2. SIŪLĖS
KARLAILAS VIENINTELIS IŠLIKO RAMUS. JO tyliame, tvirtame balse buvo girdėti per šimtmečius sukaupta darbo ligoninėje patirtis.
— Emetai, Roze, išveskite Džasperį.
Emetas iškart liovėsi šypsojęsis ir linktelėjo.
— Eime, Džasperi.
Džasperis paklaikusiomis akimis bandė ištrūkti iš tvirtų Emeto gniaužtų, sukiojosi ir bandė įkąsti broliui.
Edvardas, baltesnis už kreidą, pripuolė prie manęs ir gindamas užstojo savo kūnu. Pro sukąstus dantis sklido perspėjantis urzgimas. Supratau, kad jis nekvėpuoja.
Rozali keistai išdidžiu dieviško grožio veidu žengė priešais Džasperį — laikydamasi saugaus atstumo nuo jo dantų — ir padėjo Emetui išvesti jį pro stiklines duris, kurias Esmė, viena ranka užsispaudusi burną ir nosį, laikė atidariusi.
Esmės širdelės formos veidas atrodė susigėdęs.
— Atleisk, Bela, — šūktelėjo ji, sekdama paskui kitus į kiemą.
— Praleisk mane, Edvardai, — sumurmėjo Karlailas.
Po sekundės Edvardas linktelėjo ir atsitraukė.
Karlailas atsiklaupė šalia manęs ir pasilenkė iš arčiau apžiūrėti mano rankos. Jutau, kad mano veidas sustingęs iš siaubo, stengiausi nusiraminti.
— Štai, Karlailai, — tarė Alisa, paduodama jam rankšluostį.
Jis papurtė galvą.
— Žaizdoje per daug stiklų.
Jis ištiesė ranką ir nuo baltos staltiesės apačios atplėšė ilgą siaurą juostą. Apvyniojo ja man ranką virš alkūnės ir užveržė, kad netekėtų kraujas. Nuo kraujo kvapo svaigo galva. Ausyse zvimbė.
— Bela, — švelniai tarė Karlailas. — Ar norėtum, kad vežčiau tave į ligoninę, ar man verčiau čia pasirūpinti tavimi?
— Norėčiau likti čia, — sušnabždėjau.
Jei jis nuvežtų mane į ligoninę, nieku gyvu to nenuslėpčiau nuo Čarlio.
— Atnešiu tavo krepšį, — tarė Alisa.
— Nunešk ją prie virtuvinio stalo, — Karlailas paprašė Edvardo.
Edvardas lengvai mane pakėlė, o Karlailas laikė užspaudęs ranką.
— Kaip jautiesi, Bela? — pasiteiravo Karlailas.
— Gerai. — Mano balsas skambėjo pakankamai ramiai, ir man tai patiko.
Edvardo veidas atrodė lyg iškaltas iš akmens.
Alisa jau buvo čia. Ant stalo gulėjo juodas Karlailo krepšys, švietė maža, bet ryški stalinė lempa. Edvardas švelniai pasodino mane ant kėdės, Karlailas prisitraukė kitą. Ir iškart ėmėsi darbo.
Edvardas stovėjo šalia manęs, vis dar saugodamas, vis dar nekvėpuodamas.
— Gali eiti, Edvardai, — atsidusau.
— Ištversiu, — nepasidavė jis.
Tačiau žandikaulis buvo įsitempęs, akys degė iš troškulio, su kuriuo jis kovojo; jam buvo dar sunkiau nei kitiems.
— Tau nebūtina vaizduoti didvyrio, — tariau. — Karlailas ir be tavo pagalbos mane sulopys. Pakvėpuok grynu oru.
Susiraukiau, kai, Karlailui kažką darant su mano ranka, pervėrė aštrus skausmas.
— Liksiu, — užsispyrė jis.
— Ir kodėl tu toks mazochistas? — suniurnėjau.
Karlailas nusprendė man padėti.
— Edvardai, galėtum nueiti paieškoti Džasperio ir jo nuraminti. Neabejoju, kad jis niršta ant savęs, ir vargu, ar klausys ko nors kito.
— Taip, — karštai pritariau. — Eik ir surask Džasperį.
— Juk galėtum nuveikti ką nors naudinga, — pridūrė Alisa.
Mums šitaip susimokius prieš jį, Edvardas prisimerkė, bet galų gale linktelėjo ir mikliai iškūrė pro užpakalines virtuvės duris. Buvau tikra, kad neįkvėpė nuo to laiko, kai įsipjoviau pirštą.
Ranka pamažu nutirpo. Nors vaistai numalšino skausmą, žaizdų neužmiršau ir atidžiai stebėjau Karlailo veidą, kad nereikėtų galvoti apie tai, ką veikia jo pirštai. Jis buvo pasilenkęs virš mano rankos, plaukai ryškioje šviesoje tviskėjo kaip auksas. Mažumėlę pykino, tačiau nusprendžiau nepasiduoti šiam savo silpnumui. Skausmas praėjo, jutau tik švelnų dilgčiojimą, bet stengiausi nekreipti dėmesio. Visiškai netroškau subloguoti kaip koks kūdikis.
