DVIDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS

Sutapimai

Andrėja Šeifer į savo motelio kambarį sugrįžo vėlai. Įėjusi ji dukart pasuko durų užraktą, tada patikrino vonią, mažąjį sandėliuką, po lova, už užuolaidų ir pagaliau langą — įsitikino, kad šis tvirtai uždarytas. Nugalėjo norą atidaryti savo rankinę ir išsitraukti iš jos devynių milimetrų kalibro pistoletą. Baimė ją persekiojo nuo tada, kai išėjo iš Fergiusono buto. Kai silpna dienos šviesa išblėso, ji pajuto ankštumą, lyg dėvėtų keliais dydžiais per mažus drabužius.

Kas jis? — paklausė savęs.

Įkišo ranką į savo lagaminą ir rausėsi jame, kol rado kelis levandomis kvepiančius užrašų lapus — ant jų rašydavo neišsiunčiamus laiškus savo motinai. Įsijungė stalinę lempą, stovinčią kambario kampe, prisitraukė kėdę prie stalelio ir pradėjo rašyti.

Brangi mama, parašė. Kažkas atsitiko. Ji pažiūrėjo į žodžius puslapio viršuje. Ką jis pasakė? — paklausė savęs. Jis pasakė, kad yra saugus. Nuo ko?

Ji atsilošė kėdėje, kramtydama rašiklio galą, kaip mokinys, negalintis prisiminti atsakymo į testo klausimą, Prisiminė, kaip ją nuvedė į kambarį, kuriame buvo išrikiuoti įtariamieji, nors ji sakė, kad nesugebėtų atpažinti savo užpuolikų. Šviesos pritemo ir jai iš šonų atsisėdo du detektyvai, kurių vardų ji jau nebeprisimena. Ji įdėmiai žiūrėjo, kai dviem etapais vyrai buvo įvesti ir išrikiuoti į eilę prie sienos. Įsakyti jie pasisukdavo į dešinę, tada į kairę, kad ji įsižiūrėtų jų profilius. Prisiminė detektyvų šnabždamus patarimus: Neskubėk ir Ar kuris nors tau atrodo pažįstamas? Bet ji nesugebėjo nustatyti tapatybės. Papurtė galvą detektyvams ir šie gūžtelėjo pečiais. Ji prisiminė išraišką jų veiduose ir atsiminė tuomet nusprendusi, kad daugiau nebebus bejėgė. Ir nė vienas iš tų, kurie yra suteikę kam nors tiek daug skausmo, nebevaikščios laisvas.

Ji pažiūrėjo žemyn, į laišką, kurio nesiruošė išsiųsti, ir parašė: Aš sutikau vyrą, sklidiną mirties.

Būtent, pagalvojo ji. Įvertino viską, ką Fergiusonas jai išreiškė: pyktį, pajuoką, įžūlumą. Baimę, bet labai menką — kol jis nežinojo, kodėl aš ten. Bet vos tik sužinojo, baimė dingo. Kodėl? Nes jis neturėjo ko bijoti. Kodėl? Nes aš atvykau ne dėl tos priežasties.

Ji padėjo rašiklį prie popieriaus lapo ir atsitiesė.

O kokia gi tikroji priežastis? — paklausė.

Šeifer pakilo ir priėjo prie dvigulės lovos. Atsisėdo, sulenkė kojas ir, pasikišusi kelius po smakru, rankomis laikė apkabinusi kojas, bandė išlaikyti pusiausvyrą ant lovos krašto. Akimirką ji svyravo pirmyn atgal, stengdamasi apgalvoti tolesnį savo veiksmų planą. Pagaliau surikiavo mintis, atsistojo ir nuėjo prie telefono.

Po kelių bandymų išsiaiškino Maiklo Vaiso buvimo vietą ir paskambino į kalėjimo viršininko kabinetą Starko valstijos kalėjime.

— Ende? Čia tu? Kur, po velnių, buvai?

— Maikai. Aš dabar Niuarke, Naujajame Džersyje.

— Naujajame Džersyje. Jėzau. Kas, po velnių, yra Naujajame Džersyje? Ar neturėtum dabar būti su Kovartu Majamyje? Ar jis Naujajame Džersyje?

— Ne, bet...

— Na, tai kur, po galais, jis yra?

— Šiaurės Floridoje. Pačiuloje, bet...

— O kodėl tu ne ten?

— Maikai, duok man akimirką ir aš paaiškinsiu.

— Geriau pasakyk svarbią priežastį. Ir dar vienas dalykas. Turėjai kuo dažniau su manimi susisiekti, kaip susitarėm. Už šitą tyrimą aš atsakingas, juk tu atsimeni, tiesa?

— Maikai, duok man minutėlę, gerai? Aš čia atvykau pasikalbėti su Robertu Erlu Fergiusonu.

— Tuo vyruku, kurį Kovartas ištraukė iš elektros kėdės?

— Taip. Vyruku, kuris sėdėjo vienutėje šalia Salivano.

— Iki tos akimirkos, kai pabandė pasiekti jį pro grotas ir pasmaugti?

— Taip.

— Na ir?

— Tai buvo... — ji sudvejojo, — na, neįprasta.

Stojo trumpa tyla, po to vyresnysis policininkas paklausė:

— Kodėl?

— Vis dar bandau pati tai suprasti.

Ji išgirdo, kaip jis atsiduso.

— Ir kaip tai susiję su mūsų byla?

— Na, aš pradėjau galvoti, Maikai. Žinai, Salivanas ir Kovartas yra kaip dvi trikampio kraštinės. Fergiusonas — trikampio pagrindas, ryšys, kuris juodu suvedė. Be Fergiusono Kovartas niekada nebūtų susitikęs su Salivanu. Tiesiog pamaniau, kad reikėtų jį patikrinti. Pažiūrėti, ar jis turi alibi tam laikui, kai buvo įvykdyti nusikaltimai. Pažiūrėti, ar jis ką nors žino. Tiesiog pamatyti, kas jis per žmogus.

— Na, gerai. Tai nevisiška nesąmonė. Nežinau, kuo tai galėtų padėti, bet tai ne beprotiška. Manai, kad tarp jų trijų yra kažkoks ryšys. Gal kažkas, kas susiję su žmogžudystėmis.

— Galbūt.

— Na, jei kažkas yra, tai kodėl tas šunsnukis Kovartas neįdėjo straipsnio į laikraštį?

— Nežinau. Gal jis bijojo, kad jam pakenks.

— Pakenks? Jėzau, Ende, jis parsidavėlis. Visi reporteriai parsidavėliai. Jiems nerūpi, kas buvo vakar — tik tai, kas vyksta šiandien. Jei jis ką nors žinotų — strimgalviais lėktų įdėti tai į laikraštį. Aš jau matau antraštes: ATSKLEISTI RYŠIAI MIRTININKŲ KAMEROSE. Nežinau, ar jie turi tokį didelį šriftą tokiam straipsniui. Visi pamestų galvas. Jis turbūt laimėtų dar vieną prakeiktą prizą.

— Galbūt.

Vaisas prunkštelėjo.

— Taip, galbūt. Šiaip ar taip, ar turi kokios neutralios informacijos, kuri liudytų, kad Fergiusonas buvo Tarpūno gatvėje?

