V

Kitą rytą lietus nuo miesto nusitęsė per Oslo fiordą, pro Ferderio21 švyturį iki Skagerako22. Nusidriekė palei pakrantę pro Uksio23 švyturį ir keliavo link Šiaurės jūros. Oslo fiorde pūtė gaivus, švelnus brizas, nuo kurio lietaus lašeliai linksmai šokinėjo tarp bangelių, už Ferderio vėjas pasidarė stipresnis, o prie pietinės pakrantės nuolatinis vandenyno draugas, pastovus pietvakarių vėjas, plakė ir maišė lietų su didžiulėmis bangomis. Tik už Lindesneso24 prasidėjo nedidelė audra. Jei brizui pučiant lietus krito įstrižai ir paskubomis, tai stiprus vėjas nešė lietaus lašus gulsčiai virš bangų nugarų šimtus kilometrų; greitos, baltos, putojančios bangų keteros iškildavo kelis metrus, kad galėtų praryti lietų, bet prieš tai ilgi, ploni kaip siūlai lašai turėdavo skristi toli, kol galiausiai susijungdavo su jūros vandeniu. Tik audra privertė lyti į viršų. Šniokštė balta kaip pienas jūros masė, aukštyn, į dangų kilo lietaus strypai, ir tarsi didžiulis žuvėdrų pulkas į orą lėkė nuo bangų atitrūkę sūrūs purslai.

Nedidelė audra jūroje yra tas pats, kas uraganas ar taifūnas žemėje. To pakanka, kad laive esanti kokia sausumos žiurkė pradėtų ruoštis mirčiai, kad jūrininkui, stovinčiam denyje, cigaretę reiktų prisidegti abiem rankomis.

Motorlaivis „Tenerifė“ plaukė tiesiai priešais audrą, kirto vandenis, ir su kiekvienu pasistūmėjimu ant jo krisdavo keturios penkios tonos jūros vandens. Tada laivas vėl iškeldavo galvą, nusipurtydavo vandenį, ir tas kaip Niagara šniokšdavo per slenksčius, kėlimo mechanizmus ir liukų kraštus. Denis buvo tarsi pasakiška, džiugiai šėlstanti raganų puota. „Tenerifė“ iki pat kilio buvo apimta džiaugsmo ir retsykiais įžūliai tėkšdavo per kapitono tiltelį ir laivo vidurį putų fontaną.

Nuo dešiniojo borto vairininkas pro lietų dar galėjo įžiūrėti pilką Listalano25 ruoželį. Jis, be perstojo mindžikuodamas nuo vienos kojos ant kitos, stovėjo prie gražaus, nedidelio tiko26 vairo. Jis laukė pamainos.

Apačioje, ant sofos savo salone, užsimaukšlinęs ant galvos uniforminę kepurę ir apsirišęs kaklą balta šilko skarele, gulėjo kapitonas Mū. Tai buvo maždaug penkiasdešimtmetis vyras, trumpai kirptais, tamsiais plaukais, rudu veidu ir dvidešimtmečio kūno sudėjimo. Padavėjas ką tik buvo atnešęs arbatos, kuri kartu su pieno ąsotėliu, cukrumi ir kanadietiškais meduoliais puikavosi už apsauginio stalo rėmo. Kapitonas Mū plukdė nuostabų vienuolikos tūkstančių tonų laivą, kuriuo labai didžiavosi. „Tenerifė“ Osle buvo iškrauta ir vėl pakrauta, o dabar keliavo į Monrealį, buvo trumpam užsukus į Bergeną27. Laukė linksma, pavasarinė kelionė per Šiaurės Atlantą.

