SEPTINIOLIKTAS SKYRIUS

Niuarkas

Lėktuvas, leisdamasis pro plonus debesis, artėjo prie oro uosto ir ji jau matė miestą, kylantį virš horizonto, tarsi pilį iš vaikiškos pasakos. Silpna ankstyvo pavasario saulė apšvietė aukštus kvadratinius biurų pastatus. Žiūrėdama pro langą jautė drėgną balandžio šaltį ir akimirką ilgėjosi nepraeinančio karščio Kise. Išmetė viską iš galvos, išskyrus mintis apie tai, kaip elgsis su Fergiusonu.

Atsargiai, pagalvojo ji. Su juo reikia elgtis kaip su stambia žuvimi ant plono valo — pernelyg greiti judesiai ar per daug įtampos — ir valas nutrūks, o žuvis nuplauks. Gija buvo išties labai plona. Niekas, išskyrus reporterį, nesiejo Fergiusono su žmogžudyste Tarpūno gatvėje. Jokių liudytojų, pirštų atspaudų ar kraujo dėmių. Net jokio modus operandi, nes mažos mergaitės seksualinis užpuolimas ir nužudymas nelabai buvo susijęs su dviejų senukų skerdynėmis. O pasak Kovarto ir jo laikraščio, jis net nebuvo kaltas dėl pirmojo iš šių dviejų nusikaltimų.

Kai lėktuvas skrodė orą, ji matė plačią Naujojo Džersio greitkelio juostą kaip apačioje susirangiusią gyvatę. Staiga nusiminė, kad leido sau pasiduoti keistoms nuojautoms — būtų buvę naudingiau grįžti į Floridą ir dirbti drauge su Vaisu. Kai ji stovėjo The Miami Journal vestibiulyje, viskas atrodė aišku. Purvinas, pilkas Naujojo Džersio dangus tyčiojosi iš ją užplūdusių abejonių.

Ji svarstė, ar Fergiusonas pirmą kartą ko nors išmoko. Galbūt. Jis jai paliko protingo, išsimokslinusio žmogaus įspūdį, ne tokį kaip kiti kaliniai. Viena iš prieštaringų nuvalkiotų policijos darbo tiesų buvo ta, kad vieną kartą nuteistą žmogų pagauti sunkiau. Tiesą sakant, tai netiesa. Bet ji įtarė, kad Fergiusono atvejis visiškai kitoks.

Vis tiek... Atsiminė akimirką savo patėvio laive prieš pustuzinį metų. Jie vakare žvejojo, gaudydami atoslūgį, greitai bėgantį per vieno iš Kiso tiltų atramas. Jų klientas kabliuku pagavo didelį tarpūną — daugiau nei 50 kilogramų svorio. Šis dukart pašoko į viršų, purtydamas žiaunas, kratydamas galvą, tada panėrė ir jo glotnus sidabrinis kūnas raikė tamsėjančius vandenis. Jis plaukė pasroviui, kovodamas su valu pasinaudojo vandens jėga. Klientas atkakliai laikėsi įsitvėręs, keikdamasis, išskėtęs kojas, pasilenkęs beveik ištisą valandą kovojo su žuvimi. Didžioji žuvis traukė, tempė valą iš ritės, plaukdama link tilto atramų.

Protinga žuvis, pagalvojo ji. Stipri žuvis. Žino, kad patekusi ten galės nutraukti valą, brūžindama į polipus. Viskas, ką jai reikėjo daryti — perbraukti įtemptą, ploną valą per tilto atramą. Ta žuvis užkibo ne pirmą kartą. Ji atpažino kabliuko skausmą žiotyse, valo jėgą, traukiančią ją į vandens paviršių. Šis pažinimas jai suteikė pranašumą. Jos kovoje nebuvo jokios panikos. Tik paprastas sumanumas ir tikslumas, plaukiant tilto ir laisvės link.

