PIRMOJI DALIS

TANKMĖSE

Kai pasiklysti tankmėse ir vėl randi kelią į žmonių namus, nebekreipi dėmesio, ar tai graikas, ar barbaras, bet pajunti, kokie mes visi artimi ir giminingi.

ARISTOTELIS

I

Laikraštyje apie Jūną tebuvo parašyta tiek:

Aštuonerių metų berniukas jau ketvirta para dingęs be žinios.

Dingo aštuonerių metų Jūnas Andreasenas, gyvenantis Trondheimo plente. Paskutinį kartą jį matė antradienį. Berniukas yra tamsiai pilkšvų plaukų, ovalaus veido ir žydrų akių. Ieškomasis pagal savo amžių gana aukštas, kiek smulkaus kūno sudėjimo.

Iš namų išėjo be striukės ir kepurės, vilkėdamas kelnėmis iki kelių ir storu mėlynu megztiniu. Berniukas turėjo ilgą, iš „vištinių žiedų“ suvertą grandinę.

Manoma, kad išėjęs pasuko link jūros.

Kaip matyti, parašyta buvo tikrai ne per daugiausia. Norint buvo galima pasakyti ir tiksliau: Jūnas buvo gana išblyškęs. Jo oda buvo pabalusi, kiek drėgna, kaip ir dažno miesto vaiko. Berniuko rankos buvo šaltos, o kalbėdamas jis garsus artikuliuodavo burnos gelmėje, beveik pačiose gerklose. Jis visada vilkėdavo švarius, gražius, bet mažumą kaimietiškus, serijinės gamybos drabužius.

Labiausiai į akis krisdavo jo nukamuota veido išraiška. Tai buvo žymu apie akis ir nosį. Tokia išraiška ne taip jau retai pasitaiko tarp vaikų. Atrodo, tarsi kas būtų iš jų atimta, ir ta skriauda būtų giliai įsirėžusi jų veiduose. Tuo metu, kai Jūnas pradingo, tokia išraiška jo veide turėjo būti labai žymi.

Tačiau pats jo žvilgsnis nerodė nieko bloga. Būdamas su suaugusiaisiais, jis paprastai nukreipdavo žvilgsnį žemyn. O jam pakėlus akis, galėdavai pamatyti visai sveiką aštuonmečio žvilgsnį, erdvias ir susimąsčiusias akis.

Viskas prasidėjo tada, kai Jūnas, kaip ir visi kiti vaikai, ėmė lankyti mokyklą. Nuo tos akimirkos jo gyvenimas tapo sunkesnis, ir tai tęsėsi gana ilgai.

Tą vakarą jis gulėjo ilgai negalėdamas užmigti. Po dienos šiek tiek skaudėjo nugarą bei maudė kryžmenį nuo visų į jį plūstančių minčių. Visą dieną jis bandė įsivaizduoti ateitį ir patį save: pakeliui į mokyklą su mėlyna kuprine. Kaskart, tai įsivaizduodamas, jis pajusdavo per nugarą nubėgant malonų šiurpulį, nuo kurio pagaliau užsimerkdavo akys, o tada šiurpulys dar sustiprėdavo ir vaizdas tapdavo ryškesnis. Po to pajusdavo kutenimą gerklėje, ir reginys staiga visai pasikeisdavo. Jis matė save vidury klasės, į kurią turės eiti. Aplink viskas buvo svetima — svetimi vaikai, svetimi suaugusieji, svetimi pastatai ir kambariai, svetimas, didžiulis kaip jūra, mokyklos kiemas. Ir jis suvokė, kad svarbiausia yra viena — pasistengti nebėgti iš ten. Į šį naują pasaulį negalėjai pereiti palaipsniui. Tai buvo taip netikėta ir staigu, taip greita ir nelaukta, kad vos tik pagalvojus apie tai, jam tarsi kas stipriai suduodavo per stuburą, ir jis pajusdavo skausmą bei širdies daužymąsi. Jis suimdavo sau rankas, suprasdamas, kad svarbiausia yra nesprukti iš ten. Visą dieną jis įsivaizdavo tik šiuos du dalykus: save su kuprinuke — gerąją mintį — ir tą kitą, kuri buvo tarsi smūgis kietu kumščiu. Visai nenuostabu, kad vakare, atsigulus į lovą, jam maudė nugarą. Šalia stovėjo mama, iki alkūnių paraudusiomis rankomis, keturis kartus didesnė nei Jūnas. Ji jau buvo atrišusi Jūnui batų raištelius, kol jis labai ilgai nejudėdamas sėdėjo ant kėdės, juk su tais raišteliais nėra taip paprasta, o be to, berniukas dabar jautė daug pavojų, kurie galėjo prasidėti nuo rytdienos. Kartu jis prisiminė ir tą keistą paveikslą su šuniu, kabantį ant kitos sienos, virš tėvų lovos, bet vaizdas tik blykstelėjo mintyse, ilgiau neužsibūdamas. Jis buvo ten, ir tiek. Kiek tik Jūnas atminė, šiandien buvo pirmas kartas, kai į lovą atsigulė gerai neapžiūrėjęs to paveikslo su baltu šuniu ir berniuku. Bet tai nutiko tik todėl, kad kiti vaizdai buvo ryškesni, ir jis nenumanė, ką reikėtų daryti, jei kas nors jį vytųsi per didžiulį kiemą, kuris prasideda už mokyklos vartų. Jam vaidenosi, kad kažkas veja jį į kitą pusę, link tos juodos išasfaltuotos aikštės! Ką gi jam tuomet reiktų daryti?

Dabar jis pajuto skausmą kitoje vietoje — nosyje ir tarpuakyje. Tarsi ten būtų įvykęs sprogimas. Bet skruostai nuo to nenukaito. Jis paklausė mamos, ar visiems septynmečiams būtina eiti į mokyklą. Palikusi stovėti lygintuvą kambaryje, ji nuskubėjo į virtuvę ir sutepė jam dvigubą duonos riekę su sviestu ir cukrumi. Lenkdamasi atrišti batų raištelių ji pažadėjo, kad sumuštinį jis gaus, kai atsiguls į lovą. Tuo metu jam norėjosi turėti daug raištelių, kad mama prie jo pabūtų kuo ilgiau. Bet rausva jos rankų spalva irgi labai ramino. Pakilęs nuo kėdės jis pajuto, kaip vien mintys sukaustė ir suraižė jo nugarą. Pabandė išsitiesti. Jo galva siekė didžiąją mamos prijuostės kišenę, prisiūtą ties klubais. Jai vėl išeinant iš kambario, berniukui šiaip taip pavyko atsisegti porą sagų ir išsinerti iš kelnių. Kurį laiką jis pastypsojo basomis, jusdamas kaip maloniai kojomis kyla vėsuma. Nenusivilkęs marškinių įšoko į lovą, bet po to prisiminė, kad reikia atsinešti sumuštinį.

Atsigulęs, jis vieną ranką kaip visada pakišo po marškiniais ir pradėjo čiupinėti savo šonkaulius, o kitoje laikė sumuštinį. Kutendamas kaklą, nuo sumuštinio po truputį byrėjo cukrus. Jam buvo gera. Bet gerklė vis dar buvo sustingusi, todėl prieš ryjant reikėjo gerai kramtyti. Bevalgant jo lūpos aplipo sviestu bei cukrumi. Ir tai buvo visų maloniausia. Nuo krūtinės, pakėlęs laisvą ranką, atbula plaštaka nubraukė saldų sviestą.

