DVIDEŠIM ANTRAS SKYRIUS

Užrašai

Trys detektyvai ir žurnalistas jaukiai įsitaisė motelio kambaryje. Vilkoksas stovėjo atsirėmęs į sieną šalia lango, kartkartėm pro langą pažvelgdavo į pravažiuojančių automobilių šviesas, nesakydamas, ką galvoja. Šeifer ir Braunas sėdėjo ant vienintelių kambaryje kėdžių priešingose mažo stalelio pusėse, kaip pokerio žaidėjai, laukdami, kada bus išdalytos paskutinės kortos. Kovartas nepatogiai sėdėjo ant lovos krašto, truputį toliau nuo jų. Kažkas gretimame kambaryje buvo įjungęs televizorių — naujienų laidos garsai skverbėsi pro motelio sienas. Kokia nors tragedija, pagalvojo jis, sumažinta iki penkiolikos sekundžių, trisdešimties, jei ji tikrai siaubinga; žinių laidos vedėjas ją išsako su gerai ištreniruota dirbtine išraiška, kuria bandoma parodyti gailestį.

Jis žvilgtelėjo į Andrėją Šeifer. Nors ji buvo aiškiai nustebusi, kai atidariusi duris pamatė juos tris, vidun įsileido be komentarų. Susipažinimas truko neilgai, nebuvo jokių tuščių šnekų. Jie visi žinojo, kas juos suvedė mažame kambaryje svetimame mieste. Ji sudėjo į krūvą kelis popierius ir užrašus, tada atsigręžė į tris vyrus ir paklausė:

— Kaip mane radote?

— Per vietinę policijos nuovadą, — pasakė Braunas, — užsukome ten vos atvažiavę. Jie sakė, kad du policininkai lydėjo jus, kai susitikot su Fergiusonu.

Šeifer linktelėjo.

Ji norėjo kažką sakyti, bet nutilo, pažiūrėjo į Kovartą ir papurtė galvą.

— Kodėl jūs čia? — paklausė.

Reporteris nenorėjo atsakyti į šį klausimą, bet Tenis Braunas apgalvotu, iškilmingu balsu atsiliepė už jį:

— Mes visi čia, kad susitiktume su Fergiusonu.

Šeifer pažiūrėjo į policijos leitenantą.

— Kodėl? Maniau, kad jo reikalus jau baigėte. Kaip ir jūs, — ji mostelėjo į Kovartą.

— Ne. Dar ne.

— Kodėl?

Ir vėl į klausimą atsakė Braunas:

— Mes čia, nes turime priežasčių manyti, kad pirmajame Fergiusono bylos tyrime buvo padaryta klaidų. Manome, kad ir pono Kovarto straipsniuose yra keli apsirikimai. Mes čia, kad išnagrinėtume visus šio klausimo aspektus.

Šeifer atrodė pikta ir nustebusi.

— Klaidos? Apsirikimai? — ji atsigręžė į reporterį. — Kokios klaidos?

Kovartas suprato, kad šįkart atremti klausimą teks jam.

— Jis man melavo.

— Ką?

— Dėl mažosios mergaitės nužudymo.

— Ir kodėl dabar čia atvažiavote?

— Kad ištaisytume klaidas.

Ši banali frazė privertė ją ciniškai nusišypsoti.

— Aš tikra, kad visa tai labai svarbu, — pasakė.

Ji žvilgtelėjo į Tenį Brauną ir Vilkoksą.

— Bet tai nepaaiškina, kodėl jūs keliaujate su tokia draugija.

— Mes taip pat norime ištaisyti savo klaidas, — pasakė Braunas.

Vos ištaręs šiuos žodžius, suvokė, kad pats padarė klaidą. Jis suprato, kad Šeifer jį stebi ir kol kas vertina nelabai gerai.

Šeifer akimirką galvojo.

— Tai jūs čia ne tam, kad suimtumėte Fergiusoną?

— Ne. Negalime to padaryti.

— Jūs čia tam, kad su juo pasišnekėtumėte?

— Taip.

Ji papurtė galvą.

— Vyrai, jūs meluojat, — tarė.

Ji atsilošė kėdėje ir sukryžiavo ant krūtinės rankas.

— Mes... — pradėjo Braunas.

— Meluojat, — pertraukė ji.

— Nes... — pasakė Kovartas.

— Meluojat, — trečiąkart pasakė Šeifer.

Reporteris ir policijos leitenantas spoksojo į ją, ir po trumpos tylos, per kurią jos žodžiai ėmė graužti jų mintis, ji tęsė:

— Kokios klaidos? — paklausė. — Nėra jokių klaidų. Yra tik vienas labai blogas vyras. Klaidos ir apsirikimai. Na ir kas? Jei Kovartas būtų padaręs klaidą, jis čia būtų vienas. Jei jūs, detektyve Braunai, būtumėt padaręs klaidą, jūs taip pat čia būtumėt vienas. Bet jūs drauge ir tai reiškia visiškai ką kita. Tiesa?

Tenis Braunas linktelėjo.

— Ar man teks ir toliau spėlioti? — paklausė ji.

— Ne. Tik pasakykit, kas jus čia atvedė, ir mes jums viską pasakysim.

Šeifer pagalvojusi sutiko.

— Aš atvykau susitikti su Fergiusonu, nes jis susijęs su Salivanu bei Kovartu, taigi pamaniau, kad jis galėtų turėti kokios nors informacijos apie žmogžudystes Kise.

Braunas įdėmiai įsižiūrėjo į ją.

— Ar jis jos turėjo?

Ji papurtė galvą.

— Ne. Jis paneigė bet kokius ryšius.

— Na, to buvo galima tikėtis, — sumurmėjo Kovartas.

Ji atsisuko į jį.

— Na, jis buvo daug labiau linkęs bendradarbiauti nei jūs.

Žinoma, tai buvo netiesa, bet ji pagalvojo, kad taip užkiš reporterį — taip ir atsitiko.

— Jei jis neturėjo jokios informacijos ir paneigė bet kokius ryšius, tai ką jūs čia veikiate, detektyve?

— Aš norėjau patikrinti jo alibi žmogžudysčių metu.

— Ir?

— Alibi tikras.

— Tikrai? — išsprūdo Kovartui. Ji piktai nužvelgė jį.

— Tą savaitę Fergiusonas buvo paskaitose. Nė vienos nepraleido. Jam būtų buvę velniškai sunku nuvykti į Kisą, nužudyti senąją porą ir sugrįžti niekur nevėluojant. Tikriausiai neįmanoma.