Jei Alisa nebūtų atsidūrusi mano regos lauke, nebūčiau pastebėjusi, kaip ji pasidavė ir išsliūkino iš kambario. Atsiprašydama šyptelėjo ir pradingo už virtuvės durų.
— Na, štai ir visi, — atsidusau. — Bent jau gebu palaisvinti kambarį.
— Tu dėl to nekalta, — kikendamas guodė Karlailas. — Taip galėjo nutikti bet kam.
— Galėjo, — pakartojau. — Bet paprastai tai atsitinka man.
Jis vėl nusijuokė.
Palyginti su kitų reakcija, jo ramybė ir atsipalaidavimas dar labiau stulbino. Veide neįžvelgiau nė menkiausio nerimo. Jis darbavosi greitais, tiksliais judesiais. Vienintelis garsas, be mūsų ramaus alsavimo, buvo švelnus skimbčiojimas, stiklo šukelėms viena po kitos krentant ant stalo.
— Kaip jums tai pavyksta? — paklausiau. — Net Alisa su Esme... — nutilau ir stebėdamasi pakraipiau galvą.
Nors kiti irgi visiškai atsisakė įprastinio vampyrų maisto, vienintelis Karlailas galėjo uosti mano kraujo kvapą nepasiduodamas pagundai. Be abejo, jam buvo daug sunkiau nei atrodė.
— Metų metai praktikos, — paaiškino jis man. — Dabar apskritai beveik nebejaučiu kvapo.
— Kaip manote, ar būtų sunkiau, jei kurį metą pasiimtumėte atostogas ir nebedirbtumėte ligoninėje? Jei netektų matyti kraujo?
— Galbūt. — Jis gūžtelėjo pečiais, bet rankos nesujudėjo. — Niekuomet nejaučiau poreikio ilgai atostogauti. — Jis man akinamai nusišypsojo. — Pernelyg mėgstu savo darbą.
Skimbt, skimbt, skimbt. Stebėjausi, kiek stiklų buvo mano rankoje. Kilo pagunda dirstelėti į augančią krūvelę, bent jau pažiūrėti, kokio ji dydžio, tačiau žinojau, kad šis sumanymas gali pakenkti mano ryžtui nevemti.
— Kas jums taip patinka jūsų darbe? — pasidomėjau.
Buvo sunku suprasti — juk jam teko metų metus kankintis, kovoti su savimi, kad pagaliau galėtų tai taip lengvai ištverti. Be to, nenorėjau, kad jis liautųsi šnekėjęs; pokalbis padėjo atitraukti dėmesį nuo blogumo pilve.
Jo akys tapo ramios, mąslios.
— Hm. Labiausiai man patinka, kai mano... sukaupta patirtis padeda išgelbėti žmogų, kuris kitaip žūtų. Gera žinoti, kad savo gebėjimais galiu palengvinti kai kuriems žmonės gyvenimą. Kartais diagnozuojant praverčia netgi uoslė. — Jis šyptelėjo puse lūpų.
Mąsčiau apie tai, kol jis čiupinėjo man ranką, norėdamas įsitikinti, kad nebeliko šukelių. Tada pasirausė krepšyje, ieškodamas kitų įrankių, o aš stengiausi negalvoti apie adatą ir siūlą.
— Jūs taip stengiatės atitaisyti tai, dėl ko esate visiškai nekaltas, — tariau, vėl pajutusi baksnojimą į žaizdos pakraščius. — Turiu omeny, juk jūs to neprašėte. Nesirinkote šitokio gyvenimo ir vis dėlto taip smarkiai turite stengtis būti geras.
— Nemanau, kad stengiuosi ką nors atitaisyti, — linksmai paprieštaravo jis. — Kaip ir visi kiti, tiesiog privalau nuspręsti, kaip panaudoti tai, kas man duota.
— Kai jūs kalbate, viskas atrodo taip paprasta.
Jis dar kartą apžiūrėjo mano ranką.
— Štai, — tarė jis, kirpdamas siūlą. — Baigiau.
Jis paėmė didžiulį pagaliuką su vata, užlašino ant jo kažkokio sirupo spalvos skysčio ir kruopščiai nušluostė operacijos vietą. Kvapas buvo keistas; nuo jo man apsisuko galva. Ant odos irgi liko sirupo dėmių.
— Bet iš pat pradžių, — neatlyžau, jam rūpestingai dedant dar vieną pailgą marlės tvarstį, — kaip apskritai sumanėte išbandyti kitokį, neįprastą gyvenimo būdą?
Jo lūpose šmėkštelėjo paslaptinga šypsena.
— Negi Edvardas tau nepasakojo tos istorijos?
— Pasakojo. Bet aš bandau suprasti, apie ką jūs galvojote...
Staiga jo veidas vėl surimtėjo, ir aš susimąsčiau, ar jo mintys nukrypo ten pat, kur ir mano. Aš galvojau apie tai, kaip jo vietoje jausčiausi pati.