Kaskart, kai svetainėje ant stalo mama statydavo lygintuvą, pasigirsdavo tarkštelėjimas. Jūnas gerai žinojo, kokius marškinius ji dabar lygina, jam patiko dubenėlis su panašiu į pieno pamazgas krakmolinimo skysčiu. Tai buvo ne tėvelio marškiniai.

Jis sukramtė paskutinius duonos kąsnius ir skrupulingai nulaižė delną bei pirštų galiukus. O tada užsimerkė. Iš pradžių jis gulėjo įtempęs ausis. Iš gatvės sklido viliojantys, kiek gąsdinantys garsai, tai vieno, tai kito vyresnio vaikigalio vasariškas, spigus balsas vakarėjančioje rugpjūčio gatvėje. Stiprus, tai artėjantis, tai vėl tolstantis mėlyno tramvajaus ūžesys. Kažkas juokėsi suaugusiu ir paslaptingu balsu. Nepaprastai aiškiai jis girdėjo žingsnių garsus iš sausos, lempų šviesos nutviekstos gatvės. Ir šie žingsniai (o gal visgi tai buvo kas kita?) prižadino šunį, kažkokį šunį, svetimą šunį tolumoje. Visi tie garsai sroveno į Jūną ir pripildė jo esybę. Staiga pasigirdo pažįstamas ir mielas kojų trepsėjimas — tai buvo namo grįžtančio tėčio žingsniai. Sucypė virtuvės vamzdžiai, išduodami, kad jis ten prausiasi. Kurį laiką Jūnas klausėsi tėvų. Tik kelis kartus mintys apie rytdieną įsibrovė į jo garsų pasaulį. Atrodė, kad tos mintys jau nusidėvėjusios, nes nebeturėjo tokios galios. Lovos šiluma ir visi pažįstami garsai veikė per stipriai, kad kuprinė ir mokyklos kiemas dar galėtų atrodyti tokie tikri.

Jūnas pasinėrė į tai, kas visada užgoždavo balsus, gatvės ūžesį ir durų bei langų trankymą. Per užmerktus vokus, kiaurai pro pagalvę, lovą ir grindis jis matė didžiulį šviečiantį žiedą. Jis šiek tiek priminė saulę, tokią Jūnas, stovėdamas prie virtuvės lango, matydavo kylant žiemos rytais. Tik šis žiedas buvo tamsesnis, bet kažkodėl švietė kur kas stipriau. Nes šios spalvos, ši šviesa ir ši tamsa buvo visai ne ta, kurią jis priešais akis matydavo dieną, nors kartais tai ir būdavo panašu. Iš tamsaus, šviečiančio žiedo vidurio vis kilo nauji didėjantys, augantys ir šviečiantys žiedai. Jūnas gulėjo, veidą įkniaubęs į pagalvę, ir pasijuto taip, tarsi kūnas ir lova kybotų ore. Žiedai buvo maži maži, bet daug didesni nei visa kita žemėje. Jis nardė pro juos, šalia jų ir aplink juos. Apsikabindavo juos ir landžiodavo juose, nes dabar jis pats buvo lengvas kaip oras ir kilo bei leidosi kartu su žiedais. Jis buvo mažut mažutėlis, milžiniškas oro žmogus, septynmetis, didelis lyg begalinis tamsus ir pilnas žvaigždžių dangus. Jis buvo didesnis nei visas miestas, virš kurio sklandė. Kūnas tįsojo nuo vienos žydros kalvos iki kitos, ir dar toliau, per fiordą2.

Staiga viskas dingo, išskyrus vieną didelį žiedą, kurio Jūnas negalėjo matyti, nes jis buvo baisiai didelis ir slėpėsi jam už nugaros. Žiedo viduryje buvo dėmelė, kurios jis irgi nepajėgė gerai įžiūrėti, nes aplink ją tvyrojo rūkas. Bet ta maža maža dėmelė talpino savyje visą žiedą, nes tai, kas yra didžiausia, kartu yra ir visų mažiausia. Ir dėmelė atrodė neapsakomai didelė, tad Jūnas dabar pasinėrė į ją. Jis slydo ilgu ir žaibišku lanku, vis artyn ir artyn prie to, kas visų didžiausia ir visų mažiausia. Tada jis sustojo ir nuslydo atgal. Visa kelionė prasidėjo iš naujo. Jūnas turėjo bandyti du ar tris kartus, kol sugebėjo pralįsti pro mažutėlę angelę dėmėje. Bet vos tik į ją patekus, anga ir vėl tapo didžiulė kaip tas tolimas kaimo slėnis, kuriame gyveno dėdė Andrėjas. Ji tuojau pat išsiplėtė. Taip, tiesą pasakius, šiek tiek dar prieš jam įsklendžiant į ją. O kai jis prašliuožė, viskas nurimo, visai nutilo, kuri laiką nieko nevyko.

Jūnas nė kiek nesibaimino, nes ši kelionė jam jau buvo įprasta. Jis visame kūne juto šilumą, švelnumą ir laimę. Vis dar įsivaizdavo esąs iš oro. Ir žinojo, kas jo laukia dabar, kai jis jau praskrido tą kiaurymę. Jei jis ramiai gulėtų ir apie nieką negalvotų, o tik gulėtų ir žiūrėtų, — tuomet staiga išryškėtų jo vaizdai, ir visada vis kiti, nei jis tikisi. Vaizdai, kurių pradėdavo laukti dar anksti dieną.

Kiek tik jis pamena, vaizdai visada pasirodydavo. Bet kad jie tikrai atsirastų, reikėjo stengtis apie nieką negalvoti ir neužmigti. O tai jis jau mokėjo daryti: viduje galėdavo tapti tylus kaip vanduo, bet ir nepasinerti į miegą.

Kiek laiko taip pagulėjus, pasirodydavo pirmasis vaizdas. Dar nespėjus to suvokti, viskas išdygdavo prieš akis — stebinamai greitai ir nevaldomai. Dažnai jis matydavo begalę žmonių, arklių, šunų ir namų. Jie žaibiškai ir vikriai šokinėjo pirmyn ir atgal. Jų kontūrai buvo aiškūs ir ryškūs, tokie, kad Jūnas galėdavo juos gerai atsiminti visą kitą rytą. Kartą jie užgesino didžiulį, tamsiai raudonais liežuviais iš juodo namo virstantį gaisrą. Vyrai buvo tokie mažučiai, bet dirbo sparčiai.

Stebėdamas tai, jis sklandė viršuje. Nuo to jis pasijuto švelnus ir šiltas kaip pūkas. Kartą jis pamatė nuogą sumuštą vyrą, kuriam labai skaudėjo. Tuomet jis skubiai atsimerkė, nes nebenorėjo ilgiau to matyti. Bet paprastai po dviejų ar trijų ramių vaizdų jį užplūsdavo juoda šilumos banga ir nusinešdavo su savimi. Tada jis atsidusdavo, pasiversdavo ant kito šono, suriesdavo kojų pirštus, o smilių pamažu įsikišdavo į burną. Kūnas palaipsniui visiškai atsipalaiduodavo. Jis pradėdavo kvėpuoti vienodai ir garsiai. Naktis kaip geroji sesuo nusinešdavo jį su savimi.

Jūnas miegojo.

Šis vakaras buvo kaip visi kiti. Jūnui patiko, kad dienos buvo panašios viena į kitą. Taip jam buvo geriausia.

