13. ŽUDIKAS
JEI TIK TAI BŪTŲ KAS NORS KITAS, NE DŽEIKOBAS, lingavau galvą ir mąsčiau, važiuodama miškų apsuptu greitkeliu į La Pušą.
Vis dar nebuvau tikra, ar teisingai elgiuosi, tačiau kovodama su savimi ieškojau kompromiso.
Negalėjau taikstytis su tuo, ką darė Džeikobas ir jo draugai, jo gauja. Dabar supratau, ką jis praėjusią naktį turėjo galvoje — kad galiu nebenorėti jo matyti. Galėjau jam paskambinti, kaip jis siūlė, bet būčiau pasielgusi kaip bailė. Privalėjau bent jau pasišnekėti su juo akis į akį. Pasakysiu jam tiesiai, kad negaliu žiūrėti pro pirštus į tai, kas vyksta. Negaliu draugauti su žmogžudžiu ir tylėti, leisti jam toliau žudyti... nes ir pati tapčiau pabaisa.
Tačiau negalėjau ir jo neperspėti. Turiu padaryti viską, kad ji apsaugočiau.
Kietai sučiaupusi lūpas privažiavau prie Blekų namų. Jau tai, kad mano geriausias draugas vilkolakis, baisu. Negi jis dar turi būti ir žmogėdra?
Namie buvo tamsu, languose nedegė šviesos, bet man nerūpėjo, kad juos pažadinsiu. Įniršusi smarkiai pabeldžiau kumščiu į priekines duris; nuo garso suvirpėjo sienos.
— Prašom, — po minutės išgirdau šūktelint Bilį, užsidegė šviesos.
Pasukau rankeną; durys buvo neužrakintos. Bilis stovėjo atsirėmęs į virtuvėlės durų staktą, su chalatu ant pečių, dar nespėjęs atsisėsti. Kai išvydo, kas atėjo, jo akys akimirką išsiplėtė, paskui veidas tapo rūstus.
— O, labas rytas, Bela. Ką čia taip anksti veiki?
— Sveiki, Bili. Man reikia pasikalbėti su Džeiku — kur jis?
— Hm... tiesą sakant, nežinau, — šaltu veidu melavo jis.
— Ar žinote, ką šįryt veikia Čarlis? — nebegalėdama tverti apsimetinėjimų griežtai paklausiau.
— Ar turėčiau žinoti?
— Jis ir dar pusė miestelio žmonių ginkluoti išėjo į girią medžioti milžiniškų vilkų.
Bilio veidas virptelėjo, tada išbalo.
— Taigi jei neprieštaraujate, norėčiau apie tai pasikalbėti su Džeiku, — toliau dėsčiau.
Bilis sučiaupė savo storas lūpas ir ilgai tylėjo.
— Esu tikras, kad jis dar miega, — galop ištarė, linktelėdamas į mažą iš svetainės vedantį koridorių. — Jis šiomis dienomis vėlai gulasi. Vaikams reikia poilsio — gal verčiau jo nežadink.
— Dabar mano eilė, — negirdimai sušnabždėjau ir žengiau į koridorių.
Bilis atsiduso.
Metro ilgio koridoriuje buvo vienintelės durys į mažytį kaip kišenė Džeikobo kambarėlį. Nė nesibeldžiau. Pastūmiau duris; jos dunkstelėjo į sieną.
Džeikobas — tebemūvintis, kaip ir naktį, tas pačias nukirptas sportines kelnes, — gulėjo įstrižai dvigulės lovos, užimančios beveik visą jo kambarį, išskyrus keliolika centimetrų pakraščiais. Net ir taip atsigulusiam lova buvo per trumpa; kojos karojo viename gale, galva — kitame. Džeikobas kietai miegojo, tyliai knarkdamas pravira burna. Nuo durų trinktelėjimo jis nė nesukrutėjo.
Veidas buvo ramut ramutėlis, visos pykčio raukšlelės išsilyginusios. Po akimis matyti ratilai, kurių anksčiau nepastebėjau. Kad ir koks ilgšis, dabar jis atrodė labai jaunas ir labai pavargęs. Mane užliejo gailestis.
Išėjau ir tyliai uždariau duris.
Man lėtai pėdinant atgal į svetainę, Bilis smalsiai, įdėmiai spoksojo.
— Gal verčiau leisiu jam šiek tiek pailsėti.
Bilis linktelėjo, ir mes minutę spitrijomės vienas į kitą. Baisiai norėjau paklausti, koks jo vaidmuo. Ką jis mano apie tai, kuo tapo jo sūnus? Tačiau žinojau, kad jis iš pat pradžių palaikė Semą, taigi pamaniau, kad žudymas jam nekelia nerimo. Tik neįsivaizdavau, kaip jis tai pateisina.
Tamsiose Bilio akyse regėjau daug man skirtų klausimų, bet ir jis jų neuždavė.
