KETVIRTAS SKYRIUS

Detektyvai

Eskambijos apygardos šerifo departamento Sunkių nusikaltimų skyriaus sekretorė mostelėjo Metjui Kovartui į minkštą dirbtinės odos sofą ir liepė palaukti, kol ji susisieks su jo ieškomais detektyvais. Ji buvo jauna, galbūt graži, bet nuobodulio ir raukšlių suvytintu veidu, stipriai surištais į uodegą plaukais ir tvirtais pečiais po blyškiai ruda policininkės uniforma. Jis jai padėkojo ir atsisėdo. Surinkusi numerį, moteris kalbėjo tyliai, todėl jis nepajėgė suprasti, ką ji sako.

— Kas nors ateis po keleto minučių, — pasakė ji, dėdama ragelį. Tada nusigręžė ir įniko nagrinėti dokumentus ant savo stalo, aiškiai jį ignoruodama. Taigi, pamanė jis, visi žino, kodėl aš čia.

Žmogžudysčių skyrius buvo įsikūręs naujame pastate šalia valstijos areštinės. Čia tvyrojo moderniai tyli atmosfera, nes garsus sugėrė storas rudas kilimas ir slopino baltos sienos, skiriančios detektyvų darbo vietas nuo laukiamojo, kur lūkuriavo Kovartas. Jis bandė susikaupti prie būsimo interviu, bet mintys klajojo. Tyla kėlė nerimą.

Pagalvojo apie savo namus. Jo tėvas buvo mažo laikraščio vyriausiasis redaktorius nedideliame Naujosios Anglijos mieste, kuris tada buvo visiškas kaimas, kol po kelių didelių korporacijų sėkmingų investicijų išaugo į šį tą svarbesnio. Investicijų, kurios atnešė pinigų ir naujų pajėgų ir kartu įliejo tam tikro nenuginčijamo savitumo į vietinę architektūrą. Jis buvo atitrūkęs nuo šeimos žmogus, sunkiai dirbo, išvykdavo prieš švintant ir grįždavo jau sutemus. Dėvėdavo paprastus mėlynus ir pilkus kostiumus, karančius ant jo asketiško lieso kūno; kaulėtas, neskubantis šypsotis vyras, nikotinu ir laikraščių popieriumi atsiduodančiais pirštais.

Tėvas buvo apsėstas begalinių smulkmenų, detalių ir dramatiškų dienraščio istorijų. Vienintelis jį įaudrindavęs dalykas buvo žinių rinkimas, straipsniai, ypač išsiskiriantys pirmajame puslapyje ir reikalaujantys dėmesio. Koks nors nukrypimas nuo normos, blogybė, piktadarystė — ir jo tėvo kietumas atsileisdavo, jis imdavo suktis su tokiu nervingu, varginančiu įkarščiu, kaip šokėjas, išgirdęs muziką po daugelio metų tylos. Tada tėvas būdavo kaip terjeras, pasiruošęs į ką nors įsikibti ir stipriai kąsti, nepaleisti, kol visko nesutaršys iki galo.

Ar aš tikrai labai skiriuosi nuo jo, pagalvojo. Ne visai. Buvusi žmona vadino jį romantiku, tarsi tai būtų įžeidimas. Klajojantis riteris, pamanė, turintis buldogo širdį. Jis pažvelgė aukštyn ir pamatė į kambarį įeinantį vyrą.

— Jūs — Kovartas? — paklausė vyras, sprendžiant iš balso, nenusiteikęs priešiškai.

Kovartas pakilo.

— Taip.

— Aš Briusas Vilkoksas, — vyras ištiesė ranką, — eime, liko kelios minutės, kol grįš leitenantas Braunas. Galime pasikalbėti štai ten.

Pro stalų labirintą detektyvas nusivedė Kovartą į biurą stiklinėmis sienomis; iš ten matėsi visas aukštas. Ant durų buvo užrašas: LEITENANTAS T. A. BRAUNAS, ŽMOGŽUDYSČIŲ SKYRIUS. Uždaręs duris Vilkoksas atsisėdo už didelio pilko stalo, Kovartui mostelėjo prisėsti priešais.

— Šįryt sudužo lėktuvas, — tarė dėliodamas ant stalo dokumentus. — Nedidelio Piper Cub modelio lėktuvo bandomasis skrydis. Tenis turėjo vykti į įvykio vietą ir prižiūrėti, kaip traukiami mokinio ir piloto kūnai. Vyrukai nukrito pelkės pakrašty. Bjaurus dalykas. Pirma reikia bristi per pliurzą, kad pasiektum lėktuvą. Tada reikia tuos vyrukus ištraukti. Girdėjau, kad kilo gaisras. Ar kada nors teko tvarkyti sudegusį lavoną? Jėzau, kokia bjaurastis. Tikrų tikriausia bjaurastis.

Detektyvas papurtė galvą, neslėpdamas pasitenkinimo, kad pavyko išsisukti nuo šio darbo.

Kovartas pažvelgė į detektyvą. Šis buvo smulkus, žemo ūgio vyras, ilgais, atgal suglostytais plaukais, nerūpestingų manierų, tikriausiai įpusėjęs trečiąją dešimtį. Vilkoksas nusivilko ryškią sportinę raudonais langais striukę ir pasikabino ją ant kėdės atlošo. Ėmė suptis kėdėje, tarsi norėdamas tiesiog užsikelti kojas ant stalo, bet to nepadarė. Kovartas žvelgė į plačius pečius ir porą galingų rankų, kurios labiau tiktų daug didesniam vyrui.

— Šiaip ar taip, — tęsė detektyvas, — traukti lavonus — vienas mūsų darbo trūkumų. Dažniausiai ši pareiga tenka man... — jis pakėlė rankas ir įtempė raumenis. — Mokykloje lankiau imtynes, be to, esu nedidelis, todėl galiu įlįsti į dvigubai mažesnę vietą, negu tilptų kiti vyrukai. Lažinuosi, kad Majamyje turite specialistų ir gelbėtojų, ir tokių tipų, kurie moka elgtis su lavonais. O čia šis rūpestis gula ant mūsų pečių. Visi negyvėliai yra mūsų reikalas. Pirmiausia išsiaiškiname, ar nebuvo įvykdyta žmogžudystė. Žinoma, tai nėra pernelyg sunku, kai priešais tave ant žemės guli degantis sudužęs lėktuvas. Tada siunčiame juos į lavoninę.

— Na, ir kaip sekasi? — paklausė Kovartas.

— Mirtis visada suteikia darbo, — atsakė detektyvas. Nusijuokė. — Jokių atleidimų iš pareigų. Jokių atostogų. Jokio tinginiavimo. Tik geras, nuolatinis darbas. Po velnių, turėtų būti atskira žmogžudysčių skyriaus detektyvų profesinė sąjunga. Mirštančiųjų atsiras visada.

— O kaip žmogžudystės? Kur nors netoliese...

— Na, turbūt žinote, kad visoje Meksikos įlankoje turime narkotikų problemą. Ar ne puikus pavadinimas? Narkotikų problema. Skamba maloniai. Panašiau į narkotikų uraganą, jei paklaustumėte manęs. Šiaip ar taip, tai, žinoma, truputį prideda darbo.

— Kažkas nauja.

— Tiesa. Tik pastaruosius keletą metų.

— O iki prekybos narkotikais?

— Nesutarimai namuose. Autoavarijos. Kartkartėmis kokie seni geri vyrukai pasišaudo ar pasipjausto dėl kortų, moterų, šunų kovų. Turbūt taip visoje apygardoje. Kartais iškyla rūpesčių, būdingų didesniems miestams — dažniausiai Pensakoloje. Daugiausia dėl kariškių. Muštynės baruose. Aplink bazę daug prostitučių — dėl to irgi kyla pjautynių ir susišaudymų. Atlenkiami peiliai ir maži, trisdešimt aštunto kalibro revolveriai perlamutru inkrustuotomis rankenomis. Kaip sakiau, maždaug to gali tikėtis visada. Nieko neįprasta.

— O Džoanė Šraiver?

Detektyvas prieš atsakydamas susimąstė.

— Tai visai kas kita.

— Kodėl?

— Tiesiog tai buvo visai kas kita. Tai buvo... — jis sudvejojo, staiga sugniaužė kumštį ir pagrūmojo juo prieš save. — Visi tai jautė. Tai buvo... — jis vėl nutilo ir giliai įkvėpė. — Turėtume palaukti Tenio. Vis dėlto tai buvo jo byla.

— Maniau, jis vardu Teodoras.

— Taip ir yra. Tenis jo pravardė. Anksčiau taip pravardžiavo jo tėvą. Šis turėjo nedidelį odos rauginimo3 verslą miesto pakrašty. Nuolat būdavo raudonai išdažytomis Tankomis ir kojomis. Tenis dirbo pas jį, kol mokėsi vidurinėje mokykloje, vasaromis, kai grįždavo namo iš koledžo. Taip jis ir gavo tą pravardę. Nemanau, kad kas nors, išskyrus mamą, kada nors vadino jį Teodoru.

— Jūs abu vietiniai? Turiu omeny...