— Žinai, mano tėvas buvo dvasininkas, — aiškino jis, uoliai šveisdamas stalą drėgna marle. Alkoholio kvapas graužė nosį. — Jo požiūris į pasaulį buvo gana griežtas, ir prieš persikeisdamas jau buvau pradėjęs juo abejoti.
Karlailas sudėjo nešvarias marlės skiautes ir stiklo šukeles į tuščią krištolinį dubenį. Nesupratau, ką jis daro, net kai uždegė degtuką. Tada numetė jį ant alkoholiu sumirkytų skiaučių, ir aš krūptelėjau staiga plykstelėjus ugniai.
— Atsiprašau, — tarė jis. — Tai būtina padaryti... Taigi aš nesutikau su kai kuriais savo tėvo įsitikinimais. Tačiau per beveik keturis šimtus metų nuo tada, kai gimiau, niekas neprivertė manęs suabejoti, kad vienokiu ar kitokiu pavidalu Dievas egzistuoja. Net mano atspindys veidrodyje.
Norėdama nuslėpti nuostabą, kad mūsų pokalbis pasuko tokia linkme, apsimečiau apžiūrinėjanti tvarsčius ant savo rankos. Iš visų dalykų apie tikėjimą galvojau mažų mažiausiai. Mano gyvenime jam nebuvo vietos. Čarlis save laikė liuteronu, nes tokie buvo jo tėvai, tačiau sekmadieniais jis melsdavosi prie upės su meškere rankose. Renė kartais išbandydavo kurią nors bažnyčią, bet man dar nespėjus susigaudyti jos susižavėjimas jau būdavo praėjęs. Panašiai ji domėdavosi ir tenisu, keramika, joga bei prancūzų kalba.
— Neabejoju, kad iš vampyro lūpų tai skamba keistokai. — Jis šyptelėjo, žinodamas, kad šis žodis, taip atsainiai ištartas, mane visuomet sukrečia. — Tačiau viliuosi, kad netgi toks gyvenimas turi prasmę. Pripažįstu, tai abejotina, — nerūpestingai kalbėjo jis. — Visi mano, kad mes esame pasmerkti. Tačiau aš tikiuosi, nors gal tai ir paika, kad bent už pastangas mums bus šiek tiek atsilyginta.
— Nemanau, kad tai paika, — sumurmėjau. Neįsivaizdavau nė vieno, netgi dievybės, kuriai Karlailas nepadarytų įspūdžio. Be to, negalėčiau gyventi rojuje, jei ten nebūtų Edvardo. — Ir nemanau, kad kam nors kitam gali taip atrodyti.
— Tiesą sakant, tu pirmoji man pritarei.
Kiti taip nemano? — nustebusi paklausiau, turėdama galvoje vieną asmenį.
Karlailas vėl atspėjo, kurlink pasuko mano mintys.
— Edvardas su kai kuo sutinka. Jis tiki, kad yra Dievas ir dangus... taip pat ir pragaras. — Karlailas kalbėjo labai tyliai; jis žvelgė pro didžiulį langą virš kriauklės į tamsą. — Supranti, jis mano, kad mes praradome savo sielas.
Iškart prisiminiau, ką šiandien pavakare sakė Edvardas: Jei nenori mirti — ar kaip tai pavadinti mūsų atveju. Staiga man akyse nušvito.
— Tai ir yra didžiausia bėda, ar ne? — spėjau. — Tai todėl jis dėl manęs nerimauja.
Karlailas kalbėjo lėtai.
— Žvelgiu į savo... sūnų. Koks jis stiprus, geras, protingas — ir tai dar labiau sustiprina mano tikėjimą, mano viltį. Negi tokiam kaip Edvardas negali būti skirta nieko daugiau?
Karštai pritardama linktelėjau.
— Bet jei manyčiau taip kaip jis... — Karlailas pažvelgė į mane neįskaitomu žvilgsniu. — Jei tu manytum taip kaip jis — ar galėtum iš jo atimti sielą?
Jis privertė mane suabejoti. Jei būtų paklausęs, ar dėl Edvardo rizikuočiau savo siela, būčiau atsakiusi nedvejodama. Bet ar rizikuočiau Edvardo siela? Nuliūdusi susičiaupiau. Nesąžininga šitaip klausti.
— Matai, kokia bėda.
Papurčiau galvą, suvokdama, kad mano veidas atrodo užsispyręs.
Karlailas atsiduso.
— Tai mano pasirinkimas, — tvirtinau savo.
— Taip pat ir jo. — Pamatęs, kad ruošiuosi ginčytis, jis kilstelėjo ranką. — Juk Edvardas atsakys už tai, kaip su tavimi pasielgė.
— Ne jis vienintelis tai gali, — tiriamai pažvelgiau į Karlailą.
Sis staiga pralinksmėjęs nusijuokė.
O, ne! Turėsi tai išsiaiškinti su juo. — Bet paskui atsiduso. — Tai vienas dalykų, dėl kurių niekuomet nebūsiu tikras. Paprastai manau, kad padariau geriausia, ką galėjau. Bet ar tikrai teisingai pasielgiau pasmerkdamas kitus tokiam gyvenimui? Negaliu nuspręsti.
