KETURIOLIKTAS SKYRIUS

Išpažintis

Tenis Braunas, stovėdamas už Kovarto buto durų, klausėsi. Girdėjo ramią tamsą veriančius tolimus miesto naktinio eismo garsus, sumišusius su nervinančiu žalio vabzdžio, puldinėjančio koridoriaus lempą, zyzimu. Krūptelėjo, gretimame bute išgirdęs porą balsų, staiga prapliupusį ir netrukus nutilusį juoką. Akimirką galvojo, iš ko jie juokiasi. Tada vėl įsiklausė prie durų, bet iš Kovarto buto nesklido nė garso. Jis atsargiai uždėjo ranką ant rankenos, silpnai ją spustelėjo ir pastūmė duris, bet šios nepajudėjo. Užrakinta. Pažiūrėjęs į plyšį tarp durų ir sienos, pamatė, kad durys užrakintos.

Jis užgniaužė pyktį ir nusivylimą. Jam nepatiko mintis, kad turės prašyti Kovartą įsileisti. Norėjo patekti į butą tyliai, kaip vagis, pažadinti Kovartą iš miego, kaip šmėkla sėdėti ant jo sapno pakraščio ir reikalauti tiesos.

Už savęs išgirdo metalinį švilpesį ir greitai atsigręžė, bandydamas pasitraukti į šešėlį. Ranka automatiškai siekė pistoleto. Tai liftas važiavo į kitą aukštą. Jis pamatė viršun kylantį siaurą šviesos ruožą, trumpam išryškinusį lifto duris. Nuleido rankas, galvodamas, kodėl jaučiasi toks neramus. Kaltas nuovargis ir abejonės. Vėl pažiūrėjo į duris prieš save, suprasdamas, kad jei kas nors jį čia pamatys — tikrai iškvies policiją, pamanęs, kad tai koks įsibrovėlis, turintis piktų ketinimų.

Juk toks jis ir yra, pagalvojo šyptelėdamas.

Braunas giliai kvėpavo, varydamas iš galvos nuovargį, teikdamasis į tai, kas jį atvedė prie Kovarto durų. Kaktoje pajuto deginantį pyktį ir stipriai pabeldė į storas medines duris.

Kovartas sukryžiavęs kojas sėdėjo viduryje netvarkos, mąstė apie savo tolesnius veiksmus. Kai keturi į pistoleto šūvius panašūs smūgiai atsimušė į jo duris, pirma mintis buvo nejudėti, sustingti, kaip elniui prieš automobilio šviesas. Antra mintis buvo bėgti ir slėptis. Bet jis atsistojo ir nuėjo prie durų.

Giliai įkvėpęs paklausė:

— Kas ten?

Nemalonumai, pagalvojo Braunas, bet atsakė:

— Leitenantas Tenis Braunas. Noriu su jumis pasikalbėti.

Akimirką tvyrojo tyla.

— Atidarykite duris!

Kovartas vos nenusijuokė. Jis pravėrė duris ir pažvelgė pro tarpą.

— Šiandien visi nori su manimi pasikalbėti. Maniau, kad atėjo dar keli vyrukai iš televizijos.

— Ne, tik aš, — atsakė Braunas.

— Bet spėju, kad turit tokių pat klausimų, — tarė Kovartas. — Na, kaip mane radote? Mano namų adreso nėra telefonų knygoje, o redakcija jo neduoda.

— Nesunkiai, — atsakė detektyvas, tebestovėdamas priešais duris. — Jūs man davėt savo namų telefono numerį, kai bandėte ištraukti Bobį Erlą iš kalėjimo. Paskambinau ryšių kompanijai ir pasakiau, kad tai policijos reikalas.

Vyrų žvilgsniai susitiko ir reporteris papurtė galvą.

— Turėjau žinoti, kad pasirodysite. Šiandien viskas einasi blogai, Braunas mostelėjo Kovartui.

— Man teks čia stovėti, ar galiu įeiti?

Reporteriui tai pasirodė juokinga, todėl jis nusišypsojo ir krestelėjo galvą.

— Gerai. Kodėl ne? Vis tiek būčiau vykęs su jumis susitikti.

Jis atvėrė duris. Bute už jo nugaros buvo tamsu.

— Gal įjungsite šviesą?

Kovartas nuėjo prie sienos ir spustelėjo mygtuką. Detektyvas nustebęs žiūrėjo į apšviestą netvarką aplinkui.

— Jėzau, Kovartai. Kas atsitiko? Kas nors įsilaužė?

Reporteris vėl nusišypsojo:

— Ne, tiesiog mane ištiko pykčio priepuolis. Kol kas nesinorėjo nieko tvarkyti. Dera su mano nuotaika.

Jis nuėjo į svetainės vidurį ir paėmė apverstą fotelį. Pastatęs jį ant kojų, pakvietė detektyvą prisėsti. Nustūmė nuo sofos popierius ir atsisėdo atlaisvintoje vietoje.

— Aš pavargęs, — pasakė Kovartas, — mažai miegojau.

Jis rankomis pasitrynė veidą.

— Aš irgi nedaug miegojau, — tarė Braunas. — Per daug klausimų. Mažokai atsakymų.

— Tokie dalykai tikrai trukdo užmigti.

Du pavargę vyrai žiūrėjo vienas į kitą. Kovartas nusišypsojo ir linktelėjo galva, tarsi pritardamas kambaryje stojusiai tylai.