Tai, ką ji padarė, atrodė beprotiška. Ji prišoko prie to vyro ir, vienu staigiu judesiu užkirtusi meškerės valą, beveik jį sustabdė. Tada sušuko: „Duokš ją man! Duokš ją man!“ Vyras žiūrėjo į ją sutrikęs, o ji išplėšė jam iš rankų meškerę ir išmetė už borto. Tempiama žuvies, meškerė sukėlė nedidelę bangą. „Kas po velnių“... — piktai pradėjo klientas, bet nutilo, pamatęs, kad patėvis apsuko laivą, nuplaukė po tiltu ir sustojo netoli krašto.

Ji matė, kaip patėvis, stovėdamas ant tiltelio, stebeilijasi į tamsą, kol pagaliau pirštu parodė į vandenį. Jie atsigręžė ir pamatė kamštinę meškerės rankeną, plūduriuojančią vandens paviršiuje už dvidešimties metrų. Jie priplaukė, pasilenkusi ištraukė ją iš vandens, tuo pačiu judesiu atleisdama valą. „Dabar, — pasakė žvejui, — trauk.“ Vyras įtempė valą, nusišypsojo, pajutęs svorį kitame valo gale. Užkibęs tarpūnas iš nuostabos iššoko virš vandens, pajutęs kabliuko galą vėl smingant į žiauną. Jis skrodė orą, o tamsus vanduo liejosi nuo jo šonų. Bet ji žinojo, kad tai paskutinis didžiosios žuvies bėgimas, jautė pralaimėjimą iš galvos purtymo ir raitymosi. Po dešimties minučių tarpūnas jau buvo prie laivo šono. Ji kobiniu užkabino žuvį ir ištraukė. Visi fotografavosi, paskui paleido žuvį į vandenį. Ji pasilenkė per bortą su žuvimi rankose, atsargiai ją gaivindama. Bet, prieš paleisdama, sugriebė ir nulaužė vieną sidabrinį jos žvyną. Įsidėjo jį į marškinių kišenę ir žiūrėjo, kaip žuvis lėtai plaukia tolyn. Į dalgį panaši jos uodega pjovė šiltą vandenį.

Protinga žuvis. Stipri žuvis.

Bet aš buvau protingesnė, ir tai padarė mane stipresnę.

Ji vėl įsivaizdavo Fergiusoną. Jis jau buvo pagautas.

Lėktuvas važiavo taku ir pagaliau sustojo. Ji susirinko savo daiktus ir nuėjo prie išėjimo.

Niuarko policijos departamento pareigūnas, atsakingas už policijos ryšius tarp valstijų, surado du uniformuotus policininkus, kurie turėjo palydėti ją iki Fergiusono buto. Po trumpo prisistatymo ir pokalbio jie nuvežė ją nurodytu adresu.

Šeifer žiūrėjo į gatves, kurios atrodė lyg ištrauktos iš pragaro. Visi pastatai buvo iš purvinų plytų ir tamsaus betono, atsiduodantys suodžiais ir bejėgiškumu. Net saulės šviesa gatvėje atrodė pilka. Gatvė buvo pilna kioskų, drabužių parduotuvių, vyno rūsių, pigesnių paskolų biurų, buitinės technikos parduotuvių ir baldų parodų salių. Kiekviena šių vietų su blėstančia energija laikėsi įsikibusi į šaligatvį. Visur kyšojo juodi plieniniai vamzdžiai — miestietiška būtinybė. Prie kiekvieno kampo stovėjo būreliai tinginiaujančių vyrų, paauglių gaujos ar akį rėžiančios prostitutės. Net greitojo maisto restoranai, kuriems visur taikomos tos pačios tvarkos ir švaros taisyklės, atrodė nušiurę ir apdriskę, labai nutolę nuo savo priemiesčių dvynių. Miestas atrodė lyg senas kovotojas, atlaikęs pernelyg daug kovų, svirduliuojantis, bet vis tiek kažkaip stovintis ant kojų, nes per senas, per kvailas ar per daug užsispyręs, kad parkristų.