Nieko neatsakiau. Įsivaizdavau, koks būtų buvęs mano gyvenimas, jei Karlailas būtų atsispyręs pagundai pakeisti savo vienišą gyvenimą... ir suvirpėjau.
— Tai Edvardo motina padėjo man apsispręsti. — Karlailas kalbėjo beveik pašnibždomis.
Nieko nematydamas stebeilijosi pro juodus langus.
— Jo motina?
Kai pasiteiraudavau Edvardo apie tėvus, jis tik atsakydavo, kad jie seniai mirę, telikę blausūs prisiminimai. Supratau, kad Karlailas, nors ir trumpai pažinojęs, turėtų gerai juos prisiminti.
— Taip. Ji buvo vardu Elizabeta. Elizabeta Meizen. Jo tėvas, Edvardas vyresnysis, ligoninėje taip ir neatgavo sąmonės. Mirė per pirmąją gripo bangą, o Elizabeta buvo sąmoninga beveik iki pat mirties. Edvardas labai panašus į ją — jos plaukai buvo to paties keisto bronzinio atspalvio, akys lygiai tokios pat žalios.
— Jo akys buvo žalios? — sumurmėjau, stengdamasi įsivaizduoti.
— Taip... — gelsvos Karlailo akys žvelgė atgal į praėjusius amžius. — Elizabeta be paliovos rūpinosi savo sūnumi. Pati sirgdama bandė jį slaugyti ir dar labiau nusilpo. Maniau, kad jis išeis pirmas, jam buvo daug blogiau negu jai. Tačiau ji mirė labai greitai. Nusileidus saulei atvykau pakeisti visą dieną dirbusių gydytojų. Tai buvo sunkus metas apsimetinėti — turėjome šitiek darbo, o ilsėtis man nereikėjo. Nenorėdavau grįžti namo, tekdavo slapstytis tamsoje ir dėtis miegančiu, juk tiek daug žmonių mirdavo.
Pirmiausia nuėjau pasižiūrėti Elizabetos ir jos sūnaus. Prisirišau prie jų, o tai visuomet pavojinga — žmogaus prigimtis tokia trapi. Išsyk supratau, kad jai pablogėjo. Smarkiai pakilo karštis, o kūnas buvo pernelyg silpnas kovoti.
Tačiau žvelgdama į mane nuo savo gulto ji neatrodė nusilpusi. „Išgelbėk jį!“ — kimiu balsu, kokį tik galėjo išspausti, paliepė man. „Padarysiu visa, ką galiu“, — pažadėjau imdamas jai už rankos. Ji taip karščiavo, kad veikiausiai net nesuprato, kokia neįprastai šalta mano ranka. Jai viskas aplink atrodė šalta. „Tu privalai, — neatlyžo ji, taip stipriai įsitvėrusi mano rankos, kad pamaniau, jog galbūt ji išgyvens. Žvilgsnis buvo nuožmus, akys žėrėjo lyg smaragdai. — Privalai padaryti visa, kas tavo galioje. Dėl mano sūnaus Edvardo turi padaryti tai, ko negali kiti.“
Tai mane išgąsdino. Ji žiūrėjo į mane veriamu žvilgsniu, ir akimirką buvau tikras, kad žino mano paslaptį. Paskui karštis ją įveikė, ir ji nebeatgavo sąmonės. Po valandos mirė.
Daug dešimtmečių galvojau apie tai, kad reikėtų susikurti sau draugą. Kitą būtybę, kuri iš tiesų pažinotų mane, o ne tą, kuo de-duosi esąs. Tačiau nieku gyvu nebūčiau galėjęs pasiteisinti sau pačiam, jei būčiau kitam padaręs tai, ką padarė man.
Ir štai Edvardas merdėjo. Buvo aišku, kad gyventi jam teliko kelios valandos. Šalia gulėjo motina, net mirusios jos veidas neatrodė ramus.
Karlailas vėl viską aiškiai išvydo, jo prisiminimų netemdė prabėgę šimtmečiai. Jam pasakojant ir aš viską aiškiai mačiau: neviltį ligoninėje, visur tykančią mirtį. Ir karščiuojantį Edvardą, sulig kiekviena akimirka gęstančią jo gyvybę... Vėl suvirpėjau ir išmečiau iš galvos tuos vaizdus.
— Ausyse skambėjo Elizabetos žodžiai. Iš kur ji galėjo žinoti, ką aš gebu? Ar kas nors gali to trokšti savo sūnui?
Pažvelgiau į Edvardą. Kad ir kaip sirgo, jis vis vien buvo gražus. Jo veidas atrodė tyras ir geras. Kaip tik apie tokį sūnų svajojau.
