VII

Jūną ištempti į sausumą nebuvo taip lengva. Per paskutiniąją parą jūroje jis vėl ir vėl persigalvodavo, ir kiekvieną kartą visa tai baigdavosi traukuliais bei verksmo priepuoliais. Kai jie atplaukė į Bergeno uostą, jis užsiropštė ant gulto ir tvirtai į jį įsikibo. Net jūreivis nepajėgė suprasti jo kūkčiojimų.

Kapitonas Mū retkarčiais stabteldavo prie ligonių kajutės siaurųjų durų, norėdamas pasižiūrėti į jį. Jis kandžiojo apatinę lūpą ir tyliai keiksnojo kasydamasis po šilkiniu kaklaryšiu. Visą pirmąją jų buvimo uoste parą kapitonas buvo nekalbus ir susimąstęs.

Jūreivis sutiko jį ant laiptų, kai popiet ėjo iš ligonių kajutės. Jiems prasilenkiant, kapitonas kažką sumurmėjo.

— Atleiskite? — paklausė jūreivis.

— Pasirūpinkit, kad vakarienė būtų skani. Juk tai jo paskutinis vakaras čia, — pasakė Mū. — Meduolių ir ananasų — arba persikų.

— Gerai, kapitone.

Jie buvo pradėję gėdytis vienas kito. Ir kapitonas nuskubėjo toliau, plačiai statydamas kojas, tarsi laivas stipriai siūbuotų.

Jūreiviui įėjus į kajutę, Jūnas pakilo nuo gulto. Abiem rankutėmis apkabino jam kaklą. Jūreivis papasakojo jam pasaką, o po to išėjo pas padavėją atnešti vaisių ir sausainių. Nuo tada, kai Jūnas buvo rastas, jis beveik nevalgė nieko kita, tik pietų vaisius ir šokoladą. Per tą laiką Jūną aplankė dauguma laivo vyrų, ir jie visi Jūnui ko nors atnešdavo. Padavėjas palydėjo jūreivį iki ligonių kajutės, ir kurį laiką jie abu buvo viduje. Taip atėjo vakaras.

Naktį Jūnas pabėgo.

Bet jam nepavyko nukeliauti labai toli. Prie praėjimo tą kartą budėjo Liverpulis, ir sėdėdamas kambuze jis išgirdo kažką krebždant ant laiptelių. Liverpulio vardą jis turėjo dar nuo tų laikų, kai jam blogai sekėsi, ir jis daugiau nei trejus metus turėjo trintis tame puikiame uostamiestyje. Iš pradžių jis pamanė, kad ten, tamsoje, šlitinėja kažkoks didelis gyvūnas, bet priėjęs prie turėklų ir pažvelgęs apačion jau visai ant betoninės prieplaukos pastebėjo berniūkštį. Po akimirksnio jis sučiupo jį jau prie sandėlio. Jūnas, jėga sugrąžintas į laivą, klykė kaip skerdžiamas. Teko užrakinti jo kajutės duris. O jūreivis liko miegoti ant viršutinio gulto. Jiems abiems tai buvo paskutinė naktis laive.

— Ar tu miegi? — paklausė Jūnas po valandėlės, kai šviesa buvo užgesinta.

— Ne, — atsakė jūreivis.

— Ar tu pyksti?

— Tik truputį, Jūnai.

— Aš nebūčiau pabėgęs, jei visą laiką būtum buvęs čia.

— Dabar būsime kartu.

Ilgą laiką buvo tylu. Jūnas sušnirpštė.

— Tu lydėsi iki pat namų?

— Taip, iki pat namų...

— Tada aš rytoj ryte nerėksiu.

Bet Jūnui nepavyko ištesėti pažado. Jau prieš pusryčius jis klykė kaip žvėris. Teko jėga tempti jį nuo kajutės iki trapo. Ten jis įsikibo turėklų ir jų nepaleido. Jo pirštai buvo atlenkti po vieną. Leidžiantis trapu, jis kabinosi už kiekvieno strypo, kurį tik galėjo pasiekti. Bet patekęs į uostą, jis aprimo. O geležinkelio stotyje jis visai gražiai žygiavo šalia jūreivio. Nepaisant visko, tai buvo pirmoji ilga Jūno kelionė traukiniu.

