ŠEŠIOLIKTAS SKYRIUS

Jaunoji detektyve

Detektyve Andrėja Šeifer pasitiko aušrą prie darbo stalo. Ji bandė miegoti, bet nesisekė, todėl nusnūdo tik protarpiais. Atsibusdama tirštoje ankstyvo ryto tamsoje, ji stengėsi užmiršti siaubingą košmarą, pilną kraujo ir perpjautų gerklių. Ji greitai apsirengė ir nuvažiavo į Monro apygardos šerifo skyriaus žmogžudysčių poskyrį Ki Large. Tš savo darbo vietos antrame aukšte galėjo žiūrėti pro langą ir matyti blyškiai rožinį šviesos ruožą, lyg potėpį nakties pakraštyje. Ji įsivaizdavo, kaip lėtai yra tamsa ties Golfo srove, kur aštrus kaip skustuvas rytas pjausto formas ant besiblaškančių bangų ir pagaliau vienu kirčiu išlaisvina horizontą nuo vandenyno.

Akimirką ji norėjo būti savo patėvio žvejybos laive, tvarkyti kabliukus beveik visiškoje tamsoje, stovėti išskėtus kojas, kad nenugriūtų dėl bangų siūbavimo. Jos rankos būtų slidžios nuo ruošiamo jauko, bet vis tiek greitai tvirtintų jaukinęs žuvis prie kabliukų ir rištų ant valo mazgus. Šiandien žvejyba būtų sėkminga. Aukštai virš vandens kybotų juodi audros debesys, o karštis keltų nedidelius vandens viesulus, dar tamsesnius ir baisesnius juodo dangaus fone. Bet išalkusios žuvys kiltų į paviršių, laukdamos audros, norėdamos pasisotinti. Išlikti susikaupusių vėjų pakraštyje ir nuolat judinti jauką, pagalvojo ji. Greitas jaukas skumbrėms ir pelamidėms, ir ypač marlinams. Maža žuvelė, besiplakanti ir besidaužanti į bangas, vagojanti tamsius Golfo srovės vandenis — puikus jaukas ieškančioms maisto didžiosioms žuvims.

Todėl man ir patiko žvejoti, pagalvojo ji. Ne kova su kabliuku ir valu, nesvarbu, kaip tai įspūdinga, ir ne audringas paskutinis pasitampymas su žuvimi prie laivo borto. Ir ne pliaukštelėjimas per nugarą girtuokliškai pasveikinant. Labiausiai man patiko ieškoti ir laukti. Ji žvelgė pro langą ir mąstė apie viską, ką žino ar ko nežino. Kai šviesa pagaliau nugalėjo kasdieniame mūšyje, ji vėl atsigręžė į ant stalo išmėtytų popierių krūveles.

Žvilgtelėjo į apibendrinamąjį protokolą, kurį parengė apklaususi Tarpūno gatvės gyventojus. Niekas negirdėjo ir nematė nieko, kas būtų verta dėmesio. Tada peržiūrėjo teismo medicinos eksperto pranešimą. Tiesioginė abiejų aukų mirties priežastis buvo ta pati — staiga perpjauta dešinioji miego arterija ir todėl prarasta daug kraujo. Jis buvo kairiarankis, pagalvojo ji. Stovėdamas už jų peiliu perskrodė gerkles. Oda aplink žaizdą buvo tik truputį nubrozdinta. Naudojo skustuvą, o gal plieninį medžioklinį peilį. Kažką labai aštraus. Nė viena auka nepatyrė pomirtinio susidorojimo. Jis juos nužudė ir išėjo. Priešmirtiniai sužalojimai ant abiejų aukų rankų — to ir reikėjo tikėtis. Žudikas surišo taip stipriai, kad virvė įsirėžė į odą. Lipnios juostos atraiža juos nutildė. Vyrui buvo sumušta kakta, perskelta lūpa ir sulaužyta pora šonkaulių. Jo dešinės rankos krumpliai buvo apdaužyti, ant jų buvo dažų žymių, kėdės kojomis buvo subraižytas virtuvės linoleumas. Jis bent kovojo, nors tik kelias akimirkas. Jis turbūt buvo antras, todėl prispaudęs ranką prie kėdės atlošo bandė išsilaisvinti, kol jam trenkė į krūtinę ir galvą. Nebuvo ženklų, kad moteris išprievartauta, nors ji ir rasta nuoga. Pažeminimas. Šeifer prisiminė, kad matė tvarkingai sulankstytus senosios moters naktinius drabužius virtuvės kampe. Tvarkingai sulankstytus. Kas tai padarė? Auka ar žudikas? Nuograndos iš panagių nieko neparodė. Abi aukos buvo kruopščiai ištyrinėtos lavoninėje, tačiau tuo nieko nepasiekta.

Šeifer numetė popierius ant stalo. Juose nebuvo nieko naudinga. Na, bent jau nieko, ką būtų lengva pastebėti.

Ji paėmė nusikaltimo vietos pirminės apžiūros protokolą ir buvo nustebinta dokumentų kalbos. Mirtis nužeminta iki pačių formaliausių, bejausmių žodžių. Viskas pamatuota, pasverta, nufotografuota ir įvertinta. Senoji pora surišta šešių milimetrų storio nailonine skalbinių virve — tokios parduodamos bet kurioje parduotuvėje. Du gabalai: vienas metro šešių centimetrų ilgio, kitas lygiai vieno metro ilgio, atkirpti nuo trijų metrų šešiasdešimt penkių centimetrų ilgio virvės, rastos sandėliuke. Žudikas padarė slankią kilpą, uždėjo ant aukų riešų, tada tris kartus apvyniojo ir, kad laikytųsi, užbaigė paprastu mazgu.