— Ne.

— Gal jį kas nors matė Islamoradoje? Ar bent kuris iš tavo apklaustų žmonių minėjo kokį nors juodaodį?

— Ne.

— O kaip viešbučiai, lėktuvo bilietai ar kas nors panašaus? O gal kraujo pėdsakai, pirštų atspaudai ar nusikaltimo ginklas?

— Ne.

— Tai tu sukorei visą kelią ten tik todėl, kad jis susijęs su kitais dviem veikėjais?

— Taip, — pasakė ji lėtai. — Tai buvo tarsi nuojauta.

— Liaukis, Ende. Nuojautomis viskas grindžiama tik tame sumautame Perio Meisono seriale6, o ne realiame pasaulyje. Nekalbėk man apie nuojautas. Tik pasakyk, ką sužinojai iš to šliužo.

— Jis paneigė ką nors žinąs apie nusikaltimą. Bet jis neblogai nutuokia, kas vyksta mirtininkų kamerose. Sakė, kad dauguma sargybinių patys beveik žudikai. Patarė juos patikrinti.

— Skamba protingai, — tarė Vaisas. — Būtent tai dabar ir darau, ir tu turėtum būti su manimi. Tas vyrukas turi alibi, tiesa?

— Sakė, kad buvo paskaitoje. Jis studijuoja kriminalistiką.

— Tikrai? Įdomu.

— Žinau. Jo knygų lentyna pilna teismo medicinos ir nusikaltimų aiškinimo vadovėlių. Sakė, kad jais naudojasi paskaitose.

— Gerai. Ar gali tai patikrinti? O kai sužinosi, ar jo alibi tikras, atvažiuok čia.

— Aišku. Taip.

Linijoje akimirką buvo tylu, paskui Vaisas pasakė:

— Ende, kodėl tavo balse girdžiu dvejojimo gaidelę?

— Maikai, ar tau pažįstamas toks jausmas, kad kalbi su būtent tuo vyruku, bet ne dėl tų priežasčių? Suprask, dėl šito vyruko mane išpylė šaltas prakaitas. Nežinau, kaip kitaip tai pasakyti. Jis buvo kažkoks ne toks. Aš tuo tikra. Kažkoks... lyg ir nedoras. Bet tikrai nepasakyčiau kodėl. Jis tiesiog mane gerokai išgąsdino.

— Dar viena nuojauta.

— Jausmas. Jėzau, Maikai, aš neišprotėjau.

Akimirką palaukęs, Vaisas paklausė:

— Ar labai išsigandai?

— Maždaug devyniasdešimt devyni procentai.

Ji pajuto, kad vyresnysis detektyvas įtemptai galvoja.

— Žinai, ką turėčiau pasakyti?

Ji linktelėjo ir atsakė:

— Kad man reikia palįsti po šaltu arba karštu dušu — ką nors tokio, ir tai užmiršti. Leisti tam bjaurybei daryti, ką tik nori, ir kur nors suklysti, ir palikti vietos policininkams jį sutvarkyti. Kad turėčiau nešti kudašių atgal į saulėtąją valstiją.

Jis nusijuokė.

— Jėzau, — pasakė jis. — Tu net kalbi panašiai kaip aš.

— Na?

— Gerai, — tarė jis lėtai, — palįsk po kokiu tik nori dušu. Tada porą dienų kaišiok nosį į kitų reikalus tiek, kiek nori. Aš be vargo galiu vienas čia padirbėti. Bet kai viskas pasibaigs ir tu nieko neturėsi, norėsiu, kad parašytum raportą su visais savo spėjimais ir nuojautomis, ir viskuo, ką, po velnių, manai esant tinkama, ir mes jį nusiųsim vienam mano pažįstamam Naujojo Džersio valstijos policijoje. Iš to jis tik pasijuoks, bet bent jau negalvos, kad tu pamišusi. Ir viskas baigsis.

— Ačiū, Maikai, — pasakė ji, jausdamasi kartu ir keistai atsipalaidavusi, ir išsigandusi.

— Tiesa, — tarė jis, — dar keli dalykai. Tu net nepaklausei, ką aš čia radau.

— Ką?

— Na, Salivanas paliko tris dėžes su savo asmeniniais daiktais. Daugiausia knygos, radijas, mažas televizorius, Biblija ir panašus mėšlas, bet buvo ir keli gana įdomūs dokumentai. Vienas — jo apeliacija, suplanuota ir parengta pateikti teismui vos tik jis pasakys. Viskas, ką jis turėjo padaryti — paduoti ją kokiam valdininkui, ir jam būtų automatiškai atidėtas mirties bausmės vykdymas. Ir žinai ką? Tas mulkis turėjo neblogą argumentą dėl jam kenkiančių pareiškimų, kuriuos jį čia įkišęs prokuroras sakė prisiekusiesiems. Manau, kad jis galėjo tą apeliaciją tempti metų metus.

— Bet jis jos nepateikė.

— Ne. Tai dar ne viskas. Dar buvo laiškas iš prodiuserio, jo vardas Meinardas. To paties vyruko, kuris nupirko teises į Fergiusono gyvenimo istoriją, kai Kovartas jį išgarsino. Tą patį jis pasiūlė ir Salivanui. Dešimt gabalų. Na, ne visai dešimt. Devyni tūkstančiai devyni šimtai. Už išimtines teises į jo gyvenimo istoriją.

— Bet Salivano gyvenimas buvo visiškai viešas, kodėl jis būtų mokėjęs...

— Aš su juo neseniai pasikalbėjau. Jis sakė, kad tai įprasta procedūra prieš filmo kūrimą, įsigyti visas teises. Jis taip pat pasakė, kad Salivanas jam žadėjo pateikti apeliaciją. Todėl tas vyrukas turėjo kažką padaryti, kad gautų teises, kitaip Salivanas galėjo jį suknisti, nepateikdamas apeliacijos. Vyrukas velniškai nustebo, kai Salivanas sėdo į elektros kėdę.

— Tęsk.

— Na, kažkur skrajoja devyni tūkstančiai devyni šimtai dolerių ir aš manau, kad jei išsiaiškinsime, kas nutiko tiems pinigams, sužinosim, kam Salivanas sumokėjo už tas dvi žmogžudystes.

— Bet čia galioja Semo sūnaus įstatymas7. Aukų teisės. Salivanas negalėtų pasiimti tų pinigų. Jie turėtų atitekti jo nusikaltimų aukoms.

— Iš tikrųjų. Turėtų. Prodiuseris, vykdydamas Salivano duotus nurodymus, pervedė pinigus į banko sąskaitą Majamyje. Tada parašė laišką Aukų teisių komisijai Talahasyje, informavo juos apie užmokestį, kaip reikalauja įstatymas. Žinoma, biurokratams prireikia mėnesių, kad ką nors išsiaiškintų. Tuo tarpu...

— Galiu nuspėti.

— Pinigai palieka sceną. Toje sąskaitoje jų nebėra. Aukų teisių žmonės jų neturi ir Salivanas tikrai jų neturi, kad ir kur jis dabar būtų.

— Taigi...