— Žinau, ką turite omeny. Žinoma, bet Tenis dešimčia metų už mane vyresnis. Jis augo Pačiuloje. Čia lankė vidurinę. Tada buvo geras atletas. Išvažiavo į Floridos valstijos universitetą žaisti futbolo, o galiausiai iškeliavo į kažkokias džiungles su pirmąja oro eskadrile. Grįžo su keliais medaliais, baigė mokyklą ir gavo darbą policijoje. O aš tarnavau kariniame jūrų laivyne. Mano tėvas metų metus buvo kranto patrulių bazės komendantas. Po vidurinės aš tiesiog dykinėjau. Dvejus metus lankiau koledžą. Išlaikiau Policijos akademijoje stojamąjį egzaminą ir pasilikau. Tai tėvas paragino mane dirbti policijoje.

— Kiek laiko dirbate žmogžudysčių skyriuje?

— Aš? Apie trejus metus. Tenis čia daug ilgiau.

— Patinka?

— Šis darbas skiriasi nuo kitų darbų policijoje. Tikrai daug įdomiau, nei patruliuoti policijos mašina. Tenka pasitelkti protą, — jis pastukseno sau į galvą.

— O Džoanė Šraiver?

Detektyvas susigūžė, lyg traukdamasis į vidų.

— Tai buvo pirma tikra mano byla. Žinote, dauguma žmogžudysčių gana nesudėtingos. Atvyksti į vietą ir matai žudiką, stovintį šalia aukos...

Tai tiesa. Kovartas atsiminė Vernoną Hokinsą sakius, kad nuvykęs į nusikaltimo vietą, jis visada pirmiausia ieško žmogaus, kuris neverkia, o stovi išplėtęs akis, šoko būsenos, sutrikęs. Tai būdavo žudikas.

— Arba vis gausesnės mirtys dėl narkotikų. Paprastai tada tik surenkami kūnai. Žinote, kaip tai vadina apygardos prokuroro biure? Sunki šiukšlinimo forma arba pirmojo laipsnio šiukšlinimas. Niekada nesitiki iškelti padorios bylos dėl lavono, kuris rastas vandenyje, plūduriavęs ten kokias tris dienas, be asmens tapatybės dokumentų ir beveik be veido, nes žuvys jį jau būna patvarkiusios. Šautinė žaizda pakaušyje. Dizainerio džinsai, auksinės grandinėlės. Ne, tokius tik dedi į maišą ir aprašai. Bet mažoji Džoanė, pone, ji turėjo veidą. Ji nebuvo kokia nežinoma kolumbietė, platinanti narkotikus. Ji buvo kitokia.

Jis nutilo, pamąstė. Tada pridūrė:

— Ji buvo lyg visų mažoji sesutė.

Detektyvas Vilkoksas lyg norėjo dar kažką sakyti, bet ant stalo suskambo telefonas. Jis pakėlė ragelį, suniurnėjo kelis žodžius, paklausė, tada padavė ragelį Kovartui.

— Bosas. Nori su jumis pasikalbėti.

— Klausau?

— Pone Kovartai? — jis išgirdo lėtą, tolimą, ramų žemą balsą be menkiausių pietietiškos tarties pėdsakų, prie kurių jau priprato, — čia leitenantas Braunas. Aš truputį užtruksiu lėktuvo sudužimo vietoje.

— Kilo kokių nors nesklandumų?

Vyras trumpai, kandžiai nusikvatojo.

— Na, nelygu, kaip pažiūrėsi. Jokių nesklandumų, kurių nesitikėtum sudegus lėktuvui, žuvus pilotui su mokiniu, kai viskas įklimpę tris metrus į pelkę, be to, susidūrus su isterikų pora, piktu skraidymo mokyklos savininku ir keliais eiguliais, susinervinusiais, kad nusileidimas įvyko paukščių rezervato viduryje.

— Galiu palaukti...

Detektyvas jį pertraukė:

— Manau, būtų protingiau, jei detektyvas Vilkoksas nuvežtų jus ten, kur buvo rastas mažosios mergaitės kūnas. Yra dar keletas įdomių vietų, kurios, manome, padės jums parašyti straipsnį. Kai baigsite, aš jau būsiu čia susitvarkęs ir galėsime pasikalbėti apie Robertą Erlą Fergiusoną ir jo nusikaltimą.

Kovartas klausėsi kapoto, drausmingo balso. Leitenantas kalbėjo kaip žmogus, kuris norėdamas pasiūlymą pakeisti reikalavimu turėtų tiesiog nuleisti balso toną.

— Sutarta.

Kovartas grąžino ragelį detektyvui Vilkoksui, šis akimirką klausėsi, tada atsakė:

— Tu tikras, kad jie jo laukia? Aš nenorėčiau... — bet pritariamai linktelėjo galva, lyg tas vyras galėtų jį matyti. Padėjo ragelį.

— Gerai, — tarė, — metas didžiajam turui. Ar viešbučio kambaryje turite ilgaaulius batus ir džinsus? Ten, kur jus vešiu, nelabai gražu.

Kovartas linktelėjo ir nusekė paskui žemąjį detektyvą, kažkaip entuziastingai, išdykėliškai strykčiojantį koridoriumi.

Apšviesti ryto saulės spindulių, jie važiavo nepaženklinta policijos mašina. Atidaręs mašinos langą Vilkoksas įleido vidun karšto oro. Jis niūniavo kantri stiliaus melodijas, kartkartėmis beveik išdainuodamas kokios nors graudžios dainos žodžius, kaip kad „mamytės, neleiskit savo vaikeliams užaugti ir tapti detektyvais“, ir vis šyptelėdamas Kovartui. Žurnalistas žvelgė į laukus ir nerimavo. Tikėjosi detektyvo įtūžio, pykčio, nervingumo protrūkio. Jie žinojo, kodėl jis čia. Jie žinojo, ką jis ketina daryti. Jo buvimas čia reiškė tik rūpesčius — ypač jei parašytų, kad jie, norėdami išgauti prisipažinimą, kankino Fergiusoną. Tačiau detektyvas tik niūniavo.

— Sakykite, — pagaliau paklausė Vilkoksas, vairuodamas automobilį šešėliuota gatve, — ką manote apie Bobį Erlą? Juk buvote nuvažiavęs į Starką, tiesa?

— Jis papasakojo įdomią istoriją.

— Neabejoju. Bet ką apie jį manote?

— Nežinau. Kol kas nežinau.

Kovartas suvokė, kad tai melas, tik nežinojo, ar visiškas.

— Na, aš jį perpratau per penkias sekundes. Vos tik pamačiau.

— Panašiai jis ir sakė.

Detektyvas susijuokė.

— Žinoma, bet lažinuosi — jis nesakė, kad aš teisus, tiesa?

— Ne.

— Taip ir maniau. O kaip jis laikosi?

— Lyg ir gerai. Jis piktas, — atsakė Kovartas.

— To ir tikėjausi. Kaip jam sekasi?

— Jis neišprotėjęs, jei tai turėjote omeny.

Detektyvas nusikvatojo.

— Ne, nemanau, kad Bobis Erlas išprotėtų. Net laukdamas mirties bausmės įvykdymo. Jis visada buvo šaltakraujis kalės vaikas. Išliko šaltas iki pat galo, kol teisėjas pasakė, kur jam teks eiti.

Vilkoksas akimirką mąstė, paskui, užplūdus atsiminimams, papurtė galvą.

— Žinote, pone Kovartai, toks jis buvo nuo pat tos minutės, kai jį suėmėme. Nemirksėjo, nieko nekalbėjo iki tol, kol pagaliau prisipažino. O prisipažino irgi labai ramiai. Tiktai faktai, Jėzau. Atrodė, lyg kalbėtų apie ką nors tokio paprasto, kaip sutrypti vabalą. Tą naktį parėjau namo ir velniškai prisilupau, Tenis turėjo ateiti ir paguldyti mane į lovą. Tas šunsnukis man tikrai įvarė baimės.

— Mane domina tas prisipažinimas, — tarė Kovartas.

— Taip ir maniau. Juk tai ir yra svarbiausia, — jis nusijuokė, — na, bet teks palaukti Tenio. Tada viską papasakosime.

Neabejoju, pamanė Kovartas. Bet garsiai pasakė:

— Jis jus išgąsdino?

— Ne tiek jis, kiek tai, ką, man pasirodė, jis gali padaryti.

Vilkoksas nieko daugiau neaiškino. Pasuko automobilį už kampo ir Kovartas pamatė, kad privažiavo mokyklą, prie kurios mergaitė buvo pagrobta.

— Pradėsime nuo čia, — tarė Vilkoksas.

Jis sustabdė automobilį prie tamsaus gluosnio.

— Štai čia ji įlipo. Dabar žiūrėkite.

Jis skubiai lėkė į priekį, staigiai pasuko į dešinę, paskui į kairę, važiuodamas gatve, apstatyta vienaukščiais namais, stovinčiais toliau nuo gatvės, tarp eglynų ir pušų.

— Matot, mes vis dar važiuojam Džoanės namų link, todėl jai dar nėra ko bijoti. Tačiau niekas iš mokyklos mūsų jau nebemato. O dabar stebėkite.

Jis sustabdė mašiną prie „Stop“ ženklo greta sankryžos. Vienoje gatvėje namų buvo daugiau, jie stovėjo tolėliau vienas nuo kito. Kitoje atšakoje tebuvo kelios apgriuvusios lūšnos priešais geltonai žalią apleistą pievą ir susmukusią rudą daržinę šalia tamsaus miško brūzgyno ir pelkės pakraštyje.

