PIRMA DALIS

Kaliniai

Kai laimi prizą, tau pasako juoką: „Dabar žinai pirmąją savo paties nekrologo eilutę.“

PIRMAS SKYRIUS

Vedamųjų redaktorius

Tą apgaulingos žiemos rytą, kai gavo laišką, Metjus Kovartas pabudo vienas.

Šiaurys sustiprėjo po vidurnakčio ir atrodė, lyg jis būtų išsklaidęs nakties tamsą, ištepdamas ryto dangų purvina pilka spalva, nuslepiančia tikrąjį miesto vaizdą. Eidamas iš savo buto į gatvę girdėjo, kaip stiprus vėjas purto ir lanksto palmių lapus, trankydamas jas vieną į kitą lyg daugybę kardų.

Jis susigūžė, gailėdamasis, kad po švarku ir apsiaustu nepasivilko megztinio. Kasmet būdavo keli tokie rytai kaip šis — pranašaujantys blyškų dangų ir audringą vėją. Gamta krėtė juokus, versdama turistus Majamio paplūdimyje skųstis ir vaikštinėti po smėlį susisupus į megztinius. Mažojoje Havanoje senesnės kubietės vilkėjo sunkius vilnonius apsiaustus ir keikė vėją, pamiršusios, kad vasarą vaikščiojo su skėčiais ir keikė karštį. Liberti Sičio namų plyšiuose, žiurkių urvuose, siautė šaltis. Narkomanai drebėdami bandė prisikimšti pypkes. Tačiau jau greit miestas grįš į lipniu prakaitu dvelkiančią kasdienybę.

Viena diena, pagalvojo žvaliai žingsniuodamas, gal dvi. Tada šilti orai atgaivins pietines valstijas ir visi pamiršime šaltį.

Metjus Kovartas buvo lengvai per gyvenimą einantis žmogus.

Nepalankios aplinkybės ir nesėkmės išlaisvino jį nuo didžiošios dalies neišvengiamai artėjančio viduramžio naštos. Skyrybos atplėšė žmoną ir vaiką, mirtis — tėvus. Jo draugai gyveno savo gyvenimus, nusakomus karjeromis, mažais vaikais, mokesčiais už mašinas ir įkeistą turtą. Iš pradžių kai kurie iš jų bandė įtraukti jį į išvykas ir vakarėlius, bet, augant jo vienatvei, kartu ir pasitenkinimui ja, kvietimų skaičius pradėjo mažėti, kol pagaliau jie visai liovėsi. Jo visuomeninį gyvenimą sudarė retkarčiais pasitaikantys darbo vakarėliai ir pasišnekučiavimai parduotuvėje. Jis neturėjo mylimosios ir gerai nesuprato kodėl. Gyveno paprastame šeštajame dešimtmetyje statyto daugiaaukščio bute su vaizdu į įlanką. Kovartas užpildė jį senais baldais, knygų lentynomis, prikimštomis detektyvinių istorijų ir tikrų nusikaltimų kronikų, senų, bet praktiškų indų, ant sienų pakabino kelias lengvai užsimirštančias paveikslų kopijas.

Retkarčiais pamąstydavo, kad žmonai pasiėmus dukrą visos jo gyvenimo spalvos išbluko. Jo asmeninius poreikius patenkindavo mankšta — kasdieniai dešimt kilometrų, nubėgami parku miesto centre, retkarčiais krepšinio varžybos Krikščioniškojoje vyrų jaunimo sąjungoje — ir darbas laikraštyje. Jis žinojo turįs nepaprastą laisvę, bet jaudinosi, kad nejunta beveik jokių regimų gyvenimo pėdsakų.

Vėjas nesiliovė siautėjęs, plėšdamas tris šalia pagrindinio Miami Journal įėjimo iškeltas vėliavas. Kovartas trumpam stabtelėjo ir nužvelgė paprastą geltonos spalvos kvadratinį pastatą. Ant vienos sienos milžiniškomis raudonomis elektroninėmis raidėmis buvo užrašytas laikraščio pavadinimas. Toji vieta buvo garsi, žinoma dėl jos įtakos ir agresyvumo. Kita pastato pusė žvelgė į įlanką. Jis matė prieplauką skalaujančius šėlstančius vandenis, ten būdavo iškraunami milžiniški popieriaus ritiniai. Kartą, sėdėdamas vienas kavinėje ir valgydamas sumuštinį, pastebėjo būrelį lamantinų, šokinėjančių blyškiai mėlyname vandenyje gal už dešimties metrų nuo krovinių dokų. Jų rudos nugaros praskirdavo vandenis ir vėl panirdavo į bangas. Kovartas ieškojo, kam galėtų tai papasakoti, bet nerado, todėl paskui kelias dienas praleido žiūrėdamas į besikeičiantį mėlynai žalsvą paviršių, norėdamas dar sykį išvysti tuos gyvūnus. Štai kodėl jam patiko Florida: valstija atrodė lyg ištraukta iš džiunglių gelmių, grasinančių sustabdyti civilizaciją ir sugrąžinti viską į pirmykštę būseną. Laikraštis spausdindavo straipsnius apie trijų su puse metro ilgio krokodilus, įstrigusius ant įvažiavimo į greitkelį rampų ir trikdančius eismą. Tie straipsniai jam labai patiko: priešistoriniai žvėrys kovoja su šiuolaikiniais žvėrimis.

Kovartas greitai praėjo pro dvivėres duris, vedančias į laikraščio žinių skyrių, pamojavo priimamojo sekretoriui, kuris sėdėjo beveik užstotas telefono aparatų. Šalia įėjimo buvo siena, skirta garbės ženkleliams, citatoms ir apdovanojimams: visa eilė pulicerių, kenedžių, kabotų, pailesų ir kitų apdovanojimų mažiau žinomais pavadinimais. Jis stabtelėjo prie pašto dėžučių pasiimti rytinio pašto, greitai pervertė įprastus lankstinukus ir krūvą leidinių, politinių pareiškimų ir pasiūlymų; jų kasdien gaudavo iš kongreso delegacijų, merijos, apygardos savivaldybės ir įvairių policijos agentūrų su pranešimais apie kokius nors pasikeitimus, jų manymu, vertus redakcijos dėmesio. Atsiduso pagalvojęs, kiek pinigų buvo išleista tiems nevykusiems bandymams. Bet vienas vokas patraukė jo žvilgsnį. Atskyrė jį iš krūvos kitų.

Vokas buvo plonas, baltas, su jo vardu, užrašytu stambiu šriftu didžiosiomis raidėmis. Kampe atgalinis adresas — pašto dėžutės numeris Starke, Floridoje, šiaurinėje valstijos dalyje. Valstijos kalėjimas, iškart pamanė jis.

Paėmęs laišką su pluošteliu kitų, nužingsniavo savo darbo vietos link, laviruodamas tarp stalų, pasisveikindamas su keliais žurnalistais, atėjusiais jau nuo ankstyvo ryto ir dabar skambinančiais telefonais. Pamojavo miesto žinių skyriaus redaktoriui, kuris sėdėjo vidury kambario užsikėlęs ant stalo kojas ir skaitė naujausią numerį. Perėjęs visą žinių skyrių, praėjo pro duris su užrašu VYRIAUSIASIS REDAKTORIUS. Buvo jau pusiaukelėj, kai netoliese išgirdo balsą:

— O! Jaunasis turkas ankstyvas. Kas tave čia atvijo anksčiau už visą gaują? Nerimą kelia problemos Beirute? Kankina nemiga dėl naujosios prezidento ekonominės reformos?

Kovartas įkišo galvą už perskyros.

— Labas, Vilai. Tiesą pasakius, tik norėjau darbo telefonu paskambinti savo dukrai. Išties sudėtingus ir beverčius rūpesčius paliksiu tau.

Vilas Martinas nusijuokė ir nubraukė nuo akies žilą sruogą — tas judesys labiau tiktų mažam vaikui, o ne senyvam vyrui.

— Varyk. Naudokis mūsų mylimo laikraščio dosnumu. O baigęs peržiūrėk straipsnį vietos naujienų puslapyje. Atrodo, vienas iš juodomis mantijomis apsisiautusių teisingumo skirstytojų sudarė sandėrį su senu bičiuliu, kuris vairavo apsvaigęs. Metas kilti į nusikaltimo ir bausmės kryžiaus žygį — jie visada populiarūs.