— Sakote, tas vaikis kažkur mokosi? Jokiu būdu. Tikrai ne gyvendamas čia, — tarė vienas pareigūnas, tylus juodaodis žilstelėjusiais smilkiniais.

— Man taip sakė jo advokatas, — atsakė ji.

— Čia yra tik viena mokykla. Ten išmoksti būti prostitute arba sąvadautoju, pardavinėti narkotikus ir įsilaužti į namą. Nežinau, kaip ją pavadintumėt.

— Na, gali būti, — pasakė automobilį vairuojantis jo partneris. Jis buvo jaunesnis, smėlio spalvos plaukais ir vešliais ūsais. — Tai ne visai tiesa. Čia nemažai gerų žmonių...

— Taip, — pertraukė senesnysis policininkas, — pasislėpusių už geležinių grotelių ir grotų.

— Nekreipkite į jį dėmesio, — pasakė jo partneris, — jis taip kalba, nes viskuo nusivylęs. Jis dar nepaminėjo, kad pats nuo čia pradėjo ir dirbdamas baigė vakarinę mokyklą. Taigi, viskas įmanoma. Gal tas jūsų ieškomas vyrukas važiuoja į Niu Bransviką ir ten mokosi Ratgerse. Arba eina į vakarines pamokas Sent Pite.

— Nėra jokios prasmės. Kam gyventi šitam žiurkių lizde, nebent privalai tai daryti? — tarė vyresnysis policininkas. — Jei jis turėtų bent kiek pinigų, ten negyventų. Vienintelė priežastis čia gyventi — kito pasirinkimo nebuvimas.

— Galiu sugalvoti kitą priežastį, — atsakė jaunasis policininkas.

— Kokią? — paklausė Šeifer.

Policininkas mostelėjo ranka.

— Jei norėtum pasislėpti. Trumpam įsilieti į šešėlius. Tam čia geriausia vieta pasaulyje.

Jis pirštu parodė į apleistą pastatą, pasisuko sėdynėje ir pažiūrėjo į ją.

— Dalis šio miesto yra kaip džiunglės arba pelkės. Pastatas, pro kurį pravažiuojame — gal jis nukentėjo nuo ugnies, iš jo išsikraustė ar kas nors panašaus — negali žinoti, kas viduje. Ten žmonės gyvena be elektros, šildymo, vandens. Ten renkasi gaujos, slepia ginklus. Po galais, vien tokiame name galėtų būti šimtas lavonų, ir mes niekada jų nerastume. Nė nežinotume, kad jie ten.

Jis trumpam nutilo.

— Tobula vieta pasislėpti. Kas čia vyktų ko nors ieškoti, nebent tikrai būtų būtina tai daryti? — paklausė jis.

— Manau, aš, — tyliai pasakė ji.

— Kam jums reikia to vyro? — paklausė vairuojantis pareigūnas.

— Jis gali turėti informacijos apie dvigubą žmogžudystę, kurią tiriu.

— Manot, jis mums pridarys nemalonumų? Gal reikėtų iškviesti pastiprinimą. Ar tai susiję su narkotikais?

— Ne. Panašiau į samdomo žudiko darbą.

— Pažadat? Supraskit, nenoriu įėjęs pamatyti kokio nors vyruko mažomis akimis, vienoje rankoje laikančio automatą, o kitoje — kilogramą kokaino.

— Ne. Čia nebus nieko panašaus.

— Ar jis įtariamasis?

Ji sudvejojo. Kas gi jis toks?

— Ne visai. Jis tik tas, su kuriuo turiu pasikalbėti. Kas iš to bus — nežinau.

— Gerai. Patikėsim jūsų žodžiu, — tarė jaunesnysis vyras. — Bet man tai nelabai patinka. O ką apskritai žinot apie tą vyruką?

— Nedaug.