— Bet, po velnių, Salivanas juk ne taip sakė...

Kovartas staiga nutilo, o Šeifer pasisuko į jį.

— Ką pasakė Salivanas?

— Nieko.

— Po velnių, ką pasakė Salivanas?

Kovartui staiga pasidarė bloga.

— Salivanas man sakė visai ką kita.

Tenis Braunas bandė įsiterpti, bet vienas Šeifer žvilgsnis jį sustabdė dar prieš ištariant bent žodį. Ją apėmė nevaldomas įtūžis ir akimirką visą pasaulį užliejo raudonis. Ji pajuto savyje sprogimą, o jos rankos drebėjo nuo pastangų jį suvaldyti. Melas, pagalvojo, žiūrėdama į reporterį. Melas ir nutylėjimai. Ji giliai įkvėpė. Taip ir žinojau.

— Kada Salivanas tai pasakė? — lėtai paklausė ji.

— Prieš sėsdamas į elektros kėdę.

— Ir ką gi jis jums sakė?

— Kad Fergiusonas įvykdė tas žmogžudystes. Bet taip nėra...

— Kalės vaikas, — sumurmėjo ji.

— Klausykite, turite suprasti, kad...

— Tu kalės vaikas. Ką tiksliai jis pasakė?

— Kad susitarė su Fergiusonu, jog šis įvykdys tą žmogžudystę. O už tai jis prisiėmė Fergiusono nusikaltimą.

Ji suvokė šiuos žodžius per akimirką ir suprato, į ką įklimpo reporteris. Nejautė jam jokio gailesčio.

— Ir nemanėte, kad tai svarbu žmonėms, kurie tyrė tuos nusikaltimus?

— Tai nėra taip paprasta. Jis melavo. Jis bandė...

— Ir jūs pamanėt, kad taip pat galit meluoti?

— Ne, po velnių, turit suprasti...

Kovartas atsisuko į Tenį Brauną.

— Dabar turėčiau jus suimti, — pasakė ji karčiai, — gal galėtumėt apie tai parašyti iš savo vienutės, pone Kovartai? REPORTERIS KALTINAMAS SLĖPĘS INFORMACIJĄ, SUSIJUSIĄ SU SENSACINGA ŽMOGŽUDYSTĖS BYLA. Ar taip atrodytų antraštė? Ar tą straipsnį įdėtų į pirmą puslapį su jūsų suknista nuotrauka? Ar tai pagaliau būtų tiesa?

Jie piktai žiūrėjo vienas į kitą, kol Kovartui į galvą šovė mintis.

— Taip. Tiesa. Išskyrus tai, kad tai nėra tiesa, ar ne, detektyve?

— Ką?

— Tai, ką pasakiau. Salivanas man sakė, kad Fergiusonas nudėjo tą porą, bet aš nežinojau, ar turėčiau juo tikėti. Jis man sakė daugybę dalykų — kai kurie iš jų buvo netiesa. Todėl galėjau jums tai pasakyti ir turėjau tuo pačiu metu apie tai parašyti straipsnį, detektyve. Bet dabar, kai pasakėte, kad Fergiusonas turi alibi, aišku, kad tai būtų buvusi netiesa. Jis nenudėjo tos senos poros, nesvarbu, ką sako Salivanas. Tiesa?

Šeifer galvojo.

— Nagi, detektyve, po velnių. Tiesa?

Ji neturėjo kaip paprieštarauti. Linktelėjo.

— Atrodo, taip ir yra. Jo alibi tikrai geras. Aš nuvykau į Ratgerso universitetą ir kalbėjausi su trim dėstytojais. Jis buvo paskaitose kiekvieną tos savaitės dieną. Tobulas lankomumas. Be to, mano partneris atrado kitokios informacijos.

— Kokios informacijos?

— Nė nesvajokit, kad pasakysiu.

Kambarį vėl užgulė tyla, kol jame esantieji mąstė apie tai, ką išgirdo. Tenis Braunas lėtai prašneko:

— Bet, — pasakė jis apdairiai, — yra kažkas kita. Tiesa? Jei Fergiusonas nėra įtariamasis ir neturi jokios informacijos, galinčios padėti tyrimui, jūs turėtumėte būti lėktuve, kuris skrenda į pietus. Nesėdėtumėt čia, o būtumėt su savo partneriu. Galėjote telefonu patikrinti Fergiusono paskaitų tvarkaraštį, tačiau nutarėt nuvažiuoti susitikti su keliais žmonėmis. Kodėl, detektyve? Ir kodėl, atidarydama duris, rankoje laikote devynių milimetrų kalibro pistoletą, o jūsų lagaminai nesukrauti? Kodėl?

Ji papurtė galvą.

— Pasakysiu kodėl, — tyliai tarė Braunas. — Nes žinote, kad kažkas ne taip, tik nežinote kas.

Šeifer pažvelgė į jį ir linktelėjo.

— Na, — pasakė Braunas, — mes čia dėl tos pačios priežasties.

Aušros šviesa užliejo gatvę prie Fergiusono buto, silpnai apšviesdama virš miesto susitvenkusius pilkus debesis, pasiruošusius pasiųsti dar lietaus. Šeifer ir Vilkoksas pastatė automobilį prie šaligatvio šiauriniame gatvės gale, o Braunas sustojo pietiniame. Kovartas patikrino diktofoną ir užrašų knygelę, patapšnojo per švarko kišenę, norėdamas įsitikinti, kad tebeturi rašiklį, ir atsisuko į policininką.

Kol dar jie tarėsi motelio kambaryje, Šeifer, atsigręžusi į juos paklausė:

— Tai koks planas?

— Planas, — ramiai pasakė Kovartas, — yra priversti jį jaudintis, priversti būti neatsargų, gauti ką nors, ką galėtume susekti. Priversti jį galvoti, kad jis nėra toks saugus, kaip mano. Priversti jį nervintis, — pakartojo su pavargusia šypsena, — ir tai darysiu aš.

Dabar, sėdėdamas automobilyje, jis bandė juokauti:

— Jei čia būtų filmas, turėčiau klausymosi įtaisą. Sutartume žodį, kurį pasakyčiau, jei prireiktų pagalbos. Ar turėsit ką nors panašaus?

— Ne.

— Taip ir maniau. Todėl mums nereikia sutartinio žodžio.

Kovartas šyptelėjo, bet tik todėl, kad niekaip kitaip negalėjo atsakyti.

— Nerviniesi? — paklausė Braunas.

