12. ĮSIBROVĖLIS
Iš SIAUBO PLAČIAI ATSIMERKIAU, nors buvau tokia išvargusi ir apdujusi, kad nė nesusigaudžiau, miegu ar ne.
Kažkas vėl brūkštelėjo per langą, pasigirdo tas pats plonas, aštrus garsas.
Sutrikusi ir apsnūdusi išsiropščiau iš lovos ir nukėblinau prie lango, pakeliui mirkčiodama, kad iš akių išriedėtų užsilikusios ašaros.
Už lango kabailiavo didžiulis, tamsus pavidalas, jis sūpavosi taip, lyg ruoštųsi įlėkti pas mane pro langą. Persigandusi klupdama žengiau atgal, iš gerklės veržėsi klyksmas.
Viktorija.
Ji atėjo manęs.
Man galas.
Tik ne Čarliui!
Nuslopinau klyksmą. Turėsiu viską ištverti tyliai. Kaip nors. Turiu pasistengti, kad Čarlis neateitų pasižiūrėti...
Ir tada iš tamsaus pavidalo pasigirdo pažįstamas kimus balsas.
— Bela! — sukuždėjo jis. — Oi! Po galais, atidaryk langą! OI!
Man prireikė dviejų sekundžių, kad atsikratyčiau siaubo ir pajudėčiau iš vietos. Tada nuskubėjau prie lango ir atidariau. Debesys iš viršaus buvo blausiai apšviesti, bet to užteko, kad įžiūrėčiau kontūrus.
— Ką čia veiki? — aiktelėjau.
Džeikobas pavojingai kabojo ant eglės viršūnės Čarlio priekinio sodelio viduryje. Nuo jo svorio medis nulinko į namo pusę, ir dabar jis, pakibęs maždaug šešis metrus virš žemės, sūpavosi vos už sieksnio nuo manęs. Plonos eglės viršūnės šakelės braižė namo šoną, skleisdamos džeržgiantį garsą.
— Stengiuosi tesėti, — šniokštavo jis, įsikibęs eglės viršūnės ir bandydamas perkelti svorio centrą, — savo pažadą!
Sumirkčiojau savo drėgnomis, apspangusiomis akimis, ir staiga tapo visiškai aišku, kad sapnuoju.
— Ir kada gi tu pažadėjai nusižudyti krisdamas nuo Čarlio medžio?
Jis nelinksmai suprunkštė ir mostelėjo kojomis, norėdamas išlaikyti pusiausvyrą.
— Pasitrauk, — paliepė jis.
— Ką?
Jis dar kartą švystelėjo kojas pirmyn atgal ir įsisiūbavo. Supratau, ką ruošiasi daryti.
— Džeikai, ne!
Bet atšokau į šalį, nes jau buvo per vėlu. Jis kriokdamas įskriejo pro mano atvirą langą.
Vėl vos nesuklykiau laukdama, kol jis nukris ir užsimuš — ar bent jau susižeis į medines apkalas. Mano nuostabai, jis, tyliai dunkstelėjęs, grakščiai nusileido ant kulnų.
Abu nejučia sužiurome į duris klausydamiesi, ar triukšmas nepažadino Čarlio. Kurį laiką buvo tylu, tada išgirdome duslų Čarlio knarkimą.
Džeikobo veide pamažu nušvito plati šypsena; atrodė nepaprastai patenkintas savimi. Tai nebuvo man pažįstama ir mano mėgstama šypsena — tai buvo nauja šypsena naujame veide, priklausančiame Semui, kuri atrodė kaip pasityčiojimas iš ankstesnio nuoširdumo.
Man to buvo mažumėlę per daug.
Dėl šio vaikino raudojau, kol užmigau. Jo šiurkštus atstūmimas išrėžė naują kiaurymę mano ir taip sužalotoje krūtinėje. Jis man atnešė naują košmarą, tarsi užkratą į žaizdą — įžeidimą po sužalojimo. O dabar stovėjo mano kambaryje ir šypsojosi taip, lyg nieko nė nebūtų įvykę. Dar blogiau, nors jis įsiveržė triukšmingai ir negrabiai, tai man priminė laikus, kai nakčia pro mano langą įsmukdavo Edvardas, ir nuo to prisiminimo ėmė smarkiai perštėti negyjančias žaizdas.
Visa tai ir dar siaubingas nuovargis nepadarė manęs draugiškesnio.
— Dink iš čia! — sušnypščiau, stengdamasi į savo šnabždesį įlieti kuo daugiau pagiežos.
Jis nustebęs sumirkčiojo ir suglumo.
— Ne, — paprieštaravo jis. — Atėjau atsiprašyti.
— Nepriimu tavo atsiprašymo!
