VIENUOLIKTAS SKYRIUS

Panika

Jis jautėsi taip, lyg kristų. Nevaldomai vartaliotųsi aukštyn kojom į juodąją skylę.

— Pone Kovartai?

Jis giliai įkvėpė.

— Pone Kovartai, ar jums viskas gerai?

Jis nukrito ir kūnas subyrėjo į šipulius.

— Ei, pone Kovartai, ar girdite mane?

Kovartas atmerkė akis ir pamatė tvirtą išblyškusį seržanto Rodžerso veidą.

— Jums reikia eiti į savo vietą, pone Kovartai. Mes nieko nelaukiam, visi oficialūs liudytojai turi būti susodinti prieš vidurnaktį.

Seržantas sustojo, perbraukė per plaukų skyrimą savo didele ranka, išduodamas nuovargį ir įtampą.

— Tai ne filmas, į kurį gali vėluoti. Ar jau viskas gerai?

Kovartas linktelėjo galvą.

— Tai visiems sunki naktis, — tarė seržantas. — Tiesiog įeikit pro tas duris. Pamatysite prieš save kėdę, greta detektyvo iš Eskambijos apygardos. Ten Salis liepė jus pasodinti. Jis kaip tik to norėjo. Ar galite paeiti? Ar tikrai viskas gerai?

— Išgyvensiu, — iškrenkštė Kovartas.

— Nėra taip blogai, kaip atrodo, — pasakė kalėjimo sargybinis. Tada papurtė galvą. — Ne, netiesa. Yra taip blogai, kaip tik gali būti. Jei tau tai nekelia pasibjaurėjimo — esi ne žmogus. Bet išgyvensi. Tiesa?

Kovartas nurijo seiles.

— Taip.

Kalėjimo sargybinis įdėmiai į jį pažiūrėjo.

— Salis turbūt prikalbėjo kažko baisaus. Ką jis tiek laiko pasakojo? Atrodot, tarsi būtumėt pamatęs vaiduoklį.

Taip ir buvo, pagalvojo Kovartas. Bet atsakė:

— Apie mirtį.

Seržantas prunkštelėjo.

— Jis tikrai apie tai nusimano. Dabar pats ją pamatys. Paskubėkit, pone Kovartai. Mirtis nelaukia.

Kovartas žinojo, apie ką jis kalba, ir papurtė galvą.

— Tiesą sakant, laukia, — tarė. — Ji laukia geros progos.

Seržantas Rodžersas įsižiūrėjo į reporterį.

— Na, juk ne jūs dabar žygiuosite į paskutinę savo eiseną. Ar tikrai viskas gerai? Nenorėčiau, kad kas nors ten prarastų sąmonę ar iškeltų sceną. Kai vykdomos mirties bausmės, reikia laikytis etiketo.

Sargybinis bandė ironiškai nusišypsoti.

Kovartas žengė vieną netvirtą žingsnį kambario link, atsigręžė ir pasakė:

— Man bus viskas gerai.

Jis norėjo nusijuokti iš to melo, kurį ką tik pasakė. Gerai, tarė pats sau. Man bus gerai. Jautėsi taip, lyg jame kalbėtų kažkoks svetimas balsas. Žinoma, jokių problemų. Nieko tokio.

Viskas, ką padariau, — išlaisvinau žudiką.

Jis staiga pamatė siaubingą Roberto Erlo Fergiusono, stovinčio priešais mažą namą Kise, viziją, kurioje šis juokėsi iš jo, įeidamas vidun atlikti savo sutarties dalies. Žudiko balsas aidėjo jo galvoje. Tada jis prisiminė 20 ir 25 centimetrų Džoanės Šraiver nuotraukas, darytas tada, kai ją ištraukė iš pelkės, kurioje rado. Prisiminė, kokios lipnios jos atrodė — lyg būtų permirkusios krauju.

Aš miręs, vėl pagalvojo.