— Ar panašu? — tarė Kovačas. — Gali neatsakyti.

— Jis nieko nepadarys.

— Žinoma.

— Jis nieko negali.

Kovartas vėl šyptelėjo.

— Jaučiuosi lyg koks senas liūtų tramdytojas, kuris vaikšto po džiungles ir netyčia susitinka vieną savo buvusių globotinių, prieš kurį truputį per dažnai naudojo botagą ir kėdę. Jis pažvelgia į tą seną liūtą ir supranta, kad jie jau ne cirko narve, o liūto valdose. Supranti?

Braunas nusišypsojo.

— Viskas, ką jis darys — tai urgs.

— Lojimas baisesnis už dantis?

— Tikriausiai, bet šunų, ne liūtų.

Kovartas atidarė automobilio dureles.

— Čia per daug susipynusių metaforų, — pasakė, — pasimatysime po kelių minučių.

Vėsus drėgnas vėjas, besiblaškantis virš nešvaraus šaligatvio, pūstelėjo jam į veidą. Jis skubiai nužingsniavo šaligatviu, praėjo porą vyrų, kurie miegojo prie apleisto pastato durų, gindamiesi nuo šalčio jie buvo įsirausę į pilkai rudą skarmalų krūvą. Jam einant pro šalį vyrai sukrutėjo, paskui sugrįžo į ankstyvo ryto miegą. Už kelių kvartalų Kovartas girdėjo gatvės garsus — žemą autobusų dyzelinių variklių dundėjimą ir rytinio eismo pradžią.

Jis pasuko į daugiabutį. Akimirką dvejojo prie įėjimo, tada įžengė į tamsų koridorių ir greitai užlėkė laiptais prie Fergiusono buto. Jis miegos, tikino save reporteris, todėl atsibudęs jausis sutrikęs. Tai ir buvo tokio ankstyvo apsilankymo priežastis. Šios valandos tarp nakties ir dienos pačios neramiausios — pereinamasis laikas, kai žmonės silpniausi.

Jis giliai įkvėpė ir stipriai pabeldė į duris. Palaukė. Iš vidaus nesigirdėjo jokio garso, todėl vėl smarkiai trenkė į duris. Praėjo dar kelios sekundės, tada išgirdo prie durų artėjant žingsnius. Kumščiu smogė į duris trečią ir ketvirtą kartą.

Spyna spragtelėjo. Durų grandinėlė buvo nuimta. Durys atsivėrė. Į jį spoksojo Fergiusonas.

— Pone Kovartai.

Žudikas, pagalvojo Kovartas, bet pasakė:

— Sveikas, Bobi Erlai.

Fergiusonas, ranka patrynęs veidą, šyptelėjo.

— Turėjau susiprotėti, kad čia atvyksite.

— Taip ir atsitiko.

— Ko norit?

— To paties kaip visada. Turiu klausimų, į kuriuos reikia atsakymų.

Kai žengė į butą, Fergiusonas laikė duris plačiai atvertas. Jie užėjo į mažą svetainę ir Kovartas greit apsižvalgė, norėdamas ją įvertinti.

— Ar norite kavos, pone Kovartai? Aš jau turiu paruošęs, — pasakė Fergiusonas. Jis mostelėjo į sofą, — turiu kelis gabalėlius torto. Gal norėsite?

— Ne.

— Na, neprieštarausite, jei aš valgysiu?

— Nė kiek.

Fergiusonas nuėjo į virtuvę ir sugrįžo nešinas garuojančiu puodeliu kavos ir skardiniu padėklu, ant kurio buvo gabalėlis torto.

Kovartas jau buvo paruošęs diktofoną ir padėjęs jį ant mažojo stalo. Fergiusonas padėjo torto gabalą prie jo ir iš karto atsipjovė porciją. Kovartas pastebėjo, kad jis naudoja blizgantį plieninį medžioklinį peilį. Šis buvo penkiolikos centimetrų ilgio ašmenimis su viena dantyta puse. Fergiusonas padėjo peilį ir įsimetė gabaliuką į burną.

— Nelabai panašu į virtuvės įrankį, — pasakė Kovartas.

Fergiusonas gūžtelėjo:

— Aš jį visada turiu po ranka. Kelis kartus pas mane buvo įsilaužę. Žinot, narkomanai, ieškantys lengvų pinigų. Čia ne pats geriausias rajonas. Gal nepastebėjote.

— Pastebėjau.

— Man reikia šiek tiek apsaugos.

— Ar kada nors naudojot tą peilį kam nors kitam?

Fergiusonas šyptelėjo. Kovartas pasijuto taip, lyg šis jį erzintų, kaip jaunesnis vaikas vyresnįjį, žinodamas, kad tėvai vis tiek bus jo pusėje.

— Na ką jūs, kam daugiau galėčiau naudoti šitą peilį — tik duonai pjauti ir savo dvasios ramybei, — atsakė Fergiusonas ir gurkštelėjo kavos, — taigi. Apsilankymas anksti ryte. Turite klausimų. Atėjote vienas? — jis atsistojo, nuėjo prie lango ir pažiūrėjo žemyn į gatvę.

— Aš vienas.

Fergiusonas dvejojo, kelias akimirkas įdėmiai žiūrėdamas į vietą, kur automobilį buvo pasistatęs Braunas.

— Žinoma.

Jis vėl atsisėdo.

— Na gerai, pone Kovartai. Kas jus čia atvedė?

— Ar kalbėjotės su savo senele?

— Jau kelis mėnesius nesikalbėjau su niekuo iš Pačiulos. Ji neturi telefono. Aš irgi.

Kovartas apsižvalgė, bet telefono aparato nepastebėjo.

— Buvau su ja susitikęs.

— Na, tikrai malonu iš jūsų pusės.

— Aš su ja susitikau, nes Bleiras Salivanas man patarė kai ko ten paieškoti.

— Kada?

— Prieš mirdamas.

— Pone Kovartai, tikrai nenumanau, kur sukate.

— Išvietėje.

— Išties nemaloni vieta. Sena. Nenaudota jau apie metus.

— Taigi.

— Aš įvedžiau kanalizaciją. Sumokėjau tūkstantį dolerių, grynaisiais.

— Kodėl tai padarėte?

— Ką? Įvedžiau kanalizaciją? Nes žiemą šalta eiti į lauką atlikti savo reikalų.

Kovartas papurtė galvą.

— Ne. Ne tai turėjau galvoje. Kodėl nužudėte Džoanę Šraiver?