— Pasidomėsiu, — pasakė Kovartas.

— Šįryt velniškai šalta, — tarė Martinas. — Kokie gyvenimo čia privalumai, jei važiuodamas į darbą vis tiek turi drebėti iš šalčio? Galėtum gyventi ir Aliaskoj.

— Gal reikėtų laikraštyje pareikšti savo nuomonę dėl blogo oro? Mes juk nuolat bandom belstis į dangų. Gal šįkart būtume išklausyti.

— Gal ir taip, — nusišypsojo Martinas.

— O tu tai moki geriausiai, — pasakė Kovartas.

— Taip, — atsakė Martinas, — nes aš nesu paskendęs nuodėmėse kaip tu. Mano ryšiai su Visagaliu nepalyginti geresni. Mūsų darbe tai padeda.

— Tai tik todėl, kad tu daug greičiau už mane nukeliausi pas Jį.

Martinas suriaumojo:

— Tu diskriminuoji pagyvenusius žmones, — pagrūmojo pirštu. — Gal tu dar ir seksistas, rasistas, pacifistas ir kitoks istas.

Kovartas nusijuokė, nuėjo prie savo stalo, numetė ant jo pluoštą laiškų, tą voką palikdamas viršuje. Paėmė jį jau rinkdamassavo buvusios žmonos telefono numerį. Jei man sekasi, pamanė, jie dabar pusryčiauja.

Jis įspraudė telefono ragelį tarp peties ir ausies, atlaisvino rankas, laukdamas, kol jį sujungs. Kai telefonas pradėjo skambėti, atplėšė voką ir ištraukė vieną gelsvą, oficialiai atrodantį popieriaus lapą.

Gerbiamasis pone Kovartai,

šiuo metu sėdžiu kalėjime ir laukiu mirties bausmės įvykdymo už nusikaltimą, kurio AŠ NEĮVYKDŽIAU.

— Alio?

Jis padėjo laišką.

— Labas, Sende. Čia Metas. Norėjau trumpai pakalbėti su Beke. Tikiuosi, nesutrukdžiau.

— Labas, Metai. — Jos balse išgirdo dvejonę. — Nesutrukdei, bet mes ruošiamės išeiti. Tomui anksti į teismą, todėl jis veža Bekę į mokyklą ir... — ji nutilo, paskui tęsė: — Nesvarbu, viskas gerai. Mums reikia pasikalbėti. Bet neilgai, nes jiems jau metas eiti.

Jis užmerkė akis ir pagalvojo, kaip skaudu nedalyvauti savo dukros kasdienybėje. Įsivaizdavo per pusryčius išlietą pieną, naktimis skaitomas knygas, laikymą už rankos, kai ji suserga, grožėjimąsi mokykloje jos pieštais paveiksliukais. Užgniaužė savo nuoskaudą.

— Gerai, tik norėjau pasisveikinti.

— Aš ją pakviesiu.

Telefonas dunkstelėjo ant stalo ir stojusioje tyloje Metjus Kovartas perskaitė žodžius — AŠ NEĮVYKDŽIAU.

Atsiminė savo žmoną susitikimo dieną Mičigano universiteto laikraščio redakcijoje. Ji buvo nedidukė, o jos energija buvo atvirkščiai proporcinga ūgiui. Ji studijavo grafinį dizainą ir pusę dienos dirbo maketuotoja, rašė antraštes ir skaitė puslapių juodraščius vis nubraukdama nuo veido tamsius, banguotus plaukus taip susikaupusi, kad dažniausiai neišgirsdavo telefono skambučių, nekreipdavo dėmesio į nešvankius juokelius, nevaržomai skrajojančius žinių skyriuje. Mėgo tikslumą ir tvarką, į gyvenimą žvelgė lyg braižytoja. Miesto centrinėje JAV dalyje ugniagesių kapitono, kuris žuvo atlikdamas pareigą, ir pradžios mokyklos mokytojos dukra; ji geidė turto, troško patogumų. Jam ji atrodė labai graži — jį jaudino jos aistra, ir jis nustebo, kai ji sutiko eiti su juo į pasimatymą, o vėliau nustebo dar labiau, kai po daugelio pasimatymų ji su juo permiegojo.

Jis buvo sporto skilties redaktorius — jos manymu, tai baisus laiko švaistymas. Pernelyg raumeningi vyrai, keistai apsirengę, kovojantys dėl įvairių formų kamuolių, sakydavo ji. Jis bandė įskiepyti jai varžybų aistrą, bet ji nepasidavė. Vėliau jis ėmėsi tikrų naujienų, atkakliai ieškodavo medžiagos straipsniams, ir jų santykiai sutvirtėjo. Jis mėgo ilgas valandas trunkančią medžiagos straipsniui medžioklę, kūrybos viliones. Ji manė, kad jis išgarsės, o jei ir neišgarsės — bent jau taps įtakingas. Ji išvažiavo kartu, kai jam pasiūlė darbą mažame centrinėje šalies dalyje įsikūrusio miestelio laikraštyje. Po šešerių metų jie vis dar buvo drauge. Tą pačią dieną, kai ji pranešė esanti nėščia, jis gavo pasiūlymą dirbti Miami Journal. Jam buvo lemta rašyti apie kriminalines bylas. Jai buvo lemta pagimdyti Bekę.

— Tėti?

— Labas, brangioji.

— Labas, tėti. Mama sako, kad galiu šnekėti tik minutėlę. Man reikia eiti į mokyklą.

— Ar ten irgi šalta, brangioji? Tau reikėtų apsivilkti apsiaustą.

— Apsivilksiu. Tomas davė oranžinį apsiaustą su piratu — tai yra The Bucs ženklas. Aš jį apsivilksiu. Buvau sutikusi kelis žaidėjus. Jie dalyvavo iškyloje, kurioje mes padėjome rinkti pinigus labdarai.

— Puiku, — atsakė Metjus. Velnias, pagalvojo.

— Tėti, ar futbolo žaidėjai svarbūs?

Jis nusijuokė.

— Gana svarbūs.

— Tėti, kas nors negerai?

— Ne, brangioji, kodėl klausi?

— Na, dažniausiai rytais neskambini.

— Tiesiog atsibudau tavęs pasiilgęs ir norėjau išgirsti tavo balsą.

— Aš irgi tavęs pasiilgau, tėti. Nuveši mane vėl į Disnėjaus pasaulį?

— Šį pavasarį, pažadu.

— Tėti, jau turiu eiti. Tomas man moja. Ai, tėti, žinai ką? Mūsų klasėje yra toks klubas, jis vadinasi Šimto knygų klubas. Kai perskaitai šimtą knygų — laimi prizą. Aš ką tik tai padariau!

— Nuostabu! Ką gavai?

— Visi klube gauna ženklelį, o metų gale jiems rengiamas vakarėlis.

— Puiku. Kokia knyga tavo mėgstamiausia?

— Na, žinoma, ta, kurią man atsiuntei — Nenoringas drakonas, — nusijuokė. — Jis man primena tave.

Jis irgi nusijuokė.

— Man reikia eiti, — pakartojo ji.

— Gerai. Aš tave myliu ir pasiilgau tavęs.

— Aš irgi. Ate.

— Ate, — pasakė jis, bet ji jau buvo nubėgusi.

Dar akimirka tylos, paskui atsiliepė buvusi žmona. Jis prašneko pirmas:

— Labdaros iškyla su futbolininkais?

Jis visuomet troško neapkęsti jį pakeitusio vyro, troško jo nekęsti dėl darbo advokatų biure, dėl išvaizdos — raumeningas, kresno kūno sudėjimo — kasdien per pietų pertrauką kilnojo svorius brangiame sporto klube; norėjo įsivaizduoti, kad jis žiaurus, nedėmesingas meilužis, prastas patėvis, nesirūpinantis šeima, bet nė vienas iš tų apibūdinimų tam vyrui netiko. Netrukus po to, kai buvusi žmona pranešė apie savo būsimas vestuves, Tomas atskrido į Majamį — nieko jai nesakęs — susitikti su juo. Jie kartu išgėrė ir pavakarieniavo. Priežastis iš pradžių atrodė miglota, bet po antro vyno butelio teisininkas tiesiai šviesiai išklojo nebandysiąs dukrai pakeisti Kovarto, bet jei jau jie kartu gyvens, jis pasistengsiąs, kad ji pamiltų jį taip kaip ir Kovartą. Šis patikėjo, pajuto keistą džiaugsmą ir palengvėjimą, užsakė dar vieną butelį vyno ir nusprendė, kad tas jį pakeisiantis vyras jam visai patinka.