Paprastas, neišskirtinis mazgas, laikinas, užrištas greitosiomis. Tokio stiprumo, kad išlaikytų juos iki mirties, bet toks, kurį po kurio laiko galima atnarplioti. Tai jai bylojo vieną dalyką: žudikas buvo ne vietinis, o atvykęs iš kitur. Kiso žmonės mokėjo rišti stiprius mazgus — jie būtų suraizgę ką nors tvirtesnio, jūreiviško.

Ji linktelėjo. Vidurys nakties. Įsilaužė. Juos sugriebė, surišo, užkimšo burnas. Jie manė, kad tik apiplėš, o paklusnumas išgelbės jiems gyvybę. Jokiu būdu. Jis juos tiesiog nužudė. Maksimali baimė. Greitai. Veiksmingai. Jokio laiko gaišimo. Tylus peilis. Jokių šūvių, kurie pažadintų kaimynus. Jokio apiplėšimo. Jokio išprievartavimo. Jokių trankomų durų, panikos kupino bėgimo.

Žudikas tiktai įeina, nužudo ir išeina, stabteli tik atversti Biblijos ant stalo, stovinčio tarp aukų. Žudikas, kurį matė ir girdėjo tik aukos. Visos žmogžudystės palieka žinią, pagalvojo ji. Pelkėje rastas narkotikų platintojo kūnas su kulkos palikta žaizda pakaušyje ir auksiniu laikrodžiu bei deimantine apyranke ant rankų palieka vienokią žinią. Jauna moteris, maniusi, kad saugu autostopu keliauti namo iš restorano, kuriame dirba padavėja, rasta už trijų apygardų nuoga, negyva ir išprievartauta — visai kas kita. Namelyje ant ratų aptiktas senas vyras, kuriam galų gale nusibosta slaugyti vėžiu sergančią žmoną, todėl ją nušauna ir nusišauna pats, rankose laikydamas penkiasdešimt penkerių metų senumo vedybinių nuotraukų albumą, pasakoja visiškai kitokią istoriją.

Ji pažvelgė į nusikaltimo vietos nuotraukas. Dvidešimties ir dvidešimt penkių centimetrų nuotraukos jai priminė sunkų mirties kambario karštį ir šleikštulį keliantį lavonų kvapą. Visuomet būna blogiau, kai gamta turi laiko pasidarbuoti žmogžudystės vietoje: visas nuo gyvenimo užsilikęs orumas greitai išgaruoja kylančioje temperatūroje. Tai trikdė ir visą tyrimą. Ją išmokė, kad kiekviena minutė, praėjusi po nužudymo, padaro jį vis sunkiau išaiškinamą. Senos, jau atšalusios bylos, kurias išaiškina, patenka į laikraščius. Bet kiekvienai bylai, pasibaigusiai kaltinamąja išvada, tenka šimtas neišpainiotų, suraizgytų įtarimų mazgais.

Du seni žmonės, užauginę serijinį žudiką, nužudomi patys. Koks tai nusikaltimas?

Kerštas. Gal teisingumas. Gal kokia nors iškreipta jų kombinacija.

Ji toliau nagrinėjo nusikaltimo vietos tyrimo rezultatus. Ant linoleumu užklotų grindų buvo rasti du daliniai pėdų atspaudai su kraujo apvadais. Atpažintas REEBOK krepšinio batų pėdsakas keturiasdešimt trečio-keturiasdešimt penkto dydžio. Padai buvo modelio, kuris gaminamas pastaruosius šešis mėnesius. Ant senojo vyro kraujo dėmės buvo prilipę drabužių pluošto. Medvilnės ir poliesterio audinys, dažniausiai naudojamas treningams.

Į namą įeita pro galines duris. Senos, sutrūnijusio medžio durys atsidarė vos prisilietus atsuktuvu ar kirtikliu. Ji papurtė galvą, įprastas vaizdas Kise. Vandenynas, vėjas ir druskingas oras sugraužia durų rėmą, ir tai žino kiekvienas smulkus vagis, dirbantis dviejų šimtų šešiasdešimties kilometrų ruože tarp Majamio ir Ki Vesto.

Bet tai ne kokio nors smulkaus vagies darbas.

Ji griebė rašiklį ir užsirašė kelias pastabas: apklausti technikos parduotuvių darbuotojus, pažiūrėti, ar kas pirko peilį, virvę ir atsuktuvą ar laužtuvėlį. Vėl pasikalbėti su visais kaimynais, paklausti, gal kas pastebėjo įtartiną mašiną. Patikrinti vietinius viešbučius. Ar jis atsivežė Bibliją? Patikrinti knygynus.

Iš viso to ji daug nesitikėjo.

Tęsė: patikrinti, ar per ekspertizę buvo rasta kas nors žaizdose ant kaklo. Gal spektrografinis patikrinimas parodė metalo pėdsakus, kurie ką nors pasakytų apie žmogžudystės įrankį. Tai buvo svarbu. Ji rikiavo mintis su karišku tikslumu: jei žudikas nepalieka jokių pėdsakų — savo kūno ženklų, tarkim, spermos, pirštų atspaudų ar plaukų, jį apkaltinti galėtum tik išsiaiškinęs, ką jis turėjo — žmogžudystės ginklą, kraujo pėdsakus ant batų ar drabužių, kokį nors daiktą iš namų. Bet ką.

