ŠEŠTAS SKYRIUS

Pralaida

Lengvas pietų vėjelis žaidė su kylančiu ryto karščiu, skraidindamas didžiulius pilkšvus debesis per sodriai mėlyną įlankos dangų ir sūkuriuodamas drėgną orą aplink Kovartą, einantį per motelio stovėjimo aikštelę. Jis nešėsi maišą su pora sodininko pirštinių ir dideliu žibintu, pirktu praeitą vakarą universalinėje parduotuvėje. Greitai nužingsniavo automobilio link, galvodamas apie tai, ką kalbėjo abudu vyrai, laukiantys mirties bausmės įvykdymo, įsitikinęs, kad iki šios mįslės įminimo jam trūksta labai nedaug. Jis pastebėjo detektyvą tik visai priėjęs.

Tenis Braunas stovėjo atsirėmęs į reporterio automobilį, prisidengęs akis nuo saulės, ir žiūrėjo, kaip šis ateina.

— Kur nors skubate? — paklausė detektyvas.

Kovartas sustojo.

— Turit gerų informatorių. Atvykau tik vakar vakare.

Tenis Braunas linktelėjo.

— Laikysiu tai komplimentu. Nedaug kas pro mus prasprūsta tokioje mažoje vietoje kaip Pačiula.

— Jūs tuo tikras?

Detektyvas nepanoro užkibti ant meškerės.

— Geriau nelaikysiu to komplimentu, — ištarė lėtai. — Kiek ketinate užsibūti?

Prieš atsakydamas Kovartas sudvejojo.

— Šis pokalbis skamba kaip dialogas iš prasto filmo.

Detektyvas susiraukė.

— Leiskite pradėti iš naujo. Vakar vakare išgirdau, kad apsistojote viename iš čia esančių motelių. Suprantama, turite neatsakytų klausimų, kitaip čia nebūtumėte.

— Tiesa.

— Kokių klausimų?

Kovartas neatsakė. Jis stebėjo detektyvą. Kilo keista mintis — nors švietė ryški saulė, policininkas savo stambumu sugebėjo susiaurinti pasaulį, kaip naktis, sumenkindamas viską, kas jį supa. Kovartas nervinosi ir jautėsi pernelyg pažeidžiamas.

— Maniau, kad jau apsisprendėte dėl pono Fergiusono ir mūsų.

— Klydot.

Detektyvas šypsodamasis lėtai purtė galvą — leido Kovartui suprasti, kad atpažino melą.

— Jūs — kietas riešutėlis, tiesa, pone Kovartai?

Jis tai pasakė ne piktai ar nuožmiai, o paprastai, lyg stumiamas netikėto smalsumo.

— Nežinau, ką norite tuo pasakyti, leitenante.

— Tai, kad turit kažkokią mintį ir jos neatsisakysite.

— Jei manote, kad turiu didelių abejonių dėl Roberto Erlo Fergiusono kaltumo — tuomet jūs teisus.

— Pone Kovartai, galiu užduoti jums klausimą?

— Gerai...

Detektyvas giliai įkvėpė, pasilenkė į priekį ir prakalbo vos garsiau nei pašnibždomis:

— Jūs jį matėt. Su juo kalbėjot. Stovėjot greta to vyro, jį užuodėt. Pajautėt jį. Kaip manote, kas jis?

— Nežinau.

— Nesakykite, kad kalbantis su ponu Fergiusonu jūsų oda nepašiurpo ir nugaros neišpylė šaltas prakaitas. Ar to tikėtumėtės kalbėdamas su nekaltu žmogumi?

— Kalbate apie įspūdžius, ne apie įrodymus.

— Tai tiesa. Nesakykit, kad nenagrinėjate įspūdžių. Na, tai kas jis jums atrodo esąs?

— Nežinau.

— Sakote, nežinot.

Tą akimirką Kovartas atsiminė tatuiruotes ant blyškių Bleiro Salivano rankų. Kažkoks kruopštus menininkas sukūrė porą įmantrių rytietiškų drakonų — po vieną ant kiekvieno dilbio — ir atrodė, lyg kaskart, įsitempus raumenims, jie vingiuodami ropoja jo oda. Drakonai buvo išblukusių raudonos ir mėlynos spalvų, puošti žaliais žvynais. Jų naguotos letenos buvo ištiestos, o nasrai grėsmingai praverti, todėl, kai Salivanas tiesdavo rankas ką nors griebti, tą patį darydavo ir drakonai. Pamanė, kad būtent dabar galėtų prasitarti apie Salivaną ir pažiūrėti, kokį įspūdį tai padarys detektyvui, tačiau ši informacija buvo per daug svarbi, kad taip ją iššvaistytų.