— Tai dėl advokatų biuro. Jis remia keletą United Way renginių Tampoje. Štai kodėl ten atsidūrė futbolininkai. Bekei jie padarė didelį įspūdį, ir Tomas jai nesakė, kiek rungtynių pernai The Bucs laimėjo.

— Suprantama.

— Matyt. Bet jie tikrai patys didžiausi mano kada nors matyti vyrai, — Sendė nusijuokė. Patylėjusi tęsė:

— Kaip tau sekasi? Kaip Majamis?

Jis nusijuokė.

— Majamyje šalta ir visus tai varo iš proto. Žinai, kaip yra — niekas neturi žieminių drabužių, namai nešildomi. Visi dreba ir po truputį kvaišta, kol pagaliau sulaukia atšilimo. Man gerai. Aš čia pritampu.

— Vis dar sapnuoji košmarus?

— Ne per dažnai. Kartais. Viskas kontroliuojama.

Tai buvo nedidelis melas, toks, kuriuo — puikiai žinojo — ji nepatikės, bet praleis neklausinėdama. Gūžtelėjo pečiais pagalvojęs, kaip nekenčia nakties.

— Galėtum nueiti pas gydytoją. Laikraštis apmokėtų.

— Laiko švaistymas. Jau visą mėnesį nesapnavau košmaro, — jis dar kartą pamelavo.

Išgirdo, kaip ji įkvėpė.

— Kas atsitiko? — paklausė.

— Na, turbūt turėčiau tau tiesiai pasakyti.

— Tai sakyk.

— Mudu su Tomu laukiamės kūdikio. Bekė nebebus viena.

Jis pasijuto truputį apsvaigęs, jo galvoje šėlo mintys, sumišusios su jausmais.

— Na, na, na. Sveikinu.

— Ačiū, — tarė buvusi jo žmona, — bet tu nesupranti.

— Ko?

— Bekė taps šeimos dalimi. Dar labiau nei anksčiau.

— Taip?

— Tu nesupranti, kas atsitiks. Tu būsi išstumtas. Aš to bijau. Jai jau ir taip sunku, kad tu gyveni kitoje valstijos dalyje.

Jis pasijuto taip, lyg kas nors jam būtų kirtęs per veidą.

— Ne aš gyvenu kitoje valstijos dalyje. Tu gyveni. Tai tu išsikraustei.

— Seni reikalai, — tarė Sendė ir netrukus tęsė: — Šiaip ar taip, viskas pasikeis.

— Nesuprantu kodėl... — sumikčiojo jis.

— Patikėk, — pasakė ji. Balsas rodė, kad savo žodžius ji gerai apsvarsčiusi iš anksto. — Mažiau laiko liks tau. Tikrai. Daug apie tai galvojau.

— Bet mūsų susitarimas buvo kitoks.

— Susitarimai gali keistis. Mes tai žinojome.

— Aš taip nemanau, — atsakė jis, leisdamas prasiveržti pirmosioms pykčio gaidelėms balse.

— Kad ir kas būtų, nenoriu nervintis apie tai kalbėdama. Pamatysim.

— Bet...

— Metjau, man reikia eiti. Tik norėjau, kad žinotum.

— Nuostabu, — pasakė jis. — Labai ačiū.

— Galėsime pasikalbėti apie tai vėliau, jei bus apie ką kalbėtis.

Žinoma, pagalvojo jis, kai jau būsi pakalbėjusi su advokatais, socialiniais darbuotojais ir visiškai išstūmusi mane. Jis žinojo, kad ta mintis neteisinga, bet negalėjo jos užmiršti.

— Mes kalbame ne apie tavo gyvenimą. Jau ne apie tavo. Kalbame apie mano gyvenimą, — tarė Sendė ir padėjo ragelį.

Tu neteisi, pagalvojo jis. Nužvelgė savo darbo vietą. Pro mažą langelį pamatė virš miesto centro nusidriekusį pilkšvą dangų. Tada pažiūrėjo į žodžius prieš save: AŠ NEĮVYKDŽIAU.

Visi esame nekalti, pamanė. Bet tai įrodyti visada sunkiausia. Norėdamas išguiti iš galvos pokalbį, paėmė laišką ir ėmė skaityti toliau.

1987 metų gegužės ketvirtąją buvau ką tik grįžęs į savo senelės namus Pačiulos mieste, Eskambijos apygardoje. Tuo metu buvau Ratgerso universiteto koledžo studentas Niu Bransvike, Naujojo Džersio valstijoje. Buvau ką tik baigęs pirmuosius metus. Svečiavausi pas ją keletą dienų, kai mane atvedė į šerifo biurą apklausti dėl žmogžudystės, įvykdytos už kelių mylių nuo mano senelės namų. Auka buvo baltaodė. Aš esu juodaodis. Liudytojas matė iš tos vietos, kur pradingo mergaitė, nuvažiuojantį žalią „Ford“ sedaną, panašų į manąjį. Mane laikė be maisto ir vandens, neleido miegoti, trisdešimt šešias valandas negalėjau pasikalbėti su advokatu. Šerifo padėjėjai mane keliskart mušė. Jie naudojo perlenktas telefonų knygas, nes jos nepalieka žymių. Sakė, kad mane nužudys; vienas jų nusitaikė revolveriu man į galvą ir kelis kartus nuspaudė gaiduką. Kiekvieną kartą gaidukas pataikydavo į tuščią lizdą. Kai viskas baigėsi, man pasakė: jei prisipažinsi — viskas bus gerai. Buvau išsigandęs, iškankintas, todėl prisipažinau. Nežinojau smulkmenų, bet leidau jiems supažindinti mane su nusikaltimu ir jį prisiėmiau. Po to, ką jie mane privertė išgyventi, būčiau prisiėmęs bet kokią kaltę.

BET AŠ TO NUSIKALTIMO NEĮVYKDŽIAU!

Po kelių valandų bandžiau savo prisipažinimą atsiimti, bet man nepavyko. Valstybės paskirtas advokatas prieš teismą aplankė mane tik tris kartus. Jis irgi neatliko jokio tyrimo, nekvietė liudytojų, galėjusių įrodyti, kad nusikaltimo metu buvau visai kitur, nesugebėjo paneigti neteisėtai išgauto prisipažinimo. Prisiekusieji, kurie visi buvo baltaodžiai, išklausė kaltinimą ir nuteisė mane tik po vieną valandą trukusio pasitarimo. Dar po valandos man buvo skirta mirties bausmė. Baltaodis teisėjas šį nuosprendį patvirtino. Jis mane išvadino gyvuliu, kurį reikėtų išvesti laukan ir nušauti. Jau trejus metus sėdžiu mirtininkų kameroje1. Labai tikiuosi, kad teismai panaikins man skirtą bausmę, bet tai gali užtrukti dar daug metų. Ar galite man padėti? Kaliniai sakė, kad esate parašęs straipsnių, smerkiančių mirties bausmę. Esu nekaltas žmogus, kuriam skirta didžiausia bausmė, nes rasistinė santvarka yra prieš mane. Tokioje padėtyje atsidūriau dėl išankstinio nusistatymo, nemokšiškumo ir blogio. Prašau man padėti. Apačioje parašiau savo naujojo advokato ir liudytojų vardus. Įrašiau Jūsų vardą į lankytojų sąrašą, jei nuspręstumėte atvažiuoti su manimi susitikti.

Dar vienas dalykas. Esu ne tik nekaltas dėl to, kuo mane kaltina, bet galiu pasakyti vardą žmogaus, įvykdžiusio šį nusikaltimą.

