XII

Kai įvyko nelaimė ir sudegė mokykla, jau buvo nebe ruduo, o žiema. Tai įvyko prieš pačias Kalėdas, kai miestas kaip užbalzamuotas stenėjo nuo dvidešimties laipsnių šalčio.

Keista, kad pirmieji nelaimę pastebėjo Jūnas su Birgeriu. Bet kaip tai prasidėjo, yra ilga istorija, ir ją reikia papasakoti nuo pradžių. Per tą laiką daug kas pasikeitė.

Verneris ilgai dvejojo ir kankinosi. Tai buvo susiję su Jokiumo popieriais, ir visų pirma su anoniminiais laiškais. Žinoma, jis jau tvirtai buvo nusprendęs, kad grąžins Strangei tuos dokumentus, bet vis dar tempė tai, kol Paula pareiškė, kad jau gana. Verneriui niekada nepatikdavo kalbėti telefonu, o paskutiniu metu jam nebetiko ir paštas. Pamažu ši antipatija užvaldė jį, ir jam nebūtų palengvėję, jei laiškai būtų išsiųsti paštu. Jis būtų turėjęs gerai juos supakuoti, eiti į paštą ir stovėti eilėje, kad galėtų juos išsiųsti kaip registruotą laišką. Registruotą laišką gali išsiųsti kas tik nori, bet kas gi žino, ar jis nueis? Be to, tame buvo kažkas neasmeniška, kažkas, ko jis nemėgo. Ne, daiktus reikia įteikti susitikus, o galbūt dar pridurti ir keletą žodelių. Dėl visa ko.

Vieną gražią vasaros dieną, tuoj pat po atostogų, pasiėmęs pusnaujį savo skėtį, Verneris savo ilgomis gandro kojomis nusileido laiptais. Nosis paskutiniu metu buvo dar padidėjusi, ir kai jis žvelgdavo į save veidrodyje, kad ir kaip stengdavosi negalvoti, ji primindavo jam didžiulį, sunkų, šviesų bananą. Vernerio nugara dar labiau susikuprojo nei anksčiau, o veido spalva dabar buvo nemiela, raukšlės ir maišeliai ant skruostų, po akimis dar labiau išryškėjo. Tik kirpčiukai nepasikeitė — juodi ir nenugalimi, be jokios žilės.

Stabtelėjęs gatvėje, jis kurį laiką prisimerkęs stebeilijo į saulę, tik po to leidosi į kelionę. Laiškai buvo kišenėje. Saulė jam priminė kažkurią vasarą prieš daugelį metų, praleistą su Jokiumu. Jis neprisiminė dabar, kur visa tai buvo, bet kažkur pajūryje, žydrai baltame peizaže.

Jis puikiai matė spalvas. Tai buvo jūra ir burės, ir baltos kelnės. Ar tik kažkas iš jų nevilkėjo ir baltu buriavimo švarkeliu?

Nepaisant prisiminimų, jo nuotaika buvo prasta.

Vos prieš keletą dienų laikraštyje buvo pasirodęs bjaurus straipsnis — žinoma, apie tą direktorių Strangę. Verneris nepritariančiai kratydamas savo ilgą ir kaulėtą smilių, bedė į priekį, į įsivaizduojamą būtybę, tarsi direktorius iš tiesų stovėtų priešais jį ant šaligatvio. Verneris kilstelėjo pečius ir pasipurtė nuo minties apie straipsnį. Jis buvo tipiškas:

SU NAUJOMIS JĖGOMIS Į NAUJUOSIUS MOKSLO METUS

Direktorius Strangė pavertė savo mokyklą modernia pavyzdine mokykla

Kiek žemiau sekė įrėmintas įvadas:

„Daugiau nebus jokių susiraukusių veidų! — sako direktorius Strangė. — Čia mes visi draugai“. Jo mokykloje nėra sunkių vaikų, mokymasis vyksta su noru ir žaidimais. Laikai, kai mokykla vaikams buvo kančia, jau praeityje. „Middagsavisen“52 redakcija sutinka dievinamą direktorių saulėtame mokyklos kieme tarp spinduliuojančių vaikų veidų. Šalia buvo atspausdinta prie rašomojo stalo sėdinčio direktoriaus nuotrauka, kaip jis atrodė prieš dvidešimt metų, pora nuotraukų su daugybe vaikų, pašėlusiai besistumdančių priešais fotografą, o po nuotraukomis buvo trijų pastraipų straipsnis apie visus naujus tualetus ir rašybos sistemą, kuri mokyklose buvo įvesta per paskutiniuosius penkiolika metų, kai Darbo partija gavo daugiausia balsų per rinkimus.

Verneris parodė jai straipsnį.

— Tik pažiūrėk! — pyko jis. — Jokiumas pamirštas, jo nebėra, Paula!

Jam kilo mintis, kurios jis nepasakė garsiai, bet Paula suprato tai iš jo veido.

— Abraomai, — ištarė ji gana griežtai. — Vis tiek reikia atiduoti Strangei tuos laiškus.

Verneris tik garsiai sumurkė ir iškiūtino į savo darbo kambarį. Apsunkusiu ir sustingusiu kūnu jis susmego į krėslą prie stalo. Kurį laiką tik sėdėjo ir vėpsojo į už lango virpčiojančią saulės šviesą.

Staiga iš gretimo kambario pasigirdo Paulos balsas:

— Abraomai, ar nenori kartu išgerti portveino?

Tai reiškė, kad ji jau perskaitė straipsnį.

Verneris vėl lėtai pakilo. Šią vasarą jam kažkaip keistai sustingo šlaunis. Ir dažnai, ypač naktimis, jį kankindavo velniški skausmai. Jam tikriausiai reikėjo nueiti pas gydytoją, ir senasis gydytojas Vailas jau daugiau nei dvidešimt metų buvo nepaprastai geras šeimos gydytojas, bet Verneris susipyko su jo žmona, su ta aštrialiežuve moteriške dėl to, kad ji šį tą pasakė apie Jokiumą. O pas kitą gydytoją nebuvo lengva patekti, todėl dabar, be visų kitų nelaimių, jis dar prarado bet kokią gydytojo pagalbą. Beliko tik kamuotis su savo šlaunimi ir saugotis, kad to nepastebėtų Paula.

Valgomajame jis atidarė senąją spintą iš Paulos vaikystės namų — vieną iš gražiausių pastoriaus Benikės brangenybių. Jis paėmė dvi senovines sunkias krištolo taures ir tamsų butelį su juoda portveino etikete. Nusinešęs butelį link mažojo stalo, prie lango, jis pripylė taures — iš pradžių įvarvino kelis lašus sau, po to pripylė taurę jai, o galiausiai pripildė savąją iki pat viršaus. Atsinešęs kėdę nuo valgomojo stalo, jis atsisėdo prie jos. Ji buvo graži kaip niekad. „Kaip galėjai ryžtis ištekėti už tokio baisaus ilganosio vyro kaip aš?“ — pamanė jis.

— Į sveikatą, motin!

Jis dažnai galvodavo apie pastoriaus Benikės liūdesį, kad jo dukra atsisakė tuoktis bažnyčioje ir įregistravo santuoką civilinės metrikacijos biure. Tai jį prislėgė labiau nei žinia, kad dukra trejus metus su anarchistais ir rašytoju Raimondu Vrobeku bastėsi po Europą. Bet dabar, kai prabėgo tiek metų, jau buvo per vėlu priimti santuokos sakramentą.

Verneris jau buvo prie mokyklos, įėjo pro vartus ir žingsniavo per kiemą tarp būrio vaikų, vėluojančių pietums.

„Tikiuosi, kad rasiu jį, — vylėsi jis, — ir galėsiu tiems prakeiktiems laiškams suteikti palaiminimą.“

Bet likimas taip jau lėmė, kad Strangė tuo metu stovėjo prie lango. Jis stovėjo ir spoksojo į gatvę, kur pamatė besiartinant vyrą, aptemptais pečiais ir ilgomis, plonomis kojomis. Jis priminė seną gandrą, kuris skrido taip toli, kad paskutinį kelio galą teko eiti pėsčiomis.

„Kas gi tas baisus senas vyras?“ — mąstė direktorius. Staiga jis atpažino Vernerį.

Po akimirkos Strangė jau stovėjo raštinėje su kepure ant galvos. Jis paaiškino, kad turi išeiti.

— Greit sugrįšiu.

Kaip žaibas jis pabėgėjo kelis žingsnius koridoriumi ir šmurkštelėjo į šalimais esančią klasę. Ten jis įsitaisė prie pat lango, kad gerai viską matytų.

Jis buvo patekęs į pirmokėlių klasę, ir jį erzino juokingai maži suolai. Tai, kad pirmokėliai visada sėdėdavo prie direktoriaus kabineto, buvo senojo direktoriaus palikimas. Be jokios abejonės čia turėtų būti vyriausiosios klasės.

Jis apskritai nemėgo šių mažų suolų. Jo vieta buvo tokioje mokykloje, kur yra tik dideli suolai, jis turėjo dirbti aukštojoje mokykloje — tiek daug noro ir jėgų dirbti turintis vyras! Tada jis būtų rektorius, o ne direktorius. Bet kokiu atveju jis galėtų juo tapti. Turbūt.

Beje, kas žino? Koridoriuje arba gretimame kabinete, raštinėje, stovi vyras, laikantis savo rankose visą jo likimą, vyras su tais nelaimingais laiškais — kuris gali panaudoti tuos laiškus kaip tiktai panorės. Galbūt tam, kad sužlugdytų jį. Ir dabar šitas Verneris, žinoma, atėjo sužinoti, kaip sekasi spausdinti buvusio direktoriaus Jokiumseno pomirtinį indėlį mokyklos laikraštyje. Būtų neblogai šį dalyką kiek atidėti. Lieka tikėtis, kad jis nelauks ten atsisėdęs.

Panelė Salvesena, sėdinti raštinėje, tuojau pat atpažino Vernerį. Ji vos ne pažodžiui prisiminė paskutinį jo pašnekesį su direktoriumi, bent jau kai kurias, pačias svarbiausias pokalbio dalis. Nežiūrint to, kad kalbėtasi buvo direktoriaus kabinete. Todėl dabar ji net stryktelėjo nuo kėdės.

Verneris, stovėdamas priešais ją su panamos skrybėle rankoje, nuolankiai linktelėjo:

— Ar galėtumėte, panele, būti tokia miela ir pranešti direktoriui, kad atvykau. Mano vardas Abraomas Verneris. Abraomas Verneris.

Jis pakartojo tai du kartus, kad ji nepamirštų. Bet tai buvo nebūtina.

— Deja, — ištarė ji stodamasi. — Direktorius yra išėjęs. Jis išėjo vos prieš kelias minutes. Keista, kad nesutikote jo ant laiptų.

Verneris prikando savo didelę, nukarusią apatinę lupą.

Atsikrenkštė. Giliai nosies ertmėje.

— Velnias! — nusikeikė jis patylomis.

— Atleiskite?

— Jei jis tik ką išėjo, tai turbūt grįš negreit, jei dar apskritai pasirodys?

— Bijau, kad taip.

— Ar galėtumėte būti tokia miela ir perduoti jam nuo manęs šį ryšulėlį? Nuo Abraomo Vernerio.

Jis padėjo laiškus ant jos stalo ir išėjo.

Po dvylikos nežmoniškai ilgų minučių direktorius Strangė vėl pastebėjo jį gatvėje. Bet jam dar reikėjo luktelėti gerą valandėlę tarp tų idiotiškai mažų suolų, kad galėtų sugrįžti. Jis nenorėjo, kad būtų įtarta, jog jis grįžta vos tik anam išėjus.

Paskubomis, nė žodžio netaręs sekretorei, jis pražingsniavo pro ją raštinėje. Ji pakilo.

— Atleiskite! — sušuko ji jam įkandin. — Čia buvo užsukęs vienas ponas ir teiravosi direktoriaus. Vyras, vardu Verneris. Abraomas Verneris.

Su laiškų ryšuliu rankoje ji priėjo prie Strangės.

— Na ir? — bandė jis kalbėti griežtu balsu. — Ar jam ko reikėjo iš manęs?

Tačiau šiandien jam nepavyko tarti balsių kaip tikram direktoriui.

— Jis padavė man šį ryšulėlį ir prašė perduoti direktoriui.

Pačiupęs jį, Strangė įėjo į savo kabinetą. Tai buvo gelsvas vokas iš banko, storas ir minkštas. Pilnas popierių. „Dar daugiau Jokiumseno rankraščių,“ — pamanė Strangė. Jokiumseno peiliu jis atplėšė voką.

Sakyti, kad Strangė nustebo, visai netinkamas žodis. Jis tiesiog pamišo. To buvo per daug. Palinkęs į priekį, jis pradėjo kvatotis, kaip nebuvo juokęsis nuo vaikystės. Trypė į grindis. Kūkčiojo iš džiaugsmo. Dar ir dar kartą skaičiavo laiškus. Taip, čia netrūko nė vieno. Jų buvo penki, o jis tiksliai prisiminė, kiek jų išsiuntė tais sunkiais laikais, kol dar nebuvo direktorius. Čia netrūko nė vieno.

Direktoriui Strangei neatrodė teisinga, kad jei kas muša tau per dešinį žandą, turi atsukti kairį. Taip pat jis nemanė, kad maloniau duoti nei imti (tai tiko, kai kalba ėjo apie antausius).

Štai todėl jo pirmoji mintis, kai atsitokėjo, buvo ta, jog dabar jiems nebereiks spausdinti tų niekingų, šmeižikiškų Jokiumseno raštų apie savo kolegas. Nuo jo krūtinės kaip visas Atlanto vandenynas nusirito didžiulė našta. Priglaudęs laiškus prie savęs, jis šoko kabinete vieno seno, linksmo šokio strykčiojančiais žingsneliais, kuriuos jaunas buvo išmokęs kaimo šventėse.

Ir visgi džiaugsmas truko neilgai.

Staiga tarsi peilis į širdį jį pervėrė mintis, kad už to kažkas slepiasi. Jis sustingo vidury kambario.

Aišku, kad kažkas už to slepiasi! Bet kas gi? Čia galėjo būti tik vienas dalykas. Tai blogiau už viską. Jis jau žinojo, kas tai yra! Abraomas Verneris žino viską! Verneris žino istoriją Hurtene!

Jis nuklikščiavo iki stalo ir pasirėmęs sustingo. Taip, dabar jis viską suprato! Tai neabejotina! Žydas Verneris neatiduotų tokio džiaugsmo, jei neturėtų pasislėpęs dar didesnio. Tik viena galėjo paaiškinti, kodėl Abraomas Verneris gera valia atidavė laiškus — jam nebereikia jų!

Verneris žino istoriją Hurtene!

Strangė užsidengė delnais veidą. Jis pravirko be ašarų. Lėtai, vienas po kito, laiškai pabiro ant grindų ir išsimėtė prie didelių, juodų batų nosių. Prieš akimirką jie dar kėlė džiaugsmą ir buvo kaip ekstazė širdžiai.