Pradžioje pasirodydavo spalvos, po to kelionė žiedais, tada — vaizdai, ir galiausiai jis neaiškiai pajusdavo burnoje pirštą bei saugų ir rūgštoką savo kūno skonį. Iš virtuvės sklido tolimi tėvų balsai. Per kūną dar nusirito silpnas vėjelis, žvaigždė, viščiuko cypsėjimas kelyje. Ir pats silpniausias garsas — jo paties kvėpavimas.

Po to jis jau nieko nebejuto.

Virtuvėje jie sėdėjo dviese. Tarp jų, ant ceratinės staltiesės, vis dar tebebuvo pribarstyta cukraus nuo Jūno naktipiečių.

Vyras buvo įpusėjęs šeštąją dešimtį, tvirtas ir linksmas. Rankos didelės ir raumeningos, ant kairiosios plaštakos išorinės pusės — išblukusi tatuiruotė. Jis sėdėjo vienmarškinis, be apykaklės, mūvėdamas kelnes su plačiomis ir šviesiomis petnešomis. Moteris buvo ką tik peržengusi keturiasdešimt. Stora. Tamsiaplaukė. Jiedu nebuvo jaunuoliai, kai tuokėsi.

Virš gėlėtos ceratinės staltiesės kabėjo šviestuvas be gaubto, todėl jis akinamai apšvietė visą virtuvėlę. Moteris dirbo visą dieną, o pabaigai iš skalbyklos paėmė lyginti skalbinius, tik sugrįžęs vyras nutraukė jos darbą. Jei kas būtų paklausęs, ar ji pavargo, tikriausiai ji nebūtų žinojusi, ką atsakyti. Atrodė, tarsi tos stambios paraudusios rankos, padėtos ant stalo, daugiau jai nepriklausė.

Vyras žvelgė į ją jai gerai pažįstamomis šviesiomis akimis. Jis bandė kažką pasakyti, bet burna buvo pilna maisto. Pirmiau reikėjo viską sukramtyti. O ji buvo pasinėrusi į svetimas ir primirštas mintis, kurios dabar vėl pradėjo atgyti. Mokyklos kiemas ir aukšta mūrinė tvora. Kelios prunkštaujančios mergiotės. Migloti, neryškūs prisiminimai apie tai, kas ją skaudino. Ji žinojo, kad buvo per didelė savo klasėje. Labiausiai jai įsiminė geriamo vandens fontanėlis. Tai buvo iš esmės vienintelis dalykas, kurį iš aštuonerių mokslo metų ji prisiminė taip gerai ir aiškiai — tas mažytis metalinis kranelis su blizgančiu galu. Ir vandens čiurkšlė. Ji šiek tiek atsiminė ir koridorius. Ta keistai ruda spalva. Vyras pabaigė kramtyti. Jis prabilo.

— Tai nereiškia, kad Jūnas neišmoks skaityti.

Kaip ir visa kita, ji būtų pamiršusi, kad niekada nemokėjo gerai skaityti, tačiau to padaryti neleido šiandiena — kitiems girdint, ji ir dabar beveik negalėjo garsiai perskaityti sakinio. Paprastai ji dėl to kaltindavo blogą regėjimą. Iš ilgo ir pavojingo laikotarpio, vadinamo vaikyste, ji galėjo atsiminti tik skaitymo sunkumus. Bet jai buvo gera žiūrėti į savo vyrą. Kiekvienas jo žvilgtelėjimas bylojo, kad tai buvo seniai. Seniai. Dabar niekas dėl to iš jos nebesijuokė. Tik sapne kartais ji vis dar būdavo ta paraudusi ir ištįsusi mergaitė, iš kurios buvo galima juoktis. Tokie sapnai neretai ją prikeldavo iš miego.

Norėjosi išsipasakoti apie tai priešais sėdinčiam savo vyrui, bet ji žinojo, kad tai beprasmiška. Žodžiai sustingo ir nebegalėjo jai padėti. Ji galėjo dirbti viską. Jai patiko triūsti. Nepavargdavo. Bet mokyklos baigimo pažymėjimo ji taip ir negavo.

— Taip, — atsakė ji, — Jūnui turėtų sektis geriau.

Ir ji išskubėjo į miegamąjį. Vyras ilgai sėdėjo vienas. Jis galvojo apie tuos trisdešimt dvejus jos gyvenimo metus iki jų susitikimo dienos.

Jam viskas buvo kitaip. Jam nebuvo taip sunku. Jis turėjo du stiprius kumščius, bent jau anksčiau, kol nugara dar buvo sveika. Jis apkeliavo visą pasaulį. Ir tai jau buvo labai daug. Likimas galėjo būti negailestingesnis. Prisimindamas praeitį, jis suprasdavo, kad jam labai sekėsi. Ir tą kartą, kai jis įkrito per liuką, viskas galėjo baigtis daug blogiau. Ne kiekvienam pavyksta likti gyvam įkritus žemyn galva į šešių tūkstančių tonų laivo triumą. Galiausiai jis vos netapo invalidas, bet dabar štai sėdi čia, dviejų kambarių bute, su miela žmona ir mielu padykusiu berniūkščiu. Giliai širdyje ūkvedys Andreasenas, buvęs jūrininkas, tikėjo, kad Jūnui viskas turi eitis gerai.

Kurį laiką jo galvą užplūdo prisiminimai, padrikos mintys, tarsi pakibusios ant visiškai laisvų siūlelių. Praeityje būta daug vėjo ir sūraus vandens, o mintys vis sustodavo prie vienintelės didelės vyro svajonės ir vilties — iki kitos vasaros prie upės įsigyti nuosavą žvejybinę valtelę. Šalia Sigurdseno dirbtuvės jis galėjo gauti vietos jai laikyti. Galvodamas apie tai, jis pakėlė pusiau išrūkytą pypkę ir paeiliui uždegė šešis degtukus. Susiraitę ir pajuodę degtukai voliojosi ant staltiesės. Kai žmona grįžo iš miegamojo, jis pakilo. Išorine pirštų puse perbraukė jai per skruostą — taip jis glostydavo Jūną, kai berniukui nutikdavo kas negera.

— Nenusimink, Ana. Juk dar nenutiko nieko bloga.

Ji pakėlė akis norėdama pamatyti žydras jūreiviškas jo akis, bet viską užliejo migla. Ji tematė didelę, pailgą besiliejančią spalvotą dėmę. Skubėdama ji prijuoste perbraukė per veidą.

— Tikiuosi, kad jo galva geresnė nei mamos, — šnirpščiojo ji.

Tada ji vėl svetainėje įjungė lygintuvą. Vyras nusekė iš paskos. Jis atsargiai vinguriavo tarp visų, į mažą kambariuką sugrūstų baldų. Atsisėdo į pintą krėslą prie lango. Gatvėje jau buvo visai tamsu. Kurį laiką sėdėdamas žiūrėjo į jos vikrius, paraudusius pirštus, čiupinėjančius krakmolytus baltinius. Jis neatminė, kada ji paskutinį kartą kuo nors skundėsi. Ištiesęs ranką, jis paglostė žmonos plaštaką. Pasukusi galvą, ji žvilgtelėjo į vyrą savo tamsiomis akimis. Jos buvo rudos kaip kaštonai, tik dar tamsesnės.

Tuomet ji nusišypsojo.

— Tu toks geras, Antunai, — prabilo ji.

