VIII

Ach, an der Erde Brust sind zvir zum Leide da!37

GOETHE, FAUST

Prabėgus savaitei po to, kai Jūnas pradėjo lankyti mokyklą, vieną dieną jis pastebėjo mokyklos aikšte atžingsniuojantį aukštą jauną vyriškį. Tai buvo per ilgąją pertrauką, po pirmųjų rytinių pamokų. Jūnas gerai nusitaikė ir pašėlusiai pasileido į jį kaip kulka. Jis trinktelėjo jam į šoną, kad tas vos neparvirto. Tai buvo jūreivis.

Jūreivis buvo pasikeitęs ir dabar nebeatrodė kaip jūrininkas. Jie kurį laiką šnekėjosi, o po to Jūnas pačiupo jį už rankos ir nusivedė aprodyti savo klasės su piešiniais ant sienos. Galų gale jūreivis atsisėdo ant vieno suolelio ir pažvelgė pro langą. Jūnas bandė surasti Baką, bet jo niekur nesimatė, tad jis įstūmė jūreivį į mokytojų kambarį.

Tą pačią akimirką suskambo skambutis, ir iš visų mokytojų sėdėti liko tik Marksas. Jis rūkė ir gurkšnojo kavą.

— Kur Bakas? — paklausė Jūnas, stumdamas jūreivį priešais save.

— Jis išskubėjo savais reikalais, — atsakė mokytojas.

Jis atsisuko į jūreivį:

— Gal norite puodelio kavos, kol laukiate?

— Jūreivis prisėdo, o Jūnas nubėgo į rikiuotę. Kai jis išnyko, jūreivis per petį nykščiu parodė į jo pusę:

— Ką Jūs jam padarėte?

— Bakui? — nekaltai paklausė Marksas.

— Ne, Jūnui. Ką tik čia buvusiam berniukui.

— O, jam! Nieko.

— Jis visiškai pasikeitęs. Jis sveikas.

Marksas nužvelgė jį, įdėmiai ir budriai.

— Ne, — atsakė jis, — jis nesveikas, jis ilgai nepasveiks. Bet jam jau geriau.

— Ką Jūs jam padarėte?

— Nieko kita, tik leidome jam keletą dienų pabūti žmogumi. Jo amžiuje tai, savaime suprantama, reiškia būti vaiku. Jie visada labai greitai pasikeičia, bet iki viskas atsistoja į savo vietas, praeina daug laiko — net ir esant paprastai mokyklinei neurozei.

Jūreivis pakėlė antakius:

— Bet argi čia ne mokykla?

Jų žvilgsniai susitiko, ir po akimirkos abu nusikvatojo.

— Taip, — atsakė Marksas, — tam tikra prasme tai mokykla. Jums nepatinka mokyklos?

— Ne.

Marksas ištiesė jam cigaretę:

— Iš esmės, niekas jos nemėgsta. Sapnuose žmonėms mokykla paprastai susitapatina su koncentracijos stovykla. Sapne tai tas pats, ta pati asociacija. Kad ir kaip būtų keista.

— Bet aš nesuvokiu, kodėl Jūs tada dar čia?

— Nes tikiu, kad mokykla gali būti kitokia, nei ji yra šiandien. Ir kažkas tai turi padaryti.

— Tai Jūs stengiatės pagrobti iš žmonių jų nelaimingą vaikystę. Ir jei tai padarysite, jei atimsite tą nelaimingą vaikystę, kas gi jiems liks? Ar gerai pagalvojote?

Marksas dėbtelėjo į laikrodį. Širdis jame vėl buvo pradėjusi siaubingai daužytis.

— Vis tiek išliks be galo daug velniavos. Nemanau, kad įmanoma padaryti juos mažiau nelaimingus, bet nelaimę galima paversti vaisingesne.

Jūreivis valandėlę spoksojo į jį pravėręs burną, o Marksas juto savo širdį, kuri dabar skaudino krūtinę. Toliau kalbėtis čia apačioje, mokytojų kambaryje, jam buvo per sunku. Ir jo vis neapleido nuojauta, kad jau anksčiau buvo sutikęs šį žmogų.

— Jis vėl žvilgtelėjo į laikrodį.

— Ar Jūs skubate? — pasiteiravo jis.

— Ne, aš turiu be galo daug laiko.

— Tada galime pakilti pas mane. Viršuje aš turiu kambarį.

Jie pakilo į Markso palėpę, ir, saulei brėžiant savo lanką danguje, prasėdėjo kartu daug valandų, kadangi abu kitais žmonėmis sugebėjo domėtis labiau nei pačiais savimi.