Bandžiau išstumti jį pro langą — juk jei tai sapnas, iš tiesų jam neskaudės. Bet iš to buvo maža naudos. Nepakrutinau Džeikobo nė per centimetrą. Greitai nuleidau rankas ir pasitraukiau nuo jo.
Džeikobas buvo be marškinių, nors pro langą pūtė toks šaltas vėjas, kad ėmiau drebėti. Man pasidarė nejauku liesti jo nuogą krūtinę. Jo oda degte degė, kaip ir kakta pastarąjį kartą, kai jį liečiau. Tarsi jis vis dar karščiuotų.
Bet Džeikas neatrodė ligonis. Jis atrodė didžiulis. Stovėjo pasilenkęs virš manęs, toks aukštas, kad užstojo langą, prikandęs liežuvį nuo mano įtūžio.
Staiga supratau, kad nebegaliu tverti — atrodė, lyg ant manęs visu svoriu būtų užgriuvusios visos mano bemiegės naktys. Pasijutau taip žiauriai nusikamavusi, kad pamaniau, jog susmuksiu tiesiai ant grindų. Netekusi pusiausvyros susiūbavau, stengiausi neužsimerkti.
— Bela? — baugščiai sukuždėjo Džeikobas.
Kai vėl susvyravau, jis sugriebė mane už alkūnės ir privedė prie lovos. Kai pasiekiau kampą, mano kojos nebeišlaikė, ir aš klestelėjau ant netvarkingos patalų krūvos.
— Ei, ar tau viskas gerai? — paklausė Džeikobas nuo rūpesčio susiraukšlėjusia kakta.
Pakėliau į jį akis, nuo skruostų dar nebuvo nudžiūvusios ašaros.
— Kodėl, po galais, man turėtų būti viskas gerai, Džeikobai?
Jo nuožmiame veide atsirado sielvarto šešėlis.
— Teisybė, — sutiko jis ir giliai įkvėpė. — Mėšlas. Na... Aš... aš labai atsiprašau, Bela.
Atsiprašymas, be abejo, buvo nuoširdus, nors jo veidas vis dar atrodė iškreiptas pykčio.
— Ko čia atėjai? Man nereikia tavo atsiprašymų, Džeikai.
— Žinau, — sušnabždėjo jis. — Bet negalėjau visko taip palikti. Tai siaubinga. Atleisk.
Išvargusi papurčiau galvą.
— Nieko nesuprantu.
— Žinau. Noriu paaiškinti... — jis staiga nutilo, bet liko prasižiojęs, lyg kažkas jį būtų sulaikęs. Tada giliai įtraukė oro. — Bet negaliu... — vis dar piktai pridūrė jis. — Norėčiau, kad būtų kitaip.
Įsikniaubiau veidu į delnus. Mano klausimas pro pirštus nuskambėjo dusliai.
— Kodėl negali?
Jis akimirką patylėjo. Pasukau galvą į šoną, — neturėjau jėgų jos pakelti, — norėdama pamatyti jo išraišką. Ji mane nustebino. Akys buvo primerktos, dantys sukąsti, kakta nuo įtampos raukšlėta.
— Kas yra? — paklausiau.
Jis sunkiai iškvėpė, ir aš supratau, kad buvo sulaikęs kvapą.
Negaliu, — nusiminęs sušnabždėjo jis.
— Ko negali?
Jis nekreipė dėmesio į mano klausimą.
— Klausyk, Bela, ar kada nors turėjai paslaptį, kurios niekam negalėjai atskleisti?
Jis supratingai pažvelgė į mane, ir mano mintys iškart peršoko prie Kalenų. Vyliausi, kad mano veide jis neįžvelgs kaltės jausmo.
— Kurią privalėjai slėpti nuo Čarlio, nuo mamos?.. — neatlyžo jis. — Apie ką net su manim nenorėjai kalbėtis? Ir dabar nenori?
Jaučiau, kaip mano veidas įsitempia. Neatsakiau į jo klausimą, nors žinojau, kad jis tai supras kaip patvirtinimą.
— Ar galėtum patikėti, kad atsidūriau tokioje pačioje... padėtyje? — jis vėl sunkiai ieškojo žodžių. — Kartais ištikimybė neleidžia daryti to, ko nori. Kartais negalima atskleisti svetimų paslapčių.
Na, su tuo ginčytis negalėjau. Jis buvo visiškai teisus — turėjau paslaptį, kuri buvo ne mano, bet kurią privalėjau saugoti. Paslaptį, kurią jis, regis, staiga išsiaiškino.
Vis vien nesupratau, kaip tai pritaikyti jam, Semui ar Biliui. Kuo jiems taip parūpo Kalenai, kai šių nebėra?
— Nesuprantu, ko čia atėjai, Džeikobai, jei tik meni man mįsles, užuot davęs atsakymus.
