ANTROJI DALIS

PO RATAIS

po ratais, draugai, po ratais

tokios meilės sielos turi

OLAF BULL

VI

Tą patį rytą trys seserys Abrahamsenos išskubėjo iš namų. Trys plonos, ryžtingos gracijos skubėjo per pliaupiantį lietų. Trys juodi paltai ir trys skėčiai, bet tik vienas jų buvo išskleistas, nes dvi iš seserų karštai ginčijosi. Abi ėjo iš šonų vyriausiajai, neutraliai, ir nekreipė dėmesio į skrybėles, plaukus bei paltus merkiantį lietų. Suskleistus skėčius jos laikė rankose, nes jie padėjo gestikuliuoti. Labiausiai įsiaudrinusi buvo jauniausioji. Ji pareiškė paaukosianti savo darbo vietą vardan Jūno.

— Aš nenoriu kalbėtis su Baku! — šaukė ji. — Jis piktas. Be to, vakar jis buvo girtas. Jis girtas kiekvieną šeštadienį. Girtas kaip pėdas.

— Bakas niekada nebūna girtas! Tik šeštadieniais jis būna kiek išgėręs, ir tam jis turi teisę. Tik pažiūrėkit, kiek jis dirba! Ir visai jis nepiktas. Tik atrodo kiek niūrus. Bet koks mielas jis su vaikais!

To jaunėlei jau buvo per daug.

— Bakas mielas! — ji sušnypštė. — Mielas?! Cha! Nejuokink! — ir ji nusikvatojo veriančiu, karštu juoku. — Tai Marksas juos myli! Tai jis yra geras, ir su juo mums reikia kalbėtis!

— Och! — antroji pasilenkė į priekį, priešais vyriausiąją, einančią tarp jų. — Tas mažasis tavo Marksas visai nieko nesprendžia. Nuo jo visai niekas nepriklauso. Jis negali nuspręsti, ar Jūnas bus priimtas. Bakas yra vadas!

— Bakas, tas girtuoklis! Kad būtum mačiusi jo veidą kurį sekmadienio rytą! Iš jo jokios naudos.

Balsai kilo ir leidosi tuščioje, šlapioje sekmadienio gatvėje, o šaligatvyje atsispindėjo trys juodos figūros. Atėjusios iki tramvajaus stotelės, jos sustojo, o skėčiai vis dar tebešvysčiojo ore.

— Išskleiskite skėčius! — staiga paliepė vyriausioji. — Visų pirma nueisime pas Marksą ir nusiųsime jį atvesti Bako. Nutarta.

Vidurinioji nepatenkinta kiek pabambėjo.

— Mano manymu, galėjome eiti ir pas darbų mokytoją. Bet kam rūpi, ką aš sakau? Ji yra visų mieliausia. Ir ji mums tikrai padėtų.

Ta nieko neatsakė. Ji kiek pamurmėjo sau po nosimi, bet tai buvo pokalbis su lietumi. O tada visos nutilo. Po skėčiais įsivyravo tyla. Pagaliau atvažiavo ir tramvajus. Nusipurčiusios ir nukračiusios nuo skėčių vandenį, jos sulipo į vidų.

Vyriausioji sunėrė rankas į glėbį ir per stoglangį įsistebeilijo į šlapią, purviną vilnonį dangų. Bet tramvajus, riedėdamas į priekį, visas trinksėjo, ir tai seseris labai erzino. Retkarčiais žvilgčiodamos viena į kitą, jos dundėjo per didįjį, šlapiąjį sekmadienio rytą.

Jūhanas Marksas prabudęs gulėjo savo kambaryje, mokyklos palėpėje. Jis pabudo nuo sekmadieninio sapno, nuo čiauškančios, kunkuliuojančios vaikų jūros, kurioje jis supdavosi kasryt, prieš užliejant dienos šviesai. Šį sapną jis sapnuotų ir darbo dienomis, bet žadintuvas viską sugadina. Tik sekmadieniai leisdavo jam pačiam prabusti ir iki galo pajusti sapną: putojančią ir šurmuliuojančią vaikų srovę, kurioje jis plaukė ir plūduriavo. Jis jautėsi taip, lyg skristų vidury paukščių pulko. Tai buvo geras sapnas, sveikas, saugus, pienu bei pūkais dvelkiantis sapnas.

Tyliai, beveik nejudėdamas jis gulėjo lovoje, kol neaiškiai prisiminė, kad prieš tai sapnavo kitą sapną, blogą, neišdylantį sapną, besislepiantį už gerojo.

Sapnas iškilo per daug staigiai ir stipriai. Marksas tuojau pat bandė jį pamiršti, bet buvo jau per vėlu. Nepakako vien tik atgailauti, kad pats ištraukė jį iš atminties. Dabar sapnas buvo galvoje, kaip juoda ir ilga augalo šaknis, ištraukta iš gilaus, pasyvaus juodžemio, kur jam ir buvo vieta. Tai baimė, kuriai nevalia pakliūti į dienos šviesą, nes ji tokia stipri, kad nugali visa kita. Ji priklauso pojūčių pasaulio gelmėms, pamišusiai pasąmonei be tvarkos ir taisyklių.

Vien pagalvojus apie sapną, jam darėsi negera ir karšta. Ir jis žinojo, kad tai jį kankins kelias dienas, gal net savaites. Jis nervingai pakilo iš lovos, bet pirštų prisilietimas prie viryklės jungiklio jį apramino, aliumininis kavinukas ir visi kiti sveiki, protingi, maži techniniai daikčiukai glostė jam širdį. Jie buvo pagaminti iš tvarkingo, grynojo žmogaus proto, juose nebuvo pojūčių, nebuvo pasąmonės. Valandėlę jis sustojęs žvelgė pro langą. Tai buvo liesas, kiek kaulėtas jaunas vyriškis, peržengęs trisdešimt metų. Pastebėjęs, kad lyja, jis uždarė langą, kuris per naktį buvo pravertas. Pliaupė gana stiprus ir visgi švelnus pavasarinis lietus.

Jis vėl prigulė, norėdamas nugalėti sapną. Iš patirties žinojo, kad jei bandys bėgti, sapnas seks iš paskos, lips ant pečių, ir taip bus ilgą laiką, galbūt ištisus mėnesius. Taip jau yra buvę anksčiau. Vienintelė išeitis — išnarstyti sapną taip, kad jo nebeliktų, o jei ir tai nepavyks, žiūrėti jam tiesiai į akis ir parodyti, kad nebijai jo, žiūrėti ir žiūrėti, kol tas visai ištirps ir taps vienu iš daugelio sapnų. Jis jokiu būdu neturi tapti sapnu.

Išsitiesęs jis atsigulė ant nugaros, nusviedė į šoną pagalvę, aukštai sulenkė kelius ir antklodė atrodė kaip palapinė. Ir leido sapnui visa jėga jį užvaldyti. Tai buvo visai paprastas sapnas — tik vienas vienintelis vaizdas. Jis matė savo nuogą kairiąją ranką, iš kurios dygsta dantys. Ranka nuo peties iki alkūnės nusėta baltais, švytinčiais dantimis, besikalančiais iš odos. Dantų rodėsi vis daugiau ir daugiau, kol jie susiliejo į tankų, iškilų kilimą, tarsi stora rago oda. Perbraukęs per juos ranka, jis jautria pirštų galų oda juto šaltas, lygias viršūnes. Iš baimės jį net pykino ir apėmė silpnumas, o vaizdas buvo ryškus kaip fotonuotrauka ir veikė stipriau nei dienos pojūčiai. Jis ilgai gulėjo, negalėdamas to suprasti. Sapną reikėjo įvardyti žodžiu, bet jis to neįstengė, tik jautėsi vis silpniau ir silpniau. Jo kakta tarp antakių kiek suprakaitavo. Ir staiga sapnas pasidavė. Pamažu jis išblėso, kontūrai tapo neryškūs, intensyvumas sumažėjo. Galiausiai jį užgožė kitas vaizdas, ir pamažu įsigalėjo jau visai kitų vaizdų pasaulis. Jis atsidūrė tolimoje praeityje, mokykliniuose metuose, visai kitoje šalyje.

Mokyklos kieme priešais jį stovėjo Katia. Ji atėjo susitikti su juo po dr. Štoko pamokos. Mokykloje, pakrikštytoje jo bendravardžio pavarde, buvo pertrauka. Mokykla vadinosi Kari Marx Schule in Berlin, ir jo klasė buvo sutelkta iš progresyvaus miesto jaunimo. Jie buvo penkiolikmečiai. Mokytojai priklausė miesto radikalų bohemai, bet ne visi buvo komunistai. Pavyzdžiui, dr. Štokas, kurio pamoka ką tik pasibaigė, visų pirma buvo nudistas. Didžiąją dienos dalį jis praleisdavo vonioje, per kraštus persimetęs lentą, ant kurios stovėdavo spausdinimo mašinėlė. Tik dekadentiška ir miesčioniška visuomenė privertė jį mokykloje dėvėti drabužius, jokiu būdu ne įprastus drabužius, bet visgi drabužius. Jis vaikščiodavo su sandalais, šilkinėmis kojinėmis, trumpomis, namie siūtomis kelnėmis iki kelių, vilkėdavo švarkelį, tesiekiantį siaurus klubus, o po kaklu segėjo atvirą Šilerio apykaklę. Nors ir trumparegis, jis nenešiojo akinių. Tai buvo didis matematikas. Prieš kelias savaites dr. Štokas buvo išsitempęs visus dvidešimt su viršum klasės mokinius į nudistų žygį Griunevalde. Iš pedantiškumo jis visų pirma surinko raštiškus tėvų leidimus. Droviai, bet pareigingai jie visi apsinuogino ir tarp Griunevaldo medžių žaidė liestynes. Po kurio laiko jie pasijuto laisviau, ir bendrauti darėsi lengviau, svarbu buvo tik per daug nesiartinti vienam prie kito. Dr. Štokas, visas rudas kaip indėnas, sėdėjo atokaitoje ir skaitė matematikos traktatą. Tik retkarčiais jis pažvelgdavo į mokinius meiliomis, trumparegėmis akimis.

Visa klasė buvo komunistai. Revoliucija ir laisva meilė buvo vienas ir tas pat. Tėvai tam nesipriešino. Argi šiuo metu Europos nenušvietė nauja saulė? To nejaučiantys galėjo savo vaikus leisti į valstybinę mokyklą. Ore tvyrojo promiskuiteto30 dvasia. Įvairi, visokių pakraipų meilė buvo kaip pranašumas — ne tik kad nedraudžiama, bet dar ir skatinama. Tai buvo didysis laisvės simbolis: labiausiai smerktina žmonių aistra pagaliau išvydo saulę ir laisvę. Pažangiausi, labiausiai į politiką linkę mokiniai jau seniai buvo atradę visas paslaptis savo kūnu, ir ką gi — tvankūs miegamieji tapo laisvės šventovėmis!

Katia mokyklos kieme stovėjo tiesiai priešais jį, su savo ilgais antakiais, kaip visada kiek atsilošusi atgal.

— Hanai, — ištarė ji, — aš jau seniai apie tave galvoju. Visi mes žinome, kas tau yra.

Marksas nuleido akis žemyn ir pažvelgė į savo peršviečiamus mokinio pirštus, ant kurių puikavosi pirmosios nikotino dėmės. Pasitaisęs akinius, jis iškėlė galvą, kad būtų vieno ūgio su Katia. Žinoma, jis buvo žymiai plonesnis. Iš viso jis buvo mažutis ir sulysęs, su didžiuliais akiniais.

— Mes pasišnekėjome apie tave su Jakobu, — toliau kalbėjo ji. Jakobas Šne ir Katia Edelfeld buvo tikrieji klasės lyderiai. Iš jos žvilgsnio Marksas suprato, kad kelia jiems susirūpinimą. Ji elgėsi su juo draugiškai, motiniškai, kaip vyresnioji sesuo. Fiziškai ji buvo subrendusi kaip trisdešimtmetė.