— Na, klauskite, — tarė jis detektyvui.

— Kas atsitiko?

Kovartas gūžtelėjo.

— Per platus klausimas. Negaliu atsakyti.

— Vilkoksas sakė, kad tai, ką Bleiras Salivanas pasakė prieš sėsdamas į elektros kėdę, tikrai išvarė jus iš rikiuotės. Ką jis pasakė?

Kovartas šyptelėjo.

— Jis taip sakė? Panašu į jį. Tikrai šaltakraujis vyrukas. Nė nemirktelėjo, kai jie paleido elektros srovę.

— Kodėl turėtų? Nesakykit, kad liejot ašaras dėl Salivano.

— Ne, to tikrai nepasakyčiau. Bet vis tiek...

Braunas jį pertraukė:

— Tiesiog Briusas Vilkoksas kitaip mato kai kuriuos dalykus.

— Na, gal ir taip, — linktelėjo reporteris. — Kaip galėčiau žinoti? Taigi, norite žinoti, kas mane sunervino? Ar jūsų ramybė nesutriktų, klausantis prisipažinimo dėl daugybės žmogžudysčių?

— Sutriktų. Taip jau yra buvę.

— Tikrai. Mirtis — jūsų darbo dalis. Taip pat kaip ir Salio.

— Galima sakyti, bet aš manau kitaip.

Braunas bandė nuvyti nuojautą, kad reporteris pirmu žingsniu jį prispaudė. Jis sėdėjo, stebėdamas netvarkingą vyrą jo sujauktame bute. Svarstė, kiek ištvers, kol griebs reporterį ir iškratys iš jo atsakymus.

Kovartas atsilošė, tęsdamas pertrauktą pasakojimą:

— Na, Salis apie savo žmogžudystes daug prikalbėjo. Seni vyrai, senos moterys, jauni žmonės, vidutinio amžiaus žmonės, mergaitės, berniukai. Degalinės darbuotojai ir turistai. Pardavėjai ir tiesiog praeiviai. Pykšt, pokšt. Sukramtyti ir išspjauti vieno blogo žmogaus. Peiliai, ginklai, smaugimai plikomis rankomis, sumušimai lazdomis, pjaustymai, šaudymai ir skandinimai. Visa krūva siaubingų mirčių. Ir išradingų. Nemalonu, labai nemalonu. Verčia susimąstyti, kas dedasi pasaulyje, kodėl kam nors reikia tiek blogio. Gana, kad klausytumeisi kelias valandas. Ar tai negalėjo būti rimta priežastis mano... Kam? Neryžtingumui? Ar tas žodis tinkamas? Neryžtingumui kalėjime.

— Gal ir galėjo.

— Bet jūs taip nemanote?

— Ne.

— Manot, kad mane kankina kas nors kita, ir sukorėt šį kelią, kad paklaustumėt kas. Aš sujaudintas jūsų rūpinimosi.

— Atvykau ne todėl, kad man rūpėtumėt jūs.

— To ir nesitikėjau, — Kovartas nusijuokė. — Man tai patinka, — tarė. — Išgersite, leitenante? Kol išsisukinėsime nuo atsakymų?

Braunas svarstė. Paskui patraukė pečiais, judesys reiškė — kodėl gi ne, ir atsilošė kėdėje. Žiūrėjo, kaip Kovartas atsistojo, nuėjo į virtuvę ir greit sugrįžo nešinas buteliu ir dviem stiklinėmis rankose bei šešių butelių pakuote po pažastimi. Parodė jį Braunui.

— Pigus viskis. Ir alus, jei norėtumėte. Žurnalistai taip gerdavo mano tėvo laikraštyje. Įsipili alaus, pusę nugeri ir įpili stiklinaitę viskio. Kaip smūgis į galvą. Puikiai pašalina per dieną susikaupusią įtampą. Padeda pamiršti, kad ilgas valandas dirbi sunkų, mažai mokamą darbą be jokių karjeros perspektyvų.

Kovartas paruošė du gėrimus.

— Puikus gėrimas mums abiem. Į sveikatą, — pasakė.

Pusę prarijo keliais greitais gurkšniais.

Alkoholis degino Teniui Braunui gerklę ir šildė pilvą. Jis susiraukė.

— Klaikus skonis. Sugadina ir viskį, ir alų, — pasakė jis.

— Taip, — Kovartas vėl šyptelėjo. — Tai ir yra visas šito gėrimo grožis. Paimi du visiškai gerus dalykus, kurie atskirai yra ganėtinai skanūs, sumaišai juos į viena ir gauni kažką siaubinga. Ir tai išgeri. Veikia taip, kaip jūs ir aš.

Detektyvas vėl gurkštelėjo.

— Bet geriant darosi vis skaniau.

— Na, tuo tai ir skiriasi nuo gyvenimo.

Jis vėl pripylė stiklines, atsisėdo ir perbraukė pirštu stiklinės briauną, klausydamas cypimo.

— Kodėl turėčiau jums sakyti? — prakalbo lėtai. — Kai pirmą kartą atėjau pas jus pasiklausti dėl Fergiusono, mane užpjudėt savo šunimi Vilkoksu. Tikrai nepalengvinot man darbo, tiesa? Kai kalbėjom apie tą peilį, ar norėjot sužinoti tiesą? O gal tiesiog norėjot išsaugoti savo bylą. Pats pasakykit. Kodėl turėčiau padėti?