— Klausykit, — nutraukiau spengiančią tylą. — Šiek tiek pabūsiu pajūryje. Kai jis pabus, pasakykit, kad laukiu, gerai?
— Žinoma, žinoma, — sutiko Bilis.
Svarsčiau, ar jis tikrai pasakys. Na, jei nepasakys, bent jau būsiu pabandžiusi, tiesa?
Greitai nuvažiavau į pirmąjį paplūdimį ir pastačiau automobilį purvinoje stovėjimo aikštelėje. Tebebuvo tamsu — rūškanas apsiniaukusios dienos parytys — ir kai išjungiau priekinius žibintus, vargiai ką beįžiūrėjau. Luktelėjau, kol pripras akys, tada susiradau takelį, vedantį per aukštų žolių mišką. Čia buvo vėsiau, nuo juodo vandens pusės čaižė vėjas, ir aš giliai susigrūdau rankas į žieminės striukės kišenes. Bent jau lietus liovėsi.
Žingsniavau paplūdimiu prie šiaurinio pylimo. Nemačiau nei Džeimso, nei kitų salų, tik miglotus vandens kontūrus. Atsargiai žengiau per akmenis, dairydamasi į krantą išplukdytų rąstų, kad už jų neužkliūčiau.
Dar nesupratusi ko ieškau, radau tai. Išniro iš prietemos, kai atsidūriau vos už kelių žingsnių: ilgas, baltas kaip kaulas, toli ant akmenų išmestas medžio kamienas. Į jūrą atsuktos susipynusios šaknys priminė šimtus gležnų čiuptuvėlių. Nebuvau tikra, kad tai tas pats medis, ant kurio mudu su Džeikobu pirmą kartą šnekėjomės — nuo to pokalbio prasidėjo tiek daug skirtingų, susipynusių mano gyvenimo gijų, bet vieta atrodė panaši. Atsisėdau ten, kur sėdėjau tąkart, ir pažvelgiau į nematomą jūrą.
Pamačius Džeikobą tokį — miegantį, nekaltą ir pažeidžiamą — išnyko visas pasibjaurėjimas, išsisklaidė visas pyktis. Vis dar negalėjau abejingai žiūrėti į tai, kas vyko, kaip, regis, žiūrėjo Bilis, tačiau negalėjau ir smerkti Džeikobo. Meilės kitokie dėsniai, nusprendžiau. Jei žmogus tau svarbus, nebegali logiškai apie jį mąstyti. Nesvarbu, žudė žmones ar ne, Džeikobas buvo mano draugas. Ir aš nenumaniau, ką daryti.
Įsivaizduodama taip ramiai miegantį, jaučiau stiprų poreikį jį globoti. Visiškai nelogiška.
Logiška ar ne, bet mintyse regėdama jo ramų veidą stengiausi surasti kokį nors atsakymą, kokį nors būdą jam pateisinti. Dangus pamažu pilkėjo.
— Sveika, Bela, — iš tamsos pasigirdo Džeikobo balsas, ir aš krūptelėjau.
Jis prabilo tyliai, bemaž droviai, bet aš tikėjausi, kad mane perspės gurgždantys akmenys, todėl išsigandau. Auštančio dangaus fone mačiau jo siluetą — jis atrodė nepaprastai aukštas.
— Džeikai?
Jis stovėjo už kelių žingsnių, nedrąsiai mindžikuodamas.
Bilis sakė, kad buvai užsukusi — tikiuosi, nelabai ilgai lauki? Žinojau, kad išsiaiškinsi.
— Taip, dabar tiksliai prisimenu istoriją, — sušnabždėjau.
Ilgą laiką tvyrojo tyla ir, nors buvo dar per tamsu įžiūrėti pylimą, jo akys tyrinėjo mano veidą, ir man pašiurpo oda. Tikriausiai jam užteko šviesos įžvelgti mano išraišką, nes kai prabilo, jo balsas staiga tapo kandus.
— Galėjai tik paskambinti, — šiurkščiai ištarė jis.
Linktelėjau.
— Žinau.
Džeikobas pradėjo žingsniuoti palei akmenis. Labai įdėmiai įsiklausiusi pro bangų mūšą girdėjau, kaip jo pėdos švelniai brūžuoja per akmenėlius. Man vaikštant akmenys žvanga kaip kastanjetės.
— Kodėl atėjai? — vis dar žygiuodamas piktai paklausė jis.
— Pamaniau, kad bus geriau pasikalbėti akis į akį.
Jis prunkštelėjo.
— O taip, kur kas geriau.
— Džeikobai, turiu tave perspėti...
— Dėl patrulių ir medžiotojų? Nesijaudink. Mes jau žinome.
— Nesijaudinti? — netikėdama pakartojau. — Džeikai, jie turi šautuvus! Jie spendžia spąstus ir siūlo premijas, ir...