— Taigi jūs kalbėjote apie tai? — Markso balsas nuo nervinimosi buvo išdžiūvęs ir sprangus. Meilę jis juk gerai pažinojo, deja, tik teoriškai.

— Hanai, tu juk dar nė karto nesi gulėjęs su mergaite, ir tuo mes dabar turime susirūpinti.

Katia buvo visos klasės motina, bet toliau jos balsas įgavo liūdną toną.

— Aš turėčiau pati, turėčiau pati išspręsti problemą, bet aš juk negaliu.

Ji nuleido juodas blakstienas, kad iš akių liko tik du ploni, gilūs plyšeliai jos svetimame, moteriškame pasaulyje.

— Kodėl gi tu negali? — pašnibždomis užklausė Marksas, nebepajėgdamas šnekėti visu balsu. Dieve mano, kaip jis ilgėjosi broliško Katios apkabinimo! Tai jam būtų taip prie širdies. Bet visai nelauktai Katia visa išraudo.

— Supranti, — išspaudė ji tyliai, — aš jau bandžiau tai, Hanai, bet esu monogamiška. Galiu santykiauti tik su Jakobu. Taip keista, kad tai turėjo nutikti būtent man.

Atrodė, kad tai paaiškinti jai yra be galo sunku.

— Ar tu įsitikinusi? — Marksas drebėjo. Bet tuo pačiu jam ir kiek palengvėjo.

— Kad ir kaip norėčiau, negalėčiau. Tai yra gryna tiesa, Hanai!

Jis žinojo, kad tai tiesa. Katia buvo gera bičiulė. Ir jis buvo ne ką blogesnis.

— Aš suprantu, Katia. Jei negali, tai negali. Būtų negražu maldauti.

— Tai paveldėjimas, — bandė paaiškinti ji. — Žinok, visa mūsų šeima iki tėvo, visi buvo visiškai dešiniųjų pažiūrų žmonės. Mano senelis buvo evangelikų pastorius. Tai paveldėjimas ir aplinka!

— Turbūt tai daro savo.

— Tu net neįsivaizduoji, kokie jie konservatyvūs. Ir todėl aš tapau monogamiška.

— Tu vis tiek labai gera, nors ir monogamiška.

— Niekus kalbi, Hanai. Juk tai egoistiška ir miesčioniška. Galėčiau padėti daugumai vaikinų, bet paprasčiausiai negaliu. Telieka pasitenkinti tuo, kaip yra, ir bandyti bent jau mintimis būti su jais. Aš juk pakalbu su kitomis mergaitėmis, supranti?

— Ar kalbėjai su kuo nors apie mane?

Katiai palengvėjo.

— Taip, Hanai, ir apie tave. Ar tau patinka Ana?

Staiga prieš akis jam iškilo mažutė Ana Vorski, bet nuo virpulio jis nepajėgė nieko išstenėti.

— O gal tave labiau traukia vaikinai? Žinai, Henšeną...

Ne, vienišomis naktimis Marksas svajodavo ne apie vaikinus. Jis niekada nebuvo galvojęs apie vaikiną.

— Ne, tikrai jau geriau Ana!

Jie lėtai vaikščiojo pirmyn atgal po mokyklos kiemą.

— Jau kalbėjau apie tave su Ana. Ir ji visai norėtų. Ji irgi dar nėra bandžiusi.

— Ar tikrai ji nori? — jo širdis daužėsi, kad net akiniai vos nenulėkė ant žemės.

— Žinoma, kad ji nori! — patvirtino Katia, padrąsinamai žvilgtelėdama į jį. Staiga ji pasisuko ir paplekšnojo jam per žandą:

— Turėsi pasistengti, Hanai!

Jis nurijo seiles.

— Aš esu nemažai skaitęs.

— Tada viskas bus gerai.

Priešais save jis regėjo siaurutį, šviesų Anos veidelį. O jei jam nepavyks? Ne, jam turi pavykti.

— Galėsite būti mano kambaryje. Šeštadienį pas mane namuose bus šventė, ir jūs gausite raktą. Tu gausi raktą.

Atėjo šeštadienis.

Pagaliau išmušė valanda, ir Marksas suprato, esąs per blaivas. Mažame kambarėlyje, mergaitiškos Katios naktinės lemputės šviesoje jie kartu nusirengė. Ant sienos, lovos kojūgalyje kabėjo Mocarto, Lenino ir Hiolderlino portretai. Mocarto akys buvo švelnios, drabužiai rokoko stiliaus, o ant galvos jam buvo perukas su ilgomis, baltomis garbanomis. Paveikslas buvo įrėmintas apvaliame, paauksuotame rėmelyje. Leninas žvelgė į juos reikliu žvilgsniu. Marksas apsinuogino pirmas ir susirietęs atsisėdo ant lovos kraštelio. Ant jo nuogo kūno buvo likę tik akiniai. Nuo to netikėto ir neišvengiamo nuogumo staiga jam užėmė kvapą, pagavo virpulys ir pašiurpo oda. Jis jautėsi dar plonesnis nei paprastai. Ana irgi buvo plona, bet kitaip nei jis, nusisegusi mažytę, jai per didelę liemenėlę, ji apnuogino savo smulkius pečius ir nesuvokiamai siaurą liemenį. Skubėdami, tarsi išsigandę, jie šmurkštelėjo po antklode minkštoje Katios lovoje. Lova buvo minkštesnė už visas, kuriose Marksui buvo tekę gulėti iki tol. Jis nusiėmė savo didžiulius akinius. Ar merginų lovos visada tokios minkštos?

Šaltis purtė ne vien tik Marksą. Ana buvo visa sustirusi. Markso širdis tiek daužėsi viduje, kad net nutirpo kojos ir rankos. Jis nepajėgė kalbėti, nepajėgė ištarti nė žodžio. Ana perbraukė jam per plaukus, jis irgi paglostė jai galvą. Uždėjo vieną ranką ant jos klubo, ir ji užsimerkė, kai jis pradėjo vedžioti ranka jai po kūną, pilvą, ir gilųjį įdubimą virš klubikaulių, palei stuburą ir į viršų, iki pūkuotos pažasties. Jis jautė, kaip viena jos minkšta kaip šilkas krūtis liečiasi jam į krūtinę. Tokia poza jie išgulėjo gana ilgai.

Galiausiai jis apsičiupinėjo save, ir tai jam buvo kaip staigus dūris peiliu, nes nutiko tai, ko jis labiausiai baiminosi: jis dar nebuvo susijaudinęs, vyriškasis įrankis, penkiolikmečiams teikiantis tik kančių, o seniams — pasididžiavimo, nepasiruošęs darbui. Kažkuria prasme jis iš anksto numatė šią nelaimę, bet dabar vos sulaikė ašaras. Per baltą miglą ant sienos jam mirguliavo Hiolderlinas.

Ana gulėjo įsitempusi ir tyliai laukė. Ji kaip broliui laikė jam abi rankas apie kaklą. O jis iš visų jėgų stengėsi sulaikyti ašaras.

Po kiek laiko ji pažvelgė į jį.

— Kas tau yra, Hanai?

Ji pabučiavo jį prie akies, ir to pakako. Pamažu išsiveržė ašaros. Ji vėl jį pabučiavo ir ant lūpų pajuto sūrumą. Pakėlusi galvą, ji pražiota burna pažvelgė į jį.

— Hanai, mielasis, ar tu sergi?

Perėjimas iš meilužės į motinos vaidmenį jai patiko. Tai jai tiko labiau, ir jau anksčiau ji tai buvo patyrusi. Dar prieš kelerius metus ji žaisdavo su lėlėmis. Dabar jis verkė visiškai atvirai.

— Ar tu sergi, Hanai?

Jis daug kartų atsikrenkštė.

— Mano daktaras... mano daktaras... taip, tu juk žinai, kad aš sirgau artritu?

Ji žinojo tai.

— Mano daktaras sakė, kad negalėsiu... pilnai mėgautis kūniška meile, — kartu su nelaime jis pajuto silpną pasididžiavimo knibždesį, kad sugebėjo taip puikiai suformuluoti sakinį. — Tai dėl širdies sutrikimo po artrito. Jis sakė, kad aš turiu nedaryti to, ir... ir dabar matau, kad jis buvo teisus. Man velniškai skauda širdį.

Apsirengus abiems labai palengvėjo.

Bet dvi savaites visa klasė buvo susirūpinusi Markso artritu, nes Katia ir Jakobas Šne privalėjo žinoti, kaip jiems pavyko.

O po dviejų savaičių įvyko dideli pakitimai, pavertę Kari Marx Schule politine passe defini31. Katios tėvo lavonas buvo rastas Landverio kanale, vos sulaukęs šešiolikos Jakobas Šne buvo sumuštas guminėmis lazdomis ir pateko į tokią situaciją, kokią prieš tai buvo suvaidinęs Marksas. Naujieji ponai išleido brošiūrą „Nie wieder Kari Marx Schule“, o gatvę, kurioje gyveno Marksas, irgi pervadinta nauju vardu.

Toje gatvėje gyveno vienas riksdago32 socialdemokratų atstovas, buvęs metalurgas, bet gatvė nebuvo pavadinta jo vardu, nepaisant to, kad jis ką tik buvo rastas nužudytas netoli esančiame miškelyje. Jis paliko našlę bei du pusaugius berniūkščius, ir tai Marksą nuvedė ten, ką jis vėliau vadino epizodu rūsyje. Aštuonias dienas, tik su poros dienų pertrauka SA vyrukai darė kratą mirusiojo namuose. Jie plėšė grindines lentas, pjaustė pūkines antklodes, vertė ant žemės spintas ir stalčius, mėtė iš lentynų knygas. Kaskart, kai namai būdavo sutvarkyti, jie vėl pasirodydavo ir tęsdavo žaidimą. Devintąjį kartą ant laiptų juos pasitiko vyriausias sūnus.

— Šausiu, jei kas įeis į vidų! — sušuko jis.

Rankoje jis laikė revolverį. Pirmajam SA vyrui perkėlus koją per slenkstį, jis iššovė. Kiti, pagriebę vaikiną, įtempė jį į kambarį ir, mamai bei broliui matant, užspardė jį negyvai. Mama su jaunėliu buvo uždaryti į kalėjimą, o į namus įsikraustė SA žmonės.

Tada gatvė buvo pervadinta, ir tai buvo žuvusiojo SA vyro vardas. Priešais namą buvo iškelta vėliava su svastika, o praeinantieji, nepasveikinę vėliavos ištiesta ranka, būdavo tempiami į namą ir daužomi.

Vieną dieną pro vėliavą nepasveikinęs praėjo ir Marksas.

Tai buvo Markso gatvė nuo tada, kai jam buvo dveji, ir pirmuosius kartus jis po teritoriją šliaužiojo keturiomis. Iš ankstesnių laikų jis beveik nieko neatminė, tik keletą akimirkų, dideles grindis ir porą didžiulių, juodų vienuolių apsiaustų. Tai buvo nuotrupos iš jo gyvenimo katalikiškuose vaikų namuose, prisiminimai iš laikų, prieš jį perkeliant į darbininkų šeimą, gyvenančią būtent tame rajone. Po kelių metų, per langą pamatęs gatve einant vienuolę, jis verkdavo palindęs po stalu. Jis pajėgė prisiminti tik tiek, visa kita liko pilvo refleksuose ir ašarų liaukose. Turbūt vienuolės bandė išvaryti iš jo pirmąją nuodėmę.