Detektyvas palinkęs į priekį įdėmiai pažvelgė į reporterį ir tyliai pasakė:

— Ar kada nors teko matyti porą senų, piktų šunų, pone Kovartai? Ar pastebėjote, kaip jie įvertindami sukiojasi vienas apie kitą? Mane visada domino tai, kaip tie seni šunys apsisprendžia kovoti. Žinote, kartais jie tiesiog uodžia vienas kito kvapą ir atsitraukia, gal kiek pavizgina uodegomis ir grįžta prie ankstesnio užsiėmimo. Bet kartais, taip pat greitai, vienas jų suurzgia ir iššiepia dantis, ir staiga jie pradeda vienas kitą draskyti, lyg jų gyvenimas priklausytų nuo to, ar jie perkąs vienas kitam gerkles, — jis trumpam nutilo. — Sakykite, pone Kovartai, kodėl tie šunys kartais paprasčiausiai nueina? Ir kodėl kartais ima kovoti?

— Nežinau.

— Gal jie ką nors užuodžia?

— Tikriausiai.

Tenis Braunas atsirėmė į automobilį ir pakėlęs galvą į dangų įsižiūrėjo į praplaukiančius debesis. Savo žodžius jis nukreipė į žydrąsias platybes:

— Žinote, kai buvau mažas berniukas, maniau, kad visi baltaodžiai kažkuo ypatingi. Buvo labai paprasta taip galvoti. Mačiau, kad jie visada turi geriausius darbus, didelius automobilius, gražius namus. Ilgai nekenčiau baltaodžių. Kai paaugau, ėjau į vidurinę mokyklą su baltaisiais. Ėjau į kariuomenę, koviausi šalia baltųjų. Grįžau, baigiau universitetą kartu su baltaisiais. Tapau policininku, vienu pirmųjų juodaodžiu policijos pajėgose, sudarytose vien iš baltųjų. Dabar dvidešimt procentų mūsų juodieji, ir šis skaičius auga. Kišame baltaodžius į kalėjimą kartu su juodaodžiais. Kiekviename žingsnyje išmokau šio to naujo. Žinot, ką sužinojau? Kad blogis neskiria rasių. Nesvarbu, kokia tavo odos spalva. Jei esi nedoras — liksi nedoras, nesvarbu, esi juodas, baltas, žalias, geltonas ar raudonas.

Jis vėl pažvelgė žemyn.

— Argi ne paprasta, pone Kovartai?

— Pernelyg paprasta.

— Taip tikriausiai yra todėl, kad širdyje aš kaimietis, — tarė Tenis Braunas. — Esu senas šuva. Ir turiu gerą uoslę.

Abu vyrai, stovėdami prie automobilio, tylomis žiūrėjo vienas į kitą. Braunas atsiduso ir perbraukė savo didžiule ranka trumpai kirptus plaukus.

— Turėčiau iš viso to juoktis.

— Ką turite omeny?

— Jūs tai suprasite. Kur traukiate?

— Į lobių medžioklę.

Detektyvas nusišypsojo.

— Ar galiu prisidėti? Kalbate apie tai kaip apie žaidimą, o man dabar tikrai praverstų vaikiški juokai. Kai esi policininkas, maža juoko, tik daug juodojo humoro. Ar man teks jus sekti?

Kovartas suprato, kad ir kaip norėdamas, negalėsiąs pasislėpti nuo policininko. Pasirinko lengviausią kelią.

— Šokit į vidų, — pasakė, mostelėdamas į keleivio sėdynę.