Bet privertė kojas judėti į priekį, įžengė pro duris likus dviem minutėms iki vidurnakčio.

Pirmos akys, kurias jis pamatė, buvo Briuso Vilkokso. Smulkusis detektyvas sėdėjo pirmoje eilėje, vilkėjo ryškiai languotą sportinį švarką — tai buvo bjaurus, bet labai juokingas tuoj įvyksiančios egzekucijos kontrastas. Anas nenoromis šyptelėjo ir mostelėjo jam prisėsti šalia. Kovartas greitai apsižvalgė, pasižiūrėjo į kitus liudytojus, sėdinčius ant sulankstomų į dvi eiles sustatytų kėdžių, įdėmiai žiūrinčius tiesiai prieš save, lyg bandytų atmintyje užfiksuoti kiekvieną šio įvykio smulkmeną. Jie visi atrodė kaip vaškiniai, kaip statulėlės. Niekas nejudėjo.

Nuo mirties bausmės vykdymo kameros juos skyrė stiklinė siena, todėl atrodė, kad jie viską mato lyg ant scenos ar kokio keisto trimačio televizoriaus ekrane. Kameroje stovėjo keturi žmonės: du pareigūnai su uniformomis, trečiasis — gydytojas su mažu juodu medicininiu krepšeliu ir vienas vyras su kostiumu — kažkas sušnabždėjo, kad tai valstijos teisingumo ministro pavaduotojas — laukė po didžiuoju elektriniu laikrodžiu.

Jis žiūrėjo, kaip pjaudama laiką slenka ilgoji rodyklė.

— Sėskis, Kovartai, — sušnypštė detektyvas. — Tuoj prasidės spektaklis.

Kovartas pamatė du reporterius iš The Tampa Tribūne ir The St. Petersburg Times. Jie atrodė paniurę, bet, kaip ir detektyvas, mostelėjo jam prisėsti. Už jų buvo moteris iš Majamio televizijos stoties. Jos akys žvelgė tiesiai į priekį, į vis dar tuščią elektros kėdę, stovinčią už stiklo sienos. Jis pamatė, kaip ji stipriai apvyniojo kumštį maža balta nosinaite.

Klupinėdamas jis atėjo į savo vietą ir atsisėdo. Tvirtas kėdės metalas degino nugarą.

— Sunki naktis, ar ne, Kovartai? — sušnabždėjo detektyvas.

Jis neatsakė.

Detektyvas suniurnėjo:

— Vis tiek ne tokia sunki kaip kai kuriems kitiems.

— Nebūčiau tuo visiškai tikras, — tyliai atsakė Kovartas. — Kaip čia patekote?

— Tenis turi draugų. Jis norėjo pamatyti, ar Salivanas tikrai nieko nedarys. Aš vis tiek netikiu tuo mėšlu, kurį parašei, netikiu, kad jis nužudė mažąją Džoanę. Tenis sakė, kad nežino, kas atsitiktų, jei Salivanas nepateiktų apeliacijos. Bet mano, kad jei jis nieko nedarys, ir aš tai pamatysiu, tai mane išmokys pagarbos teisėtvarkos sistemai. Tenis visada bando mane ko nors išmokyti. Sako, kad žmogus tampa geresniu policininku, jei žino, kuo viskas baigiasi.

Detektyvo akys blizgėjo nuo velniško sąmojo.

— Ar tai suveikė? — paklausė Kovartas.

Vilkoksas papurtė galvą.

— Taip dar neatsitiko. Vis dar sėdžiu mokinio suole, — jis šyptelėjo Kovartui. — Atrodote išblyškęs. Kažkas kelia nerimą?

Kovartui nespėjus atsakyti, Vilkoksas sukuždėjo:

— Tars paskutinį žodį? Išmušė vidurnaktį.

Jie palaukė kelias akimirkas.