— Todėl tiesiog tikitės, kad jis pasakys ką nors, ką galėtumėt panaudoti, tiesa?

— Maždaug to ir tikiuosi.

— Žvejybos išvyka, ar ne?

Ironija ją pralinksmino.

— Iš tikrųjų.

Ji matė, kaip jis dirstelėjo į partnerį. Sumurmėjo ir važiavo toliau. Jie pravažiavo būrelį vyrų, stoviniuojančių netoli parduotuvės. Matė, kaip miesto gyventojų akys ją seka. Visi žino, kas mes, pagalvojo. Jie mus perprato per sekundę. Ji bandė įsižiūrėti į veidus gatvėje, bet jie greitai pradingdavo.

— Štai čia, — pasakė vairuojantis policininkas, — kvartalo viduryje.

Jis pasistatė mašiną laisvoje vietoje tarp ketverių metų senumo vyšnių spalvos kadilako su baltašonėmis padangomis ir aksominiais apmušalais ir automobilio griaučių, iš kurių buvo paimta viskas, kas turėjo vertės. Netoli kadilako ant šaligatvio sėdėjo mažas berniukas.

— Namai namučiai, — pasakė jaunasis policininkas, — tai kaip elgsimės, detektyve?

— Atsargiai ir paprastai, — atsakė ji, — pirma pakalbėsime su namo prižiūrėtoju, jei toks yra. Gal su kaimynais. Tada pasibelsime į duris.

Senasis policininkas gūžtelėjo pečiais.

— Gerai. Mes seksime paskui jus. Bet kai įeisit į vidų, nelabai galėsim jums kuo nors padėti.

Fergiusonas gyveno sename šešių aukštų mūriniame name apsitrynusiomis raudonų plytų sienomis. Šeifer žengė žingsnį link jo, tada pasisuko ir pažvelgė į vaikį, sėdintį ant šaligatvio. Po apiplyšusiomis treningo kelnėmis jis avėjo blizgančius baltus brangius krepšinio batus.

— Kaip sekasi? — paklausė ji.

Berniukas gūžtelėjo pečiais.

— Gerai.

— Ką veiki?

Berniukas mostelėjo į automobilį.

— Prižiūriu mašiną. Jūs iš policijos?

— Pataikei.

— Bet ne vietinė.

— Ne. Ar pažįsti vyrą, vardu Robertas Erlas Fergiusonas?

— Floridos žmogus. Jo ieškot?

— Taip. Ar jis viduje?

— Nežinau. Jis per daug nesirodo.

— Kodėl?

Berniukas nusisuko.

— Spėju, kad jis kažką veikia.

Šeifer linktelėjo ir užlipo laiptais prie įėjimo, sekama dviejų uniformuotų pareigūnų. Peržiūrėjo pašto dėžučių eilę, ant vienos jų rado Fergiusono vardą. Užsirašė kelis kaimynų vardus ir susirado vardą, prie kurio buvo užrašyta „Namo prižiūrėtojas“. Paspaudė skambutį ir atsistojo prie garsiakalbio. Niekas neatsakė.

— Jis neveikia, — tarė senesnysis pareigūnas.

— Tokie dalykai čia niekada neveikia, — pasakė jaunesnysis.

Ji ištiesė ranką ir pastūmė laiptinės duris. Jos atsidarė. Akimirką pasijuto sutrikusi.

— Tikriausiai tokie dalykai kaip spynos ir skambučiai vis dar veikia Floridoje, — pasakė vyresnysis policininkas.

Pastato vidus buvo didelis ir tamsus. Koridoriai siauri, prirašinėti grafitų, truputį atsidavė atmatomis ir šlapimu. Jaunasis policininkas turbūt pamatė, kaip jos nosis susiraukė iš šleikštulio, nes pasakė:

— Šitas pastatas tikrai daug geresnis už daugumą, — jis mostelėjo, — koridoriuje negyvena jokie girtuokliai. Tai tikrai svarbu.

