IV

Kadangi Abraomas Verneris buvo artimiausias Jokiumseno draugas ir dvasios brolis, natūralu, kad jis pasirūpino jo dvasiniu testamentu ir palikimu. Žemiškasis palikimas — knygos, paveikslai ir baldai — iš karto atiteko kažkokiam žemiškam jo kraujo sūnėnui.

Vertingesnioji dalis, atitekusi Verneriui, buvo labiau panaši ne į mirusiojo dovaną, bet į kerštą. Tai buvo milžiniška, neįskaitoma, be jokios tvarkos skersai ir išilgai abiejose pusėse prirašytų popierių krūva. Iš dalies tai buvo dienoraštiniai užrašai, brūkštelėti kilus kokiai minčiai, taip pat nebaigti straipsniai laikraščiams, žurnalams ir ištraukos, surašytos tik rašytojui būdinga forma. Joms labiausiai tiko manifesto vardas. Nebuvo paslaptis, kad metams bėgant manifestas tapo mėgstamiausias senojo Jokiumo žanras. Paskutiniuosius metus jis tikriausiai gyveno neapleidžiančia manifesto nuotaika. Nors šios „pastabos“ nelabai tiko būti iškabintos ant bažnyčių durų, Vernerį pamažu užvaldė idėja, kad jos puikiai atliktų savo misiją ant daugelio mokyklų vartų. Vienintelė tų manifestų nelaimė buvo ta, kad Jokiumo žodžiai pabaigoje tapo atviri iki nuogumo. Jis visą gyvenimą buvo karšto temperamento, bei šiuose kraštutiniuose gyvenimo apibūdinimuose jis vartojo žodžius, kurie savo stiprumu galėjo iškreipti visą prasmę. Jokiumas nebuvo rašeiva. Jis nesuvokė, kad rašė pakankamai blaiviam bei ramiam skaitytojui, norinčiam susidaryti savo nuomonę ir nepratusiam prie aršių būdvardžių. Jokiumas visą gyvenimą buvo kalbėtojas, o kalbant žodžiai veikia visai kitaip, nes juos lydi intonacija ir veido išraiška. Jei klausytoją gali įtikinti intonacija, tai skaitytojui reikia bent jau priskirti išorinį objektyvumą. Būtina sužadinti jo pasitikėjimą, tapti jo draugu, ir tik tada išsakyti savo paslaptis.

Bet Jokiumas visiškai nesuvokė, kad raštas paklūsta kitiems įstatymams nei žodinė kalba. Jis negalėjo to suprasti.

Jo kalba visą laiką buvo grubi. Verneris su pasitenkinimu mintimis grįžo į praeitį, į nuotykių bei kovos kupinus studentiškus laikus. Bet žodžiai manifestuose buvo per daug kandūs ir vieniši. Jie buvo tarsi kapinių kryžiai, kur palaidota viltis ir tikėjimas. Po kiekvienu kryžiumi gulėjo idėja apie mokyklą, apie naują mokytojų paruošimą, apie naują vaikų auklėjimo būdą.

Taip, Dieve Aukščiausiasis, dabar ir pats Jokiumas buvo iškeliavęs į tą šalį, kuriai priklauso visi šie dalykai.

Nebuvo sunku suprasti, kodėl Jokiumas paskutiniaisiais metais taip pašaipiai vertino viską, kas vyksta. Už kiekvieno keiksmažodžio, už kiekvieno priekaišto slėpėsi dalelytė sugadinto gyvenimo, atkarpėlė neįvertinto Jokiumo gyvenimo. Bet tokiam žodžiui kaip „Salamandros“ pedagoginiame traktate nėra kas veikti, nors jis ir parašytas manifesto forma.

Tad Jokiumo paliktų raštų spausdinimas buvo tikra dilema: jie negalėjo būti spausdinami tokie, kokie yra, bet, dėl Dievo meilės, Verneris juk negalėjo sėsti ir švarinti bei taisyti mirusio draugo veikalą vien dėl žmonių šnekų. Apsispręst buvo nelengva.

Tačiau kita užduoties dalis buvo nesunki. Reikėjo surinkti tuos Jokiumo straipsnius, kurie kažkada jau buvo spausdinti. Čia buvo įvairūs dalykai, pradėti skelbti laikraščiuose bei žurnaluose jau prieš keturiasdešimt penkerius metus. Šie apmąstymai rašyti beveik trisdešimt penkerius metus. Per paskutinįjį dešimtmetį Jokiumas žurnalams neberašė, nebent mažas, karštas pastabėles, kai pikti laiškų siuntėjai pernelyg piktindavosi mokinių ir nepilnamečių gaujų brutalumu bei nusikaltimais. Tie jo straipsneliai palaipsniui įgavo tokį pašiepiantį ir paradoksišką toną, kad beveik niekas nebegalėjo jų suprasti. Galiausiai tai virto savotišku skandalu. Paskutinį kartą savo nuomonę Jokiumas išspausdino maždaug prieš dvejus metus, tai buvo trumpas atsakymas į kažkokio dėstytojo straipsnį. Dėstytojas piktinosi policijos aplaidumu ir lėtumu sprendžiant jaunimo nusikalstamumo reikalus ir išsakė savo lūkesčius dėl padėties pagerėjimo. Jokiumo atsakyme buvo rašoma, kad policijai vertėtų perimti visą mokymo sistemą. Kam gi daugiau reikalinga policija? Kitą dieną redakcija sulaukė daugiau kaip dvidešimties skaitytojų laiškų, kuriuose daugiausia buvo smerkiamas tokio žymaus direktoriaus šiurkštumas. Tik mažuma sutiko, kad policija tikrai turėtų perimti vadovavimą. Jokiumas atsisakė skaityti laiškus, tik atsakė dar viena pastabėle, kuri nebebuvo išspausdinta. Vėliau redakcija turėjo skaitytojams trumpai paaiškinti, kad direktorius ironizavo.

Tačiau iš esmės, senų, spausdintų draugo straipsnių peržiūrinėjimas Verneriui buvo nuostabus ir guodžiantis užsiėmimas. Ieškodamas senų leidinių, jis turėjo knistis archyvuose, sėdėti universiteto bibliotekoje, gatvėmis temptis paketus ir telefonu kalbėtis su svetimais žmonėmis, nors du paskutiniai dalykai jam buvo nemėgiamiausi užsiėmimai gyvenime. Verneris mieliau savo senomis gandro kojomis pereidavo pusę miesto nei skambindavo telefonu. Bet dabar jis pergalėjo šį nenoru. Atlikti šį pirminį darbą jis galėjo paprašyti ir vienos iš laikraščio darbuotojų, bet reikalas buvo tas, kad straipsnių ieškojimas jam teikė nepaprasto džiaugsmo. Straipsniai buvo tarsi Jokiumo ir jo paties gyvenimo almanachai. Daugelį jų prieš tai, kai Jokiumas juos išsiųsdavo į redakciją, jis pats taisė ir braukė juose keiksmažodžius. Jie sėdėdavo kartu ir pažodžiui peržiūrinėdavo rankraščius. Jie tikėdavo, kad visa tai turi padėti. Taip, daugeliu atžvilgių tai padėjo. Žvejams šiuo metu buvo kur kas lengviau nei tuomet nusipirkti žvejo batus. Ir tai buvo Jokiumo, jo paties, ir daugelio kitų nuopelnas. Taip, jie pasiekė tai. Bet pakeliui kažkas buvo prarasta. Kažkas.

Galas žino, kas tai buvo.

Sėdėjimas prie senų straipsnių buvo tarsi buvimas su Jokiumu. Jis netgi įgijo senatvišką įprotį per žurnalus plepėti su Jokiumu. „Tai bent, Jokiumai! Nuostabu! Įdomu, ar tu pats tai parašei, ar čia aš šitą įterpiau?“ Šitaip sėdėdami, jie vėl būdavo kartu. Taip jam į galvą šovė mintis dėl nespausdintų popierių sutvarkymo. Kol Jokiumas buvo gyvas, jis juk taisydavo jį. Jokiumas beveik niekada neprieštaraudavo.

O kaip gi dabar? Nuo pat laidotuvių jis jautė, tarsi anas nebūtų miręs, tik išėjęs kažkur į orą. Jis buvo aplinkui. Be jokių abejonių jis gyveno aplink jį ir jo viduje. Ir dabar, kai jie vėl buvo dviese, jis galėjo tęsti taisymą. Jei Jokiumas iš tikrųjų būtų miręs, visiškai negyvas, jis netaisytų nė vieno žodžio, netgi raidės. Direktoriui jis nedrįstų primesti nieko, tik pačius būtiniausius ortografinius taisymus. Bet aiškus draugo artumas teikė jam drąsos ir jėgų kruopščiai dirbti prie popierių, tarsi anas iš tiesų sėdėtų šalia. Tiesa, su Jokiumu dirbti pasidarė sudėtingiau, todėl darbas ėjosi be galo lėtai. Daugelį taisymų ir išbraukymų reikėjo pervertinti bei dar ir dar kartą aptarti. Vis dažniau ir dažniau jam teko sutikti su savo nematomu draugu. Išmetęs kokį sakinį ar nubraukęs per stiprų pasakymą, jis dažnai jusdavo, kad oras priešais jį nenurimdavo tol, kol jis negrįždavo prie pirminio varianto. „Ar dabar patenkintas, Jokiumai?“ — norėdavosi jam paklausti, kai žodžiai vėl grįždavo į savo vietas. Jokiumas nusiramindavo. Šis bendravimas su jaunystės draugu teikė naujo džiugesio ir ramybės. Nes į ką po galais atsižvelgti? Į liaudį? Policiją? Mokytojus? Jis jautė, kad paskutiniaisiais metais daugeliui žmonių buvo skyręs per daug dėmesio. Būtent to nedarydavo Jokiumas. Todėl jis buvo švarus kaip ką tik iškritęs sniegas. Kad ir storžieviškas, išsiblaškęs bei nuolat pasipiktinęs, Jokiumas turėjo sielą, kuri buvo nelyginant nuostabi marmuro gėlė, auganti atšlaitėje, pačioje pamiškėje, ir vadinama „parnassia pallustris“ vardu. Verneriui taip patiko ir pavadinimas, ir gėlė, kad jau mažiausiai trisdešimt metų buvo pamiršęs jos norvegišką vardą. Be to, jis niekada ir nežinojo, kaip ji vadinama, kaip nežinodavo ir kitų gėlių pavadinimų. Tai žinojo tik Jokiumas. Jokiumas žinojo viską, skirdavo miežius nuo kviečių, avižas nuo rugių. Taip, tai Jokiumo gėlė! Parnassia! Ir kaip jis anksčiau to nesuprato? Dideli, marmuriniai, vaškiniai žiedlapiai, savo gelsvu baltumu primenantys seną korintinį kapitelį. Ir staiga kaip širdies smūgis jam iš atminties iškilo scena, kai Jokiumas mokė jį įsiminti gėlės vardą. Jie keliavo po kalnus ir nakvojo sodyboje, pilnoje knygų, su spausdinimo mašinėle. Abu tikėjo ateitimi. Tai buvo rugpjūtis su savo tamsiomis naktimis, prieš pat pasaulinę revoliuciją. Jie buvo išvažiavę į kalnuose esantį vienkiemį pagerti pieno, ir gėrė taip, kaip geria tik vyrai, nematę pieno stiklinės nuo mokyklinio amžiaus. Ta idėja dėl pieno kilo Jokiumui. Verneris iš pradžių abejojo, bet leidosi perkalbamas. Jie visą laiką dėl to ginčydavosi. Jokiumas teigdavo, kad pienas padeda išsaugoti jaunystę, o Verneris įrodinėdavo, kad dėl savo kalkių jis be jokių abejonių tik pagreitina kraujagyslių užkalkėjimą ir paverčia žmones bukapročiais miesčionimis. Gamta pieną buvo sukūrusi veršeliams. Bet jis gėrė jo ne ką mažiau, gėrė vardan Jokiumo. Ir nė karto neprisipažino, kaip skanu jam gerti tą kalnų pieną, kur tiek grietinėlės, kur taip aiškiai juntamas begalės į žvaigždes panašių aukštikalnių gėlelių skonis. Jie gerdavo pieną kartu. Taigi taip jie gyveno.

Vieną vėlų vakarą Jokiumas nusivedė jį nuo židinio ir ištempė lauk, į suplūktą kiemą.

— Turi pažiūrėti į gamtą, — sakė Jokiumas. Verneris susikūprino ir trilinkas išsirito per žemas duris. Jį pasitiko gamta, dabar tapusi antgamtiška. Juoda rugpjūčio naktis buvo akinanti, tarsi dieną nušviesta nuostabiai didelio, vos ne visiškai balto mėnulio. Priešais juos atsivėręs slėnis buvo pilnas debesų, plokščių ir baltų kaip kreida debesų klodų, kai kur besiplaikstančių pamišėliškų kuokštelių, išsidraikiusių ore tarsi medvilnės plaušai. Verneriui rodėsi, kad jis gali pereiti slėnį debesų paviršiumi. Ant jų, tarsi ant didžiulio fiordo, kybančio ore, leidosi akinanti, intensyvi mėnulio šviesa. Viršuje irgi švietė debesys kaip balti bokštai ir miestai tamsiai mėlyno dangaus fone. Mėnulio šviesoje jis matė Jokiumo veidą — didelį ir baltą — su pensnė ant plačios nosies, nusėtos juodų kaip anglis šešėlių. Tamsūs berželių šešėliai atrodė kaip juodos visatos skylės. Jokiumas palenkė veidą, ir Vernerio žvilgsnis nusekė iš paskos. Jis nukrypo žemyn ir užkliuvo ties didele balta žvaigžde. Jokiumas pakėlė ją ir atkišo jam. Pirmą kartą taip artimai jis susidūrė su šia svetima marmuro gėlę. Aiškiai matė lapų gyslas.

— Ji vadinasi parnassia, — ištarė Jokiumas, — parnassia pallustris.

Įpusėjus pasaulinei revoliucijai, Verneris daugiau laiko galėjo skirti parnasijai. Galiausiai jis ne tik priprato prie pieno, bet ir išmoko gėlės pavadinimą.

Kiekvieną vakarą, praleistą prie senų Jokiumo straipsnių, Verneris išgyvendavo tą patį. Jam reikėjo to, nes dienos po laidotuvių buvo sunkios.

Jie pavertė Jokiumą šventuoju. Jis buvo sacrosanct14, apie jį rašė visi laikraščiai. Visi tik ir liaupsino tai, kad Jokiumas padarė mokyklą tokią, kokia ji yra dabar. Kai pažinojai jį, buvo sunku tai pakęsti. Dėl to jis vis daugiau ir daugiau sutiko su Jokiumo mintimis tuose nespausdintuose veikaluose. Jokiumas išėjo savo keliu. Ką gi. Bet su švaria siela.