Tikiuosi sulaukti Jūsų pagalbos,

Robertas Erlas Fergiusonas

#212009

Floridos valstijos kalėjimas

Starkas, Florida

Kovartui prireikė kelių sekundžių tam laiškui suvirškinti. Perskaitė jį kelis kartus, bandydamas suvokti, ką skaito. Tas vyras akivaizdžiai buvo raštingas, išsimokslinęs ir išprusęs, bet nusikalteliai, ypač nusikaltėliai, nuteisti mirties bausme, dažnai teigia esą nekalti. Nesiliovė stebėtis, kodėl dauguma žmonių, akis į akį stoję prieš savo baigtį, sako esą nekalti. Taip elgiasi užkietėję psichopatai, serijiniai žudikai, kuriems žmogaus gyvybė yra niekas, kurie žudo žmones taip pat paprastai, kaip kiti su jais kalba. Bet apklausiami jie išlaiko nekaltojo įvaizdį, nebent būtų įtikinti, kad prisipažinimas jiems galėtų kaip nors padėti. Atrodė, lyg tas žodis jiems reikštų kažką kita, tarsi jis nutrintų visą jų išgyventą siaubą.

Ta mintis privertė jį prisiminti berniuko akis. Tos akys iškildavo daugelyje jo košmarų.

Pritvinkusi vasaros naktis slinko per Majamį ryto link, kai ankstyvas skambutis išplėšė jį iš miegų ir pasiuntė į namą už dešimties ar dvylikos kvartalų nuo jo buto. Miesto žinių skyriaus redaktorius, tą ankstyvą valandą neįprastai šiurkštus, nukamuotas darbo, išsiuntė jį į tikrą siaubą.

Tuomet jis dar dirbo prie bendrojo pobūdžio vietos naujienų — dažniausiai tai būdavo žmogžudystės. Nuvyko nurodytu adresu ir valandą vaikštinėjo aplink policijos užkardą, laukdamas ko nors, patamsyje žiūrėdamas į tvarkingą vienaukštį namą su gražiai nupjauta pievele ir nauju BMW automobiliu garaže. Vidurinei klasei priklausančios šeimos namas — jame gyveno firmos vadovas su žmona. Matė namo viduje zujančius nusikaltimo ekspertus, detektyvus ir medicinos tyrimų biuro darbuotojus, bet nematė, kas atsitiko. Visa vietovė buvo apšviesta tvinksinčių policijos švyturėlių, mėtančių trumpų raudonų ir mėlynų žybsnių nuotrupas. Drėgname ore šviesos atrodė dar intensyvesnės. Keletas išdrįsusių išeiti į lauką kaimynų šią šeimą apibūdino vienodai: malonūs, draugiški, bet uždari. Tą litaniją žinojo visi žurnalistai. Žmogžudystės aukos visada apibūdinamos kaip uždaros, nesvarbu, ar jos tokios būdavo, ar ne. Atrodė, kad kaimynams rūpi kuo greičiau atsiriboti nuo staiga lyg iš dangaus juos užgriuvusio siaubo.

Pagaliau pastebėjo iš namo pro šonines duris išeinantį Vernoną Hokinsą. Senasis detektyvas, lyg būtų labai pavargęs, atsirėmė į medį, slėpdamasis nuo policijos švyturėlių ir televizijos kamerų.

Hokinsą pažinojo jau daug metų, apie jį buvo parašęs krūvą straipsnių. Senasis detektyvas mėgo Kovartą, dažnai duodavo jam užuominų apie nusikaltimus, rodė konfidencialių daiktų, atskleisdavo slaptą informaciją, pasakojo apie bjaurų žmogžudystes tiriančio detektyvo gyvenimą. Kovartas vogčiomis pralindo pro geltoną policijos juostą ir priėjo prie detektyvo. Šis susiraukė, gūžtelėjo pečiais ir mostelėjo prisėsti.

Detektyvas prisidegė cigaretę, akimirką žiūrėjo į žybsintį jos galą.

— Šitie daiktai žudo, — tarė liūdnai nusijuokdamas. — Dabar jie mane žudo. Anksčiau tai vyko lėtai, bet senstu, todėl viskas greitėja.

— Kodėl nemeti? — paklausė Kovartas.

— Nes jie vieninteliai geba išstumti iš mano šnervių mirties kvapą.

Detektyvas užsitraukė cigaretę ir blausi raudona šviesa apšvietė jo veidą.

Patylėjęs pasisuko į Kovartą.

— Na, Meti, kas tokią klaikią naktį tave čia atvedė? Turėtum būti namie su savo gražiąja žmona.

— Vernonai...

Detektyvas šyptelėjo ir atlošęs galvą atsargiai atrėmė į medį.

— Baigsi kaip aš: nerasi kuo daugiau užsiimti naktimis, kaip tik važinėti į nusikaltimo vietas.

— Nejuokauk, Vernonai. Ką gali pasakyti apie tai, kas ten, viduje?

Detektyvas nusijuokė.

— Vyrukas nuogas ir negyvas. Gerklė perpjauta gulinčiam lovoje. Moteris nuoga ir negyva. Gerklė perpjauta gulinčiai lovoje. Ir viskas aplaistyta krauju.

— Ir?

— Įtariamasis areštuotas.

— Kas?

— Paauglys. Pabėgęs iš De Moino — jie šįvakar jį atsivežė. Važiavo iki pat Fort Loderdeilo kėliojo ieškodami. Jie mėgo iškrypėlišką seksą trise. Vienintelė problema — kai jau buvo su juo pasilinksminę, šis nusprendė, kad jų duotų šimto dolerių negana. Supranti, jis pamatė jų automobilį, prašmatnų namą ir visa kita. Jie susipyko. Jis išsitraukė senovinį skustuvą. Tie dalykai vis dar puikūs ginklai. Pirmuoju kirčiu pataikė vyrui tiesiog į jungo veną... — detektyvas pademonstravo ore greitą kertamąjį judesį, tamsoje mostelėdamas ranka, — ...vyras krito lyg pašautas. Kelis kartus pagargaliuoja — ir viskas. Jis buvo gyvas pakankamai ilgai, kad suprastų, jog miršta. Sunkus būdas numirti. Žinoma, žmona pradeda klykti ir bando bėgti. Todėl vaikis griebia ją už plaukų, atlenkia galvą ir — baigta. Viskas įvyko labai greit, bet jai pavyko dar kartą surikti. Vis dėlto jam nepasisekė. To klyksmo užteko kaimynui įspėti — jis mums ir paskambino. Kažkoks nemigos kankinamas vyrukas, vedžiojęs šunį. Sučiupome vaikį einantį pro pagrindines duris. Jis krovė į mašiną viską, ką rado: magnetofoną, televizorių, drabužius... Aptaškytus krauju.

Įsmeigė žvilgsnį į tolį, į kitą kiemo galą, ir tarė į tuštumą:

— Meti, kokia pirmoji Hokinso gatvės taisyklė?

Kovartas nusišypsojo tamsoje. Hokinsui patiko kalbėti maksimomis.

— Pirmoji taisyklė, Vernonai, — niekada neieškok nemalonumų, nes jie patys tave susiras, kai to norės.

Detektyvas linktelėjo.

— Labai mielas vaikas. Labai mielas vaikas psichopatas. Sako, jis čia niekuo dėtas.

— Jėzau.

— Nieko labai keista, — tęsė detektyvas. — Manau, dėl to, kas atsitiko, tas vaikis kaltina poną firmos vadovą ir jo žmoną. Supranti, jis mano, jog viskas atsitiko todėl, kad jie nenorėjo jam atsilyginti.

— Bet...

— Jokios atgailos. Nė trupučio gailesčio ar žmogiškumo. Dar visai vaikas. Papasakojo viską, kas atsitiko. Tada sako: „Aš nieko nepadariau. Aš nekaltas. Noriu advokato.“ Mes stovime ten, visur pilna kraujo, o jis sako nieko nepadaręs. Matyt todėl, kad jam tai nieko nereiškia. Matyt. Jėzau...

Jis atsilošė iš nevilties ir nuovargio.

— Žinai, kiek tam vaikiui metų? Penkiolika. Tik penkiolika sukako praėjusį mėnesį. Turėtų būti namie, galvoti apie spuogus, mergaites ir namų darbus. Jis tikrai pateks į nepilnamečių koloniją. Galiu lažintis.