— Taigi aš spėju, kad jei suseksime tą sąskaitą, gal rasime ir ją ištuštinusį mulkį. Tada turėsim pagrįstą įtariamąjį dviguba žmogžudyste.

— Dešimt tūkstančių dolerių. Devyni tūkstančiai devyni šimtai. Labai įdomus skaičius. Apeina problemą dėl federalinių įstatymų, kurie reikalauja dokumentacijos dėl pinigų, didesnių nei dešimt gabalų, pervedimo...

— Bet devyni tūkstančiai devyni šimtai nėra...

— Po velnių, tave ten nužudytų už pakelį cigarečių. Kaip manai, ką padarytų už beveik dešimt gabalų? Ir atsimink, kad kai kurie sargybiniai neuždirba daugiau kaip tris keturis šimtus per savaitę. Dešimt gabalų jiems turbūt velniškai daug pinigų.

— O kaip atidaryti sąskaitą?

— Majamyje? Reikia tik padirbto vairuotojo pažymėjimo ir išgalvoto socialinio draudimo numerio. Majamyje jie neužtrunka labai ilgai, tikrindami, kas vyksta bankuose. Jie pernelyg užsiėmę tikrinimais, ar kokie nors narkotikų prekeiviai neplauna krūvos pinigų, kad pastebėtų mažus pervedimus. Jėzau, Ende, jis galėjo ištuštinti tą sąskaitą per bankomatą, net nematydamas gyvo žmogaus.

— Ar prodiuseris žino, kas atidarė sąskaitą?

— Tas idiotas? Kur tau. Salivanas tiesiog davė jam numerį ir nurodymus. Jam labiausiai rūpi tai, kad Salivanas jį apmovė, papasakodamas savo gyvenimo istoriją Kovartui, ir viskas pateko į laikraštį, nes jis manė, kad viskas priklausys vien tik jam. Tada Salivanas dar sykį apmulkino jį, puldamas į elektros kėdę. Jis nelabai patenkintas, kad taip susiklostė aplinkybės.

Šeifer tylėjo. Jautėsi įtraukta dviejų skirtingų sūkurių.

Vaisas tyliai prašneko:

— Dar viena smulkmena. Tikrai intriguojanti.

— Kokia?

— Salivanas paliko ranka rašytą testamentą.

— Testamentą?

— Taigi. Labai įdomus dokumentas. Jis buvo parašytas ant kelių Biblijos lapų. Tiesą sakant, ant dvidešimt trečios psalmės. Žinai, mirties slėnis ir blogio nebijojimas. Jis parašė jį juodu flomasteriu tiesiai ant teksto, tada tarp puslapių įkišo skirtuką. Ir paliko raštelį, padėjo ant dėžės. Jame buvo parašyta: „Prašau perskaityti pažymėtą ištrauką.“

— Kas parašyta testamente?

— Jis parašė, kad nori visus savo daiktus palikti kalėjimo sargybiniui. Tokiam seržantui Rodžersui. Atsimeni jį? Tas vyrukas, kuris neleido susitikti su Saliu prieš mirties bausmės įvykdymą. Tas, kuris įleido Kovartą į kalėjimą.

— Ar jis...

— Štai ką parašė Salivanas: „Aš palieku visą savo žemišką turtą seržantui Rodžersui, kuris... — tik paklausyk — ...pagelbėjo ir paguodė mane tokiu sunkiu metu ir kuriam niekada negalėčiau atsidėkoti už jo suteiktas paslaugas. Nors ir bandžiau“... — Vaisas nutilo. — Kaip tau tai patinka?

Šeifer linktelėjo, nors jos partneris negalėjo matyti.

— Įdomus įvykių derinys.

— Taip, ir žinai ką?

— Sakyk.

— Gerasis seržantas turėjo dvi išeigines trys dienos prieš Kovartui atrandant kūnus. Ir žinai, ką jis dar turi?

— Ką?

— Brolį, kuris gyvena Ki Large.

— Na, po velnių.

— Dar geriau. Teistą brolį. Dukart, už įsilaužimą. Praleidusi vienuolika mėnesių apygardos areštinėje už užpuolimą — kažkokias muštynes bare, ir vienąkart suimtą už šūvį iš nelegalaus ginklo, tiksliau, trys kablelis penkiasdešimt septinto kalibro magmini pistoleto. Kaltinimai atsiimti. Toliau dar geriau. Atsimeni nusikaltimo vietos tyrimą? Jo brolis kairiarankis, o abiejų aukų kaklai buvo perpjauti iš dešinės į kairę. Įdomu, ar ne?

— Ar su juo pasikalbėjai?

— Kol kas ne. Pamaniau, palauksiu, kol tu čia atsirasi.

— Ačiū, — tarė ji, — dėkinga. Bet turiu vieną klausimą.

— Kokį?

— Kodėl jis neatsikratė Salivano daiktų iškart po mirties bausmės įvykdymo? Noriu pasakyti — jis turėjo pagalvoti, kad, jei Salivanas bandytų jį pergudrauti, tai paliktų ir savo žinutę, tiesa?

— Aš irgi apie tai pagalvojau. Iš jo pusės nelabai protinga palikti tas dėžes tiesiog ten gulėti. Bet gal jis nelabai gudrus. O gal jis nemanė, kad Salis toks, koks jis iš tikro buvo. O gal jam tai tiesiog išgaravo iš galvos. Bet dabar jis to tikrai pasigailės.

— Puiku, — tarė ji, — aš atvažiuosiu.

— Jis tikrai geras įtariamasis, Ende. Tikrai geras. Norėčiau pamatyti, ar galim įrodyti, kad jis lankėsi Kise. Arba patikrinti jo pokalbius telefonu, pažiūrėti, ar jis daug bendravo su tuo savo broliu. Tada gal eisim pasikalbėti su valstijos prokuroru, pasakysim jam, ką atradom.

Detektyvas nutilo prieš tęsdamas.

— Yra tik vienas dalykas, kuris man kelia nerimą.

— Koks?

— Na, po velnių, Ende, tai gana didelė strėlė, Salio nukreipta tiesiai seržantui į galvą. O aš nenorėčiau pasitikėti Salivanu net po jo mirties. Žinai, kad geriausias būdas sužlugdyti žmogžudystės tyrimą — tai priversti ką nors atrodyti kaltą. Net jei atmestume kitus įtariamuosius, koks nors advokatas apie juos pradės kalbėti teisme ir sujauks kokio prisiekusiojo mąstymą. Aš manau, Salis irgi tai žinojo.

Ji vėl energingai palinksėjo. Vaisas pridūrė:

— Bet gal čia kalba tik mano paranoja, negali žinoti. Klausyk, jei mes pagautume tą vyruką, Ende, mums tektų ir pagyrimų, ir paaukštinimų. Tai būtų tikras tavo karjeros šuolis. Patikėk. Atvažiuok ir gausi gabalėlį šlovės. Kol čia atvyksi, aš apklausiu žmones, tada važiuosime į Kisą.

— Na gerai, — lėtai pasakė ji.

— Aš vis dar girdžiu dvejonę tavo balse.