— Dėl vienos priežasties. Nes aš galiu padėti jums.

Kovartas papurtė galvą.

— Nemanau. Ir nemanau, kad tai rimta priežastis.

Braunas muistėsi kėdėje piktai žiūrėdamas į reporterį.

— O kaip tokia priežastis, — akimirką padvejojęs pasakė: — Mes abu susiję su šiuo reikalu. Nuo pat pradžių. Niekas dar nesibaigė, tiesa?

— Ne, — pripažino Kovartas.

— Mano manymu, problema ta, kad aš į kažką įklimpęs, bet nežinau, kas tai. Gal galit mane apšviesti?

Kovartas atsilošė ir pažvelgė į lubas, bandydamas nuspręsti, ką detektyvui sakyti ir ko nesakyti.

— Visada beveik tas pats, ar ne? — tarė jis.

— Kas?

— Policininkai ir reporteriai.

Braunas linktelėjo.

— Nekokie partneriai. Geriausiu atveju.

— Kadaise turėjau draugą, — pasakė Kovartas. — Jis buvo žmogžudysčių skyriaus detektyvas, kaip ir jūs. Sakydavo, kad mus abu domina tie patys dalykai, bet dėl skirtingų priežasčių. Ilgą laiką mes negalėjome suprasti vienas kito motyvų. Jis manė, kad aš noriu tik rašyti straipsnius, o aš maniau, kad jis tiesiog nori tirti bylas ir kilti karjeros laiptais. Tai, ką jis pasakydavo, man padėdavo rašyti straipsnius. Reklama, kurią jo byloms padarydavo straipsniai, jam padėdavo nuovadoje. Mes savotiškai maitinom vienas kitą. Taip ir buvo: norėjom žinoti tuos pačius dalykus, mums reikėjo tos pačios informacijos, taikėm kelis panašius metodus, buvome panašūs labiau, nei norėjome pripažinti, ir velniškai vienas kitu nepasitikėjom. Mes dirbome tą patį darbą, bet iš priešingų gatvės pusių ir niekada jos nepereidavome. Tik po ilgo laiko pradėjome vietoj skirtumų matyti panašumus.

Braunas vėl prisipylė stiklinę, jausdamas, kaip alkoholis veikia jo pakrikusius nervus. Nurijo didelį gurkšnį ir įsistebeilijo į Kovartą.

— Detektyvų prigimtis — nepasitikėti tuo, ko jie negali suvaldyti. Ypač jei tai yra informacija.

Kovartas vėl nusišypsojo.

— Todėl šis atvejis toks įdomus, leitenante. Aš žinau šį tą, ką jūs norite sužinoti. Man tokia padėtis ypatinga. Dažniausiai aš bandau išpešti informacijos iš tokių žmonių kaip jūs.

Braunas taip pat šypsojosi, bet ne todėl, kad jam buvo juokinga. Jo šypsena privertė Kovartą stipriau suspausti stiklinę ir pasimuistyti kėdėje.

— Iš pat pradžių sutarėme kalbėtis tik apie vieną dalyką. Ir aš dar neišgėriau tiek, kad jį užmirščiau, argi ne, pone Kovartai? Nemanau, kad šiame bute yra toks kiekis alkoholio, kuris priverstų mane užmiršti. Tiek nėra gal net visame pasaulyje.

Reporteris nutilo, paskui palinko į priekį.

— Žinote ką, detektyve? Aš noriu žinoti. Jūs norite žinoti. Siūlau sandėrį.

Detektyvas lėtai padėjo stiklinę.

— Kokį sandėrį?

— Prisipažinimas. Ten viskas prasideda, ar ne?

— Tiesa.

— Tada pasakykite man tiesą apie prisipažinimą ir aš pasakysiu jums tiesą apie Fergiusoną.

Braunas sėdėjo tiesiai, lyg atmintis jo kalbai ir judesiams būtų suteikusi griežtumo.

— Pone Kovartai, — atsakė lėtai. — Žinot, kas būna, kai augi ir gyveni vienoje mažoje vietovėje? Pradedi jausti, kas blogai ir kas gerai vėjyje, gal dienos kvape, karštyje, pakylančiame vidudienį ir atslūgstančiame vakarop. Tai lyg žinoti dainos natas — tada, išgirdęs ją grojamą, mintyse jau būni tai girdėjęs. Nesakau, kad viskas tobula, kad nieko bloga nevyksta. Pačiula ne tokia didelė kaip Majamis, bet tai nereiškia, kad neturime vyrų, kurie muša savo žmoną, vaikų, vartojančių narkotikus, prostitučių, lupikautojų, plėšikų, žudikų. Viskas kaip dideliame mieste. Tik ne taip ryšku.

— O Bobis Erlas?

— Jis buvo blogas nuo pat pradžių. Žinojau, kad jis tik ir laukia progos ką nors nužudyti. Gal dėl jo eisenos ar kalbėsenos, ar to kvatojimo, kurį išgirsdavau kaskart, sustabdęs jo mašiną. Jis kilęs iš blogos šeimos ir niekuo nesiskyrė nuo kovinio šuns. Pagyvenęs mieste jis tapo dar blogesnis ir įžūlesnis. Buvo kupinas neapykantos. Nekentė manęs. Nekentė kitų žmonių. Visko nekentė. Gyveno laukdamas, kad pyktis jį visiškai užvaldytų. Visą tą laiką žinojo, kad jį stebiu. Žinojo, kad laukiu. Žinojo, jog žinau, kad jis laukia.