Durys į tamsų kambarį, kur miegojo berniukas, buvo privertos.

Ji baigė lyginti marškinius tik vienuoliktą valandą.

Jūno tėvas pabudo pirmas. Dvidešimt aštuoneri metai jūroje įpratino jį miegoti nedaug. Jam buvo nesvarbu, kada miegoti — vidury dienos ar naktį. Pabudęs jis visada jausdavosi laimingas. Ir rytais riaumodavo savo žiovulingu, laimės pilnu, staugiančiu balsu, kylančiu iš apsunkusių, išsimiegojusių galūnių. Šis riaumojimas nuskambėdavo per visą butą kaip signalas keltis (savo namuose jis jautėsi gerai, kambariai buvo maži. Butas buvo sename nuomojamų butų name, todėl nuoma kainavo nedaug). Bet šiandien jis suprato, kad dar per anksti. Būtų nežmogiška taip anksti prikelti kitus. Todėl jis pabandė dar prisnūsti.

Jis gulėjo ir snūduriavo. Tokiu laiku rytais jis daug sapnuodavo, ir tai jam būdavo malonu. Vėl iškilo saulės spindesys bangose ir didžiulės žuvėdros, sekančios paskui laivą. Jis pabudo nuo žuvėdrų klyksmo ir kurį laiką dar gulėjo klausydamasis už lango čirškaujančių gatvės paukščių. Sapnas jam priminė pirmąją kelionę į jūrą. Tai buvo tais gerais laikais, kai jis, dar būdamas junga, dirbdavo aštuoniolika valandų per parą ir per mėnesį už tai gaudavo dvidešimt kronų. Tuomet jam buvo penkiolika metų, ir tai buvo jo pirmoji kelionė į jūrą. Tiesa, jis dar dirbo laivo virtuvėje, kur plaudavo indus iš koko atsineštame garuojančio vandens katile. Kai denio darbininkai rinkdavosi pietų, jis padengdavo stalą. Kartą, jam nešant maistą iš laivo vidurio, vienas iš jūreivių atsigręžė ir iškėlė į viršų apverstą lėkštę. Tai buvo plačiapetis, nesiskutęs vyras su dideliais kumščiais, vilkintis mėlynu megztiniu. Laive jis buvo pramintas Fredrikstadu3.

— Junga! — sušuko jis pašaipiai. — Graži lėkštė, ar ne?

Balsas buvo veriantis ir užgaulus. Tuomet jis nupiešė kažką riebaluotame lėkštės paviršiuje.

— Manai, kad tavo motina valgytų iš tokios lėkštės?

Junga suprato, ką jūreivis turi galvoje, ir nuraudo iš gėdos.

Bėda buvo ta, kad denyje nebuvo kam jo pamokyti plauti indus. Bet jis juk negalėjo dabar to prisipažinti. Todėl žūtbūt reikėjo rasti atsakymą, ir jis prisiminė šiokį tokį, kartą girdėtą posakį. Droviai ir neryžtingai jis pakartojo jį, tačiau tik dėl drovumo jo balsas ir nuskambėjo pasitikinčiai bei įžūliai:

— Jūroje nieko baisaus! — atsakė jis.

Iš vyrų veidų jis suprato, kad replika netikusi. Tik Fredrikstadas šyptelėjo.

— Eikš čia, — ištarė jis draugiškai. — Paklausyk, ką pasakysiu.

Jaunėlis prisiartino prie jo. Net nepakilęs jūreivis vožė jam sugniaužtu kumščiu tarp skruostikaulio ir žandikaulio. Migla aptraukė akis, ir jis išgirdo, kaip jo paties galva trinktelėjo į sieną už nugaros. Jis išsitiesė ant žemės, ir viskas kažkur nuplaukė.

Kažkas pakėlė jį už parankių. Jis bandė atplėšti akis, bet veidai aplink stalą susiliejo į pykinančią, kunkuliuojančią košę. Tik vienas balsas skambėjo aiškiai, tiesiog jam į ausį.

Mandalas irgi dirbo jūreiviu, jam buvo virš keturiasdešimt. Tai būta stipraus kaip banginio vyro. Jis buvo šiek tiek religingas ir keistokos natūros. Dabar jis kreipėsi į Fredrikstadą, ir jo švelnus, moteriškas balsas nuskambėjo šaltai, visai ne taip kaip įprasta.

— Turėtum saiko! — gėdino jis.

— Žiūrėk, kad junga išmoktų plauti indus! — teisinosi antrasis.

— Jei dar kartą paliesi šį vaikutį, — sušnypštė Mandalas, — tai, teatleidžia man Dievas, sulyginsiu tave su žeme!

Niekas neištarė nė žodžio, todėl Mandalas kreipėsi į vieną jūrininką:

— Paimk už kojų ir padėk nunešti jį į kajutę.

Bet, net nespėjus jam atsistoti, Mandalas vienas pakėlė jaunuolį. Netrukus jis gulėjo savo kajutėje. Jis vis liejo ašaras, nes negalėjo pastovėti ant kojų. Raudojo, nes nemokėjo plauti indų, taip pat ir nuo išgąsčio bei skausmo po smūgio. Skausmą skruostikaulyje juto dar daug savaičių. Labai daug.

Ar šis nutikimas jį ko pamokė? O taip, jis išmoko plauti indus. Tapo tikras meistras. Bet pamoka buvo labai brangi. Be to, jis išmoko ir dar vieną dalyką — niekada, net ir, kai pats vėliau tapo jūreivis, per daug nespausti jungų. Juk niekada negali būti tikras, kad kas nors juos mokė plauti indus.

Net ir dabar, praėjus keturiasdešimčiai metų, jo veide galėjai įžiūrėti nedidelę žymę. Tas kumščio smūgis jam įsiminė žymiai labiau nei vėlesnis įkritimas į triumą, nors per antrąją nelaimę jis susilaužė nugarą ir vos liko gyvas.

Jau pirmosios savo kelionės metu jis išmoko saugotis liukų. Tai nebuvo didelis laivas, tik keturių tūkstančių tonų, bet, jam stovint ant geležinės sijos, aukštai virš triumo, po juo atsiverdavo didžiulė praraja. O jis juk privalėdavo žiūrėti žemyn, kad teisingai statytų kojas.

Jau buvo vėlus rytas. Ir visgi, kai jo kojos pasiekė grindų lentas, jis nesuriaumojo. Pakilęs, vienmarškinis perėjo kambario denį. Akimirksniui sustojo prie lovos, kur miegojo Jūnas.

Ir štai dabar jis turi sūnų. Mažą vyruką su didele galva ir apvaliu pilvu. Staiga jis prisiminė, kad šiandien pirmoji sūnaus mokslo diena.

— Mažas velniūkštis, — ištarė jis švelniai.

Tada bocmanas išėjo į virtuvę ir užkaitė kavinuką. Kurį laiką žiūrėjo į jį. Truputį pamąstė ir nupylė šiek tiek vandens. Tada po dangčiu atsirado vietos dar porai didelių šaukštų rudos kavos. Velnią čia pritaupysi... Ugnis degė pasišokinėdama. Jis grįžo į miegamąjį ir taip prižadino visą šeimyną, kad net langai sudrebėjo. Už lango buvo saulėtas rytas. Tėvas griausmingu bosu traukė dainą apie Singapūrą.

Bocmanui Andreasenui prasidėjo nauja diena.