Jos mintis spaudė apsisprendimo našta. Partnerio entuziazmas, jo sėkmė ir mintis, kad praleidžia svarbiausią bylą, su kuria kada nors buvo susijusi, išblaškė visą jos baimę. Ji pakėlė galvą ir apžiūrėjo kambarį. Atrodė, kad šešėliai jos galvoje išsisklaidė. Akimirką ji dvejojo.

— Gal man tiesiog susikrauti daiktus ir važiuoti pas tave?

— Na, daryk kaip tau atrodo teisinga. Aš nieko prieš. Šiaip ar taip, čia daug šilčiau. Ar tau ten šalta?

— Čia šalta. Ir šlapia.

— Kaip ir sakiau. O tas vyrukas Fergiusonas?

— Blogas žmogus, Maikai, — pakartojo ji, — blogas žmogus.

— Klausyk, nežinau. Patikrink jo tvarkaraštį, ką nors panagrinėk, įsitikink, kad jo alibi toks geras, kaip jis sako, tada daryk, kaip liepiau, ir viską užmiršk. Laikas nebus iššvaistytas, jei sudominsim juo vietinius policininkus. Gal jie ten turi ką nors neišspręsta. Vis tiek rytoj nedarysiu nieko daugiau, tik apklausiu visus, kas kada nors dirbo netoli Salivano. Tas seržantas — tik didelio būrio dalis. Žinai — formalūs klausimai, nieko, kas jį sujaudintų ar sunervintų, tegul galvoja, kad jis tik paprasčiausiai apklausiamas. Tada — taukšt! Palauksiu, kol atvažiuosi. Norėčiau pamatyti, kaip tu jį sutvarkysi. Tuo tarpu gali numalšinti savo smalsumą. Paskui atvažiuok čia, — jis stabtelėjo ir vėl tęsė: — Matai, koks aš supratingas viršininkas? Nerėkiu. Nesikeikiu. Kas galėtų skųstis?

Ji padėjo ragelį galvodama, ką turėtų daryti. Tai jai priminė tą kartą, kai motina pasiėmė ją, susikrovė tiek daiktų, kiek tik galėjo, į jų senąjį mikroautobusą ir išvažiavo į Čikagą. Buvo pilka, vėjuota diena, vėjas kėlė bangas Mičigano ežere: nuotykis, susiejęs su netektimi. Ji atsiminė, kaip su trenksmu uždarė automobilio dureles, užsisklęsdama nuo šalčio ir galvodama, kad kaip tik tą akimirką suvokė, jog tėvas mirė ir niekada nebesugrįš. Ne tada, kai nubėgo žemyn savo namų laiptais ir pamatė prieangyje stovinčius kunigą ir du policininkus, sukryžiavusius rankas, nedrįstančius pažvelgti jai į akis. Ne laidotuvėse, kai vienintelis muzikantas pradėjo groti graudulingą laidotuvių melodiją. Ne tais kartais, kai jos bendraklasiai į ją žiūrėdavo vaikišku, kupinu negailestingo susidomėjimo žvilgsniu. Tą popietę.

Ji suprato: vaikystėje ir jai praėjus būna tokių akimirkų, kai matai situaciją, lyg sėdėtum už skaidraus stiklo — būtum žiūrovas, stebintis viską iš šalies. Daromi sprendimai. Imamasi priemonių. Gyvenimas nebesugrąžinamas. Dabar metas taip apsispręsti.

Ji prisiminė Fergiusoną. Matė, kaip jis šypsosi jai, sėdėdamas ant nutrintos sofos, juokiasi iš žmogžudystes tiriančio detektyvo.

Kodėl? — vėl paklausė savęs.

Staiga jai toptelėjo atsakymas.

Nes ji klausė ne apie tą žmogžudystę.

Ji išsitiesė ant lovos. Nusprendė, kad dar nepasirengusi palikti ramybėje Robertą Erlą Fergiusoną.

Smulkus lietus ir tamsuma buvo ir kitą rytą, kartu jie atnešė skvarbų drėgną šaltį. Pilkas dangus maišėsi su purvina ruda Raritano upe, tekančia Ratgerso universiteto teritorijos pakraščiu. Ji perėjo stovėjimo aikštelę, vilkėdama nepatogų apsiaustą, jausdamasi kaip keista pabėgėlė.

Netruko susitaikyti su flegmatišku universiteto biurokratijos ritmu. Kai atvyko į Kriminalistikos fakultetą ir paaiškino sekretorei, kodėl ji čia, buvo nusiųsta į administracijos pastatą. Ten dekano padėjėjas atskaitė jai pamokslą apie informacijos konfidencialumą ir, nors buvo linkęs šnekėti labai monotoniškai, pagaliau leido jai pasikalbėti su trimis dėstytojais, kurių ji ieškojo. Surasti juos irgi buvo sunku. Darbo laikas neapibrėžtas. Namų telefono numeriai nepasiekiami. Ji bandė mojuoti savo ženkleliu, bet tai nedaug tepadėjo.

Jau buvo vidurdienis, kai ji surado vieną dėstytoją, pietaujantį fakulteto valgykloje. Jis dėstė kursą apie teismo medicinos ekspertizės procedūrą. Jo plaukai buvo susivėlę, kūnas liekno sudėjimo, vilkėjo sportinį švarką ir chaki spalvos kelnes. Turėjo erzinantį įprotį — kalbėdamas žiūrėjo į šalį. Ji turėjo tik vieną tikslią temą — Kise įvykdytų žmogžudysčių laiką, ir jautėsi truputį kvailai dėl savo klausimų, ypač žinodama apie kalėjimo sargybinį. Vis tiek, tai buvo pradžia.

— Nežinau, kuo galėčiau padėti, — pasakė profesorius tarp dviejų kąsnių, — ponas Fergiusonas geras studentas. Ne pats geriausias, bet geras. Galbūt vertas devyneto. Ne dešimties, dėl to abejočiau, bet jis vis tiek geras studentas. Tikrai geras. Tiesa, to ir teikėjo tikėtis. Jis turi daugiau praktinės patirties nei kiti. Juokauju. Šiaip jis tikrai gabus ekspertizės teorijai. Labai domisi teismo medicinos mokslais. Geri pažymiai. Jokių nusiskundimų.

— O lankomumas?

— Visuomet tikrinu, kas atėjo į paskaitas.

— O man rūpimomis dienomis?

— Tą savaitę grupė rinkosi du kartus. Tik dvidešimt septyni studentai. Žinote, niekas nepasislėptų. Negalėtum atsiųsti savo kambario draugo, kad paimtų užduotis. Antradieniais ir ketvirtadieniais.

— Ir?

— Viskas mano užrašuose.

Dėstytojo pirštas nuslydo žemyn vardų stulpeliu.

— Štai. Be priekaištų.

— Jis ten buvo?

— Nepraleido nė vienos paskaitos. Nė karto šį mėnesį. Kelios praleistos paskaitos anksčiau šiais metais. Bet aš jas pažymėjau kaip pateisintas.

— Pateisintas?

— Tai reiškia, kad jis atėjo pas mane ir pasakė, kodėl praleido. Pats pasiėmė užduotis. Atliko visus papildomus rašto darbus ir panašiai. Tai tikras pasiaukojimas, ypač mūsų laikais.

Dėstytojas užvertė užrašus ir grįžo prie savo žalumynų ir džiovintų vaisių lėkštės.