— Ji prašė pasukti tuo keliu, — tarė detektyvas, rodydamas į namus, — jis pasuko kitu.

— Manau, štai čia jis pirmą kartą jai trenkė... — detektyvas sugniaužė kumštį ir suvaidino, kad smogia Kovartui. — Jis stiprus, stiprus kaip prakeiktas arklys. Atrodo nedidelis, bet yra pakankamai didelis, kad susitvarkytų su mažyte vienuolikos metų mergaite. Turbūt ją tai labai nustebino. Paskui partrenkė ją žemyn, ant mašinos grindų...

Tą akimirką nerūpestingas detektyvo linksmumas dingo. Vienu žudikišku mostu Vilkoksas staiga sugriebė Kovarto ranką ties petimi. Tuo pat metu paspaudė akceleratoriaus pedalą ir automobilis šoko pirmyn, slidinėdamas ant žvyro ir purvo. Pirštais spaudė Kovarto raumenis, traukė jį į šoną. Vilkoksas pasuko į kairiąją gatvės atšaką. Kovartas klykė iš nuostabos ir baimės, bandydamas išsilaikyti pamišėliškai lekiančios mašinos sėdynėje. Automobilis metėsi į šalį, slysdamas apsisuko, ir Kovartas trenkėsi į dureles. Detektyvas suspaudė dar stipriau. Jis taip pat rėkė, išraudęs nuo įtampos šaukė bereikšmius žodžius. Po kelių sekundžių jie jau buvo toli nuo lūšnų, važiavo baltu keliu, panyrančiu į šaltus supančio miško šešėlius. Tamsūs medžiai skriejant automobiliui tarsi šoko prieš juos. Greitis buvo svaiginamas. Variklis švilpė ir kaukė, o Kovartas sustingo, nesitikėdamas išlikti gyvas.

— Klyk! — griežtai paliepė detektyvas.

— Ką?

— Nagi, rėk! — sušuko jis. — Po galais, šaukis pagalbos!

Kovartas žiūrėjo į raudoną policininko veidą ir paklaikusias akis. Abiejų vyrų balsai skambėjo pro variklio kaukimą ir keliu riedančių ratų šiurenimą.

— Paleisk! — sušuko Kovartas. — Ką, po velnių, darai?

Šešėliai ir šakos šmėkščiojo pro šalį, šoko link jų nuo kelkraščio tarytum gausybė žvėrių.

— Sustok, velniai griebtų, sustok!

Staiga Vilkoksas jį paleido, sugriebė vairą abiem rankom ir paspaudė stabdžius. Stabdžiai suspiegė ir automobilis virpėdamas sustojo; Kovartas ištiesė ranką, kad neatsitrenktų į priekinį stiklą.

— Štai, — pasakė detektyvas. Jis tankiai kvėpavo. Rankos drebėjo.

— Kas, po velnių, jums užėjo? — išrėkė Kovartas. — Bandėte mus nužudyti?

Detektyvas neatsakė. Jis tiesiog atsilošė sėdynėje, greitai įkvėpė, lyg bandydamas atgauti savitvardą, prarastą per patrakusį pasivažinėjimą. Tada atsisuko į Kovartą ir pažvelgė mažomis primerktomis akimis.

— Ramiau, pone reporteri, — tvirtai pratarė. — Apsidairykite.

— Jėzau, kam, po galais, to reikėjo?

— Tik parodžiau jums truputį realybės.

Kovartas giliai įkvėpė.

— Važiuodamas kaip pamišęs ir bandydamas mus nužudyti?

— Ne, — lėtai atsakė detektyvas. Jis šyptelėjo ir jo lygūs balti dantys sublizgėjo. — Tiesiog parodžiau jums, kaip Fergiusonui buvo paprasta išvežti tą vaiką iš civilizacijos į prakeiktas džiungles. Pažiūrėkite, kas jus supa. Manote, kas nors girdės, jei šauksitės pagalbos? Kas nors ateis jums padėti? Pažiūrėkite, kur esate, pone Kovartai. Ką matote?

Pažvelgęs pro langą Kovartas pamatė tamsią pelkę ir ją su pantį, tarytum skraiste viską gaubiantį mišką.

— Ar matote, kas jums galėtų padėti?

— Ne.

— Ar matote, kas galėjo padėti mažai vienuolikmetei mergaitei?

— Ne.

— Ar matote, kur esate? Jūs pragare. Užtrunka penkias minutes. Tik tiek. Ir civilizacija dingsta. Čia sušiktos džiunglės. Supratote?

— Supratau.

— Norėjau, kad tai pamatytumėte Džoanės Šraiver akimis.

— Supratau.

— Na, gerai, — tarė detektyvas vėl šypsodamasis. — Štai kaip greitai viskas atsitiko. Paskui jis ją nusivedė dar giliau. Eime.

Vilkoksas išlipo iš mašinos ir nuėjo prie bagažinės. Ištraukė dvi poras ilgaaulių rudų guminių botų, su kuriais braidoma po pelkes, vieną porą numetė Kovartui.

— Šitų užteks.

Kovartas pradėjo autis. Pažvelgė žemyn. Staiga pasilenkė ir palietė žemę. Tada nuėjo už policijos automobilio ir atsistojo prie detektyvo. Šypsodamasis giliai įkvėpė. Gerai, pagalvojo, galime žaisti ir dviese.

— Ratų vėžės, — ištarė, pirštu rodydamas į žemę.

— Ką?

— Supistos ratų vėžės. Pažiūrėkite į šitą purvą. Jeigu jis ją čia atsivežė, turėjo palikti vėžes. Galėjote palyginti jas su jo padangų pėdsakais. O gal kaubojams tokie dalykai nežinomi?

Vilkoksas šyptelėjo, nekreipdamas dėmesio į komentarą.

— Buvo gegužė. Tada purvas virsta dulkėmis.

— Tik ne tokiame pavėsyje.

Detektyvas stovėjo ir žiūrėjo į reporterį. Tada nusijuokė, ir kreivas šypsnys iškreipė jo veidą.

— Jūs nekvailas, tiesa?

Kovartas neatsakė.

— Vietiniai žurnalistai nebūtų tokie nuovokūs. Tikrai ne.

— Nemeilikaukite. Kodėl nepalyginote vėžių atspaudų?

— Nes visa vietovė buvo išvažinėta gelbėtojų ir sušiktų paieškos grupių. Ši nesėkmė buvo viena didžiausių. Vos tik sužinojo, kad ji rasta, čia sulėkė visi. Noriu pasakyti visi. Ir baisiausiai ištrypė nusikaltimo vietą iki mums su Teniu atvykstant. Gaisrininkai, pirmoji pagalba, skautai, Jėzau, visi čia buvo. Be jokios tvarkos. Niekas nesaugojo jokių prakeiktų pėdsakų. Tarkime, būtume paėmę vėžių atspaudą. Pėdsako atspaudą. Radę drabužių skiautę ant šakos, bet ką. Nebuvo jokios galimybės ką nors palyginti. Kai atvykome, po velnių, taip greitai, kaip tik galėjome, ši vieta jau buvo pilna žmonių. Po velnių, jie buvo net pajudinę iš vietos jos kūną — ištempę jį ant kranto.

Detektyvas akimirką mąstė.

— Negali jų kaltinti, — tęsė. — Žmonės dėl tos mergaitės stačiai pakvaišo. Būtų buvę nekrikščioniška palikti ją, sužnaibytą vėžių, tame purve.

Krikščioniškumas su šia byla niekaip nesusijęs, pagalvojo Kovartas. Ji pilna vien velnio darbų. Bet lai nutylėjo.

— Tai jie viską sumovė?

— Taip, — detektyvas pažvelgė į jį. — Nenorėčiau to perskaityti laikraštyje. Žinoma, galite parašyti, kad nusikaltimo vietoje buvo netvarka. Bet nenorėčiau perskaityti: „Detektyvas Vilkoksas sakė, kad nusikaltimo vieta buvo sumauta“, nors, iš tiesų, taip ir buvo.

Kovartas žiūrėjo, kaip detektyvas įšoko į pelkinius botus. Jis atsiminė dar vieną Hokinso principą: jei žiūri iš gana arti, nusikaltimo vieta tau pasakys viską. Bet Vilkoksas ir Braunas neturėjo nusikaltimo vietos. Neturėjo jokių įrodymų, kurie galėtų būti tikri. Todėl jiems reikėjo išgauti kažką kita, kas jiems padėtų teisme, — prisipažinimą.

Detektyvas susiveržė batų dirželius ir pamojo Kovartui.

— Greičiau, miestieti. Leiskite parodyti jums tikrai gerą vietą numirti.

Jis nužingsniavo į mišką, šlamindamas besitrinančiais į krūmus batais.

Vieta, kur mirė Džoanė Šraiver, buvo tamsi: ją slėpė susipynę vijokliai ir žolės, o viršuje karojo šakos, užstojančios saulę, lyg gamtos suręstame urve. Tai buvo mažas kalnelis, gal tris metrus iškilęs virš tamsaus pelkės vandens ir purvo pakraščio. Kovartui rankas ir veidą subraižė spygliai. Jie nuėjo kokius penkiasdešimt metrų, bet tas kelias buvo labai sunkus. Jis prakaitavo, prakaitas bėgo į akis ir graužė. Sustojęs siauroje proskynoje pamanė, kad viskas aplinkui tarsi kuo užkrėsta. Vieną baisią akimirką įsivaizdavo čia savo dukrą ir sulaikė kvėpavimą. Sugalvok sunkų klausimą, įkalbinėjo save, žiūrėdamas į detektyvą. Ką nors, kas išlaisvintų iš tų ledinių pančių, kuriais apipynė vaizduotė.