Kovartas pasižiūrėjo į primerktas detektyvo akis, žinodamas, kad Fergiusonas ne vienintelis pritvinkęs pykčio.

— Papasakokite smulkmenas.

— Jų nėra. Viena mergina skundėsi, kad jis sekė ją iki namų. Kita sakė, kad bandė ją įkalbėti sėstis į jo mašiną. Siūliausi ją pavėžėti — pasakė. Tiesiog norėjo būti draugiškas. Bet paskui apylinkės patrulis pastebėjo jį vidurnaktį važinėjantį neįsijungus priekinių žibintų. Kažkas puldinėja ir prievartauja moteris gretimoje apygardoje, bet ekspertizė niekaip negali jo su tuo susieti. Patrulis pavarė jį iš mokyklos teritorijos prieš pamokų pabaigą. Tai įvyko prieš savaitę iki pagrobimo ir nužudymo, o jis negalėjo paaiškinti, ką ten veikė. Po velnių, aš net tikrinau jo vardą nacionalinėje duomenų bazėje ir skambinau Džersio valstijos policijai pasiteirauti, ar jie turi ką nors apie jį. Deja, nieko greit neradau.

— Išskyrus tai, kad vieną dieną Džoanė Šraiver buvo nužudyta.

Braunas atsiduso. Alkoholis kiek apmalšino jo pyktį.

— Tiesa. Vieną dieną Džoanė Šraiver buvo nužudyta.

Kovartas įdėmiai pasižiūrėjo į policijos leitenantą.

— Kažko man nesakote.

Braunas linktelėjo.

— Ji buvo geriausia mano dukros draugė. Taip pat ir mano draugė.

Reporteris linktelėjo.

— Ir?

Braunas tyliai šnekėjo:

— Jos tėvui priklauso kelios technikos parduotuvės. Paveldėjo jas iš savo tėvo. Kai mokiausi vidurinėje, davė man darbo — po pamokų turėjau jas valyti. Jis buvo iš tų, kuriems žmogaus odos spalva nesvarbi, kai visiems kitiems tuo metu ji buvo labai svarbi. Atsimenate Floridą septintojo dešimtmečio pradžioje? Vykdavo eitynės, demonstracijos ir kryžių deginimai. O jis man davė darbą. Padėjo, kai mokiausi koledže. O kai grįžau iš Vietnamo, pasiūlė man eiti dirbti į policiją. Paskambino keliems pažįstamiems. Pasinaudojo savo ryšiais. Paprašė atlyginti už keletą paslaugų. Manote, kad tokios smulkmenos nesisumuoja? Jo sūnus irgi mano draugas. Jis drauge su manimi dirbo parduotuvėje. Mes juokaudavome, dalijomės bėdomis, planais. Anuomet tokie dalykai buvo reti, jūs to gal nežinote. Tai irgi kai ką reiškia, pone Kovartai. Mūsų vaikai žaidė kartu. Jei jūs bent truputį tai suvoktumėte, suprastumėte, kodėl aš dabar sunkiai miegu naktimis. Turėjau kelias skolas. Vis dar turiu.

— Tęskite.

— Ar žinot, kaip galima savęs nekęsti už tai, kad leidai įvykti tam, ko negalėjai sustabdyti — kaip negali neleisti saulei patekėti ar bangoms vilnyti?

Kovartas nejudėdamas žiūrėjo tiesiai prieš save.

— Galbūt.

— Ar žinote, kaip jautiesi, kai tikrai neginčijamai žinai, kad atsitiks kažkas bloga, ir neturi jokios galios tam sutrukdyti? Ir kai tai atsitinka, tiesiai iš savo glėbio prarandi ką nors labai brangaus? Ir tai sudaužo tikro draugo širdį. Ir nieko negali padaryti. Nė menkiausio prakeikto dalyko!

Brauno žodžių jėga privertė jį atsistoti. Jis sugniaužė kumštį erdvėje tarp savęs ir jo, lyg sugriebtų visą viduje skambantį įtūžį.

— Ar dabar suprantat, pone Kovartai? Ar pradedat matyti?

— Manau, taip.

— Mes tą šunsnukį sučiupom. Jis sėdėjo ant kėdės vaipydamasis. Tyčiojosi iš manęs. Suprantat, jis žinojo. Manė, kad yra neliečiamas. Briusas pažiūrėjo į mane ir aš linktelėjau. Aš išėjau iš kambario, o jis Fergiusoną gerai apskaldė. Manot, kad mes jėga išmušėm tą prisipažinimą? Na, jūs visiškai teisus. Mes tai padarėm.

Braunas pliaukštelėjo viena ranka į kitą, garsas buvo lyg šūvis.

— Trinkt! Panaudojom telefonų knygą, kaip tas šunsnukis ir sakė.

Detektyvo žvilgsnis pervėrė Kovartą.

— Smaugėm jį, trankėm, darėm viską, ką tik sugalvojom. Bet jis ištvėrė. Tik spjaudė į mus ir juokėsi. Žinot, jis tvirtas. Ir daug stipresnis nei atrodo.

Braunas giliai įkvėpė.