— Dovanok, — sušnabždėjo jis. — Jaučiuosi toks prislėgtas.
Ilgai žvelgėme vienas į kitą tamsiame kambaryje, abiejų veidai buvo kupini nevilties.
— Mane kankina tai, kad tu viską žinai, — staiga tarė jis. — Aš tau jau pasakojau!
— Apie ką čia šneki?
Jis giliai atsiduso, tada pasilenkė prie manęs, jo veide vietoj nevilties akimirksniu atsirado užsidegimas. Įdėmiai žvelgdamas į mane jis skubiai ir su įkarščiu prabilo. Žodžius bėrė tiesiai man į veidą; jo alsavimas buvo toks pat karštas kaip ir kūnas.
Man atrodo, žinau būdą, kaip viską išspręsti — nes tu tai žinai, Bela! Negaliu tau nieko pasakyti, bet jei atspėtum!.. Išgelbėtum mane!
— Nori, kad atspėčiau? Ką atspėčiau?
— Mano paslaptį! Tu tai gali — žinai atsakymą!
Sumirkčiojau, kad galvoje prašviesėtų. Buvau tokia pavargusi.
Viskas, ką jis kalbėjo, atrodė beprasmiška.
Jis išvydo mano buką išraišką, ir jo veidas vėl įsitempė nuo pastangų.
— Klausyk, pažiūrėkime, gal galėsiu tau kuo nors padėti, — tarė jis. Kad ir ką stengėsi padaryti, jam buvo taip sunku, kad net šnopavo.
— Padėti? — paklausiau, bandydama susigaudyti.
Mano vokai lipo, bet aš prisiverčiau juos atmerkti.
Jis suėmė mano veidą savo didžiuliais, karštais delnais ir prisitraukė prie savojo. Kuždėdamas žvelgė man į akis, tarsi tarp žodžių norėtų dar ką nors pasakyti.
— Prisimeni pirmąją dieną, kai susitikome — La Pušo paplūdimyje?
— Žinoma, prisimenu.
— Papasakok man apie ją.
Giliai įkvėpiau ir pabandžiau susikaupti.
— Pasiteiravai apie mano pikapą...
Jis linktelėjo, ragindamas kalbėti toliau.
— Šnekėjomės apie Rabbit...
— Toliau.
— Nuėjome pasivaikščioti paplūdimiu...
Man pasakojant skruostai po jo delnais vis labiau kaito, tik jis, būdamas pats karštas, to nepastebėjo. Aš tada paprašiau jo, kad su manim pasivaikščiotų, negudriai, bet sėkmingai flirtavau norėdama išpešti daugiau žinių.
Jis linkčiojo norėdamas, kad nesustočiau.
Kalbėjau vos girdimai.
— Pasakojai man šiurpias istorijas... kvileutų legendas.
Jis užsimerkė ir vėl atsimerkė.
— Taip. — Tą žodį ištarė karštai, įsitempęs, lyg būtume priartėję prie kažko labai svarbaus. Kalbėjo lėtai, atskirdamas vieną žodį nuo kito. — Ar prisimeni, ką sakiau?
Net tamsoje jis tikriausiai pamatė, kaip pasikeitė mano veido spalva. Kaip galėjau tai užmiršti? Pats nesuvokdamas ką daro, Džeikobas man atskleidė kaip tik tai, ką tą dieną norėjau sužinoti — kad Edvardas yra vampyras.
Jis pažvelgė į mane savo per daug žinančiomis akimis.
— Mąstyk, — paliepė.
— Taip, prisimenu, — žioptelėjau.
Jis giliai, sunkiai įkvėpė.
— Ar prisimeni visas istor... — jis neužbaigė klausimo. Liko prasižiojęs, lyg kažkas būtų įstrigęs gerklėje.
— Visas istorijas? — paklausiau.
Jis linktelėjo.
Man sukosi galva. Svarbi buvo tik viena istorija. Žinojau, kad jis buvo pradėjęs pasakoti kitas, bet niekaip neprisiminiau tų nereikšmingų įžangų, juolab dabar, iš nuovargio aptemusiomis smegenimis. Papurčiau galvą.
Džeikobas suaimanavo ir pašoko nuo lovos. Prispaudė prie kaktos kumštį ir ėmė tankiai, piktai alsuoti.
— Tu prisimeni, prisimeni, — murmėjo pats sau.
— Džeikai? Džeikai, prašau, aš nusikamavusi. Šiuo metu esu niekam tikusi. Galbūt rytą...
Jis ramiau atsiduso ir linktelėjo.
— Gal ir prisiminsi. Ko gero, suprantu, kodėl atmeni tik vieną istoriją, — pašaipiai, su kartėliu pridūrė jis. Vėl klestelėjo ant čiužinio šalia manęs. — Ar neprieštarautum, jei kai ko tavęs paklausčiau? — vis dar dygiai paklausė jis. — Man baisiai reikia žinoti.