Šoninės durys atsivėrė ir įėjo kalėjimo viršininkas. Bleiras Salivanas sekė paskui jį, iš abiejų pusių laikomas sargybinių, dar vienas ėjo jam iš paskos. Jo veidas buvo pastėręs ir pabalęs — jis buvo panašus į lavoną. Kūnas atrodė mažas ir liguistas. Jis vilkėjo paprastus baltus marškinius, užsagstytus iki kaklo, ir tamsiai mėlynas kelnes. Kunigas, nešinas Biblija, su nusivylimo ir nerimo išraiška veide sekė paskui. Kunigas nuėjo į vieną kambario pusę, stabtelėdamas tik linktelėti kalėjimo viršininkui, ir atsivertė Šventąjį Raštą. Pradėjo tyliai skaityti. Kovartas pamatė, kaip išsiplėtė Salivano akys pamačius kėdę. Jis žvilgtelėjo į telefoną ant sienos ir akimirksnį atrodė, kad keliai sulinko, jis susvyravo.

Bet kone iš karto susitvardė ir visos abejonės dingo. Tai pirmas kartas, kai galima pamatyti Salivaną besielgiantį žmogiškai, pagalvojo Kovartas. Tada viskas pajudėjo greičiau, su begarsiam filmui būdingais trūkčiojimais.

Salivaną nuvedė prie kėdės, du sargybiniai atsiklaupė prie jo ir pradėjo tvirtinti kojų ir rankų pančius. Rudi odiniai diržai perjuosė Salivano krūtinę, suraukdami baltus marškinius. Vienas sargybinis pritvirtino elektrodą prie kalinio kojos. Kitas užėjo už kėdės ir, paėmęs gaubtą, pasiruošė nuleisti jį Salivanui ant galvos.

Kalėjimo viršininkas žengė į priekį ir pradėjo skaityti juodai įrėmintą įsakymą dėl mirties bausmės įvykdymo, pasirašytą Floridos gubernatoriaus. Kiekvienas skiemuo kėlė Kovartui baimę, lyg būtų skaitoma jam. Viršininkas stengėsi skaityti kuo greičiau, paskui staiga įkvėpė ir pabandė kalbėti lėčiau. Jo balsas skambėjo silpnai, lyg iš toli. Sienose buvo įtaisyti garsiakalbiai, o mirties kameroje paslėpti mikrofonai.

Kalėjimo viršininkas baigė skaityti. Akimirką jis žiūrėjo į popieriaus lapą, lyg ieškodamas, ką dar perskaityti. Tada pakėlė galvą ir pasižiūrėjo į Salivaną.

— Ar tarsite paskutinį žodį? — tyliai paklausė.

— Ušsikrušk! Greičiau junk! — atsakė Salivanas. Jo balsas neįprastai drebėjo.

Kalėjimo viršininkas dešine ranka, kuria laikė susuktą įsakymą, mostelėjo sargybiniui, stovinčiam už elektros kėdės. Šis greitai užmovė ant kalinio galvos kaukę ir uždėjo juodą gaubtą. Tada prie jo viršaus pritvirtino didelį elektros konduktorių. Salivanas staiga pradėjo muistytis, smarkiai įtempė laikančius pančius. Kovartas pamatė, kaip drakonų tatuiruotės ant jo rankų atgijo, raumenys po oda ėmė trūkčioti ir tampytis. Sausgyslės ant jo kaklo įsitempė kaip virvės, traukomos staigių audros vėjų.

Salivanas kažką šaukė, bet balsą slopino odinis smakro dirželis ir liežuvio pamušas, įspraustas tarp dantų. Jo žodžiai virto nesuprantamu murmėjimu ir dejonėmis, tai nutylančiais, tai vėl garsėjančiais panikos šūksniais. Liudytojų kambaryje nebuvo jokio garso, išskyrus įtemptą kvėpavimą.

Kovartas pamatė, kaip policijos viršininkas beveik nepastebimai linktelėjo kažkam kitame kambario gale. Ten buvo mažas plyšys ir vieną akimirką jis pamatė akis.