— Mes galime pasirūpinti savimi, — tebevaikščiodamas suniurzgėjo jis. — Jie nieko nepagaus. Tik dar labiau viską apsunkins — netrukus patys pradės dingti.
— Džeikai! — sušnypščiau.
— Ką? Tai tik faktas.
Mano veidas iš pasibaisėjimo išbalo.
— Kaip tu gali... šitaip nieko nejausti? Juk pažįsti tuos žmones. Čarlis irgi ten! — Nuo tos minties man ėmė mausti pilvą.
Jis ūmiai sustojo.
— Ką dar galime padaryti? — atšovė jis.
Saulė rausvais draiskalais pavertė debesis mums virš galvos. Dabar mačiau jo veido išraišką: atrodė piktas, nusivylęs, išduotas.
— Ar negalėtum... na, pasistengti nebūti... vilkolakiu? — pašnibždom paklausiau.
Jis iškėlė aukštyn rankas.
— Tarsi galėčiau rinktis! — sušuko jis. — Beje, ar tai padėtų, jei nerimauji dėl dingstančių žmonių?
— Nesuprantu tavęs.
Jis prisimerkęs, prašiepęs dantis stebeilijo į mane.
— Žinai, kas mane taip siutina, kad nesitveriu savo kailyje?
Nuo jo priešiškos išraiškos atsitraukiau atgal. Regis, jis laukė,
kol atsakysiu, todėl papurčiau galvą.
— Tu tokia veidmainė, Bela — štai sėdi čia ir bijai manęs! Argi šitaip sąžininga? — jo rankos drebėjo iš pykčio.
— Veidmainė? Negi esu veidmainė, jei bijau pabaisos?
— Ach! — sudejavo jis, spausdamas drebančius kumščius prie smilkinių ir stipriai užmerkdamas akis. — Ar bent girdi, ką sakai?
— Ką?
Jis žengė porą žingsnių artyn, pasilenkė virš manęs ir piktai pažvelgė.
— Tai atsiprašau, kad nesu toks pabaisa, kokio tau reikia, Bela. Tikriausiai nesu toks šaunus kaip kraugeriai, ar ne?
Pašokau ir dėbtelėjau į jį.
— Tikrai nesi! — užrikau. — Bėda ne ta, kas tu esi, kvaily, o tai, ką darai!
— Ką tai turėtų reikšti? — užriaumojo jis, nuo įtūžio purtėsi visas kūnas.
Apstulbau, kai netikėtai Edvardo balsas mane perspėjo.
— Būk labai atsargi, Bela, — aksominiu balsu ištarė jis. — Neerzink jo. Turi jį nuraminti.
Net balsas mano galvoje šiandien paistė niekus.
Vis dėlto paklausiau jo. Dėl šio balso padaryčiau bet ką.
— Džeikobai, — kreipiausi švelniu, ramiu balsu. — Ar tikrai būtina žudyti žmones, Džeikobai? Negi nėra kitos išeities? Norėjau pasakyti, jei jau vampyrai rado būdą išgyventi nemedžiodami žmonių, tai gal galėtum ir tu pabandyti?
Jis ūmiai atsitiesė, tarsi nuo mano žodžių jį būtų nukrėtusi elektros srovė. Antakiai pakilo, akys išsiplėtė.
— Žudyti žmones? — nusistebėjo jis.
— Kaip manei, apie ką aš šneku?
Jis nebedrebėjo. Nepatikliai, bet su viltimi pasižiūrėjo į mane.
— Aš maniau, kad mes kalbamės apie tavo pasibjaurėjimą vilkolakiais.
— Ne, Džeikai, ne. Tai ne dėl to, kad esi... vilkas. Tai ne bėda, — patikinau jį žinodama, kad kalbu nuoširdžiai. Man tikrai nerūpėjo, kad jis virsta milžinišku vilku — jis vis vien Džeikobas. — Jei tik rastum būdą nekenkti žmonėms... vien tai mane slegia. Tie žmonės nekalti, Džeikai, jie tokie patys žmonės kaip Čarlis, ir aš negaliu nusigręžti, kai tu...
— Ar tik tiek? Tikrai? — pertraukė jis mane, ir jo veide nušvito plati šypsena. — Tu bijai tik todėl, kad esu žudikas? Tai vienintelė priežastis?
— Negi to neužtenka?
Jis prapliupo kvatotis.
— Džeikobai Blekai, tai taip nejuokinga!
— Žinoma, žinoma, — vis dar kikendamas pritarė jis.
Jis žengė platų žingsnį ir vėl nežmoniškai stipriai apkabino mane.
— Tu tikrų tikriausiai neprieštarauji, kad aš pavirstu į didžiulį šunį? — džiugiu balsu man tiesiai į ausį paklausė jis.
— Ne, — žiopčiojau. — Dūstu... Džeikai!
Jis paleido mane iš glėbio, bet paėmė už rankų.
— Aš ne žudikas, Bela.
Tyrinėjau jo veidą — buvo aišku, kad tai tiesa. Mane apėmė palengvėjimas.