— Kaip jis galėjo tokiu keliu atitempti besispardantį ir rėkiantį vaiką? — lėtai tarė Kovartas.

— Spėjame, kad ji buvo be sąmonės. Kaip ryšulys.

— Kodėl?

— Jokių žaizdų ant rankų ir kojų... — jis pakėlė rankas ir vaizduodamas sukryžiavo jas prieš veidą, — kurios būtų atsiradusios, jei ji būtų kovojusi su tuo peiliu. Jokių ženklų, kad ji kaip nors priešinosi — tarkime, oda panagėse. Jos galva šone buvo gerokai sutrenkta. Patologo nuomone, jis jai trenkė daug anksčiau. Gal taip ir geriau. Bent nežinojo, kas jai atsitiko.

Vilkoksas priėjo prie medžio ir parodė į žemę.

— Štai čia radome jos drabužius. Keisčiausia, kad jie buvo tvarkingai sulankstyti.

Jis paėjo kelis žingsnius atgal į proskynos vidurį. Pažvelgė į viršų, lyg bandydamas properšoje įžiūrėti dangų, papurtė galvą ir pamojo Kovartui.

— Štai čia radome didelių kraujo dėmių. Čia jis ją ir nužudė.

— Kodėl nerastas žmogžudystės įrankis?

Detektyvas gūžtelėjo pečiais.

— Apsidairykite. Mes apieškojome visą apylinkę. Naudojome metalo detektorių. Nieko. Arba jis išmetė jį kur nors kitur, arba nežinau... Žinote, galima nueiti iki pelkės pakraščio, įbesti peilį dvidešimt penkis, gal trisdešimt centimetrų ir mes jo niekada nerastume. Nebent užliptume ant to prakeikto daikto.

Detektyvas ėjo proskyna tolyn.

— Nedidelis kraujo pėdsakas vedė tiesiai čia. Skrodimas parodė, kad išprievartavimas buvo priešmirtinis. Taip pat maždaug pusė dūrių. Daug jų buvo padaryta jau po to. Lyg jai mirus jis staiga būtų pamišęs ir puolęs pjaustyti, kirsti. Šiaip ar taip, baigęs jis atitempė ją čia ir įmetė į vandenį.

Mostelėjo į pelkės pakraštį.

— Jis ją nustūmė, pakišo po tomis šakomis. Nė nepamatytum, nebent būtum prie pat tos vietos. Dar kelias šakas užmetė ant viršaus. Mums pasisekė, kad taip greit ją radom. Na, mums tikrai pasisekė, kad ją apskritai suradome. Vyrukai būtų praėję pro šalį, bet vienam jų nulinkusi šaka numušė kepurę. Bandydamas pasiekti, ją ten pamatė. Tiesiog prakeikta kvailių laimė.

— O kaip jo drabužiai, ar nebuvo kokių nors pėdsakų? Kraujo, plaukų ar ko nors?

— Po prisipažinimo gana atidžiai apieškojome jo namą. Bet nieko neradome.

— O automobilis — juk ten turėjo kas nors būti.

— Kai atėjome suimti to kalės vaiko, jis kaip tik baigė tvarkyti automobilį. Labai gerai išvalė. Taip pat nukirpo gabalą kilimėlio keleivio pusėje. Jis jau senai buvo kažkur išmestas. Šiaip ar taip, ta prakeikta mašina spindėjo kaip nauja. Mes nieko neradome.

Detektyvas patrynė kaktą ir pasižiūrėjo į prakaituotą savo ranką.

— Mes juk neturime tokių teismo ekspertizės galimybių kaip jūs, miestiečiai. Na, ne viduramžiai, bet laboratorijos čia dirba lėtai ir ne itin patikimai. Galėjo būti kas nors, ką tikras profesionalas būtų radęs FTB spektrografu. Mes neradome. Labai stengėmės, bet nesugebėjome nieko rasti.

Jis nutilo.

— Tiesą pasakius, kai ką radome. Bet tai nepadėjo.

— Ką?

— Vieną gaktos plauką. Bėda ta, kad jis nesutapo su Džoanės Šraiver. Bet jis buvo ir ne Fergiusono.

Kovartas papurtė galvą. Jam buvo karšta, tirštas oras dusino.

— Jei jis prisipažino, kodėl nepasakė, kur tie drabužiai? Kodėl nepasakė, kur paslėpė peilį? Kokia prasmė prisipažinti, jei nesakai visų detalių?

Vilkoksas rūsčiai pažvelgė į Kovartą ir paraudo. Jis pradėjo kažką sakyti, bet nukando žodžius, klausimai liko kyboti ramiame, karštame proskynos ore.

— Eime, — tarė ir apsisuko eiti iš ten, nežiūrėdamas, ar Kovartas jį seka. — Turime kai kur nuvažiuoti.

Kovartas paskutinįkart apmetė žvilgsniu žmogžudystės vietą. Norėjo, kad ji išliktų atmintyje. Tada jaudindamasis ir jausdamas šleikštulį nusekė paskui detektyvą.

Detektyvas sustabdė automobilį priešais nedidelį namą, panašų į kitus tame kvartale. Jis buvo vieno aukšto, baltas, iš šlakbetonio, su gražiai nupjauta pieva ir pristatytu garažu. Raudonų plytų keliukas vedė iki šaligatvio. Kovartas matė už namo vidinį kiemą, juodo ketaus grilį viename šone. Aukšta pušis užstojo pusę namo nuo šviesos ir dienos karščio, mesdama didelį šešėlį ant jo priekio. Kovartas nežinojo, kur atvyko ir kodėl jie čia sustojo, todėl nusigręžė nuo namo ir dirstelėjo į detektyvą.

— Kitas jūsų pokalbis, — tarė Vilkoksas. Jis tylėjo nuo tada, kai jie išvažiavo iš nusikaltimo vietos; dabar jo balsas skambėjo šiurkštokai. — Jei jūs tam pasiruošęs.

— Kieno čia namai? — neramiai paklausė Kovartas.

— Džoanės Šraiver.

Kovartas giliai įkvėpė.

— Tai...

— Ji ėjo čionai. Bet taip ir neparėjo.

Jis pažiūrėjo į laikrodį.

— Tenis pranešė, kad atvyksime vienuoliktą, mes truputį vėluojame, todėl geriau paskubėkime. Nebent...

— Nebent kas?

— Nebent nenorite kalbėtis.

Kovartas pažvelgė į detektyvą, į namą ir vėl į detektyvą.

— Suprantu, — tarė. — Norite pamatyti, ar būsiu kupinas užuojautos jiems. Jau supratote, kad esu Roberto Erlo Fergiusono pusėje, todėl čia dalis kažkokio išbandymo, tiesa?

Detektyvas nusisuko.

— Tiesa?

Vilkoksas sėdynėje atsigręžė ir piktai dėbtelėjo į jį.

— Jūs dar nesupratote, pone Kovartai — tas kalės vaikas užmušė mažą mergaitę. Norite pamatyti, ką tai iš tiesų reiškia?

— Dažniausiai aš pats planuoju savo pokalbius, — atsakė Kovartas išdidžiau nei norėjo.

— Norite pasišalinti? Sugrįžti, kai jums bus patogiau?

Jis pajuto, kad būtent to detektyvas ir trokšta. Vilkoksas labai norėjo turėti priežasčių jo nekęsti, o šita būtų buvusi išties tinkama.

— Ne, — atsakė Kovartas, atidarydamas automobilio dureles. — Pasikalbėsime.

Jis užtrenkė automobilio dureles ir greitai nužingsniavęs takeliu paskambino į duris, kol Vilkoksas bėgo iš paskos. Akimirką už durų girdėjo garsus, tada jos atsivėrė. Jis išvydo vidutinio amžiaus moterį, iš išvaizdos neabejotinai namų šeimininkę. Ji buvo beveik nepasidažiusi, bet tą rytą, matyt, daug laiko praleido tvarkydama savo rusvus plaukus. Jie kaip aureolė supo jos veidą. Ji vilkėjo paprastus gelsvai rudos spalvos kasdienius drabužius ir avėjo sandalus. Akys buvo šviesiai mėlynos ir akimirką Kovartas motinos veide pamatė mažosios mergaitės smakrą, skruostus ir nosį. Ji žiūrėjo laukdama. Jis išsklaidė tą regėjimą ir tarė:

— Ponia Šraiver? Aš Metjus Kovartas iš Miami Journal. Manau, leitenantas Braunas jums sakė...

Ji linktelėjo ir pertraukė:

— Taip, taip, prašom užeiti, pone Kovartai. Prašom vadinti mane Bete. Tenis sakė, kad detektyvas Vilkoksas šįryt jus atveš. Mes žinome, jūs rašote straipsnį apie Fergiusoną. Mano vyras namie, užeikite, norėtume su jumis pasikalbėti.

Jos balsas skambėjo nerūpestingai ir meiliai, bet tai nepadėjo nuslėpti susirūpinimo. Ji atsargiai taria žodžius, pamanė jis, nes dar nenori prarasti to jausmo. Sekdamas paskui moterį į vidų, pagalvojo: vėliau ji to panorės.