— Apie ką paklaustum? — atsargiai pasidomėjau.
— Apie vampyrų istoriją, kurią tau pasakojau.
Sunerimusi žvelgiau į jį nežinodama ką atsakyti. Jis, šiaip ar taip, paklausė.
— Ar tikrai nenumanei? — pasiteiravo jis dusliu balsu. — Ar aš pirmas tau pasakiau, kas jis toks?
Iš kur jis tai žino? Kodėl nusprendė man tai patikėti, kodėl dabar? Sukandau dantis. Stebeilijausi į jį nė neketindama atsakyti. Bet jis suprato.
— Tai matai, ką turiu galvoje, kalbėdamas apie ištikimybę? — dar dusliau sumurmėjo jis. — Man panašiai, tik dar blogiau. Nė neįsivaizduoji, kaip glaudžiai esu susijęs...
Man tai nepatiko — nepatiko, kad jis, kalbėdamas apie tai, jog yra su kažkuo susijęs, užsimerkė, tarsi jam skaudėtų. Ne šiaip nepatiko — supratau, kad nekenčiu, nekenčiu visko, kas jį skaudina. Iš visos širdies nekenčiu.
Prieš akis iškilo Semo veidas.
Aš viską dariau savo noru. Iš meilės saugojau Kalenų paslaptį; jie nieko nereikalavo, bet aš jiems buvau ištikima. Džeikobui, atrodo, viskas kitaip.
— Ar yra koks nors būdas tave išlaisvinti? — sušnabždėjau, liesdama dygius nukirptų plaukų galiukus.
Jo rankos pradėjo virpėti, bet jis neatsimerkė.
— Ne. Tai visam gyvenimui. Bausmė iki gyvos galvos. — Jis niūriai nusikvatojo. — O gal ir ilgiau.
— Ne, Džeikai, — suaimanavau. — O jei mes pabėgtume? Tik tu ir aš. Jei išvyktume iš namų, palikę Semą?
— Nuo to negalima pabėgti, Bela, — sukuždėjo jis. — Vis dėlto bėgčiau su tavim, jei tik galėčiau. — Dabar drebėjo ir jo pečiai. Jis giliai įkvėpė. — Klausyk, man reikia eiti.
Kodėl?
— Pirmiausia, atrodai taip, lyg galėtum bet kurią akimirką nualpti. Tau reikia pamiegoti — noriu, kad veiktum visu pajėgumu. Tu tai išsiaiškinsi, privalai išsiaiškinti.
— Na, kodėl?
Jis susiraukė.
— Turiu sprukti — man negalima su tavim susitikinėti. Jie ims svarstyti, kur dingau. — Jo lūpos persikreipė. — Vis dėlto, manau, teks jiems pasakyti.
— Neprivalai jiems nieko pasakoti, — sušnypščiau.
— Vis vien papasakosiu.
Užsiliepsnojo pykčiu.
— Nekenčiu jų!
Džeikobas nustebęs, išplėtęs akis pažvelgė į mane.
— Ne, Bela. Nepyk ant tų vaikinų. Tai ne Semo ar kurio nors iš jų kaltė. Jau anksčiau sakiau — tai mano bėda. Semas, tiesą sakant... na, jis neįtikėtinai šaunus. Džaredas su Polu irgi neblogi vaikiai, nors Polas mažumėlę... O Embris visuomet buvo mano draugas. Jie nepasikeitė — jie vieninteliai nepasikeitė. Tikrai gailiuosi dėl to, ką galvojau apie Semą...
Semas neįtikėtinai šaunus? Nepatikliai pašnairavau į jį, bet nieko nesakiau.
— Tai kodėl tau negalima susitikinėti su manim? — griežtai paklausiau.
— Tai nesaugu, — nudelbęs akis sumurmėjo jis.
Nuo jo žodžių man per nugarą perbėgo šiurpuliai.
Ar jis ir tai žino? Niekas, išskyrus mane, negali to žinoti. Tačiau jis teisus — dabar pats vidurnaktis, puikus laikas medžioti. Džeikobas neturėtų būti čia, mano kambaryje. Jei kas nors ateitų manęs, turėčiau būti viena.
— Jei būčiau manęs, kad tai per daug... per daug pavojinga, — šnabždėjo jis, — nebūčiau atėjęs. Bet, Bela, — jis vėl pažvelgė į mane, — aš daviau tau pažadą. Nė nenumaniau, kad bus taip sunku jį tesėti, bet tai nereiškia, kad nesistengsiu.
Jis išvydo sutrikusią mano veido išraišką.
— Po to kvailo filmo, — priminė jis man, — pažadėjau, kad niekada niekada tavęs neskaudinsiu... O šiandien popiet tą pažadą sulaužiau, tiesa?