Išėjęs pro mokyklos vartus, Abraomas Verneris pasijuto tuščias ir nelaimingas. Niekada daugiau savo noru jis nebenorėjo grįžti į senus Jokiumo kabinetus ir koridorius. Nes čia kažkada buvo Jokiumo mokykla, o dabar tai buvo ne kas kita, kaip didelis juodas antkapinis monumentas jo idėjoms ir planams. Ši mokykla Jokiumui kainavo gyvenimą. Jis prisiminė, kur buvo po to, kai paskutinį kartą čia lankėsi. Ir dabar pakeitė kryptį, pasuko link koplyčios, kur tada buvo laidojamas tas mažas, nepaklusnus berniukas. Tai nebuvo taip toli, ir jis panoro prieš grįždamas namo pasėdėti kapinėse. Ten tikriausiai buvo suoliukų, sidabrinių eglių ir laukinių vynuogių. Taip juk būdavo prie visų koplyčių. Ir dar būdavo marmurinės plokštės su svetimais, senoviškais vardais. Jis prisiminė seną posmą iš eilėraščio apie tokį sodą prie koplyčios. Kaipgi jis skamba? Tai buvo vardas, mergaitės vardas, labai senoviškas, o po to buvo kažkas apie skaičius ant plokštės — ir skaičiai kalba apie šešiolika metų... O taip, dabar jis prisiminė! Tai dar buvo mažas vaikas!

Emerenze Christence — pagarbintas vardas!

dedu gėlę ties kiekviena raide!

Neįstengiu pasiekt tavęs — ramus miegas

šimtus metų jau tęsės kape.

Keista, kad miršta tokie maži vaikai! Jis pažinojo ir poetą. Šiek tiek. Jis gimė vėliau nei Verneris ir jau seniai buvo miręs. Taip, taip, poetai ir maži vaikai — jie miršta.

Giliai kvėpuodamas per nosį, jis pravėrė geležinius kapinių vartelius. Pirmiausia jo akis ten užkliuvo už mažo berniuko. Tai buvo tvirtas, plačiapetis mažas vyrukas, tupintis ir kažką krapštinėjantis prie vieno kapo. Verneris stovėjo jam už nugaros.

Paėjėjęs žvyruotu takeliu, jis išgirdo, kaip jam po kojomis girgžda akmenukai. Čia, kapinėse, buvo būtent taip, kaip jis įsivaizdavo: sidabrinės eglės, šermukšniai ir laukinės vynuogės. Jis prisėdo ant žaliai nudažyto suoliuko, po kažkokia minkšta, kuokštais sužėlusią egle ilgais spygliais. Jokiumas tikrai žinotų, kaip ši vadinasi. Jis įsitaisė taip, kad galėtų matyti mažąjį berniuką, bet tik iš nugaros.

Nusiėmęs skrybėlę, pasidėjo ją šalia, ant mažų, sausų, baltų dėmelių, kurias ant suoliuko palikdavo kapinėse gyvenantys paukščiukai. Skėtį jis laikė suspaudęs tarp kelių, o rankas sukryžiavo ant storos, gruoblėtos bambukinės rankenos. Jis juto, kaip švelnus vėjelis vėsiai glosto kaktą, kur po odiniais skrybėlės kraštais buvo susirinkęs prakaitas.

Nepaisant sunkios dienos, jam dabar palengvėjo, nes jautėsi atsikratęs tų laiškų. Ir daugiau jo niekas nebesiejo su Strange.

Iš tiesų jam buvo gaila direktoriaus — jis juk nuėjo ne savo gyvenimo keliu. Jo pareigos leido jam kaip netikusiam mechanikui žaisti žmonių likimais. O iš tiesų kartu su šia direktoriaus vieta jo pečius užgriuvo atsakomybės našta, kuri buvo tokia pat sunki, kaip ir, sakysim, vyriausiojo ligoninės gydytojo. Žmogus tai gali atlaikyti tik tada, kai supranta, jog nepajėgs dieną naktį gyventi su mintimi, kad nėra kaltas dėl anksčiau padarytų nereikalingų klaidų. Žinoma, to dar nepakanka, bet šios mintys, bėgant metams, gali atverti teisingą mąstymo kryptį. O svarbiausia yra tai, kad tas, kuris vadovauja tūkstančiams vaikų, turi žinoti apie vaiko sielą ne mažiau nei senas, patyręs gydytojas žino apie žmones. O kaipgi visa tai galėjo žinoti vargšelis Strangė? Salamandrų mokymo knygose apie tai buvo išdėstyta labai jau paviršutiniškai. Ką gi Strangė išmano apie gyvenimą?

Virš jo vėjas švelniai pakedeno medžių vainikus. Tai buvo sūrus ir šiltas vasariškas vėjas iš fiordo.

Jis sėdėjo taip gana ilgai.

Stebėjo mažąjį vyruką, kuris taip įsijautęs darbavosi prie antkapio. Berniukas klūpojo ant kelių, visą laiką nusisukęs nuo jo ir palenkęs galvą prie savo darbo. Jis buvo nepaprastai įsitempęs ir visa savo esybe — galva ir pečiais, nugara, galūnėm ir mažais, bet plačiais pečiais paniręs į darbą. Kažką darė visu savo kūnu. „Dievas žino, ką jis ten taip daro, — parūpo Verneriui. — Juk jis turėjo išgirsti mano žingsnius, bet nė karto net nepasuko galvos“.

Verneris vis sėdėjo, o berniukas be perstojo triūsė, ir senis juto, kaip jame auga įtampa. Paguldęs skėtį šalia skrybėlės, jis atsargiai pakilo. Pamažu jis prisiartino prie berniuko susidomėjęs, bet kartu ir gėdydamasis savo smalsumo.

Staiga berniukas atsisuko ir pažvelgė į jį per petį. Jis pridėjo prie lūpų pirštą.

— Šš, — sušnibždėjo berniukas.

Berniuko veidas buvo valdingas ir tvirtas, bet ne priešiškas.

Verneris iš karto jam pakluso ir sustingo kaip pelytė. Jis atpažino veidą.

Bet iš kur? Jau po akimirkos jis žinojo. Tai buvo tas pats berniukas, kuris pavasarį, per to sunkaus mažylio laidotuves, nušluostė pradėjusio raudoti draugo veidą. Dieve, iš kur gi jis taip greitai gavo vandens? Tada Verneriui tai buvo neišsprendžiamas klausimas. Bet dabar buvo aišku, kad jis čia, kapinėse, jautėsi kaip namuose ir žinojo, kad prie pat vartų yra vandens čiaupas.

Berniukas vėl atsigręžė ir pažvelgė į viršų.

— Gali prieiti, jei nori, — prakalbo jis tyliai. — Tik netriukšmauk.

Verneris prisėlino artyn.

— Ką tu čia darai? — sušnibždėjo jis ir pasilenkė iki pat žemės. Jo keliai garsiai sutraškėjo.

— Suku lizdą, — atsakė berniukas. Rankose jis laikė panašų daiktą į mažą dėžutę. Bet jam nesisekė jos sutvirtinti. Tai viena, tai kita šakelė vis atsikabindavo.

— Tai sunku, — ištarė jis. — Nežmoniškai sunku. Paukščiai tai padaro daug geriau.

Jis šnekėjo atviru, aiškiu balsu, labai pabrėždamas r garsus.

Verneris priklaupė šalimais.

— Ar tu žinai, kas čia gyvens?

— Žinoma, — sušnabždėjo berniukas ir pažvelgė į jį suspaudęs lūpas ir primerkęs akis taip, kad iš jų teliko tik du siauri dryželiai. Paguldęs lizdelį ant kapo, jis ištiesė rankutę link sudžiūvusių lapų krūvos prie antkapio. Jis dar kartą atsisuko į Vernerį ir prispaudė prie apvalių lūpų kairį smilių.

— Ar nori jį pamatyti?

Žodžiai buvo ištarti beveik be garso.

Verneris linktelėjo.

Berniukas atsargiai pastūmė lapus ir Verneris pamatė dvi išsigandusias, juodas paukščiuko akutes. Tai buvo žvirbliukas. Berniukas dar pašnibždomis pridūrė:

— Jis negali nei skristi, nei eiti.

Jis sustūmę lapus į krūvelę, kad būtų galima matyti visą paukštelį.

— Pagalvojau, kad kol pasveiks, jis gali pagyventi lizdelyje.

Jo balsas skambėjo kaip vėjo dvelksmas.

— O kur tu pastatysi lizdelį? — pasidomėjo Verneris.

— Ten, — atsakė berniukas ir parodė į tuščią vietą tarp lentelės su vardu ir antkapio. Ten buvo tarsi mažas namelis, nes marmurinė lenta kaip nuožulnus stogas dengė žemę.

— Manau, kad negerai jį čia palikti, — suabejojo Verneris. — Juk gali ateiti koks šuo ar katinas.

Berniukas išsigandęs pakėlė akis. Akivaizdu, jog apie tai jis nebuvo pagalvojęs. Po akimirksnio jis vos nepravirko.

— Ką gi man tada daryti?

Verneris susimąstė.

— Manau, kad reikia parsinešti jį namo.

Berniukas nušvito.

— Taip! — apsidžiaugė jis. Bet staiga ir vėl jo džiaugsmas užgeso: — O jei pakeliui aš sutiksiu didelį šunį?

Verneris nužvelgė jį. Berniukas buvo nedidelis. Turbūt aštuonerių metų.

— Ar negali manęs palydėti?

— Žinoma, — atsakė Verneris. — Aš palydėsiu tave.

— Ar gali panešti jį? Kad jam nieko neatsitiktų.

— Gerai, panešiu.

Verneris valandėlę susimąstė. Berniukas atsargiai pakėlė paukštuką abiem rankom ir įdėjo jį į milžinišką, kaulėtą Vernerio plaštaką.

Jau daugybę metų Verneris nebuvo savo rankose laikęs paukščio. Stiprūs to mažo gyvūnėlio širdies dūžiai persmelkė visą jo kūną.

— Būk geras, nubėk prie suoliuko ir paimk mano skrybėlę.

Berniukas kaip žaibas sulakstė ir atnešė skrybėlę ir skėtį.

Verneris sunkiai pakilo.

— Įdėk lizdelį į skrybėlę, o ant viršaus uždėk šiek tiek lapų. Paguldęs skėtį ant žvyro, berniukas įstatė jau visai yrantį lizdą. Jis buvo sulipdytas iš žemių, mažų šakelių ir samanų. Ant viršaus jis prikrovė lapų ir per vidurį įspaudė duobutę.

— Labai gerai, — pagyrė Verneris.

Įtaisęs paukštuką į duobutę, jis perėmė kepurę į kairę ranką, o dešinę ištiesė link skėčio. Bet berniukas tik įsikibo jam į atkištą ranką, o skėtį paėmė pats. Taip jie patraukė žvyruotu takeliu.

— Ar dažnai būni čia, kapinaitėse? — užklausė Verneris.

— Tėtis man leidžia čia būti, — rimtai atsakė berniukas, — nes beveik visi, kurie čia guli, buvo jo pacientai.

Nieko nekalbėdami, jie išėjo pro geležinius vartelius ir žingsniavo toliau šaligatviu. Kurį laiką jie ėjo tylomis.

— Kuo tu vardu?

— Birgeris. — O tu?

— Verneris. Abraomas Verneris.

Kitu šaligatviu link jų ėjo jauna moteris. Pakėlusi galvą ir suspaudusi lūpas ji nužvelgė juos. Birgeris mandagiai su ja pasisveikino.

— Kas čia tokia? — pasidomėjo Verneris.

— Tai mano mokytoja, — atsakė Birgeris.

Verneris iš karto suprato, kad tai viena iš salamandrų.

— Ar ji gera? — paklausė jis.

— Ne, — atsakė Birgeris, — negera. Tikra šlykštynė.

— Kaip negražu, Birgeri, — po kurio laiko ištarė Verneris. Kažkur viduje jis pajuto krebždenant žodį „pedagogika“.

— Mes vadiname ją Varna.

Birgeris pridūrė tai atsargumo dėlei.

— Man atrodo, kad tu per šiurkštus, Birgeri.

Berniukas kiek nustebęs pakėlė akis į jį:

— Mano tėtis sako, kad geriau sakyti, ką galvoji nei vaidinti gerą. Kitaip atrodys, kad esi geresnis nei iš tiesų esi.

Verneris prikando apatinę lūpą.

— Taip, — ištarė jis. — Tavo tėvas teisus.

Taip jie žingsniavo toliau, ir staiga Verneris prisiminė, ko jis buvo žadėjęs paklausti direktoriaus. Mokyklos raštinėje.

Paskutinėje Jokiumo popierių krūvoje buvo nemažai prirašyta apie berniuką, vardu Jūnas. Jis norėjo pasiteirauti apie jį.

— Birgeri, ar tu pažįsti berniuką, vardu Jūnas?

— Jūną Andreaseną?

— Taip, taip, teisingai!

— Aš gerai ji pažįstu.

— Tai jis tavo klasiokas?

— Ne, dabar jau nebe. Jūnas dabar perėjo į kitą mokyklą. Aš kelis kartus buvau jo pamokose.

Taip Verneris išgirdo nemažai apie tai, kas nutiko Jūnui.

Vargšelei mokytojai Bio buvo tikras šokas pamatyti Birgerį išeinant iš kapinių su tuo baisiu seniu. Paprastai jai niekada nekildavo kokios nešvarios mintys, bet paskutiniu metu laikraščiuose apie tai buvo rašoma labai daug. Todėl praeidama pro šalį, pati to nenorėdama, ji suglaudė kelius ir tvirtai suspaudė lūpas. Nors Birgerio sutikimas gal ir nebūtų buvusi pati baisiausia jos tykanti nelaimė. Tiesa, paskutiniu metu jis nebebuvo tas gerasis berniukas. Greitai jai reikės pasikalbėti apie jį su direktoriumi. Taip, be kaltės nebus likęs ir Birgerio tėvas, su tom savo obstinacinėm priemonėm. Ne, obstinacinės? Obstinacinės? Kaipgi iš tiesų vadinosi tos jo priemonės?

Verneris su Birgeriu praėjo dar kelis kvartalus ir pasuko už kampo.

— Štai ir atėjome, — pasakė Birgeris.

Toliau gatvėje stovėjo didelis, juodas, atviras automobilis nuleistu stogu ir tamsiai rudos odos sėdynėmis. Priešais jį stovėjo tamsus, plačiapetis vyras. Jam atsisukus, Birgeris paleido Vernerio ranką ir kaip iššauta kulka pasileido į jo glėbį. Vyras pagavo jį, kelis kartus iškėlė virš galvos, o tada vėl pastatė ant žemės.

Kai Verneris priėjo artyn, Birgeris jau buvo papasakojęs tėvui apie paukščiuką.

— Abraomas Verneris, — prisistatė Verneris linktelėdamas. Priešais stovintį vyrą jis prisiminė iš laikraščių ir susitikimų. Jis buvo kažkokios nepadorios ligos, apie kurią Verneris nenorėjo net galvoti, specialistas. Bet jis garsėjo ir kita savo veikla.