Mokyklos direktorius Jokiumsenas stovėjo prie pagrindinio įėjimo ir žiūrėjo į mokyklos kiemą. Stovėjo ilgai ir klausėsi. Jautė šurmulį, girdėjo, kaip jis kyla ir slūgsta, skyrė atskirus balsus ir matė pažįstamų veidų bangą. Keista, kaip jie paaugo per vasarą. Tačiau dėl šventos ramybės geriau apsimesti, kad nepastebi jų. Jie per daug užriestanosis, jei parodysi, kad atpažįsti juos.

Jis užvertė galvą į dangų ir tik klausėsi. Taip ūžė šimtai rytų, tūkstančiai pertraukų. Jis žinojo, kad, kai galiausiai atguls į kapą, Šis šurmulys vis dar tebeskambės jo ausyse. Ir tai jam visai patiko. Niekam nebuvo to prisipažinęs, bet tą ūžesį jis tikrai mėgo. Vasarą jam visada jo trūko. Jo ilgėjosi ir šią vasarą. Štai todėl jis ir stovėjo dabar ant laiptų. Jis juto, kaip daužosi širdis, taip pat stipriai bei nerimastingai kaip tą pačią dieną, lygiai prieš metus, ir dar prieš metus, ir seniai praeityje, tą dieną, kai jis gavo savo pirmąją klasę. Širdis virė ir daužėsi, kad tai jautėsi net ausyse ir pirštų galiukuose. Jis pakėlė prie akių pensnė ir griežtu žvilgsniu, iš padilbų peržvelgė aikštę. Ten stovėjo Marita, Elena, Bjornas, Lauricas ir Ingmaras, ištįsę, nerangūs septintokai. Pajutę žvilgsnį, jie pasisveikino. Tačiau savo veido išraiška jis neparodė, kad juos atpažino. Jis ištiesė nugarą ir suraukė antakius. Įsiutęs perbėgo akimis per viršugalvius. Jie juk, po velnių, turi susiprasti, jog ant laiptų jis stovi ne tam, kad juos atpažintų, bet kad prižiūrėtų. Kad palaikytų tvarką, nes jie juk gali pridirbti kvailysčių. Retai kada jis jusdavo tokį stiprų širdies plakimą kaip šiemet. Jis patrynė pensnė ir kelis kartus giliai įtraukė oro. Truputį papurtė savo didelę žilą galvą, vėl užsidėjo akinius ir nutaisė piktą veido išraišką. Jis ieškojo naujųjų pirmokų. Kiekvieną rudenį visi pamiršdavo, kokie jie maži, tokie neįtikėtinai mažučiai — jie vos tesiekdavo pusę šlaunies. Kas rudenį jie būdavo stebinamai, neapsakomai maži. Ir taip pat siaubingai rimti.

Jis niekaip nesuprasdavo savo jaunesniųjų kolegų, sėdinčių mokytojų kambaryje ir iki skambučio aptarinėjančių pamokų tvarkaraštį. Ko jie neateina pasižiūrėti į pirmokus? Ko visi kartu nesusirenka prie įėjimo? Ko taip be saiko užtęsia tą suaugusiųjų bendravimą? Iš aukštosios mokyklos perėjus dirbti į vidurinę, toks mokytojų elgesys jį labai nuvylė. Dabar jau prabėgo beveik keturiasdešimt metų, bet jis vis dar nesugebėjo prie to priprasti. Jis prie nieko nesugebėjo priprasti. Visa šio seno žmogaus esybė buvo atkakli, kaip ir jo besidaužanti širdis, kuri niekaip negalėjo susitaikyti su tokiu paprastu dalyku, kad vaikai po vasaros atostogų vėl grįžta į mokyklą.

Vaikų sūkuryje jis pastebėjo pirmąjį naujoką, ūgio vos sulig jo keliais, pilkšvais plaukais, apvaliu pilvuku ir tiesia kaip strypas nugara. Jo galva buvo didžiulė, kaip visų pirmokėlių, o savo perdėtu rimtumu jis pralenkė visus kitus. Tačiau tą pačią akimirką kažkas kreipėsi į direktorių. Tai buvo Augusta iš 4B. Ta profesinė disciplina kaip užkeikimas veikė taip stipriai, kad jis net necyptelėjo. Net nepasidomėjo apie vyresniuosius jos brolius, kurie abu jau buvo baigę mokyklą — nusprendė tai padaryti vėliau. Nepaklausė ir apie tėvą.

— Laba diena, direktoriau, — ištarė mergytė.

Apsimesdamas direktorius paklausė, kuo ji vardu ir kokioje klasėje mokosi.

— 4B, — atsakė ji ir, mandagiai linkčiodama sulig kiekvienu skiemeniu, pridūrė, kad jos vardas Augusta. Tą pačią akimirką griausmingai suskambėjo skambutis.

Dar pirmą dieną, Jūnui parėjus iš mokyklos, mama iš karto paklausė, ką jis išmoko. Jūnas susimąstė.

— Išmokau tyliai sėdėti, — atsakė jis.

Bėgo dienos, nuostabios dienos, visos jos buvo panašios kaip perlai karolių vėrinyje. Ir tai buvo gerai, nes dienos ir turi būti panašios. Didelės dienos, vėlyvos popietės. Po šiuo aukštu dangumi Jūnas užkariaudavo vis daugiau pasaulio. Jis rasdavo naujų gatvių, nematytų kiemų ir naujų didelių namų, juodų, pilkų namų ir didžiulių, tamsiai raudonų plytų namų. Jis sutikdavo nepažįstamų vaikų ir svetimų šunų. Bet svarbiausia buvo mokykla. Pasitempęs, su mėlyna kupriniūkšte ir sugrubusiais pirštukais kasryt jis kulniuodavo didžiąja gatve, kuri veda skersai per visą miestą, tęsiasi už jo ribų ir galiausiai tolumoje virsta užmiesčio keliu su dulkėta žole ir kiaulpienėm apaugusiais kelkraščiais. Rytais ši didžiulė gatvė tapdavo upe, kuria vietoj vandens tekėdavo vaikai. Prieš pat pusę devynių jie suplūsdavo iš visų užkampių ir skersgatvių, kirsdavo ją ties sankryžomis, kur į ją įsijungdavo didesni intakai — gatvės, kurios jau būdavo surinkusios kelis litrus moksleivių iš teritorijos, besiribojančios su kitos mokyklos apylinkėm, bet visgi dar iš šio vandens baseino.

Jūnui nepaprastai patikdavo ši rytinė kelionė į mokyklą. Jis mėgaudavosi ja visa savo esybe. Jis niekad nevėluodavo, visada pataikydavo į srovės vidurį. Savaime suprantama, kad tai buvo pavojinga. Aplinkui visi taip triukšmaudavo! Ir dauguma buvo žymiai vyresni už jį. Kartais jis sutikdavo šunų, o kartais ir dar blogiau. Dauguma vyresniųjų berniukų nemėgo pirmokėlių. Bent jau Jūnas taip suprato, matydamas, ką tie išdarinėdavo su mažyliais. Kuo labiau artinaisi prie mokyklos, tuo tirštesnė darėsi, vaikų srovė, kol galiausiai prie vartų ji visai susispausdavo į krioklį ir kunkuliuodama išsiliedavo upeliūkščiais į didžiulį kiemą. Tik vienoje vietoje nutikdavo priešingai. Iš didžiosios upės ten atsišakodavo ištaka. Į tą pusę čiurleno vaikų upeliukas. Kas buvo tiems, kurie eidavo ta kryptimi? Jūnui tai buvo paslaptis gana ilgai. Bet jis jautė, kad jiems kažkas negerai. Tai buvo kažkoks iškrypimas, užsispyrimas — prie vieno kampo staiga pasukti visai kitu keliu. Jie išsukdavo iš žmonijos, iš šio pasaulio. Jie išsiskirdavo iš visų. Tarsi nusisukdavo nuo brolijos, visuomenės ir mokyklos. Nuo tų, išsukančių į kitą takelį, dvelkdavo pilkuma ir tuštuma. Jie keršydavo kitiems, skleisdami baimės ir vienišumo aurą.