— Žinau, kad to nenorėjai, Džeikai. Viskas gerai.
— Dėkui, Bela. — Jis paėmė man už rankos. — Darysiu visa ką galėsiu, kad tau padėčiau, kaip ir žadėjau. — Staiga jis nusišypsojo. Šypsena buvo ne mano, bet ir ne Semo, o kažkoks keistas abiejų derinys. — Būtų nuostabu, jei išsiaiškintum tai pati, Bela. Labai pasistenk.
Suraukiau veidą.
— Pasistengsiu.
— O aš pasistengsiu, kad mes kuo greičiau susitiktume. — Jis atsiduso. — O jie stengsis mane nuo to atkalbėti.
— Neklausyk jų.
— Pabandysiu. — Jis papurtė galvą, lyg abejodamas savo sėkme. — Ateik ir pranešk man iškart, kai tik išsiaiškinsi. — Tada jam kažkas dingtelėjo, net suvirpėjo rankos. — Jei tik... jei tik norėsi.
— Kaip galėčiau nenorėti su tavim susitikti?
Jo veidas tapo rūstus, nuožmus, visu šimtu procentų priklausantis Seniui.
— O, tam yra priežasčių, — šiurkščiai ištarė jis. — Žinok, man tikrai reikia eiti. Ar galėtum kai ką dėl manęs padaryti?
Tik linktelėjau, išgąsdinta jo permainos.
— Bent paskambink — jei nebenorėsi manęs daugiau matyti. Duok žinią, jei taip nutiks.
— Taip nenutiks...
Jis kilstelėjo ranką ir nutildė mane.
— Tik duok žinią.
Tada atsistojo ir priėjo prie lango.
— Nebūk kvailys, Džeikai, — subariau jį. — Susilaužysi kojas. Eik pro duris. Čarlis tavęs nesugaus.
— Aš nesusižeisiu, — burbtelėjo jis, tačiau pasuko prie durų.
Eidamas pro mane sudvejojo ir pažvelgė su tokia išraiška veide,
lyg jam skaudėtų. Maldaujamai ištiesė ranką.
Paėmiau jo delną, ir ūmiai jis mane trūktelėjo — per stipriai. Nu-skriejau nuo lovos ir trenkiausi į jo krūtinę.
— Dėl visa ko, — dar sumurmėjo jis, spausdamas mane glėbyje taip, kad net šonkauliai braškėjo.
— Dūs-tu! — žiopčiojau.
Jis mane iškart paleido, viena ranka apkabino liemenį, kad nenukrisčiau. Stumtelėjo — šįkart švelniau — atgal į lovą.
— Numik, Bela. Reikia, kad veiktų galva. Žinau, gali tai padaryti. Man reikia, kad tu suprastum. Nenoriu tavęs prarasti, Bela. Tik ne dėl to.
Jis vienu žingsniu atsidūrė prie durų, tyliai jas atidarė ir išsmuko. Klausiausi, kada užlips ant girgždančio laiptelio, bet nepasigirdo nė garso.
Atsiguliau į lovą, svaigo galva. Buvau pernelyg suglumusi, pernelyg išsekusi. Užsimerkiau ir pabandžiau ką nors suprasti, bet užmigau taip greitai, kad nė nesusivokiau.
Tai nebuvo ramus miegas be sapnų, kurio taip troškau — žinoma, ne. Vėl atsiradau girioje ir pradėjau žingsniuoti tuo pačiu keliu kaip visuomet.
Greitai suvokiau, kad tai ne tas pats man pažįstamas sapnas. Viena vertus, nejaučiau nenugalimo potraukio klajoti ir ko nors ieškoti; klaidžiojau tik iš įpročio, nes paprastai to iš manęs būdavo tikimasi. Tiesą sakant, tai netgi nebuvo ta pati giria. Kvapas buvo kitoks, ir šviesa kitokia. Ji kvepėjo ne drėgna miško žeme, o veikiau sūriu vandenynu. Dangaus nemačiau; bet vis vien atrodė, kad turėtų šviesti saulė — lapai virš galvos buvo skaisčiai žali.
Tai buvo giria aplink La Pušą — netoli paplūdimio, dėl to buvau tikra. Žinojau, kad suradusi pakrantę išvysčiau saulę, taigi skubėjau į priekį, sekdama paskui silpną bangų šniokštimą tolumoje.
Tada šalia atsirado Džeikobas. Jis sugriebė man už rankos ir ėmė traukti atgal į girios glūdumą.
— Džeikobai, kas nutiko? — paklausiau.
Jo vaikiškas veidas buvo išsigandęs, plaukai vėl gražūs, sušukuoti atgal ir ties sprandu surišti į uodegą. Jis traukė mane iš visų jėgų, bet aš spyriojausi, nenorėjau į tamsą.
