DEŠIMTAS SKYRIUS

Sutartis, sudaryta pakeliui į pragarą

Buvo jau vėlus septintosios dienos rytas, kai Kovartui pagaliau pavyko grįžti į kalėjimą. Daug laiko atėmė žmogžudystės tyrimas.

Jiedu su paštininku tylėdami laukė verandoje, kol atvyko policija.

— Tai siaubinga, — tarė paštininkas. — Po velnių, norėjau pagauti popietės bangą, pasigauti vakarienei ešerių. Dabar nebeišplauksiu.

Jis papurtė galvą.

Po kelių akimirkų jie išgirdo automobilį, atvažiuojantį Tarpūno gatve, pamatė iš jo išlipantį policininką. Šis pasistatė automobilį prieš namą, lėtai išlipo iš žalios ir baltos spalvų policijos automobilio ir priėjo prie jų.

— Kas skambino? — policininkas buvo jaunas, raumeningas vyras, jo akis dengė tamsūs aviatoriaus akiniai.

— Aš, — pasakė paštininkas. — Bet jis įėjo į vidų.

Pirštu parodė į Kovartą.

— Kas jūs toks?

— Reporteris iš Miami Journal, — liūdnai atsakė Kovartas.

— Aha. Tai kas atsitiko?

— Du negyvi žmonės. Nužudyti.

Policininkas prakalbo greičiau:

— Iš kur žinote?

— Eikit pats pažiūrėti.

— Nė vienas nejudėkit.

Policininkas praėjo pro juos.

— O kur, manote, mes nueitume? — tyliai paklausė paštininkas. — Po velnių, aš turbūt daugiau kartų buvau nusikaltimo vietoje nei jis. Ei! — šūktelėjo policininkui. — Viskas taip, kaip tuose prakeiktuose filmuose. Nieko nelieskit.

— Aš tai žinau, — atsakė jaunasis policininkas. — Jėzau...

Jie žiūrėjo, kaip jis atsargiai eina į namą.

— Turbūt jam tai bus pirmas naujosios karjeros šokas.

Paštininkas šyptelėjo.

— Jis turbūt mano, kad viskas, ką veiki šiame darbe — vaikaisi greitį viršijančius automobilius.

Kovartui nespėjus atsakyti, jie išgirdo, kaip policininkas sušuko:

— Po velnių!

Šūksnis atrodė keistai garsus, kaip nustebintos žuvėdros, staigių gūsių pagautos ore.

Akimirką buvo tylu, tada jaunasis policininkas greitai išlėkė iš namo. Jis prabėgo pro Kovartą bei paštininką ir priešais namą galiausiai apsivėmė.

— Na, — tyliai tarė paštininkas, — po velnių.

Jis timptelėjo savo kaselę ir nusišypsojo.

— Sakei, kad atrodo siaubingai. Tikriausiai žinai, ką kalbi.

— Tikriausiai tai dėl kvapo, — pasakė Kovartas, žiūrėdamas, kaip policininkas dūsauja.

Po akimirkos pareigūnas išsitiesė. Jo plaukai buvo išsidraikę, veidas pabalęs. Kovartas padavė jam nosinę. Policininkas linktelėjo.

— Bet kas, kodėl, Jėzau...

— Jie yra Bleiro Salivano motina ir patėvis, — pasakė Kovartas. — Kodėl — tai kitas klausimas. Ar nemanote, kad reikėtų apie šį įvykį pranešti?

— Tikrai? — nustebo paštininkas. — Jūs nejuokaujat? Argi jis nelaukia, kol bus iškeptas?

— Laukia.

— Jėzau. Bet kodėl jūs čia?

Geras klausimas, pagalvojo Kovartas, bet pasakė:

— Tiesiog ieškau medžiagos straipsniui.

— Spėju, kad jos radote, — tyliai pratarė paštininkas.

Kovartas stovėjo netoliese, kol buvo tiriama nusikaltimo vieta, stebėjo, kaip ekspertai viską apžiūri, ir suprato, kad laiko jam lieka vis mažiau. Jis paskambino į redakciją ir miesto žinių skyriaus redaktoriui pasakė, kas atsitiko. Net būdamas pratęs prie pietų Floridai įprasto keistumo, šis nustebo.

— Kaip manai, ką darys gubernatorius? — paklausė. — Manai, atidės mirties bausmės vykdymą?

— Nežinau. Tu atidėtum?

— Viešpatie, kas gali žinoti? Kada gali ten sugrįžti ir paklausti to pamišusio šunsnukio, kas vyksta?

— Vos tik iš čia ištruksiu.

Bet jis buvo priverstas laukti.

Apžiūrint žmogžudystės vietą reikia kantrybės. Mažos smulkmenos tampa svarbios. Menkiausias dalykas gali būti reikšmingas. Šis darbas reikalauja didelio kruopštumo, kai jo imasi profesionalai, kurie tirdami smurtą su mielu noru ir stropumu pasitelkia mokslą.

Kovartas pyko ir nerimavo, galvodamas apie tai, kad Bleiras Salivanas laukia jo savo kameroje. Vis dirsčiojo į laikrodį. Buvo jau vėlyva popietė, kai prie jo priėjo du Monro apygardos detektyvai. Vienas buvo vidutinio amžiaus vyras rudai gelsvu kostiumu. Jo partnerė — daug jaunesnė moteris šiaudų spalvos plaukais, tvirtai sušukuotais atgal. Ji dėvėjo vyriško kirpimo laisvą medvilninį švarką ir ilgas, plačias kelnes, karančiais ant lieknos jos figūros. Po švarku Kovartas pastebėjo pusiau automatinį ginklą, įkištą į per petį persimestą įdėklą. Abu jie buvo su tamsiais akiniais, bet priėjusi prie Kovarto moteris savuosius nusiėmė ir įsmeigė pilkas akis į jį prieš prabildama:

— Pone Kovartai? Aš Andrėja Šeifer, žmogžudysčių skyriaus detektyve. Čia mano partneris Maiklas Vaisas. Mes vadovaujame šiam tyrimui. Norėtume jus apklausti.