Keletą kilometrų jiedu važiavo tylėdami. Kovartas žiūrėjo pro langą į lekiantį greitkelį, detektyvas stebėjo prabėgantį kraštovaizdį. Tyla buvo nemaloni ir Kovartas negalėjo ramiai sėdėti, muistėsi, bandydamas patogiai įsitaisyti prie vairo. Buvo pratęs greit įvertinti asmenį ir jo charakterį, tačiau kol kas negalėjo perprasti Tenio Brauno. Žvilgtelėjo į detektyvą — šis atrodė toks pat sutrikęs. Kovartas bandė įvertinti jį, kaip vienas žaidėjas prieš varžybų pradžią įvertina kitą. Nepaisant raumenų ir įspūdingo dydžio, Tenio Brauno švarkas laisvai kabojo ant pečių, lyg jis tyčia dėvėtų keliais dydžiais per didelius drabužius, norėdamas sumenkinti savo stotą. Nors diena buvo karšta, jo raudonas kaklaraištis buvo tvirtai užrištas ant užsagstytų žydrų marškinių. Nusukęs akis nuo kelio, Kovartas matė, kaip detektyvas nusivalė akinius aukso spalvos rėmeliais, kurie, kai užsidėjo, darė jį panašų į knygų žiurkę — tai irgi nederėjo su jo didumu. Paskui Braunas išsitraukė mažą parkerį, užrašų knygutę ir kažką greitai užsirašė — tarsi reporteris. Baigęs rašyti, detektyvas pasidėjo į šalį užrašus, parkerį bei akinius ir toliau žiūrėjo pro langą. Jis kilstelėjo ranką, lyg išmesdamas mintį į orą, ir mostelėjo į už lango lekiančius vaizdus.

— Prieš dešimtį metų viskas buvo kitaip. O prieš dvidešimt — dar kitaip.

— Kaip?

— Matote tą degalinę? Tą įvažiuojamą savitarnos Exxon, šalia kurios stovi mažas prekybos centras, o degalų pompos valdomos kompiuteriu ir viskas suskaitmeninta?

Jie pralėkė pro degalinę.

— Taip. Na ir kas?

— Prieš penkerius metus čia buvo mažas Dixie Gas, priklausęs vyrukui, kuris šeštajame dešimtmetyje tikriausiai buvo kukluksklano narys. Kelios pasenusios degalų kolonėlės, užrašas ŽVEJYBAI IR MEDŽIOKLEI. Po galais, tas vyrukas buvo laimingas, kad moka bent tiek rašyti. Bet vieta buvo puiki. Jis ją pardavė. Gavo gražaus pinigo. Spėju, apsigyveno viename iš naujųjų namų, dygstančių gyvenamuosiuose rajonuose, kurie vadinami Lapių pakalne, Ešerių įlanka ar Eliziejaus laukais, — detektyvas sukikeno. — Man patinka. Kai išeisiu į pensiją, apsigyvensiu vietoje, kuri vadinama Eliziejaus laukais. O gal Valhaloje — tai tinkamesnis pavadinimas policininkų rojui, tiesa? Mes — šiuolaikinės visuomenės kariai. Žinoma, turėčiau mirti su ginklu rankoje.

— Teisybė, — atsakė Kovartas. Jis buvo įsitempęs. Detektyvas kažkaip sugebėjo užpildyti mažos mašinos vidų — lyg būtų buvęs daug didesnis nei atrodė. — Ar daug kas pasikeitė?

— Apsidairykite. Kelias geras, o tai reiškia, kad mokesčiai mokami. Daugiau jokio smulkaus šeimyninio verslo, tik 7-Eleven, Winn-Dixie ir Southland Corporation. Jei reikia pakeisti tepalus — važiuoji į korporaciją. Jei reikia pas dantų gydytoją — eini į profesinę sąjungą. Nori ką nors nusipirkti, eini į prekybos centrą. Po velnių, vidurinės mokyklos amerikietiškojo futbolo komandos kapitonas — juodaodis mokytojo sūnus, o geriausias tolimų metimų gaudytojas — baltaodis mechaniko sūnus. Ką apie tai pasakysite?

— Neatrodė taip viskas pasikeitę ten, kur gyvena Fergiusono senelė.

— Na, tai tiesa. Senieji pietūs. Purvinas neturtas. Karšta vasara. Šalta žiema. Malkomis kūrenama krosnis, išvietė lauke ir basos kojos, trypiančios dulkes. Ne viskas pasikeitė, ir tokių vietų lieka, kad primintų mums, kiek daug dar reikia padaryti.

— Degalinės — viena, — tarė Kovartas. — O kaip požiūris?

Braunas nusijuokė.