Po visų tų dvejonių metų pasielgiau impulsyviai. Pirmiausia nuvežiau į lavoninę jo motiną, paskui grįžau pasiimti jo. Niekas nepastebėjo, kad jis dar kvėpuoja. Neužteko rankų, neužteko akių patenkinti bent pusę ligonių poreikių. Lavoninėje nieko nebuvo —
bent jau gyvųjų. Išsmukau su juo pro užpakalines duris ir stogais parsinešiau jį namo.
Gerai nežinojau, ką daryti. Nusprendžiau atkurti tas pačias žaizdas, kurias prieš daugel šimtmečių patyriau Londone. Vėliau dėl to apgailestavau. Jam skaudėjo labiau ir viskas truko ilgiau, nei būtina.
Vis dėlto nesigailiu, kad tai padariau. Niekada nesigailėjau, kad išgelbėjau Edvardą. — Jis papurtė galvą ir sugrįžo į dabartį. Nusišypsojo man. — Ko gero, turėčiau parvežti tave namo.
— Aš parvešiu, — tarė Edvardas.
Jis lėtai įėjo pro tamsų valgomąjį. Veidas atrodė ramus, atsipalaidavęs, tačiau akys buvo kažkokios ne tokios — lyg jis labai stengtųsi kažką nuslėpti. Nuo nerimo man sugniaužė pilvą.
— Karlailas gali parvežti, — tariau.
Pažvelgiau į savo palaidinę; lengva mėlyna medvilnė buvo prisigėrusi kraujo ir dėmėta. Dešinys petys padengtas storu raudonu luobu.
— Man viskas gerai, — bejausmiu balsu atsakė Edvardas. — Beje, tau reikia persirengti. Jei šitokia pasirodysi, Čarlį ištiks infarktas. Paprašysiu Alisos, kad tau ko nors paieškotų. — Jis vėl išėjo pro virtuvės duris.
Baugščiai pažvelgiau į Karlailą.
— Jis labai sielojasi.
— Taip, — pritarė Karlailas. — Šįvakar nutiko kaip tik tai, ko jis labiausiai bijojo. Tau kilo pavojus dėl to, kas mes esame.
— Jis nekaltas.
— Ir tu nekalta.
Nusisukau nuo jo gražių, išmintingų akių. Negalėjau su juo sutikti.
Karlailas man padavė ranką ir padėjo atsistoti. Nusekiau paskui jį į svetainę. Esmė jau buvo grįžusi; ji plovė grindis, kur aš nugriuvau — iš kvapo nusprendžiau, kad stipriu valikliu.
— Esme, duokite man. — Pajutau, kad vėl skaisčiai išraudau.
— Jau baigiau. — Ji šyptelėjo man. — Kaip jautiesi?
— Man viskas gerai, — patikinau ją. — Karlailas siuva greičiau už visus kitus gydytojus, su kuriais teko turėti reikalų.
Jie abu sukikeno.
Pro galines duris įėjo Alisa su Edvardu. Alisa pripuolė prie manęs, tačiau Edvardas laikėsi atokiai, jo veido išraiška buvo neįskaitoma.
— Eime, — tarė Alisa. — Duosiu tau ką nors ne tokio klaikaus apsivilkti.
Ji surado man panašios spalvos Esmės palaidinę. Buvau tikra, kad Čarlis nesusigaudys. Platus baltas tvarstis ant rankos neatrodė taip šiurpiai, kai nebebuvau aptaškyta krauju. Čarlis nebesistebėdavo matydamas mane sutvarstytą.
— Alisa, — sušnabždėjau, jai žengiant atgal prie durų.
— Klausau? — ji irgi kalbėjo tyliai, žvelgė į mane smalsiai, pakreipusi galvą.
— Ar labai blogai?
Abejojau, ar iš mūsų šnabždėjimo bus naudos. Nors mes kalbėjomės viršuje užsidariusios duris, veikiausiai jis mus girdėjo.
Ji įsitempė.
— Dar neaišku.
— O kaip Džasperis?
Ji atsiduso.
— Jis labai kremtasi. Jam buvo baisiai sunku, o jis nemėgsta jaustis silpnas.
— Jis dėl to nekaltas. Juk pasakysi jam, kad nepykstu, nė truputėlio, gerai?
— Žinoma.
Edvardas manęs laukė prie laukujų durų. Kai nusileidau laiptais žemyn, atidarė jas netardamas nė žodžio.
— Pasiimk savo daiktus! — šūktelėjo Alisa, man atsargiai žengiant prie Edvardo. Ji sugriebė du paketėlius, vieną pusiau atplėštą, iš po pianino ištraukė mano fotoaparatą ir viską įspraudė man į sveikąją ranką. — Padėkoti galėsi vėliau, kai išvyniosi.
Esmė su Karlailu tyliai palinkėjo labos nakties. Mačiau, kaip jie vogčia dirsčioja į savo abejingą sūnų, visai taip, kaip aš.
Išėjusi į lauką lengviau atsikvėpiau; skubėjau pro žibintus ir rožes, kurie dabar kėlė nemalonius prisiminimus. Edvardas tyliai pėdino iš paskos. Atidarė man keleivio dureles, ir aš nesiskųsdama įlipau.