— Tad profesorius, medicinos mokslų daktaras, Birgėrio tėvas, — tęsė Verneris. — Net nenumaniau, kad tai Jūs, dr. Kopfeltai! Dieve, tik pagalvok!

— Atiduok Abraomui Verneriui skrybėlę ir nunešk paukštį į savo kambarį.

— Ne, — užprotestavo Verneris. — Tegul jis nešasi paukščiuką skrybėlėje, o po to su ja grįš. Ar ne taip, Birgeri?

Birgeris nurūko į laiptinę.

— Na? — piktdžiugiškai šyptelėjo Verneris. — Kaipgi sekasi su prezervatyvų siuntomis į Indiją? Ar gyventojų perteklius jau sumažėjo?

Norvegija buvo vienintelė pasaulio šalis, kuri kenčiančiai Indijai išsiuntė dovanų paketus su tonomis apsisaugojimo priemonių. Tai buvo, žinoma, beprotiška, bet Verneriui vis dėlto tai patiko. Tam tikra prasme tai rodė radikalų mąstymo būdą. Blogį buvo norima išrauti su šaknimis...

— Dieve mano, Jums reikėjo nusiųsti ir aptarnavimą, dr. Kopfeltai!

— Juokitės, juokitės! — atsakė gydytojas, bet žodžiai iš dalies prarado savo vertę, nes jis ir pats pradėjo kvatotis.

— Ar matėte, kad apie Jūsų vaikigalio direktorių rašoma laikraštyje? — Verneris ištarė žodžius giliai nosyje. Jis pamanė, kad tokių akių kaip gydytojo dar nėra matęs — jos buvo didelės, tamsiai rudos ir gyvos. Tokių išraiškingų akių jis dar nebuvo matęs! Jam apskritai labai patiko tas vyras apvaliu, žaismingu veidu ir plačiais pečiais. Jam tiko važinėti atviru automobiliu. Tai buvo guvus žmogus. „Jei tik Jokiumas būtų gyvas, o aš jaunas, vos tik panorėję, mes trise galėtume aukštyn kojom apversti šį sušvinkusį miesteliūkštį!“

— Ar matėte, kad apie Jūsų vaikigalio direktorių rašoma laikraštyje?

— Ne, — atsakė gydytojas susidomėjęs. — Ką bloga jis padarė?

— Ach! Apie tas blogybes, kuriomis jis užsiima, laikraščiuose nerašoma! Negi nesate skaitęs apie direktorių? Juk jis mūsų partijos bendrininkas — tad turėtumėte būti skaitęs apie jį.

Iš Vernerio tryško pyktis.

— Ne, — atsakė gydytojas. Apie tai jis nebuvo skaitęs. Be to, paskutiniu metu laikraščiuose buvo tiek rašoma apie partijos draugus, kad jei norėtum perskaityti bent pusę, turėtum visą dieną sėdėti, įkišęs nosį į laikraštį. Ligoninėje jis turėjo tiek darbo, kad jam likdavo per mažai laiko sekti visą dvasinį gyvenimą.

— Dvasinį gyvenimą! — Vernerio balsas pakilo. Tapo visai nosinis. — Jūs sakote „dvasinis gyvenimas“! Taip, turbūt tai gražus dvasinis gyvenimas! Mūsų partijos draugas yra mokyklinių vadovėlių autorius, tamsta! Negi iš tiesų nesate skaitęs jo vadovėlių?

— Ne, niekada nebuvau susimąstęs apie tai, — atsakė gydytojas kiek priblokštas. — Ar jie ne tokie pat, kaip mes patys turėjome, kai ėjome į mokyklą?

— Ne, turiu Jums pasakyti, kad jie ne tokie!

— Suprantu, kad kažką praleidau pro pirštus.

— Taip, tai tiesa.

— Bet aš nedelsdamas peržiūrėsiu juos. Šiandien.

— Privalote tai padaryti. Tai tėvų pareiga.

Kai jų pokalbis pasiekė šį tašką, Verneris staiga pajuto sąžinės graužatį, nes tam tikra prasme jis buvo apmelavęs pašnekovą. Kol Jokiumas buvo gyvas, Verneris niekada nerodė pakankamai dėmesio tai tamsiai literatūrai, vadinamai vadovėliais. Kol neprisėdo prie draugo literatūrinio testamento, nė karto nesusigundė užsiimti tokiu atstumiančiu dalyku kaip mokyklinių vadovėlių nagrinėjimas. Kartą, prieš šimtą metų, kai jis pats dar ėjo į mokyklą, buvo įpratintas tikėti, kad Norvegijos mokymo sistema yra pati geriausia pasaulyje — tai ir buvo viskas, ką jis žinojo apie tą reikalą. Jei tai būtų buvusi tiesa, tai turėjo būti nuostabus pasaulis, o taip juk ir buvo! Nors gerai pagalvojęs, jis prisimindavo, kad kurį laiką jis pats buvo mokytojas, bet jam pavyko šį epizodą visiškai ištrinti iš galvos.

— Atleiskite, — tarsi prasikaltęs atsiprašė jis gydytojo, — ilgą laiką aš irgi dariau tas pačias klaidas. Bet dabar bandau tai ištaisyti. Neturite manyti, kad jums ką prikaišioju.

Paskutiniu metu Vernerio sąžinė buvo tiesiog nepakenčiama. Ji tapo tokia jautri, kad pasidarė nebeįmanoma su ja sugyventi. Nors ir visą gyvenimą ji buvo negailestinga, pedantiška. Jis jau buvo per senas, kad galėtų nepaisyti teisingumo normų.

— Būtinai šiandien tai padarysiu, — prižadėjo gydytojas ir pažvelgė į jį guviu žvilgsniu.

Į apačią vėl nusileido Birgėris su panama, ir Verneris su jais atsisveikino.

Šis nutikimas paskatino Birgerio tėvą pavartyti sūnaus vadovėlius, ko jis geriau būtų nedaręs.

Dr. Kopfeltas buvo labai nuoseklus žmogus — tai buvo viena iš jo mokslinės karjeros priežasčių. Tuoj pat po pietų jis iškratė sūnaus mokyklinį krepšį. Pirmiausia jam į rankas pateko istorijos knyga, kuri iš tikrųjų buvo visai ne Birgerio. Ant jos buvo užrašyta: „Eigilis Strangė, 5 klasė“. Jis atvertė knygą atsitiktinėje vietoje ir perskaitė viena eilutę:

Jėzus Kristus gimė Judėjoje, keliavo po pasaulį ir padarė daug gera, mirė ant kryžiaus.

Jis peržvelgė visą puslapį, bet daugiau apie vyrą, mirusį ant kryžiaus, nebuvo nė žodžio.

Gydytojas nepasižymėjo ypatingu religingumu, bet tai jį skaudino. Šis vyras, kuris padarė daug gera, tam tikra prasme paveikė Europos kultūrą ateinančius du tūkstančius metų. Kaip gydytojas jis žinojo, kad šis žmogus dažnai daug reiškė sergantiems žmonėms. Paskubomis jis čiupo kitą knygą. Tai buvo nedidelis, bet storas Birgerio sąsiuvinis. Keista, bet tai irgi buvo apie religiją. Gydytojas atvertė jį. Pasirodė, kad tai du sąsiuviniai. Jie buvo pilni skirsnių su klausimais ir palikta vieta atsakymams, dauguma atsakymų buvo jau atspausdinti pilnais sakiniais, juose tereikėjo įrašyti tik vieną kitą žodį...

Kai kur, tuščiose eilutėse, Birgeris buvo išvedžiojęs savo mažas, iškraipytas rašalo raides. Bevartant sąsiuvinį, dr. Kopfelto burna prasižiojo ir žandikaulis atvėpo. Atrodė, tarsi per apendikso operaciją jis paciento pilve būtų radęs rupūžę. Staiga jis atsigręžė į duris.

— Elizabet! — sušuko jis. — Elizabet!

Jis šaukė kelis kartus, kol ji atsiliepė.

— Elizabet! — šaukė jis. — Ar esi mačiusi mūsų sūnaus religinę anketą?

Kiek nusigandusi ji kyštelėjo pro duris galvą. Ji buvo pratusi prie savo vyro charakterio, bet nemėgo, kai tai pasireikšdavo per daug stipriai.

— Klausyk! — siuto jis. — Štai tokia pradžia:

Angelas pasakė Marijai: „Tu susilauksi sūnaus ir pavadinsi jį taškas-taškas-taškas“. Marija atsakė Angelui: „Esu Angelo taškas-taškas-taškas“. Ir angelai kreipėsi į piemenis: „Šiandiena gimė taškas-taškas-taškas, kuris yra taškas-taškas-taškas. Tai ženklas jums — turite rasti taškas-taškas-taskas, suvystytą ir gulintį taškas-taškas-taškas. Jis pakilo, pagrasino vėjui ir jūrai ištarė: „taškas-taškas-taškas“. Ir jiems jis pasakė: „Kodėl jūs tokie taškas-taškas-taškas. Kaip galite būti tokie taškas-taškas-taškas “.

Jėzus prikelia našlės sūnų Naine

Ir Jėzus priėjęs palietė neštuvus ir tarė: „Tu, taškas-taškas-taškas, liepiu tau taškas-taškas-taškas“.

Kurį laiką jis tylėdamas žvelgė į ją. Ji neįstengė ištarti nė žodžio. Tada jis atvertė ir tęsė toliau:

Mokytojui:

Pamokai reikia suteikti pamaldų dvasią. Tušti vadovėlio puslapiai skirti religinių motyvų piešimui...

Ji pertraukė vyrą:

— Ar tu nesergi?

— Ne! — atšovė jis. — Tai mūsų sūnaus tikybos vadovėlis.

— Nori pasakyti, kad visa tai, ką man skaitai, tikrai yra parašyta knygoje, skirtoje vaikams?!

Jis jai ištiesė knygą.

Ta pačią popietę savo senu didžiuliu mersedesu jis nudūmė į didžiausią miesto mokyklinių vadovėlių knygyną.

— Duokite man visus mokyklinius vadovėlius nuo pradinių iki aukštųjų mokyklų. Ne, ačiū, prekybos mokyklų nereikia.

Grįžęs jis per tris kartus sugebėjo susinešti į vidų visas pirktas knygas. Iki gilios nakties jis prakaitavo prie knygų ir rašėsi pastabas. Dar daugelį dienų po to jis visą savo brangų laisvalaikį praleido prie šio darbo.

— Klausyk! — tarė jis vieną popietę žmonai. — Savo kambaryje mūsų sūnus turi mažą paukščiuką. Jis jau kiek pasveiko, ir nors jis vis dar negali skraidyti, jis gali šiek tiek eiti. Kaip reaguotum į tai, jei Birgeris, norėdamas pažiūrėti, kiek paukštis iškęs, marintų jį badu?

Ji pasibaisėjusi atsisuko į jį.

— Ką čia kalbi?

— Kas, jei sužinotum, kad Birgeris savo kambaryje su tuo žvirbliu atlikinėja vivisekcijas?

— Kaip gali kalbėti tokius dalykus? — lemeno ji, rydama ašaras. — Kaip tau iš viso į galvą gali ateiti tokie dalykai?

Nieko neatsakęs, jis pakilo ir nuėjo į savo darbo kambarį, o po akimirkos grįžo su sąsiuviniu rankoje. Mojuodamas tuo sąsiuviniu, jis tarė:

— Mokykloje mokeisi, kad Norvegijos mokymo sistema yra pati geriausia pasaulyje. Jaučiu, kad arba aš pats kiek išprotėjęs, arba šalyje yra kitų pamišusių žmonių. Tuoj aš tau paskaitysiu!

Atsivertęs sąsiuvinį, jis pradėjo skaityti:

— Tyrimai su gyvūnais visada labai įdomūs. Pavyzdžiui, dėžėje pasėjama žolė. Kai ji užauga, į dėžę sudedami maži viščiukai. Jie akimirksniu sulesa žalią žolytę. Hm.

Stabtelėjęs jis pervedė pirštu per puslapį.

— Lukterk! Tuoj pamatysi. Hm. Taip, štai:

Tolimesnėje mokymosi eigoje, pasitelkiant gyvūnus, įdomu parodyti maisto trūkumo rezultatus. Tada reikia palyginimui turėti narvą su gyvūnėliais, kurie maitinami normaliai. Su aštuonerių dienų viščiukais galima atlikti bandymą, neduodant jiems pieno ir žalumynų. Lesdami vien rupią duoną ir vandenį, jie visai susitrauks. Hm. Hm. Štai čia... Dar įdomiau tokius bandymus atlikti su žiurkėmis.

Nedrąsiai jis pakėlė akis į ją.

— Gal čia tik man vienam atrodo, jog tai beprotiška? Kaip tau atrodo?

Ji sėdėjo, akis įbedusi tiesiai prieš save.

— Ar tai irgi vadovėlis? — paklausė ji tyliai.

— Ne, tai iš pedagoginio žurnalo.

— Man sunku patikėti, kad tai tiesa. Negi iš tiesų galima daryti tokius bandymus su gyvūnais?

— Ne, — atsakė jis. — Tai galima daryti tik griežtai apribotiems moksliniams tikslams.

— Reiškia, galima kreiptis į teisininkus, kad jie apsaugotų mūsų vaikus nuo pedagogų?

— Jei išgirsčiau, jog kažkoks silpnaprotis mokytojas praktikuoja tai su Birgeriu ar kuo kitu, bijau, kad gyvūnų ir vaikų apsauga užsiimčiau labai asmeniškai, prieš tai nesusisiekęs su juristais.

Ji žvilgtelėjo į vyrą. Ji žinojo, kad supykęs jis galėdavo muštis. Paskutinį kartą tai nutiko per karą ligoninėje. Jis primušė policininką, norintį ištardyti vieną pacientą. Bet dabar jis atrodė ramus.

— Ką gi darysi? — paklausė ji.

— Visų pirma tęsiu vadovėlių tyrinėjimą. Ar nori paklausyti dar kelių dalykų, kuriuos ten radau? Žinoma, tai tik maža dalelytė.

— Žodis norėti čia ne pats tinkamiausias. Geriau parodyk man tai.

Jis vėl sugrįžo į darbo kambarį ir atsinešė iš ten užrašus. Padėjęs popierius ant stalo, jis atsisėdo.

— Tai, ką dabar skaitysiu, — tarė jis, — išrašyta iš vadovėlių.

Nutilęs jis dar kartą pažvelgė į ją:

— Turi suprasti, kad tai nėra sutvarkyta. Visa tai surašyta taip, kaip aš skaičiau knygas — tik atsitiktiniai dalykai, surinkti per kelias valandas.

Nutilęs jis nudelbė akis į šoną.