Detektyvas užsimerkė ir atsiduso.

— Aš nieko nepadariau. Aš nieko nepadariau. Jėzau.

Ištiesė ranką.

— Žiūrėk. Man prakeikti penkiasdešimt devyneri metai, rengiuosi į pensiją ir maniau, kad jau visko esu matęs ir girdėjęs.

Jo ranka drebėjo. Kovartas matė, kaip ji virpa, žybsint policijos automobilių šviesoms.

— Žinai, — tarė Hokinsas, žiūrėdamas į savo ranką, — kuo toliau, tuo mažiau noriu klausytis. Man labiau patiktų susišaudymas su kokiu pamišusiu šunsnukiu, nei dar kartą išgirsti ką nors kalbant apie siaubingus dalykus taip, lyg jie nieko nereikštų. Tarsi būtų ne nutraukęs gyvybės siūlą, o suglamžęs ir išmetęs kokį saldainio popieriuką. Šiukšlinimas, o ne pirmojo laipsnio žmogžudystė.

Jis atsisuko į Kovartą.

— Nori pamatyti?

— Žinoma. Eime, — suskubo atsakyti.

Hokinsas įdėmiai pažvelgė į jį.

— Nebūk toks tikras. Tu visada nori kuo greičiau pamatyti. Nekoks vaizdelis. Šįkart patikėk manimi.

— Ne, — pasakė Kovartas, — toks mano darbas.

Detektyvas gūžtelėjo pečiais.

— Kad leisčiau tau įeiti, turi man kai ką pažadėti.

— Ką?

— Pamatai, ką jis padarė, tada parodau tau jį patį — jokių klausimų, tik pažiūri — jis virtuvėje; bet laikraštyje pasistenk parašyti, kad tai ne koks eilinis vaikinukas. Supratai? Jis ne šiaip vargšas nuskriaustas vaikas. Jo advokatas tai tvirtins vos atvykęs. Aš to nenoriu. Parašyk, kad jis — šaltakraujis žudikas, supranti? Šaltakraujis. Nenoriu, kad žmonės, perskaitę tą straipsnį, pagalvotų: kaip toks malonus vaikas galėjo tai padaryti?

— Galiu parašyti, — tarė Kovartas.

— Gerai.

Detektyvas gūžtelėjo pečiais, atsistojo ir jie nuėjo prie pagrindinių durų. Jau ketindamas eiti vidun pasisuko į Kovartą ir pasitikslino:

— Tu tikrai nori pamatyti? Tie žmonės tokie pat kaip tu ir aš. Tu šito niekada neužmirši. Niekada.

— Eime.

— Meti, leisk seniui nors kartą tau padėti.

— Nagi, Vernonai.

— Ką gi, tai bus tavo košmaras, — pasidavė detektyvas. Jis nemelavo.

Kovartas prisiminė, kaip išvydo verslininką ir jo žmoną. Buvo tiek kraujo, kad jie atrodė lyg apsirengę. Kaskart, tvykstelėjus policijos fotografo blykstei, kūnai akimirką sublizgėdavo.

Netekęs žado nusekė paskui detektyvą į virtuvę. Berniukas sėdėjo su sportbačiais ir džinsais, nuogu liaunu liemeniu, viena ranka prirakinta prie kėdės. Jo kūnas buvo nusėtas kraujo dėmėmis, bet jis į tai nekreipė dėmesio, abejingai rūkė cigaretę, laikydamas ją laisvąja ranka. Todėl atrodė dar jaunesnis — kaip vaikas, besistengiantis vaidinti suaugusį, šaltakraujį, kad pasirodytų prieš kambaryje esančius policininkus; iš tikrųjų vaizdas buvo juokingas. Kovartas pastebėjo kraują šviesiuose, sulipusiuose berniuko plaukuose ir dėmę ant skruosto. Jam dar net nereikėjo skustis.

Kovartui su detektyvu įėjus į virtuvę, berniukas pakėlė akis.

— Kas jis? — paklausė, linkteldamas į Kovartą.

Metjaus ir berniuko žvilgsniai akimirką susitiko. Jo akys buvo mėlynos — senos kaip pasaulis, nesibaigiančio blogio spalvos, kaip budelio kirvio ašmenys.

— Reporteris iš The Journal, — atsakė Hokinsas.

— Ei, reporteri! — šūktelėjo vaikinas nusišypsodamas.

— Ką?

— Pasakyk jiems, kad nieko nepadariau, — pasakė. Tada nusijuokė aukštu, švokščiančiu balsu, kuris nuaidėjo paskui Kovartą ir amžiams įsirėžė jo atmintyje, kai Hokinsas lydėjo jį iš kambario į atskubantį saulėtekį.

Jis grįžo į savo biurą ir parašė straipsnį apie firmos vadovą, jo žmoną ir paauglį. Aprašė baltas paklodes — suglamžytas, parudavusias nuo kraujo, raudonas dėmes ant sienų kraupiais Salvadoro Dali stiliaus raštais. Parašė apie gyvenvietę, tvarkingą namą ir įrėmintą diplomą, liudijantį aukos narystę verslo klube. Papasakojo apie priemiesčių gyventojų aistras ir draudžiamo sekso pinkles. Aprašė Fort Loderdeilo kelią, kur blaškosi vaikai, kasnakt suaugantys ne pagal metus. Aprašė ir berniuko akis — įlydė jas į istoriją būtent taip, kaip prašė draugas.

Užbaigė straipsnį vaikinuko žodžiais.

Kai tą naktį parėjo namo su rytiniu laikraščio numeriu rankose, savo straipsniu pirmajame puslapyje, pajuto nuovargį, daug didesnį už paprastą miego stygių. Įšliuožė į lovą ir prisiglaudė prie žmonos, kuri — žinojo — ketina jį palikti, drebėdamas kaip užpultas gripo, visame pasaulyje nerasdamas šilumos.

Kovartas papurtė galvą, stengdamasis iškratyti iš galvos mieguistumą, ir nužvelgė savo darbo vietą.

Hokinsas jau miręs. Išleisdami jį į pensiją surengė menkas išleistuves, paskui paliko vieną likusias dienas kosėti dėl emfizemos. Kovartas dalyvavo toje ceremonijoje ir plojo, kai policijos šefas vardijo detektyvo nuopelnus. Kada tik galėdamas lankė detektyvą jo butuke Majamio paplūdimyje. Skurdūs namai, puošti senų laikraščių iškarpomis su Kovarto ir kitų žurnalistų straipsniais.

— Prisimink taisykles, — kaskart baigiantis susitikimui sakydavo Hokinsas. — O jeigu nebeprisimeni, ką tau sakiau apie gatvę — nusistatyk savo principus ir laikykis jų.

Jiedu juokaudavo. Vėliau jis, paslapčiomis anksčiau išėjęs iš darbo, stengdavosi kuo dažniau lankytis ligoninėje ir papasakoti detektyvui istorijų, iki to paskutinio karto, kai atvykęs rado Hokinsą be sąmonės, su deguonies kauke; Kovartas nežinojo, ar detektyvas girdėjo, kai sušnabždėjo jo vardą, ar jautė, kai suspaudė ranką. Prie lovos jis išsėdėjo visą ilgą naktį ir nė nepastebėjo, kada detektyvo gyvybė nuslydo į tamsumas. Paskui nuėjo į laidotuves drauge su keletu kitų senų policininkų. Buvo pakelta vėliava, nuleistas karstas, kunigas tarė keletą žodžių. Jokios žmonos. Jokių vaikų. Sausos akys. Tik į žemę nugramzdinami košmarų pilni atsiminimai. Pagalvojo, ar taip bus ir tada, kai mirs jis pats.

Įdomu, dingtelėjo, kas nutiko tam paaugliui. Turbūt paleistas iš nepilnamečių kolonijos ir gyvena gatvėje. Arba sėdi mirtininkų kameroje kartu su laišką parašiusiu vyru. Arba miręs.

Dirstelėjo į laišką.