Ant prietaisų skydo išvydau didelį raudoną kaspiną, pririštą prie naujo erdvinio grotuvo. Nutraukiau jį ir numečiau ant žemės. Kol Edvardas sėdosi į vairuotojo vietą, paspyriau kaspiną po savo sėdyne.
Jis nežiūrėjo nei į mane, nei į grotuvą. Nė vienas mūsų neįjungėme jo, ir tylą dar labiau pagilino staiga suriaumojęs variklis. Jis per greitai nuvažiavo tamsiu, vingiuotu keliuku. • —
Tyla varė mane iš proto.
— Pasakyk ką nors, — galop paprašiau, jam įsukus į greitkelį.
— Ką norėtum išgirsti? — atsainiai paklausė jis.
Susigūžiau nuo jo abejingumo.
— Pasakyk, kad man atleidai.
Nuo mano žodžių jo veidas atgijo — jame šmėkštelėjo pyktis.
— Atleisti tau? Už ką?
— Jei būčiau buvusi atsargesnė, nieko nebūtų atsitikę.
— Bela, tu įsipjovei popieriumi — vargu ar tuo nusipelnei mirties bausmės.
— Vis vien esu kalta.
Nebeištvėręs jis pratrūko.
— Esi kalta? Jei būtum įsipjovusi svečiuose pas Maiką Niutoną, jei šalia būtų buvusi Džesika ir Andžela ir kiti paprasti draugai, tai kas blogiausiu atveju būtų įvykę? Gal jie būtų neradę pleistro? Ir net jei būtum suklupusi ir įgriuvusi į stiklinių lėkščių krūvą — pati, be niekieno pagalbos — kuo tai būtų baigęsi? Būtum iškruvinusi sėdynes, jiems tau vežant į greitosios pagalbos skyrių? Maikas Niutonas būtų laikęs tave už rankos, kol būtų siuvę žaizdas, ir jam nebūtų reikėję visą tą laiką kovoti su troškimu tave nužudyti. Nebandyk savęs dėl to kaltinti, Bela. Nuo to darausi sau dar šlykštesnis.
— Ir kaipgi, po galais, mūsų pokalbyje atsirado Maikas Niutonas? — griežtai paklausiau.
— Maikas Niutonas mūsų pokalbyje atsirado todėl, kad su juo tau, po galais, būtų šimtą kartų saugiau, — suniurzgė jis.
— Verčiau mirsiu, nei būsiu su Maiku Niutonu, — paprieštaravau. — Verčiau mirsiu, nei būsiu su kuo nors kitu, ne su tavimi.
— Tik prašau nedramatizuoti.
— Tuomet nešnekėk nesąmonių.
Jis nieko neatsakė. Tuščiu žvilgsniu spoksojo pro priekinį langą.
Sukau galvą, bandydama rasti būdą, kaip išgelbėti šį vakarą. Mums sustojus priešais mano namus, vis dar nieko gero nebuvau sumaniusi.
Jis išjungė variklį, tačiau tebelaikė suspaudęs vairą.
— Ar šįvakar pasiliksi? — paklausiau.
— Turiu grįžti namo.
Mažų mažiausiai norėjau, kad jis likęs vienas graužtųsi.
— Mano gimtadienio proga, — spyriau jį.
— Negali reikalauti visko iškart — arba nori, kad žmonės švęstų tavo gimtadienį, arba ne. Rinkis.
Jo balsas buvo piktas, bet nebe toks rimtas kaip anksčiau. Su palengvėjimu tyliai atsidusau.
— Gerai. Nusprendžiau, kad noriu švęsti savo gimtadienį. Pasimatysime viršuje.
Iššokau iš kabinos ir iš kėbulo susirinkau savo ryšulius. Jis susiraukė.
— Neprivalai jų imti.
— Aš noriu, — automatiškai atsakiau, o paskui susimąsčiau, ar tik jis neprieštarauja tyčia.
— Ne, nenori. Karlailas su Esme mokėjo pinigus.
— Išgyvensiu.
Nepatogiai susikišau dovanas po sveikosios rankos pažasčia ir trinktelėjau dureles. Greičiau nei per sekundę jis išlipo iš pikapo ir atsidūrė šalia manęs.
— Bent jau leisk man juos panėšėti, — tarė jis, imdamas iš manęs paketus. — Būsiu tavo kambaryje.
Nusišypsojau.
— Dėkui.
— Su gimtadieniu, — atsiduso jis ir pasilenkęs pabučiavo į lūpas.
Jam traukiantis pasistiebiau, norėdama pratęsti bučinį. Jis nusišypsojo mano mėgstama šelmiška šypsenėle ir pradingo tamsoje.
Vis dar rodė varžybas; įžengusi pro priekines duris išgirdau, kaip komentatorius bando perrėkti minią.
— Bela? — šūktelėjo Čarlis.
— Labas, tėti, — tariau pasirodydama iš už kampo. Rankas laikiau prie šonų. Nuo prisilietimo jas perštėjo, ir aš suraukiau nosį. Regis, nuskausminamųjų poveikis baigėsi.