Ji išsitraukė mažą užrašų knygelę ir rašiklį.

Kovartas linktelėjo. Jis išsitraukė savo užrašų knygelę ir moteris nusišypsojo.

— Jūsų didesnė nei mano, — pasakė ji.

— Ką galite man pasakyti apie nusikaltimo vietą? — paklausė jis.

— Ar klausiate kaip reporteris?

— Žinoma.

— Na, kodėl jums pirma neatsakius į mano klausimus? Tada atsakysime į kelis jūsiškius.

— Pone Kovartai, — pasakė detektyvas Vaisas, — čia vyksta žmogžudystės tyrimas. Mes nepratę, kad žurnalistai mums praneštų apie nusikaltimus, kol mes apie juos dar nespėjome sužinoti. Dažniausiai viskas vyksta atvirkščiai. Todėl gal galėtumėte mums dabar pasakyti, kaip ir kodėl jūs čia atsidūrėt ir radot porą lavonų.

— Mirusių jau prieš kelias dienas, — pasakė Kovartas.

Detektyve Šeifer linktelėjo.

— Tikriausiai taip. Bet jūs čia atsiradote šįryt. Kodėl?

— Bleiras Salivanas man liepė tai padaryti. Vakar. Savo kalėjimo kameroje.

Ji tai užsirašė, bet papurtė galvą.

— Nelabai suprantu. Ar jis žinojo...

— Nežinau, ką jis žinojo. Jis tiesiog liepė man čia atvažiuoti.

— O kaip jis jums tai pasakė?

— Jis man sakė važiuoti čia ir pasikalbėti su dviem šiame name gyvenančiais žmonėmis. Tik vėliau supratau, kas jie. Man reikėtų tučtuojau sugrįžti į kalėjimą.

Jį degino prarandamos minutės.

— Ar žinote, kas nužudė tuos du žmones? — paklausė ji.

Jis sudvejojo.

— Ne.

Kol kas ne, pagalvojo.

— Na, ar manote, kad Bleiras Salivanas žino, kas juos nužudė?

— Galbūt.

Ji atsiduso.

— Pone Kovartai, ar suprantate, kaip visa tai neįprasta? Mums labai padėtų, jei būtumėte truputį atviresnis.

Kovartas pajuto, kaip detektyvės Šeifer akys įsibedė į jį, lyg vien savo valia ji pajėgtų įsiskverbti į jo atmintį ir ieškoti atsakymų. Jis jautėsi nejaukiai.

— Man reikia grįžti į Starką, — tarė. — Gal tada galėsiu jums padėti.

Ji linktelėjo.

— Manau, kad vienas iš mūsų turėtų vykti drauge. Gal net mes abu.

— Jis su jumis nekalbės, — pasakė Kovartas.

— Tikrai? Kodėl?

— Jam nepatinka policininkai.

Bet Kovartas žinojo, kad tai tik pretekstas.

Kai jis nuvyko į kalėjimą, jau buvo seniai įdienoję ir leidosi vakaras. Kovartą užlaikė name Tarpūno gatvėje iki vakaro, kol detektyvai pagaliau jį paleido. Jis greitai nuvažiavo atgal į Miami Journal žinių skyrių, jausdamas spaudžiančius laiko gniaužtus. Ten krūvą smulkmenų greitai sumetė į laikraščio straipsnį, jis išėjo kaip skubotas faktų rinkinys su nedideliu apgailestavimo atspalviu. Tuo metu abu detektyvai laukė vyriausiojo redaktoriaus kabinete. Abu nenorėjo jo palikti, bet tą vakarą į paskutinį skrydį nespėjo. Jie apsistojo mažame motelyje netoli jo buto ir susitiko su juo vos išaušus. Tylėdami skrido rytiniu reisu į šiaurę. Dabar du Monro apygardos detektyvai sėdėjo išsinuomotame automobilyje ir sekė paskui jį.

Vaizdas prie kalėjimo per dvidešimt keturias valandas gerokai pakito. Stovėjimo aikštelėje buvo mažiausiai dvidešimt televizijos mikroautobusiukų su televizijų pavadinimais ant šonų, daug LIVE EYES ir ACTION NEWS TEAM5. Dauguma turėjo palydovinės transliacijos galimybę, kad galėtų viską rodyti tiesiogiai. Filmavimo grupės stoviniavo aplinkui, kalbėjosi, dalijosi pasakojimais ar tvarkė įrangą, kaip mūšiui besirengiantys kareiviai. Netoliese sukiojosi panašus būrys reporterių ir fotografų. Kaip tikėtasi, kelias buvo apstotas demonstrantų iš abiejų stovyklų — šie rėkavo ir pypseno, keikė vieni kitus.

Kovartas pastatė automobilį ir bandė nepastebėtas prieiti prie kalėjimo vartų. Jį tuoj pat pamatė ir iškart apsupo televizijos kameros. Abu detektyvai nuėjo prie kalėjimo aplink jį susispietusios minios pakraščiu.

Jis iškėlė ranką.

— Ne dabar. Kol kas ne.

— Metai, — pašaukė pažįstamas televizijos reporteris iš Majamio. — Ar Salivanas su tavim susitiks? Ar jis pasakys, kas, po galais, vyksta?

Kamerų šviesos susiliejo su ryškia saulės šviesa. Jis stengėsi prisidengti akis.

— Kol kas nežinau, Tomai. Leisk man išsiaiškinti.

— Ar yra įtariamųjų? — tęsė televizijos reporteris.

— Nežinau.

— Ar Salivanas ketina nieko nedaryti?

— Nežinau. Nežinau.

— Kas tau buvo pasakyta?

— Nieko. Kol kas nieko.