Nužudytosios mergaitės motina mažu koridoriumi palydėjo Kovartą į svetainę. Jis jautė, kad Vilkoksas seka iš paskos, bet nekreipė į tai dėmesio. Įėjus į kambarį nuo kėdės pakilo stambus praplikęs vyras dideliu pilvu. Jis sunkiai atsistojo, žengė pirmyn ir ištiesė Kovartui ranką.

— Aš Džordžas Šraiveris, — tarė. — Džiaugiuosi, kad turime šią progą.

Kovartas linktelėjo ir greitai apsidairė, stengdamasis įsidėmėti smulkmenas. Kambarys, kaip ir namo išorė, buvo tvarkingas ir modernus. Paprasti baldai, ant sienų spalvingi paveikslai. Kambarys atrodė jaukiai nerūpestingas, lyg kiekvienas daiktas būtų buvęs nupirktas atskirai, vien dėl to, kad gražus, o ne todėl, kad derėtų prie kitų. Kėlė truputį padriko, bet labai patogaus kambario įspūdį. Viena siena skirta šeimos nuotraukoms — už jų užkliuvo Kovarto žvilgsnis. Ta pati Džoanės nuotrauka, kurią matė mokykloje, buvo sienos viduryje, apsupta kitų fotografijų. Dar pastebėjo vyresnę seserį ir brolį, įprastus šeimos portretus.

Džordžas Šraiveris nusekė jo žvilgsnį.

— Kiti du vaikai, Džordžas jaunesnysis ir Ana, dar mokosi. Studijuoja Floridos universitete. Jie būtų norėję būti Čia, — pasakė jis.

— Džoanė buvo jauniausia, — tarė Betė Šraiver. — Dabar ji būtų ruošusis vidurinei mokyklai, — moteris staiga sulaikė kvėpavimą, jos lūpa suvirpėjo. Kovartas pamatė, kaip ji susivaldė ir nusisuko nuo nuotraukų. Vyras ištiesė jai didelę tvirtą ranką ir ramiai nuvedęs prie sofos pasodino. Tačiau ji iškart pakilo klausdama:

— Pone Kovartai, atsiprašau, kur mano svetingumas? Ką galėčiau atnešti jums atsigerti?

— Neatsisakyčiau vandens su ledu, — atsakė Kovartas, nusisukdamas nuo nuotraukų ir atsistodamas greta krėslo. Moteris akimirkai dingo. Kovartas uždavė Džordžui Šraiveriui patį nekalčiausią klausimą, kuris turėjo išsklaidyti kambaryje stojusią tylą.

— Jūs — miesto tarybos narys?

— Buvęs, — atsakė vyras. — Dabar tiesiog leidžiu laiką parduotuvėje. Turiu kelias buitinės technikos parduotuves — vieną Čia, Pačiuloje, kitą pakeliui į Pensakolą. Todėl turiu kuo užsiimti. Ypač dabar, pavasarį.

Jis nutilo, paskui tęsė:

— Buvęs tarybos narys. Anksčiau mane tai domino, bet dabar viską pamiršau; kai iš mūsų atėmė Džoanę ir daug laiko sugaišome teismams, pamažu lioviausi tuo domėtis ir jau nebepradėjau. Jei neturėtume kitų vaikų, Džordžo jaunesniojo ir Anos, manau, mes tiesiog būtume sustoję. Nežinau, kas mums būtų atsitikę.

Ponia Šraiver sugrįžo ir padavė Kovartui stiklinę vandens su ledu. Jis pastebėjo, kad ji pasinaudojo ta akimirka nusiraminti.

— Atsiprašau, jums sunku, — tarė jis.

— Ne. Geriau išsakyti jausmus, nei juos slėpti, — atsakė Džordžas Šraiveris. Jis atsisėdo ant sofos šalia žmonos ir ją apkabino.

— Tas skausmas niekada nedings, — tęsė. — Jis nuslopsta, žinote, nebebūna toks stiprus, kad visą laiką durtų. Bet smulkmenos vėl jį sugrąžina. Galiu sėdėdamas čia, kėdėje, išgirsti kurio nors kaimyno vaiką ir tik akimirką pagalvoti, kad ten ji. O tai skaudu, pone Kovartai. Tai — tikras skausmas. Arba iš ryto einu išsivirti kavos, atsisėdu čia ir žiūriu į nuotraukas — kaip jūs ką tik. Ir viskas, ką galiu galvoti, yra tai, kad nieko neatsitiko, kad ji tuoj išeis iš savo kambario, kaip visada, džiugi ir gyvybinga, pasiruošusi dienai, nes ji buvo būtent toks vaikas. Tiesiog auksinė.

Bekalbant didžiojo vyro akys pritvinko ašarų, bet balsas išliko nepakitęs.

— Dažniau nei anksčiau einu bažnyčią. Tai man teikia paguodos. Patys keisčiausi dalykai man sukelia skausmą, pone Kovartai. Prieš metus per televiziją mačiau laidą apie Etiopijoje badaujančius vaikus. Jėzau, tai visai kitoje pasaulio pusėje, po galais, nesu buvęs toliau nei šiaurės Florida, išskyrus tada, kai tarnavau armijoje. Tačiau dabar aš kas mėnesį siunčiu pinigų labdaros organizacijoms. Šimtas šen, šimtas ten. Negaliu to iškęsti, suprantate, galvoti, kad kur nors vaikai miršta, nes negauna maisto. Negaliu to ištverti. Pagalvoju, kaip mylėjau savo vaikelį, o ją iš manęs atėmė. Todėl manau darantis tai dėl jos. Turbūt pamišau. Arba skaičiuojant parduotuvėje pajamas pradeda temti ir atsimenu vieną iš tų kartų, kai užtrukau ilgiau ir pavėlavau vakarienės su vaikais, grįžau namo vėlai, jie jau miegojo, taip pat ir mano mažoji mergytė — radau ją jau miegančią. Nekenčiu to atsiminimo, nes praleidau jos šypseną, juoką, o jų buvo taip mažai, jie buvo tokie reti. Kaip maži deimančiukai.

Džordžas Šraiveris atlošė galvą ir pažvelgė į lubas. Jis sunkiai kvėpavo, gausiai prakaitavo, jo balti marškiniai kilnojosi, stengiantis giliai kvėpuoti ir bandant nuvyti šalin atsiminimus.

Žmona tylėjo, jos akys paraudo, o rankos, padėtos ant skreito, drebėjo.

— Mes paprasti žmonės, pone Kovartai, — prabilo ji lėtai. — Džordžas sunkiai dirbo ir šį tą pasiekė, kad vaikams būtų lengviau gyventi. Džordžas jaunesnysis bus inžinierius. Ana — tikra chemijos ir gamtos mokslų vunderkinde. Ji galės studijuoti mediciną.

Moters akys sužibo staiga užplūdus pasididžiavimui.

— Įsivaizduojate? Mūsų šeimoje gydytoja. Mes sunkiai dirbome, kad jie galėtų ką nors pasiekti.

— Sakykite, ką manote apie Robertą Erlą Fergiusoną, — atsargiai paklausė Kovartas.

Jie patylėjo, kol sutelkė savo mintis. Jis matė, kaip Betė Šraiver prieš atsakydama giliai įkvėpė.

— Tai neapykanta, esanti anapus neapykantos, — tarė ji. — Tai baisus, nekrikščioniškas pyktis, pone Kovartai. Tai tiesiog siaubingai baisus įniršis, kuris niekada nepraeis.

Džordžas Šraiveris papurtė galvą.

— Buvo laikas, kai galėjau jį nužudyti labai paprastai, net nesusimąstydamas — taip, kaip jūs užmušate uodą ant rankos. Nežinau, ar vis dar taip jaučiuosi. Pone Kovartai, čionykštė bendruomenė konservatyvi. Žmonės eina į bažnyčią. Atiduoda pagarbą vėliavai. Meldžiasi prieš valgį, dabar balsuoja už Respublikonų partiją, nes demokratai užmiršo savo principus. Manau, jei gatvėje apklaustume dešimt žmonių, jie sakytų: „Nesodinkite to vaikino į elektros kėdę, leiskite mums su juo susitvarkyti.“ Prieš penkiasdešimt metų jį būtų nulinčiavę. Po velnių, mažiau nei prieš penkiasdešimt. Manau, viskas pasikeitė. Bet kuo ilgiau viskas tęsiasi, tuo labiau man atrodo, kad ne tik jis, bet ir mes buvome nuteisti. Eina mėnesiai. Metai. Jam dirba advokatai, o mes sužinome apie vis naują apeliaciją, naują posėdį, dar ką nors, ir viskas sugrįžta. Mes neturime galimybės viso to užmiršti. Nors ir negalėtume. Bet turėtume bent gauti progą viską užkišti į atminties kertelę, kad nebetrukdytų gyventi likusį gyvenimą. Net jei dabar jis atrodo bjaurus ir neteisingas.

Jis atsiduso ir papurtė galvą.

— Atrodo, lyg gyventume kokiame kalėjime, greta jo.

Po kelių akimirkų Kovartas paklausė:

— Bet jūs žinote, ką noriu padaryti?

— Taip, pone.

Vyras ir žmona atsakė vienu balsu.

— Sakykite, ką žinote, — paprašė Kovartas.