— Tu juk žinai, kad visą laiką rodžiau simpatijas liaudiškai kalbai. Manau, kad visai natūralu įsileisti šnekamuosius ir liaudiškus kalbos elementus, kur jie tinka ir savo vietoje. Turiu galvoje tarmiškus žodžius ir panašiai. Ir laikraščiuose juk skaitėme, kad tokios kalbos pripažinimas juda į priekį. Bet nelaimė ta, kad vadovėlių autoriai iš to padarė visai ką kita. Jie sukūrė savą, kažkokią svazilų kalbą, ar kaip ją dar būtų galima pavadinti. Tikiuosi, kad kai paskaitysiu ištrauką, pati tai suprasi. Man teko surinkti dviejų tipų ištraukas ir pastabas: vienos yra apie žmogiškus dalykus, o kitos susijusios su kalba. Jei šiuos du dalykus apskritai galima vieną nuo kito atsieti.

Pakėlęs popierius, jis pažvelgė į juos.

— Štai čia ir viena, ir kita yra susipynę. Tai bus ištrauka iš ketvirtokų geografijos vadovėlio. Birgeris turėtų gauti šią knygą maždaug po metų. Tai apie Afriką:

Motina visą dieną tampo ant kupros vaiką, o vyras trypia laukinį karo šokį ir tranko metalinį puodą bei tuščius butelius, už tai pravažiuojantys europiečiai numeta jam centų, skambaliuką ar veidrodėlį.. Tam...ra...ram...tat...tat.

Baltieji moko vietinius gyventojus dirbti. Jie moko juos naudotis ginklais, metaliniais daiktais, pirkti kino bilietus, gerti vyną, vilkėti drabužius ir žavėtis daugybe visokių blizgučių. Viskam reikia pinigų, todėl negrai pradeda dirbti pas baltuosius kolonistus. Mums visiems, savaime suprantama, labai gerai, kad tuo būdu mes iš Afrikos gauname reikalingų prekių.

Sutinkame ir daug basų juodaodžių su blizgančiais cilindrais, kietomis apykaklėmis ir moderniais žieminiais paltais. Jie daugiausiai primena išsičiusčiusias beždžiones cirke. Bet kai negrai perka prekes, prekeiviai daugiau parduoda, o fabrikai namuose, Europoje gali daugiau gaminti...

Nesustodamas jis tęsė toliau:

— O štai čia viena eilutė iš istorijos vadovėlio:

Ta didžiulė, baisi banditų tauta... Čia kalbama apie Vokietiją.

Nuleidęs knygą, jis pasižiūrėjo į ją:

— Visa tai tai subtili taikos propaganda. Paklausyk dar.

— Ne, — užprotestavo ji. — Nebenoriu.

— Šios knygos, — siuto jis, — turi būti nusiųstos į Indiją kaip priedas prie mūsų paramos mokymo sistemoms besivystančiose šalyse.

Po pokalbio su Birgerio tėvu Verneris nuskubėjo namo pas Paulą.

— Abraomai, — pakvietė ji ir kiek liūdnai pažvelgė į akis, — „Dagsnytt“ įdėtas interviu, kurį pavasarį iš tavęs ėmė tas jaunas vyriškis.

Jis suniurnėjo ir apsidairė. Tai buvo blogas ženklas.

— Ir ką gi jie atspausdino?

Ir jis, ir Paula tikėjosi, kad redakcija jau seniai buvo nutarusi to nebespausdinti.

— Laikraštis ten, ant rašomojo stalo. Bet manau, geriau būtų, jei neskaitytum, Abraomai.

Jis atsisuko ir sustingęs per pensnė stiklus žvelgė į ją. Aukštas ir kuprotas.

— Tai taip baisu?

— Taip, — atsiduso ji. — Mielas Abraomai, tai neapsakomai siaubinga, mano seneliuk.

Jai pagailojo, tos ilgos, liūdnos nosies, visų raukšlių ir kapšelių po akimis, tų rudų, liūdnų akių už pensnė stiklų. Ji pajuto gailestį net ir tiems ištvirkusiems kirpčiukams, kurie niekaip nenorėjo žilti kaip visų normalių žmonių. Nors gailestis kirpčiukams, žinoma, buvo mažiausias.

— Tu vis dar esi stotingas žmogus, Abraomai, — ištarė ji.

— Tai ką gi parašė tas vunderkindas?

Ji kiek padvejojo prieš atsakydama.

— Apie kančią kaip tobulėjimo galimybę.

— Ką? — jo balsas nebebuvo nosinis, bet kūkčiojantis. Svaigdamas jis pradėjo dairytis laikraščio. Po to griežtai ir kaltinamai dūrė savo didžiuliu smiliumi į Paulą:

— Jis rašo, kad aš tai pasakiau?

— Žinai, Abraomai, aš dabar nepamenu, kuris iš jūsų tai sako.

— O, tai privalai įsiminti!

Tai jį paveikė labai stipriai.

— Taip, arba jis rašo, kad tu pripažįsti kančią kaip tobulėjimo galimybę, arba kad tu neigi tai.

— Abu variantai vienodai melagingi, — pasakė jis purtydamas galvą. — Tokia pat baisi melagystė.

Jis metė ilgesingą žvilgsnį į vyno spintą, palaimingąją pastoriaus Benikės šeimos brangenybę.

— Tau negalima to skaityti! Be to, jis rašo, kad, pats to nežinodamas, esi krikščionis.

— Negali būti?

— Pietums gausi neapolietiškų spageti, — perėjo ji. — Ir taurę raudono vyno.

— Man reikia viso butelio, — pareikalavo jis.

— Gavau prie spageti nuostabaus Parmos sūrio. Bet prieš pietus tau reikia truputį pagulėti.

Verneris paklusniai nutipeno į miegamąjį. Net nepažvelgęs į laikraštį.

Po dviejų dienų Verneris sutiko gatvėje Ligorą. Modernistas buvo energingas, šviesus, šviežiai nupraustu kūnu po mažu, dvigubu smakriuku, būtent taip, kaip pridera tikram dvasios žmogui. Jis buvo įpusėjęs ketvirtą dešimtį.

„Velnias griebtų jaunimą, kuris dabar išaugo! — pamanė Verneris. — Reikia pasikalbėti apie tai su Paula“. Staiga jis prisiminė, kad apie jaunimą jis kalbėjosi su Jokiumu vieną iš tų vakarų, prieš pastarajam iškeliaujant Anapilin. Vidury gatvės jis stipriu, griaudėjančiu bosu šūktelėjo Ligorui. Vernerio balsas dėjo kaip patrankos šūvis ir akimirkai sutrikdė visą eismą pagrindine gatve.

Ligoras žingsniavo paskendęs giliose religinėse mintyse, ir pirmąją akimirką pagalvojo, kad jį pašaukė Dievas. Valandėlę atrodė, kad tramvajai ir automobiliai grindiniu rieda visai be garso. Po to griaudėjančio šūksnio visas didmiestis mirtinai nuščiuvo. Bet netrukus jis pastebėjo aukštą, gandrakojį vyrą, kuris artėjo link jo iš kitos gatvės pusės, ir Ligoras suvokė, kad jį pašaukė senasis Verneris. Gandras iš tolo dūrė į jį ilgu, juodu skėčiu.

— Kokių ten atgyvenų prirašėte apie mane! — sušuko jis per gatvę.

Ligoras pajuto žmonių žvilgsnius ir suprato, kad jo veidas išraudo. Kad nekeltų daugiau susidomėjimo, jis pasileido kaip kulka per važiuojamąją dalį. Verneris pasitiko jį prie šaligatvio krašto.

— Neturite teisės šitaip rašyti apie kančią, — pradėjo jis. — Tai netiesa.

Rudenėjančioje saulėje jis mosikavo ilgu, ką tik pridegtu cigaru. Atmetęs galvą atgal, Ligoras vėpsojo į jį.

— Ar jūs nepripažįstate skausmo kaip tobulėjimo galimybės? Nesutinkate, kad kančia yra verčiamoji jėga?

Balsas buvo liūdnas ir priekaištaujantis. Vunderkindas visiškai buvo nusivylęs Verneriu. Pastarasis nusivalė pensnė, tuo tarpu dūmai iš cigaro palei veidą kilo į viršų.

— Visų pirma, — prakalbo jis, — aš iš viso neprivalau pripažinti kančios. Kad ir kaip būtų gaila, ji egzistuoja nepriklausomai nuo mano pripažinimo. Pagalvokime, pavyzdžiui, apie Estiją, kurios gyventojų skaičius nuo karo pradžios sumažėjo septyniasdešimt penkiais procentais. Nemanau, kad pripažindamas skausmą tobulėjimo galimybe, galiu kam padėti.

Ligorui pavyzdys pasirodė visai nevykęs ir ne vietoje, nes jis buvo fanatiško antikomunizmo priešininkas. Ligoras troško nutiesti tiltus. Bet Verneris tęsė:

— O antra, aš nesu svetimavęs su amžinybe ir ateityje stengsiuosi to išvengti. Tikiu, kad šiuo atžvilgiu mirsiu skaistus, nes esu jau per senas. Jei užmegzčiau kokius santykius su skausmu, tai mane įpareigotų ne pagal mano galią. Nė vienas iš mudviejų neturim patirties diskutuoti apie kančią, iš to seka, kad pirmiausia turėtume pripažinti kitų kančią kaip naudingą ir vaisingą — arba, Jūsų žodžiais kalbant, kaip tobulėjimo galimybę — o toks požiūris, mano supratimu, yra ypatingai atstumianti svetimavimo forma.

Baigęs kalbėti, Verneris dėbtelėjo į pašnekovą. Jis pamatė, kad vunderkindas nesigaudo, apie ką jis kalba.

— Ką turite galvoje sakydamas „svetimavimas“? — paklausė Ligoras.

— Neįpareigojantys santykiai.

Nilsas Ligoras pažvelgė į jį. Žydros akys susiaurėjo apvaliame veide. Dabar jis puikiai suprato, ką Verneris turėjo galvoje.

— Nemaniau, kad Darbo partijos inteligentija turi tokias stiprias moralines idėjas! — atsakė jis.

— Paklausykite! — pyktelėjo Verneris, išsitraukdamas cigarą iš lūpų: — Kad nebūtų nė vieno pikto žodžio apie Darbo partiją! Bent jau ne iš Jūsų! Karališkoji norvegų darbo partija dar nuo 1936-ųjų tebelaiko abitūros egzaminą, tad, manau, jau atėjo laikas atidžiau pažvelgti į rezultatus. Žinoma, mes — taip, aš vis sakau „mes“, vis dar sakau „mes“! — pridarėme daug klaidų ir neišlaikėme daugelio egzaminų. Juodžiausiai ėjosi su norvegų kalba ir bendrąja ekonomika. Taip pat ir su elgesiu, stropumu ir tvarka. Niekas neišlaikyta! Dar baisesni rezultatai Hanso Jakobseno Sūrio srityje. Bet visumoje egzaminų rezultatai visgi nėra tokie blogi, kaip manote.

Nesupratingu žvilgsniu Ligoras pažvelgė į jį.

— Hanso Jakobseno Sūris?

— Argi nežinote Hanso Jakobseno Sūrio? Tai baisu!

— Ne?

— Negi nežinote, kad socializmas Norvegijoje prasidėjo su Hanso Jakobseno Sūriu?

— Ne.

Pačiupęs už rankos, Verneris nusitempė jį nuo šaligatvio į parkelį tarp medžių. Tada jis pasilenkė ir, pražiojęs burną bei atvėpęs apatinę lūpą, įsistebeilijo į pašnekovą.

— Argi nesate skaitęs Vergelano, kur jis pasakoja, kaip eidamas pro šalį, pamatė ant sniego sėdintį darbininką Hansą Jakobseną ir valgantį silkę su sausa duona? Iš pradžių jis suvalgė skanią silkę, o po to sausą duoną.

— Prasti šiandien pietūs, Hansai! — prašnekino jį Vergelanas.

— O! Ant duonos toks skanus sūris! — nesutiko Hansas Jakobsenas.

— Ką? — pasimetė Vergelanas. — Nematau ant tavo duonos nei sviesto, nei sūrio — nieko kita, tik sniegą.

— O ne! — atsakė Hansas Jakobsenas, pirštu rodydamas į kiek tolėliau dirbančius kalinius. — Turiu puikiausią sūrį ant duonos! Turiu laisvę!

— Negi tikrai nesate girdėjęs šio nedidelio, gražaus pasakojimo?

Vunderkindas suraukė savo gražią nosytę.

— O taip! — atsakė jis, — tikriausiai esu kažkada ją girdėjęs. Vergelanas literatūros istorijoje yra perdėtai iškeltas. Lygiai taip pat kaip Ibsenas ir Hamsunas išpūsti užsienyje.

Verneris tik tęsė savo kalbą:

— Taigi, su Hanso Jakobseno Sūriu mums nepavyko. Tas pat ir su metafizika bei teorine religija. Čia Jūs visiškai teisus. Su visuomenės mokslais bei verslo dėsniais irgi. Stropumą ir tvarką esu jau aptaręs. Bet...

Jis grasinančiai pamojavo iškeltu pirštu:

— Praktinėje religijoje Darbo partija nustebino pribloškiančiais rezultatais. Mes pasirūpinome našlėmis ir našlaičiais ir pilnai įvykdėme žodžius „Visa, ką gera padarai mano vaikams, padarai ir man“! Tai turėtumėte įsiminti, jei esat toks religingas! Priešingai nei dešinieji ir kairieji, o ypač — Krikščionių liaudies partija, Darbo partija yra religinga. Jei praktinės religijos egzaminą būtų tekę laikyti Krikščionių liaudies partijai, jie būtų visiškai apsikvailinę!

Vunderkindas jau seniai buvo nusigręžęs nuo jo ir žvilgčiojo į universiteto laikrodį.

— Ne! — suriko Verneris. — Taip lengvai neišsisuksite! Ar žinote, kas buvo Hansas Jageris?

— Taip.

— Ką gi, — atsiduso Verneris, pirštu rodydamas į „Grandą“53.

— Sėdėdavome ten, drauguži, pirmame aukšte, Ibsenas sėdėjo antrame. Ar žinote, kad anarchistas Jageris buvo geras Hėgelio žinovas? Jis buvo aistringas Hėgelio idėjų šalininkas. Štai, dabar žinote tai! Ir žinote, ką jis dažnai kartodavo? — Metafizika! Jis sakydavo: Metafizika arba savižudybė! Norvegiškas radikalizmas pasaulio šviesą išvydo su šūkiu „Metafizika arba savižudybė!“ Ir čia mes, žinoma, išlėkėme iš egzamino, — jis vėl atkišo pirštą į Ligorą: — Jėgeris buvo geras anarchisto ir rašytojo Raimondo Vrobeko draugas, to, kuris vėliau išvažiavo į Aliaską ir tapo aukso ieškotoju, tokiu būdu norėdamas paremti revoliuciją. Ten jam, vargšeliui, kažkas nutiko. Jis buvo puikus vyras.

Verneris užmetė akį į švieseles, žybčiojančias tarp didelių, pageltusių kaštonų vainikų. Vunderkindas bandė išsisukti. Verneris jį pamiršo.

— Taigi, taigi, — atsiduso Verneris. — Keliaukite sau. Viso geriausio. Bet kažkada ateityje valstybė pripažins metafiziką ir tada papūs visai kiti vėjai. Tikėkit manimi!

Jie išsiskyrė nemaloniai.