— Bėk, Bela, turi bėgti! — persigandęs šnabždėjo jis.
Staiga prisiminiau kažkur tai mačiusi ir sukrėsta tos minties vos nepabudau.
Dabar supratau, kodėl ta vieta pasirodė pažįstama. Buvau ją mačiusi anksčiau, kitame sapne. Prieš milijonus metų, visai kitokiame gyvenime. Aną sapną sapnavau naktį po pasivaikščiojimo su Džeikobu pajūryje, pirmą naktį, kai sužinojau, kad Edvardas vampyras. Tikriausiai pasikalbėjusi su Džeikobu apie tą dieną atgaivinau seniai nugrimzdusius prisiminimus.
Atsiribojusi nuo sapno laukiau, kas vyks toliau. Nuo pajūrio į mane artėjo šviesa. Po akimirkos iš už medžių pasirodys Edvardas, jo oda blausiai švytės, akys bus juodos ir pavojingos. Jis mos man ir šypsosis. Bus dailus kaip angelas, o dantys aštrūs ir smailūs...
Tačiau aš paskubėjau. Prieš tai dar kai kas turėjo nutikti.
Džeikobas paleido mano ranką ir suriko. Drebėdamas ir trūkčiodamas jis parkrito ant žemės prie mano kojų.
— Džeikobai! — suklykiau, bet jo nebebuvo.
Jo vietoj atsirado milžiniškas rusvas vilkas tamsiomis, protingomis akimis.
Sapnas nukrypo nuo kurso lyg nuo bėgių nušokęs traukinys.
Tai buvo ne tas pats vilkas, kurį sapnavau aname gyvenime. Tai buvo stambus rūdžių spalvos vilkas, kuris vos prieš savaitę stovėjo pievelėje už kelių centimetrų nuo manęs — didžiulis, baisus, didesnis už lokį.
Vilkas įdėmiai žiūrėjo į mane, savo protingomis akimis stengdamasis perduoti kažkokią nepaprastai svarbią žinią. Akys buvo tamsiai rudos — pažįstamos Džeikobo Bleko akys.
Pabudau klykdama visa gerkle.
Vyliausi, kad šįkart pas mane užsuks Čarlis. Tai nebuvo man įprastas riksmas. Įsikniaubiau veidu į pagalvę, stengdamasi nuslopinti isterišką spiegimą, kuriuo virto mano klyksmas. Stipriai spaudžiau medvilnę prie veido ir svarsčiau, ar negalėčiau kaip nors nuslėpti to ryšio, kurį ką tik atskleidžiau.
Tačiau Čarlis neatėjo, ir man pagaliau pavyko užgniaužti tą keistą iš gerklės sklindantį cypimą.
Dabar prisiminiau viską — kiekvieną žodį, kurį Džeikobas man ištarė tą dieną paplūdimyje, net ir ne apie vampyrus, „šaltuosius“. Geriausiai prisiminiau pasakojimo pradžią.
— Ar žinai kokią nors iš senųjų istorijų, pasakojančių, iš kur mes kilę — kvileutai, turiu galvoje, — pradėjo jis.
— Tiesą sakant, ne, — prisipažinau.
— Na, yra daugybė legendų, kai kurios jų siekia pasaulinio tvano laikus. Pasakojama, kad senovės kvileutai pririšo savo kanojas prie aukščiausių medžių viršūnių kalnuose ir išgyveno kaip Nojus arkoje. — Džeikobas šyptelėjo parodydamas, kaip menkai jam rūpi šie pasakojimai. — Kita legenda tvirtina, kad mes kilę iš vilkų — ir kad vilkai tebėra mūsų broliai. Genties Įstatymai draudžia juos žudyti. Ir dar yra legendų apie „šaltuosius“. — Jo balsas kiek pritilo.
— “Šaltuosius“? — paklausiau. Man jau nebereikėjo apsimesti susidomėjusia.
— Taip. Yra tokių pat senų, kaip legendos apie vilkus, padavimų apie „šaltuosius“, bet yra ir daug naujesnių. Pasak legendos, mano paties prosenelis pažinojęs kelis jų. Jis ir sudarė sutarti, pagal kurią jie negali įžengti į mūsų žemes. — Džeikobas pavartė akis.
— Tavo prosenelis? — paraginau jį.
— Jis buvo genties vyresnysis, kaip ir mano tėvas. Supranti, šaltieji iš prigimties yra vilkų priešai — na, ne pačių vilkų, bet tų vilkų, kurie virsta žmonėmis, kaip mūsų protėviai, jūs pavadintumėte juos vilkolakiais.
— Vilkolakiai turi priešų ?
— Tik vieną.
Gerklėje kažkas įstrigo, dusino mane. Bandžiau tai praryti, bet nepavyko. Pabandžiau išspjauti.