Buvimas kartu su tuo, kas iš Jokiumo liko po laidotuvių, Vernerį tarsi patraukė eiti kartu, kilstelėjo jį iš jo paties kūno. Nereikėjo net gydytojo, kuris pasakytų, kad ir jam iki gyvenimo pabaigos liko nebe tūkstančiai kilometrų. Tai jam suteikė laisvę. Tai grąžino jį į nuostabią ir nerūpestingą jaunystę. Sluoksnis po sluoksnio, apdaras po apdaro, nuo jo buvo velkama visa, kas nebereikalinga. Taigi, ir ko čia reikėtų baimintis? Iš esmės tik vieno: kad Jokiumui netektų patirti dėl jo gėdos. Paskutiniais metais jis ir taip daug išgyveno. Tad dabar galima būtų pasaugoti jį nuo gėdos. Taip taip, Jokiumai, tebūnie taip, kaip tu nori!

Nepaisant to, kad jiems ėjosi geriau nei bet kada anksčiau, Paula iš tikrųjų kiek susirūpino juo. Vaikai buvo užaugę ir išskridę savais keliais, ir jie vėl jautėsi kaip jaunavedžiai. Žinoma, ji labai sunkiai sirgo, ir tai, kad nepajėgė dalyvauti laidotuvėse, jai buvo skaudus smūgis. Nes ji mylėjo Jokiumą kaip mielą brolį. Iš tiesų, tai Paulai šovė į galvą, kad jis su Verneriu turi važiuoti į tą pieno žygį tais senais laikais. „Pieno traukimas“ pavadino ji tai, bet Jokiumui pasigirdo „pieno trūkumas“. Net ir šiais laikais ji griežtai kritikuodavo Vernerį, jei šis priešpiečiais siurbčiodavo portveiną.

Būtent tai įvyko ir šiandien.

Atsistojusi šalia, ji glostė keistus Vernerio kirpčius, kurie nenorėjo žilti kaip visiems kitiems žmonėms. Piktai, kaltu žvilgsniu jis šnairavo į ją per savo didelę, kumpą nosį. Su vyrišku užsispyrimu ir pasipūtimu jis atsuko į ją blyškų, raukšlėtą veidą.

— Tau negalima gerti vyno prieš vienuolika, — pamokino ji. — Pagalvok apie kepenis...

— Vynas yra senių pienas, — pabandė jis žaismingai pergudrauti ją gerumu. — Tau irgi, motin, reiktų išgerti taurę nuo kraujagyslių užkalkėjimo.

— Nesąmonės! — pasipiktino ji ir stipriau pagriebė už kirpčių. — Tavo kepenys...

— Nėra po velniais jokių kepenų! — užsiplieskė jis.

— Gertum tikrą pieną, — toliau bambėjo ji. — Tai sveika dantims, vaikeli.

— Dantys! — sušnypštė jis. — Kam man tie dantys? Pasakyk, kam man tie dantys? Ar gali pasakyti? Nė vienas doras žmogus neturi dantų.

Jis dabar kalbėjo vien tik per nosį ir žiūrėjo tiesiai priešais save. Staiga triumfuojamai jis iškėlė galvą:

— Gal sakysi, kad Gėtė turėjo dantų? Ką? Ar turėjo Gėtė dantų?

Ji paleido jo plaukus ir šiek tiek susimąstė. Verneris suprato, kad ji pasiduoda, todėl rėžė toliau:

— Gėtė neturėjo nė vieno danties! Nė mažiausio dantuko, motin! Nė vieno dantigalio!

Apimtas pergalės džiaugsmo, jis pusiau pakilo.

— Apie tai, kad Gėtė buvo visiškas bedantis, pasakoja Ekermanas! O be to, ta žymioji Fausto klaida — „hier wird’s Ereignis“ — vietoj — „hier wird’s Erreichnis“ — atsirado visų pirma dėl jo tarmės su minkšta g, o antra, dėl visiškos bedantystės, nes kai Gėtė diktuodavo, jo sekretorius negalėjo girdėti skirtumo tarp g ir ch. Kaip ir Šekspyras bei nemaža kitų žymių rašytojų, Gėtė buvo pagarsėjęs savo siaubingai prasta rašyba, todėl ir nieko nepastebėdavo, kai peržiūrinėdavo tekstą.

— Taip, Gėtė tikrai neturėjo nė vieno danties. Nė dantuko, motin! — jis griežtai pervėrė ją akimis ir pirštu dūrė į knygų lentyną. — Gal tau parodyti tą vietą? Ten parašyta „Ereignis“.

Paskutinius sakinius jis pridūrė norėdamas ją paerzinti. Jis žinojo, kad Gėtė jai patinka labiausiai iš visų rašytojų, ir šis priminimas, kad jis buvo bedantis, ją galutinai nuginklavo. Spėdamas, kad ji nežino, kur rasti tas nemirtingas eilutes, su pasipūtimu tai ir pasakė. Kad pergalė būtų visiška.

Galbūt nederėjo to daryti.

— Bet tu, vaikeli, ne Gėtė! Tas, Gėtę stiprinęs portveinas, tave per daug anksti išsekino.

Jis suniurzgė. Giliai, nosies viduje.

— Klausyk! — užriaumojo jis. — Tu esi puiki pamokslininkė! Tu pabėgusi pastoriaus duktė! Tiesiog pabėgusi pastoriaus duktė!

Ranka vėl stipriau sučiupo plaukus.

— Tu pastoriaus duktė pabėgėlė, dingusi su vienu iš labiausiai nudriskusių Christianijos bohemos15 nihilistų, užtraukusi gėdą ant savo tėvo, amžinatilsį pastoriaus Benikės, ant jo sparčiai žilstančio viršugalvio bei dviem savo dėdėms, revizoriui Benikei ir dispečeriui Terkelsenui bei jų šeimoms.

Tai buvo išsigelbėjimas. Prisiminusi savąjį plaukus šiaušiantį jaunatvišką nerūpestingumą, ji nušvito kaip saulė. Tais laikais apie tai kalbėjo visa Kristianija. Beveik prieš penkiasdešimt metų. Ji pradėjo taip kvatotis, kad net turėjo atsiremti į rašomąjį stalą.

Metai buvo padarę ją tokia plona. Visai kaip porcelianą. Išbalę plaukai per visą galvą gulė mažomis garbanėlėmis, smulkiomis, pedantiškomis sruogelėmis. Būdama dvidešimtmetė ji pabėgo į užsienį su anarchistu ir rašytoju Vrobeku, su žavinga, visai prie gyvenimo neprisitaikiusia bohema. Tris metus jie blaškėsi po Europą. Tris nepamirštamus metus, kol Vrobekas laivu išplaukė į Ameriką kasti aukso, kad galėtų finansiškai paremti revoliuciją. Ji važiuoti kartu atsisakė.

Kaip piligrimė ji nukeliavo į Rusiją ir aplankė didįjį seną poetą jo paties dvare. Ji svajojo tapti dailininke, bet pirma reikėjo pasikalbėti su poetu.

Jis pasitiko ją, ir jie išėjo pasivaikščioti po sodą. Jis perbraukė jai per plaukus.

— Mielas kūdiki, — kreipėsi jis, — ko gi susiruošėte paklausti senojo kvailio?

— Ar sąžininga, — pradėjo ji, — ar būtų sąžininga tapyti obuolius ir gėles, kai kiti žmonės kankinasi ir badauja?

— Ne, mielas kūdiki, tai nesąžininga.

— Tai ką gi man daryti?

— Turite padėti žmonėms, mielas kūdiki — savo meile. Savo meile. Jūs pati galite būti paveikslas, mielas kūdiki.

Vėliau ji pietavo su poetu ir jo žmona. Poetas valgė sriubą iš ypatingo dubenėlio. Žmona lydėjo ją iki stoties. Paula liūdėjo, kad nebegalės būti menininke.

Moteris spaudė jai parankę.

— Ką jis Jums pasakė? Ar jis buvo griežas?

— Sakė, kad menas žmonėms nereikalingas, ir man neverta būti dailininke.

— Tik neverkite, mielas vaike.

— O ne, aš verksiu!

— Nereikia jo klausytis. Jis juk tik senas klounas. Nusenęs kvailys. Neklausykite jo. Jis reikalauja vegetariškai maitintis. Nevalgo nieko kito, kaip daržovių sriubą. Bet tiek juk jam neužtenka. Todėl kasdien jam į sriubą įpilu vištienos nuoviro, ir jis nieko nejunta. Jis mano esąs vegetaras. Kasdien suvalgo po vištą, o lankytojams nenuilsdamas pasakoja, kaip puikiai išgyvena iš nedidelės porcijos daržovių sriubos.

Poeto žmona vėl suspaudė jos ranką.

— Taip yra ir su menu, mielas vaike! Jis įsivaizduoja, kad gyvena be meno, bet iš tiesų nė dienos be to neištvertų.

Šios senyvos ponios pasakojimas apie vegetarą, kuris kasdien suvalgo po vištą, pamokė ją kaip elgtis su vyrais. Viso kito ją išmokė gyvenimas — kad vyrai gyvena iš savo gyvenimo melo, o moterys — iš meilės. Geriausias pavyzdys buvo Jokiumas, iki paskutinės dienos save laikęs pagoniu, nors iš tiesų visą laiką buvo pats tikriausias krikščionis.

Ir štai dabar ji stovėjo čia, iš juoko besiramstydama į stalą. Priešais ją sėdėjo Abraomas su savo ilga, sunkia nosimi ir kirpčiukais. Abraomas, kuris visą laiką manė esąs šaltas, blaivaus proto žmogus. Taip, Dieve! Visi jie turi savo vištą sriuboje.

Verneris pakėlė į ją žvilgsnį. Kai ji taip juokiasi, jos veidas vėl įgauna spalvą, pagalvojo jis. Garsiai jis pasakė:

— Paula, tu vis dar esi gražiausia Šiaurės moteris! Su metais tampi tik gražesnė ir gražesnė.

Jis visą laiką užjautė Jokiumą, nes anas buvo nevedęs. Net neturėjo vaikų. Toks žmogiškų ryšių neturėjimas jam atrodė didžiausia nelaimė. Nes žmogus žmogui yra džiaugsmas.

— Aš nupirksiu tau naują skėtį, Paula, — pridūrė jis.

Ji palinko prie jo.

— Abraomai, — pratarė ji, — tu esi viso pasaulio mieliausias mažas vyrukas. Jei tik būtų įmanoma, dar kartą už tavęs ištekėčiau. Iš naujo.

Dabar ji pati buvo maždaug tokio amžiaus, kaip poetas tuomet. Po jo žodžių, žinoma, ji nebetapė. Po ilgų klajonių Europoje ji sugrįžo į Norvegiją. Diskusijos dėl sąjungos su Švedija bei Norvegijos nepriklausomybės paskelbimas aptraukė Vrobeko ir pastoriaus dukros praeitį švelnia užmaršties bei atlaidumo migla. Šalis jau buvo pamiršusi skandalą, o naujas ir įtemptas šimtmetis į dienos šviesą iškėlė naujus simbolius. Kylanti šalis iš savo vaikų reikalavo daug. Ne, jai nebuvo sunku paklausyti senojo vyro patarimo. Kartais ji net galvodavo, jog jis viską suprasdavo dėl tos sriubos, bet vaidindavo nesuprantąs, kad žmona galėtų pasidžiaugti. Tokiu atveju jis pažinojo moteris dar geriau nei jo žmona vyrus.

O galbūt ir ji žinojo, kad jis žino, bet abu žaidė tą nesibaigiantį žaidimą, nes šitiek laiko vienas kitą mylėjo. Šis klausimas buvo neišsprendžiamas. Tik Gėtė galėjo rasti atsakymą į tokius klausimus.

— Paklausyk, Paula, — vėl prakalbo Verneris. — Kadangi jau pradėjome apie Gėtės ortografinį aklumą. Šįryt tarp Jokiumo popierių radau kai ką nauja. Prisėsk.

Ji atsisėdo šalia jo, o jis pakilo. Verneris nužingsniavo į valgomąjį, ir ji išgirdo, kaip jis iš spintos ištraukė dar vieną taurę. Girdėjosi, kaip jam pilant gėrimą, kliuksi butelis. Įvinguriavęs su sklidina taure atgal į kambarį, jis pastatė ją priešais žmoną.

— Išgerk, tai būsi švelnesnė savo vyrui.

Ji pakėlė taurę.

— Tiek kartų esu kartojusi Jokiumui, kad paskaitytų „Padagogische Provinz“16 iš „Wilhelm Meister“. Bet jis nenorėdavo. Jis tiek siuto ant Gėtės, nes tas tikėjo Dievą. Visą gyvenimą jis neatleido Gėtei už tai.

Sunkiai sėsdamasis į savo vietą, Verneris nužvelgė ją.

— Taigi, — atsiduso jis. — Net neįtikėtina, kad toks vyras, kaip Jokiumas, gali būti toks naivus. Jis visą laiką įrodinėjo, kad Gėtė meluoja. Šiaip Jokiumas buvo labai blaivaus proto. Bet nuolat šnekėjo, kad Gėtė pasmerkė mirties bausmei septyniolikmetę, nužudžiusią savo vaiką. Ir tai jis padarė, pats parašęs apie Grečen tragediją. Juk ji jam buvo kaip mokinė, — pasakė jis. Ir to Jokiumui pakako.

Ji nebebandė ginti Gėtės.

— Ir visgi Jokiumui vertėjo paskaityti „Padagogische Provinz“.

Iš popierių krūvos, gulinčios ant stalo, Verneris ištraukė vieną lapą. Jis buvo perrašęs jį ranka. Mašinėle jis nebesinaudodavo.

— Dabar klausykis, — paliepė jis. — Pamatysi, ką Jokiumas rašo.

— Gėtė pralenkė savo amžininkus trim šimtmečiais, — tęsė ji, rimtai purtydama galvą.

— Tik ne savo humaniškumu, — staigiai nutraukė Verneris.

— Ne, — pratarė ji tyliai. — Žmonės dar niekada nebuvo tokie humaniški, kaip mūsų šimtmetyje. Gėtė jokiu būdu negalėtų lygintis su Franku ir Stalinu.

— Nemaišyk dviejų dalykų, — paprieštaravo jis per nosį. Pasigirdo kovingas tonas iš senų „Visuomenės“ laikų. Nosinis balsas skambėjo vos ne kaip punų dramblių tūtavimas prieš audrą. — Dabar žmones mirties bausme baudžia nebe poetai.