Kapitonas turėjo priežasčių džiūgauti. Varginančios dienos Osle pasibaigė. Nebereikėjo laipioti laiptais, stovėti lifte, važinėti taksi, vaikščioti po įstaigas. Jo laukė daugybė ramių, kaip perlai skaidrių dienų ant bako28, keli tūkstančiai pėdų sūraus vandens po kiliu ir galybė gryno oro, plevenančio paskui bures ir už borto. Net ir prieš stiprų vėją „Tenerifė“ per pamainą nuplaukdavo šešiolika mylių. Ir visgi jis buvo nepatenkintas.

Nerimą jam kėlė septyniolikmetis sūnus, gana išdidi šeimos atžala, atsisakiusi toliau eiti į mokyklą. Tas šelmis užsimanė plaukti į jūrą.

Žinoma, kapitonas Mū galėjo leisti sūnui gadinti savo gyvenimą, jei anas pats to taip nori, bet jis jau buvo nusiteikęs, kad jo sūnus savo sūnų matys dažniau nei kartą per ketverius metus. Tie vaikai auga taip beprotiškai greitai, ir natūralu, kad net ir jūrininkas savo vaikus tarp krikštynų bei vestuvių nori pamatyti bent kelis kartus. Todėl jis nusivedė sūnų į vilos, kurioje pačiam neteko gyventi ilgiau nei keletą mėnesių, rūsį ir išrėžė jam šią kalbą:

— Sūnau! Noriu, kad gyventum kaip žmogus, todėl neleidžiu tavęs į jūrą. Jei tuojau pat neišmesi iš galvos visų minčių apie jūrininko profesiją, tai bematant pritėkšiu tave negyvai.

— Supratai?

Kalba sūnų paveikė, ir tas prisiekė atsisakyti bet kokių minčių apie žydruosius vandenis. Bet jis, kapitonas Mū, jautė buvęs per žiaurus ir vis svarstė, ar tikrai būtų pajėgęs paliesti vaiką, jei tas būtų nepaklusęs. Deja, gana tikėtina, kad jis būtų taip pasielgęs. Be to, jį kankino ir griaužė kita persekiojanti mintis: jei sūnus yra tikras vyras, tai kartą iškeliaus savais keliais net nesiklausęs tėvo. Ar ne taip?

Ne, arbata kapitonui ne itin nepatiko, nors buvo saldi ir rausvai violetinė, kokios niekada negausi sausumoje.

Į duris pasibeldė, ir į vidų, kažką laikydamas rankose, įėjo ką tik prie vairo budėjęs jūreivis. Vos ne iki grindų nuo rankų buvo nukarusi grandinė iš vištų žiedų.

— Ką? — išsižiojo kapitonas ir pašoko. Jis išvertė akis. — Kas čia dabar, po perkūnais!?

Jūreivis buvo ką tik pakeistas prie vairo, bet eidamas į laivagalį, kaip tik tą akimirką, kai pasisuko leistis žemyn link kopėtėlių, jis sustingo nuo keisto garso. Iš pradžių jis pamanė, kad nuo to nepertraukiamo žiūrėjimo į kompasą, jam suminkštėjo smegenys. Bet jis ir vėl išgirdo garsą, tik šį kartą žymiai aiškiau. Prisiartinęs prie gelbėjimo valties, jis įsiklausė. Netrukus pastebėjo, kad brezentas nevisiškai užtrauktas. Pakėlęs jį, jūreivis ištarė maždaug tuos pačius žodžius, kuriuos po kelių minučių pakartojo ir kapitonas.

Valtelės dugne gulintis berniukas buvo leisgyvis. Baltas kaip drobė ir visas apsivėmęs, pilve per paskutines valandas, matyt, nieko neturėjęs, tik tulžį ir seiles. Ogi tikras jūrininkas privalo mokėti viską — ir suvirinti vielą, ir melžti karvę. Jūreivis buvo girdėjęs, kad prieš keletą metų kapitonas Mū vienai keleivei, Vakarų Indijoje per audrą nelaiku pradėjusiai gimdyti, buvo ir gydytojas, ir pribuvėja. Gimdymas praėjo gerai, todėl buvo įdomu, ar vyras apie vaikų priežiūrą nusimano taip pat gerai, kaip ir apie gimdyvės bei kūdikio globą. Ir jūreivis, iškėlęs berniuką iš gelbėjimo valties, nunešė tiesiai pas Mū.