Išeitų straipsnis naujienų puslapiui, ne vedamasis. Reikėtų perduoti kam nors iš miesto žinių skyriaus, tegul parašo. Aš to nebedarau. Dabar rašau tik vedamuosius. Rašau neasmeniškai, kaip tarybos narys, kuris balsuoja vadovaudamasis savo pozicija, o ne jausmais. Aš išsižadėjau savo tapatybės.

Jis pakilo nuo kėdės, ketindamas tai ir padaryti, bet sustojo.

Nekaltas žmogus.

Pabandė prisiminti bent vieną tikrai nekaltą žmogų iš visų nusikaltimų ir teismų, apie kuriuos buvo rašęs. Matė daug išteisintųjų, dėl įrodymų stokos atmestų kaltinimų, dėl iškalbingos gynybos arba klumpančio kaltintojo pralaimėtų teismo bylų. Bet negalėjo atsiminti nė vieno, kuris iš tikrųjų buvo nekaltas. Kartą klausė Hokinso, ar šiam kada teko tokį sulaikyti — šis tik nusijuokė:

— Išties niekuo nenusikaltusį žmogų? Na, tiesa, daug bylų žlunga netyčia. Daug vyrukų paleidžiami, nors neturėtų būti paleisti. Bet sučiupti tokį, kuris iš tikrųjų nekaltas? Tai būtų blogiausias atvejis. Nežinau, ar galėčiau tai ištverti. O, ne. Turbūt, tai būtų vienintelis dalykas, kuris neleistų man užmigti.

Rankoje laikė laišką. AŠ NEĮVYKDŽIAU. Ar kas nors negali užmigti dėl Roberto Erlo Fergiusono, pamanė.

Jį užliejo deginantis jaudulys. Jei tai tiesa, pagalvojo... Mintis nutrūko, jis greit nurijo seiles, nuslopindamas netikėtą ambicijų proveržį.

Kovartas atsiminė prieš daugelį metų skaitytą interviu su senu krepšinio žaidėju, ketinančiu baigti savo ilgą karjerą. Žaidėjas apie laimėjimus ir nusivylimus pasakojo vienodai, tarsi vertindamas juos su tuo pačiu santūriu pasididžiavimu. Paklaustas, kodėl ketina pagaliau pasitraukti, jis pradėjo kalbėti apie šeimą ir vaikus, norą palikti savo vaikystės žaidimą praeityje ir gyventi toliau. Paskui ėmė pasakoti apie savo kojas, lyg ne apie kūno dalis, o senus gerus draugus. Sakėsi nebepajėgiąs pašokti taip, kaip galėdavęs, dabar bandant pašokti prie krepšio jo kojų raumenys, kadaise pakeldavę taip lengvai, klykia iš senatvės ir skausmo, melsdami liautis. Sakė, kad jei kojos neklauso, tęsti beprasmiška. Paskui sužaidė paskutines savo rungtynes ir be vargo pelnė trisdešimt aštuonis taškus — judėdamas, sukinėdamasis ir šokdamas virš lanko taip kaip ir prieš daugelį metų. Tarsi kūnas būtų davęs jam paskutinę progą palikti žmonėms neblėstantį atsiminimą. Kovarto manymu, tą patį galima taikyti reporteriams: reikia jaunatvės, nepažįstančios nuovargio, postūmio, nepaisančio miego, alkio ar meilės — visa tai slypi straipsnio medžioklėje. Geriausių reporterių kojos neša juos aukščiau ir toliau, kai kiti nusileidžia pailsėti.

Nevalingai įtempė kojų raumenis.

Tokias turėjau kadaise, pamanė, prieš atsitraukdamas, kad pabėgčiau nuo košmarų, dėvėčiau kostiumą, atsakingai elgčiausi ir grakščiai pasenčiau. Dabar aš išsiskyręs ir buvusi žmona rengiasi atimti iš manęs vienintelį dalyką, kurį visada mylėjau be jokių išlygų; o aš sėdžiu čia ir slepiuosi nuo tikrovės, rašydamas įvykių vertinimus, kurie nieko nekeičia.

Jis suspaudė laišką rankoje.

Nekaltas, pagalvojo. Pamatysime.

The Miami Journal biblioteka buvo keista senienų ir naujovių sankaupa. Ji buvo tiesiai už žinių skyriaus — anapus stalų, už kurių sėdėjo kasdienių įvykių aprašinėtojai. Bibliotekos gilumoje stovėjo eilės metalinių spintelių su dešimtmečių senumo laikraščių iškarpomis. Kadaise laikraštis būdavo kasdien išskirstomas pagal žmones, temas, vietoves ir įvykius, kiekviena iškarpa padedama į atitinkamą archyvą. Dabar tai buvo daroma naujausiais kompiuteriais, galingais terminalais, dideliuose ekranuose. Bibliotekininkai, perskaitę kiekvieną straipsnį, ryškino svarbiausius žmones, žodžius ir suvedinėjo juos į daugybę elektroninių dokumentų. Kovartui labiau patiko senasis būdas. Jis mėgo sklaidyti krūvas rašaluotų iškarpų, pasirinkti ir išsitraukti tas, kurių jam reikia. Tai buvo tarytum galimybė rankomis prisiliesti prie istorijos. Dabar viskas vyko našiai, greitai, bet be jokios dvasios. Naudodamasis biblioteka nepamiršdavo dėl to paerzinti bibliotekininkų.

Kai įėjo pro duris, jį pastebėjo jauna moteris. Ji buvo aukšta blondinė, akį traukiančia tvarkinga šukuosena. Nešiojo akinius metaliniais rėmeliais, kartais žvilgtelėdavo per jų viršų.

— Tik nesakyk, Metjau.

— Ko nesakyti?

— To, ką sakai visada. Kad tau labiau patiko senasis būdas.

— Nesakysiu.

— Gerai.

— Nes tu pati ką tik pasakei.

— Nesiskaito, — moteris nusijuokė. Atsistojusi priėjo. — Kuo galėčiau padėti?

— Bibliotekininke Lora, ar tau kas nors sakė, kad kasdien spoksodama į kompiuterio ekraną susigadinsi akis?

— Visi sako.

— O jeigu pasakyčiau tau vardą...

— ...aš pasinaudočiau senais kompiuterių burtais.

— Robertas Erlas Fergiusonas.

— Kas dar?

— Nuteistas mirties bausme. Maždaug prieš trejus metus Eskambijos apygardoje.

— Gerai, pažiūrėkim...

Ji ceremoningai prisėdo prie kompiuterio, įrašė vardą ir paspaudė mygtuką. Kovartas pamatė, kaip ekranas ištuštėjo, liko tik kampe mirksintis vienas žodis: ieškoma. Mašina tarytum riaugtelėjo ir išmetė dar keletą žodžių.

— Ką radai? — paklausė jis.

— Kelis įrašus. Palauk, patikrinsiu.

Bibliotekininkė spustelėjo klavišus ir ekrane pasirodė žodžių eilutės. Ji perskaitė antraštes:

— Buvęs koledžo studentas pripažintas kaltu dėl mergaitės nužudymo, teismo nuosprendžiu jam bus taikoma mirties bausmė. Žmogžudystės byloje atmesta apeliacija. Floridos Aukščiausiasis teismas nagrinės nuteistųjų mirties bausme sąrašą. Viskas. Trys straipsniai. Visi iš The Gulf leidimo. Nė vieno pagrindiniame numeryje, išskyrus paskutinį įrašą — matyt, santraukos.

— Nedaug, kaip apie žmogžudystę ir mirties bausmę, — tarė Kovartas. — Atrodo, anksčiau aprašydavome kiekvieną žmogžudystės teismo procesą...

— Jau nebe.

— Gyvybė tada reiškė daugiau.

Bibliotekininkė gūžtelėjo pečiais.

— Smurtinės mirtys būdavo daug sensacingesnės nei dabar, o tu per jaunas kalbėti apie senus laikus. Turbūt turi omeny aštuntąjį dešimtmetį.

Ji nusišypsojo, Kovartas irgi nusijuokė.

— Be to, šiomis dienomis mirties nuosprendžiai Floridoje jau nebe naujiena. Turime... — ji nutilo, užvertė galvą ir pažvelgė į lubas, – ...daugiau kaip du šimtus vyrų, laukiančių mirties bausmės. Gubernatorius kas mėnesį pasirašo keletą įsakymų įvykdyti mirties bausmę. Tai nereiškia, kad nuosprendis įvykdomas, bet... — dirstelėjo į jį ir nusišypsojo. — Metai, juk tu viską žinai. Pernai rašei vedamuosius straipsnius. Apie tai, kad mūsų šalis civilizuota. Tiesa? — ji linktelėjo jo pusėn.