— Žinoma ne, — atsakė ji. — Dabar teisiamieji yra poetai.

— Bet kokiu atveju, tai yra žingsnis į priekį, — sušnypštė jis. — Taigi ar nori paklausyti, ką rašė Jokiumas?

— Taip.

Ji siurbtelėjo portveino, tarsi jauna prieškario poniutė ragautų Malagos. O jis pakėlė lapą ir pradėjo skaityti:

— Istorijos dėstymas.

Ir pats save nutraukė:

— Bet kokiu atveju tai žingsnis į priekį, nes geriau jau būti persekiojamam, negu pačiam medžioti kitus.

Matydamas, kad ji neprieštarauja, jis vėl perėjo prie skaitymo.

— Istorijos dėstymas šiandien kenčia nuo to, kad niekas nebesidomi istorija. Blogiausia padėtis yra mokyklose.

Šios nelaimės priežastis yra vadovėlių autorių kritiškas požiūris į istorinius dokumentus. Istorijos veikalas, kritiškai vertinantis visus šaltinius, praranda bet kokią žmogišką vertę. Baisiausia, kai istorijos vadovėliai praranda tai, kas labiausiai sudomina mokinius: anekdotai ir mitai. Istorija netenka pasakos bei pasakojimo bruožų.

Tokia kritiška istorija atrodo kaip koks paskerstas gyvulys nudirtu kailiu ir išdorotais viduriais mėsininko vitrinoje. Su nuleistu krauju, apkapotom kanopom, nukirsta galva.

Tai pateikiama vaikams ir vadinama „istorija“! Tie nauji vadovėliai — liūdnas vaizdas. Plonos pasigailėtinos knygos, neturinčios nieko, tik faktus. Savaime suprantama, kad jas parašė salamandros. Iš pasaulio istorijos jie išmetė viską, kas jiems neatrodo „tikėtina“, tai yra viską, ko pats salamandra negalėtų pasakyti ar padaryti.

Kartais salamandros atsitokėdavo, kad tos schemos bus vadovėliai, skirti vaikams, todėl šen bei ten įkišdavo kokį niekelį.

Vaikai nėra idiotai.

Bet iki balso kaitos jie dar nepradeda mąstyti ir jausti logiškai. Tik pamažu juose gimsta įprastas pilietinis mąstymas. Tik gimnazijoje, septynioliktaisiais-aštuonioliktaisiais gyvenimo metais, protas suvaidina svarbų vaidmenį. O iki tol jie mąsto kitaip, visai kitais organais nei suaugusieji, — krūtine ir pilvu, pėdomis ir pirštais. Bet tai nereiškia, kad jie galvoja neteisingai.

Vaikai nėra salamandros. Ir auklėjimo tikslas turėtų būti neleisti jiems tokiais tapti. Bet kaip tai padaryti šiais laikais, kai tiek salamandrų jaučia nenumaldomą potraukį tapti mokytojais?

Be to, tos plonos, šaltinius kritikuojančios knygos yra klaidingos grynai dėl savo didaktikos ir mnemonikos. Kas gali įsiminti bent puslapį, kuriame nėra nieko kita, kaip tik faktų sąrašas? Tuo tarpu gerą anekdotą apie Cezarį iš karto įsiminsi visam gyvenimui. Tuo pačiu ten galima įkišti ir kelias datas.

Salamandrų vadovėlį gali perskaityti dvidešimt kartų, bet atminty neišliks nė puslapio. O vaikams tai dar sunkiau, nes jie nesidomi žmogaus biografija. Tai jų nejaudina.

Šie išgyvenimai brandina vaikuose neapykantą kultūrai. Sauso tipo mokyklose, besiremiančiose tik protu, auginami ateities nacistai (sugrįžtančio bumerango dėsnis!). Nesirūpindami žmogiškais vaikų jausmais, mes puoselėjame juose žvėriškumą.

Vadovėlių kalba yra didžiausias nesusipratimas, ji diskutuotina tik tarp kalbą studijavusių asmenų arba pateikiant konkrečius pavyzdžius. Nė vienas, jų nepaskaitęs, negalėtų patikėti, kad tai įmanoma. Iš salamandrų dvasios išsikristalizavo sava kalba.

Pasakoti istoriją yra menas. Netgi labai didelis menas.

Istorija turi perteikti žmonių tragediją kiek galima labiau vaikus jaudinama vaizdine kalba. Istorija pasakoja apie mus pačius! Todėl reikia kuo daugiau vietos skirti mitiniams pasakojimams apie didžiąsias ir gerąsias asmenybes. Būtina įrodyti, kad jie įstengė bent šiek tiek pakeisti pasaulį. Tai teikia vaikams drąsos bei gyvenimo jėgos. Nes kiekvienas turi savo vietą pasaulio istorijoje. Kiekvienas turi savo gyvenimą. O stipriausieji ir gabiausieji dar ir atsakingi už kitų gyvenimą.

Istorija jiems turi įrodyti, kad verta keisti pasaulį.

Moralė — tai tas pats, kas drąsa. Tai yra svarbiau nei balų skaičiavimas egzamino dieną. Istorijos dėstymas turi būti įkvepiantis ir kryptingas. Objektyvi, šaltinius nagrinėjanti istorija marina vaikus. Tada jie ieško nuotykių už mokyklos ribų. Šviestuvų daužymas, piktadarystės, gaujų siautėjimas, automobilių vagystės. Tai yra nevykę, žemi pakaitalai, vienintelė vaikų išeitis. Atimsime iš jų ir tai, liks kinas. Ir mirtis. Vaikų ir jaunimo nusikalstamumas — visa tai yra skurdžios istorijos rezultatas. Tačiau vaikai nėra salamandros. Dieve, palaimink juos!

Baisiausia yra su religijos dėstymu. Tai turėtų būti kuo glaustesnės, dramatiškesnės formos pasaulio istorija. Bet kuo gi tai pavirto? Tai fariziejiškiausia ir veidmainiškiausia disciplina visoje mokykloje. Šiuo metu paprastai visa teologijos išmintis slypi šūkyje „demitologizacija“, t. y. siekimas panaikinti viską, kas religijoje yra tikra ir vaisinga. Beliko tik religija, kurios aukščiausias tikslas — uždrausti mergaitėms per anksti prasidėti su vaikinais. Tai — pasityčiojimas iš religijos ir išniekinimas dvasios, gyvos tikrame paradokse, nes tas, kuris gelbėja savo gyvybę, ją praranda. Fui! Taip, aš sakau fui! Tai tas pats, kas spjauti į evangelijas, tas keturias knygas, kuriomis niekada netikėjau ir kaip tik dėl to jas kruopščiai išnagrinėjau. Žinau, kad šių knygų (kaip ir didelių ištraukų iš senojo testamento — kuriuo, žinoma, dar mažiau tikiu! — bet visgi turėdamas galvoje dėstymo sunkumus, akylai perskaičiau), žinau, kad neįmanoma neįvertinti šių knygų pedagoginės reikšmės, nes jos taip sujaudina vaikų dvasią, kad jie sugeba žmonijoje rasti savo vietą. Neišmanantieji savo biblijos nepriklauso Europai. Bet salamandros turi savo religiją. Ir tai visai natūralu.

Žmogus, galintis laisvai, meistriškai pritaikyti bibliją mokyklai, būtų svarbesnis pedagogas nei Sokratas ar Pestalocis. Žinoma, biblijos vertė tėra tik pedagoginė. Keista, bet geriausiai apie religiją, kaip auklėjamąją priemonę, yra parašęs Gėtė, rašytojas, kuriam jaučiamo priešiškumo aš net nemoku pakankamai stipriai išsakyti. Jis turbūt tai parašė įkvėpimo akimirką. Bet šios ištraukos svarba Gėtės kūrybos tyrinėjimuose visai neįvertinta. Tai apibūdinama kaip visiška beprotybė ir lyginama su jo neapsakomai vaisinga (deja, klaidinga) spalvų teorija, kuri, jei tik būtų pritaikyta fizikos dėstyme, padarytų tikrą perversmą. (Gėtės spalvų teorija būtų pasiekusi kiekvieno gimnazisto širdį, kuri dar neapsinešė mokyklos koridoriaus dulkėmis. Ir tik dievas žino, ar vis dėlto ji yra teisinga.)

Bet prie reikalo.

Romane „Wilhelm Meister“ yra skyrelis antrašte „Padagogische Provinz“. Ten praktiniu požiūriu pažvelgiama į krikščionybę. Toks požiūris be kita ko patvirtina ir mano teoriją, kad jei krikščionybė pasirodytų esanti teisinga (nors tai ir neįtikėtina), tai tokį jos turinį galėtų suprasti tik visiška mažuma. Romano herojus Vilhelmas Meisteris raitas atjoja į vietovę, vadinamą „Pedagogine provincija“. Vietovė apima didžiulį plotą: laukus, arimus, parkus, sodus. Artėdami link centro, jie sutinka vis daugiau ir daugiau vaikų. Vilhelmas atkreipia dėmesį į tai, kad vaikai labai keistai jį sveikina — arba sukryžiavę rankas prie krūtinės, pakelia veidus į viršų, arba taip pat laikydami rankas, atsuka veidus vienas į kitą, arba tebelaikydami rankas kryžiumi, nuleidžia veidą žemyn. Jis pasiteirauja savo palydovo, ką tai turėtų reikšti.

— Įsižiūrėk atidžiau, — paliepia palydovas. — Turėtum pastebėti, kurie vaikai kaip sveikinasi.

Po kurio laiko Vilhelmas supranta, kad mažiausieji kelia akis į viršų, vidutinieji žiūri vienas į kitą, o vyriausieji nuleidžia veidus žemyn. Jis reikalauja paaiškinimo.

— Taigi, — atsidūsta jo kelionės draugas. — Tuojau viską suprasi. Tai yra religijos, kuri sudaro mūsų auklėjimo pagrindą, rezultatas.

Pažvelk į mažylius. Jie kelia akis į dangų. Jie primena ankstyviausias, seniausias pačios žmonijos kūdikystės religijas. Šiame amžiuje mes mokome juos žiūrėti į Dievą, į Tėvą. Tai natūraliausia religija. Tėvo religija, pagarbi baime to, kas yra virš jų. Toliau vidurinieji. Būdami laisvi ir garbingi, savo religinius jausmus jie skiria vienas kitam, o pagarbą jaučia sau lygiems. Tai yra kultūros religija, filosofinė religija, dar ją galima būtų vadinti šventos dvasios religija. Tokio amžiaus vaikai yra antikos žmonės, tai — graikai.

Galiausiai matome vyriausiuosius, beveik suaugusius žmones. Savo veidus jie lenkia žemyn, pagarbą ir nuolankumą jie skiria viskam, kas yra po jais. Tai aukščiausia religija — gerbti viską, kas yra žemiau nei tu pats, ne tik akmenis, augalus bei gyvūnus, bet ir visus žmones, ne tik saulės ir džiaugsmo spindesy, bet ir liūdesy bei nelaimėje, skurde, ligoje bei sunkumuose, taip, net ir blogyje, nuodėmėje bei nusikaltimuose jie išmoksta įžiūrėti dieviškumą. Tai yra aukščiausia religija, krikščioniškoji religija. Šios trys pagarbos rūšys, šios trys religijos kartu sudaro Religiją — Tėvo, Šventosios Dvasios ir Sūnaus religiją.

Vilhelmas traukia toliau ir jam tenka pamatyti dar daug svarbių dalykų, kuriuos būtų verta atpasakoti. Bet telieka tai nepaminėta. Aš pats aštria, nepatiklia akimi ne vieną kartą perskaičiau evangelijas, todėl galiu patvirtinti, kad jose yra nemažai vietų, kuriose neretai pritariama čia išsakytai Gėtės nuomonei. Gėtės kūryboje, jei tik mokėsi atsirinkti, tarp melo rasi nemaža vertingų dalykų. O pabaigai mintys pamąstymui: Kodėl žmonės, vos tik pripažinę krikščionybę, tampa nesąžiningi? Tarsi jų tikslas būtų atleisti Dievą nuo gėdos už tai, kad jis sukūrė lytinį santykiavimą ir daug kitokių dalykų. Kas gi krikščionybėje taip stipriai įpareigoja mus meluoti? Nepaisant vėlyvojo, pomakabėjiško judaizmo, daugiau nežinau nė vieno tikėjimo, kuris propaguotų tokią veidmainystę, apsimetinėjimą ir melą.

Čia Verneris pabaigė savo skaitymą ir padėjo popieriaus lapus į šalį. Jis pažvelgė į Paulą. Ji buvo išgėrusi portveiną.

— Abraomai, — kreipėsi ji, — atsinešk butelį. Reikia susidaužti už Jokiumą.

Kiek sustingusiomis kojomis jis pakilo nuo rašomojo stalo kėdės ir nušlepsėjo į gretimą kambarį. Sustojęs tarpdury, jis atsisuko.

— Ar tau patiko? — paklausė jis išdidžiai, tarsi tai būtų jo paties kūrinys.

— Dieve, — sušnibždėjo ji palaimingai, — tas senas niekšelis visgi buvo tai skaitęs.

Jis pasisuko ir profiliu sustingo duryse, tai jį darė dar panašesnį į seną gandrą. Įsikarščiavęs jis sumosikavo rankomis.

— Jokiumas buvo skaitęs viską! Viską!

Galiausiai jis nuėjo atsinešti butelio. Ir kartu jie susidaužė sunkaus, tamsaus vyno taurėmis.

— Bet to juk negalima spausdinti? — paklausė jis nekaltai. — Juk tai nėra visiškai brandu?

— Ak! — karštai sudejavo ji. — Ir visgi kaip aš norėčiau pamatyti tai išspausdinta. Bet jūs esat kažkokie nevykėliai. Kažkokie nevykėliai. Vrobekas buvo visai kitoks! Ir visi senieji anarchistai. Tai buvo žmonės, kurie neleisdavo savo mirusių bendražygių idėjoms paskęsti užmarštyje!

Jis rimtai pažvelgė į ją ir pakilo. Žvilgtelėjęs į laikrodį, jis vėl išsižiojo:

— Man laikas eiti.

— Ar turi kokio darbo?

— Noriu aplankyti Jokiumo įpėdinį. Tai vyras vardu Strangė-

— Ko gi tau dabar iš jo prireikė?

— Susekiau, kad jis yra mokyklinio žurnalo redakcijos narys. Ten ir bus tai atspausdinta! Jų pačių pagrindiniame leidinyje.