Fergiusonas įtemptai pažiūrėjo į Kovartą ir atsilošė kėdėje.

— Nieko nenužudžiau. Juolab tos mažos mergaitės. Maniau, jūs tai jau supratote.

— Jūs meluojat.

Fergiusonas piktai pažvelgė į jį.

— Ne.

— Ją išprievartavot, nužudėt, palikot jos kūną pelkėje ir įkišot peilį į vamzdį pakelėje. Grįžęs namo pamatėt, kad ant jūsų drabužių yra kraujo, kaip ir ant kilimėlio automobilyje, todėl iškirpot gabalą, suvyniojot kartu su drabužiais ir pakasėt viską po mėšlu ir purvais toje išvietėje, nes žinojot, kad joks sveiko proto žmogus ten neieškos.

Fergiusonas papurtė galvą.

— Paneigsite? — paklausė Kovartas.

— Žinoma.

— Aš radau tuos drabužius ir gabalą kilimo.

Fergiusonas akimirką atrodė nustebęs, paskui gūžtelėjo pečiais.

— Ir sukorėte tokį kelią, kad man pasakytumėt?

— Kodėl ją nužudėt?

— Nenužudžiau. Jau sakiau.

— Melagis. Melavot nuo pat pradžių.

Kovartas manė, kad šis teiginys turėtų supykdyti Fergiusoną, bet taip neatsitiko — bent nebuvo matyti. Jis šypsojosi, ištiesė ranką, lėtai atsipjovė dar vieną gabalėlį torto, akimirką palaikė peilį rankoje, gurkštelėjo kavos.

— Salivanas viską melavo. Ką dar jis jums pasakė?

— Kad jūs nužudėt tuos du senukus Kise.

Fergiusonas papurtė galvą.

— To nusikaltimo irgi neįvykdžiau. Bet tai paaiškina, kodėl gražioji detektyve čia šniukštinėjo.

— Kodėl nužudėt Džoanę Šraiver? — vėl paklausė Kovartas.

Fergiusonas pakilo, jo balse pagaliau pasigirdo pykčio gaidelė:

— Aš to nusikaltimo nepadariau! Po velnių, kiek kartų man reikės tai sakyti?

— Tai kaip tie daiktai atsidūrė išvietėje?

— Mes ten mesdavome visokiausias atliekas. Drabužius, neveikiančias automobilio dalis, šiukšles. Viską. Tuos drabužius, apie kuriuos kalbate, išmečiau, nes jie buvo ištepti kiaulės krauju, kai padėjau kaimynui paskersti kiaulę. O eidamas per mišką namo užkliuvau už skunko ir jis mane gerokai apsmardino. Po galais, turėjau truputį pinigų, todėl suvyniojau tuos drabužius ir juos išmečiau, vis tiek jie buvo sunešioti. Paskui mieste nusipirkau naujus džinsus.

— O kilimas?

— Kilimas supjaustytas netyčia. Perplyšo, kai padėjau grandininį pjūklą ant mašinos grindų. Aš išpjoviau kvadratą, nes ketinau jį pakeisti kito kilimo gabalu. Bet mane suėmė. Išmečiau jį išvietėn kartu su viskuo kitu.

Fergiusonas pažiūrėjo į Kovartą pavargusiomis akimis.

— Ar turite tyrimų rezultatus, liudijančius ką nors kita?

Kovartas pradėjo purtyti galvą, bet staiga sustojo. Nežinojo, ar Fergiusonas pastebėjo tą nežymų judesį.

— Manote, aš toks kvailas, kad išėjęs iš kalėjimo — jei tie dalykai būtų nusikaltimo įkalčiai, ypač pirmojo laipsnio žmogžudystės — nepasirūpinčiau, kad jie niekada nebūtų surasti? Kaip manote, pone Kovartai? Manote, kad nieko neišmokau laukdamas mirties bausmės? Manote, kad nieko neišmokau lankydamas tas kriminalistikos paskaitas? Manot, kad aš kvailas, pone Kovartai?

— Ne, — pasakė Kovartas. — Nemanau, kad jūs kvailas, — jo žvilgsnis susikirto su Fergiusono žvilgsniu. — Ir manau, kad jūs gana daug išmokote.

Abu vyrai kelias akimirkas tylėjo.

— Iš kur Salivanas žinojo apie išvietę?

Fergiusonas gūžtelėjo pečiais.

— Dar prieš mūsų kivirčą kartą jis man sakė, kad vienąsyk pasmaugė moterį jos pačios pėdkelnėmis, paskui įmetė jas į tualetą ir nuleido vandenį. Sakė, kad kai jos pateks į kanalizaciją, niekas jų nebeatras. Paklausė, kas yra mano namuose — atsakiau, kad sena išvietė, kur išmetam senus daiktus. Jis tikriausiai sumalė viską į krūvą ir išgalvojo tą pasakojimą, pone Kovartai. Todėl, kai jūs taip kruopščiai viską nagrinėjot ir tikrai norėjot rasti ką nors neteisėta, tai ir radote. Argi ne taip visuomet būna? Kai bandai ką nors surasti, tai tikriausiai ir randi. Net jei iš tiesų ten nieko ir nebuvo.

— Labai sklandus pasakojimas.

Fergiusonas vėl pasišiaušė, bet tuoj nusiramino.

— Gražiau nė negalėtų būti. Bet jei paklausysite, tai jame išgirsite dalelę Bleiro Salivano. Tas vyrukas galėjo viską apsukti taip, kad tai būtų naudingajam pačiam, tiesa, pone Kovartai?

— Tiesa, — atsakė jis.

Fergiusonas mostelėjo į diktofoną ir užrašų knygelę, kurią Kovartas laikė rankoje.

— Jūs čia, nes ieškote medžiagos kokiam nors straipsniui, pone Kovartai?

— Taip.

— Na, visa tai jau pasenusios naujienos.

— Nebūčiau tuo tikras.

— Senas pasakojimas. Tas pats senas pasakojimas. Kalbėjotės su Teniu Braunu. Tas vyrukas niekada nepasiduos, tiesa?

Kovartas šyptelėjo.

— Ne, — atsakė, — jis niekada nepasiduos.

— Eina jis velniop, — piktai pasakė Fergiusonas. Bet staiga iš jo balso dingo įtūžis, su kuriuo ištarė šiuos žodžius, ir pridūrė: — Bet dabar jis man nieko nebegali padaryti.