Toliau jis gyveno savo gatvėje, kur buvo daug gerų žmonių, nemaža jų jis galėjo įsivaizduoti kaip savo tėvus. Maloniausiais buvo parlamentaras Karlas Byberis, stambus vyras įraudusiu veidu, storu kaklu ir plačiais pečiais. Jis buvo pratęs dirbti su geležimi ir plienu, bet, kai kalbindamas gatvėje vaikus, jis palenkdavo į priekį savo sunkų, kiek sustingusį kūną, virsdavo maža mergaite. Jo balsas čiurlendavo vaikų nugaromis. Jam einant gatve, su kaire ranka kelnių kišenėje, ant pakaušio prilipdyta skrybėle, kiek nusmaukta žemyn prie tiesaus sprando, paskui jį paprastai sekdavo vaikų uodega. Jis buvo karšto temperamento, dažnai užsiplieksdavo, o prie suaugusiųjų tapdavo netgi brutalus. Būtent Byberis išreikalavo Marksui stipendiją, kad jis galėtų eiti į Kari Marx Schule. Ir dieną, kai jis negyvas buvo rastas miške, buvo viena iš sunkiausių Jūhano gyvenime, nors visi ir žinojo, kad Byberis nebuvo nekaltas dėl to kas įvyko.

Jis praėjo pro vėliavą nepasveikinęs. Visa kita įvyko per daug greitai. SA vyrai stovėdavo prie vartų ir stebėdavo šaligatvį. Tiedu pagriebė jį, kiekvienas buvo dvigubai didesnis už jį. Jis pajuto tik skausmingą grybšnį už sprando, vos spėjo iš vidaus žvilgtelėti į vartus ir pažvelgti per gerai pažįstamus laiptus į skalbyklos rūsį. Akimirką jis stovėjo vienas, išsitempęs ir vos tegalėjo įžvelgti, kad kartu tamsoje stovi dar trys ar keturi vyrukai. Jie stovėjo apsupę jį ratu, jis užuodė, kad pora iš jų buvo tie, kurie mirtinai suspardė vyriausiąjį Byberio sūnų. Visiškai aiškiai jis juto tik savo širdies dunksėjimą. Keliai, rankos ir visas kūnas pulsavo. Širdis daužėsi ir daužėsi, stipriau nei jis tikėjo galint daužytis širdį. Tai buvo nebe širdis, bet tarsi didelis žvėris jo krūtinėje.

Kažkur tolumoje jis išgirdo balsą. Jis aidėjo iš drėgnos prieblandos ir tyliai pleveno aplink jį.

— Nusimauk kelnes, berniuk! Pašliaužiosi čia palei sienas.

Jis nepajudėjo, tik pajuto širdies dūžius gerklėje ir ausyse.

Tada kažkas iš už nugaros pačiupo jam už kaklo, atlenkė jį atgal, o kelnės buvo nuleistos žemyn.

Ką jie jam padarė?

Dabar jis nebesuvokė to, tiesą pasakius, niekada negalėjo to suprasti, net ir tuo metu jam buvo sunku susigaudyti, kas vyksta. Skausmai buvo didesni nei jis tikėjosi, ir buvo sunku juos pakęsti. Mušdami jie guldė jį ant sijos arba ant žemės. Per pertraukas jie atsitempdavo vandens žarną. Ir kai ten viskas vyko, netikėtai, staiga jam iškilo tik viena aiški ir plona mintis — kaip balsas iš mokyklos kiemo:

— Tai juk šiaip suaugusiųjų politika, ar ne?

Keisčiausia, kad balsas jam atrodė savas, plonas, su noro ginčytis gaidele, ir netgi dabar, po daugelio metų jis puikiai galėjo jį girdėti. Tai buvo balsas po mutacijos, bet dar be suaugusio tembro. Jis buvo mažas ir priekabus.

Beje, nuo to laiko jam atitrūko vienas inkstas. Nedidelis įskilimas nosyje. Visa tai tik smulkmenos. Jam buvo beveik šešiolika. Galiausiai jie paliko jį gulėti ant šlapių ir malonių cementinių grindų. Tik po kelių valandų jis įstengė paršliaužti namo.

Bet gandai apie įvykį buvo greitesni už jį patį. Apie tai jau žinojo visa gatvė.

Prisiminęs visa tai, Marksas atsikėlė ir išsivirė kavos. Seniai buvo apie tai negalvojęs. Atsipjovęs porą duonos riekių, jis padėjo jas šalia kavos puodelio, ant kėdės prie lovos krašto. Atsigulęs jis lėtai kramtė sumuštinius, užsigerdamas tuo rausvai rudu, karštu gėrimu.

Iš įvykio rūsyje stipriausiai įsiminė širdies daužymasis. Kartais tai prikeldavo jį naktimis, ir dūžiai būdavo tokie stiprūs, kad čiužinys ir lova po juo net tirtėdavo. Rodydavosi, kad dūžiai eina iš išorės, ir tai įtikindavo jį, kad teks mirti. Rytą jis po to visada sutikdavo giliai ir baisiai nustebęs, kad vis dar tebėra gyvas. Širdies dūžiai vis dar skambėdavo čiužinio plunksnose, o mirties baimė buvo stipresnė nei tomis minutėmis, kai teko patirti tikrąjį pavojų — ji kilo iš vidaus, puldavo jį išlindusi iš pilvo ir žarnų. Ji kildavo iš kūno.

Gana retai dabar jį apimdavo gėda. Bet ji buvo viduje, ir tas žiaurus susidorojimas įsirėžė tarsi tatuiruotė odoje. Kartą jis matė savo kūną iš šalies: lyg rėkiantį, besiraitantį maišą ant šlapių cementinių grindų. Ir to nebuvo galima išvengti. Tai įvyko prieš jo valią: jie kažką jam padarė, ir tikrasis pažeminimas buvo būtent tas pasyvus vaidmuo, kurį jam teko prisiimti.

Dabar jis pradėjo susitaikyti su tuo, kad beveik visas jo gėdos jausmas, verčiantis, net pačiam nejuntant, vaikščioti susirietus, ant pirštų galų, kildavo iš praeities, iš epizodo rūsyje. Dabar priepuoliai jam pasikartodavo keturis penkis kartus per metus, bet taip, kad jis dienomis gulėdavo visiškoje apatijoje, sukaustytas baimės. Tai truko daug laiko, bet galiausiai Marksas be didelio liūdesio pripažino esąs klinikinis atvejis. Iš pradžių jis manė tai esant psichinės ligos pradžią, bet šiandien jis tai laikė tikru slapto sveikumo įrodymu. Tai buvo skausminga, bet gera. Ir jam kažkas nutiko.

Po kavos jis valandėlę tyliai gulėjo ir rūkė. Buvo sekmadienis. Kai tai nutiko, su tuo rūsiu, buvo tokia neapsakomai graži diena, skaidri, šilta rudens diena. Jis ėjo namo iš spaustuvės, nes tuo metu buvo pradėjęs mokytis tipografijos. Kari Marx Schule buvo perkrikštyta ir reorganizuota, dabar ten mokytojavo SA vyrai arba partiniai. Apie savo kilmę Jūhanas žinojo tik viena — kad jo protėviai pasiliko kažkokioje Rytų šalyje. Laimė, rūsyje vyrai to nepastebėjo, nes Markso būta šviesaus ar bent jau pusiau šviesaus, plokščia nosimi, garbanotais plaukais, mėlynomis akimis. Tik akių forma visada bylojo tiesą — po akiniais, virš siaurų akių matėsi sunkūs, įkypi vokai. Tie akių vokai buvo sunkūs kaip Dovydo palmių datulės, jų kilmėje buvo kažkas žvėriška, juose glūdėjo visa išmintis, kurią karalius Saliamonas su karaliene Saba sudėjo į palmę, kartu pasodintą dykumoje. Bet laimė, SA vyrai nesigilino į smulkmenas, jie palaikė jį įprastu, trumparegiu germanu ir tik sumušė pusiau negyvai.

Šviesūs plaukai jį išgelbėjo ir vėliau, Olandijoje. Jis jau buvo vyresnis ir dalyvavo nelegalaus žurnalo leidyboje. Turėjo tris asmens liudijimus, tris vardus ir tris tapatybes. Kartą jis atėjo į pastatą nežinodamas, kad Gestapas yra jį užėmęs. Susitikimas ant laiptų buvo nemalonus.

Prispaudė jį prie sienos, jie paklausė vardo. Jis atsitiktinai išrinko vieną iš trijų. Vienas iš vyrų ištuštino jo kišenes, kitų dviejų asmens liudijimų ten nebuvo. Policininkas peržiūrėjo dokumentą su nuotrauka ir vardu. Tai buvo tas vardas, kuri Marksas buvo ištaręs; pasisakė esąs studentas, atėjęs atsiimti maisto talonų. Jie buvo dalinami tame pačiame name.

Gestapininkai pasityčiojo iš jo išgąsčio, patapšnojo per petį ir paleido. Lauke gaivus ir drėgnas oras jo vos neužsmaugė. Nesmagu mirti, kai esi dvidešimt dvejų.

Šviesūs plaukai jam padėjo ir prieškario metais. Tik dėl plaukų jam teko vežioti kurjerinį paštą tarp Paryžiaus ir Prahos. Iš pradžių jis net nežinojo, kokius laiškus jam teko gabenti per Vokietiją. Bet vėliau, užsitarnavęs didesnį draugų pasitikėjimą, jis tai sužinojo, be to, jie davė jam perskaityti Maskvos įvykių dokumentus. Jis skaitė juos tris dienas ir tris naktis, o perskaitęs išsakė savo nuomonę draugui Aleksui.

Bičiulis Aleksas atrėžė, kad Marksas yra trockininkas. Net gerai nesusimąstęs, pastarasis atsakė, kad iš tiesų visą laiką labai mėgo Trockį. Kai po dviejų dienų jis suvokė, negalįs gyventi be „judėjimo“, buvo per vėlu. Bet tai įvyko prieš tai, kai jis sužinojo, kad kiekvienas judėjimas susilaukia savo trockininkų, ir tik žymiai vėliau suprato, kad trockizmas yra chroniška liga, sudėtinis asmenybės bruožas. Vėliau, Olandijoje, tai vėl pasikartojo. Ir vėl jis buvo nepartinio pogrindžio judėjimo trockininkas, gimęs barikadoms, visai netinkamas spaustuvei. Net ir kalėjime jis buvo trockininkas, atstumtas kaip nepatikimas fantastas. Jei jis būtų buvęs krikščionis, vegetaras ar triušių dresavimo draugijos narys, irgi būtų buvęs didžiausias judėjimo fanatikas, pasaulio tobulintojas, vienintelis radikalusis kairiųjų autsaideris, niekada neįstengiantis suvokti, kad žmonių gyvenimas pilnas kompromisų, ir todėl niekada rimtai neįvertintas tų, kurie tai supranta. Troškimas keisti pasaulį jame buvo negęstantis ir nemirštantis. Net ir vežamas kaip kalinys, jis jautėsi esąs trockininkas. Ir apkartusi vienatvė turbūt paskatino jį iššokti...

Dvi didelės kalinių priekabos greitai švilpė juoda, lygia autostrada. Žibintų šviesa lietingoje tamsoje priešais juos švietė kaip du smailūs kūgiai. Jie buvo Vokietijoje, netoli Olandijos sienos, ir sunkūs kareiviški automobiliai buvo pilni kalinių. Marksas matė priešais save storą, baltą vairuotojo sprandą. Be vairuotojo kiekvienoje priekaboje buvo po keturis ginkluotus vyrus, o iš viso — apie keturiasdešimt penkiasdešimt kalinių, visi žydai — moterys, seniai, paaugliai ir vaikai. Oras viduje buvo sunkus ir dvokė nuo baimės bei alsavimo. Sargybinių cigarečių dūmai dabar veikė vos ne gaivinamai. Tik retkarčiais tamsoje pasigirsdavo dejonė ar tylus murmėjimas. Nuovargis švelniai apgaubė baimę. Iš lauko girdėjosi guminių ratų trynimasis į asfaltą — tarsi griaustinis — garsai kilo ir leidosi.