Kitą dėstytoją Šeifer rado prie auditorijos, koridoriuje, pilname į paskaitas skubančių studentų. Jis dėstė Amerikos nusikaltimų istoriją, didžiulį apžvalginį kursą, kurio klausė šimtas studentų. Nešėsi portfelį ir krūvelę knygų, jis negalėjo prisiminti, ar Fergiusonas buvo paskaitose ją dominančiomis dienomis, bet parodė lankomumo sąrašą — ten puikavosi Fergiusono parašas.

Artėjo popietė ir pilka šviesa užliejo universiteto koridorius, o Šeifer jautėsi pikta ir nusivylusi. Ji nelabai turėjo vilties atrasti, kad žmogžudystės dieną Fergiusono universitete nebuvo, bet ją vis tiek erzino mintis, jog švaisto laiką. Pagalvojo, kad dabar žino tik truputį daugiau nei ryte. Nuo studentų šurmulio net ir Fergiusonas kone išgaravo jai iš galvos. Pradėjo svarstyti — ką aš, po galais, darau?

Nusprendė sugrįžti į motelį, bet paskutinę akimirką apsigalvojo ir nutarė pasibelsti į trečio dėstytojo kabineto duris. Jei niekas jų neatidarys, tarė pati sau, iškart grįžtu į Floridą.

Keliskart pasuko ne ten, bet pagaliau surado jo kabinetą ir stipriai pabarbeno į duris, o joms atsivėrus žingtelėjo atgal. Viduje sėdėjo kresnas vyras su septintojo dešimtmečio stiliaus apvaliais akiniais po nešukuotais kuokštais išsidraikiusiais smėlio spalvos plaukais. Dėstytojas vilkėjo patogų sportinį tvido švarką, kišenėje buvo krūva rašiklių, vienas iš jų, rodos, leido rašalą. Jo kaklaraištis neveržė apykaklės, o nemenkas pilvas rėmėsi į aksominių kelnių diržą. Jis atrodė taip, lyg būtų miegojęs su drabužiais ir staiga pažadintas, bet jo akys greitai įsmigo į priešais stovinčią detektyvę.

— Profesorius Morinas?

— Ar jūs studentė?

Ji išsitraukė ženklelį, jis apžiūrėjo.

— Florida, a?

— Ar galiu jums užduoti kelis klausimus?

— Žinoma, — jis jai mostelėjo įeiti į kabinetą, — aš jūsų laukiau.

— Laukėte?

— Jūs norite sužinoti apie poną Fergiusoną, tiesa?

— Tiesa, — pasakė ji užeidama. Kabinetas buvo mažas, su nedideliu purvinu langu, pro kurį matėsi kvadratinis universiteto kiemas. Viena siena buvo skirta knygoms. Mažas stalas su kompiuteriu pristumtas prie trečiosios sienos. Prie kelių likusių tuščių vietų buvo priklijuota laikraščių iškarpų. Ant sienų taip pat buvo trys ryškūs plakatai, netinkantys prie netvarkingo kabineto.

— Iš kur žinote?

— Jis man skambino. Sakė, kad jūs klausinėsit.

— Ir?

— Na, — tarė profesorius, kunkuliuodamas entuziazmu kaip žmogus, kuris pernelyg daug laiko praleidžia užsidaręs, — pono Fergiusono lankomumas labai geras. Tiesiog pavyzdingas. Ypač jus dominančiu laikotarpiu.

Jis sunkiai atsisėdo ant kėdės, ši sudrebėjo nuo jo svorio.

— Tikiuosi, tai išsklaidys visus nesusipratimus, kurių galėjo kilti.

Profesorius šyptelėjo, parodydamas nepriekaištingai baltus dantis, nederančius su jo netvarkinga išvaizda.

— Supraskite, jis visai neblogas studentas. Gana rimtas, o tai atbaido žmones. Tikras vienišius, bet manau, kad su tuo kažkaip susijusi mirtininkų kamera. Taip, rimtas, atsidavęs, įsitempęs. Daugeliui studentų to trūksta. Truputį bauginantis, bet galiausiai malonus. Tikriausiai — kaip pavojus, — profesorius Morinas ir toliau burbėjo. — Net čia besimokantys policininkai ir policininkės tik stengiasi kilti karjeros laiptais, mokymasis jiems yra tik įskaitų rinkimas. Ponas Fergiusonas panašesnis į mokslo žmogų.

Kampe stovėjo viena kėdė kietu atlošu, subraižyta ir apsitrynusi nuo naudojimo. Ji atsisėdo. Kėdė akivaizdžiai buvo skirta tam, kad jį aplankantys studentai su savo rūpesčiais sėdėtų nepatogiai ir todėl būtų kabinete kiek įmanoma trumpiau.

— Ar jūs gerai pažįstate poną Fergiusoną? — paklausė ji.

Profesorius gūžtelėjo.

— Tiek pat kiek visi. Tiesą sakant, taip. Jis tikrai įdomus žmogus.

— Kuo?

— Na, aš dėstau kursą Žiniasklaida ir nusikaltimai, o jis turi gana daug gyvenimiškos patirties šioje srityje.

— Na, ir?

— Na, daug kartų esu prašęs jį išsakyti savo asmeninę nuomonę. Ji visuomet būna, kaip čia pasakius, intriguojanti. Ne kasdien tenka mokyti ką nors, kas turi asmeninės patirties šioje srityje. Ir kuris būtų nukeliavęs į elektros kėdę, jei ne žiniasklaida.

— Kovartas.

— Taip. Metjus Kovartas iš The Miami Journal. Gavo Pulicerio apdovanojimą, ir galiu pridurti, kad jo nusipelnė. Geras reportažų rengimo ir rašymo pavyzdys.

— O kokios Fergiusono nuomonės, profesoriau?

— Na, sakyčiau, jis ypač jautrus, kai kalbama apie žurnalistikos ir rasių santykį. Jis parašė darbą, kuriame nagrinėja Veino Viljamso bylą Atlantoje. Iškėlė dvigubų standartų klausimą — žinote, kad vienokios taisyklės galioja, kai pranešama apie nusikaltimus juodaodžių bendruomenėse, ir kitokios, kai informuojama apie nusikaltimus baltaodžių bendruomenėse. Tai nuomonė, kuriai aš taip pat pritariu, detektyve.

Ji linktelėjo.

Profesorius Morinas suposi savo kėdėje, siūbavo atgal ir į priekį, kalbėjo akivaizdžiai įsimylėjęs savo balsą.

— ...taip, jis teigė, kad žiniasklaidos dėmesio nusikaltimams juodaodžių bendruomenėse trūkumas veda į policijos pajėgų ir finansų mažinimą, taip pat baudžiamųjų organų veiklos siaurinimą ir priveda prie to, kad nusikaltimai ima atrodyti kaip įprasti visuomenės struktūros komponentai. Ši nuomonė nėra nepagrįsta. Taip nusikaltimai padaromi įprastu reiškiniu. Padeda suprasti, kodėl beveik ketvirtadalis jaunosios juodaodžių kartos šioje šalyje sėdi arba yra sėdėję už grotų.

— Ir jis dalyvaudavo paskaitose?