— Jis gulėjo gelbėjimo valtyje, prie kairiojo borto — paaiškino jis.

— Paskambink padavėjui, — paliepė kapitonas.

Atskubėjo padavėjas, ir šis sustiręs, verksnojantis bėglys buvo paguldytas į ligonių kajutę, apkaišiotas karštomis pūslėmis ir apklostytas vilnoniais apklotais. Nurengęs, kapitonas ilgai trynė jam kojas.

Visa, ką su Jūnu padarė jūros liga, šaltis ir baimė, liko kažkur sąmonėje. Ir kai padavėjas Svensenas jam atnešė ananasą, vynuogių bei karšto pieno, stebinančiai greitai jis grįžo į gyvųjų pasaulį. Jūnas dar nebuvo valgęs nei ananasų, nei vynuogių, ir tai be abejonių jis priėmė kaip jūrininkų gyvenimo dalį. Jis neišvėmė vaisių, nes po paros jūroje skrandis pradėjo priprasti prie laivo judesių, o į dienos pabaigą jis įstengė ištuštinti ir padavėjo atneštą puodelį avižinės sriubos su uogiene ir cukrumi.

Vėliau, sušilęs ir sotus, jis snūduriavo palaiminguose sapnuose. Jūnas suprato, kad keliauja į Šiaurės Atlantą, todėl visi vargai baigėsi. Pasaulis liko už nugaros. Jis sapnavo kažką apie savo buvusį direktorių.

Vakarėjant kajutėje apsilankė jį išgelbėjęs jūrininkas. Jūnas iš karto atpažino jūreivį ir, nieko nelaukdamas, paklausė, ar tas yra buvęs Singapūre. Jūreivis ten nebuvo buvęs. Bet jis buvo nemažai plaukiojęs po Raudonąją jūrą ir netgi keliavęs per dykumą. Jis ne per ilgiausiai plaukiojo jūra, jūreiviu tapo metai prieš Jūnui pradedant eiti į mokyklą.

— Ar tau patinka eiti į mokyklą? — paklausė jūreivis.

— Taip, — atsakė Jūnas ir pridūrė: — Man patinka eiti į mokyklą. O tau patinka būti laive?

Taip, jūreivis atsakė, kad jam tikrai labai patinka būti laive. Jis neturėjo žmonos ir vaikų. Jūnui jis labai patiko, o kai paaiškėjo, kad jūreivis moka daug pasakų, Jūnas tiesiog jį pamilo. Pirmiausia jūreivis pasekė ilgą ir liūdną pasaką su laiminga pabaiga. Graudulys kuteno Jūnui pečius ir kaklą. Po to sekė tokia linksma istorija, kad Jūnas kvatojo, kol jam paskaudo pakaušį. Turbūt niekada anksčiau jis dar taip nesijuokė.

Jis reikalavo vis daugiau pasakų, bet jūreivis siūlydavo Jūnui papasakoti apie save.

— Kodėl, kai tu pasakoji pasakas, tavo veidas būna toks įdomus? — paklausė Jūnas. — Tu būni toks didelis.

— Visų, kurie pasakoja pasakas, veidas būna keistas. Į kelintą klasę tu eini?

— Pas mokytoją Bio.

— O kas yra geriausias tavo klasės draugas?

— Birgeris.

— Ar Birgeris geras tau?

— Jis pažįsta labai daug paukščių. Ir vištų žiedus aš gavau iš jo.

Jūnas išsigandęs apsidairė kajutėje. Tik dabar jis prisiminė savo žiedus. Bet jūreivis tuojau pat surado juos ant viršutinio gulto, kur kapitonas buvo sumetęs Jūno drabužėlius. Jis apvyniojo grandinę aplink Jūno kaklą, ir berniukas kurį laiką juto, tarsi Birgeris būtų šalia.