Stovėdamas po didžiuliais medžių vainikais, Verneris jautėsi neapsakomai tuščias ir nelaimingas. Dėl valstybės ir metafizikos jis jau nebebuvo toks tikras. Jis niekuo nebebuvo tikras.

„Velnias, — nusikeikė jis tyliai, bet nuoširdžiai. — Velnias!“

Nusiėmęs pensnė, jis gerai ją nublizgino ir vėl užkabino ant nosies. Niekam taip ir neteko sužinoti, kas nutiko Vrobekui toje indėnų šalyje. Jis pasijuto be galo susenęs.

Tebestovėdamas vietoje, Verneris kišenėje apgraibomis ieškojo lapelio su adresu. Per pokalbį su Ligoru jam tai buvo visai išgaravę iš galvos. Be to, jis visai nebenorėjo niekur eiti. Ne dabar. Galiausiai sugrabaliojęs popiergalį, jis pasitaisė pensnė ir, atkišęs lapą, perskaitė. Kartodamas adresą mintyse, jis patraukė toliau. Kelias buvo netrumpas.

Viskas buvo taip painu, kad jam tikriausiai reikėjo pasigauti taksi. Bet galiausiai jis atsikapstė, nors buvo ir gana vėlu.

Valandėlę jis stovėjo, dėbsodamas į didžiulį keturaukštį pastatą. Jį gerai žinojo nuo senų laikų. Argi tik ne čia buvo įkurta pirmoji laivo savininko Ego Mindės stiuardų mokykla? Puikus pastatas, bet labai senas, akivaizdžiai senas. Prie jo augo nedidukas parkelis, kas, žinoma, labai gerai tiko vaikams.

Jis įėjo į vidų ir keiksnodamasis pražingsniavo per visą ilgą koridorių pirmajame aukšte. Ką, šitie idiotai negali išsikabinti lentelės su užrašu „Mokytojų kambarys“ arba „Raštinė“? Paeiliui jis beldėsi į visas duris. Galiausiai kažkas atsiliepė, ir Verneris įėjo į vidų.

Jis pataikė į mokytojų kambarį, kur sėdėjo jaunas vyriškis su akiniais ir atgal sušukuotais plaukais. Jis buvo labai žemas, gana smulkaus sudėjimo, su į akis krentančia kuprele ant nosies.

— Velniška mokykla! — nusikeikė Verneris. — Negi negalite išsikabinti užrašų, kad nereiktų kaišioti nosies į Jūsų tualetus?!

— Nebūtina, — atsakė jaunas vyras ir pakilo. — Vis tiek tuoj bankrutuosime, ir už tų užrašų niekam nebeteks sėdėti.

Verneris pasibaisėjęs žvilgtelėjo į jį.

— Neturite šitaip kalbėti! — papurtė galvą jis. — Būtų labai skaudu, jei neįstengtumėte išsilaikyti.

Iš esmės tas jaunuolis jam labai patiko, ypač dėl svetimkalbės intonacijos.

— Aš esu Verneris. Abraomas Verneris.

Kitas irgi prisistatė.

— Velnias, kas per vardas! — nusistebėjo Verneris.

Jis kiek susimąstė:

— Tai, ką pasakėte apie savo finansus, yra baisu. Mokymo sistema šiuo metu visiškai išsigimė. Ar pažįstate jaunąjį Ligorą? Iš mokyklos dabar turbūt niekas nebeišeina pilno proto.

Mokytojas pamojo ranka į pintą kėdę ir Verneris prisėdo.

— Taip, — pradėjo jis. — Atėjau čia, nes esu savo seno draugo, studijų draugo, direktoriaus Jokiumseno literatūrinio palikimo vykdytojas. Ir reikalas tas, kad paskutiniuose savo užrašuose jis nuolat mini mažą berniuką, vardu Jūnas. Aš, savaime suprantama, negalėjau tuo mažyliu nesusidomėti. Todėl ir atsekiau čia jo pėdomis.

Jis kaltai žvilgtelėjo į mokytoją:

— Suprantate, Jokiumsenas labai daug rašo apie tą mažąjį Jūną. Turbūt jo sąlygos buvo nekokios. Negalėjau nusiraminti, kol nežinojau, kaip jam sekasi.

— Jūnui sekasi gerai. Jis puikus vyrukas. Tikrai džiaugiamės, kad priėmėme jį. Šį rudenį jis perėjo į trečią klasę.

Tą akimirką subirbė telefonas ir tas jaunas vyriškis keistu vardu pakėlė ragelį.

„Paula apsidžiaugs, — pagalvojo Verneris, — kad Jūnui viskas gerai. Jau buvo laikas! Vargšas berniukas“.

— Taip, klausau! — sušuko mokytojas į ragelį.

... ...

— Taip taip, čia.

... ...

— Aš vardu Marksas. Čia dirbu mokytoju.

... ...

— Šit kaip? Ne, bijau, kad tai neįmanoma. Mes dabar beveik neturime vietų.

... ...

— Mokykla tiesiog perkimšta.

... ...

— Taip, tai tiesa.

... ...

— Ne, mes nesinaudojame vadovėliais.

... ...

— Vaikai patys daro knygas.

... ...

— Taip, manau, kad tai gerai.

... ...

— Taip, esu juos matęs.

... ...

— Taip, baisu!

... ...

— Siaubingi!

... ...

— Tiesiog sunku patikėti, kad tai tiesa.

... ...

— Taip. Vargšai vaikai.

... ...

— Tai Jūs tikrai norite, kad jūsų vaikas lankytų šią mokyklą?

... ...

— Bet Jūs juk visai nieko nežinote apie mokyklą. Pavyzdžiui, mūsų egzaminų rezultatai nėra džiuginantys.

... ...

— Taip, savaime suprantama, kad tai neturi jokios reikšmės.

... ...

— Jo vardas Birgėris?

... ...

— O taip, aišku. Tai jis trečiokas?

... ...

— Gaila, bet trečia klasė sausakimša.

... ...

— Mokysite jį pats?

... ...

— Žinoma, galiu pasidomėti tuo, bet nieko neprižadu. Mokykla užkišta.

... ...

— Ne, dvigubas mokestis nieko nepadės.

... ...

— Ne, čia nėra jokių nustatytų mokesčių už mokslą.

... ...

— Savaime suprantama, kiek galėdami spaudžiame tėvus.

... ...

— Žinoma, visur yra ribos.

... ...

— Ne, nemanau, kad tai teisinga.

... ...

— Pagal galimybes. Kai kurie nieko nemoka, kai kurie moka dalį, yra tokių, kurie moka labai daug. Labai daug.

... ...

— Taip, malonu, kad tai sakote, dr. Kopfeltai, bet bijau, kad tai nedaug ką pagelbės.

... ...

— Taip, o taip. Tai tiesa. Toje klasėje yra berniukas, vardu Jūnas.

... ...

— Negali būti! Ar tai tikrai tiesa?

... ...

— Taip, visada labai gerai, kad klasiokai kartu praleidžia laisvalaikį. Jo klasės mokytojas yra Bakas.

... ...

— Jei luktersite, dr. Kopfeltai, užsirašysiu kai kuriuos duomenis.

... ...

— Birgeris Kopfeldas? Vaikiškos ligos. Kaip su tais reikalais?

... ...

— Taip. Taip. Tymai, raudonukė ir...?

... ...

— Tikrai? Daugiau nieko?

... ...

— Taip, žinoma, niekada negali būti tikras.

... ...

— Kaip sakėte, dr. Kopfeltai?

... ...

— Manote, kad jis negabus tam? Ką gi.

... ...

— Sakote, žemiau normalaus lygio?

... ...

— Kaip ir Jūs?

... ...

— Taip, bet Jūs juk puikiai susidorojote.

... ...

— Tikrai? Ką Jūs sakote!

... ...

— Mokykloje? Taip!

... ...

— Ne, tai ne taip svarbu. Ibsenas juk per baigiamuosius neišlaikė trijų dalykų.

... ...

— Tikrai? Jis labai padūkęs?

... ...

— Aukštos įtampos laidus?

... ...

— Sunku net patikėti, kad vaikams taip pasiseka!

... ...

— Ant paties stogo?

... ...

— Penktame aukšte? Taip, tai juk baisiai aukštai.

... ...

— Nuostabu, kad jis toks geras plaukikas.

... ...

— Tikrai? Neapkalbinėti?

... ...

— Taip, aš tikrai sutinku.

... ...

— Visada atvirai, nesvarbu, ką jis begalvotų?

... ...

— Taip, ir aš manau, kad drausmė turi būti vidinė, kitaip ji nebus tikra.

... ...

— Apsvarstysime šį klausimą ir tada aš susisieksiu su Jumis.

... ...

— Padėti silpnesniems. Taip, tai skamba puikiai. Aš paskambinsiu Jums, dr. Kopfeltai.

... ...

— Myli gyvūnėlius?

... ...

— Taip, esu skaitęs tą straipsnį apie viščiukus. Kai bus tiksliai nutarta, paskambinsiu Jums.

... ...

— Tikrai? Jam taip patinka dainuoti?

... ...

— Taip, mes labai daug dainuojame ir grojame. Bet aš paskambinsiu Jums, kai bus kas nors nuspręsta. Tačiau sunku ką nors prižadėti.

... ...

— Tikrai? Tai jo motina labai muzikali? Jums tereikės laukti kelias dienas. Paskambinsiu neatidėliodamas.

... ...

— Taip, tai gryna tiesa, kad mes nesinaudojame tokiais vadovėliais.

... ...

— Ne, apsaugok Viešpatie! Nėra už ką.

... ...

— Taip, aš paskambinsiu.

Marksas padėjo ragelį. Verneris žvilgtelėjo į jį ir atsikrenkštė. Jis patrynė pensnė į nosinę.

— Tas dr. Kopfeltas yra tikrai nuostabus vyras, — ištarė jis. — Esu įsitikinės, kad tokie ryšiai atneštų Jums daug džiaugsmo.

— Tikrai?

— Taip, be abejo.

Prasivėrė durys ir Verneris pamatė šešiasdešimtmetį vyrą žilais, susivėlusiais plaukais, be apykaklės. Jo kelnės buvo nelygintos, o iš po atsisagsčiusios liemenės kyšojo ištinęs pilvas. Veidas apvalus ir trykštantis raudoniu, galva didžiulė, akys mėlynos ir vaiskios. Jis atrodė kaip milžiniškas pirmokėlis, visą naktį išmiegojęs su drabužiais.

— Tai Bakas, — pristatė Marksas, — Jūno klasės mokytojas.

Tada jis atsisuko į Baką:

— Tai Abraomas Verneris. Abraomas Verneris yra artimas direktoriaus Jokiumseno draugas.

Nespėjus Verneriui kilstelėti, Bakas jau stovėjo šalia. Jis uždėjo ranką Verneriui ant peties, o kita stipriai patapšnojo jam per nugarą. Verneriui net nukrito pensnė, bet ji pakibo ant virvelės. Jis jautėsi visai sutrikęs. Tada jis pačiupo ano ranką ir pakratė ją.

— Negali būti! — užriaumojo tas. — Argi Jūs tikrai direktoriaus Jokiumseno draugas? Tai buvo didelis žmogus, svarbus žmogus. Tada Jūs esate čia laukiamas!

Atsitraukęs per žingsnį atgal, jis spinduliuodamas kaip vaikas nužvelgė Vernerį.

— Dieve mano! Argi Jūs tikrai Jokiumseno draugas? Tokių kaip jis turėtų būti daugiau. Jokiumsenas yra geriausias žmogus iš mokyklos istorijos. Prieš jį mes tik mažos ir niekingos būtybės. Jei tik Jokiumsenas būtų galėjęs ką pakeisti!...

Raudonas, didžiulis veidas virš kampuoto kūno beveik visai išblyško.

Po viso to, ką Jokiumui teko išgyventi po mirties, Verneriui, suprantama, pagyrimas neatrodė perdėtas. Jis pajuto, kad tai nėra įprastas jubiliejinis ar pomirtinis aukštinimas. Verneris dar labiau sulinko per nugarą, o jo pečiai pradėjo krūpčioti. Raukšlėtas veidas persikreipė, o didelė, pravira burna su atvėpusia lūpa pradėjo virpėti. Staiga jis pasisukęs atkišo jiems nugarą ir, išsitraukęs nosinę, prispaudė ją ten, kur prieš Bako apkabinimą buvo pensnė. Valandėlę jis sėdėjo šitaip, atgręžęs jiems nugarą. Po to vėl atsisuko, o didžiulę baltą nosinę paslėpė kišenėje.

„Jokiumai! Jokiumai!“ — skambėjo jame. Atrodė, kad Jokiumas kartu su jais yra kambaryje ir sklando virš jo galvos. Dabar Jokiumo triūsas išsipildė, atsirado, kas supranta jo darbą ir norus. Verneris pasižiūrėjo į jauną vyrą su akiniais. Kažkas juk turi toliau tęsti Jokiumo estafetę! Šis vaikinas buvo mažas ir smulkus, bet tiesių pečių, todėl visgi atrodė stiprus ir tvirtas. Jis tikriausiai galėtų atlaikyti smūgius. Jo žvilgsnis irgi buvo ypatingas. Tik vienas velnias žino, ką jis yra išgyvenęs!

Verneris parodė pirštu į Marksą:

— Turi saugoti savo sveikatą! — ištarė jis.

Tada jis pasuko galva į Baką:

— Ar Jūs pažinojote Jokiumą?

— O ne, — atsakė Bakas liūdnai. — Asmeniškai jo nepažinojau. Bet prieš mirtį mes šiek tiek susirašinėjome.

— Ką? — sušuko Verneris.

— Pabaigoje mes bendravome laiškais.

Verneris paėmė jį už rankų.

— Dieve mano! Tai Jūs esate tas pasiutęs Bakas. Ar žinote, kad Jokiumsenas labai vertino Jūsų laiškus? Jei čia galima kalbėti tokiais didingais žodžiais, tai jie buvo jam paskutinė paguoda. Turbūt žinote, kad jį nugalabijo salamandros?

Bakas buvo priblokštas. O Verneris tik be perstojo spoksojo į jį.

— Oi oi! Tai nudžiugins Paulą!

Jis paleido Bako rankas.

— Suprantat, Paula yra mano žmona. Tai ponia Verner.

Jame netilo kovos daina: „Jokiumai, susilauksi savo prisikėlimo!“

„Man nereikia, po velnių, jokio prisikėlimo!“ — staiga atkirto Jokiumo balsas.

„O ne! — priešinosi Verneris. — Tai turi būti, Jokiumai! Ne tarp svetimų žmonių — mes jau per seni, kad tai mums rūpėtų, tau to nereikia. Prisikėlimas bus tai, kad kažkas toliau tęs tavo estafetę“.

Tada jis vėl prakalbo garsiai:

— Bet kodėl gi, po velnių, negalėjote laiškuose parašyti savo adreso? Jokiumas išmetė visus vokus, tad man atiteko tik viduriai. Suprantate, aš tvarkau visus jo popierius. O tai nelengva, nes jis buvo viską taip sujaukęs!