Dingus šviesai, kaliniai nesuprato, kas nutiko. Variklis, žibintas, lemputės panelyje, net ir langų valikliai tarsi mirė. Vairuotojas buvo patyręs vyras ir žinojo, kad priešais lygus kelias, todėl puolė stabdyti visu greičiu riedantį aukštą automobilį, kol galiausiai jam pavyko sustoti, nors kelias buvo slidus. Sargybiniai tuojau pat įjungė kišeninius žibintus ir prispaudė pirštus prie karabinų gaidukų. Kitas sunkvežimis atsargiai stabtelėjo kiek tolėliau ir pamažu atbulas privažiavo prie jų. Vairuotojas išlipo pro dešinę pusę, kurį laiką pastovėjo ant žolės, prie šalikelės, po to ryžtingai užsiropštė ant apsauginio automobilio rėmo ir atidarė kapotą. Atėjo kito automobilio vairuotojas, ir jie abu savo žibintais apšvietė variklį. Marksas per lietaus lašus ant priekinio stiklo matė įtemptus, pavargusius kareivių veidus. Jie žvalgėsi vienas į kitą ir burbėjo. Vienas įsikišo į burną cigaretę ir papurtė galvą. Jie perleido cigaretę porą kartų ratu, kad kiekvienam tektų po kelis dūmus. Marksą pervėrė svetima, pilka mintis, kad jei jo gyvenime keletas dalykų būtų susiklostę kitaip, galbūt ir jis dabar vilkėtų tokia uniforma ir kažkur dalintųsi cigarete su kokiu nors Haincu. Staiga jis pajuto žvėrišką troškimą būti su jais, turbūt nemažai jo klasės draugų dabar tai darė. Vyrai prie variklio palinko po kapotu, ir Marksas galėjo girdėti, kaip jie stena suglaudę veidus. Jį iki ašarų užgniaužė nepermaldaujamas gailestis sau pačiam — ne todėl, kad gyvenimas atėmė iš jo tą vienintelę laimę — jaustis savu tarp kitų. Šlapia cigaretė ir keli uniformuoti draugai tą akimirką jam atrodė didžiausia gyvenimo palaima ir prasmė. Vienas iš stovinčiųjų priešais, atėjęs iš kito sunkvežimio, buvo tik šiek tiek vyresnis už Marksą. Jis žiūrėjo, kaip jie mirksta lietuje. Be galo lėtai ir sunkiai jie iškėlė akumuliatorių. Susižvalgė. Vienas nusišypsojo. Persimetė keliais žodžiais, vėl įstatė jį į vietą ir uždarė kapotą. Tamsoje jie kartu nuėjo iki kito automobilio.

— Jie sušlaps, — pasakė Marksas sargybiniui. Tie du kareiviai lietuje jam kėlė rūpestį.

Sargybinis nusišypsojo.

— Jie pripratę, — atsakė jis ir pasuko galvą į juos. Tada vėl atsigręžė į Marksą ir nežymiai šyptelėjo. Nepaleisdamas karabino gaiduko, jis įkišo kairės rankos pirštus į kišenę ir ištraukęs cigarečių pakelį, pasiūlė Marksui užrūkyti. Padėkojęs Marksas paėmė vieną cigaretę. Sargybinis susigrūdo cigaretes atgal į kišenę ir ištiesė degtukus, vis ta pačia kaire ranka. Marksas godžiai įtraukė dūmus į plaučius, ir jam net apsisuko galva. Tai buvo pirma cigaretė po daugelio savaičių be dūmo. Šypsodamasis jis slėpė silpną, palaimingą pykinimą.

„Galbūt man dar liko gyventi daug savaičių, — pamanė jis. — Nemanau, kad kaliniai žudomi, vos tik atvykę.“ Vien jau iki stovyklos jų laukė dar ilgas kelias.

— Ar mums dar toli?

— Apie dvi valandas, — rimtai atsakė kareivis.

Iš tamsos sugrįžo vairuotojai, nešini ilga grandine. Jie apsuko ją apie storą, žalią buferį ir ištempė į priekį. Tada kitas vairuotojas nuėjo į savo automobilį ir atbulas privažiavo iki tos vietos, kur antrasis stovėjo su grandine.

— Bet dabar viskas eisis lėčiau, — toliau kalbėjo sargybinis su Marksu, galva linktelėdamas į tai, kas vyksta lauke, — taip juk bus lėčiau.

Praėjo dar valandėlė, kol jie prie priekinio automobilio galo prikabino avarinį žibintą. Pagaliau vairuotojas įsiropštė į vidų ir įsitaisė sėdynėje. Uždaręs duris, jis jų neužrakino.

Lėtai, po kelių trūktelėjimų, automobilis pajudėjo. Variklio tylėjimas veikė kaip tuščia skylė visatoje. Pamažu jie vėl pasiekė beveik normalų greitį, bet be garso, be ritmingo langų valytuvų zirzimo, be savos šviesos. Buvo matyti tik automobilis priešais juos ir juodo kelio kontūrai. Lietus pylė kaip iš kibiro, ir vairuotojui teko prisilenkti prie pat priekinio lango, kad galėtų kažką įžiūrėti.

Staiga Marksui šovė mintis, kad garso signalas irgi neveikia. Kaip vairuotojas praneštų pirmajam sunkvežimiui, jei čia, gale, kas nutiktų? Nei šviesomis, nei garso signalu. Kaip reiktų jį sustabdyti? Stabdymas, važiuojant taip greitai slidžiu, nuolaidžių keliu sukeltų neišvengiamą nelaimę. Ar užpakalinis vairuotojas turi galimybių susisiekti su priekiniu? Sustabdyti jį?

Tarsi atsakydamas į Markso mintis, vyras iš priekinio automobilio padidino greitį. Guminių ratų cypimas pasiekė tokį patį stiprumą ir tono aukštį kaip ir anksčiau. Marksas žvilgtelėjo į vairuotoją: prisispaudęs prie vairo, kad matytų, jis atrodė neramus ir įsitempęs. Buvo aišku — jis apimtas baimės.

Pirmojo automobilio vairuotojas buvo už Marksą ne ką vyresnis jaunuolis; jaunas bei nepatyręs, todėl nesuvokė šio važiavimo beprotiškumo. Lėtai, skausmingai ir nenorom Marksas suvokė, kas nutiko — tapo įmanoma iššokti. Durys buvo neužrakintos, o sargybinis pasitraukęs. Kelias buvo laisvas.

Mintis apie įmanomą pabėgimą kėlė kaustančią baimę ir nesveiką susijaudinimą. Jo pirštai, pėdos nutirpo, o senas priešas širdis plakė taip, kad jis vos neapsivėmė. Kartu jis visai aiškiai ir ramiai suvokė, kad reikia veikti greitai, per kelias sekundes.

Per lietaus šniokštimą į priekinį stiklą, per stiprų, migdantį guminių ratų kaukimą jis girdėjo stiprų ir skausmingą savo širdies daužymąsi, kad net visa krūtinės ląsta atkartojo tai iš paskos. Jis jautė pulsą riešuose, keliuose ir smilkiniuose. Galva išsipūtė ir pradėjo skaudėti, bet stipriausiai jis jautė gėdą, kad, jei jam pavyks pabėgti, tas draugiškas sargybinis dėl jo susilauks sunkumų. Tai buvo kaltės jausmas, kaip sunkus ir šlapias gniužulas užspaudęs jo pilvą. Pusiau nesąmoningai jis dėbtelėjo į vairuotoją, visą laiką baugščiai palinkusį prie vairo ir prispaudusį veidą prie stiklo. Išsijungęs panelis dabar glūdėjo iš priekio krentančiame giliame šešėlyje, neprieinamas menkiausiam šviesos spinduliui nuo priekinio automobilio galinių žibintų. Jis bandė pažiūrėti į spidometrą ir žinojo, kad, jei jis veiktų, tai rodytų tarp septyniasdešimt ir šimto kilometrų per valandą. Marksas pajuto, kad kažkas stumia jį link durų ir pastebėjo, kad kojos neša jį. Uždėjęs ranką ant rankenos, jis iš visų jėgų trūktelėjo ir atidarė duris. Į vidų tarsi plūstelėjo Šiaurės jūra. Vėjas ir lietus vos neišvertė jo iš kojų. Jis grįžtelėjo į vidų ir pažvelgė vairuotojui į akis, į platų keturiasdešimtmečio veidą apvaliomis akimis ir pravertą, be galo nustebusią burną. Tai buvo veidas, pilnas nuostabos dėl visų žmogiškų užmačių.

Marksas žinojo kaip šokti. Žemę reikia bandyti pasiekti nugara, veidu į viršų ir kojomis į judėjimo pusę. Jei jis šoks taip, tai pirmiausiai asfaltą pasieks jo padai, ir didelis greitis nublokš jį į priekį. Kad nesusidaužtų veido, turi stengtis kiek galima stipriau mestis atgal, tarsi norėtų viršugalvį ištėkšti į žemę.

Įsikibęs į duris, jis persisvėrė lauk, atsispyrė kojomis ir krito atgal žemyn galva. Jis pasijuto lyg vėjo išsiurbtas iš automobilio. Žinojo, kad kitiems bus sunku uždaryti atplėštas duris. Tai bus sargybinio užduotis, kuri turės bus atlikta anksčiau nei ateis mintis sustoti. Vairuotojas vėl pasilenks, bandydamas įžiūrėti kažką per vandeniu kriokiantį stiklą. Mintyse priešais save jis vėl išvydo sargybinį su ta pačia nežymia šypsena. Jo padovanota cigaretė Marksui atrodė kaip brangiausias ir šilčiausias draugiškumo įrodymas, patirtas per visą gyvenimą. Kaliniai sunkvežimyje jam dabar pavirto į didelį, tamsų gumulą. Žymiai aiškiau jis regėjo tuos du kareivius, rūkiusius vieną cigaretę; jie ir vairuotojo nustebimas išlydėjo jį į vėją ir tamsų lietų. Visi iki vieno kaliniai mirs. Pats jis mirė krisdamas.

Tai, kas įvyko pačioje pabaigoje, jam labai gerai įstrigo galvoje. Smūgis į kelią visgi buvo kur kas stipresnis nei jis tikėjosi. Jis pajuto, kad kūnas sulinko pusiau, perskrido per asfaltą ir atsitrenkė į kažką, į kažkokį didelį, minkštą ir šiltą daiktą. Jis slydo milžiniška pūkų antklode, ilgu ilgu tuneliu. Sklendė pro didžiulį, begalinį žiedą ir staiga atsidūrė vištidėje už namo, toje gatvėje, kur užaugo. Jam buvo apie dvejus metukus, tad vištos buvo didesnės už jį. Tais laikais vištidė būdavo nuolatinė jo žaidimų vieta. Jį įkeldavo ten rytais su kąsneliu duonos, o milžiniškos vištos iškapodavo maistą jam iš rankų. Prišliaužęs dabar jis bandė pralįsti pro plieno akis tvoroje. Sukišęs pirštus į skyles jis iš visų jėgų prispaudė veidą prie aštrių vielų. Jis girdėjo savo paties riksmus, tarsi kas būtų badęs ausis. Duonos trupiniai prilipo prie apykaklės, ir vištos, plasnodamos apie jo galvą, kapojo ir kapojo, stengdamosis juos sulesti. Rėkdamas jis metėsi ant tvoros. Rėkė ir rėkė. Tai tęsėsi daugybę metų.

Tą akimirką, kai pagaliau išsitiesė ant asfalto, jis vėl atgavo sąmonę. Automobiliai jau buvo toli. Jis girdėjo, kaip nematomų sunkvežimių ūžesys susilieja su naktimi. Nušliaužė į kelkraštį. Po trijų dienų Marksas atkeliavo į Hamburgą, liesesnis ir nervingesnis nei bet kada anksčiau gyvenime, be dokumentų, drabužių ir akinių. Bet Hamburgas buvo subombarduotas, ir dešimties tūkstančių gyventojų padėtis buvo dar blogesnė nei jo.