— Ar mums pasakysi, kai su juo pasikalbėsi? — sušuko kitas balsas.

— Žinoma, — pamelavo jis, sakydamas bet ką, kad išsisuktų. Pabandė prasibrauti pro minią iki vartų. Matė jo laukiantį seržantą Rodžersą.

— Ei, Meti, — pašaukė televizijos reporteris. — Girdėjai apie gubernatorių?

— Ką, Tomai? Ne, negirdėjau.

— Jis ką tik kalbėjo spaudos konferencijoje ir pasakė, kad nestabdys mirties bausmės įvykdymo, jei Salivanas nepateiks apeliacijos.

Kovartas linktelėjo ir žengė pro kalėjimo duris, pralindęs po stambia seržanto Rodžerso ranka. Abu detektyvai jau buvo viduje ir tolo nuo kamerų šviesų.

Rodžersas pašnibždomis jam į ausį išdainavo:

— Turi žinot, kada pradėt, turi žinot, kada sustot, turi žinot, kada išeit...

— Ačiū, — sarkastiškai pratarė Kovartas.

— Darosi tikrai įdomu, — tarė seržantas.

— Gal jums, — tyliai pasakė Kovartas. — Man darosi ganėtinai sunku.

Seržantas nusijuokė. Tada atsisuko į detektyvus.

— Jūs turbūt Vaisas ir Šeifer, — jie paspaudė vienas kitam rankas. — Galite palaukti kabinete, štai ten.

— Laukti? — piktai paklausė Vaisas. — Atvykome susitikti su Salivanu. Dabar.

Seržantas lėtai paėmė Kovartą už alkūnės ir nukreipė durų link. Jis visą laiką purtė galvą.

— Jis nenori jūsų matyti.

— Bet, seržante, — ramiai tarė Andrėja Šeifer. — Mes tiriame žmogžudystę.

— Žinau, — atsakė seržantas.

— Klausykite, po galais, mes norime susitikti su Salivanu, dabar, — pasakė Vaisas.

— Viskas ne taip, detektyve. Jam liko oficialios... — purtydamas galvą jis pasižiūrėjo į laikrodį ant sienos, — devynios valandos ir keturiasdešimt dvi minutės gyvenimo. Jei jis nenori su kuo nors susitikti, negaliu priversti. Supratote?

— Bet...

— Jokių bet.

— Bet jis susitiks su Kovartu? — paklausė Šeifer.

— Taip. Atsiprašau, panele, aš tikrai nepasakyčiau, kad suprantu, ko visu tuo siekia ponas Salivanas. Bet jei norite skųstis ar manote, kad gubernatorius pakeis savo nuomonę, na, pasikalbėkit su juo. Gal jums duos daugiau laiko. Mums reikia tenkintis tuo, ką turime. O tai reiškia, kad eis ponas Kovartas su užrašų knygele ir diktofonu. Vienas.

Moteris linktelėjo ir atsisuko į savo partnerį.

— Paskambink gubernatoriui. Paklausyk, ką jis tau apie tai pasakys.

Ji atsigręžė į Kovartą.

— Pone Kovartai, žinau, jums reikia dirbti savo darbą, bet, prašau paklausti, ar jis pasikalbėtų su mumis?

— Tai aš galiu, — atsakė Kovartas.

— Ir, — tęsė detektyve, — turbūt puikiai suprantate, ko aš jo klausčiau. Pasistenkite tai įrašyti į juostą.

Ji atidarė lagaminėlį, ištraukė pustuzinį kasečių ir padavė jam.

— Aš niekur neisiu. Tol, kol galėsime vėl pasikalbėti.

Reporteris linktelėjo.

— Suprantu.

Detektyve pasižiūrėjo į seržantą.

— Ar čia visada tiek daug veiksmo? — šypsodamasi paklausė.

Rodžersas stabtelėjo ir nusišypsojo jai.

— Ne, ponia.

Seržantas vėl dirstelėjo į laikrodį.

— Turime apie daug ką pasikalbėti, o laiko lieka vis mažiau.

Kovartas mostelėjo į duris ir nusekė paskui seržantą į kalėjimą. Abu vyrai tylėdami žingsniavo ilgu koridoriumi, padais pliaukšėdami į išblizgintą linoleumą. Seržantas purtė galvą.

— Kas yra?

— Man nepatinka visa ta sumaištis, — atsakė seržantas. — Viskas turėtų būti sutvarkyta prieš mirtį. Man nepatinka neužbaigti reikalai.

— Manau, jis seniai tai planavo.

— Manau, jūs velniškai teisus, pone Kovartai.

— Kur einame?

Kovartą vedė į kitą pastato dalį, kurioje jam dar niekada nebuvo tekę lankytis.

— Salis izoliatoriuje. Greta elektros kėdės. Prie kabineto su telefonais ir kitkuo, todėl, jei viską atidėtų, mes iškart sužinotume.

— Kaip jam sekasi?

— Pats pažiūrėkite.

Parodė Kovartui nykią kalėjimo kamerą. Už grotų stovėjo viena kėdė. Jis priėjo vienas, ir pamatė, kad Salivanas guli ant metalinio gulto ir žiūri televizorių. Jo plaukai buvo nuskusti, todėl veidas atrodė kaip kaukolė. Aplinkui stovėjo dėžės su drabužiais, knygomis ir popieriais — jo daiktais, perkeltais iš buvusios kameros. Kalinys greitai apsisuko lovoje, mostelėjo į kėdę ir nuleido kojas nuo gulto, rąžydamasis, lyg būtų pavargęs. Rankose spaudė Bibliją.

— Na, na, Kovartai. Matau, tikrai nesiskubinai atvykti į mano mažą mielą vakarėlį.

Jis prisidegė cigaretę ir sukosėjo.

— Su jumis, pone Salivanai, nori pasikalbėti du detektyvai iš Monro apygardos.

— Tegul atsipisa.