Juos nutraukė Marksas:

— Bakai, į tavo klasę ateis naujas vaikas. Vienas Jūno draugas. Bet pas tave juk nebėra nė centimetro tuščios vietos?

Verneris iškėlė pirštą.

— Tai nepaprastai puikus mažylis. O dr. Kopfeltas yra nepaprastas vyras.

Jie susižvalgė.

— Ir jie turi nepaprastai daug pinigų. Kaip senas socialistas, noriu patikinti Jus, kad pinigų neturite baidytis. Ir tokiu atveju, kai toks nepaprastas turtas egzistuoja kartu su tokiu pat puikiu mąstymo būdu, ryšiai gali teikti daug džiaugsmo. Koks gi šiandien būtų socializmas, jei nebūtume galėję atsiremti į šeimos turtą?

Be to, dr. Kopfeltas yra labai temperamentingas, aistringas žmogus. Senasis dr. Kopfeldas, jo tėvas, irgi buvo nuostabus vyras, žmogus, visada ištęsintis savo žodį. Bet kartais jis parodydavo ir staigų savo temperamentą. Tai buvo energingas žmogus.

Verneris parsivedė Baką namo pietums. Dėl Paulos.

Taigi Birgeris perėjo į Jūno klasę naujoje mokykloje.

Ir Jūnas, ir Birgeris matė, kad Bakas yra kažkoks keistas. Tą vakarą pas Vernerį jis buvo gerai įkaušęs, o po to visą rudenį labai dažnai rytais vėluodavo į pamokas, todėl jo klasei tekdavo stovėti ir laukti, kai kitos klasės jau seniai būdavo suėjusios į vidų. Jis daug kur labai skirdavosi nuo kitų žmonių — buvo neįmanoma to nepastebėti.

O čia dar buvo ir Ulrikas. Visų pirma buvo Ulrikas.

Jis be jokių abejonių buvo blogiausias vaikas pasaulyje. Jūnas kalbėdavosi apie tai su Birgeriu.

— Vargšai tie, kurie tokie blogi, — sakydavo Birgeris. — Jiems tai nebekelia jokio džiaugsmo.

Ir Ulrikui tikrai iš to nebebūdavo džiaugsmo, išskyrus tai, kad jis galiausiai tapo visos mokyklos skaudžiausia vieta, nelaimių ir katastrofų centru. Iš jo buvo tikimasi visko ir su baime laukiama tos dienos, kai jam nebepakaks vien tik daužyti mažesnių vaikų dantų, kankinti katinų ir šunų ar padeginėti sodų bei parkų. Ne vienas mokytojas su džiaugsmu neįsileisdavo jo į savo pamokas, nė vienas vaikas nesugebėjo su juo draugauti. Jo nebijojo tik vienas Bakas. Nuo pat pradžių berniukas ėjo į jo klasę, ir jau po kelių dienų Bakas surado vienintelį galimą būdą su juo susitvarkyti: laikyti jį už rankos arba užsikelti ant kupros. Todėl Ulrikas atrodydavo kaip tikras angeliukas, jei tik šalia būdavo Bakas, ir Bakas pats beveik nebegalėjo įsivaizduoti, kad Ulrikas gali būti kitoks.

Kai įvyko gaisras, jis buvo laikęs jį už rankos jau du su puse metų ir toliau ketino tai daryti. Jie tarsi buvo suaugę išvien.

Ir Jūnas, ir Birgeris, ir visi kiti klasiokai akivaizdžiai matė, kaip Ulrikas pasikeisdavo, būdamas šalia Bako. Ir nė vienas iš jų nemanė, kad toks begėdiškas dėmesys vienam mokiniui yra neteisingas. Jie nujautė tai, kuo Bakas buvo visiškai tikras — jųdviejų ryšys buvo vienintelis plonas siūlelis, siejantis Ulriką su žmonija. Ir Bakas kiek galima ilgiau stengėsi išgelbėti jį nuo beprotnamio.

Birgeriui sekėsi maždaug taip pat kaip ir Jūnui. Po kelių dienų mokykloje jis irgi džiugiai šokinėjo aplink Baką ir anksti atsirasdavo mokyklos kieme. Po mokyklos laiką daugiausia praleisdavo kartu su Jūnu: ieškodavo nuotykių mieste arba žaisdavo prabangiame savo kambaryje.

Žvirbliukas seniai buvo pasveikęs ir išskridęs savais keliais.

Jūreivis rudenį vis apsilankydavo mokykloje. Spalio mėnesį Marksas buvo paprašęs, kad jūreivis pavaduotų jį geografijos pamokose vyresnėse klasėse.

Marksą vėl buvo apėmęs priepuolis, nors ne pats baisiausias, bet to pakako, kad jis, prirakintas prie lovos, turėjo gulėti savo kambaryje. Norėdamas pergalėti baimę, kai užeidavo priepuolis, jis neretai slapta gurkštelėdavo Bako degtinės. Ne per daugiausia, tris keturis stikliukus, kai sutemdavo, o jis negalėdavo užmigti.

— Tai neįmanoma, — priešinosi jūreivis. — Aš filologas, ne tiksliųjų mokslų žinovas. Geografija ne mano dalykas.

— Taip, bet juk esi buvęs Arabijoje, — pasakė Marksas nesuprasdamas ir stengdamasis kalbėti visai ramiai.

— Žinoma, — atsakė jūreivis. — Žinoma, kad esu buvęs Arabijoje. Bet tai juk visai nesusiję su šiuo reikalu?

— Tai man būtų labai didelė paslauga, — tikino Marksas, — jei tik pravestum tas mano pamokas. Aš jaučiuosi nelabai gerai.

Kitiems matant, jis dabar beveik niekada nebeverkdavo. Daugiausia tik naktimis.

— Po poros dienų vėl būsiu ant kojų.

Jūreivis perėmė geografijos pamokas, kuriose jis rėmėsi ne savo dėstytojavimo, bet jūreivystės laikų patirtimi, kai laisvu nuo plaukiojimo metu lankėsi pasaulio turguose ir ant kupranugario jodinėjo po dykumą. Kaip įrodymą, kad tikrai ten buvo, į pamoką jis atsinešė augalą iš dykumos, dar nuo tų laikų sausai išgulėjusį lagamine. Tai buvo nedidelis, tamsiai rudas kamuoliukas, panašus į odos ir sudžiūvusios žolės mišinį. Jis buvo susisukęs kaip kumštis ir lengvas kaip popierius. Šis dykumų augalas buvo ypatingas tuo, kad, žemei išdžiūvus, jis galėdavo susitraukti ir susisukti. Jis virsdavo visiškai apvaliu kamuoliuku ir pasidarydavo lengvas kaip šienas. Jis pakildavo kartu su vėju ir šimtus kilometrų skersai išilgai skrajodavo po Arabijos ar bet kurią kitą dykumą. Taip be vandens ir maisto jis galėdavo išgyventi dešimtmečius, net iki penkiasdešimt metų. Jūreivį stebino tai, kad augalų pasaulyje gali egzistuoti tokia elgsena. Vos tik patekęs į oazę ar kur kitur prie vandens, jis išsikerodavo, suminkštėdavo, įgaudavo kaušelio formą, suleisdavo šaknis ir sužaliuodavo. Jis buvo taip prisitaikęs prie dykumos temperatūros, kad kas kartą, prieš atgaivinant jį iš mirusiųjų, geriausia būdavo jį įkišti į verdantį vandenį. Tada jis akimirksniu pražysdavo. Jūreivis, visiems mokiniams matant, klasėje apipylė augalą kunkuliuojančiu vandeniu, ir kamuoliukas išsitempė, išsitiesė kaip išsitiesia suspaustas kumštis. Per savo pirmąją geografijos pamoką jūreivis daugiau beveik nieko ir nespėjo papasakoti. Po to jis viską atkartojo Marksui.

— Nuostabu! — žavėjosi Marksas. — Taip ir turi būti. Vietoj geografijos tu pravedei botaniką, bet iš esmės tai juk yra tas pats dalykas.

Jūreivis dar turėjo kelias geografijos pamokas, tiksliau, geografijos dienas su ta pačia klase ir pripasakojo daugybę apie kupranugarius bei pačią šalį. Netrukus jis pastebėjo, kad geografija kaip dalykas turi išskirtinę vietą — ji susideda iš zoologijos, botanikos, istorijos, o kalbant apie kai kurias šalis, buvo natūralu panagrinėti ir kalbas. Jis kunkuliavo nesuvaržytoje laisvėje ir jautė didžiulį džiaugsmą nuo tokių pamokų. Pasirodo, visai nesunku šitaip natūraliai susieti skirtingus dalykus ir per vieną išaiškinti kitą. Kartu jis patyrė, kad kuo geriau jis pasiruošdavo pamokai ir kuo įdomesnius dalykus pasakodavo, tuo paklusnesni būdavo vaikai, nes jie buvo atviri ir domėjosi jo pasakojimais. Bet viską reikėdavo paruošti taip, kad faktai būtų išdėstomi pasakojime su veiksmu, tada visi dalykai, kuriuos vaikai turėdavo išmokti, atrodydavo kaip natūralūs elementai. Be to, vaikai daug geriau įsimindavo faktus, jei kiekvienas svarbus elementas būdavo susijęs su kažkokiu nuotykiu, anekdotu ar šiaip kokiu jiems įdomiu dalyku. Jis pastebėjo ir tai, kad vaikai yra pripratę prie tokio mokymo būdo ir kelia jam aukštus reikalavimus. Vienintelė šio metodo nelaimė buvo tai, kad tai reikalavo savarankiško ir labai nuodugnaus pasiruošimo.

Apie tai jis dažnai diskutuodavo su Marksu.

— Taip, — sakė Marksas, — iš tiesų mes nedarome nieko kita nei bet kuris kitas protingas žmogus, būdamas su vaikais. Tai ir yra vienintelis natūralus būdas juos mokyti. Neturime jokių kitų principų, tik šią patirtį. Bet tokios patirties galima pasisemti tik laisvose mokyklose.

Buvo pačios Kalėdų išvakarės, kelios valandos po mokyklos šventės. Jūnas su Birgeriu žaidė kartu. Jau buvo penkios valandos vakaro. Virš balto sniego kaip anglis juodavo dangus su daugybe ryškių žvaigždžių. Spaudė daugiau nei dvidešimt laipsnių šaltis.

Berniukai vis dar buvo netoli mokyklos.

Sniegu pro juos praslinko kažkas, lyg didelis katinas.

— Tai buvo Ulrikas, — tarė Birgeris. — Turbūt jis vėl iškrėtė kokią šunybę.

Ulrikas buvo ką tik išmestas iš mokyklos.

Jie nuėjo prie mokyklos, bet durys buvo užrakintos ir ten nieko nesimatė. Tada jie ėmėsi toliau statyti didžiąją sniego pilį. Kiek vėliau Jūnas vėl žvilgtelėjo į mokyklą. Stogas žvaigždžių šviesoje atrodė kaip didžiulis baltas kalnas.

— Kaip baisiai rūksta! — nusistebėjo jis.

Birgeris irgi pakėlė akis. Atrodė, kad dūmai iš visų kaminų nusėdo žemyn ir susitelkė ties stogo kraigu.

— Tikrai baisiai rūksta.

Po valandėlės pradėjo rūkti dar stipriau. Atrodė, kad kažkas apšviečia dūmus. Dūmai buvo rausvi ir gražūs, kaip kartais mieste nuo reklamos užrašų parausta garai ar rūkas.

Bet staiga Birgeris pradėjo šaukti.

— Ten gaisras! — klykė jis.

Galvotrūkčiais jie nudūmė prie seno medinio pastato ir pradėjo belstis. Jie skambino ir daužė duris. Bet niekas jų negirdėjo. Ir niekas neatidarė.

— Jų nėra viduje.

Valandėlę jie nesuvokė ką daryti. Buvo aiškiai matyti, kad dūmų vis daugėja. Beveik kartu jie prisiminė jūreivį. Abu žinojo, kur jis gyvena ir nusprendė, kad vienas iš jų turi pasilikti prie mokyklos.

Birgeris nubėgo, o Jūnas pasiliko.

Nubėgęs kelio gabalą, Birgeris stabtelėjo ir pasuko lanku. Tai užtruko kelias minutes. Po to jis vėl grįžo į tą patį kelią, vedantį pas jūreivį.

Jūnas vienas stovėjo ant sniego. Dūmai vis labiau raudo.

Bet prieš tai įvyko keli dalykai, apie kuriuos būtina papasakoti.

Prieš kelias dienas Ulriką išmetė iš mokyklos. Jis kaip žvėris užpuolė vieną mergytę iš žemesnės klasės. Ir Marksui buvo paskirta užduotis priversti Baką paklusti mokyklos ir mokytojų sprendimui.

Jie stovėjo Bako kambaryje palėpėje.

— Ar turi ką nors apie riterių įstatymus? — pasiteiravo Marksas.

— Tai ką, kalbėsi apie Parcifalį?

— Ne, tik apie viduramžius.

— Taip, turiu dvi senas vokiškas knygas apie tai.

Jis ištraukė jas iš knygų lentynos. Visas kambarys buvo nukrautas knygomis. Marksas paėmė knygas, bet nepasijudino iš vietos.

— Tai ko dar reikia?

— Ulrikas yra pamišęs. Ir pavojingas. Nebegalima leisti jam vaikščioti laisvėje. Bet kokiu atveju mes negalime prisiimti už jį atsakomybės.

— Mes jau esame prisiėmę atsakomybę. Negalime atiduoti jos kaip bulvių maišo.

— Jei Ulrikas liks čia, jis gali ką nors nužudyti. Viskas baigsis mirtina nelaime.

— Ne, — paprieštaravo Bakas. — Jis kaip tik gali ką nors nužudyti, jei mes jį išmesime.

— Mes nebegalime prisiimti atsakomybės.

— Kas gi tada ją prisiims? Mes turėsime atsakyti už tai, ką jis daro, netgi jei ir jis būtų išmestas.

Marksas nusišluostė akinius.

— Taip, — numykė jis, — bet tada...

— Norėjai pasakyti, kad tada niekas to nežinos? Vis tiek tai bus mūsų kaltė. Nes jis čia mokėsi.

— Padarėme daug klaidų, — tęsė Marksas. — Didžiausia iš jų buvo ta, kad priėmėme Ulriką. Jis jau seniai turėjo būti gydomas gydytojų, bet ypatingas tavo elgesys su juo privertė patikėti, kad mes sugebėsime jį pakeisti.

— Jis labai pasitaisė.

— Bet jis užaugo ir tapo pavojingesnis.

— Ulrikas išprotės, jei mes jį išmesime. Jau geriau, kad jis išmuštų vieną kitą dantį šiems aplink trypiantiems vaikigaliams.

— Ulrikas pamišėlis.

— Ulrikas yra genijus. Jis pats gabiausias iš visų vaikų, kuriuos pažinojau, o jų buvo tikrai nemažai.

— Jei galėtum laikyti jį už rankos ištisą parą, tai gal ir susitvarkytume. Bet čia ne mirtiną pavojų keliančių visokių ulrikų namai. Čia yra pakankamai normali mokykla pakankamai normaliems vaikams su pakankamai normaliais mokytojais.