— Visuomet, išskyrus tada, kai turėdavo pateisinamą priežastį.

— Kokios tos priežastys?

— Jis kartais skaito paskaitas ir sako kalbas, dažniausiai Floridos bažnyčiose. Čia, žinoma, niekas nežino apie jo praeitį. Pusė šio kurso studentų net negirdėjo apie jo bylą semestro pradžioje. Ar galite tuo patikėti, detektyve? Kaip puikiai tai apibūdina šiuolaikinių studentų kokybę.

— Jis važinėja į Floridą?

— Kartkartėmis.

— Ar turite datas?

— Taip. Bet man jis sakė, kad jus domins tik ta viena savaitė...

— Ne, man rūpi ir tie kiti kartai.

Profesorius Morinas sudvejojo, tada gūžtelėjo pečiais.

— Nemanau, kad tai kam nors pakenktų.

Jis atsivertė užrašų knygelę, greitai pravertė kelis puslapius ir surado lankomumo lapą. Padavė jai ir ji greitai nusirašė datas, kai Fergiusono nebuvo auditorijoje.

— Ar tai viskas, detektyve?

— Manyčiau, taip.

— Matote. Viskas įprasta ir normalu. Turiu omeny, jis čia pritampa. Spėju, kad jis turės ir ateitį. Tikrai pajėgus baigti universitetą.

— Pritampa?

— Žinoma. Mes esame didelis miesto universitetas, detektyve. Jis čia pritampa.

— Tampa anoniminis.

— Kaip ir kiekvienas studentas.

— Ar žinote, kur jis gyvena, profesoriau?

— Ne.

— Ką nors kita apie jį?

— Ne.

— Ir kalbant su juo jūsų oda nenueina pagaugais?

— Tai dėl jo laikysenos, elgsenos, kaip aš ir sakiau, bet nesu prantu, kodėl tai jį padaro įtariamą dėl žmogžudystės. Spėju, kad jis savęs klausia, ar kada nors ištrūks iš Floridos policijos akiračio. Manau, kad tai geras klausimas, tiesa, detektyve?

— Nekaltas žmogus neturi ko bijoti, — atsakė ji.

— Ne, — papurtė galvą profesorius. — Manau, kad mūsų visuomenėje kaltieji dažniausiai būna saugiausi.

Ji pažvelgė į profesorių, pasiruošusį pradėti kone radikalią, iš septintojo dešimtmečio užsilikusią tiradą. Nusprendė, kad tas pamokslas jai nereikalingas.

Ji atsistojo ir išėjo iš kambario. Nebuvo tikra, ar sužinojo ką nors svarbaus, bet tikrai sužinojo kelis įdomius dalykus. Anoniminis. Ji beveik pasiekė koridoriaus galą ir staiga pajuto, kad kažkas ją stebi. Ji atsisuko ir pamatė profesorių, uždarantį savo kabineto duris. Garsas nuaidėjo koridoriumi. Ji perbėgo akimis, ieškodama studentų, pirma knibždėjusių šioje vietoje, o dabar suplūdusių į kabinetus, klases ir auditorijas.

Viena.

Ji sunkiai gūžtelėjo pečiais. Dabar diena, tarė sau. Čia pilna žmonių, vieša vieta. Pradėjo greitai eiti. Girdėjo, kaip jos batai taukši dunksėdami į nublizgintą grindų linoleumą, tyliai aidi aplinkui ją. Pradėjo skubėti, greitindama žingsnius, tankindama vienišą garsą. Rado laiptus ir nuskubėjo į priekį. Laiptai taip pat buvo tušti. Ji greitai puolė jais žemyn, beveik nušoko kelis laiptelius. Netikėtai sustojo, išgirdusi už savęs veriamas duris ir staiga suprato, kad kažkieno žingsniai seka jai iš paskos. Ji sustingo ir atsirėmė į sieną, bandė užčiuopti savo ginklą. Garsas aidėjo vis garsiau ir arčiau. Ji įsispraudė į kampą, laikydama raminančią pistoleto rankeną. Pažiūrėjo į viršų ir pamatė jauno studento, nešino knygomis ir užrašais, pliaukšinčio žemyn atrištais krepšinio bateliais, akis. Studentas tik dirstelėjo į ją — jis aiškiai vėlavo. Ji užsimerkė. Kas man darosi? — paklausė savęs. Paleido pistoleto rankeną. Ką aš išgirdau? Ji žengė pro laiptinės duris, žiūrėdama į laukujės priešais. Vėlyvos popietės dangus už stiklinio įėjimo atrodė pilkas ir gedulingas, bet viliojantis.

Ji greitai ėjo jo link.

Ji nepastebėjo Fergiusono, tik išgirdo:

— Sužinojote, ką norėjot, detektyve?

Jo klausimo tonas ją išgąsdino.

Ji atsisuko į garsą, kišdama ranką į rankinę ir atsitraukdama, lyg į ją kas būtų trenkęsis. Akis įbedė Fergiusonui į veidą ir pamatė tą pačią nerimą keliančią šypseną, iškreipiančią jo veidą.

— Patenkinta? — paklausė jis.

Ji pasitempė priešais jį.

— Ar aš jus išgąsdinau, detektyve?

Ji papurtė galvą, negalėdama atsakyti. Jautė savo ranką, spaudžiančią pistoleto rankeną, bet neištraukė jos iš rankinės.

— Ar mane nušausite, detektyve? — paklausė jis šiurkščiai. — Ar to ir siekiat?

Fergiusonas žengė į priekį iš šešėlio, kuriame slėpėsi prie sienos. Jis vilkėjo gelsvai žalią kareivišką švarką, o ant galvos buvo užsimaukšlinęs Niujorko Giants komandos kepurę. Kuprinė, jos manymu, prikimšta knygų, kabojo jam ant peties. Jis atrodė beveik kaip bet kuris kitas koridoriuje sutiktas studentas. Ji nuramino savo besidaužančią širdį ir lėtai ištraukė ranką iš rankinės.

— Ką jus nešiojatės, detektyve? Trisdešimt aštuntą, išduotą policijoje? Gal dvidešimt penkto kalibro automatinį? Ką nors mažą, bet veiksmingą?

Jis spoksojo į ją.

— Ne, spėju, ką nors didesnio. Norite kažką įrodyti pasauliui. Trys penkiasdešimt septintą su magnum užtaisais. Arba devynių milimetrų. Kažką, kas padeda jums manyti, kad esate tvirta, taip, detektyve? Stipri ir valdinga.

Ji neatsakė.

Jis nusijuokė.

— Nepasidalysite šia informacija, ką?

Fergiusonas nusiėmė kuprinę ir padėjo ant žemės. Tada išskėtė rankas, lyg pasiduodamas, ir šyptelėjo.

— Bet, matote, aš neginkluotas. Tai ko gi jūs bijote?

Ji nervingai kvėpavo ir bandė išsklaidyti nuostabą, kad įstengtų sugalvoti tinkamą atsakymą.

— Tai ar radot, ko ieškojote, detektyve?

Ji lėtai iškvėpė.

— Taip, radau kelis dalykus.

— Įsitikinote, kad buvau klasėje?

— Taip.