— Jis keičiasi daug lėčiau, tiesa? Visi džiūgauja, kai mokytojo sūnus meta kamuolį, o mechaniko sūnus sugauna. Bet jei vienas iš jų norėtų susitikinėti su kito seserimi, tai džiūgavimai labai greitai baigtųsi. Tačiau jums tai tikriausiai gerai žinoma?

Reporteris linktelėjo, nesuprasdamas, ar šis jį erzina, įžeidinėja ar giria. Jie pravažiavo ruožą namų statomų plačiame lauke. Geltonas buldozeris žaliuojančioje pievoje su šaknimis rovė žoles, atidengdamas rausvo purvo lopus. Nuo jo sklindančių griovimo ir rausimo garsų akimirksniu buvo pilnas automobilis. Netoliese darbininkai su šalmais ir prakaitu permirkusiais marškiniais krovė į krūvas medieną ir betono luitus. Mašinoje abu vyrai tylėjo, kol pravažiavo statybų aikštelę. Tada Kovartas paklausė:

— Kur šiandien Vilkoksas?

— Briusas? Vakar naktį įvyko kelios avarijos, kuriose žuvo žmonių. Nusiunčiau jį ten, kad oficialiai patvirtintų skrodimo rezultatus. Tai verčia geriau pagalvoti apie saugos diržus, vairavimą išgėrus ir tai, kas atsitinka, kai tokie statybininkai kaip tie, kuriuos matėme pravažiuodami, ketvirtadieniais gauna algas.

— Jį tai turėtų pamokyti?

— Mus visus turėtų. Tai darbo dalis.

— O kaip jo pyktis?

— Jis išmoks valdytis. Nepaisant jo būdo, jis labai apdairus, nuovokus tyrėjas. Nustebtumėte pamatęs, kaip gerai jis tvarkosi su įkalčiais ir žmonėmis. O supyksta ne taip ir dažnai.

— Jis turėjo tvardytis būdamas su Fergiusonu.

— Atrodo, jūs nesuprantat, kokie suirzę visi buvome dėl to, kas nutiko tai mergaitei.

— Tai nesusiję, ir jūs tai žinot.

— Tai netgi labai susiję. Jūs tiesiog nenorite nieko girdėti.

Detektyvo pastaba privertė Kovartą nutilti. Tačiau jau po akimirkos jis tęsė:

— Žinote, kas bus, kai parašysiu, kad jis trenkė Fergiusonui?

— Žinau, kas, jūsų manymu, atsitiks.

— Bus surengtas naujas teismo procesas.

— Galbūt. Gal ir taip, tikriausiai.

— Kalbat taip, lyg kažką žinotumėt, bet nesakytumėt.

— Ne, pone Kovartai, aš kalbu kaip žmogus, išmanantis įstatymus.

— Na, įstatymai sako, kad negalima jėga išgauti kaltinamojo prisipažinimo.

— Ar mes tai darėme? Atrodo, jau sakiau, kad Vilkoksas Fergiusonui skėlė tik kelis antausius. Antausius. Atviru delnu. Tai tik kiek daugiau nei būdas atkreipti dėmesį. Gal manote, kad išgauti žudiko prisipažinimą labai paprasta, kad viskas visada gražu ir teisinga? Viešpatie. Šiaip ar taip, tai atsitiko prieš dvidešimt keturias valandas iki jo prisipažinimo. Kur priežastis ir pasekmė?

— Fergiusonas tvirtina visai ką kita.

— Spėju, jis sako, kad visą laiką kankinome?

— Taip.

— Be maisto. Be vandens. Be miego. Nuolat šiurkščiai elgėmės, nieko jam nedavėm ir gąsdinom. Sena taktika, labai veiksminga. Taikoma nuo akmens amžiaus. Taip jis sakė?

— Maždaug. Ar jūs tai neigiate?

Tenis Braunas nusišypsojo ir linktelėjo:

— Žinoma. Viskas buvo kitaip. Jei būtų buvę taip, iš to slapaus šunsnukio būtume išgavę daug geresnį prisipažinimą. Būtume išsiaiškinę, kaip jis įkalbėjo Džoanę sėsti į jo automobilį, kur paslėpė drabužius, tą kilimėlio gabalėlį ir visą kitą mėšlą, apie kurį nieko mums nepasakė.

Kovartas vėl sudvejojo. Detektyvas kalbėjo tiesą.