— Taip, — atsiduso Bakas. — Tu eini visų normalių mokytojų priekyje.

— Privalome pašalinti Ulriką.

— Kaip sekasi Ingridai? — staiga pasiteiravo Bakas. — Ar matei ją paskutiniu metu?

Marksas susigūžė.

— Nemačiau jos jau visą savaitę, — atsakė jis ir nudelbė akis. — Bet vieną dieną turime susitikti.

— Lenkiuosi nelaimingai meilei, trunkančiai jau šešerius metus.

— Ji išteka už kito, — pasakė Marksas.

— Taip, ir dar atves savo vaikus į tavo klasę.

Marksas vėl pakėlė į jį akis:

— Ar būtina būti tokiam kiauliškam?

— Tai ne aš kiauliškas. Tai gyvenimas.

— Klausyk! — pertraukė jį Marksas. — Juk kalbėjome apie Ulriką.

— Taip, kalbėjomės apie Ulriką. Ir aš nesutinku jo išmesti. Dėl paprasčiausios priežasties, kad jis gali sukelti nelaimę.

— Jis bet kokiu atveju užtrauks nelaimę. Anksčiau ar vėliau. Ir būtų geriau, jei jis tai padarytų kur nors kitur, ne čia.

— Atėjai paprašyti riterių įstatymų. Bet tau nebūtina jų skaityti, nes ir taip moki juos mintinai.

— Toks nelaimės laukimas tik naikina visą mokyklos egzistenciją.

— Nesąmonė! Mus naikina visai kas kita. Jei ši mokykla pasidarys panaši į kitas, ji tikrai sunaikins mus. Gyvenimas turi savo pusiausvyros dėsnius.

Ulrikas buvo išmestas iš mokyklos, ir tuoj pat po to vyko kalėdinė šventė su vaidinimais apie Adomą ir Ievą. Didžioji salė pirmame aukšte buvo pilna tėvų. Tarp svečių buvo ir Abraomas Verneris su Paula. Jūreivis sėdėjo pačiame priekyje, šalia Markso.

Paskutinėmis dienomis jis daug kartų turėjo pavaduoti Baką. Bakas kelias dienas buvo nedarbingas ir nepajėgė įeiti į kitas klases, išskyrus savąją. Jis turėjo pradėti šventę ir pasakyti įžanginę kalbą, todėl dabar sėdėjo prie pat scenos su labiau nei paprastai susiglamžiusiais drabužiais, susivėlusiais plaukais ir dar labiau išraudusiu veidu.

Verneris pasilenkė prie Paulos:

— Ar tau neatrodo, kad ant Bako galvos šiandien per daug vynuogių lapų?

Ji susirūpinusi žvilgtelėjo į jį:

— Ne, — atsakė ji, — man neatrodo.

Verneris akimirką buvo pasipiktinęs. Iš po žieminio švarko jis iškapstė laikrodį. Buvo tik šiek tiek po dvylikos.

Galiausiai Bakas pakilo ir tvirtai bei ramiai siaurais laiptukais pakilo į sceną. Salė nuščiuvo.

Už uždangos Jūnas su Birgeriu girdėjo kiekvieną jo žodį:

— Daugelis čia sėdinčių yra girdėję apie Toro54 kelionę pas Utgardo55 Loką56.

Mes žinome, kad Toro vyrams atkeliavus į Utgardloko pilį, jie buvo pakviesti pasivaržyti savo sugebėjimais. Bet visi pralaimėjo. Ką jie bedarė, niekas jiems nesisekė, ir Utgardloko vyrai tik garsiai kvatojosi iš jų. Viskas ėjosi blogai, visur jie pralaimėjo, viską jie darė blogai. Net ir pats Toras, stipriausias iš dievų, pasirodė labai prastai. Išvykdami iš Utgardo pilies, jie nebetikėjo, kad kada galės nugalėti Loko vyrus.

Tik vėliau jie suprato, kad rungtynių rezultatai buvo visai kitokie nei pasirodė ten. Toras neįstengė laimėti jėgos konkurso ir iki dugno ištuštinti Utgardloko rago, nes rago galas siekė patį didįjį pasaulio vandenyną, iš kurio jis turėjo gerti. Kai jis nurijo trečią gurkšnį, vandenynas nuseko visame pasaulyje per kelis pirštus, ir Utgardo žmonės perbalo iš baimės.

Kai Torui reikėjo grumtis su perkarusia sene Elde57, jis teįstengė sulaužyti jai vieną kelį, nes iš tiesų jis varžėsi su pačia senatve.

O kai Toras tepajėgė vos vos atplėšti nuo grindų vieną Utgardloko katino letenėlę, jis kėlė visą Midgardsormą58, ir pakėlė tiek, kad tas beveik paleido žemę.

Dievams Utgardo gyventojų juokas jau buvo visai nepanašus į juoką, o veikiau į siaubo šauksmą.

Ir kaskart, kai Toro žmonės laimėdavo, jie patys manydavo, kad pralaimėjo. Midgardsormas išaugo ir tapo baisiausiu iš visų slibinų, jis apjuosė visą žemę.

Tą patį dabar patiria ir žmonės, kai nori padaryti ką gera ir teisinga. Utgardlokas, Utgardo pilies karalius, naudojasi savo kerais ir tikina mus, kad pralaimėjome arba, kad tai, ką gali žmogus, yra taip maža, jog net neverta prasidėti. Nes Utgardlokas žino, kad jis laimės, vos tik žmonės praras ryžtą.

O iš tiesų yra taip, kad Utgardloko žmonės rėkia iš siaubo, kai mes pralaimime, neprarasdami ryžto.

Galbūt jums atrodo, kad tai keista advento kalba. Bet, visų pirma, dabar jūs pamatysite vaidinimą apie Rojų, kur gyvatė prisimeilina prie Ievos ir Adomo, o gyvatė yra artima Midgardsormo giminaitė. O be to, kai esi pakankamai senas, visi pasakojimai yra susiję su adventu.

Čia Bako kalba staigiai nutrūko ir prasidėjo vaidinimas.

Jūnas vaidino Adomą, pagrindinį vaidmenį. Bakas buvo taip nutaręs, nes, prieš paragaudamas uždrausto vaisiaus, Adomas irgi blogai skaitė. Tad viskas labai gerai tiko, nors vėliau, kai prasidėjo repeticijos, daug kas pasikeitė, kadangi repetuodamas vaidmenį, su Bako ir Birgerio pagalba Jūnas staiga pats pradėjo skaityti ir dabar tikrai skaitė daug geriau nei Adomas Rojuje. Tad obuolys, kurio Jūnas atsikando scenoje, jam buvo tikras mokslo vaisius.

Jis labai sėkmingai atliko savo vaidmenį, bet gyvatė vaidino blogai, nes berniukas, kuris turėjo vaidinti gyvatę ir nepaprastai tuo džiaugėsi, prieš kelias dienas buvo išmestas iš mokyklos, tad jo vaidmenį reikėjo perimti kitam. Tuoj pat po vaidinimo Bakas užlipo į viršų. Jūnas matė, kaip sunkiai jis lipa laiptais.

Tik likęs vienas po žvaigždėtu dangumi ir raudoniu švytinčiais dūmais, Jūnas suprato, kad Bakas nuėjo į savo kambarį miegoti. Valandėlę jis tik rėkė, stovėdamas ant sniego. Jis šaukė ir Baką, ir jūreivį, ir Marksą, bet niekas neatsiliepė. Jūnas vis labiau tikėjo, kad Bakas guli ir miega viršuje. Apibėgęs pastatą, jis bandė išspirti atsargines duris, bet jos buvo užrakintos ir jam nepavyko. Stovėdamas ant sniego pusnies, jis pravirko, nes Birgerio nebuvo, o jis vienas nieko negalėjo padaryti.

Visgi jis sugebėjo įsigauti į vidų. Išmušęs savo klasės vėdinimo angą, jis įstatė ten vieną koją. Pasikėlęs jis pamatė suolus klasėje. Stiklai nebuvo uždažyti nei kreida, nei baltais dažais. Tada jis vėl nusileido ir pradėjo ieškoti, kuo išdaužti langą. Sniegas byrėjo, buvo per daug šalta, kad galėtum suspausti kietą gniūžtę. Tik po valandėlės jis aptiko lazdą, su kuria ir išmušė stiklą. Tada įsikabarojo vidun.

Durys iš klasės į koridorių buvo neužrakintos, ir jis iš visų jėgų pasileido per koridorių ir laiptais į viršų. Jau pirmajame aukšte siaubingai atsidavė dūmais, o antrajame oras buvo sunkus ir kvėpuoti darėsi sunku. Pakilęs į trečią aukštą, jis išsigando. Baimė apėmė jį nuo pėdų ir kojų, rodėsi, kad padai prilipo prie grindų.

Ant laiptų tvyrojo tiršti kaip siena dūmai, tik retkarčiais ten žybteldavo, ir dūmai nurausdavo kaip degančios anglys. Kartais lyžteldavo aštrūs liepsnos liežuvėliai. Jūnas sustojo prie paskutinės laiptų aikštelės, nes už dūmų kilimo jautė besislepiantį didžiulį pavojingą ugninį žvėrį. Pirmą kartą gyvenime jis buvo taip išsigandęs. Jo kojos neatlipo nuo laiptų lentelių. Bet staiga jis pajuto, kad netoliese yra Bakas, ir kaip kulka pasileido laiptais.

Prie Bako durų dūmai kiek išretėjo. Nors labai griaužė akis, jis atsisuko ir pažvelgė atgal. Iš tos pusės liepsnos atrodė didesnės ir jis nesuvokė, iš kur jam buvo drąsos perbėgti jas. Atrodė, kad bežiūrint jos vis auga.

Durys buvo neužrakintos, o kambaryje tamsu. Užtrenkęs duris už nugaros, jis pasitrynė akis. Dabar jis pasijuto žymiai saugesnis. Pasisukęs nuskubėjo į kambarį. Čia jis lankėsi ne vieną kartą, todėl pataikė tiesiai prie sofos. Ten gulintis didžiulis, tamsus kalnas buvo Bakas, ir Jūno kūnu perbėgo palengvėjimas bei džiaugsmas pagalvojus, kad Bakas dabar ant kupros išneš jį laiptais.

— Bakai, — ištarė jis garsiai, bet miegantysis nepajudėjo. — Bakai!

Jis sušuko kelis kartus, bet anam nepajudėjus, pačiupo jį už peties.

— Bakai!

Jūnas kratė jį iš visų jėgų, bet Bakas neprabudo. Valandėlę jis stovėjo, nenutuokdamas ką daryti. Tada jis pagavo jį už susivėlusių plaukų ir pradėjo tąsyti. Jis pešiojo, kratė ir tampė iš visų jėgų, kai tuo metu kambaryje rinkosi vis daugiau dūmų, nors durys ir buvo uždarytos. Jūnas nebūtų galėjęs patikėti, kad galima ką nors taip stipriai tampyti už plaukų arba kad įmanoma taip kietai miegoti. Bet pasirodo, taip būna. Norėdamas prikelti Baką, jis darė ką tik įmanydamas. Galiausiai įkando jam į ranką. Jis kelis kartus jam stipriai kando į ranką, bet ir tai nepadėjo.

Jūnas baisiai verkė. Tiek dėl dūmų, tiek dėl to, kad Bakas nepabunda. Bet labiausiai jis verkė, nes suprato, kad jam vienam teks leistis degančiais laiptais. Jis įkando Bakui į pirštą, nes tai buvo skaudžiausia vieta, bet tas miegojo nieko nejusdamas.

Išėjus iš kambario, Jūną pasitiko kunkuliuojantis karštis ir tiršti dūmai. Ten, kur turėjo būti laiptai, tarsi žaižaravo ugninės žarijos, daugiau ugnies kol kas nesimatė. Palei grindis buvo mažiau dūmų, todėl keturiomis jis pradėjo ropoti link laiptų. Tačiau jis nebegalėjo labai toli nuskubėti, nes prie nusileidimo kelią pastojo ugnis. Liepsna vis didėjo, kuo labiau jis artinosi prie jos, o dūmai su ugnimi darėsi nebepakenčiami. Jūną apėmė toks siaubas, kad jis beveik nebegalėjo pasijudinti iš vietos. Pamažu, tarsi sukaustytas, jis bandė sugrįžti į Bako kambarį. Jis šliaužė ant pilvo ir kelis kartus visai sustingdavo veidu į grindis. Galiausiai jis vėl įšliaužė pro duris, kurias buvo palikęs atviras ir prisiartino prie sofos, kur gulėjo Bakas. Dūmai jau ir čia buvo tiršti kaip už durų, tik dar nebuvo taip karšta. Sukaupęs paskutines jėgas, jis užsiropštė pas Baką, kad nereiktų būti vienam. Atsisėdęs jis žiūrėjo į dūmus, apšviestus neryškios žvaigždžių šviesos iš lauko. Jis negalėjo suprasti, kodėl čia tiek daug dūmų ir tiek mažai ugnies. Kuo toliau, tuo labiau ji purtė kosulys ir trūko oro. Kvėpuoti tapo kiek lengviau, kai jis visai prispaudė veidą ir burną prie antklodės. Valandėlę jis gulėjo taip išsitempęs šalia Bako. Jis pasijuto žymiai geriau. Nebuvo jokio reikalo judėti, norėjosi tik gulėti, buvo taip gera. Labai gera.

Kai pagaliau jis pakėlė galvą, dūmai buvo atsitraukę. Jie tarsi susitraukė ir nusėdo žemyn. Jūnas pažvelgė kiek įdėmiau ir nustebęs atsisėdo. Jam atrodė, kad jis pats dabar tapo labai didelis ir pamiršo, kad dar prieš akimirksnį buvo taip išsigandęs. Pamažu dūmai po jo kojomis pranyko, o vietoj jų atsirado jūra vandens. Daug mėlyno, sūraus vandens su gaivaus vėjo gūsiais. Dangus buvo mėlynas ir jūra buvo žydra, žydra, žydra. Staiga Jūnas susivokė kur esąs — jis stovėjo „Tenerifės“ denyje, o kiek tolėliau stovėjo jūreivis ir, nematydamas jo, darbavosi prie gelbėjimosi valties. Dirbdamas jūreivis dainavo, jis buvo basas, su plonais, vėjyje besiplaikstančiais marškiniais. Vėjas kedeno ir jūreivio plaukus. Garsiai šaukdamas Jūnas pakilo ir deniu nušuoliavo link jūreivio, kuris atsisukęs pavadino jį nenaudėliu ir juokdamasis iškėlė jį aukštyn virš savo galvos. Tada jis vėl pastatė Jūną ant denio prie turėklų. Jūnas persilenkęs pažiūrėjo į vandenį, putojantį ir kunkuliuojantį ties laivo kraštu. Vanduo buvo baltas ir tamsiai mėlynas, ir atrodė kietas kaip cementas. Tik kur ne kur bangelės iškildavo į viršų ir iškeldavo putas į orą. Vandens purslai spindėjo ir akino jį, o retkarčiais jo veidą nupurkšdavo sūrus vanduo, kad iš džiaugsmo jis net nusijuokdavo.