— Taigi niekaip negalėjau būti Floridoje ir užmušti tos senių poros, tiesa? Jūs tai išsiaiškinote?

— Atrodo, kad nebuvote. Aš vis dar tikrinu.

— Jūs gaudote ne tą vyruką, detektyve, — Fergiusonas šyptelėjo, — jūs, Floridos policininkai, visuomet pagaunate ne tą vyruką.

Ji šaltai pažvelgė į jį.

— Ne. Aš dar nežinau, pone Fergiusonai. Aš manau, kad jūs esat tas vyrukas. Bet dar neišsiaiškinau, dėl kurio nusikaltimo.

Fergiusono akys piktai žybtelėjo.

— Jūs visiškai viena, ar ne, detektyve?

— Ne, — pamelavo ji, — aš su partneriu.

— O kur jis?

— Dirba.

Fergiusonas praėjo pro ją, pro dvigubas stiklines duris pažvelgė į automobilių stovėjimo aikštelę ir pėsčiųjų taką. Lietus skrodė orą, krisdamas žemyn slegiančiu greičiu.

— Užvakar štai ten buvo sumušta ir išprievartauta mergina. Vėlai išėjo iš paskaitos. Saulė buvo tik nusileidusi. Kažkoks vyrukas ją tiesiog pagriebė, nusitempė už tos mažos tvorelės stovėjimo aikštelės pakraštyje. Ten ją ir patvarkė. Trenkė jai per galvą ir patvarkė. Bet nenužudė. Sulaužė žandikaulį. Sulaužė ranką. Mėgavosi.

Fergiusonas ir toliau žiūrėjo pro duris. Jis pakėlė ranką ir pirštu parodė laukan.

— Tiesiai ten. Ten jūs ir pasistatėte automobilį, ar ne, detektyve?

Ji nuščiuvo.

Jis atsisuko į Šeifer.

— Jie dar neturi įtariamųjų. Mergina vis dar ligoninėje. Argi tai neįdomu, detektyve? Tik pagalvokite. Nesi saugus, net vaikščiodamas universiteto teritorija. Eidamas prie savo automobilio. Spėju, kad net ir motelio kambaryje. Ar tai jūsų nė kiek negąsdina? Net jei nešiojatės toje rankinėje didelį ginklą, jo nepasiektumėte per trumpą laiką.

Fergiusonas nuėjo nuo durų. Atsigręžęs pažiūrėjo į Šeifer, ji išgirdo prie jų artėjančius balsus. Tačiau nenuleido akių nuo Fergiusono, spoksančio į praeinančią klegančių studentų grupelę. Jų balsai tuoj pat apsupo ją. Ji pamatė, kaip Fergiusonas linktelėjo vienam vyrui grupėje ir išgirdo, kaip jauna moteris pasakė:

— Viešpatie! Pažiūrėkit, kaip lyja! — grupė išsitraukė lietpalčius ir skėčius, pralėkė pro detektyvę laukan, į drėgną orą. Durims prasivėrus ir užsitrenkus, ji pajuto šalto vėjo gūsį.

— Na, detektyve? Ar baigėte? Sužinojote tai, dėl ko čia atvykot?

— Žinau pakankamai, — atsakė ji.

Jis šyptelėjo.

— Nemėgstate atsakyti žmonėms tiesiai šviesiai, — tarė. — Žinot, tai toks senas metodas. Atrodo, turiu jo aprašymą viename vadovėlyje savo kuprinėje.

— Jūs geras studentas, pone Fergiusonai.

— Taip, — pasakė jis, — žinios svarbu. Jos tave išlaisvina.

— Kur to išmokote? — paklausė ji.

— Kalėjime, detektyve. Ten daug ko išmokau. Bet svarbiausias dalykas, kurį išmokau — tai, kad turiu įgyti išsilavinimą. Jei to nepadaryčiau, neturėčiau visiškai jokios ateities. Užsibaigčiau kaip visi kiti vargšai žmonės, laukiantys budelių, kurie jiems nuskus galvas ir įkiš į kėdę.

— Todėl atvykote čia mokytis?

— Gyvenimas yra mokykla, ar ne, detektyve?

Ji linktelėjo.

— Tai ar dabar paliksit mane ramybėje? — pareikalavo jis.

— Kodėl turėčiau?

— Nes aš nieko nepadariau.

— Na, nežinau, ar man su tuo sutikti, pone Fergiusonai. Dar nesu tuo tikra.

Jo akys prisimerkė. Jis kalbėjo santūriai ir ramiai.

— Taip galvoti pavojinga, detektyve.

Ji neatsakė, todėl jis tęsė:

— Ypač jei čia esate viena.

Jis į ją pažvelgė, šyptelėjo ir mostelėjo į duris.

— Tikriausiai jau norėsite eiti, tiesa? Kol visiškai nesutemo. Ten silpnai apšviesta. Turit penkiolika-dvidešimt minučių. Ne daugiau. Juk nenorėtumėte pasiklysti, ieškodama nuomoto automobilio, ar ne? Kokios jis spalvos, detektyve? Sidabrinės? Sunkiai randamas tamsią, lietingą naktį. Nepasiklyskite, detektyve. Ten yra blogų žmonių. Net universiteto teritorijoje.

Ji įsitempė. Jis tiksliai pasakė jos vairuojamo nuomoto automobilio spalvą. Spėjimas, pagalvojo ji. Laimingas spėjimas.

Fergiusonas žengė atgal, atsitraukė nuo durų ir atvėrė jai kelią į lietų ir prietemą.

— Būkite atsargi, detektyve, — tarė pašaipiai.

Tada apsisuko ir nuėjo koridoriumi, jo gale pasuko į kairę. Ji akimirką klausėsi, bandydama išgirsti tolstančius žingsnius, bet negalėjo. Vėl pažiūrėjo į lietų, pliaupiantį per medžius ir šaligatvius. Susiveržė lietpaltį ir pasistatė apykaklę. Jai prireikė valios pastangų, kad pajudėtų iš vietos.

Šaltis iškart įsiskverbė į ją. Ji jautė lietų tekant kaklu. Pradėjo eiti greičiau, keikdama nepatogius batus, jie vis slidinėjo šaligatviu. Vis pasukdavo galvą ir pažiūrėdavo, kas už jos, priešais ją, kad įsitikintų, jog Fergiusonas jos neseka. Kai pasiekė nuomotą automobilį, prieš numesdama daiktus ir atsisėsdama prie vairo, patikrino galinę sėdynę. Iškart užsirakino visas duris. Ranka truputį drebėjo, kai kišo raktelį į spynelę ir įjungė pavarą. Automobiliui pradėjus judėti, ji pasijuto geriau. Laviruojant iš stovėjimo aikštelės ją apėmė palengvėjimas. Ji padidino greitį ir įsuko į dvipusio eismo gatvę. Akimirką pasirodė, kad šalikelėje mato susigūžusį siluetą su apsiaustu, bet kai atsigręžė ir įsižiūrėjo, jis jau buvo pradingęs, įsimaišęs į studentų autobusų stotelėje būrį. Ji užgniaužė baimę ir nuvažiavo toliau. Mažojo automobilio šildytuvas pradėjo dūgzti ir karštas oras sušildė veidą, bet ne mintis.