— Jie nori jus apklausti dėl jūsų motinos ir patėvio mirties.

— Tikrai? Tegul atsipisa.

— Jie norėjo, kad paprašyčiau jūsų su jais susitikti.

Jis nusijuokė.

— Na, tai išties labai svarbu, ar ne? Tegul vis tiek atsipisa.

Salivanas greitai atsistojo. Jis akimirką dairėsi, paskui priėjo prie grotų ir įsikibo, stipriai prispaudė prie jų veidą.

— Ei! — sušuko jis. — Kiek, po galais, dabar valandų? Man reikia žinoti, kiek dabar valandų! Ei, kas nors! Ei!

— Yra laiko, — lėtai ištarė Kovartas.

Salivanas piktai žiūrėdamas į jį atsitraukė.

— Žinoma. Žinoma.

Kalinys sudrebėjo, užmerkė akis ir giliai įkvėpė.

— Žinai ką, Kovartai? Pradeda atrodyti, kad visi raumenys aplink mano kaklą ir širdį kiekvieną sekundę vis labiau susitraukia.

— Galite paskambinti advokatui.

— Tegul ir jie atsipisa. Reikia žaisti kortomis, kurios tau padalytos.

— Jūs neketinate...

— Ne. Išsiaiškinkim vieną dalyką. Aš galbūt truputį išsigandęs ir šiek tiek susinervinęs, bet po velnių... Apie mirtį aš nusimanau. Taip, tai tikrai tas dalykas, apie kurį daug žinau.

Bleiras Salivanas paslankiojo po savo kamerą, pagaliau atsisėdo ant gulto krašto ir palinko į priekį. Atrodė, kad jis iškart atsipalaidavo, paslapčiomis nusišypsojo ir nekantriai pasitrynė rankas.

— Papasakok man, ką kalba, — tarė juokdamasis. — Noriu viską sužinoti.

Salivanas mostelėjo į televizorių.

— Prakeikta televizija ir laikraščiai nepateikia jokių smulkmenų. Tik tą bendrą mėšlą. Noriu, kad viską man papasakotum.

Kovartą nupurtė šaltis.

— Smulkmenas?

— Taip. Nieko neužmiršk. Kalbėk tokiais išraiškingais žodžiais, kokiais rašai. Nutapyk man tikrą paveikslą.

Kovartas giliai įkvėpė galvodamas — aš toks pat pamišęs kaip ir jis, bet pasakė:

— Jie buvo virtuvėje. Surišti...

— Gerai. Gerai. Surišti stipriai, bet — kaip? Ar buvo surištos jų rankos ir kojos?

— Ne. Jų rankos buvo užlaužtos šitaip...

Jis pademonstravo.

Salivanas linktelėjo.

— Gerai. Tęsk.

— Gerklės perpjautos.

Salivanas linktelėjo.

— Visur kraujas. Tavo motina buvo nuoga. Jų galvos atloštos...

— Tęsk. Išprievartauta?

— Nežinau. Aplink buvo daug musių.

— Man tai patinka. Zvimbė visur, labai garsiai.

— Taip.

Kovartas girdėjo žodžius, sklindančius iš savo lūpų ir šiek tiek aidinčius. Pagalvojo, kad jo dalis, kurios niekada nemanė turįs, jį užvaldė.

— Ar jie kentėjo? — paklausė mirtininkas.

— Iš kur galiu tai žinoti?

— Nagi, Kovartai. Ar atrodė, kad jie turėjo laiko suprasti, jog mirs?

— Taip. Jie buvo pririšti prie kėdžių. Turbūt žiūrėjo vienas į kitą iki pat mirties. Vienas žiūrėjo, kaip miršta kitas, nebent buvo daugiau nei vienas žudikas.

— Ne, tik vienas, — tyliai pasakė Salivanas. Jis patrynė rankas. — Jie sėdėjo ant kėdžių?

— Taip. Pririšti.

— Kaip aš?

— Ką?

— Pririšti prie kėdės. Ir nužudyti, — jis nusijuokė.

Kovartas pajuto, kaip šaltis staiga virto karščiu.

— Ten buvo Biblija.

— ...bet apie kitus neliko atminimo, nes jie buvo užmiršti, lyg niekada nebūtų buvę...

— Taip.

— Puiku. Tiksliai taip, kaip turėjo būti.

Salivanas skubiai atsistojo ir apglėbė save rankomis, lyg bandydamas sulaikyti visus besiliejančius jausmus. Jo rankų raumenys įsitempė. Vena ant kaktos tvinksėjo. Pabalęs veidas paraudo. Jis lėtai iškvėpė orą.

— Aš tai matau, — tarė mirtininkas. — Aš tai matau.

Salivanas rąžydamasis pakėlė rankas aukštyn. Ir greitai nuleido.

— Na, gerai, — pasakė. — Atlikta.

Kelias akimirkas jis sunkiai kvėpavo, kaip bėgikas, pasiekęs finišą, tada pasižiūrėjo į savo rankas — spoksojo į jas, kol išrietė į letenas. Drakonų tatuiruotės ant jo rankų sujudėjo kaip gyvos. Jis nusijuokė ir atsisuko į Kovartą.

— O dabar šis tas daugiau. Priedas, vertas reporterio laiko.

— Apie ką kalbat?

Salivanas papurtė galvą.

— Išsitrauk užrašų knygelę. Išsitrauk diktofoną. Metas pasimokyti apie mirtį. Kaip ir sakiau. Palikimas. Senojo Salio testamentas.

Kol Kovartas ruošėsi, Salivanas vėl prisėdo ant metalinio gulto. Jis lėtai rūkė, mėgavosi kiekvienu ilgu įtraukimu.

— Pasiruošęs, Kovartai?

Kovartas linktelėjo.

— Na, gerai. Gerai. Nuo ko pradėti. Na, teks pradėti nuo savaime suprantamų dalykų. Kovartai, keliomis mirtimis esu apkaltintas?