Oslo stotyje juos pasitiko vairuotojas Ulsenas su abiem tėvais. Vairuotojas nustebo, kad berniuką atlydėjo aukštas, gana lieknas jaunas vyras, kuris, nieko nepaaiškinęs, įsėdo į jų automobilį. Jis palydėjo juos į viršų, iki pat buto durų. Jūreivio nepavyko visiškai nuraminti, net ir pasakius gerąją naujieną apie mokyklą, kuri nori priimti Jūną, nežiūrint į tai, koks jis yra. O tėvai pradėjo jį klausinėti ir džiaugėsi, galėdami tiksliai sužinoti, kaip berniukui ėjosi po to, kai buvo surastas. Tik bocmanas šiek tiek nusiminė, nes suprato, kad Jūnas taip ir neišmoko tinkamai kalbėti su kapitonu. Galiausiai, prižadėjęs aplankyti Jūną naujoje mokykloje, jūreivis išėjo savais keliais.

Su dviem lagaminais jis nuvažiavo į vieną miesto viešbučių ir gyveno ten, kol susirado sau nuomoti kambarį. Tik tada jis susiruošė aplankyti Jūno mokyklą.

Tuo tarpu Jūnas jau seniai buvo pradėjęs mokytis savo naujoje klasėje. Pirmąją dieną jis ten nukeliavo kartu su tėvais. Reikėjo pasikalbėti su mokytoju, ir jie rado jį kabinete, pilname knygų ir pypkės dūmų. Jūnas iš pradžių per dūmus nieko negalėjo įžiūrėti.

Visą kelią jis siaubingai bijojo, o pasiekęs aikštę priešais didelį, seną medinį namą, jis vėl pradėjo šnirpščioti. Jiems atėjus, buvo pertrauka, ir aikštė knibždėjo nuo vaikų. Ten buvo daugybė vaikų. Ne tiek, kaip pirmojoje mokykloje, bet vis tiek labai daug. Jie atrodė geri, dauguma jų. Jūnas su tėvais įėjo į koridorių ir beldėsi į visas duris, nes niekur nebuvo jokių iškabų. Galiausiai galvą iškišo moteris.

— Mes netrukus iškabinsime lenteles, — paaiškino ji ir nuvedė juos toliau koridoriumi. Ji sustojo ir pirštu bedė į praviras duris. — Tai yra vienas berniukų tualetas, — paaiškino ji, — bet ten neik, nes jis sugedęs. Kitas tualetas yra kitame koridoriaus gale. Ten trūksta tik užrašo.

Ji taip susijuokė, kad abu tėvai ir netgi Jūnas pradėjo kvatoti. Koridorius buvo išdažytas ryškiomis, gražiomis spalvomis, bet durys ir langai išklerę. O bocmanas juto, kaip kai kurios grindų lentelės linguoja po jo kojomis. Tuojau pat jie sutiko jauną vyriškį su akiniais ir garbanotais plaukais. Jis pasisveikino ir paklausė Jūno, ar tai jis eis į antrą klasę. Kalbėdamas jis pačiupo Jūnui už nosies galiuko ir Jūnui tai labai patiko, nes jam patiko ir pats vyras. Jis atlenkė galvą ir pakėlė veidą į viršų. Palaimingai nusišypsojo, nes pajuto, kad yra laukiamas.

— Tu panašus į jūreivį, — ištarė jis.

— Bakas sėdi ten, viduje, — pasakė vyras juos atlydėjusiai moteriai. Jis kalbėjo keistai, kad tėvai pamanė jį esant iš pietų Norvegijos ar dar iš toliau. Jie paėjėjo dar kelis žingsnius ir staiga atsidūrė dūmų debesyje prie storo susivėlusio vyriškio.

Pasisveikinęs su tėvais, jis pasiūlė jiems atsisėsti. Tada atsisuko į Jūną ir pažvelgė į jį. Vieną ranką uždėjęs jam ant peties, kitu delnu palietė jo skruostą ir smilkinį. Po to ranka nuslydo palei ausį, galvos šoną ir galiausiai sustojo ant sprando. Jis atsisėdo, bet nepaleido plono kakliuko. Nestipriai judindamas pirštus, jis atgręžė į save Jūno veidą.

— Ar nori čia mokytis?

Jūnui nuo tų pirštų per visą kūną, daugiausia per kaklą, nubėgo šiurpuliukai. Jau dabar jis suprato, kad dar nėra sutikęs nieko, ką mylėtų labiau nei tą vyrą. Net savo pirmojo direktoriaus ar jūreivio jis taip nemylėjo.