Šeifer pasitrynė akis ir pagalvojo apie Kovartą. Svarstė — ką jis slepia? Tame nusikaltime jam yra kažkas svarbaus. Bet kas?

Mintyse ji įsivaizdavo reporterį, atsiminė jo žvilgsnį, kalbėseną. Ji nedaug išmanė apie reporterius, bet žinojo, kad šie visuomet nori atrodyti žinantys daugiau, nei iš tikro žino, kad sukurtų įvaizdį žmonių, kurie dalijasi informacija, o ne tiesiog ją išvilioja. Kovartas buvo ne toks. Kai pirmąkart sutiko jį nusikaltimo vietoje, jis neuždavė jai nė vieno klausimo apie žmogžudystes Tarpūno gatvėje. Ir darė, ką galėjo, kad nebūtų apklaustas.

Ką tai sako? Kad jis jau žino visus atsakymus.

Kodėl jis juos turėtų slėpti? Kad ką nors apgintų.

Bleirą Salivaną? Neįmanoma.

Jis nori apsaugoti save.

Bet tai jai vis tiek niekuo nepadėjo. Ji paišinėjo ant priešais gulinčio tuščio lapo, braižė koncentrinius apskritimus. Jie vis labiau tamsėjo, kol pagaliau ji visiškai užpildė apskritimų vidų rašalu.

Atsiminė paskaitą iš studijų policijos akademijoje laikų — keturi iš penkių žudikų pažįsta savo aukas.

Na gerai, tarė ji sau. Bleiras Salivanas pasako Metjui Kovartui, kad jis suorganizavo tą žmogžudystę. Kaip jis tai galėjo padaryti sėdėdamas kalėjime?

Ji nusiminė. Kalėjimai — tai atskiri pasauliai. Jei esi pasiruošęs sumokėti, galima gauti viską, net mirtį. Ir visi kalėjime žino, kaip veikia mainai ir apsikeitimai. Bet pašaliečiui perprasti to pasaulio machinacijas sunku, kartais neįmanoma. Įprasti būdai paveikti, kurių dažnai sėkmingai griebdavosi policija — baimė būti nubaustam, netekti laisvės — kalėjime neveikia.

Ji pasibjaurėdama apgalvojo kitą savo žingsnį — kalėjime apklausti visus žmones, kuriems teko kalbėtis su Salivanu. Vienas iš jų turėtų būti jo informacijos kanalas, pagalvojo. Bet kaip jis sumokėjo? Jis tikrai neturėjo pinigų. O gal turėjo? Jis tikrai neturėjo jokios įtakos. Jis buvo vienišius, kuris sėdo į elektros kėdę. Bet ar tikrai?

Kaip jis galėjo užmokėti?

Ir kodėl jis tai pasakė Metjui Kovartui?

Jai staiga toptelėjo mintis: o jei jis jau buvo sumokėjęs anksčiau?

Ji giliai įkvėpė.

Bleiras Salivanas sudaro žmogžudystės sutartį ir mes manome, kad užmoka ją įvykdžius. Tai savaime suprantama. Bet galima pažvelgti ir kitaip. Šeifer įsiaudrino, o jos vaizduotė ėmė dirbti kaip pašėlusi. Ji prisiminė sprogų jaudulį, kai virš žaliai juodų vandenų pamatė iškilusį platų, tamsų marliną, besirengiantį pulti jos jauką. Viena akimirka, įelektrinanti, gaivinanti kovos pradžia. Pati geriausia akimirka, pagalvojo.

Ji pakėlė telefono ragelį ir surinko numerį. Skambutis suskambo tris kartus, pagaliau kitame gale pasigirdo dejonė:

— Klausau.

— Maikai? Čia Endė.

— Jėzau Kristau. Ar visai nenori miego?

— Atleisk. Ne.

— Palauk sekundėlę.

Ji palaukė, klausydamasi jo prislopinto aiškinimo žmonai. Išgirdo žodžius: „Tai jos pirma svarbi byla...“ — tada pokalbį pertraukė tekančio vandens garsas. Paskui stojo tyla, po jos pasigirdo linksmas partnerio balsas:

— Žinai, aš esu vyresnysis detektyvas, o tu naujokė. Jei sakau miegoti — tai eik miegoti.

— Atleisk, — vėl atsiprašė ji.

— Cha! — atsakė jis, — nenuoširdus atsiprašymas. Na gerai, kas tau neduoda ramybės?

— Metjus Kovartas.

Ištarusi jo vardą, nusprendė: nepasakyk visko iš karto.

— Ponas Nieko Nesakysiu?

— Tas pats.

Ji šyptelėjo.

— Jėzau, tas kalės vaikas mane stulbina.

Jai buvo paprasta įsivaizduoti partnerį, sėdintį ant lovos krašto. Jo žmona laiko prie galvos prisispaudusi pagalvę, kad pokalbis netrukdytų. Kitaip nei daugumos detektyvų partnerių, jos santykiai su Maiklu Vaisu buvo dalykiški ir bejausmiai. Kartu jie dirbo neilgai, bet tiek ilgai, kad retkarčiais drauge juoktųsi, nors nepakankamai ilgai — jiems būdavo svarbu, iš ko juokiasi. Jis buvo tvirtas karštakošis vyras, neturintis vaizduotės. Jam geriau sekėsi rodyti nuotraukas liudytojams ir peržiūrinėti draudimo bendrovių įrašus. Tai, kad jis per dešimt metų įgijo tiek pat patirties, kiek ji per kelis mėnesius, buvo mintis, kurią ji stengėsi kuo greičiau išmesti iš galvos. Jai buvo lengva jį aplenkti.