— Dvylika. Oficialiai.

— Teisingai. Bet būkime tikslūs. Mane nuteisė myriop už tuos malonius žmones Majamyje, tą mielą merginą ir jos vaikiną. Tai oficialu. Tada, padėdamas tiems vargšams policininkams, aš prisipažinau nužudęs dar dešimt žmonių. Detektyvai žino mano pasakojimus, todėl į juos nesigilinsiu. Dar ta mergaitė iš Pačiulos — tryliktoji, tiesa?

— Tiesa.

— Na, ją kol kas pamirškim. Laikykim tuos dvylika pradžios tašku, gerai?

— Gerai. Dvylika.

Jis nusijuokė.

— Na, tai net nepanašu į tiesą. Jokiu būdu. Tikrai nė kiek nepanašu.

— Tai kiek žmonių?

Jis šyptelėjo:

— Aš čia sėdėdamas bandžiau suskaičiuoti juos visus, Kovartai. Skaičiavau ir skaičiavau, stengdamasis rasti tikslią sumą. Nenoriu, kad liktų vietos abejonėms.

— Kiek žmonių?

— Gal apie trisdešimt devynis žmones, Kovartai.

Sėdėdamas ir šiek tiek supdamasis mirtininkas atsilošė. Jis užsikėlė kojas, apglėbė kelius rankomis ir suposi toliau.

— Žinoma, gal vieną kitą praleidau. Žinai, taip atsitinka. Kartais nužudymai tiesiog atrodo vienodi, neturi tos smulkmenos, kuri leidžia įsiminti.

Kovartas neatsakė.

— Pradėkim nuo tos senučiukės: ji gyveno netoli Naujojo Orleano. Gyveno viena namų pagyvenusiems žmonėms komplekse mažame mieste, jis vadinasi Džefersonas. Vieną popietę pamačiau ją vieną einančią namo — ramiai, maloniai, tiesiog džiaugdamasi diena. Todėl ją pasekiau. Ji gyveno name Louelio gatvėje. Atrodo, jos vardas buvo Judžinija Mei Filips. Aš labai stengiuosi atsiminti visas smulkmenas, Kovartai, nes, kai jas patikrinsi, tau reikės ko nors, ką galėtum atsekti. Tai įvyko maždaug prieš penkerius metus, rugsėjį. Atėjus nakčiai išlaužiau galines jos namo duris. Ji gyveno viename iš tų mažų namelių su sodais. Neturėjo net padoraus užrakto. Jokio lauko apšvietimo, visiškai nieko. Kodėl koks nors prakeiktas kvailys gyvena viename iš tų butų? Tiesiog prašosi nužudomas. Nėra savęs gerbiančio prievartautojo, plėšiko ar žudiko, kuris, pamatęs tokį butą, nešokinėtų iš laimės, nes į juos patekti visai nesunku. Galėjo turėti bent kokį piktą juodą šunį. Bet neturėjo. Turėjo papūgą. Geltoną, narve. Ją irgi nužudžiau. Taip viskas ir nutiko. Žinoma, pirma su ja pasilinksminau. Ji buvo tokia išsigandusi, beveik netriukšmavo, kai ant jos uždėjau pagalvę. Ją ir gal penkias kitas patvarkiau maždaug ten. Daugiausia išprievartavimai ir apiplėšimai. Ji buvo vienintelė, kurią nužudžiau. Tada judėjau tolyn. Žinai, jei judėsi, nenutiks nieko bloga.

Salivanas nutilo.

— Turėtum tai atsiminti, Kovartai. Visada judėk. Nesustok ir neįleisk šaknų. Jei judėsi, policija niekuomet tavęs nepagaus. Po velnių, mane buvo pagavę už valkatavimą, įsilaužimą, nedideles vagystes ir visokį kitokį mėšlą. Bet nė karto niekas nesusiejo manęs su žmogžudystėmis. Kelias naktis praleidau kalėjime. Mėnesį praleidau apygardos areštinėje Dotane, Alabamoje. Ta vieta buvo siaubinga, Kovartai. Tarakonai ir žiurkės, viskas dvokė šūdais. Bet niekas taip ir nesuprato, kas aš toks. Ir kaip jie galėjo suprasti? Aš nebuvau svarbus...

Jis šyptelėjo.

— Bent jau jie taip manė.

Jis nutilo ir pažvelgė pro grotas.

— Žinoma, dabar viskas kitaip. Dabar Bleiras Salivanas truputį svarbesnis, ar ne?

Staiga įsmeigė akis į reporterį.

— Argi ne, po velnių?

— Taip.

— Tai taip ir sakyk.

— Daug svarbesnis.

Salivanas nusiramino, jo balsas sulėtėjo:

— Tikrai. Tikrai.

Akimirkai jis užsimerkė, o kai atsimerkė, akyse blizgėjo šiurpus nerūpestingumas.

— Galima sakyti, kad dabar aš esu vienas iš svarbiausių žmonių Floridos valstijoje, kaip tu manai, Kovartai?

— Galbūt.

— Dabar visi nori sužinoti tai, ką žino senasis gerasis Salis, tiesa?

— Tiesa.

— Dabar supranti, Kovartai?

— Manau, kad taip.

— Gerai. Drįsčiau sakyti, kad daugybė žmonių bus tikrai suintriguoti... — jis tęsė tą žodį, voliodamas aplink liežuvį kaip čiulpinuką — ...to, ką pasakys Salis.

Kovartas linktelėjo.