— Atsargiai! — šaukė jūreivis. — Saugokis, kad neateitų Rasmusas!

Jūnas tuoj pat suprato, kad Rasmusas yra jūra. Bet staiga tolumoje jis pamatė abu savo tėvus. Jie šypsodamiesi mojavo jam iš mažos valtelės. Kad būtų lengviau irkluoti, bocmanas nusivilko švarką. Jo rankovės buvo paraitotos ant stiprių rankų. Norėdamas, kad tėvai geriau matytų kaip jis mojuoja, Jūnas šokinėjo, bėgiojo ir šoko denyje.

Po to jis atsidūrė pievoje ir kartu su senuoju direktoriumi Jokiumsenu brido per aukštą žolę. Jokiumsenas skynė jam gėles, o jis jas valgė, ir jos burnoje tirpo kaip pyragaičiai. Jūnas sklendė priešais didelį direktoriaus veidą su žilais plaukais. Tada jis pakilo aukščiau, sklendė vis aukščiau ir aukščiau, įnėrė į didelį žiedą ir vėl išlindo iš jo. Jis buvo oro vaikas, sklendžiantis virš miesto. Jis buvo didesnis nei visas miestas ir siekė miestą daugiau nei nuo vieno iki kito krašto.

Tolumoje jis išgirdo jūreivį šaukiant jį vardu.

Birgeris bėgo beveik visą kelią iki jūreivio namų. Jūreivis buvo namie. Berniukas atbėgo toks uždusęs, kad vos begalėjo prakalbėti. Šiaip ne taip jūreiviui pavyko suprasti jo stenėjimą ir mikčiojamų žodžių prasmę. Bet viską suvokęs, jis pradėjo suktis taip greitai, kaip Birgeriui dar nebuvo tekę matyti.

— Aš... aš įjungiau... įjungiau sireną pa... pa... parke! — išstenėjo Birgeris, ir jūreivis suprato, ką tas turi galvoje, nes jis visada puikiai suprasdavo, ką žmonės nori pasakyti, vos pradėjus jiems kalbėti.

Vos tik atsidūrę gatvėje, jie pasigavo taksi. Bet gaisrininkai prie mokyklos atvyko anksčiau. Jiems nebuvo sunku rasti degantį namą. Liepsnos dabar jau buvo prasiskverbusios per stogą, ir ugnis galiausiai gavo oro bei traukos, tad ji stipriai apglėbė medinius balkius, nebeduso dūmuose. Po juodu, žvaigždėtu dangumi spragsinčiose liepsnose degė visa vieno kraigo pusė. Raudonos šviesos atšvaitai strykčiojo ir šoko ant sniego. Ugnis šnypštė garsiai, aiškiai ir piktai.

Kaip žaibas jūreivis prišoko prie ugniagesių automobilio.

— Man atrodo, kad viename kambaryje, ten, palėpėje, miega vyras!

Gaisrininkai dirbo greitai ir užtikrintai, vieningai ir tyliai, tarsi būtų vienas asmuo. Birgeris apibėgo namą, ieškodamas Jūno, bet tas turbūt buvo išėjęs savo keliais. Kas akimirką liepsnos didėjo ir darėsi pavojingesnės. Jos nebeatrodė kaip paprasta ugnis.

Kartais ant stogo iššaudavo ugninė kolona, purškiantis, riaumojantis strypas, iš kažko panašaus į lydytą, žaižaruojančią geležį. Dingęs po akimirksnio ir vėl pasirodydavo, dar stipresnis, aukštesnis ir dar šviesesnis nei anksčiau.

Su sirenomis į aikštę atlėkė dar du ugniagesių automobiliai. Per sniegą buvo ištemptos ilgos, juodos žarnos. Jau buvo pradėję rinktis nelaimės žiūrovai, ir gaisrininkams bei policijai teko laikyti juos per atstumą. Birgeris dar kartą apibėgo apie namą, ieškodamas Jūno, bet ir vėl sugrįžo prie jūreivio, jo neradęs.

Kaip tik tada atvažiavo ir greitoji pagalba.

Ugnis gavo vis daugiau ir daugiau traukos, todėl veržte veržėsi į viršų kaip koks žvėris, kaip milžiniškas, besiblaškantis paukštis, suleidęs nagus į namo stogą. Tamsoje plasnojo ilgi, raudoni jo sparnai.

Pasigirdo, kaip gaisrininkai išmušė balkono duris.

Jie nustebo, viršuje radę du žmones vietoj vieno, bet negaišo laiko kalboms. Jūreivis kopėčių apačioje paėmė Jūną ir, nešdamas jį link greitosios pagalbos automobilio, garsiai šaukė jį vardu į ausį. Tarsi atsiliepdamas į tai, Jūnas nežymiai pakrutino akių vokus. Birgeris nusekė iki automobilio ir garsiai raudojo, kai Jūnas su Baku buvo paguldyti į jį. Greitoji išvažiavo. Stogas jau buvo pradėjęs byrėti, ir vienoje kraigo pusėje liepsnose ryškiai pradėjo juoduoti atraminės sijos. Staiga šalia jų ant sniego išdygo Marksas. Jis buvo be kepurės.

Visi trys jie stovėjo ir stebėjo vis labiau ryškėjančius stogo griaučius.

Po dviejų valandų stogas sudegė, ugnis buvo užgesinta. Iš trijų aukštų du apatiniai liko beveik nepaliesti. Dabar buvo susirinkę visi mokytojai.

— Taigi, — atsiduso Marksas. — Atrodo, kad kalėdinės atostogos šiemet užsitęs gana ilgai.

Bet kadangi Bako nebuvo, niekas negalėjo tinkamai pratęsti kalbos.

Tą akimirką prie pat jų sucypė didelis juodas automobilis, ir iš jo iššoko Birgeris.

— Jiems viskas gerai! — šaukė jis. — Ar galiu padėti sutvarkyti palėpę?

— Taip, — atsakė Marksas, — galėsi tvarkyti, kol pajuoduosi.

Jis atsigręžė į vyrą, ateinantį Birgeriui iš paskos.

— Kaip ten viskas?

— Gana stiprus apsinuodijimas dūmais, — atsakė vyras. — Viskas bus gerai. Dabar abiems tiekiama deguonis.

Sustojęs jis pakėlė galvą į pastatą.

— Ne kaip atrodo, — ištarė.

Marksas prisiartino, ir gydytojas prisimerkęs žvilgtelėjo į jį.

— Įsivaizduokite, radau porą šlykščių botanikos vadovėlių. Jei jie parašyti būtent tam, kad nužudytų bet kokį domėjimąsi augalais, tai būtų svarbiausias mūsų epochos darbas. Bet Jūs juk niekada nesinaudojate botanikos vadovėliais?

Pašnekovas nustebęs pažvelgė į jį, tarsi net nebūtų girdėjęs klausimo.

Dr. Kopfeltas paėmė jį už parankės ir nusuko nuo namo.

— Atleiskite, kad būtent dabar neduodu Jums dėl to ramybės. Mat aš visą laiką labai domėjausi gamtos mokslais. Ir man atrodo, kad mokykloje svarbiausia per tokias pamokas ne plėšytis, kad mokiniai išmoktų kuo daugiau, o visų pirma stengtis, kad jie pradėtų domėtis tikrove. Galbūt netgi drįsčiau pasakyti — prikelti patį sugebėjimą iš viso kuo nors domėtis.

— Sustojęs jis dirstelėjo Marksui į veidą:

— Ar Jūs sutinkate?

— Taip, — šaltai atsakė tas.

— Ir vadovėliai bei pažymiai žudo tokį domėjimąsi arba sugebėjimą domėtis, nes jie verčia rungtyniauti ir jausti pareigą ten, kur turėtų būti tik gryniausias džiaugsmas. Religijos pamokos visus mus padarė ateistais, o gamtos pamokos mokykloje skatina mus neapkęsti gamtos. Kai pats dar buvau visai mažas berniukas, neapsakomai mylėjau gėles, bet po to man prireikė virš dvidešimties metų, kad nugalėčiau mokyklinę antipatiją augalams. Taip nutinka daugeliui iš mūsų.

Marksas neprabudo.

— Suprantu, kad galvojate apie gaisrą, — susiprato dr. Kopfeltas ir pasilenkė prie jo su savo gyvomis, rudomis akimis. — Bet tą namo kepurę juk įmanoma atstatyti. Ir ten, viršuje, įrengsime gamtos mokslų klasę. Iš manęs gausite daugybę įdomių senų preparatų. Laikui bėgant, kolekcionavau daug visokių dalykų. Kažkada aš, pavyzdžiui, domėjausi kristalais.

Marksas nuėjo į jūreivio namus. Pas jį gyventi buvo pigiau nei kraustytis į pensionatą. Jie abu buvo kiek sukrėsti.

— Dabar turi tik tai, kuo esi apsivilkęs, — ištarė jūreivis.

— Ne, man pasisekė. Vienas mano kostiumas buvo valykloje. Tad pusė turto išgelbėta.

— Na matai! — nudžiugo jūreivis. — Dievas rūpinasi savo vaikais.

— Reikia pasistengti susigrąžinti Ulriką, — atsakė Marksas.

Jūreivis įdėmiai nužvelgė pašnekovą.

— Ar tu rimtai?

— Tai žinoma. Gyvenimas parodė, kad buvo neteisinga jį išmesti.

Po valandėlės jie jau sėdėjo jūreivio kambaryje.

— Ar jums nuo rudens nereikėtų dar vieno mokytojo? — paklausė jis.

Marksas išsižiojęs stebeilijo į jį.

— Neįsivaizduoju, kaip nuo rudens išsiverstume be naujo žmogaus. Jei neatsiras koks nors nieko nenutuokiantis, bet dirbti pasiruošęs žmogus, mes visai pražūsime.

— Taip, tiesą pasakius, aš irgi taip galvojau.

— Tai gal turi ką pasiūlyti?

— Nors aš buvau ne mokytojas, o dėstytojas, gal visgi tikčiau jums.

— Tu?

— Taip.

— Kodėl gi galėtum mums netikti?

— Aš nežinau. Juk pats esu mokyklos sugadintas, kaip Jūnas. Turiu mokyklos neurozę, kaip tu tai vadini.

— Tai Bako terminas..

— Galbūt.

— Bet tu juk žadėjai niekada nebedirbti mokykloje?

— Taip, tačiau juk galima pergalvoti.

Jūreivis pakepė porą kiaušinių, išvirė arbatos, ir jie kartu pavakarieniavo.

— Klausyk! — pašoko Marksas. — Tu turi gerai pagalvoti. Negalime tau nieko gera pasiūlyti. Žiemą turėsi kasti sniegą, vasarą — taisyti duris. Tu juk esi geras stalius, tad tai tau labai tiktų. Gautum savo klasę ir visišką laisvę daugelį metų. Rytais turėsi pakurti krosnį, pamokoms pasibaigus — plauti grindis. Negausi praktiškai jokio atlyginimo. Visas laisvas dienas ir atostogas turėsi skirti pasiruošimui arba mokyklos remontui. Nenusimato jokių herojiškų ir pribloškiančių galimybių. Galiu prižadėti, kad niekada negausi pensijos, ordinų ar pagyrimų. Pas mus per mažai tualetų, trūksta pinigų kreidai. Vasarą patalpos dažomos, ir tai daryti turime patys. Anksčiau ar vėliau mes nebeišsilaikysime. Vieną dieną, nesvarbu, ar tai nutiks po vienerių, ar dešimties, ar penkiolikos metų, pamatysime, kad visas nuveiktas darbas nyksta kaip išlietas vanduo iš stiklinės.

— Nesu tuo tikras, — paprieštaravo jūreivis.

— Vis tiek pirmiau privalai labai gerai apgalvoti.

Bet jūreivis jau iš anksto buvo viską pergalvojęs.

— Svarbiausia, — prakalbo Marksas, — svarbiausia yra mokėti dirbti negalvojant, kad gelbėji visą pasaulį. Reikia mokėti dirbti negalvojant, kad tai — ideali užduotis, negalvojant, kad tai — Užduotis.

— Taip, — atsakė jūreivis, — tau turbūt tai tikrai sunku.

— Man?

— Taip, tau. Man viskas yra kitaip.

— Taip, bet svarbu, ar gali daryti tai, kas tavo manymu nėra idealiausia? Sekti vadu, kuris nėra visažinis?

— Man viskas kitaip.

— Ir kaipgi?

— Kai jau esi išėjęs, yra sudėtinga vėl grįžti. Atsiranda baimė.

— Tada geriau to nedaryti.

— Man kaip tik ir yra svarbiausia, kad niekas netaptų Užduotimi. Aš neorganizuoju revoliucijos ir nenoriu reformuoti mokymo sistemos. Kalba eina ne apie ką kita, kaip apie bandymą padaryti kažką naudinga, kažką, kas turi šiokią tokią prasmę. Tai ir viskas.

— Suprantu, apie ką tu galvoji, — atsakė Marksas.

— Ne, — paprieštaravo jūreivis, — tu nesupranti.

— Taip. Iš esmės tu teisus.

— Aš nekenčiu Užduočių. Bet prie šio čigonų taboro, kaip Bakas tai vadina, mane traukia tai, kad čia galbūt įmanoma padėti dar vienam kitam Jūnui. Tokių juk pilna. Visai nesiruošiu gelbėti visos žmonijos.

— Mes remiamės visiškai skirtinga patirtimi, — pastebėjo Marksas.

— Taip, mes atėjome iš skirtingų pusių. Pradėjome nuo visiškai priešingų dalykų. Ir pagal visas įprastas gyvenimo taisykles turėtume perkąsti vienas kitam gerklę.

Abu nutilo.

— Ir visgi ateityje pagrindinė mūsų veikla bus bendra.

— Taip, tai tiesa.

— Neįtikėtina.

Jūreivis pasižiūrėjo į jį išpūstom akim, neslėpdamas didžiulio nustebimo.

— Taip, — ištarė jis, — tai iš tiesų stebėtina.

Jūnas buvo stipriai apsinuodijęs anglies monoksidu. Jis sklandė virš miesto. Pirmiausia jis pajuto galvos skausmą. Dar prieš atmerkdamas akis ir suvokdamas, kur esąs, kaktoje jis juto tarsi aštrų metalinį smaigalį. Po to sapnavo ilgą, baisų sapną apie panelę Bio, direktorių Strangę ir geltoną šuniuką. Jie norėjo kažką padaryti jo galvai. Kai nubudo, jį pykino ir sukosi galva. Jis rėkė nuo skausmų kaktoje. Laimė, šalia lovos sėdėjo tėvai. O kitą dieną jo aplankyti jau atėjo jūreivis. Vos po kelių dienų jis galėjo pereiti į kitą skyrių ir pasisveikinti su Baku.

Čia ir baigiasi pasakojimas apie berniuką, kuris negalėjo skaityti, kai jam buvo aštuoneri, bet vis tik sugebėjo pasaulyje daug ką nuveikti.