Egzekutoriaus akis.

Jos pažvelgė į vyrą kėdėje ir dingo.

Staiga pasigirdo dunkstelėjimas.

Kažkas aiktelėjo. Kitas žmogus garsiai sukosėjo. Pasigirdo keli pašnibždom ištarti keiksmai. Šviesos akimirką pritemo. Paskui kambaryje vėl stojo tyla.

Kovartas negalėjo kvėpuoti. Jis jautėsi taip, lyg kažkieno ranka būtų suėmusi jo plaučius ir išspaudusi iš jų visą orą. Nejudėdamas žiūrėjo, kaip Salivano kumščių spalva keičiasi iš rožinės į baltą ir pagaliau pilką.

Policijos viršininkas vėl linktelėjo į kambario galą.

Iš tolo atskriejo elektros generatoriaus zvimbimas ir šokas nukrėtė mažąją patalpą. Silpnas keptos mėsos kvapas smelkėsi pro šnerves ir pripildė pilvą naujo šleikštulio.

Praėjo dar šiek tiek laiko, gydytojas palaukė, kol 2500 voltų išlydis išėjo iš mirusiojo kūno. Tada žengė prie jo, iš juodojo krepšelio imdamas stetoskopą.

Viskas buvo baigta. Kovartas matė, kaip žmonės mirties bausmės vykdymo kambaryje apsupo Salivano kūną, suglebusį ant glotnios ąžuolinės kėdės. Jie atrodė kaip darbininkai, išardantys dekoracijas po nevykusio spektaklio. Jis drauge su kitais liudytojais įdėmiai žiūrėjo, norėdamas pamatyti mirusiojo veidą, kai iš kėdės jį kėlė į juodą guminį krepšį. Bet Salivaną išnešė per greitai, kad kas nors pamatytų, jo išsprogusias akis ir juodai raudoną odą. Kūną neštuvais ant ratukų išvežė pro šonines duris. Tai turėtų būti siaubinga, pagalvojo jis, bet jiems tai tiesiog rutina. Čia turbūt baisiausia viso šito dalis. Tai tarsi konvejerinis blogio apdorojimas. Kai į sistemą patenka naujas žudikas, jis teisiamas, baudžiamas, tada pasėdi mirtininko kameroje, o galų gale jį išveža pro tas duris tiesiai po pasisėdėjimo elektros kėdėje. Supakuota ir užkonservuota mirtis pateikiama taip pat paprastai, kaip rytinis paštas.

— Galim išbraukti vieną blogiuką, — pasakė Vilkoksas. Iš jo balso išgaravo visas linksmumas, jį pakeitė tuščias pasitenkinimas. — Viskas baigta... — detektyvas žvilgtelėjo į Kovartą. — Išskyrus ginčus.

Kartu su kitais liudytojais jis ėjo koridoriumi link vietos, kur grūdosi reporterių ir demonstrantų grupė. Vestibiulį užliejo dirbtinės televizijos kamerų šviesos, nušviesdamos jį nežemišku švytėjimu. Nublizgintos grindys žvilgėjo, o baltos sienos tarsi virpėjo nuo šviesos. Ant laikinos pakylos buvo sustatyti mikrofonai. Kai kalėjimo viršininkas priėjo prie susirinkusiųjų ir iškėlė ranką, norėdamas nuslopinti minios balsų ūžesį, Kovartas pabandė nusėlinti į kitą kambario pusę, nuslinkti prie ten esančių durų, bet aplink nebuvo jokių šešėlių, kuriuose jis būtų galėjęs pasislėpti.

— Perskaitysiu trumpą pareiškimą, — pasakė kalėjimo viršininkas. Jo balsas gergždė nuo įtampos. — Paskui atsakysiu į jūsų klausimus. Tada ten dalyvavę reporteriai informuos jus smulkiau.