Betė Šraiver palinko į priekį.

— Mes žinome, kad nagrinėjate bylą. Aiškinatės, ar viskas joje vyko teisingai. Tiesa?

— Gana arti tiesos.

— Kas, jūsų manymu, galėjo būti neteisinga? — paklausė Džordžas Šraiveris. Pasakė švelniai, smalsiai — ne piktai.

— Na, aš norėjau užduoti šį klausimą jums. Ką manote apie teismo procesą?

— Tas kalės vaikas buvo nuteistas, štai ką manau... — greitai atsakė Šraiveris pakeltu balsu. Žmona padėjo ranką jam ant kojos ir jis akimirksniu nurimo.

— Mes ten buvome, pone Kovartai, — tarė Betė Šraiver. — Kiekvieną minutę. Matėme jį ten sėdintį. Matėme baimę jo akyse, pone, kažkokį beviltišką pyktį visiems aplinkiniams. Man sakė, kad jis nekenčia Pačiulos ir taip pat nekenčia visų čia gyvenančių žmonių — ir juodaodžių, ir baltaodžių. Ta neapykanta buvo matyti, kai jis rangėsi kėdėje. Manau, prisiekusieji irgi tai pastebėjo.

— O įrodymai?

— Jie paklausė, ar jis tai padarė, ir jis patvirtino. Kas taip sakytų, jei tai nebūtų tiesa? Jis teigė, kad tai padarė. Jo paties žodžiai. Jo prakeiktos baimės kupinos akys. Jo paties žodžiai.

Vėl stojo tyla, paskui Džordžas Šraiveris tarė:

— Žinoma, man buvo neramu, kad jie neturi daugiau įkalčių. Valandų valandas kalbėjom apie tai su Teniu ir detektyvu Vilkoksu. Tenis sėdėjo čia, kur sėdite jūs, daug vakarų. Jie paaiškino, kas atsitiko. Sakė, kad byla ir taip nelabai stipri. Tiek daug palankių atsitiktinumų atvedė jį į teismą. Po velnių, galbūt jie niekada nebūtų radę Džoanės — tai irgi tik paprasčiausia sėkmė.

Norėčiau, kad būtų buvę daugiau įrodymų, tikrai. Bet jie jų turėjo pakankamai. Jie turėjo jo paties žodžius ir man to užteko.

Taip ir maniau, pagalvojo Kovartas.

Po akimirkos Betė Sraiver tyliai paklausė:

— Ar jūs parašysite straipsnį?

Kovartas linktelėjo ir atsakė:

— Vis dar dvejoju, kokį straipsnį.

— Kas paskui?

— Nežinau.

Ji susiraukė ir tęsė:

— Tai jam padės, tiesa?

— Nežinau, — atsakė jis.

— Bet pakenkti negali, taip?

Jis vėl linktelėjo.

— Teisybė. Juk jis laukia, kada jam įvykdys mirties bausmę. Ką gi galėtų prarasti?

— Norėčiau, kad viskas taip ir liktų, — pasakė ji.

Ji atsistojo ir mostelėjo jam sekti paskui. Jie ėjo koridoriumi, vedančiu vienu iš namo sparnų. Ji sustojo prie vienų durų ir uždėjo ranką ant rankenos, bet neatidarė.

— Tikiuosi, jis ten liks tol, kol iškeliaus pas Abraomą. Kaip tik tada jam teks iš tiesų atsiskaityti už tai, ką padarė mūsų mergytei. Aš nenoriu jo mirties, ne. Bet taip pat nenoriu, kad jis gyventų. Darykite, ką manote esant reikalinga, pone Kovartai. Tik atsiminkite šitai.

Ji pravėrė duris.

Jis žvilgtelėjo į vidų ir pamatė mergaitės miegamąjį. Rožinės ir baltos spalvų sienų apmušalai ir minkšta, putli, klostėmis apjuosta lova. Ant jos buvo sudėti pliušiniai žaislai didelėmis liūdnomis akimis, o nuo lubų karojo du šviesūs pakabinami žaisliukai. Sienas puošė balerinų nuotraukos ir didelis gimnastės Meri Lu Reton plakatas. Stovėjo pilna knygų lentyna. Jis pastebėjo kelis pavadinimus — Mistė iš Činkotygo, Juodasis Gražuolis ir Mažosios moterys. Ant stalo stovėjo juokinga nuotrauka, kurioje Džoanė Šraiver buvo keistai išsidažiusi ir apsirengusi kaip mergina iš trečiojo dešimtmečio. Greta gulėjo dėžė netikrų brangenybių. Kambario kampe stovėjo didelis lėlių namas su mažomis figūrėlėmis, o ant lovos krašto kabojo rožinis pūkinis šalikas.

— Taip viskas atrodė tą rytą, kai ji mus paliko visiems laikams. Viskas taip ir pasiliks, — pasakė ji.

Tada nužudytosios mergaitės motina skubiai nusigręžė, jos akys paplūdo ašaromis, o iš širdies gilumos prasiveržė rauda. Akimirką ji nusisuko į sieną, jos pečiai drebėjo. Tada netvirtu žingsniu nutolo, dingo už kitų durų ir jas uždarė, bet to nepakako, kad nebesigirdėtų namuose aidinčio verksmo. Kovartas, žvilgtelėjęs į svetainę, pamatė mergaitės tėvą, įsmeigusį į tolį tuščią žvilgsnį — skruostais riedėjo ašaros, jis sėdėjo nejudėdamas. Norėjo užsimerkti, bet negalėjo liautis žiūrėjęs į mažosios mergaitės kambarį. Prieš akis iškilo visi mažų mergaičių daiktai, niekučiai, papuošalai ir akimirką jis manė uždusiąs. Motinos kūkčiojimas jam pačiam spaudė krūtinę. Manė prarasiąs sąmonę, bet prisivertė nusigręžti nuo kambario, žinodamas, kad niekada jo neužmirš, ir atsisuko į detektyvą Vilkoksą. Akimirką bandė atsiprašyti ir padėkoti Džordžui Šraiveriui, bet suprato, kad jo žodžiai būtų tokie pat tušti kaip jų agonija. Todėl ant pirštų galų, tarytum sielos plėšikas, išėjo pro duris.

Kovartas tyliai sėdėjo leitenanto Brauno biure. Detektyvas Vilkoksas, nekreipdamas dėmesio į reporterį, sėdėjo už stalo įsmeigęs akis į didelį aplanką su užrašu ŠRAIVER. Jie tylėjo nuo tada, kai paliko Šraiverių namus. Kovartas pažvelgė pro langą ir išvydo, kaip didelis ąžuolas linksta nuo staigaus vėjo gūsio, lapuotos šakos neramiai blaškosi į visas puses, kaip lėtai sugrįžta į vietą.

Jo susimąstymą nutraukė Vilkoksas, pagaliau radęs tai, ko ieškojo. Jis numetė priešais geltono vyniojamojo popieriaus voką.

— Štai. Mačiau, kaip ilgai žiūrėjot į Džoanės Šraiver nuotrauką jos namuose. Manau, turėtumėte pamatyti, kaip atrodė, kai Fergiusonas ją pribaigė.

Detektyvo balse nebeliko jokio apsimetinėjimo. Kiekvienas žodis sklido beveik nevaržomai.

Jis nieko nesakydamas paėmė voką ir ištraukė nuotraukas. Pirmoji buvo baisiausia — Džoanė Šraiver paguldyta ant skrodimo stalo, paruošta autopsijai. Purvas ir kraujas slėpė jos bruožus. Ji buvo nuoga, kūnas vos pradėjęs rodyti brendimo požymius. Jis matė pjūvius ir durtines žaizdas ant jos krūtinės. Pilvas ir tarpkojis taip pat buvo subadyti peiliu. Jis žiūrėjo ir nežinojo, ar jam nepasidarys bloga, todėl nukreipė žvilgsnį į mergaitės veidą. Šis buvo išbrinkęs, oda nukarusi — dėl ilgo laiko, praleisto vandenyje. Akimirką toptelėjo — kiek kūnų yra matęs įvairiose nusikaltimo vietose, taip pat šimtus autopsijos nuotraukų iš teismų, apie kuriuos rašė. Vėl pažvelgė į Džoanės Šraiver palaikus ir pastebėjo, kad, nepaisant viso jai padaryto blogio, ji liko maža mergaitė. Tai išliko jos veide net po mirties. Tas jį dar labiau skaudino.

Ėmė žiūrėti kitas nuotraukas, daugiausia iš nusikaltimo vietos, kur buvo matyti, kaip ji atrodė vos ištraukta iš pelkės. Pamatė įrodymus to, ką pasakojo Briusas Vilkoksas: aplink kūną purve buvo daug pėdsakų. Toliau žiūrinėdamas nuotraukas matė ir daugiau nusikaltimo vietos suniokojimo įrodymų; akis pakėlė tik tada, kai durys už jo atsidarė ir pasigirdo Vilkokso balsas:

— Jėzau, Teni, kur taip užtrukai?

Kovartas atsistojo ir jo akys susitiko su leitenanto Teodoro Brauno akimis.

— Malonu susipažinti, pone Kovartai, — tarė policininkas, tiesdamas ranką.