Kovartas jautėsi bejėgis. Jis bandė įsivaizduoti, ko paklaustų Tenis Braunas, koks klausimas galėtų prasimušti pro Fergiusoną gaubiantį nekaltumo skydą. Jis pirmą kartą suprato, kodėl Braunas leido savo partneriui paleisti kumščius į darbą, kad išgautų jo prisipažinimą.

— Kai vykstate į pietus kalbėti kokiai nors tikinčiųjų grupei, Bobi Erlai, ar kai einate pasakoti kokiam nors miestiečių susirinkimui, kaskart sakote tą pačią kalbą ar skirtingoms auditorijoms dėstote skirtingus dalykus?

— Kai ką pakeičiu. Nelygu, kam kalbu. Bet dažniausiai išreiškiu tą pačią mintį.

— Vadinasi, kalbos esmė išlieka ta pati?

— Visuomet ta pati.

— Pasakykite man, apie ką kalbat.

— Aš pasakoju žmonėms, kaip Jėzus atėjo ir atnešė šviesą į mano vienutę, pone Kovartai. Aš jiems sakau, kad tikėjimas juos išlaikys tvirtus sunkiausiu metu. Kad net pats blogiausias nusidėjėlis gali būti paliestas tos ypatingos šviesos ir rasti paguodą Dievo žodžiuose. Aš jiems sakau, kad tiesa visada nugalės, perkirs blogį kaip didžiulis šviečiantis kardas ir parodys kelią į laisvę. Ir jie į tai atsako amen, pone Kovartai, nes tokie dalykai nuramina ir širdį, ir sielą, tiesa?

— Manau, taip. Ar jūs čia, Niuarke, nuolat vaikštote į bažnyčią?

— Ne. Čia aš mokausi.

Kovartas linktelėjo.

— Kiek kartų sakėte savo kalbas?

— Aštuonis ar devynis.

— Ar galit pasakyti bažnyčių, visuomeninių centrų ir kitų vietų pavadinimus?

— Ar tai straipsniui?

— Pasakykit man pavadinimus.

Fergiusonas įdėmiai pažvelgė į Kovartą, gūžtelėjo, lyg jam būtų vis vien. Berte išbėrė keleto baptistų, sekmininkų ir unitų bažnyčių, dar pridėjo kelis visuomeninių centrų pavadinimus. Iškart po jų vardijo miestų, kuriuose yra tos vietos, pavadinimus. Kovartas vos spėjo rašyti visą informaciją į užrašų knygelę. Jo rašiklis krebždėjo trindamasis į popierių, o rašomi žodžiai skriejo tarp tiesių mėlynų linijų. Fergiusonas užbaigė ir laukė, kad Kovartas ką nors pasakytų. Reporteris skaičiavo. Sąraše buvo Perinąs.

— Tai tik septyni.

— Gal vieną ar du užmiršau.

Kovartas atsistojo, ant kojų jį pakėlė sieloje siaučianti audra. Jis atsitraukė nuo Fergiusono, žengė prie knygų lentynos. Peržiūrėjo pavadinimus, taip pat kaip Šeifer, lankydamasi jo bute.

— Turbūt esat specialistas, jei perskaitėt jas visas, — pasakė jis.

Fergiusonas atidžiai stebėjo reporterį.

— Privalomoji literatūra.

Kovartas atsisuko.

— Dona Peri, — pasakė tyliai. Nuėjo prie Fergiusono stalo, lyg tai jį kiek apsaugotų nuo galimo Fergiusono išpuolio.

— Niekada negirdėjau to vardo, — atsakė jis.

— Maža mergaitė. Juodaodė. Tik dvylikos metų. Vieną praeito rugpjūčio dieną ji ėjo namo iš plaukimo pamokos, kelios dienos po to, kai tame mieste sakėt kalbą.

— Ne. Tikrai neatsimenu. Ar turėčiau ją pažinoti?

— Manyčiau. Perinąs, Florida. Jos lankomas baseinas tik už kelių kvartalų nuo Perino baptistų bažnyčios. Ar pasakojote tikintiesiems apie Jėzaus šviesą, kuri nusileido ir jus aplankė? Tikriausiai jie nežinojo, ką dar gali reikšti toji šviesa.

— Ar tai klausimas, pone Kovartai?

— Taip. Kodėl ją nužudėte?

— Ta mergaitė negyva?

— Dingo.

— Aš jos nežudžiau.

— Ne? Jūs ten buvot. Ji dingo.

— At tai klausimas, pone Kovartai?

— Pasakykit, kaip tai padarėt.

— Aš tai mergaitei nieko nedariau, — Fergiusono balsas išliko šaltas ir ramus. — Aš nieko nedariau jokioms mergaitėms.

— Aš jumis netikiu.

— Tikėjimas, pone Kovartai, yra labai paprastai sukeliamas dalykas. Žmonės tiki beveik viskuo. Jie tiki, kad NSO lanko mažus miestelius Ohajuje ir kad Elvis Preslis pastebėtas apsiperkantis kažkurioje parduotuvėje. Jie tiki, kad CŽV nuodija vandenį ir Jungtines Valstijas iš tiesų valdo kažkokia slapta organizacija. Bet tai įrodyti, pone Kovartai, daug sudėtingiau.

Jis pažvelgė į reporterį.

— Pavyzdžiui, sunku įrodyti kieno nors kaltę.

Kovartas nejudėjo ir klausėsi skambančio Fergiusono balso.

— Reikia turėti motyvą, reikia turėti progą ir daiktinių įrodymų. Ką nors moksliška ir neabejotina, ką koks nors ekspertas gali pasakyti teisme, ir nekiltų jokių ginčų, pavyzdžiui, piršto atspaudą ar kraujo liekanų. Gal net tą modernų DNR testą, pone Kovartai. Žinote tai? Aš žinau. Reikia, kad parodymus duotų liudytojas, o jei tokių neatsiras, reikia nusikaltimo bendrininko. Jei neturi nė vieno iš jų, geriau turėti prisipažinimą. Paties žudiko žodžiai — paprasti, aiškūs ir nenuginčijami, bet mes juk visa tai žinom, tiesa? Reikia turėti visus tuos daiktus, sudėtus į vieną visumą, nes kitaip neturi nieko, tik nuojautas ir spėjimus. Ir vien dėl to, kad kažkokia maža mergaitė buvo pagrobta to siaubingo, blogo miesto pakraštyje, pone Kovartai, ir dėl to, kad aš tame mieste buvau prieš kelias dienas, na, tai nieko neįrodo, ar ne? Kiek žudikų galėtum rasti Majamyje? Kiek iš jų nedvejodami pagriebtų mažą mergaitę, tiesiog einančią namo, kaip sakėt? Manot, kad policininkai ten nepatikrino nuolatinių įtariamųjų ir neapklausė visų iškrypėlių? Jie tai padarė, pone Kovartai. Aš tuo tikras. Bet žinot ką? Aš nebesu niekieno sąrašuose. Jau nebe. Nes aš esu nekaltas žmogus, pone Kovartai. Jūs man padėjote juo tapti. Ir toks ketinu likti.