Čia Marksas atliko savo gyvenimo žygdarbį. Po bombardavimo jis nusigavo į centrinę geležinkelio stotį ir palindo po miegamuoju vagonu su lentele Stokholmas. Ši kelionė buvo sunkesnė už epizodą rūsyje, bet jis tai darė laisva valia. Po trylikos valandų jis buvo Švedijoje.

Ji aptikęs švedų geležinkelininkas pamatė leisgyvį, kaip penkiolikmetį atrodantį žydelį. Toks buvo Markso atvykimas į Skandinaviją. Jis dar buvo to amžiaus, kai skausmas jaunina, o ne sendina.

Švedija jam buvo svetimesnė žmonių rasė nei bušmenai. Jis buvo užaugęs dvidešimtajame amžiuje, o dabar nusikėlė penkiasdešimt metų atgal į praeitį; tai buvo stebuklinga kelionė atgal per dešimtmečius, su apšviestomis gatvėmis ir pilnomis vitrinomis. Iš kalinių sunkvežimio, keliaujančio į dujų kamerą, jis žemyn galva įkrito į modernią poeziją skaitančią visuomenę.

Per kelis mėnesius Marksas išmoko švedų kalbą ir beveik tris metus Stokholme dirbo tipografu, kol jam vėl šis tas nutiko.

Visi metalai yra žemiški nejudančių žvaigždžių atspindžiai, žvaigždžių jėgas perduodantys žmonėms. Švinas apdovanoja mus pastoviu, ramiu temperamentu, todėl, dirbdamas spaustuvėje, Marksas tapo ramus ir tylus, koks dar niekada nėra buvęs. Jo kolegos, prie linotipo geriantys pieną, jau antrą darbo dieną nupirkę jam drabužių, ir tas dvimetrinis storas technikos direktorius Oskarsonas, suradęs jam būstą Gamla Stane33, Markso nervų sistemoje sukėlė didelius pokyčius. Nes iš visų žemėje esančių darbų spaustuvė yra nuostabiausia ir žmogui tinkamiausia darbo vieta.

Marksas tapo profesinės sąjungos ir daugelio kitų organizacijų — kiek tik pajėgė — narys. Įstojo į pasaulinę pacifistų lygą, susivienijimą už žmonių teises, spaustuvininkų knygų klubą ir leidosi įtraukiamas į britų žydų legioną. Pagal savo galimybes jis iš vidaus keitė kai kuriuos judėjimus, švedai, šypsodamiesi ir nesijaudindami, leido atsiskleisti jo trockiškam temperamentui. Bet patys dirbo savo darbą.

Niekas nesuteikė jam pasitikėjimo. Nepaisant gerai apmokamos tipografo profesijos, jis buvo lyg bedarbis, ir pamažu vėl pasitraukė iš šių sąjungų. Jam reikėjo organizacijos, skirtos benamiams, pasiklydusiems, bet tokio klubo Stokholme nebuvo. O to jis tikrai nežinojo.

Tuo laiku jis dirbo prie naujo biblijos leidimo, ir dėl savo ateistinio išsilavinimo tekstą jis vertino nauju žvilgsniu. Kari Marx Schule davė neplanuotų vaisių.

Marksas, žinoma, netapo krikščionis. Tačiau jį stipriai patraukė valdingas ir revoliucingas rabinas Jėšua34, kuris sakėsi atėjęs ne taikos kurti, bet mosuoti kalaviju.

Tai buvo naujas draugas.

Tai buvo vyresnysis brolis, kurį Marksas mylėjo begaline vienturčio meile ir atsidavimu. Tai buvo asmeninė aistra, simpatija, artėjanti iki visiško susitapatinimo. Jis sapnuodavo rabiną Jėšua naktimis, o dienomis būdavo pasiryžęs vietoj jo lipti ant laužo. Jis pradėjo daug skaityti, ir visas knygas vertino per rabino prizmę.

Jis skaitė, tarsi dešimt metų būtų kentęs intelektualinį badą. Skaitė valgydamas, rengdamasis, gerdamas kavą, prausdamasis. Jis rijo viską, skaitė visus į rankas patekusius Švedijos ir užsienio laikraščius, savaitraščius ir žurnalus, kriminalinius ir pramoginius kūrinius. Perskaitė visus laikmečio romanus ir dramas, poroje didelių Stokholmo bibliotekų aptiko milžiniškas knygų kolekcijas. Suvirškino karo meno istoriją, Bagavatgitą, Ibseną, Froidą, biblijos komentarus, Stekelį, Dantę, Darviną, Strindbergą, socializmo istoriją, Francą Verfelį, archeologiją, archeologijos istoriją ir Egipto „Mirusiųjų knygą“. Jis perskaitė Šekspyrą, moderniąją psichiatriją, Platoną, Džordaną Bruną, Kirkegorą, matematiką, Budą, moderniąją fiziką, bažnyčios istoriją ir chemiją. Taip pat iškniso viską apie rabiną Jėšua. Gyveno didžiuliame knygų krioklyje, verpete. Dabar jis atgavo visa tai, ką būtų įgijęs nuo tada, kai buvo išmestas iš mokyklos, jei būtų gyvenęs normalų gyvenimą. Kartu jis pats rašė knygą apie rabiną Jėšua. Prieš tai jis atidžiai išsinagrinėjo Aristotelio poetiką ir suderino ją su Jungo mokymu apie archetipus ir kolektyvinę pasąmonę. Jis jau buvo dvidešimt penkerių, bet dar vis jautėsi kaip septyniolikmetis, todėl jį visiškai užvaldė, jog yra intelektualinis visagalis.

Knygą apie trockininką ir brolybės riterį rabiną Jėšua jis parašė švediškai. Tipografo darbas išmokė jį tobulos kalbos. Tuo metu jis nebendravo su jokiais žmonėmis, kalbėdavo tik su darbo kolegomis.

Pabaigęs „Jėšua knygą“, su naujoko rašytojo svaiguliu jis per metus išsiuntinėjo rankraštį po devynias didžiausias Švedijos leidyklas. Sulaukęs devynių konsultantų atsiliepimų, jis suprato, kad jį seka vokiečių ir rusų policija. Sujudo ir žydų legionas. Šios trys grupės bendradarbiavo tarpusavy ir teikė vieni kitiems įvairią informaciją. Dažnai įtardavo, kad jį seka, pamatęs pastatytą degtukų dėžutę, išgirdęs užvedant automobilio variklį, pamatęs gatvėje svetimą nužvelgiant jį akimis. Jam buvo nesunku iššifruoti keistą ir sudėtingą jų ženklų kalbą. Pamatęs prijungtą elektros laidą, jis žinodavo, kad yra veikiamas spinduliavimo. Net ir spaustuvėje, kur anksčiau jausdavosi patikimai ir saugiai, dabar galėjo iš daug ko spręsti, kad yra sekamas, ir aplink juto vaikštant jų žmones. Kaliošų pora koridoriuje būdavo pastatyta taip, kad kairysis stovėjo dešinėje, o dešinysis kairėje, arba jo darbo vietoje būdavo padėtas nudegęs degtukas. Tokius ženklus kaip tas juodas, suanglėjęs degtukas, buvo nesunku iššifruoti — tai reiškė, kad jis pats greitai bus sudegintas ir nupūstas nuo žemės. Sunkiau buvo suvokti, kam dėl jo vieno jie sukūrė tokį didelį aparatą, bet jis turėjo tikėti tuo, ką mato, ir galiausiai nutarė, kad jie nežudys jo, kol neprivers dirbti savo labui. Jis turėjo pradėti veikti prieš rabiną Jėšua.

Kartu jis suprato turintis visus psichiatrijai žinomus simptomus, ir polinkį į šizofreniją, ir į paranoją. Blogiausiu atveju, tai buvo lėtai besivystanti psichinė liga, klasikinė paranoja, geriausiu atveju — vešinti neurozė. Jis pasirinko antrąjį variantą, bet tai mažai teguodė, nes jis pernelyg gerai suvokė, kad persekiotojai nori, jog jis jaustųsi nesveikas, ir nebepajėgtų prisiimti moralinės atsakomybės už tuos darbus, kuriuos jam bus liepta padaryti.

Padėti jam galėjo tik mintys apie rabiną Jėšua, kuris irgi buvo persekiojamas žydų legiono, nes pasitraukė iš didžiojo tautinio judėjimo ir pasirinko brolystės judėjimą. Paprastesniais atvejais jam palengvėdavo galvojant, kad neurozė įrodo visišką sielos valdžią prieš kūną. Jei tik sveika siela dabar pavergtų kūną, kaip kad serganti siela be išlygų jį palauždavo, tada ir jame rabino kelias būtų nueitas iki galo. Kelis kartus rabinas Jėšua buvo atėjęs pasikalbėti su juo. Tai suteikdavo jam jėgų kelioms savaitėms.

Galiausiai jis visgi nebeįstengė eiti į darbą. Vokiečiai, rusai ir žydų legionas spaustuvės kieme apgyvendino juodą šunį. Neįsitikinęs, kad šunpalaikio nėra, Marksas neišdrįsdavo įeiti pro vartus. O vieną dieną namo, į Gamla Staną, jį teko parlydėti spaustuvininkui Oskarsonui. Peržengęs savo buto slenkstį, Marksas suvokė, kad tai buvo pirmas kartas per dvejus metus, kai jis parsiveda namo svečią.

Tą patį vakarą negalia užpuolė jį visa jėga, šį kartą ji apėmė visus organus paeiliui — visų pirma širdį, po to inkstus, kepenis, tulžį ir nervų sistemą. Dienų dienas jis skendėjo visiškoje apatijoje, laukdamas, kol ateis mirtis. Valandų valandas gulėjo taip ir bandė judinti pirštus, naktimis kęsdavo didžiulius kosulio priepuolius, jo pulsas mušė šimtą keturiasdešimt dūžių per minutę, o krūtinę ir rankas raižė siaubingi skausmai. Tuo metu jis patyrė pirmąsias tikras haliucinacijas — savo kambaryje matė sugužėjusius SA vyrų, komunistų iš Prahos bei Paryžiaus ir žydų legiono žmones. Jis girdėjo balsus, nepavargstamai kaip gromofonas kartojančius jo mirties nuosprendį. Tris paras jis išbuvo be miego, be galo ir pabaigos kalbėjosi su žydais, nuo kurių pabėgo iš kalinių sunkvežimio. Dažnai jie gomuriniu balsu jam dainuodavo senas dainas. Baisiausi visgi buvo dusulio priepuoliai, atsiradę nuo to stipraus, persismelkiančio kvapo iš epizodo rūsyje. Purvinų drabužių, pūvančio vandens ir pamuilių dvokas persekiojo jį visur. Jis kilo nuo jo paties, nuo patalynės, iš gatvės ir nuo kampe stovinčios didelės, keraminės švediškos krosnies. Jis persekiojo jį po visus ligoninės skyrius, kur gydytojams nepavyko rasti nieko kita, tik atitrukusį inkstą ir seną vožtuvo ydą kairiajame širdies skilvelyje. Jis gulėdavo nejudėdamas ir verkdavo, bijodamas už lango medžiuose čiulbančių paukščių, nedrįsdavo paliesti elektros jungiklio. Ištisas dienas pusiau be sąmonės jis galėdavo išgulėti snūduriuodamas.