— Vilkolakis, — aiktelėjau.
Taip, tas žodis mane dusino.
Žemė susvyravo, tarsi nukrypo nuo savo ašies.
Tai kokia gi čia vieta? Negi iš tiesų gali egzistuoti pasaulis, kuriame mažo, nereikšmingo miestelio pakraščiais klajotų mitinės pabaisos iš senovinių legendų? Ar tai reiškia, kad kiekviena keisčiausia pasaka pagrįsta tikrais faktais? Ar apskritai kas nors gali būti normalu, įprasta, o gal visa tėra stebuklai ir kraupios istorijos?
Susiėmiau rankomis galvą, laikiau, kad neplyštų.
Silpnas, šaižus balselis proto kertelėje paklausė, kas čia tokio baisaus. Negi jau senų seniausiai nesusitaikiau su tuo, kad esama vampyrų — ir tąsyk visai nepuoliau į isteriją?
Tikrai taip, — panorau užrikti tam balseliui. Negi žmogui, visam jo gyvenimui, neužtenka vieno mito?
Be to, nė akimirkos nemaniau, kad Edvardas Kalenas galėtų būti paprastas žmogus. Ne itin nustebau sužinojusi, kas jis toks — nes jis aiškiai buvo kitoks.
Bet Džeikobas? Džeikobas, kuris buvo tik Džeikobas ir niekas daugiau? Mano draugas Džeikobas? Vienintelis žmogus, su kuriuo galėjau artimai bendrauti...
Pasirodo, jis taip pat ne žmogus.
Vėl nuslopinau besiveržiantį klyksmą.
Ką tai apie mane bylojo?
Žinojau atsakymą. Tai liudijo, kad man kažkas labai blogai. Antraip kodėl gi mano gyvenimas turėtų būti kupinas siaubo filmų veikėjų? Kodėl jie man turėtų taip rūpėti — kad iškeliaudami savo mitiniais keliais išplėštų mano krūtinėje didžiules kiaurymes?
Galvoje viskas sukosi ir pynėsi, tai, kas anksčiau reiškė viena, dabar įgavo visai kitą prasmę.
Tai buvo ne kultas. Niekada nebuvo jokio kulto, jokio būrio. Ne, viskas buvo kur kas blogiau. Tai buvo gauja.
Penkių nepaprastų, milžiniškų, įvairiaspalvių vilkolakių gauja, prasliūkinusi pro mane Edvardo pievelėje...
Staiga puoliau pasiutusiai skubėti. Dirstelėjau į laikrodį — buvo per anksti, bet man tai nerūpėjo. Turėjau tučtuojau važiuoti į La Pušą. Turėjau pamatyti Džeikobą, kad jis man pasakytų, jog dar ne visiškai praradau protą.
Apsirengiau pirmus po ranka pakliuvusius švarius drabužius nesirūpindama, ar jie dera, ir nukūriau žemyn šokdama per du laiptus. Įlėkusi į koridorių vos nesusidūriau su Čarliu.
— Kur eini? — paklausė jis, ne mažiau už mane nustebęs, kad susitikome. — Ar žinai kiek valandų?
— Taip. Man reikia susitikti su Džeikobu.
— Maniau, visas tas reikalas su Semu...
— Tai nesvarbu, man reikia tučtuojau su juo pasišnekėti.
— Dar labai anksti.
Mano išraiška nepasikeitė, ir jis susiraukė.
— Pusryčiausi?
— Nealkana, — šūktelėjau.
Jis užstojo man išėjimą. Norėjau prasmukti pro jį ir lėkti, bet žinojau, kad vėliau teks pasiaiškinti.
— Tuoj grįšiu, gerai?
Čarlis raukėsi.
Tiesiai į Džeikobo namus, gerai? Pakeliui niekur nesustosi?
— Žinoma, ne, kurgi turėčiau sustoti? — skubėdama berte bėriau žodžius.
— Nežinau, — prisipažino jis. — Tiesiog... na, vėl buvo užpultas žmogus — irgi vilkų. Prie pat poilsiavietės, šalia karštųjų versmių — šįkart buvo ir liudininkas. Auka pradingo vos už keliolikos metrų nuo kelio. Žmona, ieškodama dingusiojo, po kelių minučių pastebėjo didžiulį pilką vilką ir nubėgo šauktis pagalbos.
Man susuko pilvą lyg važiuojant vingiuotu atrakciono geležinkeliuku.
— Jį užpuolė vilkas?
— Jo neliko nė ženklo — tik vėl truputėlis kraujo. — Čarlio veidas atrodė iškamuotas. — Išėjo ginkluoti patruliai, pasiėmė ginkluotų savanorių. Daugybė medžiotojų trokšta dalyvauti gaudynėse — už vilko maitą pažadėtas atlygis. Tai reiškia, kad girioje bus daug šaudoma, ir man tai kelia nerimą. — Jis pakraipė galvą. — Kai žmonės pernelyg įsijaučia, nutinka nelaimių...