— Tai Birgeris turbūt yra labai geras?

— Taip. Ir jis nesityčioja iš manęs. Jis yra stipriausias visoje klasėje.

Jūnas šiek tiek atpalaidavo vištų žiedų grandinę ir knibinėjo laisvus jos galus.

— Turbūt niekas nepatikėtų, kad tu, Jūnai, tapai jūreiviu, ką? Berniukas nusišypsojo, tarsi būtų palaimintas. O jūreivis tuo metu pasiūlė padavėjo atneštų ananasų ir bandelę.

— O kas daugiausiai tyčiojasi?

— Visi. Didžiausi.

— Ir dabar tu, Jūnai, nori būti jūreiviu?

— Ar aš galiu nuplaukti į Singapūrą?

— Bijau, kad turėsi pasitenkinti Šiaurės jūra.

— O Šiaurės Atlantas?

Nė vienas iš jųdviejų nejuto didelių laivo svyravimų.

— Argi tau neatrodo, kad ir Šiaurės jūra yra gana daug. Patikėk, tikrai nedaug kas yra buvęs Šiaurės jūroje.

— Ne, nee! — mykė Jūnas švelniu balseliu. — Aš noriu į Šiaurės Atlantą!

Jis pasilenkė į priekį ir dar kartą tai pakartojo, įtikinamai kaip katinėlis. Jis būtų įmanęs susiraityti po melsvu jūreivio švarku. Jūreivis apsidairė. Dirstelėjo į pajolą, po to pro liuką, iš abiejų pusių peržvelgė savo plaštakas. Pagaliau pakėlė akis į Jūną.

— Supranti, Jūnai, tau dar reikia palaukti keletą metų. Tada galėsi plaukti ir į Šiaurės Atlantą, ir į Singapūrą. O dabar turi grįžti pas mamytę ir tėvelį.

Tą akimirką baigėsi Jūno laimė. Paskutinis ananaso gabaliukas burnoje virto smėliu. Ašaros pabiro taip greit ir stipriai, kad akys atrodė kaip du patvinę šaltiniai. Jūreivis paėmė jį už rankos.

— Jūnai, tu galėsi sugrįžti čia, kai paaugsi.

Jūnas abiem rankutėm įsisiurbė į jo ranką.

— Aš noriu pasilikti čia!

Jūreivis laisva ranka paglostė jo galvą.

— Paklausyk, Jūnai. Mes privalome pargabenti tave namo.

Bet Jūnas tik dar labiau prilipo prie jūreivio. Vis garsiau rėkdamas jis kūkčiojo taip, tarsi visas kūnelis būtų apimtas traukulių. Jis šaukė vis garsiau ir garsiau.

— Aš noriu pasilikti čia! Noriu pasilikti čia!

— Kodėl tu nenori grįžti namo, Jūnai?

— Ne!

— Bet Jūnai? Kodėl tu nenori namo?

— Noriu būti čia!

— Ar jie skriaudžia tave?

— Ne!

— Bet suprask, Jūnai, kad tau negalima čia pasilikti.

Tą akimirką jūreivis išsigando, kad savo žodžiais bus sukėlęs didelę nelaimę. Berniukas atlenkė galvą ir, vis labiau grimzdamas į transo būseną, sustingo kaip negyvas. Gargaliuodamas jis pradėjo žviegti garsiau ir garsiau.

— Ar tu nori būti su manimi?

— Taip, noriu būti su tavimi!

— Gerai, Jūnai, bet tada turi neberėkti. Į laivą nepriima rėksnių. Padavėjas išsigąs ir nebeatneš mums valgyti. O kapitonas išsigandęs nebegalės vairuoti laivo.

Jūnas šiek tiek nurimo, bet vis dar leido keistus, nežmogiškus garsus.