Gana greitai jis išmoko pažinti veidus tų, kurie pasukdavo kitu keliu. Dar nepriartėjus prie kampo, jis jau žinodavo, kas turės ten eiti. Nes visi tie veidai atrodė tokie keisti, jie buvo neįprastai dideli ir apvalūs, persikreipę ir išpurtę. Kai kurių kepurės buvo užmaukšlintos tiesiai ant kaklo, galvos atrodė kreivos, akys išpjautos įstrižai, o burnos pusiau pražiotos. Tokius atpažinti buvo lengviausia. Jūnas žiūrėjo į juos su giliai krūtinėje slypinčia baime. Prisiartinus prie jų, jam per nugarą nubėgdavo šaltas šiurpas.

Tie, kas pasukdavo kitu keliu, Jūną turėjo dominti, nes vienas jų gyveno visai arti, už pieno parduotuvės. Nors ir su įkypomis akimis, jis atrodė gana simpatiškas, ir jam būtų patikę žaisti su Jūnu. Jūnas dažnai atkreipdavo dėmesį į jo rankas. Jos buvo minkštos ir didelės. Anksčiau juodu dažnai žaisdavo, nes su Lašu būdavo smagu, nors šis ir buvo kur kas vyresnis už Jūną. Bet kai Jūnas sužinojo, kad Lašas eina kitu keliu, draugystė tarp jų nutrūko. Lašas to nesuprato, todėl ir toliau bandė bendrauti. Ir visgi Jūnui jis nebuvo toks baisus kaip visi kiti, kurie atsiskirdavo nuo mokinių upės. Bet jų santykiai jau nebuvo tokie kaip anksčiau.

Jūnas daug galvodavo apie tai.

Tačiau daugiausia jis galvodavo apie pamokas ir klasės mokytoją. Jo manymu, pati gražiausia buvo jos nosis — ji smailėjo į galą ir buvo su nedidele kuprele. Mokytoja davė Jūnui Abėcėlę, ir ši knyga jam tapo tikra biblija. Jis saugojo ją kaip kokį lobį. Kartais jis panorėdavo atsikelti iš lovos ir dar kartą prieš miegą pasimokyti skiemenuoti. Bet jau po trijų dienų šis džiaugsmas virto liūdesiu: ant knygos atsirado ruda dėmė, ir Jūnas apsiverkė virš jos, nuo to ji tik dar labiau padidėjo. Niekas negalėjo suprasti, iš kur ta dėmė atsirado. Ir niekas negalėjo jos panaikinti. Jūnui prisisapnavo, kad visa jo Abėcėlė sudrisko, ir nušiurę lapai pabiro į visas puses. Bet ryte jis tik nusijuokė, kai pamatė, kad ji guli ant kėdės sveika ir nepaliesta. Pašokęs jis puolė žiūrėti, ar dėmė irgi nebus tik sapnas, deja, tai buvo tikrovė. Tad laimė nebuvo visiškai pilna. Tačiau jis suprato, kad galėjo būti ir blogiau.

Kita bėda buvo ta, kad jis negalėjo išmokti skaityti. Bet tai jis laikė paslaptyje, nes tėtis padėdavo jam iškalti eilutes mintinai. Taip kurį laiką Jūnas bandė apsimesti, net pats to nesuvokdamas. Teisybę pasakius, Jūnas gerai skyrė raides, bet jis skaitė kažkaip kitaip nei visi kiti. Raidės jam buvo panašios vien į gyvūnus ir daiktus. Kiekviena raidė jam kažką priminė.

Viena buvo kaip medis, kita — kaip kėdė, dar kita buvo išsiskėtusi ir panėšėjo į laiškanešį. O viena priminė kartą matytą gelsvą šuniuką. Tas šuniukas įkando berniukui, kurį jis po to matydavo popietėmis. Berniukas gyveno net dieną neprašviesėjančiame kieme su tamsiu įvažiavimu. Tą kiemą supo dangų remiantis, apsamanojęs mūras. Ten stovėdavo daug šiukšlių kibirų ir nedidelė juodo medžio pašiūrė. Šalia tos pašiūrės dar buvo išdygę du tualetai iš tokio pat pažaliavusio ir pajuodusio medžio, kuris nuolat būdavo drėgnas.

Jūnas nežinojo, kas buvo pašiūrėje, bet į tualetus jis kartą įkišo nosį. Ten buvo tamsu ir kilo aštrus tvaikas. Skylės juodavo kaip anglis, ir jis puikiai žinojo, kad ten viduje knibžda žiurkės. Kartais žiurkės išlįsdavo į kiemą pasivaikščioti, žvalgydavosi aplink savo juodomis kaip karoliukai akimis, pasisvečiuodavo šiukšliadėžėse ir vėl palei sieną maudavo namo, į savo skylę tualete. Tokiai žiurkei tualetas atrodo kaip didelis namas. Bet jis jokiu būdu nenorėtų ten gyventi, nors ir pats būtų žiurkė. Prietemos apgaubtas kiemas buvo išgrįstas apsamanojusiais, iškiliais, apvaliais akmenimis, sakytum tai būtų buvę kalnai ir slėniai. Per vidurį akmenys buvo susmigę ir sudarė tam tikrą vandens nutekėjimo angą. Žvelgdamas į kiemą, Jūnas įsivaizduodavo, kad tai — didžiulė šalis, o jis pats — Dievas, nes būdavo toks didelis, jog ten gyvenantys žmonės net negalėdavo jo matyti. Blogiausiu atveju jie galėdavo jį palaikyti kalnu ar kuo nors panašiu. Būdamas Dievas, jis stengdavosi stovėti nejudėdamas ir įsivaizduodavo, kad gali valdyti visą tą šalį. Bet iš tiesų jis nieko nevaldė. Tai buvo tik tylus žaidimas. Kieme mėtėsi trys senos padangos. Ten jis sutiko ir tą berniūkštį, kuriam įkando šuo, panašus į vieną iš raidžių. Iki pat tamsos jie žaidė kieme. Bet išėjęs iš kiemo Jūnas pastebėjo, kad gatvėje dar gana šviesu. Ta šviesa jam buvo maloni. Tamsus pasaulis ir sunkūs namai rėmėsi į šviečiantį dangų. Jūno manymu, jie buvo tokie tamsūs ir sunkūs, kad galėjo imti ir suskilti.