— Kaip sekėsi? — Čarlis tysojo ant sofos, basomis įsispyręs į ranktūrį. Garbanotų rudų plaukų likučiai vienoje pusėje buvo prispausti.
— Alisa persistengė. Gėlės, tortas, žvakės, dovanos — visokie niekai.
— Ką jie tau padovanojo?
— Aparatūrą pikapui. — Ir dar kažkokių nežinomų dalykėlių.
— Oho!
— Taip, — pritariau. — Na, man jau vėlu.
— Susitiksime rytą.
Pamojavau.
— Iki.
— Kas nutiko rankai?
Paraudau ir tyliai nusikeikiau.
— Pargriuvau. Nieko baisaus.
— Bela, — kraipydamas galvą atsiduso jis.
— Labanakt, tėti.
Nuskubėjau viršun į vonią, kur laikydavau savo pižamą tokiems vakarams kaip šis. Skylėtą sportinę aprangą teko pakeisti į berankovę palaidinę ir prie jos derančius šortukus. Šmurkštelėjau į juos ir krūptelėjau, kai nuo judesio suskaudo siūles. Viena ranka nusiprausiau veidą, išsivaliau dantis ir nukūriau į savo kambarį.
Jis sėdėjo mano lovos vidury ir tingiai vartė rankose vieną iš sidabrinių dėžučių.
— Labas, — tarė jis.
Balsas skambėjo liūdnai. Vis dėlto jis graužėsi.
Priėjau prie lovos, ištraukiau jam iš rankų dovanas ir atsisėdau ant kelių.
— Labas. — Prisiglaudžiau prie jo akmeninės krūtinės. — Ar jau galiu išvynioti savo dovanas?
— Ir iš kur tas entuziazmas? — nusistebėjo jis.
— Tu sužadinai mano smalsumą.
Paėmiau pailgą plokščią stačiakampį, kuris turėjo būti nuo Karlailo ir Esmės.
— Leisk man, — pasiūlė jis.
Paėmė iš manęs dovaną ir vienu grakščiu judesiu nuplėšė sidabrinį popierių. Padavė man baltą stačiakampę dėžutę.
— Esi tikras, kad man pavyks ją atidaryti? — burbtelėjau, bet jis nekreipė į tai dėmesio.
Dėžutėje buvo pailgas storo popieriaus lapelis, o ant jo neįmanomai daug prirašyta smulkiu šriftu. Prireikė minutės, kol suvokiau svarbiausią informaciją.
— Mes skrisime į Džeksonvilį? — nenorom susijaudinau. Tai buvo lėktuvo bilietų kuponas mums su Edvardu.
— Toks buvo sumanymas.
— Negaliu patikėti. Tai bent apsidžiaugs Renė! Juk tu neprieštarauji, ar ne? Ten saulėta, tau teks visą dieną kiūtoti viduje.
— Tikiuosi, ištversiu, — tarė jis ir suraukė kaktą. — Jei būčiau žinojęs, kad gebėsi deramai priimti dovaną, būčiau privertęs tave išvynioti ją prie Karlailo ir Esmės. Bet maniau, kad skųsiesi.
— Na žinoma, ji per brangi. Bet juk pasiimsiu ir tave!
Edvardas sukikeno.
— Dabar jau gailiuosi, kad nenupirkau tau dovanos. Nežinojau, kad moki protingai elgtis.
Padėjau bilietus ir vėl apimta smalsumo ištiesiau ranką į jo dovaną. Jis pagriebė ją ir išvyniojo kaip ir pirmąją.
Padavė man skaidrų įdėklą su paprasta sidabrine kompaktine plokštele.
— Kas tai? — suglumusi paklausiau.
Jis nieko neatsakė; išėmė plokštelę ir ištiesęs pro mane ranką įdėjo į grotuvą ant staliuko prie lovos. Spustelėjo „Groti“, ir mes tyloje ėmėme laukti. Tada nuskambėjo muzika.
Klausiausi netekusi amo ir išpūtusi akis. Žinojau, kad jis laukia, ką pasakysiu, bet negalėjau pratarti nė žodžio. Akys paplūdo ašaromis, ir aš jas nusišluosčiau, kol nepradėjo tekėti.
— Skauda ranką? — sunerimęs paklausė jis.
— Ne, tai ne dėl rankos. Nuostabu, Edvardai. Geresnės dovanos nė nebūtum sugalvojęs. Negaliu patikėti. — Nutilau, nes norėjau klausytis.
Tai buvo jo muzika, jo kūriniai. Pirmasis kūrinys plokštelėje buvo mano lopšinė.
— Pamaniau, kad neleisi čia atsigabenti pianino ir paskambinti, — paaiškino jis.
— Tu teisus.
— Kaip ranka?
— Viskas gerai.
Tiesą sakant, po tvarsčiu ji degte degė. Norėjau ledo. Galėjau pasitenkinti ir jo delnu, bet taip būčiau išsidavusi.
— Atnešiu tau tailenolio.