— Mane irgi.

— Tai ką norėjai pasakyti?

— Manau, reikėtų jį truputį paspausti. Surasti ir kamantinėti. Eiti į jo darbovietę. Į jo butą. Užklupti, kai jis eina bėgioti. Kai maudosi vonioje. Bet kada.

Vaisas nusijuokė.

— Ir?

— Turim pasistengti, kad jis suprastų, jog nepaleisim, kol nesužinosim, ką jis slepia. Pavyzdžiui, kas įvykdė tas žmogžudystes.

— Nebloga mintis.

— Tačiau kam nors teks patikrinti kalėjimą. Gal ten kas nors ką nors žino, pavyzdžiui, tas seržantas. Ir, manau, kam nors reikėtų patikrinti Salivano daiktus. Gal jis ką paliko, kas mums galėtų kaip nors padėti.

— Ende, ar šitas pokalbis negalėtų palaukti padoresnio laiko, pavyzdžiui, aštuntos ryto.

Vaiso balse skambėjo nuovargis.

— Po velnių, ar nenorėtum truputį numigti?

— Atsiprašau, Maikai. Turbūt ne.

— Man nepatinka, kad tu panaši į mane. Atsimenu savo pirmąją svarbią bylą. Aš irgi tvoskiau ugnimi. Negalėjau sulaukti, kada pradėsiu ją tirti. Patikėk manimi. Neskubėk.

— Maikai...

— Gerai, gerai. Tu norėtum spausti tą Kovartą, o aš apklausiu kalinius ir sargybinius, gerai?

— Taip.

— Žinai, — Vaisas nusijuokė, — šiame departamente tokia intuicija ir padeda žengti į priekį. Na gerai. Eik nervinti Kovartą, o aš grįšiu į Starką. Bet noriu su tavim dalytis informacija. Kiekvieną dieną. Gal dukart per dieną, supranti?

— Visiškai.

Ji nežinojo, ar ketina laikytis pažado. Padėjo ragelį ir pradėjo tvarkyti savo stalą: kišti dokumentus į aplankus, krauti protokolus į tvarkingas krūveles, segti savo komentarus prie dokumentų ir aplankų, statyti parkerius ir pieštukus į puodelį. Kai jau buvo patenkinta tvarka ant savo darbo stalo, pajuto, kad tikrai turi nuojautą.

Viskas mano rankose, pagalvojo ji.

Ji važiavo Majamio link kepinant vidudienio saulei, kaitinančiai mašinos stogą, niūniuodama po nosimi Džimio Bafeto dainas apie Florida Kisą ir svajojo.

Žmogžudysčių bylos jai buvo naujas dalykas — devynis mėnesius ji dirbo patrule, tris mėnesius tyrė vagystes, kilo karjeros laiptais dėl savo gabumų ir lygių galimybių, kurias departamente suteikė moterims ir tautinėms mažumoms. Ji buvo kupina ambicijų, energijos ir įsitikinimo, kad sunkiu darbu gali kompensuoti patirties stoką. Taip ji spręsdavo daugumą savo problemų, nes buvo vienintelė šeimoje, užaugusi Aukštutiniame Kise. Jos tėvas — Čikagos policijos detektyvas — buvo nužudytas atlikdamas pareigą. Ji ilgai mąstė apie pasakymą „atlikdamas pareigą“, ir suvokė, kokia nuvalkiota šį frazė. Ja bandoma suteikti kažkokios svarbos tam, kas, jos nuomone, įvyko dėl didelės klaidos ir nesėkmės. Norėta sukurti įspūdį, kad žūdamas „atlikdamas pareigą“, jis padarė kažką naudinga, bet ji žinojo, jog tai — netiesa. Jos tėvas tyrė apgavystes, dažniausiai tvarkėsi su menkais sukčiais ir apgavikais, bandydamas sustabdyti nesibaigiančią bangą pensininkų ir imigrantų, manančių, kad praturtės investuodami į vis keistesnius projektus. Vieną rytą jis su partneriu surengė reidą į nelegalių aukso prekeivių lizdą. Ten buvo dvidešimt žmonių, jie sėdėjo ir, skambindami telefonais, siūlė žmonėms investuoti į auksą. Nei siūlomi planai, nei reidas nebuvo neįprasti — tai policininkų ir nusikaltėlių kasdienybė. Vienintelis nenumatytas dalykas buvo tas, kad vienas iš skambintojų buvo karštakošis vaikis ir turėjo paslėptą ginklą; jis dar nė sykio nebuvo įkliuvęs ir nežinojo, jog teisėsaugos sistema jį paleis beveik nepaliestą. Jis iššovė vieną šūvį. Šis pramušė silpną pertvarą, padarytą iš pigaus kartono, ir įsmigo tiesiai jos tėvui į krūtinės ląstą. Tuo metu jis sėdėdamas rašėsi netikrus suimamų žmonių vardus.

Jokios naudos, pagalvojo ji. Visiškai jokios naudos.

Jis mirė rankoje laikydamas pieštuką.