Tokiom valandėlėm jam tapdavo visiškai aišku, kad jo gyvenimas buvo tik gausybė išdavysčių. Vokietijos žlugimas jau buvo nebe už kalnų. Nuniokota ir suluošinta šalis buvo traukoma mėšlungio kaip milžiniškas kraujuotas žvėris, bet vis dar buvo mirtinai pavojinga tiems, kurie prisiartindavo per arti. Vokiška emigracijos liga, slapta gėda, kad jis nedalyvauja kovoje ir šalies žlugime, jį apėmė kaip aiškus ir sąmoningas kaltės jausmas. Vien jau jo rytietiška kilmė buvo tautos, kurios kalbos supamas jis užaugo, išdavystė. Tą įvykį rūsyje jis pats išprovokavo, nes buvo toks, kad jį reikėjo mušti. Jis matė savo veidą — įžūlų, šviesų, abejojantį. Šis šviesus veidas buvo antroji išdavystė, gyvenimo jam duoto kraujo atmetimas. Jis neužaugo ugdomas religijos, kuri priklausė jo rasei, niekad neturėjo nieko bendra su religinėm bendruomenėm nei Vokietijoje, nei Prahoje, nei Paryžiuje, nei Olandijoje ar Švedijoje. Per visą savo gyvenimą jis nėra nė karto išklausęs žydiškų pamaldų. Ir tą vienintelį kartą, kai turėjo sulaukti to paties, kaip ir jų, likimo, pabėgo iš sunkvežimio net nepagalvojęs, kas laukia kitų. Net vokiečių kareiviai jam buvo artimesni, nes rūkė tą pačią cigaretę ir sušlapo nuo to paties lietaus.

Jis išdavė ir draugus komunistus. Atsiribodamas nuo Maskvos įvykių, jis atmetė ir pasityčiojo iš vienintelio tikro pasaulyje reikalo, vienintelės pasaulinės bendrijos, kuri jį priėmė kaip sau lygų. Jis mielai būtų sutikęs draugauti ir broliuotis su jais, bet kaip galima su kuo nors susieti gyvenimą, jei nenori pasidalinti jų kalte? Apie kokius santykius su žmonėmis iš viso galima kalbėti, jei nenorima kartu išgyventi kaltės! Dėl savo moralinio išdidumo jis ir vėl liko nuošalyje. Pasipriešinimo judėjimo draugai Olandijoje jam irgi atrodė svetimi. Jis elgėsi taip, kad galiausiai jie pradėjo įtarinėti jį esant nacių agentu. Kalėjime ir pakeliui į koncentracijos stovyklą pasmerktieji myriop vengė kalbėtis su juo; jie užuodė, kad jis nenori mirti kartu. Švedijoje jo perprasti nepajėgė nė vienas judėjimas, nes niekas nepatenkino jo tobulumo manijos, jis nerado nieko, kas būtų be klaidų. Visą laiką jis išduodavo jam skirtą gyvenimą, todėl ir pats gyvenimas išdavė jį. Jis amžinai buvo pasmerktas iki žlugimo tęsti savo vienišą judėjimą. Jam nebuvo lemta rasti sau brolį.

Apie tai jis nemažai kalbėjo su rabinu Jėšua ir pasakė jam, kad tas, kuris atsiskiria nuo savo brolių ir savo tautos, yra kaip nuo medžio atitrūkęs lapas.

— Taip, — atsakė Jėšua ir rimtai palingavo galva, — kaip lapas, atitrūkęs nuo medžio.

— Jis tampa tarsi laukinis žvėris, — pasakė Marksas.

— Taip, — pripažino rabinas, — tik žmogus neturi net akmens.

Rabinas Jėšua ilgai stovėjo, iš tolo žiūrėdamas į jį.

Marksas buvo perkeltas į pusiau uždarą skyrių. Jis visiškai pasitikėjo gydymo menu. Todėl jam buvo didelis smūgis, kad psichiatrai apie šizofreniją, neurozes ir paranoją žino ne ką daugiau už jį patį. Gydytojas, žinoma, turėjo darbo ligoninėje patirties ir mokėjo profesionaliai gydyti isteriją. Jis galėjo Marksą paguosti, jog kvapo haliucinacijos nėra nei kažkuo ypatingos, nei naujos, ir simptomo jis visiškai atsitiktinai išvengė turbūt dėl skaitymo. Tai, kad gydytojas tiki jo kvapo haliucinacijomis, kurį laiką jam suteikė protinės pusiausvyros, nors ir nenumalšino nei baimės, nei smarvės.

Vieną rytą, norėdamas pasižiūrėti į sodą, Marksas atsikėlęs priėjo prie geležinių grotų priešais langą. Lapai vis dar kybojo ant medžių, jie net nebuvo visiškai pageltę, o priešais pilkšvą tvorą švytėjo didelė tamsi rožė. Viskas čia buvo kaip ir vakar, bet visgi sodas buvo kitoks, jis buvo visiškai pasikeitęs. Staigiai ir taip netikėtai, kad jam net užspaudė kvapą — Marksas pastebėjo snaiges. Sniegas krito tyliai. Lygiai ir greitai biro iš aukšto, nematomo dangaus. Ir aiškiau už viską Marksas suprato, kad taip ir jo gyvenimas snigo iš nieko. Snigo, snigo. Sniegas gulė ant žalios žolės, leidosi ant žalsvai gelsvų medžių lapų. Rožių krūmeliai žėrėjo baltoje, tylioje amžinybėje, kuri krito ir krito. Lauke nebuvo vėjo, ir laikas leidosi greitai, iš viršaus žemyn. Jis pastebėjo, kad sninga ir jo viduje, kurį laiką sniegas buvo aprimęs, o ligoninės sodas kilo ir kilo. Visata buvo visai arti, ir nieko nebuvo viduje arba lauke. Visame pasaulyje tebuvo tik šis krentantis sniegas. Jis vis storiau ir storiau dengė lapus.

Taip snigo visą priešpietį.

Tą patį priešpietį gydytojas pasiūlė šoko terapiją.

— Jau patyriau užtektinai šoko, — nuskambėjo Markso atsakymas.

Po dviejų dienų, nepaklausęs gydytojo patarimo, jis išėjo iš ligoninės. Snigti tais metais pradėjo anksti, ir sniegas vis nesiliovė kritęs.

Šią paskutinę karo žiemą Marksas dažnai stovėdavo šiltoje spaustuvėje ir spoksodavo į baltai pilkšvą, blankią šviesą už lango. Po to vėl palinkdavo prie darbo ir pamažu surinkinėdavo pieninės laikraščio tekstą. Dabar jis jau galėdavo surinkti tekstą, padaręs ne ką daugiau klaidų už švedų surinkėjus.

Prieš pat Kalėdas jis sutiko Arną, vokiečių skulptorę. Ji buvo maždaug dešimčia metų už jį vyresnė. Arną, prieš pat Suomijai įstojant į karą, buvo grįžusi į Stokholmą po dvejų metų kalėjimo Tarybų Sąjungoje. Per tuos dvejus metus jai nepavyko sužinoti, už ką sėdėjo kalėjime. Jos brolis buvo tarybinis pilietis, ir vėliau teko girdėti, kad tą pačią dieną, kai rusai ją, be bagažo ir vilkinčią tik apatiniais bei žieminiu paltu, paleido prie suomių sienos, jis buvo perduotas Gestapui, kuris tuo metu kontroliavo Lenkiją. Ji visą laiką buvo tikra komunistė ir įsitikinusi, kad jos brolis išdavikas. Marksui ji buvo meili ir nepasotinama meilužė.

Kadangi Amą buvo sėdėjusi rusų kalėjime, Stokholmo vokiečių ir švedų komunistai ja nebepasitikėjo. Jos padėtis dar labiau pablogėjo, kai ji pradėjo bendrauti su Marksu. Vokiečių emigrantų pasaulis jau seniai suprato, kad jis nacių šnipas.

O Marksas vis tiek juto, kad dalelė jos politinės ištikimybės švytėjimo persidavė ir jam.

Per Arną jis susipažino su dr. Frankfurtu, kuris ateityje jam turėjo didesnės įtakos nei bet koks kitas žmogus.

Pavasarėjant Marksas vis dažniau būdavo tikras, kad Arną buvo atsiųsta nužudyti jo už Maskvą, ir vis tiek jis gūžėsi prie jos, nes tai buvo vienintelė būtybė visame jo žmogiškame akiratyje. Be to, tuo metu jis iš paskutiniųjų stengėsi išvengti ligoninės. Jis juto, kad jei sugebės vienas nugalėti priepuolį, tai šis bus paskutinis. Ir vieną dieną, jam, leisgyviui iš baimės, gulint ant Arnos sofos, ji papasakojo, kad pažįsta vieną vokiečių gydytoją, kuris be teisės verstis profesine praktika dirba Stokholme. Jis dirbo visai kitaip nei kiti gydytojai.

Arną paskambino dr. Frankfurtui, ir jis atsakė, kad jei Marksas pajėgs vienas išeiti į gatvę ir tokios būsenos ateiti pas jį, jis galės padėti. Marksas buvo pasiryžęs mirti ir išdūmė į gatvę. Ten šurmuliavo žudikai, ir, bešlitinėjant po miestą, iš akių jam tryško ašaros. Jis buvo toks nusilpęs, kad protarpiais turėdavo prisėsti ant laiptų ir suolelių pailsėti. Po poros valandų jis pasiekė dr. Frankfurtą mirtinai nusikamavęs, bet nebe toks baikštus kaip dienos pradžioje.

Nuvestas pas gydytoją, jis akimirką sustingo kaip įbestas. Frankurtas gulėjo ant sofos vien tik su šilkinėm apatinėm kelnaitėm, o jo storą, šviesiai rausvą kūną dengė tankių, balkšvai sidabrinių plaukų kailis. Trumpos kojos buvo sukryžiuotos kaip gigantiško embriono galūnės. Neatsikeldamas gydytojas užsidėjo pensnė. Jis ramiai dėbtelėjo į Marksą.

— Atleiskite dėl aprangos, — staiga ištarė jis ir susirūpinęs nužvelgė savo kūną. — Negalvojau, kad ateisite iki vakaro.

Atsistojęs jis užsimetė apsiaustą bei įsispyrė į šlepetes.

— Sėskitės!

Marksas atsisėdo.

— O dabar pasakokite! — paliepė vyras ir vėl atsisėdo ant sofos. — Bet nuo pat pradžios! Kur Jūs gimėte?

Marksas jau išsižiojo, bet gydytojas jį nutraukė:

— Palaukit minutėlę! Aš Jums kai ką duosiu.

Priėjęs ir atidaręs duris, jis kažką suriaumojo į koridorių. Tolumoje atsakė moteriškas balsas. Dr. Frankfurtas suniurnėjo ir vėl užtrenkė duris. Atsisėdęs į vietą, jis ilgai žiūrėjo į Marksą.

— Pasakokite ramiai. Kiekvienas žmogus turi savo biografiją.

Ir Marksas pasakojo, tik retkarčiais nutraukiamas kokio klausimo. O išgirdęs beldimą į duris, nutilo. Frankfurtas priėjo ir atidarė. Jis grįžo nešinas metaliniu ąsotėliu ir dviem mažučiais rytietiškais kavos puodeliais. Jis pripylė abu ir vieną pastatė Marksui:

— Tai gaivina.

Kava mušė jam į galvą, ir po akimirkos visas nuovargis buvo kaip ranka nuimtas. Jis pasakojo ilgiau nei valandą.

Jam pabaigus, dr. Frankfurtas pažvelgė į jį ir ištarė:

— Taip, jaučiau, kad esate vienas iš jų.

— Iš ko?

— Tai toks žmonių tipas, šiais laikais sutinkamas vis dažniau ir dažniau. Tai tam tikros benamės sielos, ar kaip kitaip jas pavadinti. Jūs turite šios epochos požymius.

— Ar tai patologiška?

— Pasistenkime apsieiti be to žodžio! Jūs nesate ligonis. Esate per daug sveikas. Neurozė yra ne kas kita kaip sveikatos požymis. Būtų baisu, jei nebūtumėte patyręs šių būsenų.

Marksas pajuto jį apimančią neviltį.

— Bet aš nepajėgiu susitvarkyti su savimi! Tai juk nėra sveika!