— Kiek? — paklausė Kovartas beveik pašnibždomis. — Šešios? Septynios? Kaskart, kai pasakote savo kalbą, kas nors miršta?

Fergiusonas primerkė akis, bet jo balsas išliko ramus.

— Serijinės žmogžudystės — baltaodžių nusikaltimas, pone Kovartai. Argi nežinote?

— Ką?

— Baltaodžių nusikaltimas. Nagi, pagalvokite apie visus žudikus, apie kuriuos esat skaitęs. Visus speksus, bandžius, koronas, geisius, henlius, lukasus8 ir mūsų draugužį Bleirą Salivaną. Baltieji vyrai. Džekas Skerdikas ir Mėlynbarzdis. Baltaodžiai. Kaligula ir Drakula. Baltieji vyrai, pone Kovartai. Jie visi baltaodžiai. Apsilankykite bet kuriame kalėjime — jie jums parodys Čarlį Mensoną arba Deividą Berkovicą, ir visi bus baltaodžiai, nes tik jie pasiduoda tiems keistiems potraukiams. Žinoma, retkarčiais pasitaiko išimčių, bet jos tik patvirtina taisyklę. Kaip Veinas Viljamsas iš Atlantos — dėl jo kilo tiek daug klausimų, tiesa? Po galais, per televiziją net rodė filmą, kuriame abejojama, ar jis tikrai nužudė visus tuos vyrus tame nuostabiame mieste. Atsimenate, pone Kovartai? Ne, grobti iš gatvių mergaites ir nužudytas palikti kokioje nors slaptoje vietoje juodaodžiams nebūdinga. Mes dažniausiai kalti dėl smurtinių nusikaltimų. Staigių, nevaldomų proveržių su peiliais, ginklais ir triukšmu. Miestietiškų nusikaltimų, pone Kovartai, kuriuose būna liudytojų, o nusikaltimo vietos tiesiog perkrautos įkalčių, todėl, kai mus įkiša į kalėjimą, žmonėms nekyla daug klausimų. Juodaodžiai prievartauja nekaltus praeivius, šaudo konkuruojančius narkotikų prekeivius, plėšia parduotuves ir puldinėja vieni kitus, pone Kovartai, argi ne? Įprasti dalykai, kurie tiesiog paskatina baltaodžius pirkti Įmantrią signalizaciją priemiesčių viloms ir pateikia teisėtvarkai kasdienę juodaodžių nusikaltėlių normą. Bet ne serijinės žmogžudystės. Ir žinot ką, pone Kovartai?

— Ką?

— Tokia situacija labai patinka mūsų teisėtvarkai. Jai nepatinka, kai kokie nors dalykai nesutampa su kokia nors statistika ar kategorijomis, — Fergiusonas pažvelgė į jį. — Kaip ketinate parašyti tokį straipsnį, pone Kovartai? Tokį, kuris neatitiktų įprasto, nieko nestebinančio šablono turinio? Kaip manote, ar laikraščiai tikrai gali pateikti žmonėms tokius neįprastus dalykus? Tokius netikėtus dalykus? O gal jūs visuomet rašote vis apie tą patį, tik pakeičiate veidus ir vardus?

Jis neatsakė.

— Ir manote, kad ką nors panašaus parašysite neturėdamas įrodymų?

— Džoanė Šraiver, — pasakė Kovartas.

— Atsisveikinkit su ja, pone Kovartai. Ji jau seniai mirusi. Bus geriau, jei tai suprasit. Gal net priversi savo draugą Tenį Brauną tai suprasti.

Kovartas tebestovėjo šalia Fergiusono stalo. Pasilenkęs sugriebė jį už kraštų, kad išlaikytų pusiausvyrą.

— Aš parašysiu straipsnį. Jūs tai suprantat, tiesa?

Fergiusonas neatsakė.

— Viską įdėsiu į laikraštį. Visą melą, visą netiesą, kiekvieną smulkmeną. Galite tai neigti, vėl neigti, bet žinot ką?

— Ką?

— Tai suveiks. Man bus galas. Gal Teniui Braunui bus galas. Bet žinot, kas jums atsitiks, Bobi Erlai?

— Pasakykite, — tarė jis šaltai.

— Neisit į kalėjimą. Ne. Dėl to jūs teisus. Nepakanka įrodymų. Ir daugelis žmonių jumis patikės, kai sakysite, kad tai pinklės. Jie jumis tikės, kai sakysit, kad esat nekaltas. Dauguma žmonių kaltins mane, policininkus ir bus jūsų pusėje, Bobi Erlai. Tai galiu pažadėti.

Fergiusonas ir toliau stebėjo Kovartą.

— Bet žinot, ką prarasit? Anonimiškumą.

Fergiusonas gūžtelėjo pečiais, ir Kovartas tęsė:

— Nagi, Bobi Erlai. Juk žinote, kas daroma, kai turi seną naminę katę, kuri mėgsta medžioti? Mėgsta žudyti paukščius ir peles, įsitempia jas į tavo gražų priemiesčio namą. Užriši jai aplink kaklą varpelį, todėl nesvarbu, kokia tyli, atsargi ar protinga ta katė būtų, ji niekada negalės prisiartinti prie kokio jauno varnėno ir sučiupti jo letenomis.

Fergiusono akys prisimerkė.

— Manote, kad tos puikios bažnyčios ir toliau kvies atvažiuoti sakyti savo nuostabią kalbą, jei dėl jūsų kils abejonių? Manote, sekmadieniais jos nesusiras kito kalbėtojo? Tokio, kuris neapsistotų ilgesniam laikui ir nepagriebtų kokios mergaitės nuo gatvės kampo?

Kovartas pamatė, kaip Fergiusonas įsitempė iš įtūžio.