Jai tuomet buvo dešimt metų ir ji atsimena stambų vyrą, kuris su ja visuomet šėlo, elgėsi taip, lyg ji būtų berniukas, kai dar buvo maža ir kai paaugo, vesdavosi į Komiskio parką parodyti White Sox beisbolo komandą. Jis ją išmokė žaisti beisbolą ir vertinti fizinę jėgą. Gyvenimas atrodė labai aiškus. Jie gyveno paprastame plytiniame name. Ji lankė vietines apygardos mokyklas, kaip ir jos vyresnieji broliai. Pistoletas, kurį tėvas nešdavosi į darbą, atrodė mažiau svarbus nei švarkai ir ryškūs kaklaraiščiai, kuriuos jis nuolat dėvėjo. Jai išliko tik viena jųdviejų nuotrauka, daryta lauke praūžus pūgai. Jie stovėjo šalia sniego senio, kurį kartu nulipdė. Rankomis buvo apkabinę sniego senį, lyg šis būtų žmogus, nuotraukoje pozuojantis kartu su jais. Buvo ankstyvas balandis, kai centrinėje šalies dalyje ilga žiema jau slinko į pabaigą, bet staiga užgriuvo paskutiniai šalčiai. Senis besmegenis buvo su beisbolo kepuraite, akmenukų akimis ir šakomis vietoj rankų. Jie užrišo jam ant kaklo šaliką ir veide išpiešė juokingą šypseną. Sniego senis buvo puikus, atrodė kaip gyvas. Žinoma, jis ištirpo. Orai staiga pasikeitė ir po savaitės jo jau nebebuvo.

Jie persikėlė į Kisą praėjus metams po jo mirties.

Pirma norėjo vykti į Majamį — ten jie turėjo giminių. Tačiau nusprendė keliauti piečiau, kai jos mama gavo darbą — vadovauti restoranui netoli sportinės žūklės uosto. Ten atsirado ir jos patėvis.

Jis jai visai patiko, pagalvojo. Ne toks artimas, bet pasiruošęs ją išmokyti to, ką žinojo apie žvejybą. Pagalvojusi apie jį, matė sodrią rausvą spalvą, kuria saulė nudažė jo rankas, ir ikivėžinius baltus taškelius, nusėjusius jo odą. Ji visada norėjo juos paliesti, bet niekada to nepadarė. Jis vis dar plukdė žmones žvejoti į Banginių įlanką, o savo trylikos metrų Bertram sportinės žvejybos laivą pavadino „Paskutinė proga“. Visi klientai manė, kad jis turi omeny žvejybą, o ne nereikšmingą laivo kapitono egzistavimą.

Motina niekada to nesakė, bet Andrėja buvo įsitikinusi, kad gimė per atsitiktinumą — kai tėvai jau buvo vidutinio amžiaus — daugiau nei dešimtmečiu vėliau nei broliai. Šie paliko Kisą vos tik amžius ir išsilavinimas leido tai padaryti: vienas jų išvažiavo į Atlantą mokytis korporacijų teisės, kitas — dirbti į Majamį, klestinčią įmonę, kuri vertėsi importu ir eksportu. Šeimoje buvo juokaujama, kad jis — vienintelis legalus importuotojas visame mieste, todėl pats neturtingiausias. Pirma ji galvojo sekti vieno brolio pėdomis, paskui kito, lūkuriavo Floridos universitete ir stengėsi išlaikyti gana aukštą pažymių vidurkį, kad patektų į magistrantūrą.

Nusprendė stoti į policiją po to, kai ją išprievartavo.

Tas atsiminimas paliko randą jos sąmonėje. Buvo semestro pabaiga Geinsvilyje, beveik vasara, karšta ir drėgna. Ji neketino eiti į studentų vakarėlį, bet po sunkaus psichologijos egzamino buvo išsekusi ir aptingusi, todėl, kai kambario draugės ėmė įtikinėti, ji sutiko.

Prisiminė didžiulį triukšmą. Balsai, muzika, pernelyg daug žmonių, susigrūdusių į mažą erdvę. Senas medinis namas drebėjo nuo tokios minios. Ji greitai išgėrė alaus, kad numalšintų troškulį, ir atsipalaidavo, apsvaigusi ir susitaikiusi su aplinka.

Gerokai po vidurnakčio, visiškai atsiskyrusi nuo kambario draugių, ji viena ėjo namo, atmetusi tūkstantį pasiūlymų palydėti. Buvo tiek išgėrusi, kad jaustų laimingą susiliejimą su naktimi, netvirtai žingsniuodama po nakties dangumi. Prisiminė nebuvusi tokia girta, kad negalėtų rasti kelio namo, bet tai įstengė tik neskubėdama.

Lengvas taikinys, pagalvojo.

Du vyrus, išlindusius iš tamsos už jos nugaros pastebėjo tik tada, kai ją sugriebė. Jie užmetė jai ant galvos striukę ir talžė kumščiais. Ji nespėjo surikti, neturėjo laiko išsilaisvinti ir pabėgti nuo jų. Labiausiai nekentė šitos prisiminimų dalies.

Aš būčiau galėjusi tai padaryti. Ji pajuto, kaip blauzdų raumenys įsitempė. Vidurinėje mokykloje buvo vieno kilometro bėgimo čempionė. Du medaliai moterų bėgimo komandoje. Jei būčiau galėjusi išsilaisvinti bent vieną sekundę, jie niekada nebūtų manęs pagavę. Būčiau nuvariusi juos nuo kojų.

Ji atsiminė dviejų vyrų svorį, spaudžiantį ją žemyn. Skausmas atrodė stiprus, bet keistai tolimas. Bijojo, kad uždus arba ją pasmaugs. Muistėsi tol, kol vienas iš jų jai smogė ir galvoje sprogo skausmas, nuo kurio apsvaigo daug labiau nei nuo alkoholio. Ji nualpo. Paskui beveik džiaugėsi buvimo be sąmonės tamsa, nes tai buvo geriau nei skausmas ir siaubas dėl to, ką jai darė.