Juoduojančia gatve jis žingsniavo namo. Nors saulė jau buvo pasislėpusi, visas dangus buvo kaip saulė. Tolumoje priešais save jis pamatė tupint tą gelsvą šunį, todėl turėjo pasukti kitu keliu ir aplenkti vieną kvartalą. Eidamas jis galvojo apie vieną raidę. Tiesą pasakius, ji daugiau priminė ne patį šunį, bet jo snukį. Nes tas snukis buvo labai piktas. Tačiau mokytoja tą raidę tarė kažkaip kitaip. Jūnas ilgai laukė, kol ji pradės pasakoti apie šunį, deja, taip ir nesulaukė. Todėl jis tik tyrinėdavo medžio rieves ant savo suolo. Jam labai pasisekė, nes jo suolas buvo pats seniausias, ir ant jo buvo įvairiausių figūrų, kaip ir namie, grindyse, kur buvo nusitrynę dažai arba nuo vandens atsiradusios dėmės. Galiausiai jis išmoko sėdėti visai tyliai, nors ir dairydavosi per langą. Kartą jis ten pastebėjo paukštį. Ir tas jo domėjimasis raidėmis pamažu pradėjo nykti.

Visgi svarbiausia, ko jis išmoko mokykloje, buvo ilgi žaidimai, kuriuos jis žaisdavo mintyse. Tai būdavo ilgi ir įdomūs pasakojimai apie arklius, katinus, laivus. Klasės šurmulys jam visai netrukdė, ir, jeigu mokytoja nesikreipdavo į jį, jis net nespėdavo pastebėti, kaip prabėgdavo laikas ir suskambėdavo skambutis, skelbiantis pamokos pabaigą.

Jūnas mokykloje jautėsi kaip palaimintas. Jam patiko ramybė, tvarka, švarūs koridoriai ir gražūs tualetai. Tualetai buvo gražiausi pasaulyje. Namie jie irgi turėjo tualetą su automatiniu vandens nuleidimu, bet dangtis buvo kreivas, o pats klozetas nurudavęs ir senas. O čia buvo visai kas kita. Jis mėgo mokyklą, mylėjo rimtą, stambų direktorių, mylėjo savo mokytoją. Ir kai jis pildavo mintinai išmoktas teksto eilutes, ir mokytoja, ir pats Jūnas tikėdavo, kad jis gali skaityti. Mokytoja jam irgi buvo meili. Pamačiusi šį mažą pirmokėlį tiesia nugaryte, didele galva ir švelniu, atviru žvilgsniu, mieliau būtų pasisodinusi jį ant kelių nei kalusi jam į galvą raides iš Abėcėlės. Tokia simpatija jai ilgai neleido jo perprasti.

Ir visgi svarbiausia Jūnui buvo ta savaitės diena, kai tėtis kartu su juo išeidavo į prieplauką. Tokių pasivaikščiojimų metu jie susikibdavo rankomis ir daug kalbėdavosi. Jūnas klausinėdavo, o tėtis atsakinėdavo. Jo atsakymai būdavo ilgi, nesibaigiantys monologai apie laivus, uostus ir pasaulio vandenynus. Tai pasakodavo sau, teliūskuojančiam prieplaukos vandeniui, ūžiančiam vėjui ir laivus laikantiems lynams. Abu jie jausdavosi be galo laimingi. Tėvo pamokslai būdavo pilni naujų žodžių, todėl berniukas klausydavosi ištempęs ausis. Kai kurie žodžiai būdavo sultingi, kaip kriaušės burnoje, kiti keisti ir banguoti, kvepiantys prieplauka, ypač tokie kaip Singapūras, Tampikas, Archangelskas. Jis gromuliavo šiuos žodžius burnoje ir kartojo paskui tėtį, juto jų skonį. Labiausiai jam patiko žodžiai: Šiaurės Atlantas ir lynų dėžė. Šiuos žodžius jis buvo išmokęs mintinai ir netgi turėjo jiems melodiją, kurią dainuodavo būdamas vienas. Jis sukūrė ją pats. Jūnui labai patikdavo tėčio pasakojimai apie audras ir povandeninį pasaulį. Ten gyveno aštuonkojai, ir jis puikiai įsivaizdavo, kaip jie atrodo. Tai buvo maišai su daugybe kojų, patys maišai turėjo būti iš storos drobės, o kojos buvo kaip tėvelio rankos atraitotom rankovėm. Kaip gi dar galėjo atrodyti maišas su dvylika kojų?

Uostas kvepėjo visai kitaip nei pats miestas. Tėčiui kalbant, Jūnas susidraugaudavo su tais kvapais. Po to jis prisimindavo juos vakarais, gulėdamas lovoje, arba kitą dieną mokykloje. Sėdėdamas savo suole ir žaisdamas laivus, jis jusdavo tuos kvapus savyje.

Dar buvo ir upė — spindinti ir klampi. Ji lėtai plukdė savo vandenis tarp mažų laivelių. Kitoje pusėje, sumerkę galvas į vandenį ir šiek tiek virpėdami, stūksojo namai bei medžiai. Namo berniukas su tėčiu eidavo palei upę, prieš srovę. O vakarais viskas būdavo kaip ir anksčiau. Atsigulęs Jūnas pasinerdavo į šiltą, galvoje kirbančių minčių srovę. Neretai sutikdavo tai, ką būdavo matęs dieną, tačiau vakare visa tai atrodydavo kitaip. Kas vakarą jis skrisdavo pasklandyti virš miesto. Tada jis jausdavosi mažesnis už dulkę ir didesnis už visą fiordą. Sklandydamas padange jis tapdavo milžiniška oro būtybe, sulig keliom kalvom. Po to žaibiškai susitraukdavo ir pralįsdavo pro žiedą, pro skylę, kuri būdavo mažesnė už visa kita. Kelis kartus jis sutiko gelsvąjį šunį ir labai išsigando, nors šuo dabar irgi buvo labai mažas. Tada Jūnas pasuko atgal ir gana ilgai kybojo virš savo lovos. Bekybodamas ore ir užmigo. Dar blogiau baigdavosi, kai jis sutikdavo vaikus, einančius kitu keliu. Jie atrodė taip, tarsi dalyvautų rimtoje eisenoje, ir Jūnas vis niekaip nesuprasdavo, kuo jie nusikalto, kad turi eiti kitur. Ryte jis vėl sutikdavo juos pakeliui į mokyklą. Dar net nepriartėjus prie kampo, kur jiems reikėdavo išsiskirti, jis žinodavo, kurie iš jų ten pasuks. Jis atpažindavo juos iš eisenos, nugaros, galvos, veido, žinojo, kad jie eis kitu keliu, bet kurgi veda tas kelias? Jis buvo tikras, kad žino tai — kelias veda iš šio pasaulio. Ten buvo didelis juodas namas, kuriame žiojėjo skylė ir buvo pilna smarvės iš tualetų, stovinčių tame tamsiame kieme. Tualetai su juodomis skylėmis buvo bausmės dalis. Taip pat ir drabužiai, kuriuos jie laikė tame name; drabužiai buvo pasiūti iš maišų, kurie gulėdavo lauke per lietų. Jūnas buvo tuo įsitikinęs. Ir jis buvo girdėjęs, kad tas juodas namas vadinamas Beprotnamiu. Nors ir niekas nebuvo jam to pasakojęs, jis žinojo, kad būtent taip yra Beprotnamyje. Jie turbūt kiaurą dieną sėdėdavo juodajame name, o ten buvo tamsu, nors į akį durk. Vos tik pagalvojus apie juos, Jūnui per nugarą nubėgdavo šiurpuliukai ir susitraukdavo oda. Jis nežinojo vieno dalyko: už ką jie ten pateko? Galbūt jie kankino kačiukus ar darė ką nors panašaus?