— Taip gera, kai tu laikai mane už kaklo, — atsakė jis. — Atrodo, jog jį man kažkas kutena.

— Ar jūroje buvo didelės bangos?

— Didesnės už namą.

— Ar tavęs nepykino?

— Aš dar gavau ananasų!

Jūnas karštai puolė pasakoti apie savo jūreivišką gyvenimą, apie jūreivį ir kapitoną, vynuoges ir persikus. Tik apie gelbėjimo valtį jis neužsiminė. Jis greitai užsiropštė šiam naujam vyrui ant kelių, o Bakas vis dar tebelaikė ranką jam ant sprando. Ir Jūnas pasakojo toliau.

Taip prabėgo pirmoji diena. O kitą dieną Jūnas ten buvo nuo pat ryto. Tiksliau, jis ten išdygo daugiau nei valandą prieš prasidedant pamokoms. Vėliau jis išsirikiavo su naująja savo klase, ir Bakas išėjo jų pasitikti. Kitos klasės dabar irgi buvo išsirikiavusios, ir aikštė, ką tik buvusi pilna riksmų bei visokiausių garsų, dabar jiems už nugarų liko didelė ir tuščia. Jūnas, žinoma, šiek tiek baiminosi savo naujosios klasės, bet jam buvo ramiau, nes ten buvo ir mergaičių. Mergaitės išsirikiavo gražiau, joms tai pavyko be vargo, kai berniukams vis dar buvo visokiausių darbų — pasistumdyti, pasikeisti kišeniniais peiliukais, laidyne, padidinamuoju stiklu ar dar kokiu daiktu.

Pats Jūnas nuo pirmos akimirkos stovėjo kaip akmeninė kolona. Viduje jam tik sukosi mintis, kad po kelių minučių, vos tik gavęs savo vietą ir suolą, jis vėl eis į mokyklą, tada jis vėl grįš į gyvenimą. Tos paskutinės akimirkos tęsėsi nesibaigiančiai, dusinančiai ilgai. Artėjo naujas jo priėmimas į žmoniją. Jis nesuvokė, kaip tokią akimirką kas nors gali stovėti neramiai. Mažytės mergytės pradėjo linkčioti, vos Bakui pasirodžius duryse, ir tai jos darė tol, kol Bakas priėjęs sustojo priešais juos. Jis nepatenkintas dėbtelėjo į mokinius. Jūnas linktelėjo, o berniukai vis tęsė savo mainus, kumščiavosi, stumdėsi, iš už nugarų žnaibė vienas kitą.

Bako veidas aptemo. Pastebėję jį, berniukai paeiliui apsiramino. Visi, nežiūrint kelių pačiame gale, pajuto jo spinduliuojamą baisų, nebylų priekaištą. Stovintieji paskutinėse eilėse tebedūko, visai nekreipdami dėmesio. Bakas didingai nužingsniavo palei išsirikiavusiuosius iki pat išdykėlių. Jie vis dar nekreipė į jį dėmesio. Staiga jis prabilo, apipildamas juos keiksmažodžių lavina. Sugūžę pečius, šiek tiek išsigandę, kaip žvėreliai lietuje, jie nurimo. Galiausiai aplinkui įsivyravo tyla, ir susirinkusieji galėjo keliauti į klasę. Koridoriuje eilės susiskaidę, po penkis šturmavo duris ir taikėsi link savo vietų, o ten spraudėsi į mažytį oro tarpelį tarp rašomojo stalo ir suolo. Klasėje, kurioje nebuvo mokytojo stalo, kokie šeši septyni mokinukai bandė užsiropšti ant Bako, bet tas atžagariom rankom gynėsi nuo jų. Jis parodė Jūnui vietą maždaug klasės vidury, ir Jūnas pasuko ten, viduje jusdamas nedidelį drebulį. Jis atsisėdo šalia berniuko su storais garbanotais plaukais.

Staiga klasės šurmulį nustelbė Bako balsas.

— Ką, įsivaizduojate, kad tai šiaip koks vaikų festivalis? — užriko jis.