Ji rado pastato prižiūrėtojo butą po laiptais, triskart stipriai pabeldė ir po akimirkos išgirdo viduje garsus. Tada balsą:

— Ko reikia?

Ji iškėlė ženklelį priešais durų akutę.

— Policija, pone, — atsakė.

Kol buvo rakinamos keturios skirtingos spynos, girdėjosi spragsėjimai ir trakšėjimai. Pagaliau durys atsivėrė ir jose pasirodė plonas vidutinio amžiaus juodaodis vyras basomis kojomis, apsirengęs darbo drabužiais.

— Jūs ponas Vašingtonas? Pastato prižiūrėtojas?

Jis linktelėjo.

— Ko norit? — pakartojo jis.

— Noriu įeiti į vidų, — pasakė greitai.

Jis atidarė duris ir įsileido juos.

— Aš nieko nepadariau.

Šeifer nužvelgė nušiurusius baldus ir atspurusį kilimą, tada atsisuko į prižiūrėtoją ir paklausė:

— Robertas Erlas Fergiusonas. Ar jis savo bute?

Vyras gūžtelėjo pečiais.

— Galbūt. Spėju, kad taip. Aš nelabai seku, kas ateina ir išeina.

— O kas seka?

— Mano žmona, — pasakė jis, rodydamas pirštu.

Ji apsigręžė ir pamatė žemą juodaodę moterį, tiek pat storą, kiek vyras plonas, tyliai stovinčią po arkiniu įėjimu ir besilaikančią už metalinio ramsčio.

— Ponia Vašington?

— Taip.

— Ar Robertas Erlas Fergiusonas viršuje?

— Turėtų būti. Šiandien niekur nėjo.

— Iš kur žinote?

Moteris sunkiai žengė žingsnį į priekį, statydama ramstį priešais save. Ji kvėpavo greitai, staigiais, švokščiančiais žioptelėjimais.

— Nelabai galiu judėti. Aš dienas leidžiu ten... — ji parodė langą į kiemą, — žiūriu, kas vyksta pasaulyje, kol jį paliksiu, truputį mezgu ir panašiai. Dažniausiai žinau, kada žmonės ateina ar išeina.

— O Fergiusonas? Ar jis išeina tuo pačiu metu? Ar jis turi dienotvarkę?

Ji linktelėjo. Šeifer išsitraukė užrašų knygutę ir pasižymėjo kelis dalykus.

— Kur jis eina?

— Na, nesu tikra, bet jis dažniausiai nešasi krepšyje koledžo knygas. Tokioje kuprinėje, kurią užsidedi ant nugaros, lyg eitum į kariuomenę, vaikščiotum po kalnus ar panašiai. Jis išeina popiet. Negrįžta iki vėlumos. Kartais išeina su nedideliu lagaminu. Negrįžta kelias dienas. Spėju, kad jis kartais keliauja.

— Jūs ir vėlai ten sėdite ir žiūrite?

— Prastai miegu. Sunkiai vaikštau. Nelabai prakvėpuoju. Nieko nebedarau gerai.

Andrėja Šeifer staiga susijaudino.

— O kaip jūsų atmintis? — paklausė.

— Atmintis nešlubuoja, jei tai turit omeny. Atmintis gera. Ką norėtumėt sužinoti?

— Maždaug prieš dešimt dienų. Ar Fergiusonas tuo metu buvo išvykęs iš miesto? Ar matėte jį su lagaminu? Ar jis buvo išvykęs kelioms dienoms? Ar buvo kas nors neįprasta? Kas nors, ko jis anksčiau nedarė?