Braunas nutilo, pagalvojo ir pridūrė:

— Na štai, gal tai pravers jūsų straipsniui. Oficialus paneigimas.

— Taip.

— Bet jūs jį vis tiek rašysit?

— Taip.

— Žinoma, jums daug paprasčiau patikėti juo.

— Aš to nesakiau.

— Ne? O kodėl gi jo versija patikimesnė už tai, ką jums pasakiau?

— Aš nereiškiu savo nuomonės.

— Po velnių, apsimesiu patikėjęs, kad nereiškiate, — Braunas pasisuko sėdynėje ir piktai dėbtelėjo į Kovartą. — Tai įprastas žurnalistų pasiaiškinimas, tiesa? Teigiate, kad tiesiog išsakote visas versijas ir leidžiate skaitytojams spręsti patiems, taip?

Kovartas suirzęs linktelėjo.

Detektyvas irgi linktelėjo ir nusigręžė į langą.

Kovartas vairavo automobilį tyloje. Pamatė, kad važiuoja pro sankryžą, apie kurią kalbėjo Bleiras Salivanas. Nužvelgė kelią, dairydamasis keleto gluosnių.

— Ko ieškote? — paklausė Braunas.

— Gluosnių ir pralaidos po keliu.

Detektyvas suraukė antakius ir po sekundės pasakė:

— Sukite dešinėn. Sulėtinkite, aš jums parodysiu.

Jis mostelėjo į priekį ir Metjus Kovartas pamatė medžius bei žemės lopinėlį, sustabdė mašiną ir išlipo.

— Gerai, — tarė detektyvas, — gluosnius radome. Ko ieškom dabar?

— Tiksliai nežinau.

— Pone Kovartai, gal galėtumėt būti kiek atviresnis.

— Kažko po pralaida, man liepė ieškoti po pralaida.

— Kas ir ko liepė ten ieškoti?

Reporteris papurtė galvą.

— Kol kas nesakysiu. Pirma pažiūrėkime.

Detektyvas prunkštelėjo, bet nusekė iš paskos.

Metjus Kovartas nuėjo iki kelio krašto ir pažvelgė žemyn, į pilką vamzdį, dingstantį krūmų, akmenų ir samanų brūzgyne. Aplink jį buvo pilna įprastų šiukšlių: alaus skardinių, plastikinių butelių, popierių, mėtėsi senas purvinas baltas sportbatis ir dvokianti apgraužta kepta višta. Iš metalinio vamzdžio galo sruvo purvinas juodas vanduo. Kiek padvejojęs, Kovartas nusiropštė iki drėgno, dygliuoto sąžalyno. Krūmai kibo į drabužius, kojomis mindė maurus. Detektyvas nedvejodamas nusekė paskui ir iškart susiplėšė ir išsipurvino kostiumą. Nekreipė į tai dėmesio.

— Sakykite, — paklausė reporteris, — ar čia visada taip, ar...

— Ne. Kai smarkiai palyja, viską užtvindo, visur pilna žliugančio purvo. Tik po dienos vėl pradžiūsta. Paskui viskas kartojasi.

Kovartas užsimovė pirštines.

— Palaikykite žibintuvėlį, — tarė.

Jis atsargiai pritūpė ir greta sverdėjančiam detektyvui šviečiant į vamzdžio vidų pradėjo krapštyti purvą ir traukti akmenis.

— Pone Kovartai, ar žinot, ką darot?

Jis neatsakė, bet nesiliovė traukti šiukšlių ir mesti už savęs.

— Jei man pasakytumėte, gal...

Jis pamatė, kad kažkas suspindo. Pradėjo kastis įnirtingiau. Detektyvas išvydo tai, ką anas jau buvo pastebėjęs, ir bandė pažiūrėti iš arčiau. Metjus Kovartas nukrapštė šlapius lapus ir purvą. Pamatęs rankeną, sugriebė ją. Stipriai truktelėjo. Akimirką jautė pasipriešinimą, lyg žemė nenorėtų atiduoti be kovos, bet paskui ėjosi lengvai. Kovartas atsistojo, atsigręžė į detektyvą ir ištiesė ranką. Jį užliejo laukinis jaudulys ir pasitenkinimas.

— Peilis, — lėtai ištarė.

Detektyvas nustebęs žiūrėjo į jį.