— Tikrai? — paklausiau.
— Tikrai, — iškilmingai prisiekė jis.
Apglėbiau jį. Man tai priminė pirmąją pasivažinėjimo motociklais dieną — tik dabar jis buvo aukštesnis, o aš dar labiau pasijutau kaip vaikas.
Kaip ir aną kartą jis paglostė man plaukus.
— Atleisk, kad pavadinau tave veidmaine, — atsiprašė jis.
— Atleisk, kad pavadinau tave žudiku.
Jis nusijuokė.
Tada kai ką prisiminiau ir atsitraukiau, kad matyčiau jo veidą. Iš baimės suraukiau antakius.
— O kaip Semas? Ir kiti?
Jis papurtė galvą šypsodamasis, tarsi nuo pečių būtų nusiritęs sunkus akmuo.
— Žinoma, ne. Argi neprisimeni, kaip mes vadinamės?
Puikiai prisiminiau — dar šiandien apie tai pagalvojau.
— Sergėtojai?
— Teisingai.
— Bet aš nesuprantu. Kas vyksta girioje? Kodėl dingsta turistai, iš kur kraujas?
Jo veidas surimtėjo, susirūpino.
— Mes stengiamės atlikti savo darbą, Bela. Stengiamės juos apsaugoti, bet visada šiek tiek pavėluojame.
— Nuo ko apsaugoti? Ar ten tikrai yra tas lokys?
— Bela, mieloji, mes žmones saugome tik nuo vieno dalyko — vienintelio mūsų priešo. Dėl šios priežasties ir egzistuojame — nes egzistuoja jie.
Akimirką spoksojau į jį tuščiu žvilgsniu, tada susiprotėjau. Širdis nusirito į kulnus, pro lūpas prasiveržė bežodis siaubo klyksmas.
Jis linktelėjo.
— O aš maniau, kas jau kas, o tu tai tikrai suprasi, kas vyksta.
— Lorenas, — sušnabždėjau. — Jis vis dar čia.
Džeikobas sumirkčiojo ir pakreipė galvą į šoną.
— Kas tas Lorenas?
Bandžiau sutvarkyti galvoje tvyrantį chaosą, kad atsakyčiau.
— Tu žinai — matei jį pievelėje. Tu ten buvai... — kalbėjau nuostabos kupinu balsu, pamažu viską įsisąmonindama. — Tu ten buvai ir neleidai jam manęs nužudyti...
— O, tas juodbruvas kraugerys? — jis įsitempęs nuožmiai nusišypsojo. — Tai toks jo vardas?
Suvirpėjau.
— Ką sau manei? — sušnabždėjau. — Jis galėjo tave nužudyti! Džeikai, tu nesupranti, kokie jie pavojingi...
Mane vėl pertraukė jo prunkštimas.
— Bela, vienišas vampyras tokiai kaip mūsų gaujai vienas juokas. Buvo taip lengva, kad net kaip reikiant nepasismaginome!
— Kas buvo lengva?
— Nužudyti kraugerį, kuris ruošėsi nužudyti tave. Na, to nepriskiriu prie žmogžudystės, — skubiai pridūrė jis. — Vampyrai — ne žmonės.
Netekusi amo galėjau tik kartoti jo žodžius.
— Tu... nužudei... Loreną?
Džeikobas linktelėjo.
— Na, mes visi pasistengėme, — patikslino jis.
— Lorenas negyvas? — sušnabždėjau.
Jo veido išraiška pasikeitė.
— Juk neliūdi dėl to? Jis ruošėsi tave nužudyti — jis medžiojo, Bela, prieš puldami mes tuo įsitikinome. Juk tiki tuo, tiesa?
— Tikiu. Ne, aš neliūdžiu — aš... — turėjau atsisėsti. Svyruodama žengiau atgal, kol blauzdomis pajutau medžio kamieną, tada susmukau ant jo. — Lorenas negyvas. Jis negrįš manęs.
Tai nepyksti? Juk jis nebuvo tavo draugas, ar ne?
— Mano draugas? — sutrikusi ir apdujusi nuo palengvėjimo spoksojau į jį. Pradėjau vapėti, akys sudrėko. — Ne, Džeikai. Man taip... taip palengvėjo. Maniau, jis mane suras — kasnakt jo laukiau, tik vyliausi, kad jis pasitenkins manimi ir paliks Čarlį gyvą. Aš taip bijojau, Džeikobai... Bet kaip? Jis buvo vampyras! Kaip jį nužudėte? Jis buvo toks stiprus, toks kietas kaip marmuras...
Džeikobas atsisėdo prie manęs ir guosdamas apkabino viena ranka.
— Tam mes ir sukurti, Bele. Ir mes stiprūs. Gaila, kad nepasakei, jog taip bijai. Tau nebūtų reikėję nuogąstauti.
— Tavęs nebuvo šalia, — paskendusi mintyse sušnabždėjau.