Jis pasakė, kad oficialus mirties laikas yra 00:08. Kalėjimo viršininkas toliau monotoniškai dėstė, kad Teisingumo ministerijos atstovas dalyvavo rengiant Salivaną mirties bausmei ir ją vykdant, norėdamas įsitikinti, jog dėl tų įvykių nėra ko daugiau diskutuoti ir kad vėliau niekas nepradėtų skleisti, jog buvo nepaisoma Salivano teisių, kad jis buvo išjuoktas ar sumuštas. Taip jau buvo atsitikę prieš daugelį metų, kai valstijoje grąžinus mirties bausmę ji buvo įvykdyta apgailėtinam bastūnui, vardu Džonas Spenkelinkas. Kalėjimo viršininkas pasakė, kad Salivanas atsisakė paskutinės progos pateikti apeliaciją tiesiai iš egzekucijos kambario. Jis persakė paskutinius Salivano žodžius šitaip: „Necenzūrinis. Greičiau junk.“

Fotografų kameros dūzgė ir spragsėjo kaip visas būrys plasnojančių mechaninių paukščių.

Kalėjimo viršininką pakeitė trys reporteriai. Visi jie skaitė iš savo užrašų knygučių, šaltai pasakojo kiekvieną mirties bausmės įvykdymo smulkmeną. Jie visi buvo išbalę, bet balsai skambėjo ramiai. Moteris iš Majamio sakė miniai, kad kai Salivano kūnu perėjo srovėjo pirštai įsitempė, po to susigniaužė į kumštį, o nugara atšoko nuo kėdės. Reporteris iš Sent Pitersbergo pastebėjo trumpalaikes dvejones, kelias akimirkas draskiusias Salivaną vos pamačius kėdę. Tampos Tribūne reporteris pasakė, kad Salivanas žiūrėjo į liudytojus be jokios atgailos ir atrodė piktas, kai jį pririšo prie elektros kėdės. Jis taip pat pastebėjo, kad sargybinis nesugraibė pančio ant mirtininko dešinės kojos ir teko skubiai jį tvarkyti. Odinis dirželis įplyšo, kai Salivaną trenkė elektra, sakė reporteris, ir vėliau beveik nutrūko, Salivanui priešinantis elektros srovei. Du tūkstančiai penki šimtai voltų, priminė reporteris susirinkusiesiems.

Kovartas išgirdo dar vieną balsą prie savo peties. Jis atsisuko ir pamatė du detektyvus iš Monro apygardos.

Andrėjos Šeifer balsas raminamai kuždėjo:

— Ką jis jums pasakė, pone Kovartai? Kas nužudė tuos žmones?

Jos pilkos akys įsisiurbė į jį.

— Jis juos nužudė, — atsakė Kovartas.

Ji ištiesė ranką ir sugriebė jį. Bet, jai nespėjus prabilti, iš žmonių būrio pasigirdo dar vienas šūksnis:

— Kur Kovartas?

— Kovartai, tavo eilė. Papasakok, kas atsitiko.

Kovartas atsiplėšė nuo detektyvės ir netvirtai žengė ant pakylos, beviltiškai bandydamas apgalvoti viską, ką išgirdo. Jis jautė, kaip jo rankos dreba, žinojo, kad veidas paraudęs ir kakta prakaituota. Iš kišenės išsitraukė baltą nosinę ir lėtai nusišluostė kaktą, lyg taip galėtų nusivalyti jį kankinančią paniką.

Galvojo — aš nieko blogo nepadariau, aš nekaltas. Bet tuo netikėjo. Norėjo bent akimirką pasvarstyti, apmąstyti, ką daryti toliau, ką sakyti, bet tam nebuvo laiko. Užuot tai daręs, jis ėmėsi atsakyti į pirmą išgirstą klausimą.

— Kodėl jis nepateikė apeliacijos? — sušuko kažkas.