— Gerai. Labai gerai. Na, kai nuvažiavau į Mobailį, ten 7-Eleven nužudžiau vaikį. Paprasčiausias apiplėšimas, nieko ypatinga. Ar turi bent menkiausią supratimą, kaip policijai sunku atskleisti tokį nusikaltimą? Jei tavęs niekas nemato įeinant, niekas nemato, kaip išeini, tai atrodo, kad nusikaltimas tiesiog įvyko ir — bum! Kažkas mirė. Jis buvo geras vaikas. Kelis kartus maldavo pasigailėti. Sakė: „Pasiimk pinigus. Pasiimk pinigus“. Sakė: „Nežudyk manęs. Aš tiesiog uždarbiauju, kad susimokėčiau už mokslus. Prašau, nežudyk manęs.“ Žinoma, nužudžiau jį. Vieną kartą iš nugaros šoviau pistoletu į galvą, greitai, lengvai ir paprastai. Ištraukiau porą šimtų dolerių. Dar paėmiau kelis saldainius ir buteliuką kokakolos, pakelį traškučių ir palikau jį už prekystalio...

Jis nutilo. Kovartas pamatė prakaitą jam ant kaktos. Jo balsas drebėjo nuo įtampos.

— Jei turi klausimų, nedelsk jų užduoti.

Kovartas išlemeno:

— Ar gali pasakyti valandą, datą ir vietą?

— Gerai, gerai. Tuoj prisiminsiu. Reikia žinoti smulkmenas.

Salivanas šiek tiek atsipalaidavo ir trumpai nusijuokė.

— Po velnių, turėčiau turėti užrašų knygutę, kaip tu. Teks pasitikėti tuo, ką atsimenu.

Salivanas vėl atsilošė, jis dėstė smulkmenas, nupasakojo vietoves, sakė vardus — lėtai, ramiai rausdamasis atmintyje.

Kovartas įdėmiai klausėsi, kartais įterpdamas klausimą, kad geriau suprastų pasakojamas istorijas. Po keleto pirmųjų šokas praėjo. Jos kėlė nuolatinį siaubą, o visi šiurpūs dalykai, kurie kažkada nutiko tikriems žmonėms, tapo tiesiog mirtininko atsiminimais. Jis išklausė kiekvieną smulkmeną, kol tie žodžiai pagaliau visiškai nebekėlė emocijų. Jie neturėjo jokios vertės, beveik jokio ryšio su tikrove. Tai, kad šie įvykiai, apie kuriuos jis kalbėjo, kadaise užpildė paskutines kvėpuojančio, gyvo žmogaus akimirkas, buvo užmiršta, kai Bleiras Salivanas kalbėjo su vis augančiu kasdienišku ir neįsivaizduojamai nuvalkiotu blogiu balse.

Slinko siaubingos valandos.

Seržantas Rodžersas atnešė maisto. Salivanas numojo į jį. Tradicinė paskutinė vakarienė — keptuvėje keptas kepsnys su bulvių koše ir obuolių pyragas — liko aušti ant padėklo. Kovartas tiesiog klausėsi.

Buvo kelios minutės po vienuoliktos valandos vakaro, kai Bleiras Salivanas baigė pasakoti ir jo veide šmėkštelėjo blyški šypsena.

— Visi trisdešimt devyni, — tarė. — Nebloga istorija, ar ne? Gal nesumuš jokių rekordų, bet tikrai pasieks, tiesa?

Jis atsiduso.

— Žinai, man tai būtų patikę. Rekordas. Koks, po galais, tokių vyrukų kaip aš, Kovartai, rekordas? Ar žinai tą faktą? Ar aš geriausias, ar ta garbė atitenka kam nors kitam?

Jis sausai nusijuokė.

— Žinoma, net jei nepirmauju pagal skaičius, tikrai aplenkiau visus tuos mulkius, jei būtų vertinama pagal... kaip tai vadinti, Kovartai? Originalumą?

— Pone Salivanai, liko nedaug laiko. Jei norite...

Salivanas atsistojo, įsmeigė į jį staiga paklaikusias akis.

— Ar visai nesiklausei?

Kovartas pakėlė ranką.

— Tiesiog norėjau...

— Nesvarbu, ko tu nori! Svarbu, ko noriu aš!

— Gerai.

Salivanas pažvelgė iš už grotų. Jis giliai įkvėpė ir nuleido balsą.

— Dabar metas dar vienam pasakojimui, Kovartai. Prieš tai, kol paliksiu šį pasaulį. Kol mane pribaigs ši miela, nuostabi valstija.

Kovartas pajuto baisų troškulį, lyg to vyro žodžiai būtų iš jo kūno išsiurbę visą drėgmę.

— Dabar aš tau pasakysiu tiesą apie mažąją Džoanę Šraiver. Teisme tai vadinama priešmirtiniu pareiškimu. Paskutiniai žodžiai prieš mirtį. Jie mano, kad niekas nenorėtų eiti anapus su širdį slegiančiais melais.

Jis garsiai nusijuokė.

— Tai reiškia, kad reikia sakyti tiesą... — stabtelėjo ir pridūrė: — ...jei gali ja patikėti.

Jis įsistebeilijo į Kovartą.

— Gražioji mažoji Džoanė Šraiver. Tobuloji mažoji Džoanė.

— Keturiasdešimtoji, — pasakė Kovartas.

Bleiras Salivanas papurtė galvą:

— Ne.

Šyptelėjo:

— Aš jos nenužudžiau.

Kovartui šoktelėjo širdis ir jis pajuto prakaitą ant kaktos.

— Ką?

— Aš jos nenužudžiau. Aš nužudžiau visus kitus. Bet jos nežudžiau. Žinoma, buvau Eskambijos apygardoje. Ir, aišku, jei būčiau ją pamatęs, tikrai būčiau norėjęs tai padaryti. Nėra nė abejonės, kad, jei būčiau pasistatęs automobilį priešais mokyklą, tikrai būčiau padaręs tai, ką jai padarė. Būčiau nuleidęs mašinos langą ir pasakęs: „Ateik čia, mažoji mokinuke“... Galiu dėl to prisiekti. Bet aš to nepadariau. Dėl to nusikaltimo esu nekaltas.

Jis nutilo, tada pakartojo:

— Nekaltas.