— O Dieve, Abraomai! Tu tikiesi, kad jie tai išspausdins? Apie save?

Jis iš visų jėgų atsilošė.

— Jie juk negali paminti Jokiumo! Tai neįmanoma. Taip toli jų demokratija dar nepažengė!

Ji tik giliau susmuko kėdėje.

— Abraomai, — ištarė ji, — aš niekada nebūčiau buvusi laiminga su kitu vyru.

Jis susikišo lapus į rankinę.

— Ar tu iš anksto pasiskambinai? — pasiteiravo ji.

— Ne, — atrėžė jis. — Man nepatinka skambinėti. Bet aš jį pasigausiu.

Ir Verneris išėjo.

Direktorius neprivalėjo eiti į tas laidotuves. Kai nelaimė berniuką ištiko bežaidžiantį su draugais, jis jau nebepriklausė jo mokyklai. Bet Strangė vis tiek nutarė eiti. Tai sudaro įspūdį ir yra visai neblogas būdas pradėti savo karjerą. Kalbos apie šį įvykį turėtų greitai pasklisti, ir virš jo iškils meilės vaikams aura. Net ir baisiausią mokinį, mokyklai visą laiką nešusį tik gėdą, jis palydi į paskutinę kelionę! Telefonu jis jau buvo pakalbėjęs su pastoriumi, sakysiančiu kalbą prieš kremavimą. Pastorius norėjo šį bei tą sužinoti apie mirusįjį, nes buvo sąžiningas žmogus ir nenorėjo kalbėti vėjais. Tai neturėjo būti įprasta kalba. Jis paaiškino, kad čia kalba eina apie, švelniai tariant, sunkų mokinį, ir pastoriaus balsas kitoje ragelio pusėje nuliūdo. Bet jis nušvito išgirdęs, kad ir direktorius, ir kiti mokytojai žada ateiti į laidotuves. Galima tikėtis sulaukti netgi kai kurių klasės draugų.

— Tai jis buvo mylimas? — paklausė pastorius. — Nepaisant savo... hm... sunkios natūros?

— O taip! — patvirtino direktorius. — Tai tiesa.

Dabar jie turės susitikti akis į akį, prieš kalbą arba po jos.

Be jokių abejonių, tam geriausia skirti pakankamai laiko.

Be to, šiuo metu jis turėjo begales darbų. Daugybę rūpesčių. Jis buvo atsakingas ir už pamokas, ir už vadovavimą mokyklai. Be to, jis priklausė „Skuleverket“17 redakcijai. Ir buvo dar du dalykai, vis daugiau ir daugiau jį traukiantys. Vienas jų buvo žodynai bei eilėraščių mokykliniams vadovėliams norveginimas, o kitas — tai, kad direktoriaus pareigos jį kartu pakylėjo ir į mokyklinių vadovėlių rašytojų kastą. Tai darbas, savyje talpinantis viską. Jis jautė, kad tai jo pašaukimas, ir dėjo daug vilčių, kad kažkada galės atsikratyti to varginančio ir nedėkingo kasdieninio triūso su vaikais. Rašyti jiems vadovėlius buvo kur kas panašiau į jo pašaukimą, nei skirti jiems namų darbus. Direktorius Strangė labai aiškiai įsivaizdavo, kaip turėtų būti rašomi mokyklos vadovėliai, bet atidėkime tai kitam kartui, kai bus galima skaitytojui smulkiau bei išsamiau nupasakoti, kuo rėmėsi jo pažiūros.

Kaip tik dabar jis sėdėjo atsilošęs savo kėdėje prie rašomojo stalo ir laukė, kol laikrodis išmuš be dešimt dvylika, sutartą laiką, bei pakvies į didžiąją Bobio dieną — jo laidotuves. Iš mokytojų į laidotuves ruošėsi tik jis, Bandovas, Ornesas ir Svelvikas. Bandovo klasei, Bobio paskutiniams draugams, buvo įsakyta ateiti į kremavimą, ir kaip atpildas jiems už tai buvo pažadas paleisti iš paskutinės pamokos. Todėl klasės nuotaika buvo džiaugsminga ir pakili. Apie patį Bobį Bandovas klasei neištarė nė žodžio nuo pat gegužės 17-osios. O patys vaikai jautėsi pakankamai sąžiningi ir manė, kad tai, kas įvyko, buvo nulemta aukštesniųjų galių. Kitose klasėse irgi buvo pranešta, kad artimi Bobio draugai gali išeiti iš paskutinės pamokos ir dalyvauti laidotuvėse. Ilgai nelaukus atsirado pora mažų sugadintų vaikėzų iš žemesniųjų klasių, akivaizdžiai susigundžiusių laisve.

Direktorius surėmė abiejų rankų pirštus ir žvilgtelėjo į laikrodį. Buvo likusios šešios minutės. Staiga, pasibeldusi į duris, į kabinetą įėjo sekretorė Salvesena.

— Kažkoks vyriškis nori pasikalbėti su direktoriumi, — pranešė ji. — Jo pavardė Verneris, berods Abraomas Verneris.

Direktorius trumpam susimąstė. Kažkur jis jau buvo girdėjęs tą vardą.

— Neturiu daug laiko, — numykė jis. — Bet pakvieskite jį.

Ji išėjo, ir tuoj pat duryse pasirodė Verneris. Įžūliai, drąsiai kaip namuose jis apsidairė po patalpą. Prieš prieidamas ir linktelėdamas direktoriui, jis akimis permetė knygų lentynas bei sienas.

Strangei Verneris atrodė baisiausias vyras visame pasaulyje. Tie juokdariški kirpčiukai virš žemos kaktos, blyškus, tarsi miltuotas veidas su nukarusia apatine lūpa, milžiniška nosis ir tamsiai rudi, sunkūs maišeliai paakiuose. Jis buvo susirietęs, atrodė kaip tikras kuprius, ir visgi siekė kone du metrus.

„Negi žydai gali būti tokie aukšti? — mąstė Strangė. — Tikrai to nemaniau!“ Toliau — tos juokingos, ant plonų kojų aptemtos kelnės, ir galiausiai — pėdos, be galo didelės ir visiškai plokščios. Jis buvo toks plokščiapadis, kad tai galėjai matyti kiaurai per jo batus. Verneris per daug nesusijaudintų, jei laikraščiai parašytų, kad jis esąs baisiausias Oslo vyras. Nes jis puikiai žinojo, kad tiek Paulai, tiek Jokiumui jis yra nepaprastai gražaus stoto vyras.

Dabar jis apsidairė po kambarį, kabinetą, kuris paskutiniaisiais metais buvo Jokiumo pralaimėjimo arena. Labai daug kas buvo pasikeitę. Nebebuvo paveikslų. Nebebuvo tų keturių didžiulių Miunko18 litografijų. Taip pat Noldės, mažojo Deraino ir spalvotos Šagalo litografijos. Knygų lentyna irgi atrodė liūdnai. Rašomasis stalas ir kėdės buvo pakeistos. Visi tie nauji, šlykštūs daiktai kaip kančia užgulė jo sielą. Jis nebuvo tikėjęsis, kad bus taip blogai. Visada taip. Visada būna blogiau. Net ir už baisiausius sapnus bei spėjimus.

Iš karto jis pastebėjo, kad vyras už stalo yra salamandra. Jis irgi buvo baisesnis nei tikėtasi. Dabar jis žvelgė į jį mažomis, žydromis akutėmis. Kodėl, po velnių, jis neatsistoja? Taip, pagaliau jis pakilo. Aukštas, kaulėtas, kreivas. „Jis toks pat baisus kaip aš, — pagalvojo Verneris, — tik dar šlykštesnis.“

— Strangė? — kreipėsi jis abejodamas.

Antrajam tai patvirtinus, jis prisistatė:

— Mano vardas Abraomas Verneris. Esu Jūsų pirmtako literatūrinio testamento vykdytojas.

— Ak šit kaip. Prašau, sėskitės.

Strangė jau buvo patogiai atsilošęs savo kėdėje ir spaudė pirštų galus vieną į kitą.

— Turiu dar keletą minučių Jus išklausyti.

Verneris susiraukė. Atsisėdo.

— Esu labai geras direktoriaus Jokiumseno draugas.

— Suprantu, suprantu.

— Jo palikimas gana nemažas. Iš dalies tai be galo vertingi dalykai.

— Tikrai? Tik pagalvokit!

— Šį kartą aš atsinešiau vieną straipsnį, kurį galėtumėte išspausdinti savo žurnale.

Vernerio balsas tapo truputį nosinis.

— Reikės pasižiūrėti.

Verneris išsitraukė tabokinę ir atkišo per stalą. Ne, ačiū! Direktorius tabako nerūkė. Tada jis pats prisidegė ilgą, storą cigarą, o kadangi ant stalo nebuvo matyti peleninės, degtuką padėjo ant rašalinės kraštelio. Tai buvo Jokiumo rašalinė. Tai jį sujaudino. Jis stipriai išpūtė dūmus į orą.

— Taip, reikia pasižiūrėti, — ramiai pakartojo jis ir išsitraukė rankraštį iš rankinės. Padėjo jį ant stalo. — Iš vienos pusės tai yra šiurkštų, — pridūrė jis. — Bet gyva.

— Jūs ne taip mane supratote, — bandė paaiškinti direktorius. — Aš neturėjau galvoje, kad dabar tai skaitysiu. Be to, aš tam net neturiu laiko. Turėjau galvoje, kad „pažiūrėsiu“, pagalvosiu, ar galime tai panaudoti. Progai esant.

Verneris vėpsojo į jį. Jis sėdėjo tarsi netekęs žado. Didžioji apatinė lūpa nukaro žemyn. Ar jis išgirdo teisingai? Ilgai jis spoksojo į direktorių. Ar gali būti, kad jis nežino, kas esąs Verneris? Ar jis nežino, kad Verneris gali išbjaurotą ir išrengtą parodyti jį laikraščiuose? Tiesa, jis to nebuvo daręs jau daugelį metų. Niekam. Bet vos tik panorėjęs, jis galėtų tai padaryti geriau nei anksčiau. Dabar jis rašė geriau nei bet kada anksčiau. Ar tai įmanoma, kad tas jo nepažįsta? Jo, Vernerio, per savo gyvenimą prirašiusio mažiausiai dešimt tūkstančių puslapių spaudai? Bent jau, jei visa tai būtų buvę išleista kaip knyga.

O iš tiesų tai buvo visai įmanoma, ir spėjimas buvo teisingas. Nes Strangė laikraščiuose neskaitė nieko kita, kaip naujienas ir sporto skyrelį.

— Paklausykite! — vėl kreipėsi Verneris, kalbėdamas jau vien tik per nosį. — Šį rankraštį duodu Jums, kad jį išspausdintumėte! O ne tam, kad pasižiūrėtumėte, ar apie kažką pagalvotumėte. Jokiumsenas buvo labai svarbus žmogus.

Direktorius dar geriau įsitaisė kėdėje ir pirštų galus kilstelėjo kiek aukštėliau.

— Hm, svarbus žmogus? — paklausė jis cypiančiu balsu. Tapęs direktoriumi, jis išmoko kažkaip ypatingai išcypti balsius. — Svarbus žmogus, — toliau cypė jis. — Ar Jūs tuo įsitikinęs? Ar tikrai galima taip sakyti? Bent jau savo darbo kaip direktorius jis tikrai neatliko gerai. Nesugebėjo palaikyti tvarkos archyvuose. Ne, jis to nesugebėjo. Jis iš viso čia nepalaikė jokios tvarkos. Jis to neįstengė. Popieriai mėtėsi visose pakampėse. Jokio tvarkos jausmo. Paprasčiausiai jokio tvarkos jausmo.

Jo balsas kilo, spiegimas darėsi vis stipresnis, labiau veriantis. Jis kalbėjo lėtai. Labai lėtai:

— Svarbus žmogus? Aš negalėčiau taip pasakyti. Nesuvokiu, kodėl mes turėtume spausdinti ką nors tik todėl, kad jis tai parašė. Ne, pirmiausia reikia tai peržiūrėti, apgalvoti, ar galime tai panaudoti. Tik pamanykit, svarbus žmogus. Jei spausdintume visus svarbius žmones, oi cha cha.

Balsas virto ilgu tyliu cypimu.

Visa tai Verneriui buvo per daug netikėta. Jis buvo suglumintas, priblokštas. Tarsi didžiulis supančiotas grobuonis, griaužiamas mažos pelytės. Pelytė buvo per maža, kad galėtum jai įkirsti. Jis buvo visiškai pasimetęs, jam vos neriedėjo ašaros.

Juk dabar, kai pagaliau jie nuvarė Jokiumą į kapus, jis tarp mokyklos darbuotojų buvo tapęs tikru šventuoju! Argi ne taip? Tai kaip jie galėjo paprasčiausiai jam atsakyti? Jį paminti? Nejaugi demokratija tikrai jau pažengė taip toli? Jis jautėsi visiškai bejėgis. Norėjo tik mirti.

Argi vardan to jie vargo ir kovojo? Jokiumas, Paula ir jis pats! Ir daugelis, daugelis kitų.

Už liaudies laisvę. Dabar ta liaudis sėdi priešais jį direktoriaus kėdėje. Ar visa tai atvedė iki socializmo ir visos beprotystės? Iki dvasinės demokratijos. Tai buvo tikslas. Tai šit ką apie Jokiumą beprisimena žmonės. Mielas, geras Jokiumai! Tu turėjai ir galvą, ir širdį. O dabar jie, mokytojai, trypia tave savo didelėm, prakaituotom ir purvinom kojom. Jie mindo Jokiumą, nori sutrypti tavo vardą! Tie paršai išnaudojo tave, tarsi žvirbliai ereliui užsisėdo tau ant nugaros. „Mes pasiekėme daugiau! — šaukia jie dabar. — Šalin Jokiumą! Trypkite jį!“

Jį vėl nutraukė direktoriaus dantų griežimas.

— Deja, — sumurmėjo jis ir žvilgtelėjo į laikrodį. — Aš nebegaliu skirti tam daugiau laiko.

Pertraukimas padėjo Vernerio dvasiai atsigauti. Jis pakilo ir suriaumojęs taip sviedė cigarą, kad tas net tarkštelėjo, atsitrenkdamas į sieną.

— Jūs! — suriko jis. — Šlykštus mažas išsišokėli! Iš pradžių išnaudojate Jokiumą, o dabar nenorite išspausdinti jo raštų?!

Vernerio bosas sklido kiaurai per kabineto duris. Aiškiai skambantis kiekvienas skiemuo privertė raštinėje sekretorę Salveseną net pašokti kėdėje. Ji išsitempė ir sustingo išsproginusi akis. Direktorius pabalo, o jo pirštai nusviro ant pilvo.