Ko jis išmoko mirtininkų kameroje? — paklausė ji savęs.

Jis išmoko mokytis.

Ko mokytis?

Nusikaltimų.

Kodėl?

Nes visi, sėdintys mirtininkų kamerose, neišlaikė kokio nors išbandymo. Visi jie vykdė nusikaltimą po nusikaltimo, žmogžudystę po žmogžudystės, kol pagaliau buvo sugauti ir laukė kėdės, nes susimovė. Net Salivanas susimovė. Ji prisiminė citatą iš vieno Metjaus Kovarto straipsnio: „Aš būčiau nužudęs daugiau, jei manęs nebūtų pagavę.“ Bet Fergiusonas, pagalvojo ji, gavo antrą progą. Ir jis pasiruošęs šį kartą nesusimauti.

Kodėl?

Nes jis nori daryti tai, ką daro, taip ilgai, kiek norės.

Jai svaigo galva. Ji kalbėjosi su savimi, stengdamasi nusiraminti pažįstamo balso skambesiu:

— Jėzau Marija, Ende, į ką tu įsivėlei?

Ji stengėsi prablaškyti galvą ir važiuodama tamsoje ieškojo savo motelio. Nekreipė dėmesio į skriejantį kelią, galvojo tik apie saugią vietą, kur galėtų surikiuoti savo mintis. Kartą pažiūrėjo į galinio vaizdo veidrodėlį, staiga pajutusi paniką, kad ją seka automobilis, bet pamatė, kaip šis nusuko į Salį. Ji griežė dantimis ir važiavo per lietų nekeisdama greičio. Prieš save pamatė išnyrančias motelio šviesas ir pajuto mažą palengvėjimą, bet, neradusi laisvų stovėjimo vietų netoli įėjimo į motelį, buvo priversta pasistatyti mašiną maždaug už penkiasdešimties metrų nuo jo. Žinojo, kad jai teks nueiti kelią, kuriame pilna šešėlių ir vietų, tinkamų pasislėpti užpuolikams. Ji išjungė variklį ir, vienąkart giliai įkvėpusi, nužvelgė tą atstumą. Jai šovė mintis: viskas daug lengviau vilkint uniforma ir vairuojant policijos automobilį. Nuolatinis ryšys su dispečeriu. Niekada nesi visai vienas. Visuomet esi dalis komandos policininkų, nuolatos patruliuojančių gatvėse. Ji išsitraukė devynių milimetrų kalibro pistoletą iš rankinuko. Tada išlipo iš automobilio ir nuėjo tiesiai įėjimo į motelį link, žvalgydamasi priešais save, įtempusi ausis klausydama garsų už nugaros. Įsidėjo pistoletą atgal į rankinę likus vos keliems jardams iki įėjimo. Iš motelio einanti į apsiaustus susisupusi senyva pora, kurią sutiko pakeliui, turbūt akimirką matė metalinį aiškios formos daiktą jos rankoje. Prasilenkdama ji nugirdo jų baimingo pokalbio nuotrupą:

— Ar pastebėjai? Ji turėjo ginklą...

— Ne, brangioji, tai tikriausiai buvo kas nors kita...

Tik tiek.

Registratūroje dirbo jaunas vyras, vilkintis mėlyną švarką. Ji paprašė savo rakto ir jis padavė, tingiai tardamas:

— Čia buvo atėjęs toks vyrukas, ieškojo jūsų, detektyve.

— Vyrukas?

— Taip. Nepaliko jokios žinutės. Tiesiog jūsų ieškojo.

— Ar matėte tą žmogų?

— Ne. Su juo kalbėjo prieš mane čia dirbęs žmogus.

Ji pajuto savo sieloje kažką bandant išsiveržti lauk.

— Ar jis dar ką nors pasakė? Gal sakė, kaip tas vyrukas atrodė?

— Taip. Jis sakė, kad tas ponas buvo juodaodis. Taip jis ir pasakė. Kažkoks juodasis vyrukas jūsų ieškojo, bet nenorėjo palikti žinutės. Sakė, kad susisieks. Tai viskas. Atleiskit, tai viskas, ką prisimenu.

— Ačiū, — pasakė ji.

Prisivertė lėtai eiti link lifto.

Kaip jis mane rado? — paklausė ji savęs.

Liftas šiugždėdamas pakėlė ją į viršų ir ji nužingsniavo koridoriumi į savo kambarį. Patikrinusi visą kambarį, duryse du kartus pasuko raktą. Po to sunkiai sudribo ant lovos, stengdamasi galvoti apie kasdienius dalykus, tokius kaip, iš kur gauti vakarienę, nors ir nesijautė pernelyg alkana. Kartu mąstė ir apie sudėtingus reikalus, pavyzdžiui, ką toliau daryti su Robertu Erlu Fergiusonu.

Galvodama apie jį, bandė įsivaizduoti jo veidą be savimi patenkintos šypsenos, bet tai nepavyko.

Staiga beldimas į duris vėl pažadino jos baimę.

Tai privertė ją sulaikyti kvėpavimą ir vienu judesiu atsistoti. Ji stovėjo sustingusi, įsistebeilijusi į duris.

Pasigirdo dar vienas smarkus beldimas. Tada trečias.

Ji vėl įkišo ranką į rankinę, išsitraukė pistoletą ir nuėjo prie durų, laikydama pirštą šalia saugiklio, kaip ją išmokė daryti, kai nesi tikras, su kuo susidursi. Duryse buvo iškili akutė. Ji pasilenkė į priekį, kad pamatytų, kas kitoje pusėje, bet vos tik priartėjo, durys vėl sudundėjo ir ji atšoko atgal.

Ji stengėsi sutramdyti susijaudinimą ir elgtis ryžtingai: ištiesė ranką prie durų rankenos ir, vienu greitu judesiu atrakinusi du ris, atidarė. Tą pat akimirką ji pakėlė pistoletą iki akių, kad žiūrėtų pro taikiklį.

Durys atsivėrė ir ji pamatė Metjų Kovartą.

Jis stovėjo koridoriuje, pakėlęs vieną ranką, aiškiai pasiruošęs vėl pabelsti. Ji pamatė, kaip jo veidas sustingo, pamačius jos rankose ginklą. Tyla, kieta kaip peilio ašmenys, stojo tarp jų. Jis lėtai pakėlė rankas, o ji pastebėjo, kad jį lydi kiti du vyrai. Ji nuleido ginklą.

— Kovartai, — pasakė ji.

Jis linktelėjo.

— Gana įdomus pasisveikinimas, — išlemeno jis, — pastaruoju metu visi į mane taikosi ginklais.

Jos akys nukrypo į kitus vyrus.

— Aš jus pažįstu, — tarė, — jūs buvot kalėjime.

— Vilkoksas, — atsakė detektyvas, — iš Eskambijos apygardos. Čia mano viršininkas leitenantas Braunas.

Ji pasisuko ir pažvelgė į gremėzdišką Tenio Brauno figūrą. Jis atrodė pasišiaušęs nuo įtampos ir ji pamatė, kaip jis, nužvelgęs ją, dėbtelėjo į jos ginklą.

— Matau, buvot susitikusi su Bobiu Erlu, — pratarė neskubėdamas.