— Spėju, kad žmogžudystės įrankis.

Dešimties centimetrų ilgio peilio ašmenys ir rankena buvo aptraukti rūdimis ir purvu. Jis buvo per tą laiką pajuodavęs, ir Kovartas akimirką pabūgo, kad subyrės jo rankose.

Tenis Braunas įdėmiai pažvelgė į Metjų Kovartą, iš kišenės išsitraukė švarų skudurėlį ir, paėmęs peilį už galo, atsargiai jį įvyniojo.

— Aš jį paimsiu, — pasakė tvirtai.

Detektyvas įsidėjo peilį į švarko kišenę.

— Nedaug iš jo belikę, — lėtai tarė nusivylusiu balsu. — Patikrinsime laboratorijoje, bet daug nesitikiu.

Pažvelgė žemyn, į pralaidą, paskui viršun, į dangų.

— Pasitraukit, — ramiai pasakė. — Daugiau nieko nelieskit. Gal čia yra ko nors, kas gali būti vertinga teismui, ir nenoriu, kad tai būtų sunaikinta, — jis įdėmiai, ilgai, veriamai žiūrėjo į Kovartą. — Jei ši vieta susijusi su nusikaltimu, noriu, kad ji būtų tinkamai išsaugota.

— Žinote, su kuo ji susijusi, — atsakė Kovartas.

Braunas pasitraukė, purtydamas galvą.

— Šunsnukis, — ištarė tyliai, greit apsisuko ir ėmė ropštis į viršų, prie reporterio automobilio. Akimirką stovėjo ant kelio sugniaužęs kumščius, veidas buvo sustingęs. Staiga, tarytum norėdamas išsklaidyti ramią ryto nuotaiką, spyrė į automobilio dureles. Jo kojos, atsitrenkusios į metalą, sukeltas garsas nuaidėjo karštyje ir saulės šviesoje, paskui lėtai ištirpo kaip tolimas šūvis.

Kovartas sėdėjo vienas policininko kabinete ir laukė. Pro langą matė, kaip per miestelį slenka naktis — ta staigi tamsos banga, kuri, rodės, išlenda iš šešėlių, medžių paunksmių ir viską apgaubia. Tokia buvo žiemos sutemų skuba — jokios lėtos, delsiančios vasaros prieblandos.

Visa diena buvo įtempta. Jis stebėjo, kaip visas būrys nusikaltimo vietos tyrimo specialistų apžiūrėjo pralaidą, ieškodami kilų įrodymų. Žiūrėjo, kaip jie dėjo į krepšius ir žymėjo visas nuolaužas, ėmė purvo pavyzdžius ir kelis gabalėlius neatpažįstamų šiukšlių. Žinojo, kad jie nieko neras, bet per visą apiešką kantriai laukė.

Vėlyvą popietę jis su Teniu Braunu grįžo į policijos nuovadą, tada detektyvas paliko jį dvi valandas laukti peilio tyrimo rezultatų iš laboratorijos.

Kovartas atsisuko į kabineto sieną ir pažvelgė į įrėmintą nuotrauką, kurioje priešais baltą bažnyčią stovėjo detektyvo šeima. Žmona ir dvi dukros. Viena mergaitė buvo su kaselėmis ir kabėmis, atrodė labai nerūpestinga net ir su griežtais išeiginiais drabužiais. Kita buvo gražuolė paauglė, lygia oda ir į standžią baltą suknelę įsirėmusiais iškilimais. Detektyvas su žmona ramiai šypsojosi į objektyvą, stengdamiesi atrodyti laimingi.

Kovartą persmelkė veriamas skausmas. Iškart po skyrybų jis išmetė visas nuotraukas, kuriose buvo jis pats, žmona ir vaikas. Dabar stebėjosi kodėl.

Apžiūrėjo kitus sieną puošiančius daiktus. Daugybė apdovanojimų už taiklų šaudymą, už pergales kasmetiniame apygardos šaudymo konkurse. Įrėminta mero ir miesto tarybos padėka už drąsą, parodytą kažkokiame įvykyje. Įrėmintas medalis, bronzinė žvaigždė kartu su dar viena padėka. Šalia jos — daug jaunesnio, smulkesnio Tenio Brauno nuotrauka, joje jis vilkėjo kareiviškais drabužiais iš Pietryčių Azijos.