Jūnas padėjo ant suolo priešais save rankas ir nuleido į jas žvilgsnį. Jam labiausiai norėjosi pasprukti. Klasei tylant, Bakas vis dar riaumojo. Ant vaikų liejosi keiksmai ir grasinimai, baisiausi pažadai. Ir tam nebuvo pabaigos. Kuo labiau klasė tilo, tuo daugiau jis šaukė ant jų. Jūnas jau vos neverkė. Bet keiksmai darėsi vis keistesni, tarp „niekšelių“ ir „velniūkščių“ vis dažniau įsiterpdavo „šunyčiai“, „veršeliai“, „krokodiliukai“ ir kitokie žodžiai iš gyvūnijos pasaulio. Mokiniai mirtinai nutilo kaip fiordas saulei šviečiant ir klausėsi ištempę ausis. Pamažu jie pradėjo kikenti, iš pradžių tyliai, po to garsiau, kol galiausiai jie raitėsi iš juoko. Tada Jūnas suprato iš ko jie juokiasi — Bakas visai nepyko. Jis nė truputėlio nepyko! Ir vos tik tai supratęs, jis irgi sukrykštė. Galiausiai jis iš burnos leido ilgus, laukinius garsus, juokėsi garsiai ir nevaldomai. O kai jau pradėjo juoktis, nebegalėjo susilaikyti. Jis krykštė ir krykštė, visiems nutilus, tik jis vienas vis nesiliovė, o jo klyksmo beveik nebuvo įmanoma atskirti nuo verksmo. Traukuliuojantis juokas tapo vis baisesnis ir stipresnis, kūkčiojantis, verksmingas. Galiausiai tai privertė visą išsigandusią klasę atsisukti į jį. Tik jis vienas nieko nepastebėjo. Visas jo džiaugsmas buvo tai, kad Bakas nepyksta. Tai buvo begalinė, šėlstanti laimė, kokios jis dar nebuvo patyręs. Bet kartu nuo juoko paskaudo pilvą bei pakaušį, o veidas ir delnai visai sudrėko. Ir visgi jis negalėjo susivaldyti. Jis kiek aprimo tik tada, kai priėjęs Bakas pakilnojo jį, papurtė už plaukų ir patrankė per nugarą. Bet juokas neapleido jo visą priešpietį, nes dabar jis žinojo, kad vėl yra mokinys. Visą dieną klasė neskaitė ir nerašė. Jie užsiiminėjo visai kitais dalykais.

Iš pradžių jie dainavo, ir tada tas keistas, kūkčiojantis juokas vėl buvo beprasiveržiąs. Nes daina buvo visai nauja, ji skambėjo jo viduje, galvoje ir kakle, nors pats jis ir nedainavo. Jis juto ją esant akyse ir leidžiantis per nugarą, čiurlenant ir kutenant visame kūne, bet labiausiai jis juto ją judant nuo ausies link ausies, skersai per galvą. Jis juto tai ir vidinėje rankų pusėje, ir visai apačioje, riešuose bei delnuose. Tai buvo dar maloniau nei Bako ranka ant kaklo. Ir visas kambarys skambėjo kaip didelis varpas.

Tačiau svarbiausia prasidėjo po dainavimo. Klasėje dabar buvo visiškai tylu, tik mokiniai buvo kiek sušilę ir pridusę po dainos. Juose vis dar skambėjo melodija, ir tai buvo maloniausia. Bakas ramiai liko stovėti priešais juos sukryžiuotomis rankomis, ir visi spoksojo į jį. Buvo akivaizdu, kad kažkas turi įvykti. Ir visai tyliai, žemu balsu jis pradėjo pasakoti. Bet palaipsniui, pasakojimui rutuliojantis, jis kalbėjo vis garsiau ir garsiau, pasakojime dalyvavo jo rankos ir kojos, o galiausiai ir visas kūnas. Tai buvo tarsi istorija iš gilios praeities, ir Jūnas ją įsiminė labai ilgam.

Istorija jam taip gerai įsirėžė todėl, kad viską jis matė taip pat ryškiai, kaip ir vaizdus prieš miegą. Kiekvienas Bako ištartas žodis Jūnui tuoj pat iškildavo kaip reginys. Tarsi visą laiką būtų buriama. Matydamas tai, jo kūnas šilo ir sklandė aukštai aukštai, ten kur prasidėjo ši istorija.

Buvo Dievas Tėvas, kuris sėdėjo tarp žvaigždžių ir angelų. Angelai buvo tarsi ugninės kolonos. Ir tai buvo visai netoli saulės. O apačioje, po jais, buvo žemė su kalnais, akmenimis ir daugybe bėginėjančių žvėrių. Jie galėjo gerai matyti žemę iš viršaus, nes ji buvo tokia žalia ir žibėjo nuo drėgmės. Žmonės ten buvo labai geri.