Paprastai tuos, einančius kitu keliu, būdavo smagu paerzinti. Jie būdavo tokie nerangūs, kad net ir pirmokai drįsdavo iškrėsti jiems kiaulysčių. Kad jie supyktų ar išsigąstų, paprastai juos reikėdavo paerzinti kokiu pagaliuku ar kuo nors, ką pagriebdavai nuo žemės. O jei tik užgauliodavai, jie nieko nesuprasdavo — tik stovėdavo ir šypsodavosi. Tol, kol kas apmėtydavo juos arklio ar šuns išmatomis. Jūnas kartais abejodavo, ar gerai taip daryti. Būdavo, kad jis galvodavo apie tai vakarais. Tačiau jį įtikindavo tas kampas — juk už jo jie pasukdavo kitu keliu. Bet kodėl? Kodėl jie buvo tokie? Kodėl jie turėjo eiti į Beprotnamį? Jo mokykla vadinosi gražiu ir iškilmingu vardu, joje buvo švytintys tualetai. Tai kodėl gi jiems reikėjo eiti į juodus tualetus su skylėmis ir žiurkėmis? Kuo jie nusikalto? Ir kartą, paklausęs apie tai vieno iš vyresniųjų, jis sulaukė atsakymo. Atsakymas buvo visai aiškus, ir Jūnas stebėjosi, kaip jis nepajėgė to suprasti anksčiau.

— Jie nemoka skaityti, — atsakė vyresnis berniukas su didelėmis ausimis, kailine kepure ir kamuoliu po paranke. Jis pažvelgė į juos ir iššiepė didžiulius priekinius dantis. — Todėl jie turi eiti ten, — jis vėl rimtai pažvelgė į anuos. — Visada, — pabrėžė jis, — visada jie turės eiti į Beprotnamį.

Jūnas suprato tai ir labai džiaugėsi, kad gali skaityti Abėcėlę. Nors žodžiai paprastai praeina kiaurai per jį, kaip vėjas prašvilpia pro atvirus langus, šie berniuko žodžiai stipriai įsirėžė atmintin. Juk jie galėjo paaiškinti daug dalykų. Žodžiai apsigyveno jame. Ir jis toliau plaukė mokinių upe link mokyklos vartų, pro krioklį, į didįjį tvenkinį mokyklos kieme. Ten stovėjo direktorius, aukštas kaip bokštas, su žilais ūsais, ir juos visus stebėjo. Jūnas praėjo pro pat jį ir nuolankiai pasisveikino. Akimis jis pagavo jo žilų akių žvilgsnį už pensnė stiklų. Tačiau didžiulis veidas nepasikeitė, tik dar labiau sugriežtėjo. Ir visgi jis juto, kad direktorius žiūri į jį. Nuo to per nugarą jam nubėgo šiurpulys.

Šiaip dienomis Jūnas bastydavosi po miestą. Mieliausiai jis eidavo vienu pamėgtu maršrutu. Tai buvo kelionė į jam žinomas parduotuves — gėlių parduotuvė ir kita, kurioje pardavinėjo paukščius bei vėžlius. Šios parduotuvės buvo viena šalia kitos, gatvėje, kur važinėjo tramvajai ir buvo daug suaugusiųjų.

Jūnas dažnai apsilankydavo ten, kai iškrito pirmasis sniegas. Su kuprinuke ant nugaros jis ilgai stovėdavo priešais vitrinas. Kartais tarp jo ir stiklo, tarp akių ir vešlių žalių lapų nusileisdavo snaigė. Po žaluma buvo priberta kvarcinių akmenėlių ir čiurleno vanduo. Augalų stiebeliai buvo minkšti ir glotnūs, o šen bei ten stiebėsi gėlės, draskančios visą drėgną, sultingą lapiją. Žaluma jam patiko labiau nei gėlės. Jam patiko akmenys, vanduo ir šiltas garų bei žemės kvapas, kaskart atsidarius durims, sklindantis į žiemą. Jis dažnai svajodavo, kaip būtų nuostabu, jei jis būtų mažas berniukas, daug mažesnis nei dabar, toks kaip jo delnas; tada jis galėtų gyventi šilumoje ir drėgmėje tarp augalų, vaikščiotų po juodą patręštą žemę ir sėdėtų ant didžiausio lapo. Arba įlįstų tarp kotų ir pasislėptų ilguose, tamsiuose tuneliuose, po visa žaluma. Jis įsivaizduodavo, kokie dideli turėtų atrodyti kvarciniai akmenukai, jei jis būtų toks mažas. Tada jis laipiotų augalais, minkštais, švelniais, milžiniškais augalais, o retkarčiais trumpam atsisėstų ant lapo. Jis prisispaustų prie stiebo ir jaustųsi mažut mažutėlis. Jis nuolat ten gyventų, tame taikiame žaliame žaisliniame pasaulyje. Bet prie gėlių jis per daug nesiartintų. Kai kurie augalai buvo panašūs į nedidelius medelius. Tokie jam labiausiai ir patiko.

O kitoje vitrinoje buvo paukščiai. Iš lauko ten buvo kažkas užrašyta. Bet raidės buvo didelės ir nesuprantamos. Paukščiai gyveno narvuose arba didelėse stiklinėse dėžėse. Jam buvo įdomu, ar paukščiai skrisdami jautė tą patį, kaip ir jis naktį. Jūnas troško būti paukštis. Jis ilgai stovėjo ir žiūrėjo į paukščius. Ant kepurės ir striukės apykaklės prikrito sniego. Pro šalį, per sniego gūsius skubėjo žmonės juodais drabužiais. Trinksėjo ir cypė tramvajai. Parduotuvės durys atsidarinėjo ir užsidarinėjo. Jūnas vėl paėjėjo kelis žingsnius atgal ir sustojo priešais langą su žalumynais. Vakarais jis galvodavo apie tai, ką buvo matęs, kol galiausiai miegas pagaudavo jį į savo rankas ir pakylėdavo aukštyn. Taip jis augo. Taip vis gilėjo žiema ir keitėsi dangaus spalvos.

Metų laikai, bręsdami jame, keitė vienas kitą. Išorė ir vidus mažai kuo tesiskyrė, viskas slinko per jį, daugybė malonių ir daug negerų dalykų, grindinys ir akmenys, tamsiai raudoni namai, didelės gatvės, sniegas ir nepažįstami žmonės, gatvėje gulintis šlapias ir persišviečiantis laikraštis, kuris kitą dieną prišals prie šaligatvio; ten važiavo tramvajai ir arkliai, žaidė nepažįstami vaikai, o kartais lakstė ir koks nematytas šuo. Daug kartų už virtuvės lango, per šaltą rūką kilo saulė, rausva sunki saulė. Tie dalykai įstrigo ir liko jame. Laikas jame kažką keitė. O kadangi metai sukosi ratu, bėgant laikui, brendo ir jis. Metai pačiupo jį ir nusinešė su savimi, iš mažyčio pirmokėlio, kurio kumštukai buvo kaip degtukų dėžutės, pavertė jį į nediduką moksleivį. Vasara jam praslinko nesiskirdama nuo kitų metų laikų. Jis užaugo septynis centimetrus ir pasunkėjo dviem kilogramais. Tai labai jį pakeitė, ir, prasidėjus rudeniui, jis jau buvo kiek pablyškęs, bet lieknas ir dailiai paaugęs antrokėlis, pilnomis vėjo akimis.