„Dieve mano, — pagalvojo jis. — Gal Hitleris visgi buvo teisus dėl žydų?..“

Vernerio viduje šėlo audra, nuo kurios jam net svaigo galva, o jis pats tarsi pamišo.

— Žinoma! — rėkė jis. — Savo nesubrendusiu protu ir toliau galite teršti Jokiumo prisiminimą! Bet aš, velniai griebtų, parodysiu spaudoje tikrąjį Jūsų veidą! Išversiu visą Jūsų kailį, nors tas darbas man ir nebus labai apetitiškas!

— Ką, Jūs žurnalistas? — persigandęs pasiteiravo Strangė.

— Taip, velniai Jus rautų, galite būti tikras, kad esu žurnalistas!

Pyktis tarsi vynas užvaldė jo galvą, bet kažkur giliai giliai jis išliko visiškai blaivus. „Jie juk trypia Jokiumą! Tos pačios salamandros, rašiusios visus pasibjaurėjimą keliančius anoniminius laiškus!“ — tarp Jokiumo popierių jis irgi buvo radęs nepasirašytų laiškų. Jis ir toliau riaumojo, tik kiek tyliau ir garsus dabar leido per nosį.

— Nebeturite laiko? Teisinatės, kad reikia eiti? Niekur Jūs iš čia neisite! Dievu prisiekiu, kad niekur iš čia neisite! Aš viską apie Jus žinau, viską! Ir viešai atspausdinsiu anoniminius laiškus!

Tai Strangę labai stipriai paveikė. Jo veidas tarsi suskilo į daugybę gabaliukų. Ir Verneris staiga suprato, kad pačiupo jautį už ragų.

— Aš visą laiką žinojau, kad tie laiškai buvo Jūsų darbas. Pats Jokiumsenas tai sakė, nes jis tvirtai tuo tikėjo, — jis vėl kalbėjo per nosį, beveik įprastu balsu. Strangė išraudo kaip vėžys.

— Aš nerašiau tu laiškų. Niekada gyvenime!

— Ir Jūs dar meluojate! — Verneris dūrė į jį ilgu, tamsiu smiliumi. — Velnias Jus griebtų! — Jis pažvelgė į Strangę su gilia ir neslepiama neapykanta. — Aš pateiksiu laiškus ištirti teismo chemikui Brufui. Nėra sunku nustatyti, kas juos parašė. Turėsite tikrai kuo pasidžiaugti! Laiškai bus nufotografuoti ir padauginti — taip bus įtikinamiausia. Pagaliau ir apie Jus, Strange, parašys laikraščiai!

Strangės viduje viskas virto aukštyn kojom. Jis suvokė, kad per tuos laiškus jis gali netekti darbo ir visko, ką taip Sunkiai pasiekė per gyvenimą. Jam pasidarė baisu, taip baisu, kad būtų galėjęs šliaužti grindimis, jei tik tai būtų padėję. Niekada gyvenime jis nepagalvojo, kad kažkada teks taip stipriai gailėtis dėl tų kvailų laiškų. Be to, jie juk nepagreitino Jokiumseno mirties. Jo apgailestavimas buvo kūniškas, nuo jo gėlė tarsi po plėšraus žvėries įkandimo. Nežmoniškas skausmas visame kūne.

— Tai bus didelis žygdarbis, direktoriau Strange. Nuostabus žygdarbis prisipažinti.

— Aš išspausdinsiu straipsnį, — išstenėjo direktorius, — aš tikrai jį išspausdinsiu.

— Be ortografinių pataisymų ir be iškarpymų!

— O taip, taip.

— Taigi, — atsiduso Verneris. — Ir kur Jūs dabar susiruošėte?

— Į laidotuves.

Abraomas Verneris netikėtai pajuto norą eiti į laidotuves. Kur vyrauja susitaikymas ir ramybė, gedulas ir psalmės.

— Aš eisiu kartu, — ištarė jis ramiai. — O po to sugrįšiu su Jumis. Kartu galėsime peržiūrėti straipsnį. Jei pajėgsite dalykiškai mane įtikinti, galbūt netgi šį bei tą pataisysime.

— Gerai, — pritarė Strangė.

Jis buvo išsekęs. Verneris irgi pavargo. Raštinėje išpūstomis, pasibaisėjusiomis akimis sėdėjo sekretorė Salvesena. Verneris mandagiai linktelėjo. Išvargę jie atsargiai nusileido laiptais.

Kieme lauke Bandovas. Prieš Vernerį jis nusilenkė vos ne iki žemės ir skubiai prisistatė.

— Ką laidosime? — pasiteiravo Verneris, jiems išėjus pro mokyklos vartus.

Strangė buvo pasinėręs į savo mintis ir neišgirdo klausimo. Bet Bandovas atsakė:

— Tai tik vaikas. Vienas iš mano berniukų.

— Taigi, — atsiduso Verneris. — Mažas vaikutis. Taip, vaikai irgi miršta. O mes, seni paršai, gyvename.

Bandovas pašoko.

Verneris, žengdamas kas antrą žingsnį, tvirtai trinkteldavo savo lazdele į šaligatvį. Aštrus, staigus trumpas kaukštelėjimas.

— Ar jis pažinojo Jokiumseną? — staiga paklausė jis.

— Turiu galvoje berniuką, mirusįjį.

— Taip, — atsakė Bandovas. — Jis tikrai jį pažinojo.

Daugiau jie nesikalbėjo. Bet giliai širdyje Verneris maldavo svetimo, mažo, mirusio berniuko, kad jis perduotų linkėjimus Jokiumui.

Taip jie atėjo iki krematoriumo.

Pakili penktokų nuotaika atslūgo dar jiems neįėjus į koplyčią. Duryse jie pastebėjo juodai vilkinčią moterį, buvusią Bobio mamą.

Dabar ji nebebuvo mama. Tai, kas juos rišo, kol Bobis buvo jos sūnus — ta gili abipusė gėda dėl vienas kito, juos surakinęs skausmingas kraujo ryšys — niekas nebeegzistavo.

Iš Bobio beliko tik vardas ir keletas varganų drabužėlių. Naktimis ji dažnai sapnuodavo jį, sapnuose jis būdavo jau baisiai didelis ir darydavo jai nesuprantamus dalykus. Kartą jis iškėlė ją aukštai virš savo galvos. Jis buvo visiškai svetimas. Žmogus, kuris šioje žemėje priklausė padugnėms.

Vos pakėlusi akis nuo pirmojo suoliuko ir pamačiusi Bandovą bei direktorių Strangę su svetimu baisiu vyru viduryje, ji pajuto, kaip ją vėl apima gėdos jausmas.

Ji vėl nudelbė akis į savo rankas.

Užgrojus vargonams, ji dar kartą pravirko dėl Bobio.

Vernerį vargonų muzika ramino. Ir vis tiek jis jautė nepasitenkinimą. Kažkur viduje jį griaužė gili nerimastis. Galiausiai jis suvokė, kad tai yra dėl pokalbio su direktoriumi. Jis buvo per žiaurus. Senas Vernerio draugas ir kančia — sąžinė — vėl atgijo pilna jėga. Scena pas Strangę nebuvo ypač žavi. Tai nereiškia, kad už šaipymąsi iš Jokiumo palikimo Strangė nenusipelnė pagąsdinimo. Jis tikrai buvo vertas bent jau vienos pamokos. Bet Vernerio siela visgi tvinkčiojo ir maudė, tarsi senas, išpuvęs dantis, kurį jau seniai buvo laikas išrauti. Ilgai ir skausmingai jis nustatinėjo skaudamą vietą. Galiausiai paaiškėjo. Tai buvo laiškai. Jis galėjo valdyti žmogų.

Ši padėtis jam kėlė gėdą ir pasibaisėjimą. Tai nepakenčiama! Jis jautėsi tarsi būtų sutrypęs Strangę kaip cigaretę, rūkstančią ant vejos — įrėmęs kulną į jį, po to nusigręžęs. Jis nugalėjo jį ne todėl, kad pats buvo Verneris, ne dėl savo pranašumo prieš salamandras, bet todėl, kad galėjo jį valdyti. Galas griebtų tuos laiškus! Geriausia grąžinti juos direktoriui ir duoti jam galimybę įrodyti savo dorumą arba likti niekšu, tokiu, kokį jį sukūrė gamta. Moralės klausimas yra dvasinės konstitucijos reikalas. Nėra jokio tikslo stengtis, kad pasaulis atrodytų kitoks nei iš tiesų yra. Geriausia turbūt išsiųsti laiškus atgal. Jis norėjo pasitarti dėl to su Paula, išgirsti jos nuomonę ir visiškai jai paklusti. Jį iki galo nuramino tai, kad viską nuspręs Paula. Taigi tai nutarta. Jis jau per senas daryti dalykus, kurių teisingumu nėra įsitikinęs. Ir jis žinojo, ką pasakys Paula. Bet iš pradžių jis bandys jai paprieštarauti.

Tada jis vėl įsiklausė į vargonų muziką, sekė tonus ir garsus, kaip jie skyrėsi ir vėl susitikdavo, kartu kilo aukštyn, susipindavo vienas su kitu ir vėl išsišakodavo. Muzika augo ir jame kaip nuostabus eterinis kūno aliejus, tekantis kraujo takais, užliejantis nervų medį, šakas, šaknis. Pati muzika jame buvo kaip gražus, besistiebiantis medis. Ji judėjo, pamažu kuteno jam pilvą ir nugarą. Ji kilo vis atsikartodama, ir kiekvienas pasikartojimas jį nešė vis tolyn ir tolyn.

Staiga jis pats sau nežymiai šyptelėjo. Ką tik patirta dvasios nerimastis kaip danties skausmas jam priminė apie neseniai pas stomatologą ištrauktą dantį. Tai buvo keistas, filosofuojantis stomatologas.

Dantų skausmas ir gydymas nebebuvo toks baisus, kaip anksčiau. Visų pirma, mokslas buvo daugiau pasiekęs, o antra, nervai ir jautrumas nebebuvo tie patys kaip kadais. Nervai sudžiūvo ir susitraukė. Jie paliko apmirusią nejautrią zoną. Tai buvo viena iš senatvės palaimų. Jį labai domino, ar su metais tikrai mažiau jaučiame skausmą. Jei taip, tai visa tai buvo mirties dalis. Dvasiškai tokiame amžiuje dauguma iškęsdavo daugiau nei jaunystėje. Argi darbingumas nepriklauso būtent nuo žmogaus sugebėjimo justi nepasitenkinimą, nuo jautrumo skausmui, kuris būna toks stiprus, kad jaučiama net ir kitų kančia?

Jis atsisėdo kėdėje. O stomatologas apžiūrėjo jį su veidrodėliu, pakrapštė blogąjį dantį aštriu, nuogu pypkės krapštuku.

— Oi! — sušuko Verneris pusiau iš įpročio, pusiau iš noro nudžiuginti gydytoją. Jis ištraukė instrumentus. Verneris išspjovė.

— Blogi reikalai, — pasakė gydytojas. — Nėra ko taupyti.

Jis ištarė tai su tam tikru profesiniu ir solidariu cinizmu.

— Nesu jau toks bedantis, kaip gali Jums pasirodyti, — atšovė Verneris.

— Ne, ne, bet blogi reikalai. Visai nėra į ką žiūrėti. Pamatysit, net ir su replėm bus sunku jį ištraukti. Pažįstu tokius — birus kaip gipsas, o iš vidaus supuvęs kaip senas kelmas.

— Dieve mano, — atsiduso Verneris. — Pagalvok, kas iš mūsų liktų be dantistų! Pūname dar vaikščiodami šia žeme!

Tai pritrenkė jį kaip naujai atrasta baisi teisybė apie kūną. Mūsų kūnas savyje turi poreikį pūti. Kūnas siekia iširti, ir tas noras toks stiprus, kad nepajėgia atsispirti pagundai net tą neilgą amžių, kurį privalėtų iškęsti.

— Vos tik subrendę mes pradedame pūti. Puikūs reikalai.

Prieš atsakydamas, rankoje gydytojas jau turėjo paruošęs švirkštą. Jis buvo labai rimtas.

— Nuolat esame traukiami iš mirties nagų, — pasakė jis.

— Bet kūno irimas išlaisvina sielą, — atsikirto Verneris. — Žinau tai iš patirties.

— Žinoma, — ištarė gydytojas. — Žinoma. Viską apimantis deginimas deguonies pagalba pagreitina sielos išsilaisvinimą. Deginimas teikia šilumos. Visa tai yra tik kremavimas. Į sielą taikosi kita mirtis. Būtent apie tai ir eina kalba.

Savaime suprantama, kad kalba eina apie tai. Tai mirtis, skleidžianti šaltį, o ne šilumą.

— Tačiau man neprivalu kovoti su tokia mirtimi, — paaiškino gydytojas.

Jis ištraukė švirkšto galą iš Vernerio žandikaulio. Kurį laiką jie luktelėjo, kol palaiminti nuodai pasklis po audinį. Vėliau pasirodė, kad gydytojas buvo teisus — po pirmojo prisilietimo replėmis dantis subyrėjo į trisdešimt dalių. Tai buvo kalkių krūva, kurią teko iškrapštyti po mažą gabaliuką. Pabaigai liko kelios birios nuotrupos pačiame žandikaulyje.

Ar tikrai ne stomatologo darbas kovoti su ta kita, tikrąja mirtimi?

Tai kieno gi tai darbas? Tai buvo Jokiumo darbas, bet jam buvo trukdoma tai daryti. Taip, trukdoma!

Kaip keista sėdėti šioje koplyčioje ir galvoti apie tai. Kiekvienos laidotuvės yra Jokiumo laidotuvės. Atsidusę ir verksmingai sudejavę, vargonai nutilo. Prie mažo karstelio jau stovėjo pastorius.

Tai buvo jaunas vyras, naujai iškeptas teologas. Jo veidas buvo siauras ir rausvas kaip morka.

„Tai ir jo darbas, — pagalvojo Verneris. — Jis turėtų būti pirmosios, šiltosios, mirties draugas ir antrosios, šaltosios, kuri ir yra svarbiausia, priešas“.

Verneris kukliai apsidairė po koplyčią. Aplink buvo daug vaikų, mirusiojo bendraamžių. Jie dabar irgi atrodė susigėdę. Verneriui buvo be galo įdomu, ką kalbės pastorius.

Morka atsikrenkštė, pakėlė knygą ir pradėjo skaityti:

— Bet kiekvienam, įžeidusiam kurį iš mano mažųjų, sakau jums, jam būtų geriau, jei prie jo kaklo būtų pririšta malūno girna ir jis nuskęstų marių gelmėse.