Ji greitai važiavo į Majamį, skubėdama vis labiau ir prisimindama vis daugiau. Nieko neatsitiko, pagalvojo. Išprievartauta atsibudau ligoninėje. Mane valė, badė ir tvarkė. Pateikiau pareiškimą universiteto apsaugai. Tada miesto detektyvui. Ar galite apibūdinti užpuolikus? Buvo tamsu. Jie mane laikė prispaudę. Bet ar galite pasakyti, kaip jie atrodė? Jie buvo stiprūs. Vienas iš jų užmetė striukę man ant galvos. Ar jie buvo baltaodžiai? Juodaodžiai? Lotynų Amerikos žmonės? Žemi? Aukšti? Kresni? Ploni? Jie buvo ant manęs. Ar jie ką nors sakė? Ne. Jie tiesiog tai padarė. Ji paskambino namo ir išgirdo, kaip jos motina pradėjo beviltiškai verkti, o patėvis greitai ir piktai kalbėjo, lyg kaltindamas dėl to, kas atsitiko. Po to ji pasikalbėjo su išprievartavimo atvejais konsultuojančia socialine darbuotoja, kuri linksėjo ir klausėsi. Šeifer žiūrėjo į tą moterį ir suprato, kad užuojauta — dalis jos darbo, kaip ir žmonių pramogų parkuose, kurie stovi ir draugiškai mojuoja turistams, apsimesdami, kad daro tai spontaniškai. Ji išėjo iš ligoninės, grįžo namo ir laukė, kad kas nors įvyktų. Nieko neįvyko. Jokių įtariamųjų. Jokių areštų. Tik viena bloga naktis, kai kažkas bloga atsitiko universiteto teritorijoje. Triukšmingas pasilinksminimas bendrabutyje. Viską užmiršk ir gyvenk toliau.

Jos sumušimai užgijo ir išnyko.

Ji palietė mažą baltą randą prie akies. Jis išliko.

Jos šeimoje niekas nekalbėdavo apie tai, kas nutiko. Grįžo į Kisą ir pamatė, kad niekas nepasikeitė. Jie tebegyveno gelžbetoniniame name su vaizdu į vandenyną iš antro aukšto, su ventiliatoriais, išjudinančiais karštą orą kiekviename kambaryje. Jos motina tebevaikščiojo į restoraną įsitikinti, kad žaliųjų citrinų pyragas šviežias, strombidės kepa gruzdintuvėje ir viskas paruošta kasdieniam prie baro besistumdančių turistų ir žvejų antplūdžiui. Kasdienybė po truputį įsitrynė į jų gyvenimą ir metų metus liko tokia pati. Ji grįžo į darbą patėvio laive, lyg niekas nebūtų pasikeitę. Prisiminė, kaip žiūrėdavo į jį — flegmatiškai vairuojantį laivą, pro tamsius akinius stebintį žalius vandenis, ieškantį gyvybės, kol ji dirbo kokpite, nešiodavo klientams gėrimus, juokdavosi iš jų nepadorių juokų, verdavo masalą ant kabliukų ir laukdavo veiksmo.

Ji pasitaisė tamsius akinius prieš ryškiai šviečiančią saulę.

Bet aš pasikeičiau, pagalvojo.

Ji įprato rašyti motinai laiškus, išlieti visas savo nuoskaudas ir jausmus ant alyvomis kvepiančio laiškų popieriaus, kurį pirkdavo vietinėje vaistinėje, žodžiais ir ašaromis sutepdama plonus lapus. Po kiek laiko ji jau neberašė apie išprievartavimą, apie skylę, kurią du beveidžiai vyrai išplėšė jos sieloje, o rašydavo apie pasaulį, apie orą, savo ateitį, praeitį. Tą dieną, kai ėjo laikyti stojamojo egzamino į policijos akademiją, ji parašė: Negaliu sugrąžinti Tėčio... ir pasijuto geriau, nes nebyliai išsakė sieloje glūdėjusį jausmą, kuris jai atrodė toks aiškus.

Žinoma, ji niekada neišsiuntė tų laiškų ir niekam jų nerodė. Laikė juos dirbtinės odos aplanke, kurį pirko amatų parodoje Majamio priemiestyje. Neseniai ji pradėjo rašyti laiškuose savo bylų apžvalgas — visus spėjimus ir numanymus, kurių nedėjo į oficialius protokolus ir užrašus. Kartais pagalvodavo — kas atsitiktų, jei motina perskaitytų tuos laiškus, tariamai adresuotus jai: ar ji būtų labiau šokiruota to, kas nutiko jos dukrai, ar to, ką jos dukra matė atsitinkant kitiems.

Ji įsivaizdavo senąją porą Tarpūno gatvėje. Jie neturėjo jokios galimybės. Jie žinojo, ką užaugino. Ar jie tikėjo galintys paleisti Bleirą Salivaną į šį pasaulį ir už tai neatsakyti? Visi galų gale turi atsakyti.

Šeifer pagalvojo apie pirmą kartą, kai pakėlė sunkų 357 magnum Koltą, standartinį Monro policijos pareigūnų ginklą. Jo svoris ramino: ginklas jos rankose laikėsi tvirtai ir kuždėjo, kad ji jau niekada nebebus auka.

Ji spustelėjo greičio pedalą ir nežymėtas policijos automobilis šoko pirmyn — greitis artėjo prie šimto trisdešimties, lekiant per vidudienio karštį.