— Ak, tiesa.
— Pala, Džeikai — bet aš maniau, kad tu tai žinai. Šiąnakt sakei, kad tau nesaugu būti mano kambaryje. Maniau, tu žinai, kad gali ateiti vampyras. Negi ne tai turėjai galvoje?
Jis kurį laiką sutrikęs žvelgė į mane, tada nunarino galvą.
— Ne, ne tai.
— Tai kodėl manei, kad tau ten nesaugu?
Jis pažvelgė į mane kaltomis akimis.
— Aš nesakiau, kad tai nesaugu man. Galvojau apie tave.
— Apie ką tu?
Jis nudelbė akis, paspyrė akmenuką.
— Yra ne viena priežastis, kodėl turėčiau laikytis nuo tavęs atokiai, Bela. Pirmiausia, negalėjau tau atskleisti mūsų paslapties. Antra, tai nesaugu tau. Jei aš pernelyg supykstu... įsiuntu... galiu tave sužeisti.
Nuodugniai apsvarsčiau tai.
— Kai tu tąkart supykai... Kai aš ant tavęs šaukiau... ir tu drebėjai?..
— Taip. — Jis dar žemiau nuleido galvą. — Pasielgiau labai kvailai. Turėčiau geriau valdytis. Prisiekiu, nesiruošiau supykti, kad ir ką būtum pasakiusi. Bet... aš taip nusiminiau, kad neteksiu tavęs... kad negalėsi susitaikyti su tuo, kas esu...
— Kas nutiktų... jei labai įnirštum? — pašnibždom paklausiau.
— Pavirsčiau vilku, — irgi sušnabždėjo jis.
— Tau nereikia pilnaties?
Jis pavartė akis.
— Holivudo versija ne itin atitinka tiesą. — Tada atsiduso ir surimtėjo. — Tau nereikia šitaip nuogąstauti, Bele. Mes viskuo pasirūpinsime. Ir ypač pasirūpinsime Čarliu bei jo draugais — neleisime, kad jam kas nors atsitiktų. Kliaukis manim.
Tik dabar, kai Džeikobas prabilo būsimuoju laiku, man kai kas dingtelėjo. Tai buvo tiesiog akivaizdu — tačiau mintis apie Džeikobą ir jo draugus, kovojančius su Lorenu, mane taip pribloškė, kad praleidau tai pro ausis.
Mes viskuo pasirūpinsime.
Dar ne pabaiga.
— Lorenas negyvas, — aiktelėjau, ir visas kūnas suledėjo.
— Bela? — sunerimęs šūktelėjo Džeikobas, liesdamas mano baltą kaip kreida skruostą.
— Jei Lorenas žuvo... prieš savaitę... tai dabar žmones žudo kažkas kitas.
Džeikobas linktelėjo ir pro sukąstus dantis iškošė:
— Jie buvo dviese. Mes manėme, kad jo partnerė bandys mus pulti — mūsų pasakojimuose jie paprastai smarkiai užpyksta, kai nužudai jų partnerį. Bet ji tik pabėga, o paskui vėl sugrįžta. Jei išsiaiškintume, ko ji siekia, būtų lengviau ją įveikti. Tačiau ji elgiasi labai keistai. Kaišioja visur nosį, lyg tikrintų mūsų gynybą, lyg ko nors ieškotų — tiktai ko ? Ko ji nori? Semo manymu, ji bando mus išskirti, kad būtų lengviau...
Džeikobo balsas tilo, kol ėmė skambėti lyg iš ilgo tunelio; ne-besuvokiau pavienių žodžių. Kakta išrasojo nuo prakaito, ėmė tąsyti, lyg vėl būčiau susirgusi pilvo gripu. Pasijutau lygiai taip kaip anuomet.
Greitai nusisukau nuo jo ir pasilenkiau virš medžio kamieno. Mano kūną tampė mėšlungis, tuščias skrandis siaubingai trūkčiojo, nors jame nebuvo nieko, ką būtų galima išmesti.
Viktorija jau čia. Ieško manęs. Girioje žudo keliauninkus. Girioje, kur Čarlis ieško...
Man ėmė suktis galva.
Džeikobas pagavo mane už pečių ir sulaikė, kad nenuvirsčiau į priekį ant akmenų. Ant skruosto jutau jo karštą alsavimą.
— Bela! Kas nutiko?
— Viktorija, — aiktelėjau vos atgavusi kvapą nuo pilvo traukulių.
Išgirdęs šį vardą Edvardas mano galvoje piktai suurzgė.
Pajutau, kaip Džeikobas mane kelia. Jis nepatogiai pasiguldė mane ant kelių, svyrančią galvą atrėmė sau į petį. Stengėsi laikyti mane, kad nesusmukčiau ir atgaučiau pusiausvyrą. Nubraukė nuo veido prakaituotus plaukus.