Kovartas, nerasdamas žodžių, ją paspaudė. Jis akimirksniu nužvelgė visą vyro figūrą: Tenis Braunas buvo aukštas, daugiau kaip metro aštuoniasdešimties, plačių pečių, ilgomis stipriomis rankomis. Trumpai nusikirpęs, su akiniais. Ir, svarbiausia, jis buvo juodaodis, sodrios tamsios onikso spalvos.

— Kas nors negerai? — paklausė Tenis Braunas.

— Ne, — atsakė Kovartas atsipeikėdamas. — Nežinojau, kad jūs juodaodis.

— Gal jūs ten, mieste, manot, kad mes visi čia balti kaip Vilkoksas?

— Ne. Tiesiog nustebau. Atsiprašau.

— Nieko tokio. Tiesą pasakius, — policininkas tęsė Tamiu, be jokio akcento balsu, — aš pratęs prie nuostabos. Jei nuvažiuotumėte į Mobailį, Montgomerį ar Atlantą, sutiktumėte daugiau juodaodžių policininkų uniformomis. Viskas keičiasi. Net policijoje, nors nemanau, kad tuo patikėtumėt.

— Kodėl?

— Nes, — tęsė Braunas paprastai ir aiškiai, — vienintelė priežastis, dėl kurios jūs čia, yra ta, kad tikite tuo mėšlu, kurį jums pasakojo tas šunsnukis žudikas ir jo advokatas.

Kovartas nutylėjo. Jis tiesiog atsisėdo ir žiūrėjo, kaip leitenantas sėdasi ten, kur ką tik sėdėjo Vilkoksas. Detektyvas paėmė sulankstomą kėdę ir atsisėdo prie leitenanto.

— Ar tikit visu tuo? — staiga paklausė Braunas.

— Kodėl klausiate? Nejau jums svarbu žinoti, kuo tikiu?

— Na, viskas būtų daug paprasčiau. Sakytumėte — taip, tikiu, kad to vaikio prisipažinimą išgavote jėga, ir mums nebūtų apie ką daugiau kalbėtis. Aš sakyčiau — ne, mes to nedarėme, tai nesąmonė, jūs užsirašytumėte mano žodžius mažoje užrašų knygutėje ir viskas tuo baigtųsi. Jūs parašytumėte straipsnį, ir kas bus, tas bus.

— Nebūtina viską daryti taip paprastai, — tarė Kovartas.

— Taip ir maniau, — pasakė Braunas. — Tai ką norite žinoti?

— Noriu žinoti viską. Nuo pat pradžių. O ypač — kodėl jūs pirmiausia areštavote Fetgiusoną, dar noriu sužinoti apie tą prisipažinimą. Nieko nenutylėkite. Argi ne taip sakytumėte tam, kuris rašytų jums prisipažinimą?

Tenis Braunas klestelėjo savo stambų kūną ant kėdės ir nusišypsojo, bet ne iš pasitenkinimo.

— Taip, būtent taip ir pasakyčiau, — atsakė.

Jis mąstė, sukiodamasis kėdėje, bet visą laiką nenuleido akių nuo Kovarto.

— Robertas Erlas Fergiusonas buvo pirmas pagrindinių įtariamųjų sąrašėlyje nuo pat tos akimirkos, kai radome mergaitę.

— Kodėl?

— Jis buvo įtariamas kitais užpuolimais.

— Tikrai? Nieko apie tai negirdėjau. Kokie kiti užpuolimai?

— Pustuzinis išprievartavimų Santa Rozos apygardoje ir prie Alabamos sienos netoli Atmoro ir Minetės įlankos.

— Kokių turite įrodymų, kad jis susijęs su kitais užpuolimais?

Braunas papurtė galvą.

— Jokių. Jis fiziškai atitiko geriausią, kokį tik galėjome sukurti su tų vietų policija, modelį. Visi išprievartavimai įvykdyti tuo metu, kai jis buvo ne mokykloje, kai per atostogas lankė savo senąją močiutę.

— Taip, o kas dar?

— Tai viskas.

Kovartas akimirką tylėjo.

— Viskas? Jokių kaltės įrodymų, siejančių jį su nusikaltimais. Tikiuosi, bent parodėte jo nuotrauką toms moterims.

— Taip. Niekas jo neatpažino.

— O jo mašinoje rastas plaukas — tas, kuris buvo ne Džoanės Šraiver — ar sutikrinote jį su kitų bylų aukomis?

— Taip.

— Ir?

— Jokio atitikimo.

— Ar kitais užpuolimų atvejais veikta taip pat, kaip ir pagrobiant Šraiver?

— Ne. Visose tose bylose buvo panašumų, bet jos skyrėsi. Vienais atvejais grasinta šautuvu, kitais — peiliu. Keletas moterų sektos iki namų. Vieną jų užpuolė bebėgiojančią. Neaptikome jokio nuolatinio derinio.

— Ar aukos buvo baltaodės?

— Taip.

— Ar jos buvo jaunos, kaip Šraiver?

— Ne. Jos buvo suaugusios.

Kovartas stabtelėjo, pasvarstė ir vėl ėmė klausinėti:

— Leitenante, ar žinote, ką byloja FTB statistiniai duomenys apie juodaodžių išprievartautas baltaodės?

— Žinau, kad jūs man tą statistiką netrukus pasakysite.

Kovartas tęsė:

— Mažiau nei keturi procentai žinomų atvejų visoje šalyje. Retas nusikaltimas, nepaisant visų stereotipų ir paranojos. O kiek tokių atvejų buvo Pačiuloje prieš Robertą Erlą Fergiusoną?

— Nė vieno. Tik neaiškinkite man apie stereotipus.

Braunas niūriai dėbtelėjo į Kovartą. Vilkoksas piktai pasimuistė kėdėje.

— Statistika nieko nereiškia, — tyliai pridūrė.

— Ne? — paklausė Kovartas. — Gerai. Bet jis buvo sugrįžęs namo atostogauti.

— Tiesa.

— Ir niekas jo nemėgo. Tai aš jau supratau.

— Teisybė. Jis buvo klastingas šunsnukis. Niekino žmones.

Kovartas nustebęs pažvelgė į policininką.

— Ar žinot, kaip kvailai tai skamba? Nemėgstamas žmogus atvažiuoja aplankyti savo senelės, o jūs jį areštuojate už išprievartavimą. Nenuostabu, kad jam čia nepatiko.

Tenis Braunas norėjo piktai atsikirsti, bet susilaikė. Kelias sekundes tiesiog žiūrėjo į Kovartą, lyg bandydamas įsigręžti į jį žvilgsniu. Pagaliau lėtai atsakė:

— Taip. Žinau, kaip kvailai tai skamba. Tikriausiai mes kvaili žmonės.

Jis rūsčiai prisimerkė.

Kovartas pasilenkė į priekį ir prabilo ramiu, bejausmiu balsu. Jūs už mane ne pranašesni, pagalvojo.

— Pirmiausia nuvažiavote jo ieškoti į senelės namus?

— Tiesa.

Braunas vėl ketino kažką sakyti, bet susilaikė. Kovartas jautė įtampą, žinojo, ką šis ketina sakyti. Todėl pasakė tai už jį:

— Todėl, kad kažką nujautėt, taip? Senas geras šeštasis policininko jausmas. Įtarimas, pagal kurį turėjote veikti. Juk tai ketinot sakyti, tiesa?

Braunas pervėrė jį žvilgsniu.

— Tiesa. Taip. Būtent.

Jis nutilo ir pažvelgė į Vilkoksą, paskui vėl į Kovartą.

— Briusas sakė, kad jūs apsukrus, — tyliai pratarė, — turbūt ir pats turėjau tai pastebėti.

Kovartas pažvelgė į leitenantą tokiu pat lediniu žvilgsniu, kokiu šis žiūrėjo į jį.

— Aš ne apsukrus. Tiesiog elgiuosi taip, kaip elgtumėtės ir jūs.

— Netiesa, — kandžiai pasakė Braunas. — Aš nepadėčiau tam šunsnukiui žudikui išvengti mirties bausmės.

Abu, reporteris ir policininkas, tylėjo.

Po kelių akimirkų Braunas tarė:

— Manau, kad šis pokalbis pakrypo netinkama linkme.

— Taip, jei norite mane įtikinti, kad Fergiusonas — melagis.

Braunas atsistojo ir ėmė žingsniuoti po kambarį, akivaizdžiai kažką sudėtinga svarstydamas. Jis ėjo įsitempęs, kaip sprinteris prie starto linijos, laukdamas šūvio ir varžybų pradžios. Jo raumenys judėjo laisvai, tai Kovartui bylojo, kad jis ne iš tų, kuriems patiktų būti apribotiems erdvės ar smulkmenų.

— Jis buvo nedoras, — prabilo policininkas. — Supratau tai, vos tik jį pamačiau pirmąkart, dar gerokai iki Džoanės nužudymo. Aišku, tai ne įrodymas, bet aš tai žinojau.

— Kada tai buvo?

— Metai prieš žmogžudystę. Aš jį pavariau nuo mokyklos. Jis tiesiog sėdėjo automobilyje ir žiūrėjo, kaip išeina vaikai.

— Ką jūs ten darėte?