— Kodėl tu nenori namo, jeigu niekas tavęs neskriaudžia?

— Mane išsiųs į Beprotnamį.

Jūnas vėl pradėjo verkti, giliai iš vidaus, tarsi skųstųsi, kaip suaugęs žmogus.

— Tau nereikės eiti į Beprotnamį. Aš tau pažadu.

Jūnas nepatikliai per ašaras pažvelgė į jį.

— Man reikės į Beprotnamį!

— Aš pasirūpinsiu, kad tau nereiktų eiti į Beprotnamį. Argi tu netiki, kad jūreivis visada ištęsi savo pažadą?

Jūnas verkdamas linktelėjo galvą.

— Aš važiuosiu su tavimi į Oslą ir pasirūpinsiu, kad niekas tau nelieptų eiti į Beprotnamį. Ar važiuosi namo kartu su manimi?

— Aš noriu likti čia.

— Jūnai, tu negali pasilikti čia. Aš važiuosiu su tavimi.

Tačiau Jūnas raudojo ir raudojo. Tik pamažu jo verksmas rimo, tilo, ir visa tai nebebuvo taip skaudu. Galų gale jis paėmė tris vynuoges.

Tik po kelių valandų jūreivis vėl nusileido pas kapitoną Mū.

— Maniau, kad norėsite plaukti dar vieną reisą.

— Ruošiausi tam. Bet vis tiek turėsiu grįžti į sausumą, todėl galiu tai padaryti ir dabar. Palydėsiu berniuką namo.

— Mes radijo telefonu kalbėjome su Oslu. Tėvai jau turbūt viską žino.

— Nebus lengva grąžinti jį namo.

— Kodėl jis pabėgo?

— Tiksliai nežinau, bet aišku, kad kažkas negerai su mokykla.

— Ak štai kaip. Štai kaip. Mokykla? Hm. Taip, tai turėtumėte gerai suprasti. Juk pats pabėgote.

Besijuokdamas jis pridūrė:

— Juk esate pabėgęs dėstytojas?

— Dieve apsaugok, niekada ten negrįšiu!

— Klausykit, — kreipėsi kapitonas. — Girdėjau tik kalbant, kad buvote mokytojas gimnazijoje. Rodos, mano padėjėjas yra tai minėjęs. Sakykit, negi tai iš tiesų taip baisu? Suprantate, turiu... taip, suprantate, aš turiu sūnų.

— Neturėčiau apie tai postringauti. Bet su mokykla tikrai nebenoriu turėti jokių reikalų.

— Bet Jūs juk ilgai mokėtės?

— Taip.

Kapitonas porą kartų apėjo stalą. Sustojo.

— Hm. Sakykit, ar dažnai pasitaiko tokių pabėgimų?

— Mokytojai bėga gana retai. Tai dėl tų, kaip sakėte, ilgų mokslų.

— Turėjau galvoje mokinius.

— Dažniausiai bėga tik tam tikro tipo mokiniai. Bet tai nėra įprasta. Tokie busimieji pabėgėliai būna pastebėti iš anksto. Paprastai jie pašalinami iš mokyklos, dar jiems neperėjus į aukštesniąsias klases. Suprantate, jie neturi teisės kenkti mokymo sistemai.

— O kokie paprastai pabėga?

— Judrios prigimties, tokie, kuriems ten blogai.

— Bet jei jiems nėra galimybės pabėgti?

— Hm... tada jie tikriausiai tampa kaip ir visi kiti, tik labiau pasiduoda ligai iš vidaus.

— O tokie, svajotojai? Ar jie bėga?

— Hm. Dažniausiai jie bėga tik iš dalies — jų kūnas lieka sėdėti suole. Jie aptingsta.

— Štai kaip. Štai kaip.