— Ir policija, Bobi Erlai. Tik pagalvokite apie policiją. Jie niekada neužmirš, ar ne? Ir kai kas nors atsitiks, jie pagalvos apie Bobį Erlą Fergiusoną. Kai tik kas nors nutiks, jie pradės jo ieškoti. Kaip manot, kiek kartų galėsit tai daryti, Bobi Erlai, kol padarysit klaidą? Ką nors užmiršite. Gal kartą būsit pamatytas. Bet to užteks. Nes jei padarysit vieną menkiausią klaidą, visi užgrius jums ant galvos ir nespėsit ištarti nė žodžio, kai jus įkiš atgal ten, kur pirmąkart kalbėjomės. Ir šįkart joks žurnalistas iš Miami Journal nepuls jums padėti.

Kovartas stebėjo, kaip Fergiusonas rangosi kėdėje, o įtūžis užlieja jo veidą taip, kaip ugnis apimtų benziną. Pamatęs, kaip vyro ranka išsitiesė medžioklinio peilio link, jis sustingo iš siaubo.

Aš miręs, pagalvojo.

Jis norėjo apsidairyti, susirasti ką nors, kuo galėtų apsiginti, bet negalėjo atitraukti akių nuo Fergiusono. Staiga prisiminė — man reikėtų žodžio. Žodžio, kuris pakviestų Tenį Brauną. Bet jis jo neturėjo.

Fergiusonas jau stojosi, bet susilaikė. Kovartas nejučiomis suspaudė krūvą popierių. Tada Fergiusonas vėl lėtai atsisėdo.

— Ne, — pasakė jis. — Nemanau, kad parašysite tokį straipsnį.

— Kodėl?

Fergiusonas pažiūrėjo žemyn, į stalą priešais save, kur Kovartas buvo pasidėjęs diktofoną. Akimirką jis žiūrėjo, kaip kasetė įrašinėja tylą. Tada pasilenkė prie aparato ir tvirtu, abejingu balsu pasakė:

— Nes nė vienas jo žodis nebūtų teisingas.

Kai praėjo dar kelios sekundės, jis ištiesė ranką ir išjungė įrašymo mygtuką.

— Žinot, kodėl neparašysit tokio straipsnio? Pasakysiu kodėl. Yra daug svarbių priežasčių, bet visų pirma todėl, kad kai ko neturit. Žinot ko? Faktų. Neturit įrodymų. Viskas, ką turit, tai keistas įvykių išsidėstymas ir melas, o aš puikiai žinau, kad į tai pažiūrėjęs koks nors redaktorius supras, kad tokiems dalykams laikraštyje ne vieta. Ir žinot, ko dar neturit, pone Kovartai? Visi laikraščių straipsniai paremti įvairiais oficialių šaltinių duomenimis, dalykais, kuriuos patvirtina policija, pareigūnai — iš to sudaromi straipsnio griaučiai. Visa kita yra tik smulkmenos, kurias matei, ar dalykai, kuriuos girdėjai, o jūs negirdėjot ir nematėt nieko svarbaus, kad sukurtumėt straipsnį. Tai ir yra priežastis, dėl kurios jūsų nebijau, pone Kovartai. Sakykit, — tarė, — ar aš jus gąsdinu?

Kovartas linktelėjo.

— Tai gerai. Ar manot, kad gąsdinu ir jūsų draugą Tenį Brauną?

— Taip ir ne.

— Kaip žmogus, kuris taip siekia tikslumo, keistai atsakėte. Ką turit omeny?

— Manau, kad jį gąsdina tai, ką jūs darot. Bet nemanau, kad jis bijo jūsų paties.

Fergiusonas papurtė galvą.

— Pasakykit man kai ką, gerai? Kodėl žmonės visą laiką bijo, kad jiems kas nors atsitiks? Asmeninė baimė. Kaip ir jūs dabar. Bijot, kad paimsiu šitą medžioklinį peilį, prieisiu prie jūsų ir išpjausiu širdį. Argi ne? Tiesiog prieisiu ir išpjausiu viską, ką noriu — nuo kiaušų iki gerklės. Ką apie tai manot? Manot, jog esu toks profesionalus žudikas, kad galėčiau tai padaryti? Tada į kokią slaptą vietą nukiščiau jūsų kraujuotus palaikus, pasistengčiau, kad atrodytų, jog užklydote čionai ir jus patvarkė keli vietiniai. Kai kurie žmonės čia nelabai mėgsta, kai aplinkui slampinėja baltaodžiai. Manote, galėčiau viską sutvarkyti taip, kad atrodytų, jog kokia nors gauja supjaustė baltąjį reporterį, kuris pasiklydo ieškodamas adreso? Manote, kad man tai išdegtų, pone Kovartai?

— Ne.

— Nemanot, kad išdegtų? Kodėl ne, jei aš toks profesionalus?

— Aš ne...

— Kodėl ne?! — garsiau perklausė Fergiusonas. Ranka sugraibė peilio rankeną.

— Kraujas, — greitai išpyškino Kovartas, — kraujo dėmės. Nebūtų įmanoma jų išvalyti.

— Gerai. Tęskite.

— Gal kas nors pastebėjo, kad aš įėjau. Gal yra liudytojų.

— Tai gerai, pone Kovartai. Čia yra tokia sena šeimininkė, kuri seka tokius dalykus. Ji turbūt pastebėjo, kaip jūs įeinate. Gal vienas iš tų vargetų lauke prisimintų jus matęs. Tai irgi įmanoma, bet jie nebūtų labai geri liudytojai. Tęskite.

— Galbūt aš kam nors pasakiau, kur einu.

— Ne, — Fergiusonas šyptelėjo. — Tai nieko nereikštų. Nėra įrodymų, kad kada nors iki čia nusigavot.

— Pirštų atspaudai. Aš čia palikau pirštų atspaudų.

— Nepaėmėt puodelio kavos, kurį pasiūliau. Ant jo būtų galėję likti atspaudų ir seilių. Ką dar palietėt? Stalą. Tuos popierius. Juos galėčiau nuvalyti.

— Negalėtumėt būti tikras.

Fergiusonas vėl šyptelėjo.

— Tiesa.

— Kiti dalykai. Plaukai. Oda. Aš bandyčiau gintis. Gal jus įpjaučiau. Jūsų kraujo liktų ant manęs. Jie jį atrastų.

— Galbūt. Bent jau dabar jūs galvojate, pone Kovartai.

Fergiusonas atsilošė ir mostelėjo į medžioklinį peilį.

— Pernelyg daug kintamųjų. Dėl to jūs teisus. Per daug dalykų, kuriais reikia pasirūpinti. Tai pasakytų bet kuris kriminalistikos žinovas.