Kovartas giliai įkvėpė ir atsakė:

— Jis nenorėjo sėdėti kalėjime ir laukti, kol valstija ateis pas jį ir pagaliau pribaigs. Todėl jis ėmė ir nuėjo pas valstiją. Tai nėra neįprasta. Taip jau yra darę kiti — Teksase, šiaurės Karolinoje, Gilmore, Jutos valstijoje. Tai lyg savižudybė, bet ji oficialiai sankcionuota.

Jis matė, kaip rašikliai skuba popieriumi, jo žodžiais užpildydami daugybę tuščių popieriaus lapų.

— Ką jis tau sakė, kai sugrįžai su juo pasikalbėti?

Kovartas jautėsi supančiotas nevilties. Tada prisiminė vieną dalyką, kurį jam pasakė Salivanas — jei nori, kad kas nors patikėtų melu, įmaišyk į jį truputį tiesos. Jis taip ir padarė. Žudiko receptas: sumaišyti melą ir tiesą.

— Jis norėjo prisipažinti, — tarė Kovartas. — Panašiai kaip prieš keletą metų Tedas Bandis, kuris, prieš sėsdamas į elektros kėdę, papasakojo policijai apie visus savo nusikaltimus. Tą patį padarė ir Salivanas.

— Kodėl?

— Kiek žmonių?

— Kas jie?

Jis pakėlė rankas.

— Žmonės, ramiau. Kol kas negalima tvirtinti. Nesu įsitikinęs, ar jis man sakė tiesą. Jis galėjo ir meluoti...

— Prieš sėsdamas į elektros kėdę? Nesąmonė! — sušuko kažkas iš salės galo.

Kovartas pasišiaušė.

— Negali žinoti. Pasakysiu tik vieną dalyką, kurį išgirdau iš jo: jei jam taip paprasta žudyti, tai tikrai paprasta ir meluoti.

Palaukė, kol žmonės užsirašė jo žodžius.

— Klausykite, — tarė Kovartas, — jei aš jums pasakysiu, kad Bleiras Salivanas prisipažino nužudęs kokį nors žmogų, o tos žmogžudystės iš viso nėra buvę ar už ją buvo nuteistas kitas vyrukas, ar to žmogaus kūnas niekada nebuvo rastas, na, tada kils tikra sumaištis. Aš jums pasakysiu tik tiek: jis prisipažino įvykdęs daug žmogžudysčių...

— Kiek?

— Apie keturiasdešimt.

Tas skaičius įaudrino minią. Pasigirdo dar daugiau klausimų, o šviesos, atrodė, dvigubai sustiprėjo.

— Kur?

— Floridoje, Luizianoje ir Alabamoje. Buvo ir kitų nusikaltimų — išžaginimų, apiplėšimų.

— Per kiek laiko?

— Jis tai darė kelis mėnesius. Gal net kelerius metus.

— O kaip žmogžudystė Monro apygardoje? Jo motina ir patėvis? Ką jis pasakė apie juos?

Kovartas lėtai kvėpavo.

— Jis kažką pasamdė įvykdyti tą žmogžudystę. Bent taip sakė.

Kovarto akys nukrypo ten, kur stovėjo Šeifer. Jis pamatė, kaip ji įsitempė ir linktelėjo savo partneriui. Vaiso veidas buvo raudonas. Kovartas greitai nuo jų nusigręžė.

— Ką pasamdė?

— Nežinau, — pasakė Kovartas. — Jis man to nepasakė.

Pirmasis melas.

— Nagi! Jis turėjo bent ką nors pasakyti.

— Jis nenorėjo detalizuoti.

Vieną melą sekė kitas.

— Norite pasakyti, kad jis prisipažino suorganizavęs dvigubą žmogžudystę, o jūs nepaklausėte, kaip jam tai pavyko?

— Aš klausiau. Jis neatsakė.

— O kaip jis susisiekė su žudiku? Jo pokalbiai telefonu buvo sekami. Paštas tikrinamas. Kalėjime jis buvo izoliuotas. Kaip jis tai padarė?