Durys už jo atsivėrė, ir Kovartas atsigręžė. Detektyvas atrodė abejingas, jo veidas buvo suakmenėjęs.

— Už ką gavote medalį? — paklausė Kovartas.

— Ką?

Kovartas mostelėjo į sieną.

— A, šitą. Buvau medikas. Mano būrys pakliuvo į pasalą ir beeinant per ryžių lauką keturi vyrukai buvo sužeisti. Aš juos parnešiau, vieną po kito. Nieko ypatinga, bet su mumis buvo žurnalistas iš The Washington Post. Leitenantas išsigando, kad siaubingai susimovė įvedęs mus į tą pasalą, ir sumanė kaip nors išsisukti, todėl pasiūlė įteikti man medalį. Tai kiek sušvelnino blogą įspūdį, kurį susidarė žurnalistas, keturias valandas išgulėjęs įsikniaubęs į pelkę, kol jam šaudė į užpakalį. Ar buvote Vietname?

— Ne, — pasakė Kovartas. — Mano loterijos bilieto numeris buvo trys šimtai dvidešimtas. Jo taip ir neištraukė.

Detektyvas linktelėjo ir mostelėjo į kėdę. Pats sudribo kėdėje kitapus stalo.

— Nieko, — pratarė.

— Pirštų atspaudai? Kraujas? Kas nors?

— Kol kas ne. Nusiųsime jį į FTB laboratoriją, žiūrėsim, ką jie pasakys. Jų įranga geresnė už mūsiškę.

— Visiškai nieko?

— Na, medicinos ekspertas sako, jog ašmenys tinkamo ilgio, jais galėjo būti padaryti tie dūriai. Giliausia žaizda tokia pat kaip peilio ašmenys. Tai jau šis tas.

Kovartas išsitraukė bloknotą ir pradėjo užsirašinėti.

— Ar galima sužinoti, iš kur tas peilis?

— Tai pigus peilis, tokį gali nusipirkti bet kurioje parduotuvėje. Pažiūrėsime, bet nėra jokių serijos numerių ar gamintojo ženklo, — jis sudvejojo ir įdėmiai pažiūrėjo į Kovartą. — Kokia viso to prasmė?

— Ką?

— Girdėjot. Metas baigti žaisti. Kas jums pasakė apie peilį? Ar tas, kuris nužudė Džoanę Šraiver? Klokit viską.

Kovartas svyravo.

— Ar turėsiu apie tai perskaityti laikraštyje? Ką? — šiurkštus primygtinumas jo balse užgožė nuovargį.

— Pasakysiu tik vieną dalyką — Robertas Erlas Fergiusonas man nesakė, kur ieškoti to peilio.

— Norite pasakyti, kad kažkas kitas žinojo, kur yra ginklas, kuriuo nužudyta Džoanė Sraiver?

— Būtent.

— Ar galite pasidalyti šia informacija?

Metjus Kovartas pažvelgė į viršų.

— Pirma pasakykit man vieną dalyką, leitenante. Jei atskleisiu, kas man pasakė apie peilį, ar galėsite iš naujo pradėti žmogžudystės tyrimą? Ar nueisite pas valstijos prokurorą? Stosite prieš teisėją ir reikalausite naujo teismo proceso?

Detektyvas susiraukė.

— Aš negaliu nieko panašaus pažadėti, kol nieko nežinau. Nagi. Kovartai. Pasakykite.

Kovartas papurtė galvą.

— Aš tiesiog nežinau, ar jumis tiek pasitikiu, leitenante. Viskas taip paprasta.

Tą akimirką atrodė, kad Tenis Braunas tuoj sprogs.

— Maniau, kad supratote vieną dalyką, — ištarė detektyvas beveik pašnibždomis.

— Kokį?

— Kol tas vyras neatsakys už Džoanės Šraiver nužudymą, šiame mieste ta byla nebus užmiršta.

— Tai ir yra svarbiausia. Kas turi atsakyti?

— Mes visi. Kiekvienas iš mūsų. Visada.

Jis stipriai trenkė kumščiu į stalą. Garsas nuaidėjo mažame kabinete.

— Jei turite ką pasakyti, kalbėkite!

Metjus Kovartas pamąstė, ką žino ir ko nežino, tada atsakė:

— Kur rasti tą peilį, man pasakė Bleiras Salivanas.