Bet tarp angelų buvo vienas, nebenorintis tarnauti Dievui Tėvui. Jis troško gyventi savarankiškai, nes jautėsi esąs aukščiausias, protingiausias ir gražiausias iš visų kitų. Jis buvo kaip didžiulis fakelas, ir žvelgiant iš tolo, danguje švietė tarsi didžiulė žvaigždė. Jis suviliojo ir prikalbėjo daugybę angelų kartu su juo atsiskirti nuo Dievo Tėvo. Jie pabėgo iš dangaus ir apsigyveno arčiau žemės. Jie sklandė viršuje, o žmonės naudojosi tų fakelų šviesa. Žmonės labai džiaugėsi ir dėkojo jiems. Angelai dažnai padėdavo jiems darbuose ir kituose sunkumuose. Šių gražių ir protingų angelų vadas buvo Liuciferis.

Tačiau Dievas Tėvas liko gyventi savo aukštybėse su begale kitų angelų. Puikiausias ir galingiausias jų buvo Satanelis. Jis kartodavo pats sau: „Nėra nieko, kas būtų stipresnis už mane! Nėra nieko, kas būtų galingesnis už mane!“ Jūnas puikiai matė jį taip kalbantį.

„Nuversiu Dievą Tėvą nuo sosto ir tapsiu valdovu! — mąstė angelas toliau. — Noriu turėti ir valdyti viską!“ Bet vos taip pagalvojęs, jis tapo nebe angelu. Jo sparnai pajuodo kaip šikšnosparnio. Mat visos angelų mintys yra matomos. Ir visgi jam pavyko įkalbėti daugybę angelų stoti jo pusėn. Kartu jie puolė Dievą Tėvą ir jo ištikimus angelus.

Didžiausias iš ištikimųjų angelų buvo vardu Miką. Kartu su kitais jis išgujo Satanelį bei jo būrį iš dangaus, ir tie nudardėjo ant žemės. Krisdami jie dairėsi, ieškodami vietelės apsistoti. Mieliausiai jie būtų pasilikę vakariniuose debesyse ir auksiniame ore palei žemę, bet ten jau gyveno Liuciferis ir jo angelai. Ir Satanelio gauja kaip didžiulis šikšnosparnių būrys leidosi toliau. Jie labai nudžiugo, išvydę žemę. Ten jie įkūrė savo viešpatiją. Visiškai nusileidę ant žemės, pirmiausia jie pažvelgė vienas į kitą, Satanelis perbraukė sau per veidą ir apžiūrėjo savo kūną. Jis suprato, kad pavirto slibinu. Kiti virto mažesniais slibinais, ropliagyviais, gyvatėmis. Visi apsigyveno ten, kur buvo kieta, tarp akmenų, uolų plyšiuose, skylėse, kalnuose. Jie įkūrė galingą viešpatiją, kuriai vadovavo slibinų karalius Satanelis.

Netrukus jie pradėjo skriausti žmones bei žvėrelius, o visus žemės turtus — auksą, sidabrą, deimantus ir perlus — sutempė į savo urvus. Satanelis buvo apsikrovęs turtų kalnais ir turėjo daugybę į save panašių vaikučių slibinukų. Kai jis traukdavo plėšti, paskui jį per pasaulį, kaip iš po perkaitusio lygintuvo, nusidriekdavo juoda, išdegusi juosta.

Tuo metu visi žmonės buvo viena tauta ir turėjo savo karalių. Karalius turėjo princesę, kuri buvo visos žemės valdovė. Ji buvo gražesnė už visus kitus ir turėjo paveldėti visą žemę. Bet slibinui pavyko pagrobti ją ir nusitempti į savo urvą, todėl žemę apėmė didžiulis gedulas. Verkė visi: ir žmonės, ir žvėrys. Žmonės skundėsi Liuciferio angelams, bet tie neišgalėjo padėti. Tik kaip atgarsis šie žemės gandai pasiekė Dievą Tėvą ir jo ištikimus angelus.