— Norėjau jį nužudyti, tiesiai čia ir dabar.

Detektyvas suspaudė kumštį ir kyštelėjo jį reporteriui po nosimi.

— Na, ko reikėjo, kai nesuveikė fizinis smurtas? Visuomet padeda truputis psichologijos. Supratau, kad jis mūsų nebijo. Kad ir kaip stipriai jį muštume. Bet ko gi jis bijo?

Braunas atsistojo. Pakėlė savo kelnių klešnę.

— Štai tas prakeiktas ginklas. Kaip jis ir sakė. Dėkle prie kulkšnies.

— Ir tai galų gale privertė jį prisipažinti?

— Ne, — tarė Braunas šaltu, piktu balsu. — Prisipažinti jį privertė baimė.

Detektyvas greitai, vienu staigiu judesiu siektelėjo ranka žemyn ir čiupo už ginklo. Šis įšoko į ranką ir jis atkišęs nusitaikė stačiai į Kovarto kaktą. Atlaužė gaiduką ir pasigirdo šiurpinantis spragtelėjimas.

— Štai taip, — pasakė jis.

Kovartas pajuto karščio pliūpsnį veide.

— Baimė, pone Kovartai. Baimė ir nežinojimas, iki kokios ribos žmogų gali nuvesti pyktis.

Mažasis revolveris atrodė labai smulkus, palyginti su įsitempusią milžiniška detektyvo figūra. Šis palinko į priekį, prispaudė šaltą kaip ledas ginklą Kovartui prie galvos ir kelias sekundes palaikė.

— Noriu žinoti, — pasakė detektyvas. — Nenoriu ilgiau laukti. Atitraukė ginklą kelis centimetrus nuo Kovarto veido. Reporteris liko sustingęs savo vietoje. Reikėjo pastangų nukreipti akis nuo juodo šautuvo vamzdžio ir pažiūrėti į detektyvą.

— Nušausit mane?

— O turėčiau, pone Kovartai? Manot, kad taip jūsų nekenčiu, jog galėčiau nudėti už tuos visus klausimus, su kuriais atvažiavote į Pačiulą?

— Jei ne aš, būtų atvažiavęs kas kitas.

Kovarto balsas lūžinėjo nuo įtampos.

— Bet ko kito būčiau nekentęs tiek, kad nužudyčiau. Reporterį apėmė laukinė panika. Jo akys negalėjo atsitraukti nuo detektyvo piršto, lėtai įsitempiančio ant gaiduko. Net pasirodė, kad mato, kaip jis juda.

Dieve mano, pagalvojo Kovartas. Jis tai padarys. Akimirką manė, kad tuoj nualps.

— Sakyk, — šaltai tarė Braunas, — sakyk tai, ką noriu žinoti. Kovartas jautė, kaip kraujas išbėga iš veido. Rankos drebėjo.

Visa savitvarda išgaravo.

— Aš viską pasakysiu. Tik patraukite ginklą.

Detektyvas jį stebėjo.

— Jūs buvot teisus, buvot teisus. Visą laiką buvot teisus. Tai norėjot išgirsti?

Braunas linktelėjo.

— Matot, — pasakė švelniai, ramiai, — nesunku priversti kalbėti. Kovartas žiūrėjo į policininką. Tarė:

— Ne mane norit nužudyti.

Tenis Braunas akimirką nejudėjo. Tada nuleido ginklą.

— Tiesa. Ne jus. O gal ir jus, bet kol kas netinkamas metas. Jis vėl atsisėdo, padėjo ginklą ant fotelio porankio ir vėl paėmė gėrimą. Alkoholiu užliejo pyktį, tada lėtai iškvėpė.

— Nedaug trūko, Kovartai. Nedaug.

Reporteris atsilošė kėdėje.

— Kažkodėl man visada trūksta labai nedaug.

Abu akimirką tylėjo, kol detektyvas vėl prašneko:

— Argi ne dėl to jūs visada skundžiatės? Žmonės nekenčia spaudos, nes ši praneša blogas naujienas. Nužudomas blogų žinių nešėjas, tiesa?

— Taip. Tiktai mes, po velnių, tai suprantame ne taip pažodžiui.

Kovartas staiga iškvėpė ir atsidusdamas aukštu tonu nusijuokė. Akimirką susimąstė.

— Tai taip viskas ir buvo? Nukreipi tą daiktą kam nors į veidą ir žmogaus noras nebūti apkaltintam tiesiog natūraliai išgaruoja.

— Tai nepatvirtinta policininkų vadovėliuose, — atsakė Braunas. — Bet jūs teisus. Ir jūs visą laiką buvot teisus. Fergiusonas sakė tiesą. Taip mes ir išpešėm tą jo prisipažinimą. Bet yra viena maža problemėlė.

— Žinau ją.

Vyrai žiūrėjo vienas į kitą.

Kovarto ištartas sakinys kaip dūmai pakibo ore tarp jų.

— Prisipažinimas buvo tiesa.

Reporteris nutilo, tada pridūrė:

— Taip sakote jūs. Jūs tuo tikite.

Braunas sunkiai atsilošė.