Pirmąją šaudymo treniruočių dieną ji pataikė į taikinį vieną kartą iš šešių. Kitą dieną pataikė du kartus iš šešių. Kai baigė šešių savaičių treniruotes, visi šeši šūviai iš šešių būdavo tiesiai viduryje. Po to ji treniruodavosi bent kartą per savaitę. Ji taip pat plėtė savo žinias, išmoko naudotis mažesniu automatiniu šautuvu bei maištų malšinimo priemonėmis, įmontuotomis kiekviename policijos automobilyje. Neseniai pradėjo praktikuotis naudoti karinį M-16, o asmeniniam naudojimui paėmė NATO modelio devynių milimetrų kalibro pistoletą.

Ji nukėlė koją nuo pedalo ir leido automobiliui grįžti prie leistino greičio. Pažiūrėjusi į galinio vaizdo veidrodėlį, pamatė greitai artėjantį kitą automobilį, besirikiuojantį į gretimą kelio juostą. Tai buvo nežymėtas fordas, jame sėdėjo policininkas, kuris akivaizdžiai gaudė kelių nutrūktgalvius. Matyt, ji pravažiavo pro radarą ir ištraukė jį iš slėptuvės.

Jis pažvelgė į ją pro tamsių aviatoriaus akinių viršų.

Ji šyptelėjo ir perdėtai gūžtelėjo, pamatė, kaip anas išsiviepė. Jis pakėlė ranką, rodydamas „viskas gerai“, ir aplenkė ją. Ji įsijungė radijo siųstuvą ir nustatė valstijos policijos bangą.

— Čia Monro žmogžudysčių skyriaus vienas keturi. Atsakykite.

— Monro žmogžudysčių skyriau, čia pareigūnas Vilisas. Važiavot 150 kilometrų per valandą greičiu. Kur gaisras?

— Atleiskite. Graži diena, tiriu svarbią bylą ir nusprendžiau truputį paskubėti. Toliau važiuosiu lėčiau.

— Jokių problemų, vienas keturi. Gal turit laiko užkąsti?

Ji nusijuokė. Bandymas kabinti lekiant strimgalviais.

— Hmm, dabar negaliu. Bet pamėgink po keleto dienų Largo štabe.

— Būtinai.

Jis pakėlė ranką ir pamažu sustojo kelkraštyje.

Kelias dienas turės vilties, pagalvojo, ir panoro iš anksto atsiprašyti. Jis nuliūs. Ji turėjo vieną taisyklę — niekada nemiegoti su policijos pareigūnais. Niekada nedarė to su žmonėmis, su kuriais žinojo susitiksianti ateityje.

Vėl palietė randą prie akies.

Du randai, pagalvojo ji. Vienas išorėje, kitas viduje.

Važiavo toliau į šiaurę Majamio link.

The Miami Journal naujienų skyriaus priimamojo sekretorė informavo, kad Metjaus Kovarto biure nėra. Ją apėmė nuostaba, kurią greitai pakeitė susijaudinimas. Jis kažko ieško, pagalvojo. Jis ką nors seka. Pasakė norinti susitikti su miesto žinių skyriaus redaktorium ir laukdama galvojo apie savo įtarimus. Sekretorė trumpai pakalbėjo telefonu, tada mostelėjo prisėsti ant sofos; čia ji ėmė nekantriai laukti. Po dvidešimties minučių redaktorius išėjo iš už dvigubų durų su ja susitikti.

— Atsiprašau, kad priverčiau jus laukti, — skubiai pasakė, — vyko pasitarimas ir negalėjau išeiti.

— Norėčiau vėl pasikalbėti su Kovartu, — tarė ji, stengdamasi neparodyti savo susijaudinimo ir nuostabos.

— Maniau, kad jis jau padarė pareiškimą.

— Ne visai.

— Ne?

Jis gūžtelėjo, parodydamas, kad nejaučia užuojautos dėl prarastų progų.

— Jis turėtų dar paaiškinti kelias smulkmenas.

— Atleiskite, bet jo nėra, — tarė redaktorius ir susiraukė. — Gal aš galiu jums padėti?

Ji suprato, koks nenuoširdus šis pasiūlymas.

— Na, — pasakė apsimestinai pakiliu balsu, — tiesiog niekaip negaliu sugalvoti, kaip Salivanas susisiekė su žudiku ir suorganizavo tą žmogžudystę... — ji mostelėjo ranka, pertraukdama redaktoriaus klausimą, — žinau, ponas Kovartas gal ir negali daug pridurti, bet aš vis tiek nelabai suprantu ir manau, kad jis galėtų man padėti.

Tai skambėjo gana tikroviškai. Ji tikėjosi švelnesnio redaktoriaus balso.

— Na gerai, — pasakė jis, — manau, vis tiek mes visi norim suprasti tą patį prakeiktą dalyką.

Ji nusijuokė.

— Neįprasta situacija, ar ne?

Jis linktelėjo šypsodamasis, bet vis dar atsargiai.

— Manau, jis pasakė tiek, kiek galėjo. Bet...

— Na, — lėtai ištarė ji, — gal dabar, kai jis turėjo laiko apgalvoti tai, ką išgirdo, dar ką nors atsimins. Nustebtumėte išgirdęs, kiek daug žmonės atsimena, kai turi laiko pagalvoti.

Redaktorius šyptelėjo.

— Visiškai nenustebčiau. Tai, ką žmonės prisimena, svarbu ir mano darbe.

Jis sumindžikavo kojomis ir ranka perbraukė retėjančius plaukus.