Tarp susirinkusiųjų buvo tylu, kaip po mirties nuosprendžio.

„Gera pradžia, — apsidžiaugė Verneris. — Tai bent knyga!“

Visi išgirdo, kaip Morkai verčiant lapus, sučežėjo lapai. Jis stabtelėjo:

— Tas, kuris ne prieš mus, yra su mumis.

Jis ir vėl pervertė, šį kartą tik vieną puslapį.

Tvirtu balsu jis vėl perskaitė:

— Kiekvienas, kuris ne su manimi, eina prieš mane.

Jis padėjo knygą į šalį.

— Mieli ir gedintys susirinkusieji, miela gedinti moterie, mieli vaikai, buvę mūsų mirusiojo draugo bičiuliai, mieli mokytojai, rūpinęsi šio žmogaus vaikyste, norėję globoti ir saugoti jį!

Tai, kas mus visus čia surinko, yra mažas berniukas, kurį jūs visi pažinojote. Jums, klasės draugai, noriu pasakyti, kad būtent jūs jį geriausiai pažinojote, nes mes, suaugusieji, nebepajėgiame suprasti tų, kurie yra daug jaunesni už mus. Šviesa, mokanti mus pažinti kitokius nei mes patys, ši šviesa jau užgeso mumyse. Net ir tėvai nebepažįsta savo vaikų. Bet dabar mes nekalbėsime apie tai, kas yra ta šviesa.

Mus čia surinko Bobis, todėl pabandysiu kalbėti, tarsi jis būtų su mumis. Ir pabandysiu nemeluoti. Nes ten, kur jis yra dabar, egzistuoja tik teisybė. Bet tai yra nelengva, nes ir teisybės šviesa jau užgeso mumyse.

Verneris sėdėjo įsistebeilijęs į jį. Jis negalėjo patikėti, kad prieš tai sulygino šį pastorių su morka. Iš tiesų jo veidas buvo siauras ir taurus. Parcifalio veidas.

— Sakau jums, kad kiekvienam, įžeidusiam kurį iš mano mažųjų, būtų geriau, jei prie jo kaklo būtų pririšta malūno girna ir jis nuskęstų marių gelmėse! Tai galėtų nuskambėti žiauriai, kaip teisme, jei manyčiau, kad kuris iš jūsų blogai elgėsi su mūsų mažuoju draugu, su šiuo žvirbleliu, tarp jūsų ieškojusio prieglobsčio ir šilumos. Taip, tai būtų žiaurūs žodžiai. Bet ne mano valia teisti. Ir aš žinau, kad jam buvote geri. Vaikai, jūsų mielas direktorius pats patvirtino, kad jam buvote geri. Ir už tai noriu jus pagirti. Nes žvėris turi savo guolį, paukštis savo lizdą, tik žmogaus sūnus neturi kur priglausti savo galvos. Taip, žmogaus sūnus neturi net savo akmens. Žmogaus sūnus ieško būsto mumyse.

O kai mes guodžiame ir padedame vienam iš jo mažųjų, duodame žmogaus sūnui prie ko priglausti galvą. Ne akmenį duodame jam, bet šiltą žmogišką širdį duodame jam.

Mylėdami sau lygius, suteikiame jam savyje būstą. Parašyta, kad turime mylėti Dievą. Bet mylėdami žmogų, mes mylime Dievą jame. Tuomet mes mylime ir Dievą. Tai yra visų svarbiausia.

Žinau, kad su Bobiu nebuvo lengva draugauti. Jis buvo ir nelengvas mokinys. Ir sunkus sūnus. Jau sakiau, kad noriu kalbėti teisybę. Net ir kuklus melas jau yra melas. O Bobis nebijo teisybės. Ten, kur jis yra dabar, karti teisybė yra saldesnė nei saldus melas. Nes net ir savo tamsume ir skurdume Bobis buvo žmogaus sūnus, neturintis akmens, kur galėtų priglausti savo galvą.

Ir kai jūs visi — motina, draugai, mokytojai — su meile, su meile priglaudėte jį prie savęs, apsupote jį šiluma, turbūt galvojote, kad tai yra jūsų pareiga, natūrali motinos, draugų ir mokytojų pareiga. Bet aš jums sakau, kad priklausote tiems, apie kuriuos yra pasakyta: „Surinksiu juos savo dešinėje ir tarsiu: „Kai buvau alkanas, davėte man maisto, kai buvau ištroškęs, davėte gerti“. O jūs atsakysite: „Kada mes tau alkanam davėme valgyti? Kada mes tau ištroškusiam davėme gerti?“

Tai pasakyta apie jus, vaikai, ir apie jus, mokytojai, ir apie šią gedinčią moterį, kuri buvo Bobio mama. Sakau tai ne tam, kad didžiuotumėtės ir pūstumėtės. Sakau tai tam, kad žinotumėte kokį svarbų kryžių nešate. Vaikai, jūs esate mažieji kryžiaus žygio dalyviai. O kryžiaus ženklą nešatės visą dieną, kad ir ką darytumėte, kad ir ką kalbėtumėte, kiekvienoje smulkmenoje, nuo džiaugsmingo žvalaus ryto iki išvargusio vakaro. Kiekviename šypsnyje, kiekviename rankos paspaudime nešate amžinąjį kryžiaus žygio ženklą. Ir jūsų mokytojai daro tą patį, nors kartais galbūt jie gali atrodyti griežti ir pikti.

Vaikai, tardamas jums šviesos ir teisybės žodžius, trokštu nors kartą vakare atgulti į lovą po tokių pat darbų, kaip ir jūsų.

Visai neseniai perskaičiau žodžius, žodžius, kurie gali atrodyti keisti ir prieštaringi. Kartą Jis sako: „Tas, kuris ne prieš mus, yra su mumis“. Tuoj pat po to parašyta: „Tas, kuris ne su manimi, eina prieš mane“. Atkreipkite dėmesį, kad pirmąjį kartą parašyta „mumis“, o antrąjį — „mane“. Galima būti su Juo, nebūnant su mumis. O su juo yra visi mylintieji. Visi, kurie myli. Šviesa irgi yra šalia mūsų, ji yra visur, kur Jis. O Jis yra visur, kur jam duoda būstą. Daugelis tai daro net nežinodami. Taip, vaikai, o mes, žinodami tai ir stengdamiesi suteikti jam būstą, vis tiek to neįstengiame!

Kartą buvo varganas berniukas ir turėjo tik kelis drabužėlius, kuriais buvo apsivilkęs, duonos gabalėlį ir seną puodelį. Jis išsiruošė į pasaulį. Kitą dieną jis sutiko mažą mergytę. „Man labai šalta, — pasiskundė ji. — Duok man kuo nors pasišildyti“.

Jis atidavė jai savo marškinius. Jei tik eisiu greičiau, tai ir nesušalsiu, pagalvojo jis. Po valandėlės prie šaltinio jis sutiko senuką. „Aš ištroškau, — prasitarė vyras. — Gal gali duoti savo puodelį, nes esu per senas ir nebegaliu pasilenkti“. Aš galiu atsigerti ir iš delno, pagalvojo berniukas, atidavė seneliui puoduką ir iškeliavo toliau. Galiausiai jis sutiko senutę.

„Mirštu iš bado! — pasiskundė senutė. — Duok man pavalgyti!“ Taigi, pagalvojo berniukas, išsiverčiau be marškinių bei puodelio, išgyvensiu ir be duonos. Vis tiek atsiras kokia išeitis! Ir atidavė jai duoną. Greitai berniukas priėjo pelkę. Pasidarė šalta ir sutemo, o jis sušalo ir išalko. Reikia eiti greičiau, tai ne taip jusiu šaltį ir alkį, galvojo jis.

Bet tą pačią akimirką jį pašaukė močiutė: „O, mielas drauge, lukterk! Padėk man persiropšti per pelkę, kitaip liksiu čia amžinai ir mirsiu badu“.

Na, jei jau atidaviau jai duoną, pagalvojo berniukas, tai reikia padėti ir perbristi per pelkę, nes kitaip ir ta duona beveik nieko neverta.

Kai priėjo pusiaukelę, senutė atsiduso: „Mielas drauguži! Daugiau nebegaliu! Toliau turėsi nešti mane!“

Berniukas pagalvojo, kad senutė ir taip jau buvo vargana, bet jei jis paliks ją gulėti vidury pelkės, tai jai bus visai blogai. O jam vis tiek yra lengviau nei jai. Užsikėlęs ją ant nugaros, jis keliavo toliau.

Jiems pasiekus sausumą, išaušo rytas. Ir jis pamatė, kad senutė neturėjo net batų.

„Nenuostabu, kad negalėjai paeiti, — pasakė jis ir atidavė jai savo batus. — Gera ir šilta buvo tave nešti!“

Jis buvo bepasukąs link miško.

„Ne, palauk! — sušuko senutė. — Dabar galiu sau strapinėti, bet tam, kad galėčiau nueiti iki žmonių, man reikia į kažką pasiramstyti!“

Ir jie vėl patraukė kartu. Miškas sutankėjo, ir jis nebežinojo, net į kurią pusę eiti.

„Čia turbūt pasiliksime abu, — pasakė jis. — Bet juk geriau būti dviese nei mirti vienam“.

„O ne, — ištarė senutė, — čia jau aš žinau kelią“.

Ir taip jie atėjo iki dvaro. Bet nespėjus jam apsidairyti, senutė pradingo.

Tai bent dėkingumas, nusistebėjo berniukas. Ir jis pasuko link dvaro. Priartėjęs jis atsidūrė tarp žmonių, plūstančių į vidų. Jis nusekė su visais.

„O kurgi tu eini! — suriko vartų sargas. — Čia karaliaus sūnus švenčia savo vestuves, ir visi, kas bandys įlįsti į vidų, bus sukapoti į gabalėlius. Į rūmus gali įeiti tik iškilmingai apsirengę svečiai. Dabar tavęs laukia mirtis!“

Ir jie uždarė jį į kalėjimą.

Taigi, taigi, pagalvojo berniukas, vis tiek turi atsirasti kokia išeitis. O jei ir mirsiu, tai mano dėka liks gyvi trys žmonės. Tų sudriskusių marškinių ir batų vis tiek niekas nebūtų palaikęs gerais drabužiais. Bet viršuje, svečių salėje, karaliaus sūnus sukvietė visus svečius prie savęs.

„Šiandien, — pradėjo jis, — yra mano šventė, todėl išėjau pasižiūrėti, kaip sekasi mano neturtingiems žmonėms. Stovėjau trijose skirtingose vietose, ir pro mane praėjo daugybė žmonių. Iš pradžių buvau maža mergytė ir prašiau drabužių, po to buvau senukas ir prašiau pagalbos, o galiausiai pasiverčiau senute ir paprašiau duonos.

Visi jūs, pakviestieji, praėjote pro šalį. Nė vienas net nepastebėjo manęs, nes bijojote pavėluoti į vestuves.

O dabar aš nenoriu matyti jūsų.

Tik vieną noriu matyti, tą, kuriam priklauso šie daiktai!“

Ir jis iškėlė senus marškinius, sutrūkinėjusį puodelį, sausą duonos plutą ir porą senų, nuvaikščiotų batų.

„Visi kiti gali eiti namo, iš kur atėję“.

Dvariškiai atvedė berniuką į didelę, ištuštėjusią salę.

„Ar šitie daiktai tavo?“ — pasiteiravo karaliaus sūnus.

„Ne, — atsakė berniukas, — aš atidaviau šiuos daiktus. Bet kokia gėda, kad neturiu žmonėms duoti nieko geresnio, tik tokį seną šlamštą“.

„Tu šitaip kalbi apie brangiausias mano vestuvines dovanas.

„Gal tyčiojiesi iš manęs? — pasimetė berniukas. — Bet tik tiek aš ir teužsitarnavau.“

„Dabar, — pasakė karaliaus sūnus, — eisime prie mano stalo, ir tu gausi gerti mano vyno iš savo seno puodelio. Po to galėsi keliauti namo, iš kur atėjęs. Tik dabar galėsi pradėti visai naują gyvenimą.“

Pastorius akimirką palaukė, tarsi būtų pavargęs nuo kalbėjimo. O tada tęsė:

— Matote, vaikai, daugelis ateina į princo vestuves, net patys to nenumanydami!

Ir tas berniukas — tai jūs. Jis yra kaip kiekvienas iš jūsų.

O Bobis buvo lyg ta sušalusi mergaitė, kuri gavo jūsų marškinius. Ir ta maža mergaitė juk buvo pats karaliaus sūnus.

Bobiui reikėjo jūsų meilės ir draugystės, ir rūpesčio. Ir tai jis gavo. Jis gavo tai iš visų. Nes tie sudriskę, sulopyti seni marškiniai sušildė mergytę, tie marškiniai buvo meilė.

Bet atminkite, vaikai, kad be Bobio nebūtumėte turėję galimybės parodyti savo meilės. Kažkas turi stovėti prie kelio ir prašyti pagalbos. Ir už tai mes turime jiems dėkoti. Nes tas, kuris gauna, nėra toks laimingas, kaip tas, kuris duoda. Todėl dabar, vaikai, padėkosime Bobiui už tai, kad jis mums suteikė teisę atiduoti brangiausią, ką turime. Padėkosime už tai, kad jis tai priėmė. Padėkosime už tai, kad jis leido mums būti su juo jo paskutinę gyvenimo dieną. Nes leido dalyvauti nekaltame, nerūpestingame, mielame žaidime. Taip pat ir mokytojai, ir jo mama turėtų padėkoti jam už tai, kad gavo teisę atiduoti jam savo šiltą, švelnų kantrumą, visą nepailstančią globą, visą supratimą.

Deja, šioje svarbioje kalbos vietoje pastorius buvo nutrauktas. Koplyčią pervėrė skardus, juoką primenantis kūkčiojimas. Bandovas pasibaisėjęs pakėlė akis. Tokio lygio niekšystę galėjo iškrėsti tik Bobis. Bet Bobio juk jau nebėra. Jis skubiai žvilgtelėjo į karstą, tačiau tos kelios gėlytės tebegulėjo, kur gulėjusios. Ne, Bobis nėra taip toli pažengęs, kad galėtų keisti aukščiausius gamtos įstatymus bei nuosprendį.