Vieną vakarą, prabėgus daug laiko nuo to, kai Satanelis buvo ištremtas iš dangaus, drybsojo jis su savo vaikais prie urvo. Tai buvo tamsus vakaras, koks paprastai būna rudenį. Oras buvo skaidrus, todėl žvaigždes galima buvo įžiūrėti kur kas aiškiau nei paprastai. Jos buvo tokios didelės ir švietė ryškiau, nei jis kada buvo matęs jas šviečiant per visą laiką, kol gyveno žemėje. Vakaras buvo tylus tylus, ir jis galėjo girdėti, kaip tamsoje šnopuoja jo vaikai. Ir seną, kietą slibino širdį užplūdo tolimas prisiminimas — žvaigždės! Kažkada jis matė jas iš arti!

Jam šovė į galvą, kad dabar jis jau valdo viso pasaulio auksą ir brangakmenius, bet žvaigždžių jo urve nėra. Jis pajuto norą turėti ir jas. Jam darėsi negera nuo minties, kad kažko jis dar neturi. Staigiai jis pakilo ant užpakalinių kojų, pasikasė ir sušnypštė į dangų. Jis troško valdyti viską! Jis vienas norėjo turėti viską! Vaikai, kurie nuolat viską kartodavo paskui jį, visą naktį išgulėjo kaukdami ir šnypšdami į dangų. Tai buvo panašu į tikrą koncertą. Mes norime visko! Norime valdyti viską! Vieni!

Žvaigždžių troškimas nedingo, kol nepatekėjo saulė, bet tada jis virto pačios saulės troškimu. Netrukus slibinas nebeįstengė ramiai gulėti, nes visa, ką jis turėjo: auksas, perlai, brangakmeniai, žmonių princesė — visa tai buvo tik dulkės ir pelenai, jei jis negali turėti pačios saulės. Tą pačią dieną Satanelis išskleidė sparnus ir dideliais vingiais pradėjo kilti link saulės. Dar prieš ateinant vakarui, jis užgožė saulę, ir žmonės pradėjo garsiai raudoti, kad juos išgirdo net angelai. Bet Satanelis kilo ir kilo, metai po metų kilo jis į dangų. Ir galiausiai žmonių balsai pasiekė patį Dievą Tėvą aukščiausiose žvaigždėse. Tuo pat metu atskrido angelų būrys pranešti, kad Satanelis prisigrobė žvaigždžių, o dabar keliauja link saulės.

Dievas Tėvas pasišaukė Miką, kuris buvo kitame dangaus krašte, ir, jam atskubėjus, iš plataus saulės spindulio išlaužė kalaviją. Jis ištiesė Mikai saulės spindulio kalaviją ir davė plieninius šarvus. „Angelų karaliau! — sušuko jis. — Nudėk slibiną!“

Angelai nusekė Miką link saulės. Satanelis jau buvo pasiglemžęs saulės gabalėlį. Ir ten prasidėjo Mikos kova prieš slibinų karalių. Kovodami jie visą laiką sukosi vienas aplink kitą, ir kaip svarsčiai krito link žemės. Taip jiems krentant ir kovojant, kad net žiežirbos biro ir lakstė į šalis, aplink siaučiant žvaigždžių audrai, praėjo pora metų. Priartėję prie žemės, jie atrodė kaip didžiulis žvaigždžių lietus. Iš po jų ant žemės krito dideli žvaigždžių gabalai. Ir jie patys jau buvo visai netoli žemės. Bet prieš pat jiems nukrentant, Miką Satanelio šarvuose iškirto dideles skyles. Taip jis nukovė slibiną. Miką stovėjo ant žolės, šalia žuvusio slibinų karaliaus ir dairėsi aplink.

Tai buvo svarbi valanda, nes pirmą kartą ištikimas angelas buvo nusileidęs į žemę. Jis paėmė iš Satanelio saulės auksą ir palaidojo jį plyšyje tarp uolų. Dievas Tėvas už gerą kovą prie jo vardo pridėjo raides - elis.

Mikaelis žemėje atliko du darbus. Jis atvėrė kalną ir išlaisvino žmonių princesę. O pamatęs, kad žemėje vis dar knibžda daugybė slibinų, jis sušaukė drąsiausius vyrus ir palietęs juos saulės kalaviju, pavadino Mikaelio riteriais. Ir nuo to laiko žemėje visada buvo Mikaelio riterių. Jei tik atsiranda daug slibinų, padaugėja ir Mikaelio riterių.