— Kovartas renka medžiagą straipsniui.

— Kur jis išvykęs?

Redaktorius sudvejojo prieš atsakydamas:

— Į šiaurės Floridą.

Jis akimirką atrodė taip, kad galėjai pagalvoti, jog jam darosi bloga, kai reikia kam nors teikti informaciją.

Šeifer šyptelėjo.

— Šiaurės Florida didelė.

Žinių skyriaus redaktorius gūžtelėjo pečiais.

— Viskas vyko tik dviejose vietose: Starko kalėjime ir Pačiulos miestelyje. Neturėčiau jums aiškinti. Detektyve Šeifer, atsiprašau, bet turiu grįžti prie darbo.

— Ar galite pasakyti Kovartui, kad turiu su juo pasikalbėti?

— Pasakysiu. Bet nieko nepažadu. Kur jus rasti?

— Aš pati jį rasiu, — pasakė ji. Atsistojo, ketindama išeiti, bet prisiminė dar vieną dalyką: — Ar galiu pamatyti pirmuosius Kovarto straipsnius?

Redaktorius tylėdamas pagalvojo, tada mostelėjo į laikraščio biblioteką.

— Ten jums padės, — pasakė. — Jei kiltų kokių nors nesklandumų, paprašykite susisiekti su manimi.

Ji stovėjo prie stalo ir vartė didžiulį aplanką su The Miami Journal numeriais. Akimirką ją stebino laikraščio aprašomų nelaimių gausa, paskui susirado sekmadieninio laikraščio kopiją su Metjaus Kovarto pirmuoju straipsniu apie Džoanės Šraiver nužudymą. Atidžiai jį perskaitė, užsirašė vardus ir datas.

Leisdamasi liftu į pirmą aukštą ji stengėsi surikiuoti galvoje susipainiojusias mintis. Liftas cypdamas sustojo ir ji jau ėjo iš pastato, tik staiga sustojo vidury vestibiulio.

Redaktorius sakė, kad visi straipsnio įvykiai nutiko tik dviejose vietose. Ji pagalvojo apie tai, ką turėjo galvoti Kovartas. Kas jį atvedė pas Bleirą Salivaną?

Mažosios mergaitės nužudymas Pačiuloje.

Kas to nusikaltimo centre?

Robertas Erlas Fergiusonas.

Kas sieja Salivaną su Kovartu?

Robertas Erlas Fergiusonas.

Kas davė pagrindą jo apdovanojimui?

Robertas Erlas Fergiusonas.

Ji apsisuko ant kulno ir nužingsniavo į vestibiulio kampą, kur buvo eilė telefono automatų. Pasižiūrėjo į savo užrašus ir paskambino į telefono abonentų informaciją Pačiuloje. Tada paskambino numeriu, kurį jai pasakė elektroninis balsas.

Pasikalbėjusi su sekretore, kitame laido gale išgirdo advokato balsą:

— Čia Rojus Blekas. Kuo galėčiau padėti?

— Pone Blekai, — pasakė ji, — čia Andrėja Šeifer. Aš iš The Miami Journal, — ji šyptelėjo, džiaugdamasi nedidele apgavyste. — Mums reikia surasti poną Kovartą, jis nuvyko į Pačiulą susitikti su jūsų klientu. Mums svarbu jį surasti, o čia niekas neturi jo telefono numerio. Gal galėtumėte padėti? Labai atsiprašau, kad sutrukdžiau...

— Jokių problemų. Bet Bobis Erlas išvyko iš Pačiulos. Jis sugrįžo į Niuarką, Naująjį Džersį. Nežinau, ko ponas Kovartas važiuotų į Pačiulą.

— Aa, — nutęsė ji pilnu nenuoširdžios nuostabos ir netikro bejėgiškumo balsu, — jis rašo straipsnio apie Bleiro Salivano mirties bausmės įvykdymą tęsinį. Ar manote, kad ponas Kovartas galėjo vykti ten? Jis labai miglotai kalbėjo apie savo maršrutą, o mums labai svarbu jį rasti. Ar galėtumėte duoti adresą? Nenoriu jūsų trukdyti, bet niekas negali rasti pono Kovarto Rolodex užrašų suktuko.

— Nemėgstu dalyti adresų, — nenoriai pasakė advokatas.

— Aišku, — linksmai tęsė ji, — gerai. Suprantu. Varge, kaip aš jį dabar surasiu? Mano viršininkas tikrai mane užmuš. Gal žinote, kaip kitaip galėčiau jį susekti?

Advokatas sudvejojo.

— Po velnių, — pagaliau ištarė, — duosiu jums tą adresą. Tik pažadėkite, kad niekam jo neduosit — nei laikraščiams, nei televizijai. Ponas Fergiusonas stengiasi viską palikti praeityje. Tęsti gyvenimą.

— Tikrai pasakysit adresą? Puiku, pažadu niekam jo neduoti. Visiškai suprantu kodėl, — pasakė ji apsimestai džiugiai.

— Luktelėkit, tuojau jį surasiu, — tarė advokatas.

Ji laukė kantriai, degdama noru. Truputis melo ir vaidybos jai puikiai pasisekė. Spėliojo, ar spės pagauti artimiausią skrydį į šiaurę. Nežinojo, ką sakys Fergiusonui, kai jį ras, bet buvo tikra dėl vieno dalyko: atsakymai į jos klausimus slypi tame žmoguje. Ji įsivaizdavo jo akis tokias, kokios žvelgė iš laikraščio puslapio. Nekalto žmogaus.