— Kas ji? — paklausė Džeikobas. — Ar girdi mane, Bela? Bela?
— Ji ne Loreno partnerė, — suaimanavau jam į petį. — Jie tik seni draugai...
— Gal tau reikia vandens? Gydytojo? Sakyk, ką daryti, — persigandęs kamantinėjo jis.
— Aš nesergu — man baisu, — pašnibždom paaiškinau.
Žodis „baisu“, regis, nė iš tolo nenusakė, kaip jaučiausi.
Džeikobas patapšnojo man per nugarą.
— Bijai Viktorijos?
Virpėdama linktelėjau.
— Viktorija — tai ta rusvaplaukė patelė?
Vėl sudrebėjau ir suinkščiau:
— Taip.
— Iš kur žinai, kad ji nebuvo jo partnerė?
— Lorenas man sakė, kad jos partneris buvo Džeimsas, — paaiškinau, nejučia lankstydama ranką su randu.
Jis pasuko mano veidą, tvirtai laikydamas savo dideliu delnu. Įdėmiai pažvelgė man į akis.
— Ar jis tau dar ką nors sakė, Bela? Tai svarbu. Ar žinai, ko ji nori?
— Žinoma, — sušnabždėjau. — Ji nori manęs.
Jo burna prasižiojo, tada vėl kietai susičiaupė.
— Kodėl? — paklausė.
— Edvardas nužudė Džeimsą, — sušnabždėjau. Džeikobas mane taip stipriai laikė, kad nereikėjo saugoti kiaurymės — jis neleido jai plyšti. — Ji... pašėlo. Bet Lorenas sakė, kad, jos manymu, teisingiau būtų nužudyti mane, o ne Edvardą. Partneris už partnerį. Ji nežinojo — ir tikriausiai vis dar nežino, kad... kad... — sunkiai nurijau seiles. — Kad tarp mūsų nieko nebėra. Bent jau Edvardui viskas baigta.
Tai patraukė Džeikobo dėmesį, jo veide susikovė skirtingi jausmai.
— Tai viskas dėl to? Dėl to Kalenai išvyko?
— Juk aš niekuo neypatinga. Esu tik žmogus, — silpnai gūžtelėdama pečiais paaiškinau.
Džeikobo krūtinėje po mano ausimi pasigirdo lyg ir koks urzgimas — ne tikras urzgimas, tik žmogiškas jo atitikmuo.
— Jei tas mulkis kraugerys toks kvailas, kad...
— Būk geras, — suaimanavau. — Būk geras. Nereikia.
Džeikobas padvejojo, tada linktelėjo.
— Tai svarbu, — pakartojo jis; veidas vėl buvo dalykiškas. — Kaip tik tai mums ir reikėjo sužinoti. Turime tuojau pat pranešti kitiems.
Jis atsistojo ir trūktelėjo mane už rankų. Prilaikė už liemens, kol įsitikino, kad nenugriūsiu.
— Man viskas gerai, — pamelavau.
Jis paleido liemenį ir paėmė man už rankos.
Nusitempė atgal prie pikapo. — Kur važiuosime? — paklausė.
— Dar gerai nežinau, — prisipažino jis. — Sukviesiu susirinkimą. Ei, luktelėk čia minutėlę, gerai?
Jis atrėmė mane j pikapo šoną ir paleido mano ranką.
— Kur eini?
— Tuoj grįšiu, — pažadėjo jis.
Tada apsisuko ir nudūmė per automobilių aikštelę, per kelią, į greta stūksančią girią. Šmurkštelėjo tarp medžių, greitas ir miklus kaip elnias.
— Džeikobai! — užkimusiu balsu surikau jam pavymui, bet jo jau nebebuvo.
Ne itin geras laikas likti vienai. Praėjus vos sekundei sunkiai gaudžiau kvapą. Vargais negalais įsiropščiau į pikapo kabiną ir iškart užspaudžiau užraktus. Tik nuo to nepasijutau nėmaž geriau.
Viktorija jau medžioja mane. Grynas atsitiktinumas, kad iki šiol dar nerado — atsitiktinumas ir penki paaugliai vilkolakiai. Šaižiai iškvėpiau. Kad ir ką sakė Džeikobas, vien mintis apie tai, kad jis atsidurtų šalia Viktorijos, baugino. Man nerūpėjo, kuo jis gali pavirsti įtūžęs. Regėjau ją prieš akis, laukiniu veidu, ugniniais plaukais, mirtiną, nesunaikinamą...
Bet, pasak Džeikobo, Loreno nebėra. Negi tai tikrai įmanoma? Edvardas — nejučia susigriebiau už krūtinės — pasakojo, kaip sunku nužudyti vampyrą. Šį darbą gali atlikti tik kitas vampyras. Tačiau Džeikas sakė, kad vilkolakiai kaip tik tam ir sukurti...