Šis klausimas buvo sutiktas pritarimo šūksniais. To klausė vienas iš anksčiau kalbėjusių reporterių, tai darydamas jis purtė galvą.

— Jis sakė viską suorganizavęs per kažkokią neformalią kalėjimo informacijos perdavimo priemonę.

Ne visai melas, pagalvojo Kovartas. Pakeista tiesa.

— Jūs kažką slepiate! — sušuko kažkas.

Jis papurtė galvą.

— Smulkmenų! — suriko kažkas kitas.

Jis pakėlė rankas.

— Rytoj viskas bus parašyta The Journal, tiesa?

Pasipiktinimas, pavydas kybojo virš jo kaip lempų šviesos. Jis suprato, jog visi kiti reporteriai būtų pardavę sielas, kad tik atsidurtų jo vietoje. Jie visi žinojo, kad kažkas atsitiko, bet nepakentė nežinoti, kas būtent. Informacija — žurnalistikos valiuta, o jis konfiskavo jų turtus. Jis žinojo, kad niekas šiame kambaryje juo nepatikėtų, jei tiesa kada nors išeitų į viešumą.

— Nežinau, ką dabar darysiu, — teisinosi jis. — Aš dar neturėjau progos viską apgalvoti. Turiu valandas įrašų, kuriuos reikia išklausyti. Leiskit man atsipūsti.

— Ar jis buvo pamišęs?

— Jis buvo psichopatas. Jis turėjo keistų planų.

Tai buvo tiesa. Pagaliau pasigirdo klausimas, kurio jis bijojo.

— Ką jis pasakė apie Džoanę Šraiver? Ar jis pagaliau prisipažino ją nužudęs?

Kovartas suprato, kad paprasčiausiai pasakęs „taip“, jis viską sutvarkytų. Sunaikintų kasetes. Gyventų su savo atsiminimais. Tačiau sudvejojo ir apsistojo kažkur tarp tiesos ir melo.

— Tai buvo dalis jo prisipažinimo, — tarė.

— Jis ją nužudė?

— Jis man tiksliai papasakojo, kaip tai Įvykdyta. Žinojo visas smulkmenas, kurias žinotų tik žudikas.

— Kodėl nesakote tiktai „taip“ arba „ne“?

Kovartas stengėsi nesusigūžti.

— Vyrai, Salivano atvejis ypatingas. Jis niekada neatsakinėjo tik „taip“ arba „ne“. Jis nekalbėjo neabejotinų dalykų, net kai prisipažino įvykdęs žmogžudystę.

— Ką jis sakė apie Fergiusoną?

Kovartas giliai įkvėpė.

— Fergiusonui jis nejautė nieko, išskyrus neapykantą.

— Ar jis su tuo susijęs?

— Man atrodo, kad Salivanas būtų nužudęs ir Fergiusoną, jei tik būtų turėjęs progą. Jei jis būtų sugebėjęs tai suorganizuoti, jis tikrai būtų užsakęs ir Fergiusono nužudymą.

Jis lėtai iškvėpė. Matė, kaip ten esančių žmonių mintys vėl pradėjo suktis apie Salivaną. Įrašydamas Fergiusoną į galimų aukų sąrašą, pastatė jį į visiškai priešingą padėtį, nei tas nusipelnė.

— Ar mums duosite nuorašą to, ką jis pasakė?

Jis papurtė galvą.

— Aš ne profsąjungos reporteris.

Klausimai tapo piktesni.

— O ką darysit dabar? Parašysit knygą?

— Kodėl nesidalijate informacija?

— Tikitės gauti dar vieną pulicerį?

Kovartas papurtė galvą.

Tikrai ne, pagalvojo jis. Abejojo, ar dar ilgai turės tą, kurį jau gavo. Apdovanojimas? Pasiseks, jei mane apdovanos galimybe visa tai išgyventi.

Iškėlė ranką.