— Man nieko nereikia, — paprieštaravau, bet jis nukėlė mane nuo kelių ir žengė prie durų.
— Čarlis, — sušnypščiau.
Čarlis nė nenutuokė, kad Edvardas pas mane dažnai nakvoja. Tiesą sakant, jei sužinotų, jį veikiausiai ištiktų smūgis. Tačiau nesijaučiau kalta apgaudinėdama. Mes nedarėme nieko tokio, kas jam būtų nepatikę. Edvardas su savo taisyklėmis...
— Jis manęs nesugaus, — tyliai dingdamas už durų pažadėjo Edvardas...
Jis grįžo durims dar nespėjus užsidaryti. Rankoje laikė stiklinę iš vonios ir tablečių buteliuką.
Nesiginčydama paėmiau iš jo tabletę — žinojau, kad pralaimėčiau ginčą. O ranka iš tiesų pradėjo erzinti.
Fone skambėjo švelni, miela lopšinė.
— Vėlu, — tarė Edvardas.
Viena ranka pakėlė mane nuo lovos, kita atitraukė antklodę. Tada paguldė mane ir apkamšė. Atsigulė šalia — ant antklodės, kad nesušalčiau — ir apkabino viena ranka.
Atsirėmiau galva į jo petį ir laiminga atsidusau.
— Dar kartą dėkoju, — sušnabždėjau.
— Nėra už ką.
Kurį metą tyloje klausiausi besibaigiančios lopšinės. Prasidėjo kita daina. Atpažinau mėgstamiausią Esmės melodiją.
— Apie ką galvoji? — pašnibždom paklausiau.
Prieš atsakydamas jis akimirką padvejojo.
— Tiesą sakant, galvojau apie tai, kas teisinga ir kas ne.
Pajutau, kaip nugara perbėgo šiurpuliai.
— Prisimeni, kai nusprendžiau, kad noriu švęsti savo gimtadienį? — greitai paklausiau, vildamasi, jog ne pernelyg akivaizdžiai bandau jį išblaškyti.
— Taip, — atsargiai sutiko jis.
— Na, pamaniau, jei jau mano gimtadienis, tai norėčiau, kad dar kartą mane pabučiuotum.
— Šįvakar tu godi.
— Taip, tikrai — tik prašau nedaryti nieko, ko nenori daryti, — įsižeidusi pridūriau.
Jis nusijuokė, tada atsiduso.
— Gink Dieve, kad daryčiau ką nors, ko nenoriu daryti, — keistu, nevilties kupinu balsu ištarė jis, imdamas man už smakro ir prisitraukdamas artyn. , —
Bučinys prasidėjo įprastai — Edvardas buvo atsargus kaip visuomet, o mano širdis vėl ėmė šėlti. O paskui, regis, kažkas pasikeitė. Staiga jo lūpos tapo reiklesnės, laisvoji ranka suėmė mano plaukus, kad negalėčiau atitraukti veido. Ir, nors mano pirštai taip pat buvo jo plaukuose, nors aiškiai peržengiau jo nubrėžtas saugias ribas, šįkart jis manęs nesustabdė. Pro ploną antklodę jaučiau jo šaltą kūną ir stipriai prie jo glaudžiausi.
Ūmiai jis sustojo ir švelniai, tvirtai mane atstūmė.
Neatgaudama kvapo kritau atgal ant pagalvės, svaigo galva. Kažkas neapčiuopiama ėmė kilti iš atminties.
— Atleisk, — irgi uždusęs tarė jis. — To buvo per daug.
— Aš neprieštarauju, — šnopuodama pratariau.
Jis tamsoje suraukė antakius.
— Pasistenk užmigti, Bela.
Ne, noriu, kad dar kartą mane pabučiuotum.
— Tu pervertini mano savitvardą.
— Kas tave labiau vilioja: mano kraujas ar mano kūnas? — paklausiau.
— Viskas drauge. — Jis nenorom šyptelėjo, paskui vėl surimtėjo. — Tai gal jau liaukis bandžiusi laimę ir miegok?
— Gerai, — sutikau prisislinkdama arčiau jo.
Jaučiausi baisiai nusikamavusi. Tai buvo daugeliu atžvilgių ilga diena, tačiau jai baigiantis palengvėjimo nepajutau. Tarsi rytoj manęs lauktų kažkas dar baisesnio. Paika nuojauta — kas galėtų būti blogesnio už šiandieną? Be abejo, tiesiog esu sukrėsta.
Nepastebimai priglaudžiau savo sužeistą ranką prie jo peties, kad šalta oda numalšintų karštį. Išsyk pasijutau geriau.
Jau beveik ar net visai miegojau, kai supratau, ką man priminė jo bučinys — pavasarį, kai ruošėsi pulti mano persekiotoją Džeimsą; Edvardas, nežinodamas, kada vėl pasimatysime, — ir ar apskritai pasimatysime, — atsisveikindamas mane pabučiavo. Šis bučinys buvo toks pat mažumėlę skaudus, tik nesupratau kodėl. Suvirpėjau per miegus, tarsi jau sapnuočiau košmarą.