— Tiesa, — ištarė jis. Giliai įkvėpė ir palinksėjo galva. — Negalėjau to leisti. Turėjau per daug patirties. Per daug žinojau. Žinojau, kas atsitiks, jei šitas reikalas pateks į teismus. Bet man trukdė daugybė blogų dalykų. Tai tas pats, kaip užvažiuoti automobiliu ant šlapio purvo. Iš pradžių valdai, bet slysti į priekį, o po akimirkos prarandi kontrolę, slysdamas keliu imi suktis ratu.

Braunas pakėlė stiklinę.

— Bet, supraskit, maniau, kad išsisuksime. Bobis Erlas tapo geriausiu liudytoju prieš save patį. Jo advokatas nesuprato, ką, po velnių, jis išdarinėja. Mes lengvai įkišome jį į mirtininkų kamerą, kur jam ir priklauso būti, pasitelkę šiek tiek melo ir dezinformacijos. Todėl ir maniau, kad viskas gerai baigsis. Gal nebesapnuosiu košmarų apie Džoanę Šraiver...

— Pažįstu košmarus.

— Ir štai atsiradote jūs su teisingais klausimais. Krapštėte visas menkas nesėkmes, smulkų melą. Žvelgėte tiesiai pro teismo nuosprendį, lyg jo nė nebūtų. Po velnių. Kuo labiau buvote teisus, tuo labiau jūsų nekenčiau. Kitaip negalėjo būti, ar nesuprantat?

Jis sunkiai gurkštelėjo iš stiklinės, tada pastatė ją ir vėl pripylė.

— Kodėl, kai ėmiau iš jūsų interviu, prisipažinot, kad Fergiusonui buvo suduotas antausis? Tai man atvėrė kelią.

Detektyvas gūžtelėjo pečiais.

— Ne, jums atvėrė kelią Briuso įtūžio priepuolis. Kai pamatėt pyktį ir susierzinimą, žinojau, kad patikėsit, jog jis primušė Fergiusoną, kaip tas kalės vaikas ir sakė. Taigi pasakydamas mažą tiesą — kad šis jam trenkė antausį — maniau paslėpsiąs didžiąją. Rizikavau. Nepavyko. Bet buvau arti.

Kovartas linktelėjo.

— Kaip ledkalnis, — pasakė jis.

— Teisingai, — atsakė Braunas. — Viskas, ką matai — graži balta viršūnė. Nematai povandeninių pavojų.

Kovartas nusijuokė, bet ne todėl, kad juokinga — tai buvo tik nervingo palengvėjimo ir energijos pliūpsnis.

— Dar viena smulkmena.

Detektyvas irgi nusišypsojo ir greitai pertraukė reporterio žodžius:

— Matot, žinau, ką Bleiras Salivanas jums pasakė. Tiesą sakant, nežinau, bet tikrai galiu nuspėti. Tai ir yra toji smulkmena, taip?

Reporteris linktelėjo:

— Sakėte, kad žinojot, kas toks Bobis Erlas?

— Žudikas.

— Na, manau, jūs teisus. Žinoma, galit ir klysti. Nežinau. Ar mėgstate muziką, detektyve?

— Taip.

— Kokią?

— Daugiausia popmuziką. Šiek tiek septintojo dešimtmečio soul ir roką, kad prisiminčiau jaunystę. Dėl to mano vaikai šaiposi. Sako, kad aš pasenęs.

— Klausotės Mailso Deiviso?

— Žinoma.

— Čia mano mėgstamiausia daina.

Kovartas atsistojo ir nuėjo prie grotuvo. Įdėjo kasetę ir pasisuko į detektyvą.

— Neprieštarausite, jei išklausysime ją iki galo?

Jis paspaudė mygtuką ir gailus džiazas užliejo kambarį.

Braunas spoksojo į reporterį.

— Kovartai, ką darote? Aš čia ne tam, kad klausyčiausi muzikos.

Kovartas susmuko atgal į krėslą.

— Sketches of Spain. Labai garsi daina. Paklausk bet kurio žinovo ir jis pasakys, kad tai originalus Amerikos muzikalumo pavyzdys. Ritmai tiesiog persmelkia tave, ramūs ir šiurkštūs — visi iš karto. Turbūt manote, kad baigiasi ramiai ir maloniai. Klystate.

Įvairių pučiamųjų garsai palengva nutilo, o juos pakeitė šaižus Bleiro Salivano balsas. Išgirdęs pirmuosius žudiko žodžius, Braunas palinko į priekį. Ištiesė kaklą garsiakalbių link, sėdėjo tiesia nugara, susitelkęs į tai, ką girdėjo.

— Dabar aš tau pasakysiu tiesą apie mažąją Džoanę Šraiver... Tobuloji mažoji Džoanė... — nebegyvo žmogaus balsas buvo erzinantis, aiškus ir skambus.

— Keturiasdešimtoji, — kasetėje ištarė Kovartas.

Negyvėlio juokas perskrodė tylą.

Reporteris ir policijos detektyvas sėdėjo ramiai, leidosi pagaunami Salivano balso. Kai kasetė pasiekė galą ir spragtelėdama išsijungė, jie sėdėjo tylėdami, žiūrėdami vienas į kitą.

— Po velnių, — pasakė Braunas, — aš taip ir žinojau. Kalės vaikas.

— Tiesa, — atsakė Kovartas.

Braunas atsistojo ir viena ranka trenkė į kitą. Jautė, kaip jo viduje kibirkščiuoja, lyg žudiko žodžiai būtų įelektrinę orą.

— Aš tave pričiupau, šunsnuki. Pričiupau.