— Jie šaudys vilkus? — mano balsas pakilo trimis oktavomis.
— Ką daugiau daryti? Ar kas bloga? — paklausė jis, atidžiai tirdamas mano veidą.
Man pasidarė silpna, tikriausiai tapau baltesnė nei paprastai.
— Juk nepradėjai kovoti už gyvūnų teises, tiesa?
Nieko negalėjau atsakyti. Jei jis nebūtų manęs stebėjęs, būčiau atsitūpusi ir nuleidusi galvą. Visai užmiršau dingusius turistus, kruvinus pėdsakus... Nesusiejau tų faktų su tuo, ką suvokiau.
— Klausyk, mieloji, tau nėra ko bijoti. Tik būk mieste arba greitkelyje — niekur nesustok, gerai?
— Gerai, — silpnu balsu pakartojau.
— Man laikas.
Pirmą kartą atidžiai į jį pasižiūrėjau ir pamačiau, kad jis prie juosmens prisikabinęs ginklą, apsiavęs turistinius batus.
— Juk neketini medžioti vilkų, tėti?
— Turiu padėti, Bela. Dingsta žmonės.
Mano balsas vėl pakilo, tapo vos ne isteriškas.
— Ne! Ne, neik! Per daug pavojinga!
— Turiu dirbti savo darbą, vaike. Nebūk tokia pesimistė — man nieko neatsitiks. — Jis pasuko prie durų ir atidarė. — Tai eini?
Dvejojau, skrandis vis dar išdarinėjo nemalonias kilpas. Kaip galėčiau jį sulaikyti? Jaučiausi pernelyg apkvaitusi, kad ką nors sugalvočiau.
— Bela?
— Galbūt dar per anksti važiuoti į La Pušą, — sušnabždėjau.
— Sutinku, — tarė jis ir uždaręs duris žengė į lietų.
Kai tik jis pradingo, susmukau ant grindų ir nuleidau galvą.
Ar man bėgti paskui Čarlį? Ką jam sakyti?
O ką daryti su Džeikobu? Džeikobas mano geriausias draugas; turiu jį perspėti. Jei jis tikrai — susigūžiau ir prisiverčiau ištarti tą žodį — vilkolakis (o aš žinojau, kad tai tiesa, juste jutau), tuomet žmonės šaudys į jį! Turiu pranešti jam ir jo draugams, kad jei jie lakstys kaip milžiniški vilkai, medžiotojai juos šaudys. Reikia juos sulaikyti.
Jie turi liautis! Čarlis išėjo į girią. Ar jiems tai rūpės? Susimąsčiau... Iki šiol dingdavo tik atvykėliai. Ar tai ką nors reiškė, ar buvo tik atsitiktinumas?
Turėjau tikėti, kad bent Džeikobui tai rūpi.
Šiaip ar taip, turiu jį perspėti.
Ar... tikrai?
Džeikobas mano geriausias draugas, bet gal jis kartu ir pabaisa? Tikras pabaisa? Žmogėdra? Ar privalau jį perspėti, jei jis ir jo draugai... žudikai? Jei jie gali šaltakraujiškai pjauti nekaltus turistus? Jei jie tikrąja žodžio prasme yra padarai iš siaubo filmo, tai gal blogai pasielgčiau juos gindama?
Neišvengiamai turėjau palyginti Džeikobą ir jo draugus su Kalenais. Galvodama apie juos susiėmiau už krūtinės, kad neplyštų kiaurymė.
Nieko tikra nežinojau apie vilkolakius. Jei ir būčiau bandžiusi juos įsivaizduoti, veikiausiai būčiau tikėjusis išvysti ką nors panašaus į filmų personažus — didelius gauruotus pusžmogius ar ką nors panašaus. Taigi nežinojau, kas juos verčia medžioti: alkis, troškulys ar tik geismas žudyti. To nežinant buvo sunku spręsti.
Bet juk negalėtų būti baisiau už tai, ką ištvėrė Kalenai, siekdami tapti geri. Pagalvojau apie Esmę, — prisiminus jos mielą, žavų veidelį man ištryško ašaros, — kaip jai, visus motiniškai mylinčiai, teko susigėdus užsiimti nosį ir pabėgti, kai aš kraujavau. Jiems negalėtų būti sunkiau. Galvojau apie Karlailą, kaip jis ištisus amžius pratinosi prie kraujo, kad galėtų ramiai dirbti gydytoju. Už tai negali būti nieko sunkesnio.
Vilkolakiai pasirinko kitą kelią.
O ką gi pasirinkti man?