Jūnas visa tai labai aiškiai įsivaizdavo, o ypatingai jis susijaudino dėl princesės, kuri buvo nutempta į slibinų karaliaus kalną. Po to jis gavo sąsiuvinį tuščiais lapais ir didelę minkštų, storų, spalvotų kreidelių dėžutę. Pirmą kartą gyvenime Jūnas suprato galįs piešti. Beveik nesidairydamas į kaimyną, jis pripiešė pilną puslapį — didelį piešinį su princese, sėdinčia mėlynajame kalne. Klasėje tesigirdėjo tik kreidelės ir skardus dundenimas, kai nuo sąsiuvinio krašto nušokusi kreidelė tarkštelėdavo į suolą.

Anksčiau Jūnui niekada nesisekė piešti. Visa klasė nusiminė, kad pamoka taip greitai pasibaigė.

Visą naktį Jūnas sapnavo įvairius sapnus — kad Bakas jam davė pyragaičių, sapnavo Mikaelį, sapnavo princesę, sapnavo, kad dainuoja. Dainą kaip upė tekėjo aplink jį ir jame. Kitą rytą mokyklos kieme jis išdygo dar anksčiau.

Tą dieną jie dainavo daugiau, o Bakas pasakojo toliau, ir dideliuose piešimo sąsiuvinių lapuose jie rašė žodžius iš pasakojimo: „SLIBINAS“, „MIKĄ“ ir daugelį kitų. Po to jie vėl piešė ir mokėsi seną dainą apie Mikaelį. Taip Jūnui slinko pirmosios mokyklinės dienos, ir jis priprato prie mokyklos kaip prie paukščių ir augalų vitrinose senais laikais. Kasryt jis daug anksčiau nei prasideda pamokos, atsirasdavo mokyklos kieme.

Paprastai jis ten būdavo ne vienas. Ir vieną rytą jis buvo primuštas. Jam kliuvo visur, kur tik buvo vietos ant jo mažo kūnelio. Tai padarė du berniukai iš jo klasės. Jie mušė ne kartu, bet tvarkingai, paeiliui — pirmiausia Jūhanas, o tada Kristijanas. Jie mušė taip stipriai, kad jam iš nosies pasruvo kraujas ir snarglys, ištryško ašaros. Tik praėjus daug laiko, jis suprato, už ką jam tiek daug kliuvo. Kiekviena visuomenė turi įstatymus, ir naujoji klasė turėjo savuosius. Neperžengiamas įstatymas sakė, kad niekas neturi teisės liesti Pelės.

Pelei automobilio avarijoje buvo sužalota nugara, ir nuo to laiko jis beveik nustojo augti. Jam augo vien tik galva, ir todėl ji buvo tokia didelė ir galinga, kad rodėsi, jog galva laiko kūną, o ne kūnas galvą. Tas mažytis, plonas kaip vilnonis siūlas, susirietęs kūnelis bejėgiškai kybojo ir maskatavo ant kaklo. Pelė geriausiai iš visos klasės grojo fleita, buvo neaplenkiamas skaičiavime ir tvirtai laikėsi savo srityje, bet visų nevilčiai, daugiausia pastangų jis dėjo į bėgimą ir šuolius į tolį. Tai vertė visą klasę per kūno kultūrą elgtis santūriai. Jei tik Pelė troško laimėti, tai ir turėjo laimėti. Jis laimėdavo visas imtynes bei kumštynes. Net ir mergaitės nusileisdavo, kai Pelė tampydavo joms už plaukų. Kukliai jos leisdavo jam su triumfu nutempti jas į šoną, nes tai būdavo jis. Jis buvo klasės bejėgis-visagalis valdovas.

Pelė geidė Jūno žiedų, kuriuos jis savo sunkiomis dienomis buvo gavęs iš Birgerio. Ir vieną rytą staigiu judesiu Pelė griebė juos. Bet Jūnas jau buvo lankęs mokyklą. Žaibiškai jis sučiupo apžavėtąjį Pelę, įbedė kelią į nugarą ir pradėjo lenkti jo galvą atgal, kol žiedai patys nukrito ant žemės. Paėmęs juos, jis paliko Pelę gulėti.

Pelė buvo pratęs prie kitokio elgesio, todėl verkė kaip apsėstas, tiek iš skausmo nugaroje, tiek dėl susidūrimo su žiauriu ir nedraugišku pasauliu, kuris akimirką pažvelgė į jį Jūno akimis. Po to Jūhanas ir Kristijanas ėmėsi reikalingos bausmės Jūnui. Tai tęsėsi, kol Bakas išgirdo klyksmą ir, netardamas nė žodžio, juos sustabdė. Nusivedęs, jis apiprausė Jūną.