Patalpą vėl perskrodė balsas, šį kartą jau daugiau kaip verksmas nei juokas. Vaikai labai sunerimo. Ir pats Strangė, nepaisant mirtino išgąsčio po pastoriaus kalbos, pažvelgė į tą pusę. Tie du kūktelėjimai tebuvo pradžia. Iš tos pusės, kur sėdėjo penktokai, sklido gargaliuojantys, ilgai slopinti ir galiausiai prasiveržę garsai. Staiga visiems paaiškėjo, kas gi trukdė laidotuvių ramybę. Tai buvo vaikas, nė karto ne triukšmavęs pamokoje, neišmušęs nė vieno lango, niekada nekalbėjęs su kitais įžūliai. Tai buvo mažasis Strangės Eigilis. Visą jį purtė traukuliai, o rausvaplaukė galva ir didelės ausys ant siaurų, plonų pečių nesuvaldomai šoko juokingą šokį. Vaikai išsigandę pasitraukė į šalį. Suaugusieji, pražioję burnas, vėpsojo į jį. Iš burnos su dideliais, kreivais dantimis sklido riksmas po riksmo. Dabar tai pamatė ir Strangė. Visas išbalęs jis spoksojo į isterišką sūnaus verksmo priepuolį. „Dar nebuvo, kad man nieko nenutiktų“, — pagalvojo jis.

Kolegos su pasibaisėjimu ir užuojauta atsisuko į jį. Niekas nieko nedarė. Visi koplyčioje buvo pritrenkti. Tik garsas vis kartojosi ir kartojosi, be galo garsiai ir stipriai. Tyliai, nepastebimai į grindis prasmego karstas. Tada įvyko kažkas nauja.

Priešais Eigilį išdygo mažas berniukas. Vaikėzas iš pradinių klasių. Jis buvo riebus, plačiapetis ir tvirtas, vilkėjo pagal užsakymą siūtu švarkeliu. Kaire ranka jis palenkė Eigilio galvą, o dešine uždengė veidą didžiule šlapia nosine. Ramiai ir rūpestingai jis nušluostė jį. Eigilis dar kelis kartus sukūkčiojo ir sugargaliavo. Pagaliau vėl viskas nutilo.

Karsto nebebuvo.

Laidotuvės pasibaigė.

Kai Strangė atsistojo, jis priminė šmėklą.

— Einu namo, — pasakė Verneris. — Rankraštį galėsime peržiūrėti kitą kartą.

— Ačiū! — padėkojo Strangė. — Ačiū.

Koplyčia pamažu ištuštėjo.

Verneris skubėjo namo. Bet neužmiršo ir skėčio Paulai.

Jis ilgokai stovėjo parduotuvėje, negalėdamas išsirinkti. Rado vieną su krokodilo odos rankena ir tokiu pat užvalkalu. Jis buvo gražus, bet kiek per trumpas ir pernelyg modernus. Galiausiai jis pamatė skėtį su ilgu kotu, dramblio kaulo rankena bei storo šilko įvalku. Išgirdęs kainą, jis net prisimerkė. Bet nupirko jį.

Priėjęs prie durų, jis apsisuko.

— Beje, — kreipėsi jis, — man ir pačiam visai ne pro šalį būtų skėtis.

Ir jis nupirko dar vieną. Tas irgi kainavo beveik tiek pat. Pasiekęs savo namų duris, jis buvo pridusęs ir išvargęs. Laiptai paskutiniu metu tapo ilgi.

— Paula! — suriaumojo jis per visą butą. — Paula! Eikš čia, po galais! Eikš čia, meilute!

Jis išgirdo ją virtuvėje.

— Eikš čia, po galais! — vėl šaukė jis. — Aš išleidau aštuonis šimtus skėčiams!

Paula pasirodė duryse.

— To tik ir betrūko! — išsigando ji. — Vienintelis dalykas, ko dar nesi padaręs.

Pietūs jau buvo paruošti. Paula išbučiavo jį už skėtį.

Ji pagamino „spagetti a la milanese“. Tai ji išmoko iš brolių Angelečių, kai gyveno Neapolyje, o Verneris rašė veikalus „Socializmas arba krikščionybė“ ir „Krikščionybė — užmaskuotas kapitalizmas“. Visas jo gyvenimas buvo grumtynės, kova su ta atkaklia religija. Jis jokiu būdu dar nebuvo pasidavęs. Savaime suprantama, kad kova buvo pralaimėta. Kova buvo vyresnė už jį ir kartu jaunesnė. Kur kas jaunesnė. Bet jis jos nepaleido. Jis buvo kaip Jokūbas, o ji — kaip angelas. Ji laimino tik tuos, kurie nenusileisdavo. Ir Verneris nesiruošė pasiduoti, jos paleisti, kol iki galo nepajus palaiminimo. O, viduje jis laikė užslėpęs dar keletą prieštaravimų! Ir jie svėrė dar daugiau, nes kilo iš vyro, kuris netikėjo nei gandrais, nei beždžionėmis.

— Ką gera sakė direktorius? — paklausė Paula, dėdama spageti į jo lėkštę.

— Jis nesigėdydamas šmeižia Jokiumą. Tikėsi ar ne, jis įrodinėjo, kad Jokiumas niekada nemokėjo dirbti mokykloje!

— Tikiuosi, tu paprieštaravai?

— Taip, motin. Aš, deja, kiek per daug įsiaudrinau. Taip, vos nepraradau savitvardos. Įsivaizduoji, jis atvirai paneigė Jokiumo kaip žmogaus vertę.

Staiga Vernerį apėmė stiprus juoko priepuolis. Jam šovė į galvą tai, apie ką jis niekada anksčiau nebuvo pagalvojęs.

— Tik pagalvok, aš taip mečiau cigarą į sieną, kad net pabiro žiežirbos! Tikiuosi, kad mokykla nesudegė. Tu tik būtum mačiusi jo veidą! Tikrąja to žodžio prasme jis tarsi perėjo į kitą būseną. Jis suskydo.

Ir Verneris išpasakojo, kaip praėjo visa popietė. Valgydami desertą, jie sutarė grąžinti direktoriui anoniminius laiškus.

Pakilęs nuo stalo, jis tarė:

— Manau, kad man jau laikas į lovą. Labai išvargau.

Ir iš tiesų jis buvo labai nusikamavęs. Beje, jam visada sunkiausia būdavo pavalgius. Po pietų jis kelias valandas jausdavosi pavargęs ir išsekęs. Tai buvo blogiausias paros metas — išsipūtęs pilvas, tuščia galva, skausmingas pojūtis, kad kūnas yra valdovas. Nei miegas, nei nemiga.

— Vargšas Abraomas! — pagailėjo ji. — Ar pamiršai, kad esi kai ką prižadėjęs? Juk prižadėjai interviu „Dagsnytt“19.

Štai ir išmušė valanda!

Žinoma, jis to nepamiršo. Interviu išprovokavo du neseniai jo parašyti straipsniai; vienas apie grigališkuosius himnus, o antrasis apie prisikėlimo motyvą viduramžių poezijoje. Ir tas mažutis, kandus, konservatyvus laikraštpalaikis pamanė, kad šiuose, tik iš meninių paskatų parašytuose straipsniuose, kvepia atsivertimu. Todėl jie atsiuntė pas Vernerį vieną savo naujoką, dabar jau beveik pamirštą, genialų praeitų metų debiutantą. Velnias griebtų visą genialumą!

Urgzdamas Verneris nušlepsėjo iki lovos.

Po poros valandų atskubėjo Paula ir patapšnojo jam per seną, išpurtusį žandą.

— Tas jaunas vyras iš „Dagsnytt“ jau atėjo. Kelkis, Abraomai.

Verneris suniurnėjo.

— Paula, — sudejavo jis, — mano maža balandėle! Ar negalėtum išvaryti jo?

— Abraomai! Po valandėlės išvirsiu stiprios kavos. Būk mandagus su juo. Jis atrodo labai padorus.

— Jauni vyrai turi būti nepadorūs, — atrėžė jis. — Labai nepadorūs!

— Fui! Tu juk taip nemanai. Pasiųstum, jei kas su tavimi elgtųsi nepadoriai.

Jis šiek tiek atsigavo. Atsikosėjo.

— Ne, prieš tave jie turi būti padorūs. To dar betrūko.

Jis atsisėdo.

— Jie turi būti nepadorūs prieš salamandras. Tai turėjau galvoje.

Neskubėdamas jis apsivilko. Jautė nuovargį ir silpnumą. Kažkas buvo negerai su ta pastoriaus kalba. Ne, ne su pačiu pastoriumi ar pačia kalba. Ar tik nebus žodžiai patekę į erškėčio krūmą? Į tą žymųjį erškėčio krūmą. O svetainėje štai sėdi jaunuolis ir laukia jo, vunderkindas iš konservatyviosios spaudos. Vunderkindas, tikintis T. S. Eliotu ir dievu. Vienas iš tų, kurie kiaurai permatė Hitlerį 1940-aisiais ir Sovietus 1950-aisiais. O dieve, koks piktas ir senas jis pasijuto! Jis įėjo į svetainę.

Vunderkindas atsistojo. Jis atrodė mielas. Apkūnus ir šviesus. „Štai kaip atrodo Norvegijos Kafka“, — pamanė Verneris. Jis prisiminė leidyklos skelbimus praeitą rudenį.

Pokalbis rutuliojosi lėtai. Vunderkindas nebuvo skaitęs knygų, kurias mėgo Verneris. Jo nuomone, Strindbergas buvo per daug iškeltas, o Ibsenas pasenęs. Silonė irgi buvo išpūstas. Dėl Dantės ir Šekspyro jis abejojo. Gėtės buvo neįmanoma skaityti. Apie Hiolderliną, Novalį, Valterį fon Fogelveidę, Angelą Silezietį ir daugelį kitų jis buvo skaitęs tik literatūros istorijoje, bet turėjo susidaręs apie juos labai tvirtą nuomonę, kurios Verneriui nepavyko iki galo perprasti.

— O Verfelis, Manas, Hemingvėjus?

Jie irgi priklausė praeinančiai epochai.

Toks įsitikinimas Vernerį visiškai pribloškė. Galiausiai vunderkindas perėjo prie pasakojimo apie patį save.

— Sakoma, kad man vieninteliam pavyko nemažai nuveikti aprašant šiuolaikiškų žmonių gyvenimą, — pasigyrė jis. — Bet nemanau, kad tai teisybė. Yra dar keli. Mūsų kokie trys keturi. Ir, mano manymu, Helgebiu yra geresnis modernaus romano autorius nei aš.

Natūralus kuklumas jaunuolio veidą nuspalvino liepsnojančiai rausva spalva.

„Jis juk be nosies“, — pagalvojo Verneris.

— Aš pats labiausiai mokiausi iš T. S. Elioto, — pridūrė vunderkindas. — Galiu drąsiai prisipažinti, kad esu jo mokinys. Ar bent jau buvau.

Verneris bandė rasti bendrą kalbą. Jam pačiam patiko Ezra Paundae.

Bet antrasis tai paneigė. Jis buvo negailestingas.

— Paundas?

Jis pakėlė antakius. Ir jei tik jis būtų turėjęs nosį, būtų suraukęs ją, pagalvojo Verneris.

— Paundas? Hm, jis galbūt svarbus tuo, kad jis buvo tam tikras Elioto įkvėpėjas. Ar ne tiesa?

Nelaukdamas atsakymo, jis tęsė:

— Tik pagalvok apie tą posmą! „All is ripeness..!20“ Čia tai poezija!

— Taip, — pripažino Verneris. — Tai tikra poezija, tik tie trys žodžiai. Bet tai žodis į žodį sutampa su Rilke.

— Rilke? — nusistebėjo jaunuolis.

— Taip, jis irgi buvo vienas iš Elioto įkvėpėjų.

Vunderkindas liko patenkintas.

— Su Eliotu galiu lyginti tik švedų poetus Aspgreną ir Vatenblomą. Ne, aš juos iškeliu netgi dar aukščiau.

Jaunuolis susierzinęs dėbtelėjo į viršų. Tai Paula trukdė juos su kava. Vunderkindas neištarė nė žodžio, kol ji išsinešdino iš kambario.

— Atleiskite, — ištarė Verneris. — Bet kuo Jūs vardu.

Antrasis pažvelgė į jį pražiota burna.

— Ligoras, — ištarė jis. — Nilsas Ligoras.

— Ir Jūs rašote į „Dagsnytt“?

— Taip.

— Visi kiti jauni žmonės... modernistai, ar jie irgi ten rašo?

— Taip, visi.

— Labai keista, kad jaunieji novatoriai prisiglaudė prie tokio konservatyvaus laikraščio. Ir būtent prie „Dagsnytt“ — paties konservatyviausio!

— Taip, šiais laikais konservatoriai yra radikalai.

— Ar tai taip paprasta? — prisiminė Verneris, miglotai prisiminė, kad kartą, ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, kai Darbo partija tapo valdančiąja partija, jis pats buvo parašęs kažką panašaus. Dabar tie žodžiai nebebuvo tokie įtikinantys.

— Taip, žinoma! — tęsė jaunuolis. — Socialistai prisirišo tik prie materializmo. Juokingo pasipriešinimo krikščionybei. Vaikiško radikalizmo.

— Ar tai tiesa? — Vernerio balsas tapo kiek nosinis.

— Visi modernūs rašytojai tiki Dievą! Tai juk savaime suprantama. Reikia priimti viską kaip yra. Jūs juk pats esate rašęs...

— Ar rašiau, kad kuo nors tikiu?

—Jūs juk rašėte apie prisikėlimo mintis viduramžių krikščionybėje.

— Tai nereiškia, kad tikiu Dievą!

— Taip, bet turite pripažinti, kad dabar kiti laikai. Upė nebe ta pati. Visi modernūs...

— Taip, modernūs, taip. Būtent modernūs. Tai tapo mada. Bet kokia gi ji?

Staiga Vernerio viduje kažkas nutiko. Dvi mintys susipynė. Galbūt Strangė irgi? Taip kaip Strangė parazitavo naudodamasis Jokiumo ir jo, ir daugelio kitų socializmu, taip ir tie, iš konservatyviųjų, atšuoliavo vos tik išgirdę gandą, kad jame atsirado dalelytė krikščioniškumo. Jie atėjo ir nori jį išnaudoti. Ir vėl ereliui ant nugaros atsitūpė žvirblis.

— Ar žinote, kad aplink didelius ryklius visada knibžda daugybė mažų žuvyčių, ieškančių sau kąsnelio?

— Ką? — nesuprato vunderkindas.