— Bet tas laiškas...

— Laiškus gali rašyti kas tik nori.

— Ir peilis...

— Na, dėl to tu teisus. Tai tas peilis, kuriuo buvo nužudyta mažoji mergaitė.

— Bet aš nesuprantu...

Bleiras Salivanas susirietė. Jo juokas virto sausu, gergždžiančiu kosuliu, nuaidėjo kalėjimo koridoriais, atsimušė nuo sienų.

— Aš šito laukiau, — pasakė jis. — Aš taip nekantriai laukiau pamatyti tavo veido išraišką.

— Aš...

— Ji unikali, Kovartai. Atrodai truputį liguistas ir iškrypęs. Lyg pats būtum išgirdęs mirties nuosprendį. Ne aš. Kas dedasi tavo galvoje? — Salivanas paplekšnojo sau per galvą.

Kovartas užsičiaupė ir pasižiūrėjo į Salivaną.

— Manei, kad tiek daug žinai, ar ne, Kovartai? Manei, kad esi labai gudrus. O dabar, pone puliceriu apdovanotasis reporteri, leisk man kai ką pasakyti — esi ne toks jau protingas.

Jis toliau juokėsi ir kosėjo.

— Pasakyk man, — išspaudė Kovartas.

Salivanas pažiūrėjo į viršų.

— Ar yra laiko?

— Laiko yra, — iškošė Kovartas pro sukąstus dantis. Jis žiūrėjo, kaip vyras kameroje atsistojo ir pradėjo po ją žingsniuoti.

— Man šalta, — tarė kalinys.

— Kas nužudė Džoanę Šraiver?

Bleiras Salivanas sustojo ir nusišypsojo.

— Žinai, — pasakė jis.

Kovartas pasijuto taip, lyg žemė būtų išslydusi iš po kojų. Bandydamas nusiraminti, jis sugriebė kėdę, užrašų knygelę, rašiklį. Žiūrėjo, kaip juosta diktofone sukasi, įrašydama netikėtą tylą.

— Pasakyk man, — sušnabždėjo jis.

Salivanas vėl nusijuokė:

— Tikrai nori sužinoti?

— Pasakyk man!

— Gerai, Kovartai. Įsivaizduok du vyrus, sėdinčius gretimose kamerose, laukiančius, kol jiems bus įvykdyta mirties bausmė. Vienas iš jų nori ištrūkti, nes, norėdamas jį pasodinti, detektyvas sukrapštė pačius menkiausius įrodymus, ir jį nuteisė baltaodžiai rasistai prisiekusieji, kurie turbūt manė, kad jis visiškai pamišęs negras žudikas. Žinoma, jį nuteisė teisingai. Bet dėl neteisingų priežasčių. Tas vyras nekantrus ir piktas. Na, o kitas vyras žino, kad nuo elektros kėdės neišsisuks. Jis gali tai truputį atidėti, bet žino, kad toji diena ateis. Be jokios abejonės. Bet jam labiausiai neduoda ramybės neišlieta neapykanta. Yra dar vienas dalykas, kurį jis nori padaryti. Net jei jam reikėtų ieškoti pagalbos pačios mirties gniaužtuose. Tai jam tikrai svarbu. Kai kas taip bloga ir neteisinga, kad yra tik vienas žmogus, kurio gali to paprašyti.

— Kas toks?

— Žmogus, labai panašus į jį.

Salivanas įdėmiai žvelgė į Kovartą, prikaustydamas jį prie kėdės.

— Visiškai toks pat kaip jis.

Kovartas nieko neatsakė.

— Staiga jie randa kelis sutapimus. Jie buvo toje pat vietoje tuo pačiu laiku, vairavo panašius automobilius. Ir jiems į galvą šauna mintis. Labai gera mintis. Toks planas, kurio, galiu lažintis, nesugalvotų net dešinioji paties velnio ranka. Tas vyras, kuris niekaip neišsisuks nuo mirties bausmės, prisiima kito vyro nusikaltimą. O tada tas kitas vyras, išėjęs į laisvę, padarys kai ką, kad jam atsilygintų. Ar jau supratai?

Kovartas nejudėjo.

— Ar supranti, tu kvailas kalės vaike! Niekada nebūtum patikėjęs, jei viskas nebūtų buvę taip, kaip mes suplanavom. Vargšas, nekaltas, neteisingai nuteistas juodaodis. Didžioji rasizmo ir iš anksto nusistačiusių žmonių auka. Ir išties siaubingas, blogas baltaodis. Atvirkščiai nebūtų suveikę niekada. Nebuvo taip sunku viską sugalvoti. Svarbiausia buvo pasakyti tau, kur pade tas peilis, ir parašyti tą laišką tinkamu laiku, kad jį galėtų perskaityti per bylos svarstymą. Geriausia buvo tai, kad man reikėjo tik neigti savo kaltę. Kartoti, kad aš su tuo niekaip nesusijęs. O tai buvo tiesa. Geriausias būdas pakeisti melą į tiesą, Kovartai, — įlieti į jį truputėlį tiesos. Matai, jei būčiau prisipažinęs, būtum radęs būdą įrodyti, kad aš to nedariau. Bet viskas, ką turėjau padaryti — tai priversti tave ir tavo draugužius iš televizijos bei kitų laikraščių manyti, kad aš tai padariau. Tiesiog padaryti, kad taip atrodytų. Tada leidau jūsų prigimčiai jus užvaldyti. Viskas, ką reikėjo padaryti, tai truputėlį praverti duris... — jis vėl nusijuokė. — Ir Bobis Erlas išslydo pro tą plyšį. Vos tik padarėt jį pakankamai didelį.

— Kaip galiu tuo patikėti...

— Patikėsi, nes Monro apygardoje yra du negyvi žmonės. Keturiasdešimtasis ir keturiasdešimt pirmasis.

— Bet kodėl man tai sakai?