Kovartas liko susmukęs vietoje, žvelgė į policininką.

— Niekas nieko nepričiupo, — pasakė tyliai, liūdnai.

— Ką norite tuo pasakyti? — detektyvas pažiūrėjo į kasečių grotuvą, — kas dar apie tai žino?

— Aš ir jūs.

— Nepasakėt tiems detektyvams iš Monro apygardos?

— Kol kas ne.

— Suprantat, kad tai — žmogžudystės bylai svarbių įrodymų slėpimas? Ar suprantat, kad tai — nusikaltimas?

— Kokių dar įrodymų? Melagis pamišęs žudikas papasakoja man istoriją. Apkaltina kitą žmogų įvairiausiais dalykais. Ką tai reiškia? Reporteriai nuolat girdi tokius dalykus. Mes klausome, įvertiname ir atmetame. Sakykit, ką tai įrodo?

— Jo prakeiktą prisipažinimą. Jo motinos ir patėvio mirties aprašymą. Kaip jis viską sugalvojo. Kaip jis ir sakė, priešmirtinis pareiškimas priimtinas teisme.

— Jis melavo. Jis melavo dešinėn, kairėn, aukštyn, žemyn. Manau, kad pačiame gale jis nebežinojo, kas tiesa, o kas — pramanas.

— Mėšlas. Tas pasakojimas man skamba gana suknistai tikroviškai.

— Nes jūs norit, kad tai būtų tiesa. Pažiūrėkite į tai iš kitos pusės. Kas, jeigu pasakyčiau, kad kitoje pokalbio dalyje jis išsigalvojo įvairių dalykų. Prisipažino kaltas dėl nužudymų, kurių tikrai negalėjo įvykdyti. Pateikė neteisingos informacijos. Jis buvo maksimalistas, egoistas ir norėjo, kad už savo darbus būtų prisimenamas. Po galais, jis galėjo pasakyti, kad dalyvavo Kenedžio nužudyme ir žino, kur guli Džimio Hofos kūnas. Taigi jei visa tai girdėtumėte vienoje krūvoje, ar nepradėtumėte abejoti, kad apie šitas kelias nedideles žmogžudystes jis kalbėjo tiesą?

Braunas sudvejojo.

— Ne.

Kovartas įdėmiai įsižiūrėjo į detektyvą.

— Na gerai. Galbūt.

— O kaip dėl jo ir Bobio Erlo? Kur prasideda išdavystė? Gal jis sugalvojo, kad tai būdas atsikeršyti Bobiui Erlui. Dabar nežinia, ką reiškėjo veiksmai. Dabar jis miręs. Negalite jo paklausti, nebent norėtumėt apsilankyti pragare.

— Aš pasiruošęs.

— Aš taip pat.

Detektyvas veriamai pažiūrėjo į Kovartą, jo veidas prašviesėjo ir jis linktelėjo galva.

— Manau, dabar suprantu.

— Ką?

— Kodėl jums taip svarbu tikėti, kad Bobis Erlas nekaltas. Suprantu, kodėl suvertėte savo butą. Išgirdus, ką pasakė Salivanas, kiek susijaukė jūsų mielas, tvarkingas gyvenimas, tiesa?

Kovartas mostu parodė, kad detektyvas kalba savaime suprantamus dalykus.

— Pulicerio apdovanojimas. Garbė. Ateitis. Ant kortos stovi svarbūs dalykai. Gal būtų geriau, jei viskas tiesiog baigtųsi, tiesa, pone Kovartai?

— Nesibaigs, — atsakė jis ramiai.

— Taip, nesibaigs. Galite markstytis, kiek tik norite, bet vis tiek matysite tą mažą mergaitę, pelkėje pasruvusią kraujais. Kad ir kaip stipriai užsimerktumėt.

— Tiesa.

— Todėl jūs irgi turite skolą, ar ne, pone Kovartai?

— Atrodo, taip.

— Reikia taisyti klaidas. Grąžinti į pasaulį tvarką.

Kovartui atsakyti nereikėjo. Jis liūdnai nusišypsojo ir patraukė dar vieną gurkšnį. Mostelėjo Braunui prisėsti. Detektyvas sudribo ant kėdės, bet pasislinko prie krašto, įsitempė, lyg būtų pasiruošęs pašokti.

— Gerai, — tarė reporteris, — jūs detektyvas. Ką pirma dalytumėte? Eitumėte susitikti su Bobiu Erių?

Braunas pagalvojo.

— Galbūt. Gal ir ne. Lapė nepateks į blogai paspęstus spąstus.

— Jei yra spąstai, kuriuos reikia spęsti. Jei jis yra lapė.

— Ne, — lėtai pasakė Braunas, — Salivanas pasakė kelis dalykus, kuriuos reikės patikrinti Pačiuloje. Galbūt vėl pasikalbėsime su jo senele, apžiūrėsim jos namus. Salivanas sakė, kad kažką praleidom. Eisime pažiūrėti, ar jis kalbėjo tiesą. Pradėsim nuo to ir išsiaiškinsim, kas tiesa, o kas — ne.

Kovartas papurtė galvą.

— Gerai. Išskyrus tai, kad net jei ten nuėję rastume dvidešimties ir dvidešimt penkių centimetrų dydžio blizgaus popieriaus nuotraukas, kuriose Fergiusonas, vykdantis žmogžudystę, įrėmintas ir pastatytas ant židinio, mums iš to nebūtų jokios naudos.