— Aš turiu galvoje meną. Eksperimentinis menas, arba, kaip Jūs tai vadinate, „modernizmas“ buvo gyva meno kryptis prieš keturiasdešimt, penkiasdešimt metų. Jis glaudėsi prie Makso Reinharto teatro, taip pat gyvavo literatūroje, tapyboje. Tada modernizmo kaina buvo didelė. Tai buvo Kafkos dienų kryptis. Tuo metu dėl noro būti modernistu, galėjai mirti. Mirti iš bado, nes „Dagsnytt“ jų nelepino.

— Ne, žinote ką! — bandė kažką aiškinti Ligoras. Jis buvo visas išraudęs.

— Žinau, po velniais! — atrėžė Verneris. — Iš modernizmo neliko nieko, tik tuščias, išoriškas, eksperimentą apibūdinantis žargonas. Sakiniai be veiksmažodžių, taip? Rašydami sakinius be veiksmažodžių įsivaizduojate, kad stilius „suintensyvėja“! Juk sakote „intensyvus“? Visa tai tik žargonas. Jokio modernizmo.

Ligoras virpėjo, bet žiūrėjo į Vernerį su pagarba. Štai tokie tie seni radikalai. Jis visą laiką juto, kad jie jam labai tolimi.

— Modernistinė forma yra suskilęs, saitus praradęs, neramus paviršius, sutrūkinėjusio ir išsisklaidžiusio pasaulio, priklausančio moderniam žmogui, išraiška. Toks turinys reikalauja skaldytos formos.

— Forma ir turinys niekuo nesiskiria, — pareiškė Verneris. — Jei kas muštų Jus gumine lazda, ką patyrė daugelis tų, kurie išrado modernizmą, ar daužytų šautuvo buože, kaip tai buvo nutikę man, tai šauktumėte „oi!“, ir tas mažas žodelytis „oi!“ būtų tiek forma, tiek turinys.

Ir jei Jus tikrai kankintų tai, kad Jūsų pasaulis yra suskilęs, skųstumėtės tuo natūraliu būdu, negalvodami, kad ir tarimas turėtų būti pakankamai trūkčiojantis.

Vunderkindas užsimerkė. Koks primityvus tas senis! Koks niršus ir kvailas. Tiesiog gaila laiko dar ieškoti jam atsakymo. Bet iš mandagumo jis visgi tai padarė:

— Mano romane „Imperatorius stovėjo aukščiausiame bokšte“ vienas veikėjas išreiškia mano literatūrinį požiūrį. Jis sako maždaug taip: „Modernus žmogus jaučia didžiulį sąmonės ir jausmų spaudimą. Toks spaudimas sukuria savą, skaldytą formą. Tai kaip arfa, sulūžusi nuo audringo grojimo. Mūsų simbolis yra suskilusi lyra. Jei moderni literatūra egzistuoja, svarbiau, kad ji yra moderni, nei kad tai yra literatūra. Poezijoje to pasiekiama, vietoj simbolių vartojant sąvokas. Ta suskilusi, nepoetiška poezija! Dramoje tai parodoma per suskaldytą veiksmą. Nedramatiška drama“.

Triumfuodamas jis pažvelgė į Vernerį.

— Taip esu pasakęs, ir nemanau, kad tai būtų blogai.

O viduje tik pagalvojo: „Ką tas senis supranta apie visa tai!“

— Nemaniau, kad esate toks suskilęs, — nusistebėjo Verneris. — Iš pažiūros atrodote visai puikiai. Turbūt gyvenate gražiame, moderniame bute.

To Ligorui jau buvo per daug. Per žema ir per asmeniška.

— Tai ne aš esu suskilęs. Tai mano pasaulio vaizdas subyrėjęs.

— Maniau, kad jūs krikščionis.

Jaunuolis kantriai, bet su neviltim pažvelgė į jį.

— Taip, — tarė jis, — aš krikščionis. Bet Jūs ne krikščionis.

— Taip, — atsakė Verneris. — Štai, pagaliau ir Jūs tai pasakėte! Kaip pirštu į akį! Galėsite parašyti tai savo laikraštyje: Abraomas Verneris nėra krikščionis. Tai jau nebe pirmą kartą rašoma „Dagsnytt“. Rašydamas tai, tik pratęsite redakcijos tradicijas.

Vunderkindui pagailo užsispyrusio senio. Jis juk įklimpo amžinoje paauglystėje, kaip ir kiti seni radikalai.

O Verneris jautėsi prislėgtas. Paskutiniu metu jis labai dažnai gindavo jaunuosius konservatorius, įrodinėdavo, kad jie turi ką veikti, kad jie yra opozicijoje, ir tai pagaliau labai svarbu. Bet tai, ką kalbėjo priešais jį sėdintis jaunuolis, buvo gryna nesąmonė. Jis ir vėl išgirdo vunderkindo balsą. Klausydamasis Verneris pasitaisė pensnė.

— Tai, ką čia kalbate, yra tikra šizofrenija. Visiškai suskilusios asmenybės požiūris.

Vernerį toks begėdiškumas atgaivino. Tai jam buvo nauja. Bet jis nepuolė tuoj pat neigti šių žodžių.

— Tikrai? — paklausė jis. — Galbūt ir yra tiesos. Bet kuo Jūs tai grindžiate?

— O, Jūs gi rašote straipsnius apie prisikėlimo motyvus, krikščioniška dvasia ir tonu pasižyminčius straipsnius, o kai ateiname prie reikalo, prie Jūsų asmenybės, tai neigiate krikščionybę. Tai šizofreniškas požiūris.

Vernerį tai nuvylė.

— Jei neturite kitų įrodymų, tai noriu Jus nuliūdinti, kad nesu labiau šizofreniškas nei dauguma žmonių. O gaila. Suprantate, krikščionys turi sudegti per labai trumpą laiką. Du trys metai ir baigta. Bet Jūs, nors ir sakote, kad esate krikščionis, jaučiatės puikiausiai. O! Jūs dar ilgai gyvuosite! Tai labiau šizofreniška — sakyti, kad esi krikščionis ir tą pat akimirką nesuliepsnoti. Žinote, ką aš manau? Manau, kad kankiniai, kuriuos kaip fakelus naudojo Nerono sode, buvo tik alegorija. Manau, jie turėjo degti iš vidaus. Nes negalima eiti į ugnį ir neužsidegti. Visai įmanomas dalykas, kad jie buvo sudeginti ir tikrąja to žodžio prasme, bet tokiu atveju tai buvo tik tikrosios ugnies pasekmė.

— Manęs nestebina, kad Jūsų požiūris į krikščionybę toks išpūstas ir jaunatviškas, — mestelėjo Ligoras.

— Taip, Jūsų tiesa, — nesipriešino Verneris. — Esu labai jaunatviškas. Už tai Jūs esate ganėtinai senas. Niekada nebuvote jaunas vyras. Neturite atsisakyti modernizmo. Pasielgėte visai teisingai, pasirinkdamas kryptį, kuri pas mus buvo moderni prieš keturiasdešimt penkiasdešimt metų. Tik perėjote prie naujos rašybos.

Vunderkindas ruošėsi paaiškinti, kad modernizmas yra visai tinkama šių dienų suskilusio pasaulio vaizdo išraiška, bet kažkas jam priminė, kad čia jis atėjo paimti interviu iš Vernerio.

— Ar manote, kad socializmas jau suvaidino savo vaidmenį?

— Ne, — atsakė Verneris. — Manau, kad jis kaip tik dabar pradėjo įsigalėti. Bet jis serga daugeliu vaikiškų ligų, o ateity patirs dar daug sunkumų, kol suras savo tikrąją formą. Mes dar turime labai daug praeito šimtmečio liekanų.

— Kokią formą jis įgaus? — pasiteiravo vunderkindas ir tuo užspeitė senį į tikrus spąstus.

Deja, turime palikti Vernerį vidury pokalbio su talentinguoju jaunuoliu, nes kaip tik tuo pat metu visai kitoje miesto vietoje vyko kitas pokalbis. Ant kapinių suoliuko, prie krematoriumo, kuriame priešpiet paskutinį kartą buvo pagerbtas Bobis.

Ant suoliuko sėdėjo du maži žmogiukai. Vienas riebus ir tvirtas, su solidžia odine striuke ant plačių pečių. Kitas buvo žymiai aukštesnis, be galo liesas, rausvais plaukais ir baltu, plonu kaklu, su didelėmis atlėpusiomis ausimis ir milžiniškais, kreivais dantimis pravertoje burnoje.

— Laukiau tavęs, Eigili, daugiau nei penkiolika minučių, — prisipažino mažesnysis ir žvilgtelėjo į rankinį laikrodį. Jis kalbėjo tvirtu, sodriu berniukišku balsu ir tvirtai tarė r. Jis nemėgo žmonių, kurie vėluoja.

— Negalėjau atsikratyti Karko, — paaiškino plonasis ir nervingai šypsodamasis parodė didelius dantis. — Pirmiausia reikėjo su juo atsiskaityti.

Birgeris buvo tik antrokas, todėl tiksliai nenumanė, kas yra tas Karkas. Jis tik buvo girdėjęs, kad vaikai taip pravardžiuoja naująjį direktorių. Bet dabar jis nustebo, kad Eigilis taip vadina savo tėvą.

— Ar iš tikro jo vardas Karkas? — pasidomėjo jis. — Keistas vardas.

— Ne, — atsakė antrasis. — Mes tik taip jį vadiname.

Eigilis irgi tiksliai nenutuokė, ką tas vardas reiškia, bet paprastai vartodavo tą žodį, nes tarp vaikų Strangė niekada kitaip ir nebuvo vadinamas. Jau seniai mokyklą pabaigę septintokai kažkada jį taip pakrikštijo, ir nuo to laiko tas vardas buvo jo nuosavybė. Mokytojams buvo sunku nuslėpti, kad visi žino tą pravardę. Prieš pat karą Bandovui pavyko tai išgirsti, kai jis nelauktai iš nugaros koridoriuje užklupo beplepančių berniukų grupelę. Savo atradimą jis išplatino tarp visų kolegų, ir už tai susilaukė visų pagarbos. Susilaukė tikro pasisekimo ir todėl, kad visus pralinksmino, ir todėl, kad kiti mokytojai išsigando, jog vieną dieną Bandovas, suuodęs jų pačių pravardes, jas irgi su pasitenkinimu išplatins tarp kolegų.

— Ne, — pakartojo Eigilis. — Tėvo vardas ne Karkas. Tai tik toks vardas, kurį jis tarsi turi.

Birgeris išsitraukė kišeninį žibintuvėlį ir padavė draugui.

— Štai jis, — pasakė. — Gali paturėti savaitę.

Eigilis suspaudė sunkų, guma aptrauktą žibintuvėlį liesoje, rausvom strazdanom nusėtoje rankoje. Akys sužibo nuo troškimo jį turėti. Šis atrodė puikesnis už visus iki šiol matytus žibintuvėlius. Jis buvo atsparus ir dūžiams, ir vandeniui, nes buvo aptrauktas guma. Ant siauro peties Eigilis pajuto šiltą Birgerio letenėlę ir tuo pat metu išgirdo atvirą jo balsą:

— Beje, gali jį pasiimti visam laikui.

Eigilis pakėlė akis į viršų, nuogąstaudamas, kad jam pasigirdo. Bet Birgerio akys liūdnai žvelgė į žibintuvėlį. Jis atsisveikino su juo.

Eigilis jautėsi kaip danguje, bet kartu ir išsigandęs. Buvo net nejauku, kad Birgeris atiduoda tokį daiktą. Niekas visoje mokykloje neturėjo nieko panašaus. „Tai todėl, kad Birgeris toks mažas, — pagalvojo jis. — Jis juk dar tik antrokas. Turbūt nesuvokia, kiek tai kainuoja“.

— Aš žinau, kodėl tu šiandien verkei, — pasakė Birgeris.

— Aš neverkiau, — pasipriešino Eigilis. — Man buvo traukuliai.

Taip jis su tėvais nutarė namie, ir jis pats dabar buvo tuo įsitikinęs. Birgeris įdėmiai pasižiūrėjo į jį.

— Taip, tu verkei.

Eigilis dar bandė paprieštarauti, bet jam nepavyko.

— Tu verkei, nes būdavai blogas Bobiui.

— Ne-e! — atšovė Eigilis. — Aš niekada nebūnu blogas.

— Taip, tu buvai blogas Bobiui!

— Ne-e! Mes tik žaidėme.

— Tu badei jį su savo vėliava. Aš mačiau.

— Tai juk nėra blogai!

— Jūs visi buvote su juo blogi.

Eigilio veidas pravirko. Jis keistai susitraukė prie kaklo. Jis pamiršo žibintuvėlį ir paguldė jį šalia, ant suoliuko. Akys tik mirkčiojo ir mirkčiojo.

— Aš niekada nebūnu blogas! — išrėžė jis garsiai. — Ir niekada nebuvau.

— Ne, tik ne Bobiui.

Eigilis pradėjo krūpčioti. Visas jo kūnas virpėjo.

— Aš esu geras! — šaukė jis. — Aš visada buvau geras! Aš niekada nedaužau langų. Ir darau namų darbus. Aš geras.

Ašaros nestabdomos ritosi jam iš akių. Jos greitai tekėjo žemyn. Birgeris susimąstė. Jam norėjosi kažką sakyti, bet buvo nelengva.

— Mano tėtis, — ištarė jis. — Mano tėtis sako, kad dažnai blogiausi būna tie, kurie yra geriausi.

Jis nedrąsiai žvilgtelėjo į Eigilį, nebūdamas tikras, ar pasakė teisingai. Bet Eigilis su pasibaisėjimu pakėlė akis. Jis irgi iki galo nesuprato tu žodžių prasmės, bet vis tiek jie veikė keistai.

— Gaila tavęs, — paguodė Birgeris ir patapšnojo Eigilį per ranką.

Praėjo ilgas laiko tarpas. Eigilis nusišluostė snarglį.

— Ar tiki, kad Bobis pateks į urną? — paklausė Birgeris. Kurį laiką jie dar liko sėdėti ir kalbėtis apie urnas. Kol iškrito pirmieji lietaus lašai.

Vakare viena mama įėjo pas Birgerį palinkėti labos nakties. Tėvo nebuvo namuose.

— Mama, — sumurmėjo Birgeris tamsoje.

— Taip?

— Aš turiu tau kai ką pasakyti.

— Tai sakyk, Birgeri!

— Ar nesupyksi?

— Ne, tikrai ne, Birgeri.

Beveik minutę buvo tylu.

— Mama?

— Taip?

— Aš nemyliu gerų vaikų!

Ir jis užmigo, nes po dienos buvo labai išvargęs. Nes kaip ir visos Birgerio dienos, ši buvo labai ilga ir pilna keistų nutikimų. Į sapnus jis nusinešė lauke pliaupiančio lietaus garsus.