— Na, — Salivanas vėl nusišypsojo, — tai ne visai dalis sutarties, kurią sudariau su Bobiu Erlu. Jis mano, kad viskas baigėsi, kai tik nuvažiavo į Tarpūno gatvę ir už mane sutvarkė mano reikalus. Aš jam daviau gyvenimą. Jis man davė mirtį. Labai paprasta. Atsisveikinam ir nueinam. Bent jis taip mano. Bet, kaip sakiau, senasis Salis pasiekia toli...

Jis šaižiai nusijuokė. Elektros lemputės šviesa kameroje atsispindėjo nuo nuskustos jo galvos.

— Ir, žinai, Kovartai, aš nesu patikimiausias žmogus.

Salivanas atsistojo ir ištiesė rankas į šalis.

— Gal šitaip galiu pasiimti jį kartu su savimi pakeliui į pragarą. Keturiasdešimt du. Juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis. Jis būtų geras kelionės bičiulis. Greitai keliautų tiesiai į pragarą.

Salivanas staiga liovėsi juoktis.

— Matai, toks pokštas. Jis nenumanė, kad sugalvosiu tokią gudrybę.

— O jei aš jumis netikiu?

Salivanas sukikeno.

— Žmogus, lygiai toks pat kaip aš, Kovartai. Atsimink.

Jis pasižiūrėjo į reporterį.

— Nori įrodymų? Kaip manai, ką Bobis Erlas veikė visą tą laiką išėjęs į laisvę.

— Jis studijuoja universitete. Kartais bažnyčiose sako kalbas.

— Kovartai, — pertraukė Salivanas, — ar žinai, kaip kvailai tai skamba? Manai, kad Bobis Erlas nieko neišmoko per savo nedidelį nuotykį baudžiamosios teisės sistemoje? Manai, kad jis visiškai kvailas?

— Nežinau...

— Būtent. Nežinai. Bet geriau sužinok. Nes spėju, kad jau daug ašarų išlieta dėl to, ką darė Bobis Erlas. Tau tereikia išsiaiškinti, kas tai.

Nuo žodžių srauto Kovartui svaigo galva. Jis priešinosi, bandė vyti šalin visą siaubą.

— Man reikia įrodymų, — ištarė netvirtai.

Salivanas švilptelėjo ir pakėlė akis į kameros lubas.

— Žinai, Kovartai, tu esi kaip vienas iš tų senų pakvaišusių viduramžių vienuolių, kurie sėdėdavo visą dieną ir ieškodavo Dievo buvimo įrodymų. Ar neatskiri tiesos, kai ją išgirsti?

Kovartas papurtė galvą.

Salivanas nusišypsojo.

— Taip ir maniau.

Jis akimirkai nutilo pasimėgauti, paskui tęsė:

— Na, matai, aš nekvailas, todėl, kai mudu su Bobiu Erlu sudarėme šitą nedidelį susitarimą, išsiaiškinau daugiau, nei man reikėjo. Aš turėjau žinoti truputį daugiau, kad įsitikinčiau, jog Bobis Erlas laikysis savo žodžio. Ir kad galėčiau padėti tau surasti kelią į supratimą.

— Ką?

— Na, padarykim iš viso to nuotykį, Kovartai. Atidžiai klausykis. Paslėptas buvo ne tik tas peilis. Keli kiti daiktai irgi buvo paslėpti...

Jis akimirką pagalvojo ir šyptelėjo reporteriui.

— Na, manyčiau, tie dalykai tikrai bjaurioje vietoje — tikrų tikriausiai. Bet juos gali pamatyti, Kovartai. Jei turi akis šiknoj.

Jis prapliupo gergždžiančiu juoku.

— Nesuprantu.

— Tiesiog, kai sugrįši į Pačiulą, tiksliai prisimink mano žodžius. Kelias į supratimą gali būti labai purvinas.

Šaižus kalinio balsas aidėjo aplink Metjų Kovartą. Jis liko sustingęs, netekęs žado.

— Tai ką pasakysi, Kovartai? Ar man pavyko nužudyti ir Bobį Erlą? — jis pasilenkė į priekį. — O kaip tu, Kovartai? Ar tave nužudžiau?

Bleiras Salivanas greitai atsitiesė.

— Viskas, — pasakė jis. — Baigtas reikalas. Baigtas pokalbis. Sudie, Kovartai. Metas mirti, susitiksim pragare.

Mirtininkas pakilo ir sukryžiavęs rankas lėtai atsuko nugarą reporteriui, žiūrėdamas į kameros galą. Jo pečiai drebėjo iš baisaus džiaugsmo ir siaubo. Metjus Kovartas kelias akimirkas sėdėjo sustingęs, negalėdamas priversti savo kojų judėti. Jis staiga pasijuto kaip senis, lyg tai, ką išgirdo, būtų užkrovę jam ant pečių milžinišką naštą. Jo galva tvinkčiojo. Gerklė perdžiūvo. Rankos truputį drebėjo, kai paėmė savo užrašų knygelę ir diktofoną. Labai netvirtai atsistojo. Žengė žingsnį, dar vieną, nuklupinėjo tolyn nuo vienišo žmogaus, įsmeigusio akis į sieną. Koridoriaus gale sustojo ir pabandė atsikvėpti. Jautėsi apimtas karštligės, jautė šleikštulį ir stengėsi susitvardyti. Išgirdęs žingsnius, pakėlė galvą. Koridoriaus gale pamatė paniurusį seržantą Rodžersą ir būrį sargybinių. Šie rikiavosi į glaudų būrį. Stovėjo kunigas su balta apykakle ir keli kalėjimo pareigūnai, nervingai žvilgčiojantys į laikrodžius. Jis pažvelgė į viršų ir aukštai ant sienos pamatė didelį elektrinį laikrodį. Žiūrėjo, kaip jo rodyklė nenumaldomai sukasi. Buvo dešimt minučių iki vidurnakčio.