— Labai norėčiau pasakyti, kad Bleiro Salivano mirties bausmės įvykdymas užbaigė jo istoriją. Bet taip nėra. Yra daug dalykų, kuriuos reikia išsiaiškinti. Yra keli detektyvai, kurie nori su manimi pasikalbėti. Aš turiu savo paties prakeiktus terminus, kurių turiu paisyti. Atsiprašau, bet tai viskas. Daugiau nieko.

Jis nulipo nuo pakylos, sekamas kamerų, klausimų ir didėjančio siaubo. Jautė, kaip rankos bando jį pagriebti, bet brovėsi pro minią, pasiekė kalėjimo duris ir išėjo į gilią vidurnakčio tamsumą. Lauke prie vartų dainuodami himnus būriavosi protestuotojai prieš mirties bausmę su žvakėmis ir plakatais. Jų balsų skambesys apsupo Kovartą, tampė jį kaip stiprus vėjas, traukdamas tolyn nuo kalėjimo. What a friend we have in Jesus... Viena koledžo studentė, vilkinti bluzoną su gobtuvu ir atrodanti lyg inkvizitorė, suklykė jam. Jos žodžiai kaip ašmenys perkirto švelnius dainos ritmus:

— Pabaisa! Žudikas!

Bet jis pasitraukė į šalį nuo jos žodžių ir nužingsniavo prie savo automobilio.

Apgraibomis ieškojo raktelių, kai jį prisivijo Andrėja Šeifer.

— Man reikia su jumis pasikalbėti, — pasakė ji.

— Negaliu kalbėtis. Ne dabar.

Ji pagriebė jį už marškinių ir staiga prisitraukė artyn.

— Kodėl, po velnių, ne? Kas vyksta, Kovartai? Vakar negalėjote. Šiandien vis dar netinkamas laikas. Šįvakar negalit. Kada mums pasakysit visą tiesą?

— Klausykit, — sušuko jis. — Po velnių, jie mirę! Jie buvo seni ir jis jų nekentė, todėl jie buvo nužudyti ir niekas dabar visiškai nieko negali padaryti, kad tai pakeistų! Jums nereikia atsakymo dabar. Jis gali palaukti iki rytojaus ryto. Šiąnakt niekas daugiau nemirs!

Detektyve pradėjo kažką sakyti, bet nutilo. Ji įsmeigė į jį ilgą nuožmų žvilgsnį, susičiaupė ir atkišo smakrą. Tada tris kartus gana stipriai smiliumi bakstelėjo jam į krūtinę. Po to pasitraukė, kad jis galėtų įsėsti į automobilį.

— Ryte, — pratarė ji.

— Taip.

— Kur?

— Majamyje. Mano biure.

— Aš ten būsiu. Tikiuosi, jūs irgi.

Ji atsitraukė nuo automobilio, jos balsas skambėjo grėsmingai.

— Taip, po velnių, taip. Majamyje.

Šeifer atsisveikino trumpu rankos mostu, lyg nenoromis leisdama jam išvykti. Bet jos primerktose akyse knibždėjo įtarimas.

Jis atsisėdo prie vairo, įkišo raktelius į spynelę ir užtrenkė dureles. Variklis užsivedė, Kovartas pagriebė pavarų perjungimo svirtį, įjungė pavarą ir pavažiavo atgal.

Kol manevravo, priekinės šviesos apšvietė juokingą raudonai languotą detektyvo Vilkokso švarką. Šis stovėjo ant kelio sukryžiavęs rankas, atidžiai žiūrėdamas į Kovartą ir blokuodamas jam kelią. Perdėtai lėtai purtė galvą, atkišęs smilių delnu pavaizdavo pistoletą ir iššovė. Tada pasitraukė, leisdamas jam pravažiuoti.

Reporteris nusisuko nuo jo. Jam nerūpėjo, kur jis važiuoja, svarbu, kad tik toliau nuo šios vietos. Jis stipriai paspaudė pedalą, pasuko vairą išvažiavimo link ir greitai nėrė į tamsą. Naktis lipo jam ant kulnų.