— Paklausykit! Jūsų vidus visiškai aiškus. Bet Jūs jį praradote. Nebepajėgiate toliau austi savojo rašto. Jūsų staklės nedirba.

Marksas nieko neatsakė.

Gydytojas įpylė dar kavos.

— Klausykit, — vėl kreipėsi jis, — ar esate pastebėjęs, kad tam tikri žmonės patiria tam tikrus dalykus? Jūsų išgyvenimai irgi yra tokie, kad juos turėtume užuosti pagal savo kvapą. Visa, ką patyrėte, yra vienos konkrečios temos variantai.

Marksas ne visai susigaudydamas linktelėjo. Nepaisant to, kad jautėsi geriau nei anksčiau, jam buvo negera. Jis drebėjo iš vidaus.

— Įdėmiai paklausykite! — tęsė kitas. — Yra žmonių, imkime paprasčiausią pavyzdį, kurie be perstojo susilaužo kojas, o yra tokių, kurie nugyvena visą gyvenimą net neišsisukę piršto. Vieni nuolat būna artimi nusikaltimų liudininkai, kiti vis mato nelaimes keliuose. O kai kuriems visad tenka klausytis išpažinčių. Visi šie dalykai formuoja mūsų vidų, nes mumyse kažkas palaiko slaptą trauką tam tikrai temai, ir tas nežinomas dalykas vėl ir vėl atveda mus į tokias pat situacijas. Tas nežinomasis Jumyse su tiksliu instinktu kaskart tinkamu momentu Jus atveda į reikalingą vietą, kur turi vykti kažkas svarbaus.

Tas nežinomasis yra mūsų sąmoninga pasąmonė, tai ji sėdi prie staklių ir pagal numatytą ir sąmoningą planą audžia mūsų raštą. Norėdama išgauti reikiamą ornamentą, ji naudoja viso mūsų laikmečio, visų laikų bei kraštų visuomenės paveldo siūlus, ir taip mes įaudžiami į laikmetį, į pasaulį. Jūsų paties raštas daugiausiai susideda iš raudonų, politinių, paskutiniųjų dviejų-trijų dešimtmečių siūlų, bet ne ką mažiau ir iš kitos spalvos siūlų, kurie nusidriekia į kur kas gilesnę praeitį.

Jis pažvelgė į Marksą, bet tas nieko neatsakė. Jis nežinojo, net ko galėtų paklausti.

— Nesupraskite manęs klaidingai, — tęsė jis. — Jūsų raštas priklauso Jums, ir jis galėjo būti išaustas iš visai kitokių siūlų. Pats raštas gali būti apibūdintas kaip Katilinos raštas. Ar žinote jį? Maištininką? Yra ir kiti to paties rašto pavyzdžiai, bet tai vardai, kurie Jums gali nelabai patikti. Jūsų iksas esate Jūs pats, tiksliau tariant, Jūsų tikrasis aš, kurį vis dar per mažai pažįstate. Bet jei norite ką nors apie save sužinoti, viską galite rasti tame vadinamajame rašte. Nes biografija iš esmės yra tarsi seismografo dėžė — ji registruoja viską, kas yra svarbaus Jūsų nežinomajame.

Galėčiau pateikti šimtus pavyzdžių, kokiu būdu ir kaip nepriklausomai veikia toks iksas, bet esmė ta, kad tuos pavyzdžius galite rasti savo gyvenime. Kiekvienoje smulkmenoje turite stebėti savo raštą, ir kaskart privalote klausti savęs, įdėmiai stebėti, prie ko tai atvedė.

Tai, ką dabar vadinu Jūsų nežinomuoju, senais laikais vadinosi nornomis35, o nornos esate Jūs pats.

Kaskart, tvirtai galėdamas įsikibti savo gyvenimo, turite paklausti pats savęs: Ko aš norėjau, siekdamas šios situacijos? Kiekvieną mielą dieną, kiekviena proga turite to klausti.

Jūs galite būti sveikas tiek, kiek pajėgiate susitikti su savo norna, tai yra, susitikti su pačiu savimi.

Marksas visą laiką klausėsi su tuo pačiu jausmu — su kylančia nuojauta, kad yra stumiamas nuo prieplaukos krašto. Tai buvo baimės ir lūkesčių mišinys. Virpančiu balsu jis paklausė:

— Ar galiu pasveikti? Ar Jums neatrodo, kad aš mirsiu?

— Ar nemirsite, žino tik Jūsų norna. Klauskite jos. Bet neatrodo, kad ji šitaip būtų nusprendusi.

Ir dar vienas dalykas. Jūsų neurozė, ar kaip ją vadintumėte, bus Jums geriausias pagalbininkas, tiriant savąjį raštą. Nes tokia neurozė yra ne kas kita kaip Jūsų dvasinio virškinimo sutrikimas. Dvasiškai kalbant, Jus kankina vėmimas, Jūs išmetate nevirškinamas daleles. Visas šis procesas turi būti išbaigtas iki galo. Viskas, ko savo gyvenime nepajėgėte apdirbti, tūno Jumyse ir maudžia. Jus pykina.

Šoko terapija sustabdytų neurozę, ir Jūs niekada nebegalėtumėte tinkamu būdu sutikti savo nornos. Tas pats yra ir su analize. Vešinti, iš baimės kilusi neurozė yra didžiausia dovana. Tai reiškia, kad norna pasakė stop! Čia liksime stovėti, kol darbas bus padarytas. Neurozė neapleis Jūsų, kol ji bus Jums reikalinga. Galima pasakyti ir taip: siūlai, iš kurių Jūsų raštas iki šiol buvo audžiamas, pasibaigė. Tas pats raštas turi būti tęsiamas ir toliau, bet iš kitų siūlų — buvusių, raudonų, nebeužtenka. Jūsų norna suras Jums naujus siūlus ir įpins juos į raštą.

— Mano raštas iš esmės yra labai paprastas, — atsakė Marksas. Jis jau buvo pasinėręs į gilius tyrinėjimus. — Bet tai, ką galima įžvelgti, tėra tik fragmentas. Visa kita — metafizika.

— Visi žmonės turi metafizinį libido, bet jūsiškis iki šiol miegojo. Jis pradeda busti.

— Ir tas metafizinis libido yra nukreiptas prieš norną?

— Jei esi sveikas, taip, jis nukreiptas prieš norną. Ją rasite rašte.

— Man susidarė įspūdis, kad daugiausia tai atsigręžia į visai kitus dalykus.

— Visa sveika metafizika yra nukreipta prieš regimus dalykus, ji turi išryškinti raštą ir įžiūrėti tai, kas regimame pasaulyje yra nematoma. Mums reikia empirinės metafizikos.

Prieš atsakydamas Marksas luktelėjo:

— Ar mano raštas įprastas?

— Raštas paplitęs tam tikroje žmonių grupėje. Būtent apie tai aš galvojau sakydamas, kad esate viena iš benamių sielų. Tai galima matyti iš žmonių akių. Ir atrodo, kad su kiekviena karta tai tampa vis dažnesnis reiškinys.

— Ką turite galvoje, sakydamas „benamis“?

— Galvoju apie visišką benamystę, ir vidinę, ir išorinę.

— Aš visą laiką siekiau draugijos.

— Ir kaskart būdavote dar labiau atgręžtas į patį save, nes galvojote apie draugiją, kuri yra pakankamai supratinga, kad toleruotų žmonių skirtumus.

Marksas kurį laiką sėdėjo tylus, kol vėl išgirdo gydytojo balsą:

— Bet didžioji brolystė gali kilti tik iš didžiojo benamiškumo.

— Ar tai tiesa, kad mūsų daug? — pasiteiravo Marksas.

— Taip, ir vis daugės. Ar žinote sakmę apie Gralio riterius?

Toli buvo nukeliavusios Markso sekmadieninių apmąstymų mintys, kai apačioje, pirmajame mokyklos aukšte, suskambo skambutis. Pakilęs jis priėjo prie lango ir atidarė jį. Keturiais aukštais žemiau jis pamatė tris seseris, kurios, mokyklai turint papildomų pinigų ir išgalint pasisamdyti darbininkų, plaudavo klases bei koridorius. Jis persisvėrė į lietingą orą.

— Šiandien sekmadienis! — šūktelėjo jis. — Ar neturite laiko rytoj?

— Mes norime su Jumis pasikalbėti! — sušuko vyriausioji.

— Palaukite mokytojų kambaryje!

Jis pradingo kambaryje, o po akimirkos ant cemento prie jų džerkštelėjo raktai. Jis dar kartą persisvėrė:

— Aš turiu pirmiausia apsirengti!

Seserys sukikeno.

Po kiek laiko jis nusileido, nesiskutęs, be kaklaryšio.

— Ak, kaip gražiai Jūs atrodote! — susižavėjo vidurinioji. — Toks sekmadieniškas.

Kitos dvi aštriai nužvelgė ją, o vyresnioji atsisuko į Marksą. Ji žiūrėjo į liesą, kiek kaulėtą jauną vyrą siaurais, bet visiškai tiesiais pečiais ir kreiva nosimi. Nepaisant savo lieso ir lengvo sudėjimo, jis atrodė nejudrus. „Jis neatrodo stiprus, — pagalvojo ji, — jis daug neiškęstų.“ Akimirką ji pajuto vos ne užuojautą mažajam mokytojui, kuris nėra daręs nieko kita, tik kilnojęs knygas.

— Klausykit, Marksai! — pradėjo ji. — Ar Jūs rusas?

Jai buvo sunku patikėti, kad jis atvyko iš Rusijos. Visą laiką ji galvojo, kad šitaip atrodo olandai. Toks kampuotas, šviesus veidas.

— Ar Jūs ne olandas?

Marksas dūrė pirštu į kėdes prie stalo.

— Prisėskime, — buvo jo atsakymas.

Jie atsisėdo, bet jauniausioji sesuo kurį laiką liko stovėti, po to įsijungė į bendrą pokalbį:

— Jūs bent jau kalbate su rusišku akcentu. Aš esu kalbėjusi su rusais.

Tada ji irgi atsisėdo. Marksas pasiūlė damoms cigarečių, ir jos neatsisakė. Jis kiek kuklinosi prisipažinti esąs vokietis.

— Ne, — atsakė jis. — Esu iš Berlyno. Aš berlynietis.

Tai skambėjo geriau nei tiesus „vokietis“.

Seserys, laikydamos cigaretes tarp pirštų galiukų, įtraukė kiek dūmo.

— Ach, koks lietus! — atsiduso jaunylė.

— Oi, galėjo būti kur kas blogiau, — mestelėjo vyriausioji.

— Ak taip, jau prasidėjo vasara, — prisijungė vidurinė. — Tai gali pasakyti iš to, kaip lyja.

Ir jie pradėjo kalbėtis apie tai, kokia šiemet bus vasara. Bet galiausiai pokalbį pasidarė sunku palaikyti. „Jos nori geresnio valandinio užmokesčio, — pamanė Marksas, — todėl atėjo pas mane, nes atrodau silpniausias. Bet mes neturime pinigų. Reikės kurį laiką plautis patiems“.

— Mokyklą nelengva plauti, — padėjo jis joms.

— O taip, nelengva.

— Ir dar tie sunkumai su karštu vandeniu, — pridūrė jis.

Taip, tai buvo sunku.

— Bet pakeliama?

O taip, tai pakeliama.

„Turbūt reikia išvirti joms kavos, — pagalvojo jis, — šioje šalyje nemandagu kalbėti apie pinigus kitaip nei užuominomis.“ Bet čia jį nutraukė vyriausioji:

— Suprantate, Marksai, mes norime paprašyti paslaugos. Jūs turite priimti į mokyklą vieną berniuką.

„Dėkui Dievui! — apsidžiaugė jis, — dabar jos du metus negalės reikalauti priedo!“ Garsiai jis ištarė:

— Mokykla pilna.

— Bet tai tik mažas vaikiūkštis, — pasakė jaunylė.