Fergiusonas toliau veriamai žiūrėjo į jį.

— Bet aš vis tiek nemanau, kad parašysit tokį straipsnį.

— Parašysiu, — ramiai patvirtino Kovartas.

— Žinot, ką? Žinot, kad yra daugiau būdų išpjauti kam nors širdį? Nebūtinai reikia naudoti didelį medžioklinį peilį...

Fergiusonas ištiesė ranką ir sugriebė jo rankeną. Jis pakėlė peilį, sukdamas jį savo rankoje taip, kad nedidelis šviesos spindulys, pro pilkus langus prasiskverbęs į vidų, sutvinksėjo ant jo.

— Visiškai ne. Jokiu būdu. Galima pagalvoti, kad taip išpjauti širdį yra paprasčiausia, pone Kovartai, bet taip nėra.

Fergiusonas ir toliau laikė peilį priešais save.

— Kas gyvena Wildflower gatvėje, 1251-ame name, pone Kovartai?

Kovartas pajuto staigų svaiginančio karščio pliūpsnį.

— Tame gražiame Tampos priemiestyje. Kasdien atvažiuoja geltonu mokyklos autobusu. Žaidžia parke už kelių kvartalų. Mėgsta padėti savo motinai apsipirkinėti ir prižiūrėti mažąjį broliuką. Žinoma, jums nelabai rūpi tas mažas broliukas, tiesa? Nelabai žinau, kiek jums rūpi ir jo motina. Skyrybos dažniausiai supykdo žmones, todėl nežinau, kaip ji verčia jus jaustis — gerai ar blogai. Bet ta maža mergaitė. Tai jau visiškai kitas reikalas.

— Iš kur žinote apie...

— Viskas buvo laikraštyje. Kai gavote apdovanojimą.

Fergiusonas šypsojosi.

— Ir man kartkartėmis patinka pasidomėti įvairiais dalykais. O apie ją daugiau sužinoti buvo nesunku.

Kovartą užvaldė neapsakoma baimė. Fergiusonas toliau stebėjo reporterį.

— Ne, pone Kovartai. Nemanau, kad parašysit tą straipsnį. Nemanau, kad turite reikiamų faktų. Nemanau, kad turit įrodymų. Argi ne, pone Kovartai?

— Aš jus nužudysiu, — iškrenkštė Kovartas.

— Mane nužudysi te? Kodėl?

— Jei prisiartinsite prie...

— Ir kas?

— Pasakiau, kad jus nužudysiu.

— Taip padarytumėte daug gero, tiesa, pone Kovartai? Bet po to? Manot, kad, kai kas nors padaryta, tai lieka praeityje? Supraskit, jūs visą laiką tai atsimintumėte. Tai būtų pati pirma mintis iš ryto ir pati paskutinė vakare. Tai persekiotų jus kiekviename sapne. Tai priliptų prie kiekvienos minties, kokia tik kiltų jūsų galvoje. Tai jau niekada nepaliktų jūsų ramybėje, tiesa, pone Kovartai?

— Aš jus nužudysiu, — pakartojo jis.

Fergiusonas papurtė galvą.

— Na, nežinau. Nemanau, kad tiek išmanote apie mirtį ir žudymą, kad tai padarytumėte. Bet aš šį tą jums pasakysiu, pone Kovartai.

— Ką?

— Dabar jūs pradedate suprasti, kaip gyvenama mirtininkų kameroje.

Fergiusonas atsistojo, pasilenkė ir išėmė kasetę iš diktofono. Įsidėjo ją sau į kišenę. Tada pakėlė aparatą nuo stalo. Vienu greitu judesiu metė jį į reporterį, šis sugavo neatsitrenkusį į grindis.

— Šito pokalbio, — šaltai pasakė Fergiusonas, — niekada nebuvo.

Jis pirštu parodė į duris.

— Šitie žodžiai? Jie niekada nebuvo ištarti, — Fergiusonas šnabždėdamas pažvelgė į reporterį. — Kokį straipsnį parašysit, pone Kovartai?

Kovartas papurtė galvą.

— Kokį straipsnį, pone Kovartai?

— Jokio straipsnio, — atsakė jis gergždžiančiu ir drebančiu balsu.

— Taip ir maniau, — atsakė Fergiusonas.

Kovartui svaigo galva. Sverdėdamas jis išėjo į koridorių. Nepajuto, kaip už jo užsidarė durys, negirdėjo, kaip buvo užsklęsti užraktai. Tvankus drėgnas oras dusino jį tamsoje ir jis griebėsi už apykaklės, bandydamas atlaisvinti, kad galėtų kvėpuoti. Sunkiai nusileido laiptais, atsimušė į laukujės duris, su trenksmu jas atidarė ir išlėkė į gatvę. Buvo pradėję lyti — maži lašeliai krito ant apsiausto ir veido. Neatsigręždamas puolė bėgti, lyg vėjas, pučiantis jam į veidą, galėtų išsklaidyti baimę ir šleikštulį. Pamatė, kaip Tenis Braunas, išlipęs iš nuomoto automobilio vairuotojo vietos, žiūri į jį, laukdamas, kad ką nors pasakytų. Sunkiai kvėpuodamas Kovartas pamojo jam, stengdamasis parodyti, kad grįžtų į automobilį. Tada, sugriebęs durelių rankeną, patraukė, šoko į mašiną ir įsitaisė šiltame, drėgname automobilyje.

— Vežkit mane iš čia, — išlemeno.

— Kas atsitiko? — paklausė Braunas.

— Vežkit mane iš čia, po velnių! — sušuko Kovartas.

Jis ištiesė ranką, čiupo raktelį ir užvedė mašiną. Variklis suurzgė.

— Varykit, po galais, varykit!

Tenis Braunas iš nuostabos išpūtė akis, bet veide nušvito supratimas. Jis išvažiavo į gatvę, tik trumpam stabtelėdamas šiauriniame jos gale, šalia tos vietos, kur stovėjo Šeifer ir Vilkoksas. Nuleido mašinos langelį.

— Briusai, jūs likite čia. Stebėkit Fergiusono namą.

— Kiek laiko?

— Tiesiog jį stebėkit.

— Kur tu...

— Tiesiog neišleiskit Fergiusono iš akių.

Vilkoksas linktelėjo.

Kovartas trenkė į prietaisų skydelį.

— Varykit! Po velnių! Vežkit mane iš čia!

Tenis Braunas paspaudė greičio pedalą ir jie nuvažiavo, palikę kitus du sumišusius detektyvus.