Nubaustasis dar ilgai ir karčiai verkė, ir pamoka prasidėjo liūdnai. Bakas nebarė jų kaip įprastai. Jis nei riaumojo, nei urzgė. Tik stovėjo nebylus, ir visiems tai buvo kančia.

Jam prakalbus, balsas buvo toks giliai žemas ir liūdnas, kad Jūnas tuojau pat vėl pravirko. Visa klasė susigūžė.

— Jūhanai ir Kristijanai, — ištarė jis, — prašau, atsistokite.

Jie atsistojo. Jų akys žvelgė žemyn, o Bakas buvo toks nusiminęs, kad jie beveik nebegirdėjo jo balso, nors paprastai jis būdavo gana stiprus.

— Paklausykite! — tęsė jis. — Jei į klasę ateitų naujas berniukas, ir kas nors man pasakytų, kad jis buvo primuštas, bet kitas jį užstojo. Kažkas iš klasės atėjo ir padėjo jam. Jei nesakytumėte, kas jam padėjo, bet tik pasakytumėte: Bakai, spėk, kas padėjo naujokui! Kaip manote, ką aš spėčiau?

Klasė tylėjo. Jūhanas su Kristijanu stovėjo nudelbę akis žemyn.

Bakas pakartojo klausimą:

— Kaip manote, ką aš spėčiau padėjus naujajam berniukui?

Pagaliau jiems buvo leista atsisėsti ir viskas buvo baigta.

Tada prasidėjo įprasta pamoka, ir viskas, ką Bakas pasakojo, kaip visada užvaldė Jūną ir tapo reginiu, kurį jis galėjo matyti, kol galiausiai tai virsdavo piešiniu. Ir jam buvo vis negana. Jis pradėjo piešti ir namuose, bet tai būdavo ne tas kaip mokykloje. Jis tapo priklausomas nuo Bako ir nuo klasės.

Prisiartinęs prie Bako, Jūnas virsdavo kumeliuku, gavusiu cukraus gabalėlį, jis puldinėdavo ant jo, kabinosi į švarką, į rankoves, kelnes — į viską, ką tik jam pavykdavo nučiupti. Bakas riaumojo ir keiksnojo, kratėsi nuo jų, stūmė į šoną. Nes jų visą laiką buvo daug. Bet tai nepadėdavo, jie niekada nesiliaudavo.

Didžiausias džiaugsmas buvo tai, kad Jūnui buvo leista lankyti papildomas pamokas pas Baką. Po pamokų jis ir dar pora mokinių susirinkdavo kitame kambaryje. Čia Bakas pirmiausia papasakojo pasaką apie princesę iš Kalno. Ji turėjo dirbti ir vergauti troliui ir verpti jam rateliu. Kartu jie sukūrė eilėraštį apie tą ratelį, kuris burzgė ir burzgė, kol trolis miegojo ir taip triukšmingai knarkė, kad princesė galėjo pabėgti. Visos „r“ burzgė ir traškėjo tame posmelyje. Po to jie piešė ratelį ir princesę. Jūnas nupiešė ir trolį. Tada jie piešė tik ratelį, ir dar kartą ratelį.

Jis buvo beveik kaip raidė, kuri vadinosi Ratelis, ir Jūnas pažino ją iš anksčiau. Šios raidės jis niekada nebepamiršo. Taip jie ėjo nuo pasakos prie pasakos, nuo raidės prie raidės, ir dauguma jų pradėjo įsitvirtinti galvoje. Tik jos vadinosi kitaip nei raidės paprastai.

Tos pamokos, kai jie su Baku likdavo vieni, būdavo dieviškos, bet visgi jis ilgėjosi ir klasės. Todėl jis džiaugdavosi, kai jie laukdavo jo lauke.

Savo gatvėje jis vėl susitiko Birgerį, ir jie tapo geresni draugai nei kadais. Jie bastydavosi po gatves, o miške žaisdavo indėnus. Bet kartais Birgeris prisigalvodavo dalykų, kurie Jūnui primindavo Bobį. Skirtumas buvo tik tas, kad Birgeris buvo labiau išdykęs, o jo žaidimai jiems abiems kėlė daugiau pavojaus.