— Mokykla prigrūsta mažų vaikigalių. Bent jau būtų mergytė.

— Jam taip sunku, — prisidėjo vidurinioji ir sušnirpštė nosimi.

— Jie nori perkelti jį į Beprotnamį.

— Į ką?

—Į Beprotnamį, jie taip vadina.

— Ak taip.

— Jie nenori jo laikyti mokykloje.

— Taip, suprantu.

— Jie sako, kad jis kenkia kitiems, nes negali išmokti pamokų.

— Kodėl?

— Jis nemoka skaityti.

— Kiek gi jam metų?

— Aštuoneri.

— Antrokas, ar ne?

— Taip.

„Tada jis jau turėtų skaityti“, — norėjo pasakyti Marksas. Vietoj to jis tepasakė:

— Yra daug gerų žmonių, kurie antroje klasėje dar negalėjo skaityti.

Tą pačią akimirką jis suprato nuėjęs per toli. Seserys dabar įgijo prieš jį moralinę persvarą. Bet jis buvo skaitęs per daug knygų, kad nevertintų skaitymo meno.

— Antrokus turi Bakas, — bandė jis išsigelbėti. — Jums reikia kalbėtis su juo.

— Tai toks mielas berniukas.

— Jis tikrai išmoks skaityti, — guodžiančiai maldavo jauniausioji.

— Jam taip sunku, jis verkia ištisas dienas.

— Nemanau, kad Bakas savo klasėje turi vietos.

Stojo tyla. Jos, kaip ir Marksas, puikiai žinojo, kad Bakas gyvena mokyklos palėpėje. Prieš Marksui atsistojant, niekas neištarė nė žodžio.

— Einu, atsivesiu jį.

Seserys linktelėjo, ir Marksas laiptais vėl pakilo į ketvirtą aukštą.

— Kaip manote, ar jis miega? — spėjo jaunylė.

— Vargu, — suabejojo vidurinioji.

— Manau, kad miega, — tarė vyriausioji.

Bet mokytojas Bakas nebemiegojo.

Priešingai, jis nubudo anksti, kaip ir kiekvieną sekmadienį, jau daugelį metų paeiliui. Pirmiausia viena akimi jis atsargiai perbėgo per kambarį. Tada vėl užmerkė akį ir sudejavo. Jis dejavo garsiai. Nepaisydamas nežmoniškai deginančio troškulio, jis gulėjo šitaip kiek įstengdamas ilgiau. Atsargiai paspaudinėjo sau kepenis ir tyliai dar šiek tiek padrybsojo. Tada, kiek beįstengdamas atsargiau, atsikėlė ir liko sėdėti ant lovos krašto — storas, sunkiasvoris, baikštus. Paprastai galvos skausmai užplūsdavo, vos tik kojos atsidurdavo po kūnu. Tai nutiko ir šiandien. Staigiai, tarsi degančiu gelžgaliu būtų gavęs per galvą, jis pajuto skausmą, kuris pervėrė tarpuakį. Nenustodamas dejuoti, jis griebėsi už smilkinių ir stipriai prispaudė rankas prie galvos. Kartu su gelžgaliu, esančiu giliai kaktoje, burnoje jis juto nepakenčiamai sausą, sutrūkinėjusią burnos odą, ir be galo atsargiai kojų pirštais grabinėjosi po lova, kol užčiuopė sandalus, naudojamus vietoj šlepečių. Lėtai, pasiramstydamas jis pakilo ant kojų ir nusvirduliavo per kambarį. Akimirką, įsikibęs į stalą, jis žvalgėsi aplink. Kambarys šoko aplink jį liguistą, piktą šokį, nuo to jam darėsi dar silpniau.

Jis užmerkė ir vėl atmerkė maudžiančias, paraudusias akis ir nukreipė jas į vonios duris. Prabėgo beveik minutė, kol jis nušlepsėjo iki jų ir galėjo įsiremti į durų staktą. Jis buvo be pižamos, vilkėjo tik apatiniais baltiniais ir ilgomis apatinėmis kelnėmis, ir dabar, atsikėlęs, jis atrodė daugiau tvirtas nei storas. Tai buvo gyvybingas, drūtas vyras, peržengęs penkiasdešimt, plačia krūtine, dideliu pilvu ir storu kaklu. Virš apvalaus, įraudusio veido augo tankūs, garbanoti, pražilę plaukai. Rausva veido spalva persidavė į kaklą, bet ten baigėsi aštria linija. Toliau oda buvo balta.

Kurį laiką jis stovėjo palinkęs prie durų staktos, po to atsargiai, tarsi nepasitikėdamas grindų tvirtumu, pastatė į priekį kairiąją koją. Suspaudęs lūpas, jis prisiartino prie kriauklės ir pakėlė akis į veidrodį. Jis užsimerkė ir vėl sudejavo.

Staiga ryžtingai pakėlė stiklinę ir išėmė iš jos dantų šepetėlį. Atidaręs vaistų spintelę, išsitraukė konjako butelį ir pripylė stiklinę iki pusės. Užkimšęs ir pastatęs butelį į vietą, prie lūpų priglaudė stiprų, gyvybės teikiantį gėrimą. Akimirksniu visu kūnu įtraukė didžiulį gurkšnį, nuo kurio ištuštėjo vos ne visa stiklinė. Tada, pakėlęs galvą, daug kartų atsikrenkštė. Purtydamas galvą pirmyn ir atgal, iš pasitenkinimo išleido gilų, gargaliuojantį garsą. Stiprus alkoholis jį vėl atgaivino. Galvos skausmas iš karto susilpnėjo, o kvėpavimas tapo vienodas. Svarbiausia, kad buvo numalšintas troškulys.

Jis luktelėjo dar valandėlę, kad geriau pajustų pirmąjį gurkšnį. O tada išgėrė iki galo ir kruopščiai praskalavo stiklinę po čiaupu. Vėl sugrįžęs į kambarį, jis priėjo prie knygomis apversto stalo. Tarp „Darvino kelionių“ ir „Brehms Tierleben“36 jam pavyko rasti puspilnį cigarečių pakelį. Ant dviejų Grimo tomų mėtėsi degtukų dėžutė. Giliai traukdamas dūmus, jis priėjo prie stiklinių durų, vedančių į mažytį, iki lietvamzdžio besitęsiantį cinkuotą balkonėlį. Balkonėlis buvo ne didesnis nei metro pločio. Lietus švelniai plekšnojo į cinko plokštes. Jis pravėrė duris ir įleido į vidų vėsaus, drėgno pavasarinio oro. Pirmiausia tai pajuto nuogos pėdos sandaluose, o vėliau gaivumas apėmė ir visą kūną, kaklą, veidą. Jis stovėjo su cigarete, nusvirusia ant apatinės lūpos, o dūmai kilo palei viršutinę lūpą bei nosį ir kaupėsi į peršviečiamą debesėlį, plaukiantį priešais kaktą. Dūmai pynėsi su pasišiaušusiomis plaukų garbanomis ir pagaliau nuo jo atsikabindavo tik prie viršugalvio kuokštų. Nuo ten jie gražia spirale sukosi link durų.

Ilgokai taip išstovėjęs, jis pradėjo kalbėti rytinę maldą.

Kai pasibeldė į duris, jis jau su knyga rankose sėdėjo krėsle prie lango. Buvo nusiskutęs, išsiprausęs ir pasipuošęs naujais baltais marškiniais. Visa tai buvo kaip ovacijos žalojamam gyvenimui, kuris pagaliau vėl pas jį sugrįžo. Jis jau buvo išgėręs kavos ir šiek tiek užkandęs.

— Įeik, vaikeli! — sušuko jis.

Marksas įėjo ir apsidairė po kambarį. Tai buvo didelė, pustamsė patalpa. Ant visų sienų kabojo knygomis nukrautos lentynos. Plačioji sofa jau stovėjo sutvarkyta ir nebeišdavė savo naktinės paskirties.

— Na? — pradėjo Marksas. — Ar jau pilnas kaltės jausmo?

Anas susigėdęs žvilgtelėjo į jį šviesiu, lengvu žvilgsniu.

— Liaukis..! — pradėjo jis.

Bet Marksas negalėjo liautis. Tai buvo neįmanoma, nes matydamas Baką, jis jausdavosi kaip niekingas miesčionis.

— Galiausiai tau atsirado užduotis, — ištarė jis ir liko stovėti, kur stovėjęs. — Galima sakyti, kad vienas vaikas atėjo į tavo klasę. Jis nori ateiti rytoj.

Bakas padėjo knygą ant žemės, šalia kėdės.

— Gali nedvejodamas atsakyti.

— Seserys Abrahamsenos sėdi apačioje.

— Ką?

— Jos nori, kad priimtumėme vaiką.

— Jos turi vaiką? Ko tik neišgirsi! Tai nuo ko jos turi vaiką?

— Tai ne jų vaikas.

— Nesąmonės, jos neturi jokio vaiko. Jos paprasčiausiai nori daugiau pinigų.

— Ne, jos laukia ten, apačioje, ir nori, kad priimtume vaiką į antrą klasę.

Bakas atsistojo.

— Ką gi, — atsiduso jis. — Nusileisiu ir pasakysiu ne.

Jis nuėjo į vonią, ir Marksas išgirdo, kaip jis gargaliuoja. O tada Bakas vienas nulipo žemyn.

Po kiek laiko trys laimingos seserys išplevėsavo iš mokyklos.

— Taigi, — ištarė Marksas, kai Bakas vėl sugrįžo į savo palėpę, — tai bus tavo mokinys.

— Kas žino, kiek tai truks. Vakar peržiūrėjau sąskaitas.

— Ir jos blogesnės nei praeitą mėnesį?

— Tie nauji klozetų vamzdžiai sudirbo mums visą ketvirtį. Algas reikia sumažinti.

— Galbūt mums dviem, čia gyvenantiems, bet kitiems to daryti negalima.

— Pirmiausia imsimės mūsų.

— Ką gi, — atsiduso Marksas. — Reikės.

Jis pažiūrėjo į lietų.

— Girdėjai, tas Abrahamsenų berniukas pabėgo?

— Pabėgo?

— Taip, jo jau nėra penkias dienas, ir niekas nenutuokia, kur jis galėtų būti.

— Tada gerai padarėme, kad jį priėmėme.

— Manau, kad jis koks ypatingas.

Marksas vėl atsisuko į langą. Lietus vis pliaupė.

— Geriausia nieko neminėti apie tas algas. Negi liksime visai tušti? Tai juk neįmanoma.

— Ne, bet jei tu apsieitum nieko nepirkęs apie porą mėnesių, tai būtume iškentę baisiausia.

— Aš dievinu pietus, — ištarė Marksas.

— Kurį laiką su pietumis bus prastai.

— Ką gi, ką gi.

— Be to, greitai jau vasara.

— O tu pasiryžęs sausam laikotarpiui, ar ne?

Bakas atsiduso.

— Klausyk, — prašneko Marksas. — Porą butelių per mėnesį gali užregistruoti kaip grindų dažus ar kreidą.

Anas nedrąsiai pažvelgė į jį:

— Manai, tai pavyks?

— Kodėl gi ne! O be to, mes patys galime plauti grindis. Taip sutaupysime daug pinigų.

— Ne, Abrahamsenos iki vasaros dirbs už dyką.

— Ką? Mažasis pabėgėlis moka už save?

— Tik tarp mūsų — aš su jomis sudariau nedidelį sandėrį. Bet kai turėsime pinigų, mes joms sumokėsime. Tai tik pereinamasis laikotarpis.

— Taip, — pritarė Marksas, — tai tik pereinamasis laikotarpis.

Jis stovėjo tylėdamas ir kažką mąstė.

— Tuos butelius tu juk gali registruoti kaip grindų plovimo priemones.

Bakas susigėdęs pažvelgė į jį:

— Taip, — numykė jis, — aš irgi pagalvojau apie tai.