Moteris įtemptai galvojo. Šeifer žiūrėjo, kaip ji galvoje rikiuoja visus atėjimus ir išėjimus, kuriuos matė. Moters akys prisimerkė, tada truputį atsimerkė, lyg atsiminimas ar vaizdas staiga būtų nušvitęs jos galvoje. Ji pravėrė burną, norėdama kažką pasakyti, trumpam pakėlė ranką nuo aliumininio ramsčio. Bet prieš ką nors pasakydama — Šeifer pamatė — moteris apsigalvojo, lyg antra mintis būtų sulaikiusi pirmąją. Moteris prisimerkė, jos akys trumpam sustojo ties bloknotu detektyvės rankose. Pagaliau ji papurtė galvą.

— Nemanau. Bet dar apie tai pagalvosiu. Negaliu būti visiškai tikra, prieš tai neapsvarsčiusi. Žinote, kaip būna.

Detektyve žiūrėjo, kaip moteris muistosi. Ji kažką prisiminė, pagalvojo. Bet nepasakys.

— Jūs tikra?

— Ne, — atsargiai atsakė moteris, — galėčiau ką nors prisiminti, jei turėsiu laiko pagalvoti. Sakot, prieš dešimt dienų?

— Taip.

— Aš pagalvosiu.

— Gerai, taip ir padarykite. Ar dar kas nors galėtų žinoti?

— Ne, ponia. Jis vienišius. Tiesiog išeina popietėmis. Grįžta naktimis. Kartais anksčiau. Kartais vėliau. Jis niekada nekelia triukšmo — jis tiesiog tylus. Jis net neturi merginos. O kam jums visa tai žinoti? Ar jis turi problemų su policija?

— Ar jūs žinote, ką jis veikė kelerius praėjusius metus? Floridoje?

Ponas Vašingtonas ją pertraukė:

— Girdėjome, kad jis ten sėdėjo kalėjime. Bet tai viskas.

— Pasėdėti kalėjime čia nėra didelis nusikaltimas, ponia. Beveik visiems yra tekę pakliūti už grotų, — pertraukė jį žmona. Ji pasižiūrėjo į savo vyrą. — Ir Dievas mato, tie, kurie dar nebuvo ten patekę, gana greitai gali sėsti. Čia taip jau yra. Taip, ponia.

— Kaip jis moka nuomą? — paklausė Šeifer.

— Grynaisiais. Pirmą kiekvieno mėnesio dieną. Jokių problemų.

Ji tai pasižymėjo.

— Bet, žinote, tai nėra dideli pinigai. Čia neprašmatnu, jei dar nepastebėjot.

— Ar esat kada nors mačiusi jį su peiliu? Kad ir su medžioklės peiliu? Ar kada matėte peilį jo bute?

— Ne, ponia.

— O ginklą?

— Ne, nemanau. Bet, spėju, kad dauguma čia gyvenančių žmonių laiko paslėpę ginklą.

— Ar dar ką nors apie jį atsimenat? Ką nors neįprasta?

— Na, čia nelabai įprasta praleisti tiek laiko prie knygų.

Šeifer linktelėjo. Ji padavė savo vizitinę kortelę su išraižytu Monro apygardos šerifo departamento skydu.

— Jei dar ką atsimintumėte, paskambinkite. Mano sąskaita. Kelias dienas galėsit mane rasti šituo numeriu, — ji užrašė motelio netoli oro uosto, kur paliko savo daiktus, telefono numerį.

Jai išeinant, jie abu pareigingai žiūrėjo į gautas korteles. Koridoriuje senesnysis policininkas pažvelgė į ją.

— Ką nors sužinojote? Man niekas neatrodė labai įdomu. Nebent tai, kad senoji mergužėlė melavo sakydama, kad nieko neprisimena.

— Ji tikrai kažką prisiminė, — pritarė jaunesnysis pareigūnas.

— Jūs irgi pastebėjote?

— Buvo sunku pražiopsoti. Bet, po velnių, nežinau, ką tai gali reikšti. Tikriausiai nieko svarbaus. Kaip manot, detektyve?

— Laikui bėgant paaiškės, — pasakė ji. — Metas išsiaiškinti, ar mūsų vyrukas namie.