— Paėmiau iš mokyklos savo dukrą. Tada jį ir pastebėjau. Paskui dar kelis kartus mačiau. Kaskart jis darė ką nors, kas man kėlė nerimą. Lūkuriavo negerose vietose negeru metu. Arba lėtai važiuodavo gatve, sekdamas kokią jauną moterį. Aš ne vienintelis tai pastebėjau. Keli kiti Pačiulos policijos patruliai man sakė tą patį. Kartą jis įkliuvo — apie vidurnaktį už mažo gyvenamojo namo tiesiog stoviniavo. Pamatęs pravažiuojantį patrulį bandė slėptis. Kaltinimai iškart buvo atmesti. Bet vis tiek...

— Aš vis dar negirdžiu nieko panašaus į įrodymus.

— Po velnių! — leitenanto balsas pirmą kartą pakilo. — Ar negirdite? Mes jų neturėjome. Viskas, ką turėjome, buvo įspūdžiai. Kaip tas įspūdis, kurį susidarai, kai nueini pas Fergiusoną, o jis valo savo automobilį, jau atpjovęs gabalą kilimo. Kaip tai, kad pamačius mus, pirmi jo žodžiai, dar nė neišgirdus klausimo, buvo: „Tai mergaitei aš nieko nepadariau“. Ir kaip tada, kai jis sėdėjo tardymo kambaryje ir juokėsi, nes žinojo, kad neturime jokių įrodymų. Bet visi tie įspūdžiai susidėjo į kai ką daugiau nei nuojauta, nes jis pagaliau prakalbo. Taip, pone, pasirodo, visi tie įspūdžiai buvo teisingi, nes jis prisipažino nužudęs tą mažą mergaitę.

— O kur peilis? Kur jo drabužiai, sutepti krauju ir purvu?

— Jis mums nepasakė.

— Ar jis sakė, kaip slapta stebėjo mokyklą? Kaip įviliojo ją į automobilį? Ką jis jai kalbėjo? Ar ji priešinosi? Ką jis jums pasakė?

— Štai, po velnių, pats paskaitykite.

Leitenantas Braunas griebė nuo stalo pluoštą popierių ir ištiesė juos Kovartui. Šis pamatė, kad tai prisipažinimo įrašas, darytas teismo stenografininko. Jis buvo trumpas, tik trijų puslapių. Abu detektyvai išdėstė jam visas jo teises, ypač teisę į advokatą. Teisių išdėstymas užėmė daugiau nei vieną prisipažinimo lapą. Jie paklausė, ar jis viską suprato, ir jis atsakė, kad suprato. Pirmasis buvo tradicinis policininkų klausimas: „Ar 1987 metų gegužės 4 dieną apie trečią valandą dienos jūs buvote Grand ir Spring gatvių sankryžoje, netoli Kingo pradinės mokyklos?“ Fergiusonas atsakė vienu „taip“. Detektyvai paklausė, ar jis matė jauną moterį, vėliau jam žinomą kaip Džoanė Šraiver, ir jo atsakymas vėl buvo teigiamas. Tada jie stropiai pakartojo visą scenarijų, užduodami klausimus ir gaudami teigiamus atsakymus, bet nė karto netikslino nė mažiausios smulkmenos. Kai paklausė apie ginklą ir kitus svarbius nusikaltimo aspektus, jis atsakė neatsimenąs. Paskutiniu klausimu siekta įrodyti, kad nusikaltimas apgalvotas iš anksto. Tai buvo klausimas, kuris nulėmė Fergiusonui mirties bausmę: „Ar jūs tą dieną atvažiavote į tą vietą, kad pagrobtumėte ir nužudytumėte mergaitę?“ Jis vėl atsakė paprastu šiurpiu „taip“.

Kovartas papurtė galvą. Fergiusonas nepasakė nieko, išskyrus vienintelį vis kartojamą „taip“. Jis pasisuko į Brauną ir Vilkoksą.

— Ne toks jau tobulas prisipažinimas.

Vilkoksas, iki tol neramiai muistęsis iš aiškiai kylančio pykčio, pagaliau pašoko nuo įtūžio įraudęs ir puolė grūmoti reporteriui kumščiu.

— Ko, po galais, norit? Po velnių, jis tą mergaitę nužudė, tai taip tikra, kaip tai, kad aš čia stoviu. Jūs tiesiog nenorit girdėti tiesos, velniai griebtų!

— Tiesos? — Kovartas papurtė galvą. Atrodė, kad Vilkoksas tuoj sprogs. Jis šoko iš už stalo, sugriebė Kovartą už atlapų ir pakėlė.

— Tu mane tuoj labai supykdysi, Šikniau. O juk nenori to daryti!

Tenis Braunas persisvėrė per stalą, viena ranka sugriebė detektyvą ir atstūmė, lengvai suvaldydamas liaunesnį ir smulkesnį vyrą. Jis nepratarė nė žodžio net tada, kai Vilkoksas atsigręžė į viršininką vis dar purslodamas nuo menkai slepiamo įniršio. Detektyvas bandė kažką sakyti Braunui, paskui atsisuko į Kovartą. Galiausiai įsitempęs, sugniaužęs kumščius išlėkė iš kambario.

Kovartas išsilygino švarką ir sunkiai atsisėdo. Jis įkvėpė ir iškvėpė, jausdamas ausyse pulsuojant adrenaliną. Po kelių minučių tylos pažvelgė į Brauną.

— Gal sakysit, kad jis nemušė Fergiusono? Kad neprarado savitvardos per trisdešimt šešias tardymo valandas?

Leitenantas akimirką tylėjo, galvodamas, bandydamas įvertinti pykčio protrūkio padarytą žalą. Tada papurtė galvą.

— Ne, tiesa ta, kad jis taip darė. Pačioje pradžioje, vieną ar du kartus, kol jo nelaikiau. Tiesiog trenkė Fergiusonui į veidą.

— Jokio smūgio į pilvą?

— Nieko panašaus nemačiau.

— O kaip telefonų knyga?

— Senas būdas, — liūdnai pratarė Braunas dar tyliau. — Ne. Nepaisant to, ką sako ponas Fergiusonas.

Leitenantas pirmąkart nusisuko ir pažvelgė pro langą. Po kelių akimirkų prabilo:

— Pone Kovartai, nemanau, kad galėčiau priversti jus suvokti. Tos mažos mergaitės mirtis mus visus smarkiai sujaudino, ir tai dar nepraėjo. Mums tai yra blogiausia. Reikėjo iš to nuojautų kratinio sukurti bylą. Tai mus pakeitė. Mes nebuvome nedori ar pikti. Bet norėjome sugauti žudiką. Aš nemiegojau tris paras. Mes visi nemiegojome. Bet mes jį sučiupome, o jis lyg niekur nieko vaipėsi prieš mus. Nekaltinu Briuso Vilkokso už tai, kad jis truputį prarado savitvardą. Manau, mes visi buvome prie ribos. Ir net tada, kai išgavome prisipažinimą — jūs teisus, tai nėra puikus prisipažinimo pavyzdys, bet tai viskas, ką galėjom išpešti iš to slapuko kalės vaiko — net tada viskas buvo labai trapu. Tas nuosprendis laikosi ant labai plonų gijų. Mes tai žinome. O tada atsirandate jūs, užduodate klausimų, kiekvienas jų tas gijas po truputį trauko ir mes visi šiek tiek netenkame proto. Taigi. Tai mano atsiprašymas už kolegą. Ir už tai, kad nusiunčiau jus pas Sraiverius. Nenoriu, kad šitas teismo nuosprendis būtų pakeistas. Labiau nei kada nors nenoriu, kad viskas būtų prarasta. Negalėčiau pažvelgti žmonėms į akis. Negalėčiau pažvelgti į akis savo šeimai. Negalėčiau pažiūrėti į akis sau pačiam. Noriu, kad tas vyras mirtų už tai, ką padarė.

Leitenantas baigė kalbą ir laukė Kovarto atsakymo. Reporteris pajuto staiga aplankius sėkmę ir pabandė pasinaudoti proga.

— Kokia jūsų departamente tvarka dėl ginklų tardymo kambaryje?

— Paprasta — jų ten nesinešama. Juos atiduodame budinčiam seržantui. Kiekvienas policininkas tai žino. Kodėl klausiate?

— Ar galėtumėt atsistoti?

Braunas gūžtelėjo pečiais ir atsistojo.

— Dabar parodykite man savo kulkšnis.

Jis atrodė nustebęs, dvejojo.

— Nesupratau?

— Padarykite man tą malonę, leitenante.

Braunas piktai žiūrėjo į jį.

— Norite tai pamatyti?

Jis pakėlė koją, uždėjo ant stalo ir patraukė savo kelnių klešnę. Prie blauzdos buvo pririštas mažas rudos odos revolverio dėklas su trisdešimt aštunto kalibro trumpavamzdžiu revolveriu.

Leitenantas nuleido klešnę.

— Ar jūs nukreipėte tą ginklą į Fergiusoną ir pasakėte jam, kad nužudysite, jei jis neprisipažins?

— Žinoma, ne.

Detektyvo balse skambėjo šaltas pasipiktinimas.

— Ir niekada nepaspaudėte gaiduko, kad šis pataikytų į tuščią šovinio lizdą?

— Ne.

— Tai kaip jis sužinojo apie tą ginklą, jei jūs jo neparodėte?

Braunas per stalą piktai žvelgė į Kovartą ledinio įtūžio pilnomis akimis.

— Šitas pokalbis baigtas, — tarė rodydamas duris.

— Klystat, — atsistodamas atsakė Kovartas. — Viskas dar tik prasideda.