiumi.

Atrodė, kad bangos man priešinasi, jos svaidė mane pirmyn atgal viena kitai, lyg pasiryžusios perplėšti per pusę ir pasidalyti. Žinojau, kaip ištrūkti iš bangų — reikia plaukti išilgai kranto, užuot veržusis tiesiai į jį. Tačiau iš to žinojimo buvo maža naudos, nes nenumaniau, kurioje pusėje krantas.

Netgi nesusigaudžiau, kur viršus.

Įtūžęs vanduo aplinkui buvo tamsus; nemačiau šviesos, kuri būtų parodžiusi man kelią aukštyn. Ore trauka buvo nenugalima, tačiau bangose ji nieko nereiškė — nejaučiau, kad mane kur nors trauktų, kad kur nors grimzčiau. Tik srovė svaidė ir suko ratu lyg skudurinę lėlę.

Stengiausi sulaikyti kvapą, neprasižioti ir neišleisti paskutinių deguonies atsargų.

Nenustebau išgirdusi savo svajonių balsą. Juk dabar, kai atsidūriau prie mirties, jis dėl manęs turėjo tai padaryti. Tik nustebau, kokia tikra tuo buvau. Aš paskęsiu. Aš skęstu.

„Plauk!“ — primygtinai prašė Edvardas mano galvoje.

Kur? Aplink nieko nebuvo, tik tamsa. Nebuvo kur plaukti.

„Liaukis! — paliepė jis. — Nebandyk pasiduoti!“

Šaltas vanduo stingdė rankas ir kojas. Nebejaučiau, kad mane taip stipriai mėto. Jutau tik svaigulį, bejėgiškai vartaliodamasi vandenyje.

Bet paklausiau jo. Priverčiau rankas kabinti vandenį, kojas stipriau plakti, nors kas akimirką keičiau kryptį. Iš to nieko gero neišeis. Kam stengtis?

„Kovok! — sustugo jis. — Po galais, Bela, nesiliauk kovojusi!“

Kam?

Nebenorėjau kovoti. Buvau patenkinta čia, kur esu — pasidaviau ne dėl svaigulio, šalčio ar rankas apėmusio nuovargio. Bemaž džiaugiausi, kad viskas baigta. Tai lengvesnė mirtis už kitas, kurios man grėsė. Savotiškai rami mirtis.

Trumpai prisiminiau pasakojimus, kad skęstančiajam prieš akis prabėga visas gyvenimas. Man pasisekė, kad nieko panašaus nemačiau. Kas gi norėtų dar kartą viską patirti?

Regėjau jį ir nenorėjau kovoti. Jo paveikslas buvo ryškesnis, tikslesnis už bet kokį kitą prisiminimą. Mano pasąmonė kruopščiai saugojo Edvardą šiai paskutinei akimirkai. Regėjau jo tobulą veidą, tarsi jis iš tikrųjų būtų buvęs čia: šešėlius ant ledinės odos, lūpų formą, skruosto linkį, auksu tviskančias piktas akis. Žinoma, jis siuto, kad pasiduodu. Dantys buvo sukąsti, šnervės virpėjo.

„Ne! Bela, ne!“

Mano ausis užliejo ledinis vanduo, bet jo balsą girdėjau aiškiai kaip niekad. Nekreipiau dėmesio, ką jis šneka, klausiausi tik balso skambesio. Kodėl turėčiau kovoti, kai čia jaučiuosi tokia laiminga? Nors diegė plaučius, o kojas nuo šalto vandens sutraukė mėšlungis, jaučiausi patenkinta. Jau buvau užmiršusi, ką reiškia būti laimingai.

Laimė. Dėl jos mirimas tapo pakenčiamas.

Tą akimirką srovė nugalėjo, ūmiai bloškė mane į kažką kieta — prietemoje nematomą uolą. Smarkiai atsitrenkiau į ją krūtine, lyg man būtų vožę geležies luitu, iš plaučių išėjo oras ir apsupo mane tankiu sidabrinių burbuliukų debesiu. Į gerklę plūstelėjo vanduo, peršėjo, springau. Geležies luitas, regis, spaudė mane, stūmė nuo Edvardo, vis gilyn į tamsą, į vandenyno dugną.

Sudie, myliu tave, buvo mano paskutinė mintis.