— Tiesa. Atsimenu, pagrindinė mintis buvo tokia: valstijos įstatymai turėtų uždrausti mirties bausmę. Trys vedamieji, iš viso gal du metrai stulpelių. Atsakydami išspausdinome daugiau kaip penkiasdešimt laiškų, kurie, kaip čia pasakius... Prieštaravo mano nuomonei. Spausdinome penkiasdešimt, bet gavome penkis milijonus. Pačiuose palankiausiuose buvo parašyta, kad man reikėtų viešai nukirsti galvą. Kiti buvo išradingesni.

Bibliotekininkė nusišypsojo.

— Populiarumas — ne mūsų reikalas, tiesa? Norėtum, kad atspausdinčiau?

— Prašyčiau. Bet man labiau patiktų būti mylimam...

Ji šyptelėjo ir pasisuko į kompiuterį. Jos pirštai vėl sukaukšėjo į klaviatūrą, kambario kampe stovintis spausdintuvas sudūzgė ir sudrebėjo, spausdindamas naujienų straipsnius.

— Štai. Manai ką nors radęs?

— Galbūt, — atsakė Kovartas. Ištraukė popieriaus lapą iš spausdintuvo. — Tas vyrukas tvirtina nieko nepadaręs.

Moteris nusijuokė.

— Butų išties įdomu. Unikalu.

Ji vėl nusigręžė į kompiuterį, o Kovartas grįžo į savo kabinetą.

Kovartui skaitant naujienų straipsnius, pradėjo įgauti pavidalą įvykiai, dėl kurių Robertas Erlas Fergiusonas laukia mirties bausmės. Bibliotekos duomenys buvo minimalūs, bet pakankami, kad vaizduotėje susidarytų tam tikras vaizdas. Jis išsiaiškino, kad auka — vienuolikmetė mergaitė; jos kūnas buvo rastas krūmokšniuose, pelkės pakrašty.

Jis lengvai įsivaizdavo niūrią žalią ir rudą augmeniją, slepiančią kūną. Vieta turėjo būti šleikščiai klampi ir mauruota — tinkama rasti mirtį.

Skaitė toliau. Auka buvo miesto tarybos nario dukra, paskutinį kartą ją matė iš mokyklos einančią namo. Kovartas regėjo platų vienaukštį betoninių blokų statinį, vienišą dulkėtame lauke. Jis buvo nudažytas blyškia rožine arba įstaigose mėgstama žalia spalva — jų nepajėgdavo atgaivinti net dienos pabaigą sveikinantys skardūs vaikų balsai. Būtent tada viena pradinių klasių mokytoja matė ją lipančią į fordą su kitos valstijos numeriais. Kodėl? Kas ją privertė sėsti į svetimo žmogaus automobilį? Nuo tos minties jis sudrebėjo, staiga išsigandęs dėl savo dukters. Ji taip nepadarytų, greitai pasakė sau. Kai mergaitė negrįžo namo, buvo duotas pavojaus signalas. Kovartas žinojo, kad vietinės televizijos stotys tą vakarą per žinias turėjo parodyti jos nuotrauką. Tai buvo mergaitė su kasyte, besišypsanti, su dantų kabėm. Šeimos nuotrauka, fotografuota su viltimi ir pažadais, nenoromis atiduota, kad eterio bangomis paskleistų neviltį.

Daugiau nei po paros, apieškodami vietovę, šerifo padėjėjai rado jos palaikus. Naujienų straipsnis buvo pilnas eufemizmų: „žiaurus užpuolimas“, „žvėriška ataka“, „suplėšytas ir sumaitotas kūnas“; juos Kovartas atpažino kaip žurnalistikos trumpinius: nenorėdamas smulkiai aprašinėti vaiko patirto tikro siaubo, žurnalistas griebiasi patogių nuvalkiotų frazių.

Turbūt mirtis buvo siaubinga, pagalvojo. Žmonės norėjo žinoti, kas atsitiko, bet ne tikrą tiesą — tuomet jie irgi būtų negalėję miegoti.

Skaitė toliau. Iš to, ką perskaitė, atrodė, kad Fergiusonas buvo pirmas ir vienintelis įtariamasis. Policija jį areštavo netrukus po to, kai buvo rastas aukos kūnas, nes jo automobilis buvo panašus į žudiko automobilį. Jį apklausė — nė viename straipsnyje nebuvo užsiminta, kad jis laikytas vienutėje ar muštas — ir jis prisipažino. Prisipažinimas, ta pati kraujo grupė ir atpažintas automobilis buvo vieninteliai jo kaltės įrodymai, tačiau Kovartas buvo atsargus. Teismai kartais įgauna pagreitį kaip didžiulis teatras. Smulkmena, kuri atrodo maža ir abejotina, aprašyta laikraštyje, prisiekusiųjų akyse gali tapti labai svarbi.

Apie teisėjo nuosprendį Fergiusonas rašė tiesą. Straipsnyje ryškėjo citata: „...gyvulys, kurį reikėtų išvesti laukan ir nušauti.“ Greičiausiai tais metais teisėjas buvo perrinktas, pamanė.

Kiti bibliotekos įrašai davė papildomos informacijos: visų pirma, pirmasis apeliacinis skundas, paremtas jo kaltės įrodymų trūkumu, atmestas pirmojo apskrities apeliacinio teismo. To buvo galima tikėtis. Floridos Aukščiausiasis teismas vis dar nepriėmė sprendimo dėl apeliacijos. Kovartas suprato, kad Fergiusonas dar neiškentėjo visos teismų karuselės. Jam buvo likę daug apeliacijos būdų, jis dar nebuvo nė pradėjęs jų taikyti.

Kovartas atsilošė kėdėje, bandydamas įsivaizduoti, kas atsitiko.

Išvydo kaimišką apygardą Floridos užkampyje. Žinojo, kad ši valstijos dalis neturi nieko bendra nei su populiariąja Florida, nei su puošniuoju Disnėjaus pasauliu, nei su alaus prisisiurbusiais studentais, per pavasario atostogas užplūstančiais paplūdimius, nei su turistais, savo nameliais ant ratų atvažiuojančiais į Kanaveralo kyšulį pažiūrėti, kaip į kosmosą paleidžiamos raketos. Toji Florida niekaip nesusijusi su kosmopolitišku, laisvu Majamio, laikančio save amerikietiškąja Kasablanka, įvaizdžiu.

Tačiau Pačiuloje, pagalvojo, net devintajame dešimtmetyje, kai nužudoma maža baltaodė mergaitė, o jos nužudymu kaltinamas vyras yra juodaodis, atgimsta pirmykštė Amerika. Ta, kurią žmonės norėtų užmiršti.

Ar taip atsitiko Fergiusonui? Tai tikrai buvo įmanoma.

Kovartas pakėlė ragelį skambinti Fergiusono apeliaciją tvarkančiam advokatui.

Susisiekti su advokatu prireikė viso likusio ryto. Kai Kovartą pagaliau sujungė, jį nustebino švelni pietietiška advokato tartis.

— Pone Kovartai, kalba Rojus Blekas. Kodėl Majamio žurnalistas susidomėjo tuo, kas vyksta čia, Eskambijos apygardoje?

— Ačiū, kad paskambinote, pone Blekai. Mane domina vienas jūsų klientas. Toks Robertas Erlas Fergiusonas.

Advokatas nusijuokė.

— Na, supratau, kad jus domina pono Fergiusono byla, vos tik sekretorė perdavė man jūsų žinutę. Ką norėtumėte sužinoti?

— Pirmiausia papasakokite apie jo bylą.