— Tikrieji pabėgėliai — tai tik išskirtiniai atvejai, tai vaikai, patekę mokykloje į stiprų konfliktą, turintys tam tikrų sunkumų. Iš tiesų nuo to kenčia visi mokiniai, tik skirtingai. Būtų neteisinga manyti, kad egzistuoja tik atviros žaizdos. Sunku pagalvoti, kiek vaikų žalojama kasdien, būtent ten, kur to nesimato. Turbūt tai ir yra svarbiausia!

— Jūsų nuomonė apie tai ne per geriausia.

— Taip, todėl niekada nebegrįšiu į mokyklą. Nebenoriu ten kojos kelti.

— Nieko sau!

Kapitonas pasikrapštė galvą po uniformine kepure.

— Ar tai tiesa?

Kad nebereiktų linguoti pagal bangas, jūreivis atsirėmė į durų staktą. Taip jis galėjo stovėti ir ramiai svyruoti kartu su laivu. Praėjo trumpa valandėlė.

— Tai tikrai baisu, — pripažino kapitonas ir pažvelgė į jį.

— Mokykla iš tiesų yra didelė mėsmalė, tik emaliuota ir higieniška iš paviršiaus. Ir aš nenoriu būti mokytojas, nes nenoriu skersti žmonių.

Dėbtelėjęs į jį, kapitonas pagalvojo: „Keista, kad jis taip įsiutęs! Visas perbalęs nuo įniršio“.

— Man atrodo, kad truputį perlenkėte.

— Taip, aš perdėjau.

Jam pasisukus link durų, kapitonas prispaudė pirštų galus prie kepurės. Jūreivis perlipo per aukštą slenkstį ir uždarė raudonmedžio duris iš kitos pusės. Tada jis nuskubėjo siauru koridoriumi ir atsargiai pravėrė ligonių kajutės duris. Ten buvo visai tamsu, ir jis išgirdo lovoje tylų Jūno alsavimą. Kvėpavimas buvo švelnus ir mielas, šiltas ir lengvas kaip pūkas. Valandėlę jūreivis stovėjo tarpdury.

— Kaip gerai, kad pats neturiu vaikų, — sumurmėjo jis. Tada be garso uždarė duris. Tik atsidūręs denyje jis pajuto, kad vaikšto ant pirštų galų.

Būtent tą dieną bocmanas Andreasenas susitaikė su mintimi, kad Jūnas jau miręs. Nes tai buvo sekmadienis.

Darbas ir suplanuotos valandos padėjo jam iškęsti darbo dienas, bet kai atėjo šventadienis, ir Jūnas vis negrįžo, jam tapo per sunku.

Buvo lietingas pavasario rytas, ir jau septintą valandą bocmanas suprato, kad su Jūnu baigta. Ir jis tikėjo, kad tai jo, tėvo, kaltė.

Tyliai ir niūriai jis leido ryto valandas, dėmėta, tatuiruota plaštaka trynė kaktą ir spoksojo per langą. Bet priešpiet jis visas sunerimo. Sudaužė išdažytą kriauklę iš Šanchajaus ir brazilišką kavos padėklą su drugio sparneliais. Pradėjo šaukti Jūną. Jis daužė galvą į grindis ir tiek triukšmavo, kad Anai teko eiti pas kaimynus ir skambinti dėdei, taksi vairuotojui Ulsenui.

Jo nebuvo namie. Tik kur kas vėliau jis atvažiavo jos palaikyti. Jai dabar tikrai reikėjo pagalbos, nes be baimės dėl sūnaus, ji pradėjo galvoti, kad ir su vyru bus negerai. Ji turėjo šokinėti apie jį kaip apie vaiką ir visą laiką guosti.

Tik vėlai vakare policija pranešė, kad Jūnas atsirado. Jis buvo laive, prie Stavangerio29, ir po kelių dienų per Bergeną turėjo būti parsiųstas namo. Abu vyrai taip apsidžiaugė, kad turėjo praeiti kiek laiko, kol jie pastebėjo, jog Ana atsigulė į lovą.