Jis atkišo pirštą į Tenį Brauną.

— Mes negalime jo paliesti, bent jau legaliai. Prieš jį tikrai nepavyks iškelti bylos. Niekada. Nepavyks dėl to prakeikto prisipažinimo ir kitų dalykų, kurie sujaukė šį reikalą. Tai niekada nesuveiks jokiame teisme.

Kovartas giliai įkvėpė.

— ...ir dar vienas dalykas. Vos tik mes ten pasirodysim, jo senelė supras, kad kažkas ne taip. O vos tik ji supras, tai sužinos ir jis.

Braunas linktelėjo, bet šiurkščiai pasakė:

— Man vis tiek reikia atsakymų.

— Man taip pat, — tarė Kovartas. — Bet yra Monro byla. Na, jei Fergiusonas tai padarė — aš tik sakau „jei“ — jei jis tai padarė, galėtumėte jį dėl to pričiupti, — jis nutilo ir pasitaisė: — Mes galėtume. Jūs ir aš.

— Ir tai viską sutvarkytų? Įkištų jį atgal į kalėjimą ir viskas prasidėtų iš naujo? To tikitės?

— Galbūt. Reikia turėti vilties.

— Viltis nėra tai, kuo labai tikėčiau, — pratarė detektyvas. — Kaip ir sėkmė bei maldos. Šiaip ar taip, — tęsė, purtydamas galvą, — bėda ta pati. Vienas melagis sako, kad sudarė sutartį. Bet vienintelis sutarties patvirtinimas guli negyvas Monro apygardoje. Taigi, manai, kad pas Bobį Erlą rasime kokį nors ginklą? Gal jis naudojosi kredito kortele pirkdamas lėktuvo bilietą ar nuomodamas mašiną — tada galėtume nustatyti, kad nusikaltimo dieną jis buvo ten. Manote, kad kas nors galėjo jį pastebėti? O gal jis apie tai kam nors pasakė? Manot, jis toks kvailas, kad paliktų atspaudų, plauką ar kokį kitą įrodymą, kurį tavo mieli draugai iš Monro šerifo departamento duotų nieko neklausinėdami? Manote, jis nepasimokė pirmą kartą tiek, kad šį kartą viską padarytų švariai?

— Nežinau. Nežinau, ar jis įvykdė tą žmogžudystę.

— Jei ne jis, tai kas, po velnių? Manot, kad Bleiras Salivanas kalėjime sudarė ir kitų sutarčių?

— Žinau tik viena. Susitarimai, protiniai žaidimai, manipuliacija — jis dėl viso šito gyveno.

— Ir mirė.

— Taigi. Tai buvo paskutinis jo susitarimas.

Braunas kėdėje atsipalaidavo. Paėmęs pistoletą, suko jį aplink pirštą, perbraukdamas per šaltą mėlyną plieną.

— Laikykitės to, pone Kovartai. Laikykitės to objektyvumo. Nesvarbu, kaip kvailai atrodytumėte.

Kovartas pajuto staigų pykčio antplūdį.

— Ne taip kvailai, kaip tas, kuris sumušė įtariamąjį žmogžudyste, kad jį per kelias akimirkas būtų galima išteisinti.

Tarp dviejų vyrų stojo tyla, paskui detektyvas tarė:

— Tiesa, kasetėje yra dar vienas dalykas. Salivanas sako: „Žmogus, lygiai toks pat kaip aš...“ — jis piktai dėbtelėjo į reporterį. — Pone Kovartai, ar jums per kūną nepereina pagaugai? Kaip manot, ką tai reiškia? — detektyvas kalbėjo pro sukąstus dantis. — Ar ne į tą klausimą turėtume atsakyti?

— Taip, — atsakė Kovartas su kartėliu balse. Tyla vėl apgaubė abu vyrus.

— Na gerai, — tarė Kovartas. — Jūs teisus. Pradėkim.

Jis pasižiūrėjo į policininką.

— Ar susitarėm?

— Dėl ko susitarėm?

— Nežinau.

Braunas linktelėjo.

— Taigi, manau, taip, — atsakė policininkas.

Vyrai pažvelgė vienas į kitą. Nė vienas net akimirką nepasitikėjo kitu. Abu žinojo, kad turi išsiaiškinti tiesą, kas atsitiko. Blogiausia, tyliai pagalvojo kiekvienas sau, kad jiems reikia skirtingos tiesos.

— O ką darysime su Monro detektyvais? — paklausė Kovartas.

— Leisim jiems dirbti savo darbą. Bent kol kas. Turiu pats pamatyti, kas ten atsitiko.

— Jie sugrįš. Manau, kad be manęs jie neturi nuo ko pradėti tyrimo.

— Tada pažiūrėsime. Bet, manau, jie grįš į kalėjimą. Aš, jais dėtas, daryčiau taip.

Jis mostelėjo į kasetę.

— ...ir jei nežinočiau apie tai.

Reporteris linktelėjo.

— Prieš kelias minutes kaltinote mane įstatymų laužymu.

Braunas atsistojo ir metė į Kovartą veriamą žvilgsnį. Kovartas jį atlaikė.

— Gali būti, kad dar ne vienas įstatymas bus sulaužytas, kol tai sutvarkysime, — tyliai pasakė policininkas.