— Dabar ją nagrinėja valstijos Aukščiausiasis teismas. Mes tvirtiname, kad pateiktų įrodymų nepakako nuteisti poną Fergiusoną. Ir tiesiai sakom, kad teisėjas turėjo atmesti jo prisipažinimą. Jums reikėtų jį perskaityti. Ko gero, parankiausias teismui kada nors matytas tokios rūšies dokumentas. Toks, kokį šerifo biure surašė policininkai. Be to prisipažinimo nebūtų buvę bylos. Jei Robertas Erlas nebūtų pasakęs to, ką jie norėjo išgirsti, — jie nebūtų gavę net dviejų minučių teisme. Net pačiame blogiausiame, rasistiškiausiame pasaulio teisme.

— O kaip dėl kraujo grupės sutapimo?

— Nusikaltimų laboratorija Eskambijos apygardoje gana primityvi, ne tokia, kokią turi Majamyje. Jie galėjo nustatyti tik kraujo grupę. Nulinė, rezus plius. Tokia aukos kūne rasta sperma, tokia ir Roberto Erlo. Bet tokia pat ir kelių tūkstančių šios apygardos vyrų. Tačiau teisme jo advokatas nesugebėjo net apklausti medikų.

— O mašina?

— Žalias fordas su kitos valstijos numeriais. Niekas neatpažino Roberto Erlo ir niekas nepatvirtino, kad mergaitė įlipo į jo mašiną. To net negali vadinti netiesioginiais įrodymais, po velnių, tai tik atsitiktinumas. Teismas turėjo juos išjuokti.

— Teisme jo advokatu buvote ne jūs?

— Ne, pone. Ta garbė atiteko kitam.

— Ar užginčijote gynybos kompetenciją?

— Kol kas ne. Bet ketiname. Floridos universiteto trečio kurso teisės studentas būtų geriau susitvarkęs. Vidurinės mokyklos abiturientas būtų geriau susitvarkęs. Mane tai siutina. Negaliu sulaukti, kol viską baigsiu. Nenoriu pačioje pradžioje iššauti visų sviedinių.

— Ką turite omeny?

— Pone Kovartai, — lėtai ištarė advokatas, — ar suprantate, kaip žmogžudystės bylose veikia apeliaciniai procesai? Visa esmė — obuolį reikia kąsti po truputį. Taip ginamąjį galima išlaikyti metų metus. Žmonės užmirš. Leisti laikui padaryti gerą darbą. Iškart nepanaudoti galingiausio savo ginklo, nes tuomet pasodini savo vaikiną stačiai į karštąją kėdę, jei suprantate, ką noriu pasakyti.

— Suprantu, — pasakė Kovartas. — Bet jei tas žmogus nekaltas?

— Ar tai jums sakė Robertas Erlas?

— Taip.

— Tą patį jis sakė ir man.

— Pone Blekai, ar jūs juo tikite?

— Mm, galbūt. Dažniau nei dažnai girdžiu tai iš besidžiaugiančiųjų Floridos svetingumu. Bet supraskite, pone Kovartai, negaliu sau leisti malonumo spręsti apie savo klientų kaltę ar nekaltumą. Man rūpi tik vienas paprastas dalykas: tai, kad mano klientas teisme buvo nuteistas, o aš turiu jį per teismą išteisinti. Jei galiu ištaisyti neteisybę — tikiuosi, kad kai mirsiu ir pakilsiu į dangų, mane pasitiks angelai su trimitais. Žinoma, kartais galiu pakeisti ir teisingus dalykus, todėl labai gali būti, kad mane sutiks ten, kur visi vaikšto su šakėmis ir turi smailias uodegas. Tokia teisės prigimtis, pone. Bet jūs dirbate laikraščio redakcijoje. Laikraščiams labiau nei man rūpi visuomenės nuomonė apie teisingumą ir neteisingumą, gėrį ir blogį. Laikraščiai taip pat turi daug daugiau įtakos teisėjams — gali įsakyti pradėti naują teismo procesą — taip pat ir gubernatoriui, ir valstijos apeliaciniam teismui, jei suprantate, ką noriu pasakyti. Gal galėtumėte padėti Robertui Erlui?

— Galbūt.

— Kodėl jums su juo nesusitikus? Jis tikrai protingas ir iškalbus, — Blekas nusijuokė. — Kalba geriau už mane. Matyt, gana protingas, kad taptų advokatu. Tikrai daug protingesnis už teisme jį gynusį advokatą. Anas turbūt pramiegojo, kol jo klientą sodino į elektros kėdę.

— Papasakokite apie jo buvusį advokatą.

— Senas. Jau visą šimtmetį ar porą tvarko bylas. Toji Pačiula — mažas miestelis. Visi visus pažįsta. Susirenka į Eskambijos apygardos teismo rūmus ir jaučiasi kaip vakarėlyje. Žmogžudystės bylos vakarėlyje. Aš jiems nelabai patinku.

— Na, to nesakyčiau.

— Žinoma, jiems nelabai patiko ir Robertas Erlas. Išvyko į koledžą, grįžo namo su didele mašina ir panašiai. Kai jį sulaikė, žmonės turbūt pasijuto geriau. Jie prie to nepratę. Žinoma, jie nepratę ir prie seksualinių nusikaltimų.

— Koks tas miestelis? — paklausė Kovartas.

— Toks, koks jums ir atrodo. Tokius laikraščiai bei Prekybos ir amatų rūmai mėgsta vadinti Naujosiomis pietų valstijomis. Tai reiškia, kad ten yra ir naujų idėjų, bet daug ir senų. Žinoma, nėra visai blogai. Ten daug investuojama.

— Manau, suprantu, ką norite pasakyti.

— Nuvažiuokite ir pamatysite, — pasakė advokatas. — Bet noriu jums patarti: tik todėl, kad kas nors kalba taip kaip aš ir jo kalba skamba lyg veikėjo iš Viljamo Folknerio ar Flaneri O’Konor knygų, nepradėkite iškart galvoti, kad jis kvailas. Nes jis toks nėra.

— Supratau.

Advokatas nusijuokė.

— Lažinuosi, spėjate, kad aš tų knygų neskaičiau.

— Apie tai nė nepagalvojau.

— Spėsite pagalvoti, kol baigsite tvarkyti reikalus su Robertu Erlu. Ir pasistenkite įsidėmėti dar štai ką. Žmonės ten džiaugiasi tuo, kas atsitiko Robertui Erlui. Todėl nesitikėkite su visais susidraugauti. Su tais redakcijai žinomais informacijos šaltiniais, kaip mėgstate vadinti spaudoje.

— Man ramybės neduoda vienas dalykas, — pasakė Kovartas. — Jis tvirtina žinąs tikrojo žudiko vardą.

— Na, aš apie tai nieko nežinau. Gal ir žino. Velnias, tikriausiai žino. Pačiula — mažas miestelis. Bet tikrai žinau... — advokato balsas pasikeitė, tapo ne toks linksmas, atviresnis, Kovartą net nustebino, — ...žinau, kad jis nuteistas neteisingai ir ketinu jį iš ten ištraukti, nesvarbu, ar jis tą nusikaltimą įvykdė, ar ne. Gal ne šiemet, gal ne šiame, bet kada nors, kokiame nors teisme. Aš užaugau ir visą gyvenimą praleidau su senais gerais vyrukais, tikrais pietiečiais, paprastais, neturtingais baltaodžiais, ir šitos bylos nepralaimėsiu. Man nesvarbu, ar jis tai padarė, ar ne.

— Bet jei jis nieko nepadarė...

— Na, tą mergaitę kažkas nužudė. Manau, kad tam kažkam teks už tai sumokėti.

— Turiu daug klausimų, — tarė Kovartas.

— Taip ir maniau. Šitoje byloje daugybė klausimų. Žinot, kartais taip atsitinka. Teisme viskas turėtų išaiškėti, o iš tikrųjų dar labiau susipainioja. Atrodo, taip atsitiko ir Robertui Erlui.

— Manote, man reikėtų į tai įsigilinti?

— Žinoma, — atsakė advokatas. Kovartas net per telefoną jautė jo šypseną. — Tikrai taip manau. Nežinau, ką rasite, bet daugybę išankstinių nusistatymų ir skurdeivų mąstyseną tikrai. Gal jums pavyks išlaisvinti nekaltą žmogų.

— Tai jums atrodo, kad jis nekaltas?

— Ar aš taip sakiau? Na, man atrodo, kad teismas neturėjo pripažinti jo kaltu. O tai — didelis skirtumas.