Šis vardas padarė policininkui tokį įspūdį, kokio ir tikėjosi. Jis atrodė nustebęs, paskui — priblokštas, tarytum beisbolo mušėjas, besitikintis greito metimo, pamatęs, kaip silpnai ir kreivai mestas kamuoliukas atsimuša nuo plokštelės.

— Salivanas? Kaip jis su visu tuo susijęs?

— Turėtumėte žinoti. Jis pravažiavo pro Pačiulą 1987-ųjų gegužę ir nužudė daug žmonių.

— Aš tai žinau, bet...

— Ir jis žinojo, kur peilis.

Braunas nustebęs žiūrėjo į jį. Praslinko keletas begalinių akimirkų.

— Ar Salivanas pasakė, kad nužudė Džoanę Šraiver?

— Ne, nesakė.

— Ar jis sakė, kad Fergiusonas jos nenužudė?

— Ne visai, bet...

— Ar jis apskritai pasakė ką nors, kas prieštarautų pirmajam teismui?

— Jis žinojo apie peilį.

— Jis žinojo apie kažkokį peilį. Mes nežinome, ar tai tas pats peilis, o be teismo ekspertizės įrodymų tai yra ne daugiau nei surūdijusios geležies gabalas. Nagi, Kovartai, juk žinote, kad Salivanas pamišęs. Ar jis jums pasakė ką nors, kas būtų nors truputį panašu į įrodymus?

Brauno akys susiaurėjo. Kovartas matė, kaip jis greitai apdoroja informaciją, atrenka, įsisavina, atmeta. Jam tai per sunku, pagalvojo. Jis nenori manyti, kad galėjo suklysti. Jis turi žudiką, ir jam tai tinka.

— Nieko daugiau.

— Tuomet to nepakaks, kad būtų iš naujo svarstoma byla, kuri jau pasibaigė apkaltinamuoju nuosprendžiu.

— Ne? Gerai. Renkitės apie tai pasiskaityti laikraštyje. Tada pamatysime, ar to pakaks.

Policininkas pašnairavo į Kovartą ir mostelėjo į duris.

— Eikit, pone Kovartai. Išeikit dabar. Eikit į savo nuomotą automobilį ir grįžkit į motelį. Susikraukit lagaminus. Važiuokit į oro uostą. Sėskit į lėktuvą ir grįžkit į savo miestą. Čia daugiau negrįžkit. Supratot?

Kovartas pasišiaušė. Jis jautėsi suirzęs ir įtūžęs.

— Jūs man grasinat?

Detektyvas papurtė galvą.

— Ne. Aš duodu jums patarimą.

— Ir?

— Verčiau jo paklausykite.

Metjus Kovartas atsistojo nuo kėdės ir ilgai žiūrėjo į detektyvą. Abiejų vyrų žvilgsniai susirėmė tarytum rankų lenkimo varžybose. Kai detektyvas pagaliau nukreipė akis ir atsuko nugarą, Kovartas apsigręžė ir išėjo pro duris, uždaręs jas, greitai nužingsniavo šviesiais policijos komisariato koridoriais, lyg stumdamas prieš save bangą, žiūrėdamas kaip traukiasi iš kelio uniformuoti pareigūnai ir policijos detektyvai. Nugara jautė žvilgsnius ir pakeliui tylančius pokalbius. Išgirdo už nugaros kelis žodžius, keliskart piktai ištartą savo vardą. Neatsisuko, nesulėtino žingsnių. Vienas nusileido liftu ir pro stiklines duris išėjo laukan. Ten atsigręžė ir pažvelgė į detektyvo kabinetą. Akimirką matė Tenį Brauną, stovintį prie lango ir žiūrintį į jį. Jų žvilgsniai vėl susikirto. Metjus Kovartas vos matomu judesiu papurtė galvą.

Jis matė, kaip detektyvas pasitraukė nuo lango.

Kovartas sekundėlę stovėjo sustingęs, gaubiamas nakties. Tada nutolo — iš pradžių lėtai, paskui vis greičiau ir galiausiai jau žvaliai žingsniavo per miestą, mintyse pradėdamas rinkti žodžius, kurie vėliau virs jo straipsniu, leisdamas jiems žygiuoti vaizduote lyg kareiviams rikiuotėje.