Jis žadėjo uoliai rūpintis Čarliu — sakė, kad galiu kliautis vilkolakiais. Kaip galėčiau jais kliautis? Visiems mums gresia pavojus! O labiausiai Džeikobui, jei bandys stoti tarp Viktorijos ir Čarlio... tarp Viktorijos ir manęs.
Pajutau, kad tuoj vėl apsivemsiu.
Ūmiai kažkas patukseno į pikapo langą, ir aš suspigau iš siaubo — o pasirodo, grįžo Džeikobas. Virpėdama, dėkinga atrakinau duris.
— Tu tikrai išsigandusi, ar ne? — lipdamas į vidų paklausė jis.
Linktelėjau.
— Nebijok. Mes pasirūpinsime tavimi — ir Čarliu. Pažadu.
— Man dar baisiau, kad surasi Viktoriją, nei tai, kad ji suras mane, — sušnabždėjau.
Jis nusijuokė.
— Turėtum šiek tiek labiau mumis pasitikėti. Galime įsižeisti.
Aš tik pakraipiau galvą. Buvau mačiusi pernelyg daug vampyrų.
— Kur ką tik buvai? — paklausiau.
Jis susičiaupė ir nieko neatsakė.
— Ar paslaptis?
— Nelabai. Tik keistas dalykas. Nenoriu tavęs jaudinti.
— Jau esu mažumėlę apsipratusi su keistenybėmis, supranti? — Pabandžiau nusišypsoti, bet ne itin pavyko.
Džeikobas linksmai vyptelėjo.
— Gal ir taip. Gerai jau. Supranti, kai esame vilkolakiai, mes galime... girdėti vienas kitą.
Sumišusi suraukiau antakius.
— Ne balsus girdėti, — toliau aiškino jis, — bet... vienas kito mintis — kad ir kaip toli būtume. Tai labai padeda medžiojant, bet kitais atvejais tikras vargas. Gerokai trikdo, kai negali turėti jokių paslapčių. Keista, ar ne?
— Ar tai šiąnakt turėjai galvoje sakydamas, kad praneši jiems, jog buvome susitikę, nors to ir nenori?
— Greitai susigaudai.
— Dėkui.
— Taip pat nebijai keistenybių. Maniau, kad tai tave trikdys.
Tai ne... na, tu ne vienintelis iš mano pažįstamų tai gali. Todėl man tai neatrodo pernelyg keista.
— Tikrai?.. Pala, ar kalbi apie savo kraugerius?
— Norėčiau, kad taip jų nevadintum.
Džeikobas nusijuokė.
— Kaip sau nori. Tuomet Kalenai?
— Tik... tik Edvardas. — Slapčia prisiliečiau prie liemens.
Džeikobas atrodė nustebęs — ir nemaloniai.
— Maniau, tai tik pasakos. Esu girdėjęs legendų apie vampyrus, kurie turi... ypatingų gebėjimų, bet galvojau, kad tai tik mitas.
— Ar apskritai kas nors dar yra mitas? — pašaipiai paklausiau.
Jis susiraukė.
— Ko gero, ne. Gerai, mes susitiksime su Semu ir kitais toje vietoje, kur važinėjomės motociklais.
Užvedžiau pikapą ir pasukau į kelią.
— Taigi tu ką tik buvai pasivertęs vilku, kad pasišnekėtum su Semu? — pasmalsavau.
Džeikobas, regis, sutrikęs linktelėjo.
— Tik labai trumpai — stengiausi negalvoti apie tave, kad jie nesuprastų, kas vyksta. Bijojau, kad Semas neleis tavęs atsivesti.
— Manęs tai nebūtų sulaikę.
Vis dar įsivaizdavau Semą esant blogą. Išgirdusi jo vardą sukąsdavau dantis.
— Na, tai būtų sulaikę mane, — niauriai ištarė Džeikobas. — Prisimeni, kaip šiąnakt negalėjau užbaigti sakinio? Kaip negalėjau paprasčiausiai papasakoti visos istorijos?
— Taip. Atrodė, lyg kažkuo springtum.
Jis nelinksmai sukikeno.
— Panašiai. Semas man neleido tau papasakoti. Jis yra... gaujos vadas, supranti. Kai liepia mums ką nors daryti ar ką nors uždraudžia, — jei jis rimtai nusiteikęs, — tuomet, na, negalime jo nepaisyti.
— Keista, — burbtelėjau.
— Labai, — pritarė jis. — Tai vilkų savybė.
— Oho, — tik tokį atsakymą tesugalvojau.
— Taigi, tokių dalykų gausybė — vilkiškų dalykų. Aš vis dar mokausi. Neįsivaizduoju, kaip buvo Semui, kai jis bandė su viskuo susidoroti vienas. Pakankamai prastai būna net tada, kai tave palaiko visa gauja.
— Semas buvo vienas?
— Taip, — Džeikobo balsas pritilo. — Kai aš... pasikeičiau, tai buvo pats... siaubingiausias, pats klaikiausias dalykas, kuris tik man kada nors buvo nutikęs — blogesnis už visa, ką galima įsivaizduoti. Tačiau aš buvau ne vienas — savo galvoje girdėjau balsus, aiškinančius man, kas nutiko ir ką turiu daryti. Turbūt tai padėjo neišsikraustyti iš proto. Bet Semas... — Jis papurtė galvą. — Semui niekas nepadėjo.
Tai galėjo pakeisti mano požiūrį. Kai Džeikobas šitaip paaiškino, buvo sunku nepajusti užuojautos Semui. Turėjau sau priminti, kad nebėra priežasties jo nekęsti.
— Ar jie supyks, kai atvažiuosiu su tavim? — paklausiau.
Jis išsiviepė.
— Tikriausiai.
— Gal man nevertėtų...
— Ne, viskas gerai, — patikino jis mane. — Tu žinai daugybę dalykų, kurie mums gali padėti. Nesi paprasčiausia neišmanėlė. Tu tarsi... kaip čia pasakius, šnipė, ar panašiai. Esi buvusi priešo teritorijoje.
Mintyse susiraukiau. Tai to Džeikobas iš manęs nori? Išmanančio žmogaus, kuris padėtų sunaikinti priešą? Bet aš nebuvau šnipė. Nerinkau jokios informacijos. Jau vien nuo jo žodžių pasijutau išdavikė.
Bet juk norėjau, kad jis sustabdytų Viktoriją, ar ne?
Ne.
Taip, norėjau, kad Viktorija būtų sustabdyta, ir, geriausia, prieš tai, kai nukankins mane, susidurs su Čarliu ar nužudys dar vieną turistą. Tik nenorėjau, kad ją sustabdytų ar veikiau bandytų sustabdyti Džeikobas. Nenorėjau, kad ji prisiartintų prie Džeikobo per šimtą kilometrų.
— Pavyzdžiui, žinai apie mintis skaitančius kraugerius, — pastebėjęs, kad mano mintys nuklydo, ėmė dėstyti jis. — Tokius dalykus mums reikia žinoti. Tikrai ne kažin kas, kad tos istorijos yra tiesa. Tai viską dar labiau apsunkina. Ei, kaip manai, ar ta Viktorija turi kokių ypatingų gebėjimų?
— Nemanau. — Padvejojau, tada atsidusau. — Jis būtų paminėjęs.
— Ką? Ak, turi galvoje Edvardą — oi, atsiprašau, užmiršau. Tau nepatinka tarti jo vardo. Arba jo girdėti.
Suspaudžiau krūtinę, stengdamasi nekreipti dėmesio į tvinkčiojimą kiaurymės pakraščiuose.
— Ne, tikrai ne.
— Atleisk.
— Iš kur taip gerai mane pažįsti, Džeikobai? Kartais atrodo, kad skaitai mano mintis.
— Ne. Aš tik stebiu.
Riedėjome siauru miško keliuku, kur Džeikobas mane pirmą sykį mokė važiuoti motociklu.
— Čia bus gerai? — paklausiau.
— Žinoma, žinoma.
Įsukau į kelkraštį ir išjungiau variklį.
— Tu vis dar labai liūdi, ar ne? — sumurmėjo jis.
Linktelėjau, vogčia žvalgydamasi po tamsią girią.
— Ar kada nors pagalvojai... kad galbūt... šitaip tau bus geriau?
Lėtai įkvėpiau ir iškvėpdama tariau:
— Ne.
Juk jis nebuvo pats geriausias...
— Prašau, Džeikobai, — maldaujamu šnabždesiu pertraukiau jį. — Gal galėtume apie tai nesišnekėti? Negaliu ištverti.
— Gerai. — Jis giliai įkvėpė. — Dovanok, kad apie tai prabilau.
— Tu nekaltas. Jei viskas būtų susiklostę kitaip, galų gale būtų gera su kuo nors apie tai paplepėti.
Džeikobas linktelėjo.
— Taigi, man buvo sunku dvi savaites saugoti paslaptį nuo tavęs. Turbūt tikras pragaras negalėti su niekuo pasišnekėti.
— Pragaras, — sutikau.
Džeikobas šaižiai įkvėpė.
— Jie jau čia. Eime.
— Tu įsitikinęs? — paklausiau, kai jis atidarė savo dureles. — Gal man pasilikti čia?
— Jie susidoros, — atsakė Džeikobas ir šyptelėjo. — Ar tik neišsigandai didelio pikto vilko?
— Cha cha, — pasakiau.
Tačiau išlipau iš pikapo ir skubiai apibėgau pro priekį, kad būčiau šalia Džeikobo. Pernelyg aiškiai prisiminiau milžiniškus siaubūnus pievelėje. Mano rankos virpėjo, kaip anksčiau Džeikobo, tik veikiau iš baimės negu iš pykčio.
Džeikas suėmė mano delną ir spustelėjo.
— Štai čia.